„VR Cinema“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ketvirtadienis – oficialus „Kino pavasario“ startas. Jį pažymėjo sausakimšoje kino salėje parodytas festivalio atidarymo filmas „Ji“ (rež. Paul Verhoeven) ir pirmieji virtualaus realybės kino seansai. Greta kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ šiandien atidaryta festivalio metu veiksianti salė „VR Cinema“ sutraukė būrį smalsuolių, panorusių pamatyti 360º vaizdo raiškos kameromis įamžintus intelektualaus turinio ir kūrybingos formos filmus.

Naujos salės lankytojai galės pamatyti dokumentikos, animacijos bei vaidybinio kino ribas plečiančius filmus. Seansų metu žiūrovai persikels į 3D vaizdo ir erdvinio garso sumodeliuotą neregių pasaulį, susitiks su tapytojo Boscho paveikslų herojais ar, persikėlę į Kubos gatves, sužinos šalies šokių istoriją. Ir visa tai – vos per keletą minučių.

Prieš daugiau nei 100 metų iš didžiųjų ekranų atlekiantis traukinys sukėlė nepaprastą efektą – išsigandę žiūrovai pasileido bėgti iš salės… Šiandienos technologinė pažanga leidžia žiūrovams važiuoti tame traukinyje. Prieš keletą metų pristatyta nauja virtualios realybės technologija akimirksniu įsiliejo į šiandienos gyvenimą – nuo švietimo institucijų, kurios svarsto galimybes studijų programas perkelti į virtualią erdvę, iki pramogų industrijos.

„Džiaugiamės, kad į Lietuvą atkeliauja naujausios kino tendencijos. Bendradarbiaudami su „Kino pavasariu“ suteiksime galimybę žiūrovams pamatyti virtualios realybės filmus, kurie sukels daug naujų potyrių. Mes patys statybų rinkoje išsiskiriame technologine pažanga, nuolatine naujovių paieška ir šiuolaikišku požiūriu, todėl idėja pastatyti virtualią kino salę glaudžiai siejasi su mūsų įmonės ideologija“, – apie vieną didžiausių 2017 m. „Kino pavasario“ naujienų pasakojo pažangiojo projekto „VR Cinema“ partnerio UAB „Conresta“ vadovas Lukas Laukaitis.    

Algirdas Ramaškas ir Lukas Laukaitis
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pirmojo interaktyvaus turinio seanso lankytojai tapo ne tik filmo istorijos stebėtojais, bet ir dalyviais, galinčiais keisti pasakojimo trukmę ir kryptį, patirdami pasaulį taip, kaip jį patiria neregiai filme „Neregio akimis“ („Notes on Blindness“, rež. Peter Middleton, James Spiney). 

Antrajame seanse, kurį sudaro trys trumpametražiai filmai, laukė susitikimas su Boscho paveikslų herojais filme „Šv. Antano gundymai“ („The Temptations of St. Anthony“, rež. Thomas Cheysson);  vizionieriška meilės ir šokio sintezė filme „Kiaurai tavęs“ („Through you“, rež. Lily Baldwin, Saschka Unseld)  bei aistringa 7 minučių kelionė kubietišku ritmu filme „Kubos šokių istorija“ („A History Of Cuban Dance“, rež. Lucy Walker). 

Salės „VR Cinema“ darbo laikas kovo 24–balandžio 6 d.:

• darbo dienomis – nuo 16 iki 21 val.,
• savaitgaliais – nuo 11 iki 21 val.

 Bilieto kaina – 4 Eur.

Lietuvių filmų premjeros
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Penktadienio vakarą „Kino pavasario“ žiūrovai pirmieji išvydo ilgai lauktas lietuvių filmų premjeras – režisieriaus Andriaus Blaževičiaus pilnametražį debiutą „Šventasis“ ir šešis trumpametražius filmus. Du vaidybiniai, du animaciniai ir du dokumentiniai filmai kalbėjo apie mirtį ir gyvenimą. Septynios itin kokybiškos autorinių filmų premjeros ir žiūrovų spūstys prie salių nuteikė optimistiškai žvelgti į šalies kino ateitį. 

Festivalyje greitu metu bus parodyta ir kita lietuvių filmų premjerų dalis – Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“, Rimanto Oičenkos „Holivudas pasiūlė per mažai“, animacinė dokumentika „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“. Žiūrovai taip pat išvys konkursinę programą „Studentų filmų konkursas“ ir užsienyje kuriančių lietuvių naujausius darbus.  

„Džiaugiuosi, kad kino kūrėjai kalba temomis, kurios iš tiesų jiems rūpi. Ir drąsiai ieško toms temoms taikliausios kino formos“, – sakė lietuvių programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė. 

Išskirtinis filmo „Šventasis“ kino seansas

Viena laukiamiausių šių metų premjerų Lietuvos kine – jauno režisieriaus Andriaus Blaževičiaus pirmasis pilnametražis filmas „Šventasis“. Iki šiol režisierius yra sukūręs du trumpametražius darbus – „Bergenas“ ir „Dešimt priežasčių“. Naujasis filmas pateko į festivalio konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“, kur dėl geriausiojo titulo varžysis dar su dešimčia filmų. Drama atliepia 2008-ųjų ekonominę krizę, vaizduodama viename Lietuvos miestelyje iš gamyklos atleistą darbo ieškantį Vytą. Pagrindinį filmo personažą įkūnijo garsus aktorius Marius Repšys, pretenduojantis tapti geriausiu metų Lietuvos kino aktoriumi festivalio organizuojamuose apdovanojimuose. Kartu vaidina taip pat minėtuose rinkimuose nominuota Gelminė Glemžaitė. Filmo „Šventasis“ premjera Lietuvos kino teatruose įvyks rudenį.

Filmo „Šventasis“ anonsas: 

Trumpos filmų premjeros

Kino seanse „Lietuvių filmų premjeros“ savo naujausius filmus pristatė režisieriai Tomas Ramanauskas, Karolis Kaupinis, Gediminas Šiaulys, Kamilė Milašiūtė, Gerda Paliušytė ir Elvina Nevardauskaitė su Davidu Heinemannu. Programą „Lietuvių filmų premjeros“ žiūrovai galės išvysti viso festivalio metu.

Reklamos eksperto Tomo Ramanausko animacinis debiutas kine „Po mirties, prieš pragarą“ pasakoja viltį praradusio bandito istoriją, kurio nuotykių kupinas gyvenimas prasideda po jo mirties. Režisierius filmą kūrė beveik septynerius metus, o paklaustas, kodėl rinkosi vesterno žanrą, atsakė, kad tik taip galėjo papasakoti norimą istoriją. „Šią istoriją atradau labai atsitiktinai ir man ji pasirodė neįtikėtina. Ji – jau savaime pagamintas filmo scenarijus“, – sakė Tomas Ramanauskas.

Filmo „Po mirties, prieš pragarą“ anonsas: 

Kine taip pat debiutuojantis režisierius Gediminas Šiaulys pristatė itin vizualią 3D animaciją „Kaukai“, kuri skirtą visai šeimai. Dešimties minučių pasakojimas, prasidėjęs tragiška kiškio žūtimi, kalba apie niekada nenutrūkstantį gyvybės pradžios ir pabaigos stebuklą. Filmui muziką kūrė grupė „Fusedmarc“ su Egle Sirvydyte, Jurga Šeduikyte ir „Mixtape Club“.

Filmo „Kaukai“ anonsas:

„Sidabrinę gervę“ už debiutinį filmą „Triukšmadarys“ pelnęs režisierius ir žurnalistas Karolis Kaupinis sukūrė naują vaidybinį filmą „Budėjimas“, kurio veiksmas vyksta ligoninėje šeimai leidžiant paskutines akimirkas su mirštančia motina. „Dažnai esame įtikėję, kad mes galime viską padaryti. Man įdomios tos būsenos, kuriose žmogus pasidaro bejėgis ir kaip jis iš tos situacijos bando išsivaduoti. Šį kartą tai intymi situacija, intymiomis aplinkybėmis“, – sakė filmo režisierius. 

Režisierė Kamilė Milašiūtė prieš porą metų festivalyje rodė savo pirmąjį filmą „After Rave“, kuris taip pat pateko į San Sebastiano kino festivalį. Šiemet režisierė sugrįžta su trumpametražiu vaidybiniu filmu „Motinos diena“, kurio idėja kilo lankantis Vilniaus jaunimo centre „Mes“. Filmo centre – pavogtas gėles savo seniai matytai mamai nešantis vaikinas Nerka. Paklausta apie stilistinius filmo sprendimus, režisierė atsakė, kad „kartais darydamas kažką blogo, iš tiesų nori padaryti kažką gražaus, ir ne visada tai pavyksta. Pasirinkta kino kalba, tikiuosi, padeda tai įvykdyti“.

Į programą taip pat pateko kitose šalyse gyvenančių lietuvių kūrėjų darbai. Londone studijas baigusios režisierės Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno dokumentika „Atmink, iš molio esi“ filmuota seniausioje Lietuvos plytų gamykloje. Nykstanti gamykla ir sizifiškas darbas joje filme primena apie mūsų pačių mirtingumą. „Kai pirmą kartą aplankėme gamyklą, supratau, kad tai viena įspūdingiausių mano matytų vietų, kurioje gyvena praeities vaiduokliai“, – sakė režisierius D. Heinemannas. 

Filmo „Atmink, iš molio esi“ anonsas: 

Menininkė ir kuratorė Gerda Paliušytė sukūrė filmą-esė „Troškimas, kad pavyktų“, fiksuojantį slampinėjimą po naktinį Amsterdamą, miestą garsėjantį pigiomis pramogomis.

Filmo „Troškimas, kad pavyktų“ anonsas: 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Programos „Filmai šeimai“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tik ką prasidėjęs „Kino pavasaris“ šeštadienio rytą surengė seansą patiems išrankiausiems žiūrovams. Vaikams ir jų tėveliams buvo pristatyta programa „Filmai šeimai“. Šių metų programos filmai – lėlinė animacija ir du dokumentiniai – su visokio amžiaus žiūrovais kalbėsis lyg su suaugusiais, tik vaikų lūpomis. Programą atidarė dešimtmetį kurtas lėlinės animacijos šedevras visai šeimai „Moliūgėlio gyvenimas“. 

„Jau trečius metus, inicijuodami „Kino pavasario“ filmų šeimai programą, tikimės, kad prisidedame prie gražios tradicijos puoselėjimo – šeimų laisvalaikio leidimo kine. Šių metų programos atidarymo filmas „Moliūgėlio gyvenimas“ įrodo, kokia didelė vertybė yra šeima. „Oskarui“ nominuotos animacijos režisierius į festivalį atvyks drauge su pagrindiniu aktoriumi – visur jį, net atsiimant įvairiausius apdovanojimus, lydinčia lėlyte Moliūgėliu. Kiek girdėjome festivalis netgi gamina šiam svečiui jo ūgį atitinkančią akreditaciją“, – nuotaikingai kalbėjo programos partnerių „Žemaitijos – ilgaamžės tradicijos“ atstovas.

Programos „Filmai šeimai“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Moliūgėlio gyvenimas“ (orig. „Ma vie de courgette“, ang. „My Life as a Zucchini“) pasakoja apie devynerių metų berniuką, kuris save vadina Moliūgėliu. Po motinos mirties jis lieka vienui vienas. Tuščia alaus skardinė tampa vieninteliu mamą primenančiu daiktu. Moliūgėlis atsiduria vaikų namuose, kur gyvena kiti likimo nuskriausti vaikai. Ir kai atrodo, kad blogiau jau nebegali būti, berniuką aplanko meilė, o kartu su ja ir gyvenimo džiaugsmas bei viltis.

Kritikų išgirto nepriklausomo animacinio filmo premjera įvyko Kanų festivalyje, kur „Moliūgėlio gyvenimas“ tapo didžiausiu metų atradimu.

Filmo „Moliūgėlio gyvenimas“ anonsas: 

Mažieji žiūrovai atranda dokumentiką 
Tiek didelių, tiek mažų žiūrovų pamėgtoje festivalio programoje greta lėlinės animacijos atsirado ir mažiesiems kino mylėtojams mažiau pažįstama kino rūšis – dokumentinis kinas. Programoje rodomi du dokumentiniai filmai visai šeimai, kurie turėtų dar stipriau pasibelsti į jaunųjų žiūrovų širdis.

Dokumentiniame epe „Erelių medžiotoja“ („The Eagle Huntress“, rež. Otto Bello) pasakojama apie Mongolijoje gyvenančią 13 metų mergaitę, kuri išdrįso pakeisti tūkstantmetę tradiciją ir tapti pirmąja su ereliu medžiojančia moterimi. Filmo herojė Aišopalan turės paneigti daug mitų, parodyti drąsą ir ištvermę išgyvenimo įgūdžių reikalaujančioje medžioklėje su kilniaisiais ereliais. Viskas tam, kad įrodytų, jog mergaitės gali būti tokios pat puikios medžiotojos kaip ir berniukai.  

„Tai nepaprastu grožiu užburianti ir jaudinanti istorija apie narsą“, – filmą komentavo programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Filmo  „Erelių medžiotoja“ anonsas: 

„Palaukit mūsų!“ (orig. „Nicht ohne uns!“, angl. „Not Without Us!“) – antrasis dokumentinis šios programos filmas, pasakojantis apie vieną svarbiausių vaikystės kelionių į mokyklą, kurią kasdien įveikia milijonai vaikų visame pasaulyje. Režisierės Lina Lužytė (Lietuva) ir Sigrid Klausmann (Vokietija) apkeliavo aplink pasaulį, kad papasakotų šiuos nepaprastus vaikų išgyvenimus pakeliui į mokyklą ir mažiesiems žiūrovams kino salėse.
„Mažesni žiūrovai filme tikriausiai atras skirtingus gyvenimus, kaip pasaulyje gyvena vaikai: atras ir skurdą, ir turtą, pamatys vaikus gyvenančius spalvinguose Meksikos kanaluose, ar dykumose“, – apie filmą pasakoja viena jo režisierių L. Lužytė.

Filmo „Palaukit mūsų!“ anonsas: 

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=630

Filmo „Išlaisvinimo diena“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmas „Išlaisvinimo diena“ yra išskirtinis ne tik „Kino pavasario“, bet viso pasaulio kino istorijoje: jame pirmą kartą nufilmuota Vakarų grupė, gavusi oficialų leidimą koncertuoti Šiaurės Korėjoje. Daugelio nuostabai, šia grupe tapo slovėnų provokatoriai „Laibach“. 

Šeštadienį, kovo 25-ąją, Vilnių aplankė filmo kūrybinė komanda: režisieriai norvegas Mortenas Traavikas ir latvis Ugis Olte, prodiuseris latvis Uldis Čekulis ir „Laibach“ narys Ivanas Novikas. 

Prieš seansą jie grojo muziką iš savo „Propagandos autobusiuko“, o po filmo beveik valandą atsakinėjo į sausakimšai salę užpildžiusių žiūrovų klausimus. 

Daugelis „Laibach“ žinojo ir iki jų koncerto labiausiai izoliuotoje pasaulio šalyje. 1980 m. Jugoslavijoje susikūrusi grupė tapo kultine Vidurio ir Rytų Europoje. Tamsia, dažnai ironiška muzika jie šaiposi iš totalitarinių režimų ir naudoja jų simbolius savo pasirodymuose, dėl ko yra sulaukę kaltinimų fašizmo skatinimu (grupės atsakymas – „mes tiek pat fašistai, kiek Hitleris buvo menininkas“). 

Filmo „Išlaisvinimo diena“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vis dėlto, koncertas Šiaurės Korėjoje net ir jiems buvo nepatirtas iššūkis. Lig tol jokia Vakarų grupė nebuvo šioje šalyje koncertavusi. „Galbūt dabar žmonės Šiaurės Korėjoje galvoja, kad visa Vakarų muzika skamba taip, kaip „Laibach“ – kas nebūtų blogai“, – po seanso juokėsi režisierius M. Traavekas jau anksčiau vykdęs meninius projektus Šiaurės Korėjoje. Jo pastangų dėka grupei ir pavyko gauti leidimą groti „Išlaisvinimo dienos“ šventiniame koncerte. 

Tarp koncertą stebėjusių žmonių buvo ir 3 dešimtys labiausiai atsidavusių grupės fanų: vienos kelionių agentūros dėka jie atlydėjo „Laibach“ į šį jų gyvenimo koncertą. „Mes visada norėjome išbandyti naujas teritorijas – o ši yra naujausia iš visų įsivaizduojamų“, – kalbėjo I. Novakas.

Filmo anonsas: 

Muzikantas prisipažino, kad filmavimas nebuvo toks sunkus, kaip gali atrodyti iš pradžių: „Jei norėtum kurti dokumentiką Silicio slėnyje Amerikoje, būtų taip pat sunku, gal ir sunkiau.“

Prieš metus „Kino pavasaryje“ buvo pristatytas „Čia visada šviečia saulė“, kitas, daug skaudesnis filmas apie Šiaurės Korėją, kurtas režisieriaus Vitalijaus Manskio. Totalitarinio režimo žalą žmonėms parodęs filmas nugalėjo festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“. Po šio filmo režisierius nebeįleidžiamas į Šiaurės Korėją.

Po „Išlaisvinimo dienos“ tokių pasekmių nebuvo. Filme šiaurės korėjiečiai rodomi kaip žmogiški piliečiai, turintys veikti milžiniškame biurokratiniame mechanizme. Nors „Laibach“ muzika, pavyzdžiui, gotiškai komiškas dainos „Life is Life“ koveris, yra labai juokinga, Šiaurės Korėjoje ji atliko kitokią funkciją „Mes norėjome parodyti, kad galima ir kitaip. Nevykome į Šiaurės Korėją provokuoti žmonių, mes tai darome kitur“, – po seanso žiūrovams paaiškino I. Novakas.

Filmo „Išlaisvinimo diena“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Reikia suprasti šiaurės korėjiečių situaciją. Jeigu būtume padarę kažką ekstremaliai kvailo, tada mus susodintų į lėktuvą ir išsiųstų namo. Nieko baisaus. O jie liks ten toliau. Žmonės, sutikę mus įsileisti, daug kuo rizikavo. Jie neturėjo laisvės klysti. Norėjome būti jiems pagarbūs“, – filmo poziciją paaiškino režisierius.

Vis dėlto, pokytį „Išlaisvinimo diena“ padarė. „Kartu su mumis per repeticijas buvo ir vietinis merginų choras – planavome atlikti dainą kartu. Jos pamatė, kad gali su mumis bendradarbiauti, kad žmonės iš skirtingų kultūrų gali išspręsti problemas tiesiog kalbėdamiesi. Dainininkėms tai buvo pamoka“, – tarė I. Novakas.

Lietuvoje bendravimą su „Išlaisvinimo dienos“ komanda bus galima tęsti šiomis dienomis: kovo 26 d. filmo komanda vyksta į Kauną, o pirmadienį seanse Vilniuje į publikos klausimus atsakys I. Novakas. Vėliau filmas dar bus rodomas „Kino pavasario“ seansuose iki balandžio 6-osios.

Filmo „Išlaisvinimo diena“ seansai: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6023-islaisvinimo-diena

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Kadras iš filmo „Malholando kelias“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Geriausias šio amžiaus filmas, tamsus, siurrealistinis, sudėtingos struktūros, dėl kurios teisingos versijos iki šiol vyksta aktyvios diskusijos, bei praėjusių metų hitas, spalvingas, lengvas, smagiai pramoginis. Ką bendro turi šie du filmai? Iš esmės viską. Jie pasakoją tą pačią istoriją. Apie sudėtingą karjeros kelią Holivude bei viską apsunkinančią meilę. Tik kol vienas būna neblogas tik peržiūros metu, kitas – sukelia apmąstymus ir įsirašo kino istoriją.

„Malholando kelias“ (Mulholland Dr., 2001) nurodo veiksmo vietą – būtent šis kelias veda į Holivudą tikrąja to žodžio prasme. Vietovė kalnuota, vingiuojanti aukštyn žemyn kaip ir filmo nuotaika ar būsimųjų aktorių, bandančių prasiveržti Holivude, kelias – žada būti kaip „Pelenė“, o rutuliojasi kaip „Sigutė“.

Pirmose scenose rodomos dirbtinės šypsenos pastelinių spalvų fone, aišku, D. Lyncho filmuose ir negalėtų žadėti laimingos pabaigos, tačiau tai, kas atsiranda vėliau, nuteikia labiau nei tik pesimistiškai. Atmosfera šlykštesnė nei neišsipildžiusios svajonės ir baugesnė nei ateities nežinia. Ir vis tik peržiūra emociškai pakenčiama, nes visos blogos jausenos sumaišomos su mistine aura, trilerio įtampa. Tad „Malholando kelias“ yra ne slegianti, o neraminanti peržiūra.

Kadras iš filmo „Malholando kelias“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kad ir koks painus filmas būtų, iš ne visuomet susijusių scenų sudėliojamas pakankamai koherentiškas pasakojimas, kurio centre – meilės istorija. Paprasta, graži ir jaudinanti. Betė (Naomi Watts) ir Rita (Laura Harring) – jauna entuziastinga aktorė ir atmintį praradusį moteris – įsimyli viena kitą benarpliodamos paslaptingą Ritos istoriją. Pasaulis aplink jas keistas ir jos kovoja dviese prieš jį. O tada Silencio. Ir viskas dingsta.

Pirmenybė tenka svajoms. Meilę sugriauna karjera ir pavydas. D. Lynchas primena, jog tai „Malholando“ kelias, kuriame Veneros atsišakojimas trumpam nuveda prie gražaus krioklio, o jame, jei ne paskęstama, tai bent apkurstama. Vėliau grįžtama į greitkelį, kurio horizonte – devynios baltos šviečiančios raidės. Bet juk žinot, kaip būna su artėjimu prie horizonto.

Priartėti neįmanoma ir prie teisingos filmo analizės. „Malholando kelias“ – pats įstabiausias kino sapnas: realybė ir svajos, tie patys aktoriai, vaidinantys skirtingus veikėjus, mistinės būtybės, iškrentančios iš filmo estetikos, baugias scenas keičiantys mielesni kadrai, A. Badalamentis ir šeštojo dešimtmečio popsas. Milijonai priešybių, verčiančių pasitelkti ar psichonalizės teorijas, ar I. Bergmano filmus, ar tai, kas jums, kaip filmo žiūrėtojui, artimiau.

Kadras iš filmo „Malholando kelias“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kiekvienas gali likti su savo versija. Painiau nebent tiems, kurie sako, jog filmo pabaiga neaiški. Ne, ne. Neaišku, kur filmo pabaiga. „Malholando kelias“ išlinkęs į Mėbijaus juostą, o ties kuria vieta ją perkirpsite – pasirinkite patys.

 „Apie ką filmas?“ Klausimas toks natūralus, paprastas ir kartais visiškai netinkamas. „Malholando kelias“ – apie Kalifornijos svajas, tačiau svajingumas ištirpsta rūke išgirdus Silencio, o vietoje atsakymų D. Lynchas nepasiūlo nieko, bet palieka kiekvienam žiūrovui po mėlyną dėžutę. Tik nėra rakto. Nors jo ir nereikia. Dėžutė pati savaime – Kalifornija, Holivudas, kinas, meilė ir neapykanta jam. Nuojauta kužda, jog tai galingiausia, ką gali pasiūlyti filmai.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Kovo 29, trečiadienis, 21:15-23:42, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Balandžio 02, sekmadienis, 18:15-20:42, Skalvija, SK, Vilnius

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pagaliau atsiranda lietuviškas kinas, reflektuojantis aktualią socialinę problematiką, šių dienų realijas ir tai darantis neprisidengiant saugią distanciją kuriančia ironija, neskoninga, ant patyčių ribos balansuojančia satyra. Pirmasis ilgametražis Andriaus Blaževičiaus vaidybinis filmas „Šventasis“ (2016, Lietuva, Lenkija) – stiprus debiutas. Tai filmas, kurio aktualumo nereikia įrodinėti. Logiškas, palaipsniui vystomas, sluoksniais, niuansais konstruojamas pasakojimas užpildytas natūraliais dialogai ir dar natūralesnėmis pauzėmis bei stipria vaidyba. Filmas gali patikti daugiau ar mažiau, tačiau vargu ar kas išdrįs paneigti, jog tai itin organiškas, kokybiškas darbas.

Pagrindinis veikėjas Vytas (Marius Repšys) – tipiškas provincijos miestelio gyventojas. Maždaug trisdešimties metų vyras turi žmoną, dvi jau ūgtelėjusias dukras, stabilų, devynerius metus vietiniame fabrike dirbamą mechaniko darbą. Prasidėjus ekonominei krizei Vytas kartu su krūva kitų darbuotojų atleidžiamas iš darbo.

Sunerimusių artimųjų skatinamas kuo greičiau susirasti kitą darbą vyras bando toliau gyventi įprastą gyvenimą, tačiau realybei vis labiau neatitinkant lūkesčių Vytas grimzta į vidinį konfliktą. Jis atsisako iki galo suvokti bei priimti pasikeitusią situaciją ir pasirenka ją ignoruoti. Po truputį jis regresuoja į paauglišką būseną – dienas leidžia žiūrėdamas televizorių, be tikslo slampinėdamas su draugeliais, gerdamas alų. Pažintis su guvia kirpėja Marija (Gelminė Glemžaitė) tampa dar vienu būdu pabėgti į fantazijos erdvę. Mergina jam reprezentuoja nerūpestingumą, gyvenimą be įsipareigojimų ir atsakomybės.

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Daug sunkiau nuo tos atsakomybės pabėgti esant akistatoje su savo šeima. Būtent todėl Vytas po truputį ir pradeda nuo jos tolti. Jis vis dar bando išlaikyti savo simbolinį tėvo-vyro figūros autoritetą pasišvaistydamas pinigais. Tačiau atsakymas „nesvarbu kiek kainavo“, gerais laikais skambėjęs kaip dosnumo, užtikrintumo įrodymas, dabar atrodo skausmingai naiviai. Nes svarbu. O to pripažinti net sau pačiam – neįmanoma.  

Filmo veikėjų gyvenimas persmelktas viską apimančio krizės diskurso. Apie žlungančią ekonomiką nuolat praneša pagrindinės informacinės priemonės.  Beviltiškumo, apatijos, bejėgiškumo ką nors pakeisti nuotaikos tvyro ore. Atrodo, visą šalį apėmė krizė, pusė Vyto draugų ir pažįstamų emigravo. Finansinis nestabilumas – vienas didžiausių nerimo šaltinių. Tačiau juntama ir vertybinė krizė, prasmės stygius, nusivylimas formaliomis, realiai nefunkcionuojančiomis socialinės paramos institucijomis, į kurias nukreipiamos aštriausiai pagaląstos filmo kritikos strėlės.

Skurdas gali būti ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis, vertybinis. Vytas su šeima, jo aplinka gyvena kukliai, bet jokiu būdu ne skurdžiai. Jų buityje galima matyti net 2008 m. provincijai prabangiai atrodančios technikos pavyzdžių. Tačiau kas išties krenta į akis, tai kultūrinis skurdumas. Provinciją matome kaip absoliučia kultūrinę dykrą. Vienodai slenkančios dienos čia užpildomas beveik niekad neišjungiamo patį primityviausią „popsą“ transliuojančio televizoriaus. Juo nuo mažens „šeriama“ ir jaunoji karta, atrodo, pasmerkta atkartoti matomus tradicinio vyriškumo ir moteriškumo modelius. Hiperseksualizuotas mergaičių šokis ir entuziastingas noras gyvai pamatyti vulgarumo nestokojančios merginų grupės „Capuccino“ koncertą nenuteikia itin optimistiškai.

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filme subtiliai atskleidžiami lyčių vaidmenų šeimoje ir jų diktuojamo galios balanso niuansai. Vytui netekus darbo iškyla pavojus ir iš šeimos maitintojo statuso atsirandančioms galioms bei privilegijoms. Lietuvoje tradiciškai „tikro vyro“ pagrindiniu požymiu ir svarbiausia savybe vis dar laikomas gebėjimas uždirbti bei išlaikyti šeimą ir atvirkščiai – namų ruošos darbai, vaikų priežiūra vis dar laikomi labiau moteriškais. Todėl natūralu, kad Vytas net ir laikinai neskuba prisiimti namuose pasiliekančio ir juos puoselėjančio partnerio vaidmens, kuris jį priverstų jausti dar mažiau vyrišku. Prarasta galia, bejėgiškumo jausmas kompensuojamas siekiu kontroliuoti kūną – nuolat matome mankštinamą, apnuogintą, vyrišką Vytauto figūrą. Tvirtas kūnas kontrastuoja su socialiniu ir psichologiniu veikėjo pažeidžiamumu, o nuogumas tampa priešstata negebėjimui atsiverti, reflektuoti ir artikuliuoti savo nusivylimo, gėdos, nerimo ir skausmo.  

Vienas pirmųjų Lietuvoje vyriškumo sampratas ir praktikas nagrinėti pradėjęs sociologas, kultūros kritikas Artūras Tereškinas atkreipia dėmesį, kad „vyrai traumuojami tik jiems vieniems būdingais specifiniais būdais. Jų traumos ir sužeidimai susiję ne tik su posovietinės valstybės ekonomine, politine ir socialine tikrove, bet ir su lyčių ir seksualinių tapatybių normalizavimu. Ši traumos forma yra užmaskuota ir dažnai suvokiama kaip visiškai neproblemiška.“ („Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje, 2011).  

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Šventajame“ į pirmą planą iškeliamas paprasto darbininko vyro portretas. Jis nerodomas nei vien kaip beviltiškų aplinkybių auka, nei kaip už savo nesėkmes asmeniškai atsakingas nevykėlis, o kaip kompleksiška asmenybė – jaučianti, kenčianti ir atsidūrusi aklavietėje, iš kurios neturi resursų išsikapstyti. Belieka absurdiškas stebuklo laukimas, net ir žinant, kad jis neįmanomas. O taip norėtųsi.  

Kodėl apskritai reikia socialinio kino? Viena iš priežasčių – toks kinas sudaro sąlygas pamatyti visuomenės sluoksnius ar asmenų grupes, kurie dažniausiai nustumiami į paraštes, nereprezentuojami viešojoje erdvėje arba vaizduojami karikatūriškai, supaprastintai, net paniekinamai. Dažnai socialinės atskirties grėsmę išgyvenančios grupės meno kūriniuose tampa tropais, šablonais. Taip, paradoksalu, nors atrodo, kad apie juos kalbama, išties jie įkalinami siaurame galimos reprezentacijos lauke  – kuriami ir dauginami stereotipai, už jų nebematant tikrų, gyvų, kvėpuojančių asmenybių, su visu jų kompleksiškumu. „Šventajame“ to pavyko išvengti ir dėl to – bravo!

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

13 kino kritikų iš viso pasaulio sudarė „Kino pavasario“ filmų 14-tuką. Jo lyderiu tapo brazilų režisieriaus Kleberio Mendonços Filho drama „Vandenis“ („Aquarius“), kuri pasakoja apie stiprią moterį Klarą ir jos ryžtą nepasiduoti beviltiškoje situacijoje. „Vandenio“ kūrėjas bus pagerbtas legendinio šalies kino kritiko Sauliaus Macaičio apdovanojimu.

Ne pirmus metus skiriamas apdovanojimas pavadintas legendinio Lietuvos kino kritiko Sauliaus Macaičio garbei. Iki šiol vienu autoritetingiausiu kritiku laikomas S. Macaitis bendradarbiavo su dienraščiu „Lietuvos rytas“, kultūriniais leidiniais „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ ir „Kinas“. S. Macaitis parašė ne vieną knygą – „25 seansai“, „100 žymiųjų pasaulio filmų“ ir „Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius“.

Apie namus, kurie neįkainojami

Pasaulinė „Vandenio“ premjera įvyko Kanų festivalyje. „Auksinei palmės šakelei“ nominuotoje juostoje 47-erių metų brazilų režisierius, buvęs kino kritikas Kleberis Mendonça Filho pasakoja apie Klarą, kuri praeityje dirbo muzikos kritike. Ši brandaus amžiaus intelektualė jau daugelį metų gyvena „Vandenyje“, penktajame dešimtmetyje iškilusiame dviejų aukštų name Brazilijos pajūryje. Kiekvienas jos namų kampelis pilnas prisiminimų, todėl šis būstas Klarai be galo brangus ir neįkainojamas. Bėda ta, kad nekilnojamo turto kompanija, nupirkusi visus kitus moters name esančius butus, siekia iškraustyti Klarą, tad nesiliauja drumstę ramybės.

Filmo „Vandenis“ anonsas: 

Nuostabios aktorės Sônios Bragos įkūnyta pagrindinė veikėja ryžtasi nepasiduoti ir išsaugoti tai, kas jai brangiausia. Iš kitų filmo personažų išsiskirianti savita, senosiomis vertybėmis grįsta pasaulėžiūra 65 metų Klara šiuolaikiniam jaunam žmogui tarytum primena apie svarbiausius gyvenime dalykus.

„Vandenio“ seansai „Kino pavasaryje“:

• kovo 29 d. 20.30 val. „Forum Cinemas Vingis“;
• balandžio 2 d. 21 val. „Forum Cinemas Vingis“;
• balandžio 6 d. 18 val. „Forum Cinemas Kaunas“.

Programoje „Kritikų pasirinkimas“ – 14 geriausiai įvertintų festivalio filmų

Tarptautinė festivalio žiuri programai „Kritikų pasirinkimas“ filmus atrinko iš trijų festivalio programų – „Metų atradimai“, „Festivalių favoritai“ ir „Dokumentika“. Tarp 14 filmų – stereotipus laužančio režisieriaus Alaino Guiraudie (2013 m. jo filmas „Nepažįstamasis prie ežero“ pelnė „Queer palmės šakelę“) absurdo komedija „Vertikali būsena“ (orig. „Rester vertical“, ang. „Staying Vertical“); keturiems „Oskarams“ nominuotas amerikiečių režisieriaus David Mackenzie šiuolaikinis vesternas  „Bet kokia kaina“ („Hell or High Water“); Oliverio Laxe’o realybės ir fikcijos ribas trinantis pasakojimas „Mimozos“ („Mimosas“) ir kt. dešimt filmų.

Šiais metais „Kino pavasario“ filmus vertino kritikai, kurių didžioji dauguma priklauso Tarptautinei kino kritikų federacijai FIPRESCI: Alin Tasçiyan (STAR, FIPRESCI prezidentė), Arielis Schweitzeris („Cahiers du Cinéma“), Andrejus Plakhovas („Kommersant“), Neilas Youngas („The Hollywood Reporter“, „Sight & Sound“), Paolo Bertolinas („Il Manifesto“, „Cahiers du Cinéma“, „Senses of Cinema“), Pamela Biénzobas („Senses of Cinema“), Giovanni Ottone („Vivilcinema“, „Cinecritica“, „Essere Secondo Natura“), Esin Kücüktepepinar („Sabah“), Giona A. Nazzaro („Il Manifesto“, „Film TV“), Tristanas Priimägis (SIRP), Carmen Gray („Sight & Sound“), Laurence Boyce („Cineuropa“, „Screendaily“), Enginas Ertanas.

Praėjusiais metais daugiausiai žiūri simpatijų pelnė Patricio Guzmáno, režisieriaus iš Čilės, filmas „Perlinė saga“ (The Pearl Button, 2015), kuriam taip pat atiteko Sauliaus Macaičio apdovanojimas.

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Režisierius Audrius Stonys
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Kazakstanas. Tian Šanio kalnai. Tuiksiu ledynas. Glaciologijos stotis 3500 metrų aukštyje. Čia jau trisdešimt metų gyvena moteris. Visiškai viena, be jokio ryšio su civilizacija. Ji atidavė visą savo gyvenimą mokslui, laiko ranką ant planetos pulso. Filmas pasakoja istoriją apie mirtingą Moterį ir amžiną Ledyną“, − taip naują savo dokumentinį filmą apibūdina režisierius Audrius Stonys. Jau tuoj „Moteris ir ledynas“ pasirodys Lietuvos kino teatruose, festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Baltijos žvilgsnis“. Sunku nusakyti, kas yra pagrindinis šio filmo veikėjas – glaciologė Aušra Revutaitė ar milžiniškas ledynas? Režisierius atskleidė, kad tai du pagrindiniai filmo personažai, apie kuriuos plačiau papasakos šio pokalbio metu. Kviečiu prisijungti. 

Pradėkime nuo pat pradžių – kur filmas „Moteris ir ledynas“ jau buvo pristatytas? 

Pasaulinė filmo premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA, vėliau jis keliavo į festivalius Italijoje, Maskvoje, Helsinkyje, Taline, Trieste… Niono dokumentinis kino festivalis „Visions du Réel“ jį pasirinko uždarymo filmu, ir tai jau nemažas įvertinimas. Pakankamai seniai esu kine, bet su filmu „Moteris ir ledynas“ pirmą kartą įžengsiu į Kanadą – į dokumentinio kino renginį „Hot Docs“. Turbūt kiekvieno dokumentalisto svajonė yra kada nors savo filmą parodyti būtent šiame reikšmingame festivalyje. 

Kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte? Ar auditorija „perskaitė“ filmą? 

Nesileidžiant į detales, visus domino moters istorija ir likimas, neįprasta erdvė ir, apskritai, žmogaus vieta. Filme kai kurie dalykai buvo užkoduoti, o kai kurie nupiešti pustoniu. Sąmoningai nenorėjau ryškių spalvų, ryškių paaiškinimų, nes pasitikėjau žiūrovo supratingumu ir atidumu. Ir, iš tiesų, mane nustebino, kad tiek Europoje, tiek kitose šalyse (neseniai grįžau iš Indijos, Kalkutos) žmonės perskaitė tai, ką „įdėjau“ į šį filmą. 

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kodėl ėmėtės būtent šios istorijos? 

Visada domina tai, kas, atrodo, yra neįmanoma, sunku. Visas dokumentinis kinas „gyvena“ ribinėse situacijose, kur galima užkišti galvą ir pažiūrėti, kas yra kitoje skliauto pusėje. Kiekvienas dokumentalistas bando pažvelgti už tam tikros ribos, kas yra tarp erdvės ir žmogaus, sielos ribos, kas ten giliau, kitoje pusėje? Kai sužinojau apie moterį, gyvenančią kalnuose, nepasiekiamoje vietoje, mane turbūt ir užkabino tas žodis „nepasiekiama“. Pagalvojau, gal vis tik galima ją pasiekti?

Aišku, reikėjo laiko pasiruošti, nes tai buvo lyg šuolis į tamsią bedugnę – negali nieko iš anksto suplanuoti, nežinai, ką ten surasi. Tik supranti, kad reikės be galo daug pastangų, bus brangu, tai gali kainuoti daug sveikatos, o galiausiai – gali eiti, tikėdamasis surasti, bet nuėjęs nieko nepamatyti. Tačiau manęs ta mintis nepaleido. Per keletą metų pasiryžau. Pirma, sukūriau filmą savo mintyse, parengiau paraišką, bandydamas įsivaizduoti tą gyvenimą, erdvę, dar ten nebuvęs. Vėliau ta paraiška kažkaip pateko pačiai Aušrai Revutaitei į rankas. Paklausiau jos, kiek ten, ką parašiau, yra tiesos? Ji pagalvojo ir pasakė: „Kokie dešimt procentų.“ Negalėjau nuspėti, ką ten pamatysiu. Tai tik dar kartą patvirtino, kad žmogaus fantazija yra ribota, o realybė neturi ribų, ji nenuspėjama. Planuoji viena, o ji staiga sujaukia visus planus ir įvyksta visiškai kitaip. 

Kiek prireikė laiko tam pasiruošti? 

Pasiruošimas užtruko penkerius metus. Per tą laiką aš tarsi kūriau savo pasaką – įsivaizduokite, turite kalną, turite ant jo gyvenančią moterį ir ledyną. Kalnas, ledynas, moteris. Vaikystėje žaisdavome žaidimą – turi tris žodžius ir iš jų turi sukurti pasaką. Tai ją ir kūriau. Bandžiau įsivaizduoti, ką tai reiškia ir kaip tai tarpusavyje sugyvena. Viskas buvo kitaip, nei įsivaizdavau. Dabar jau net neprisimenu tos tikrosios pasakos… 

Režisierius Audrius Stonys
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ar buvo sunku? Kaip jautėtės, kai jūsų filmavimo aikštelė – kalnai, milžiniškas ledynas? 

Pirmiausia, tam reikia pasiruošti ir fiziškai. Tai ne šiaip sau kelionė – turi pasiekti Glaciologijos stotį 3500 metrų aukštyje, kai kur pakilti net iki 4000 metrų. Viena yra užlipti, pabūti, nusileisti, o visai kita – ten gyventi ir dirbti, tai daryti nuolat – kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę. Filmui prireikė kelių ekspedicijų, kurios trukdavo maždaug po porą savaičių. Filmavimas truko trejus metus. Tai pakankamai ilgas laikas, dirbant sąlygomis, kurias nelengva iškęsti – deguonies trūkumas, drėgmės kaita, šaltis… Užlipi ant ledyno – žvarbsti, grįžti namo – tave glosto karštis. Ten visas pasaulis painus, metų laikai painiojasi, negali suprasti, ar dabar vasara, žiema, ruduo ar pavasaris. Viskas susipainioja. Fiziškai organizmui tai labai sunku, bet tenka prie gamtos prisiderinti.

Kaip rengėtės tam? Gal sulaukėte raginimų atsisakyti šios filmo idėjos? 

Psichologiškai buvo labai sunku, nes tai – itin sakrali erdvė. Iš vienos pusės, tarsi nesinori joje būti, kažką griauti, o tik palikti žmogų ramybėje. Jeigu būtum tiesiog stebėtojas, turbūt taip ir darytum, laikytum tam tikrą atstumą. Gyvenant mieste, personalinė mūsų erdvė labai sumažėja. Kai matome žmogų, stovintį šalia mūsų per ištiestos rankos atstumą, manome, kad jis jau yra toli. Troleibuse, kai žmogus faktiškai yra prisispaudęs prie mūsų, atstumas mūsų netrikdo. O ten yra visai kita erdvė – žmogus per 5–10 metrų nuo tavęs jau yra arti, pažeidęs tavo asmeninę erdvę. Bet kinas yra brangus, jo negalima kurti tik iš toli – tiek fizine, tiek psichologine prasmėmis. Todėl tai įveikti, kažkuria prasme sugriauti, reikia pasiryžimo ir tam tikros drąsos, bendro sutarimo. 

Kokia buvo lietuvės mokslininkės reakcija į filmo idėją? Kaip sekėsi su ja užmegzti kontaktą? 

Iš esmės, to kontakto su ja aš nelabai ir užmezgiau. Nebuvo kaip tai padaryti nei prieš tai, nei atsidūrus ten… Turbūt tai tiksliausias atsakymas. Jei ji būtų norėjusi mus išvaryti, būtų tai ir padariusi, bet iš kitos pusės, ji labai kruopščiai saugojo savo asmeninę erdvę. Su dabartinėmis filmavimo technikos galimybėmis esame pripratę įlįsti žmogui į veidą, į jo širdį, vartalioti, žiūrėti, kas darosi žmogaus viduje. Tačiau tai jai buvo visai nepriimtina ir ji nesiruošė mūsų įsileisti „po marškiniais“. Viso filmavimo metu buvo išlaikomas tam tikras atstumas, o aš tai supratau ir gerbiau. Gyvenant tokioje erdvėje, galioja visai kitos taisyklės. Ten žmonės vieni prie kitų nelenda. Galų gale, tai ten gyvenančių ir dirbančių žmonių pasirinkimas. Jeigu jie norėtų bendrystės, komunikacijos, leistųsi į pakalnę – gyvą, dinamišką, šiuolaikinį miestą, kuriame pilna žmonių. Jeigu jie pakyla į kalnus, vadinasi, yra priežastis, kodėl tai daro. 

Ar numanote, kokios gali būti tokio pasirinkimo priežastys? 

Negaliu pasakyti, kodėl ji tai pasirinko. Čia visiška paslaptis.

Galbūt moters ir ledyno sugretinimas filme turi metaforiškų sąsajų? 

Matote, filmo idėja buvo sugalvota žemumose, o pats filmas – kalnuose. Tai dvi skirtingos erdvės, skirtingi dalykai, kurie nesusitiko. Todėl ir pirmasis mano sumanymas atitiko tik dešimt procentų realybės, kurių vėliau, atrodo, jau nebeliko. Jis buvo pritaikytas ant žemės, mūsų erdvėje gyvenantiems žmonėms ir mūsų kino taisyklėms.

O pakilus į viršų, tos taisyklės pasikeitė. Teko pergalvoti ir patį scenarijų. Būdami apačioje galvojame, kad viską galime suprasti, tačiau kalnuose žmonės net ir nebando to padaryti. Ten mąstoma kitaip – nebandoma perprasti, suprasti nei ledyno, nei erdvės ar laiko. Žmonės priima tai su pagarba. Ar yra žmogus, kuris galėtų sakyti: „Ledyną žinau kiaurai ir man ten nėra paslapčių?“ Tikrai ne. Žmonės dėl to nesijaudina. Ledynas lieka paslaptimi. Bet turbūt ir žmogus gali likti paslaptimi. Natūralu, kad taip yra. Jie abu gali likti ne iki galo perskaitomi. Tačiau pagrindiniai filmo personažai yra du – moteris ir ledynas. 

Kas tada diktavo „Moters ir ledyno“ scenarijų? 

Jį diktavo tiek ta moteris, tiek ledynas, tiek visa erdvė virš kalnų. Iš tikrųjų, tikrieji scenaristai buvo aplinka ir žmogus. Viskas, ką tu sugalvoji… Tie, kurie yra kalnuose, žino, kad ten viskas yra kitaip. 

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vis suku galvą, kaip vyko Jūsų bendravimas su šia ledyne gyvenančia mokslininke? 

Mūsų bendravimas buvo tolimas. Nelabai pavyko apie ją sužinoti daugiau. Galbūt šis žmogus taupo energiją, galbūt oro gurkšnius. Nebuvo nei plepėjimo, nei interviu, nei kažkokio kitokio išsipasakojimo. Jai to nereikėjo. Būdamas apačioje, to bendravimo tikėjausi, bet pakilęs į viršų supratau, kad turiu su tuo susitaikyti. Tačiau žodžiais pasakyti dalykai labai dažnai būna ne patys tikriausi. Galima meluoti, pasakyti tik dalį, galima kažkaip pakreipti… Jau senokai esu dokumentikoje ir nelabai pasitikiu žodžiais. Manau, jie labai patogūs, siekiant iškreipti ir paslėpti tikrąsias prasmes. 

Kokie buvo Jūsų prioritetai sprendžiant, kas turėtų patekti į filmą? 

Mano prioritetas yra nebandyti pakeisti, perkreipti tikrovės, tempti jos prie savo sumanymo. Aš jau susitaikiau. Mano užduotis yra pabandyti pasiduoti tam, ką matau prieš akis, pasiduoti tai tėkmei ir pabandyti ją atspindėti. Režisūriniais savo sumanymais nesudarkyti tos erdvės, o tik ja pasidalinti. Žinote, ateini ir matai, tarkime, mėnesieną – juk neklausi savęs, koks tavo sumanymas, kaip galvoji ją atspindėti? Tiesiog nori užfiksuoti ir pasidalinti ta mėnesiena. Jeigu kūryba prieštarauja gamtai, ji niekam nereikalinga. Ji turėtų ištirpti gamtoje. Priešingu atveju, kai kūrėjas bando išprievartauti gamtą ir padaryti, kaip nori jis – sudėlioti savo akcentus ir padaryti režisūrinius sprendimus – pavyksta užčiuopti tik paviršių. 

Vadinasi, jame nėra „sudėliotų“ scenų? 

Ne, kažkokių sukurtų scenų nebuvo. Žinoma, buvo kelionė po ledyną. Ten kiekvienas žingsnis reikalauja tam tikro pasiruošimo, jokio spontaniškumo ten negali būti. Žinai, kur eini, kas tavęs laukia, kaip turi pasiruošti, kokia filmavimo, saugos technika yra reikalinga. O tada jau daug lemia operatoriaus meistriškumas – reikalingi pagaliai, virvės, kad kai kurie kadrai galėtų būti nufilmuojami. Tas vienas, sakykime, trisdešimt sekundžių trunkantis kadras gali būti filmuojamas tris ar keturias dienas. Nėra taip, kad išsitrauki kamerą ir kažką spontaniškai nufilmuoji. Bet ten nėra absoliučiai nieko, kas būtų surežisuota. 

Režisierius Audrius Stonys
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kas dirbant tokioje aplinkoje paliko didžiausią įspūdį? 

Žinoma, ten stebina mastai, begalinė erdvė, švara, skaidrumas. Tai žmogaus nepaliesta erdvė. Gali gerti iš kiekvieno šaltinio, balos, nes žinai, kad tai yra krištolinės švaros vanduo. Ten trūksta oro, bet jis yra itin švarus – smogas taip aukštai nepakyla. Tai labai ypatinga ir keista erdvė – joje nėra jokių garsų, nėra nei paukščių, nei medžių, žolės ar vabalų. Tik tyla ir dundantys, nuo kalno krentantys akmenys… Dangus yra labai arti, o debesys tarsi didžiuliai gyvūnai pamažu atslenka prieš tavo akis, pabūna, pasitraukia. Tai labai neįprasta. Kažkada vaikystėje norėjau pasėdėti ant debesies, tai ten taip viskas ir atrodo. Sėdi prie namo, o pro tavo kojas plaukia debesys – atrodo, nusileidi laiptukais ir jau gali juos paliesti. Ten tikra debesų zona. 

Ką pačiam davė šis filmas? 

Kiekvienas filmas kažką duoda, kažką pakeičia. „Moterys ir ledynas“ iš tiesų davė labai daug. Sutikau visai kitokį žmogų, kitokią erdvę. Supratau, kad turiu kalbėti kitaip ir tarsi nebijoti žengti žingsnio atgal. Dabar dokumentinis kinas artėja prie žmogaus, o čia reikėjo nebijoti šiek tiek nuo jo atitolti. Dabar žengiame į privatų žmogaus gyvenimą taip arti, kaip niekada nebuvome. Duodame žmonėms į rankas kameras, jie filmuoja savo miegamuosius, dienoraščius, dalinasi savo paslaptimis, išpažintimis. O šiame filme buvo visai kitas vektorius, kitas atstumas. Buvo įdomu pačiam atrasti, kad galima kurti kiną, stebinti ir tokiu atstumu, siekiant to paties tikslo – kažką pasakyti apie žmogų. Tai buvo labai įdomi patirtis. 

Galite pasakyti, kad šis darbas pateisino Jūsų lūkesčius? 

Kai filmą pamatysiu, tada pasakysiu, ar jis pateisino lūkesčius. Aš jo dar nemačiau. Pora kartų dar nieko nereiškia – kartą filmą žiūrėjau stebėdamas, ar šviesos teisingai nustatytos, kitą kartą – ar garsas gerai veikia… Pats režisierius filmą pamato žiūrėdamas jį gal dešimtąjį kartą. Po kokių trejų ar ketverių metų jau gali savo filmą žiūrėti kaip žiūrovas. O kol kas nedaug galiu ką pasakyti. 

Su A. Stoniu kalbėjomės dar prieš „Moters ir ledyno“ pristatymą Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“. Susitikimo metu režisierius atskleidė, kad daug pasakoti dar nenori, nes, pasak jo, pirmasis filmo įspūdis priklauso būtent žiūrovui.

Filmo anonsas:

Filme atveriamą nepasiekiamą ledyno ir moters pasaulį turėsite galimybę pamatyti:

Balandžio 1 d., šeštadienis, 19:45–20:59 Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Balandžio 2 d., sekmadienis, 18:00–18:56 Forum Cinemas Babilonas, S3, Panevėžys

Balandžio 3 d., pirmadienis, 16:45–17:41 Skalvija, SK, Vilnius

Balandžio 4 d., antradienis, 18:00–18:56 Romuva, ROM, Kaunas

Lietuvių filmų premjeros
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasaryje“ parodyta pirmoji programos „Lietuvių filmų premjeros“ dalis, sudaryta iš šešių trumpametražių filmų. Naujausius darbus pristatė režisieriai Tomas Ramanauskas, Karolis Kaupinis, Gediminas Šiaulys, Kamilė Milašiūtė, Gerda Paliušytė ir Elvina Nevardauskaitė su Davidu Heinemannu. Programą sudarė du animaciniai filmai, du vaidybiniai ir pora dokumentinių pasakojimų.

„Budėjimas“, rež. Karolis Kaupinis,  2017 m., Lietuva, Belgija

Kadras iš filmo „Budėjimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Sidabrinę gervę“ už debiutinį filmą „Triukšmadarys“ pelnęs režisierius ir žurnalistas Karolis Kaupinis publikai pristatė vaidybinį filmą „Budėjimas“. Tėvas (Darius Meškauskas) ir sūnus (Donatas Želvys) leidžia paskutines dienas su ligoninėje mirštančia motina. Jie stengiasi kaip įmanydami palengvinti likusias jos valandas, o kartu – mažais gestais užpildyti nepakeliama tapusią kasdienybę. Filme-psichologiniame etiude kuriama klaustrofobiška atmosfera. Išorinis pasaulis, tvankaus vasaros vakaro garsų pavidalu skverbiasi į palatą per pravirą langą. Jei galėtų – ir jį uždarytų, bet karštis neleidžia. Filmas atskleidžia, kaip ribiniais gyvenimo momentais išorinė realybė tarytum aptirpsta ar net visai išnyksta. Beviltiška situacija – artimojo mirties laukimas – neįvardijama, nesuvokiama patirtis. Susitelkiama į buitiškas detales, kabinamasi už smulkmenų, tačiau užslopintos emocijos vis netiesiogiai prasiveržia – neadekvačiu susierzinimu dėl mažų dalykų arba nevalingu, isterišku juoku. Filme matome pastangas kalbėti kino kalba, eksperimentuoti su kadrais, stambiais planais, neįprastais, daugiau dengiančiais nei atskleidžiančiais rakursais, kadro proporcijomis kurti įspraustumo, įstrigimo pojūtį. Atrodo, filmu siekiama ne tiek papasakoti istoriją, kiek perteikti emociją, psichologinę būklę, tačiau tai pavyksta tik iš dalies. Žiūrint filmą ateina mintis – taip, suprantu, ką ir kodėl kūrėjas daro, viskas padaryta logiškai ir teisingai, tačiau emocinio paveikumo šiek tiek pritrūksta.

„Troškimas, kad pavyktų“, rež. Gerda Paliušytė,  2016 m., Nyderlandai

„Troškimas, kad pavyktų“ – turbūt daugiausiai diskusijų ir klausimų sulauksiantis programos filmas. Vaizdo menininkės ir kuratorės Gerdos Paliušytės darbas iškrenta iš kitų pristatytų filmų konteksto visų pirma dėl to, kad tai – konceptualus, eksperimentinis kinas, kurį labiau tikiesi pamatyti meno galerijos erdvėse, o ne kino teatro salės ekranuose (filmas ir buvo rodytas kaip dalis autorės personalinės parodos Amsterdame). Problema su tokiu kinu, o gal tiksliau vaizdo menu, kad jis dažniausiai nepaveikia, jei nėra konteksto. Tai, kad ir eksperimentinis kinas ateina į festivalių programas, išties džiugina. Tik galbūt norėtųsi kiek platesnio idėjos pristatymo nei tik itin taupaus režisierės komentaro prieš premjerą, jog tai filmas apie Amsterdamo ekonomiką. Šiame filme neverta ieškoti režisūros tradicine šio žodžio prasme, tačiau jame įtraukianti atmosfera – vaiduokliškai kamerai nebyliai sklendžiant tuščiomis miesto gatvėmis, žiūrovas viliojamas išnykti, susitapatinti su abejingu, beaistriu anonimišku ir, galbūt, net nežmogišku žvelgiančiuoju.

„Po mirties, prieš pragarą“, rež. Tomas Ramanauskas,  2017 m., Lietuva

Vargu ar šis banditėlis svajojo apie amžiną gyvenimą ir ilgai neblėstančią šlovę, kurią jam prie laužo kontempliuojant savo „galvos“ įkainį – 200 dolerių – išpranašauja netikėtai pasirodęs indėnas. Pasirodo, jo laukia nepaprastas, nuotykių kupinas gyvenimas. Po mirties. Grubių štrichų animacija, deranti vesterno žanrui, žaidimas įvairiais rakursais, dėmesys detalėms kuria vientiso ir išbaigto filmo įspūdį, tačiau pats pasakojimas per daug pasikliauja pagrindiniu siužeto posūkiu.  Nors Tomas Ramanauskas pristatydamas filmą minėjo, jog ši realiais Elmero McCurdy gyvenimo (ir mirties) faktais paremta istorija buvo jau savaime paruoštas scenarijus, nesinori su tuo sutikti – filmo netikėtumas nėra toks jau netikėtas, kaip galbūt pasirodė režisieriui.

„Kaukai“, rež. Gediminas Šiaulys, 2017 m., Lietuva, Indija, Suomija

„Kaukai“ – trumpa istorija, sumanyta mažiesiems žiūrovams kaip nenutrūkstantį gyvybės pradžios ir pabaigos rato magiją atskleidžiantis pasakojimas. Filmas turi aiškią viziją, misiją, vientisą estetiką. Tai pozityvus, mielas, bet ne per daug saldus pasakojimas vaikams ir apie vaikus. Be žodžių perteikiami vaikų charakteriai, prieštaringos emocijos ir būdingos reakcijos – tokios kaip nevisai suvokiamo suaugusiųjų elgesio imitacija (kiškio laidotuvių scena). Gal pasakojimas ir nėra itin originalus, tačiau tai grakščiai papasakota šviesi pasaka, kurią malonu žiūrėti ir kurios malonu klausytis (filmui muziką sukūrė grupė „Fusedmarc“ su Egle Sirvydyte, Jurga Šeduikyte ir „Mixtape Club“).

„Motinos diena“, rež. Kamilė Milašiūtė, 2017 m., Lietuva

Kadras iš filmo „Motinos diena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Trumpametražio vaidybinio filmo „Motinos diena“ idėja kilo režisierei lankantis Vilniaus jaunimo centre „Mes“. Pasakojimo išeities tašku tapo paauglių tradicija Motinos dienos proga vogti gėles, net ne visada turint kam jas įteikti. Su seneliu gyvenantis šešiolikmetis Nerka (Rokas Tarulis) leidžiasi ieškoti prapuolusios motinos. Tai filmas, kurio užkulisiai įdomesni nei galutinis rezultatas – realybė, kurios nepamatome, o tik nujaučiame esant atrodo daug sodresnė, svarbesnės ir aktualesnė nei schematiškas filmo siužetas. Filme, ypač pirmojoje jo pusėje, skiriamas dėmesys pagrindinio veikėjo ir jo aplinkos stebėjimui, tačiau finalas nuvilia iš socialinės dramos žiūrovą perkeldamas į melodramos žanrą.  

„Atmink iš molio esi“, rež. Elvina Nevardauskaitė ir David Heinemann, 2016 m.,  Jungtinė Karalystė, Lietuva

Išties yra kažkas kinematografiško šioje seniausioje Lietuvos gamykloje, kurioje gaminamos molinės plytos. Tačiau nykstančios, kontrastingos erdvės, jų tekstūros ir garsai, turintys perkelti žiūrovą į neapibrėžtą, mistišką dimensiją, nesuvaldomos ir įtaigūs kinematografiniai sprendimai, (tokie kaip staigūs fabriko mechanizmų darbą atkartojantys kameros judesiai) pasimeta garso, vaizdo, chaotiškų fabriko darbuotojų pasakojimų kakofonijoje.

„Kino pavasario“ transliacija
Audriaus Solomino nuotrauka

„Kino pavasario“ metu festivalio būstinėje – kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ – veikia video studija. Joje vyksta pokalbiai tiek su šalies, tiek su užsienio filmų kūrėjais, kuriuos gali stebėti ne tik festivalio lankytojai, bet ir jo sekėjai socialiniame tinkle „Facebook“. Pokalbiai vyksta festivalio dienomis 21–22 valandomis.

„Kino pavasaris“, neatsilikdamas nuo Kanų, Berlyno, Toronto ir kitų didžiųjų kino festivalių, kartu su pagrindiniu partneriu ERGO įkūrė pokalbių studiją – ERGO kino klubą. Čia diskutuojama apie filmus, programas bei kitomis su festivaliu susijusiomis temomis. ERGO kino klubas žiūrovų po seansų ar prieš juos laukia trečiajame aukšte.

Tarp pašnekovų – garsios prancūzų aktorės Isabelle Huppert dukra Lolita Chammah, vienas garsiausių ukrainiečių režisierių Sergei Loznitsa, naujausią filmą festivalyje pristatysiantis žymus šalies dokumentininkas Audrius Stonys ir kiti reikšmingi kino istorijai filmų kūrėjai

Loznitsa kino kritikų dokumentikos šedevru pavadintame „Austerlice“ tyliai stebi buvusių koncentracijos stovyklų teritorijose atidarytų muziejų lankytojus, jų elgesį. Ko gi jie ten atvažiuoja? Ko jie ten ieško? Ką jie tikisi ten pamatyti?

Stonys kerinčio grožio melancholiškame filme „Moteris ir ledynas“ susitapatina su aukštai Tian Šanio kalnuose 30 metų gyvenančios mokslininkės Aušros Revutaitės vienatve.

Režisierė Tiffany Hsiung atvyksta į festivalį iš Kanados pristatyti filmo labai jautria tema „Atsiprašymas“. Tai pasakojimas apie buvusias „paguodos moteris“, kurios kartu su dar daugiau nei 200 000 Azijos moterų ir mergaičių buvo pagrobtos ir išnaudojamos kaip seksualinės vergės japonų armijos karių Antrojo pasaulinio karo metais.

Margita Gosheva – dažna festivalio viešnia, 2015 m. ji buvo pripažinta geriausia programos „Nauja Europa – nauji vardai“ aktore už vaidmenį filme „Pamoka“. Ši kartą ji suvaidino tų pačių režisierių – Kristinos Grozevos ir Petario Valchanovo – juostoje „Šlovė“, pasakojančioje įtemptą už valstybinės institucijos durų vykstančią dramą.

Su visais jais galima susitikti festivalio studijoje – ERGO kino klube.

Išsami ERGO kino klubo programa:

• kovo 31 d. 21.30 val. pokalbis su filmo „Užtvanka“ aktore Lolita Chammah ir režisiere Laura Schroeder;
• balandžio 1 d. 21.30 val. pokalbis su filmo „Moteris ir ledynas“ režisieriumi Audriumi Stoniu;
• balandžio 2 d. 20.55 val. pokalbis su filmo „Žmonės, kurie ne aš“ režisiere Hadas Ben Aroya;
• balandžio 3 d. 21.30 val. pokalbis su filmo „Atsiprašymas“ režisiere Tiffany Hsiung;
• balandžio 4 d. 21.30 pokalbis su filmo „Šlovė“ pagrindine aktore Margita Gosheva;
• balandžio 5 d. 21 val. pokalbis su filmo „Austerlicas“ režisieriumi, prodiuseriu ir scenarijaus autoriumi Sergei Loznitsa bei kūrybinės grupės nariais Danieliumi Kokanauskiu ir Vladimiru Golovnitskiu.

Kadras iš filmo „Moliūgėlio gyvenimas“

Kokybišką kiną įvairaus amžiaus žiūrovams rodantis „Kino pavasaris“ siekia ne tik suteikti pramogą, bet ir įžiebti socialinę atsakomybę skatinančias diskusijas. Vienas tokių seansų įvyks balandžio 5 d. 15.30 val. Festivaliui prisijungus prie Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“, bus parodytas filmas visai šeimai „Moliūgėlio gyvenimas“, o po jo organizuojama atviroji diskusija.

Pagrindinis diskusijos klausimas – ką daryti, kad beglobiai vaikai taip pat augtų laimingi? Diskusijoje dalyvaus – specialiai į festivalį atvykstantis „Oskarui“ nominuotas „Moliūgėlio gyvenimo“ režisierius Claude Barras; kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius Remigijus Gataveckas; psichologas, „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis; , „Žiburio fondo“ vadovė Kristina Stepanova  ir „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė. Diskusiją modernuos žurnalistas Richardas Jonaitis.

„Kino pavasaris“, jau 22 metus rengdamas didžiausią kino šventę Lietuvoje, jungiasi prie aktyvių, sąmoningų Lietuvos piliečių ir organizacijų, siekdamas atkreipti dėmesį į vieną aktualiausių ir jautriausių socialinių temų – beglobius vaikus bei paskatinti įvaikinimą ir vaikų globą šeimose.

„Moliūgėlio gyvenimas“ (orig. „Ma vie de courgette“, ang. „My Life as a Zucchini“) pasakoja apie devynerių metų našlaitį, besivadinantį  Moliūgėliu, kuris po  motinos mirties atsiduria vaikų namuose. Nors berniukas nebeturi vilties kada nors gyventi didelėje šeimoje ar gražiuose namuose, jis vaikų namuose susiranda draugų, įsimyli mergaitę ir pasijunta laimingas.

Ši juoko, skausmo ir džiaugsmo kupina istorija – žmogaus širdies atsparumo ir gelmių simbolis, tapsiantis įkvėpimu kalbėtis labai svarbiomis temomis. Diskusijoje bus aptariami socialiai atsakingi žingsniai, kurie padėtų beglobiams vaikams atsiskleisti, kad jie augtų laimingi, kad galėtų reikštis jų pomėgiai ir gabumai. Diskusijos dalyvių pasisakymais, kaip ir parodytu filmu, bus skatinamas ne tik įsivaikinimas, bet ir globa šeimose – kviestis vaikučius svečiuotis, lankytis savaitgaliais. Diskusijos dalyviai, remdamiesi savo gyvenimiška ir darbine patirtimi, atkreips dėmesį į tai, kad vaikai labiausiai kenčia nuo suaugusiųjų problemų ir priklausomybių.

Dešimtmetį kurtos lėlinės animacijos šedevrą „Moliūgėlio gyvenimas“ išvys ne tik kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai ir bičiuliai, našlaičius globojančios bei įsivaikinusios šeimos bei mažyliai iš vaikų globos namų, bet ir bilietus į seansą įsigiję žiūrovai.

Plačiau apie filmą „Moliūgėlio gyvenimas“: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/5816-moliugelio-gyvenimas

Kampanija „Už saugią Lietuvą“ telkia visuomenę – bendruomenes, savivaldybes, socialinius darbuotojus, valstybės institucijas, švietimo ir kultūros įstaigas, socialiai atsakingo verslo įmones, žiniasklaidos kanalus ir žinomus žmones – bendromis pastangomis keisti Lietuvą ir prisidėti sprendžiant skaudžiausias visuomenės problemas.

Kadras iš filmo „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kas buvo Jurgis Zauerveinas? Žmogus keliautojas, mažųjų kalbų saugotojas, reikšminga didžiajai daliai Europos tautų asmenybė. Tad kodėl Lietuvoje apie jį žinoma taip mažai? Siekdami užpildyti šią spragą lietuvių, lenkų ir norvegų kino kūrėjai suvienijo jėgas ir sukūrė filmą „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“.

Norvegų režisierė Anne Magnussen, iki šio filmo kūrusi tik dokumentiką, kartu su lenkų animacijos režisieriumi Pawelu Debski sukūrė biografinę animuotą dokumentiką. Kuriant šį filmą dirbo lietuvių prodiuserė Živilė Gallego, vaidino lietuvių aktoriai. Šis bendras trijų valstybių darbas yra apie XIX a. sorbų kilmės intelektualą poliglotą Jurgį Zauerveiną. Jis mokėjo daugiau nei 70 kalbų, o susišnekėjo daugiau nei 200-ais. Buvo keliautojas ir mažųjų Europos kalbų saugotojas, prisidėjęs prie lietuvių kalbos išsaugojimo Mažojoje Lietuvoje, kurioje tuo metu dominavo vokiečių kalba. Taip pat parašė lietuvių gerai žinomą Mažosios Lietuvos himną „Lietuviais esame mes gimę“.

Nors ir dokumentinė juosta, filme matome ir vaidinančius aktorius. Jaunosios kartos aktorius Justas Valinskas įkūnija pagrindinį personažą – patį Jurgį Zauerveiną. O aktorės Anastasija Marčenkaitė („Ekskursantė“) ir Valda Bičkutė („Tyli Naktis“, „Nereikalingi žmonės“) vaidina jo mylimąją Princesę Elizabetą, kuri vėliau tapo Rumunijos karaliene. Aktorių darbą vertinti gana sunku, kadangi jie tampa animaciniais personažais. Lenkų kompanija FUMI ilgai dirbo piešdama kiekvieną veikėjų judesį ir veido išraiškas.

Kadras iš filmo „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Režisierė Anne Magnussen kurdama šį projektą dirbo daugiau nei septynerius metus, ieškodama informacijos apie Jurgį Zauerveiną ir apgalvodama kiekvieną filmo detalę. Šiame filme susijungia nuotraukos, filmuoti kadrai, žemėlapiai ir pieštiniai personažai. Nuotraukų statiškumas, ramybe dvelkiantys gamtos vaizdai ir judesį šiam filmui suteikiantis animuoti veikėjai sukuria savitą tapybišką paveikslą. Ši neįprasta technika sukurtą darbą žiūrėti gana įdomu.

„Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ apima gana ilgą Jurgio Zauerveino gyvenimo laikotarpį. Užduodamas klausimas, kaip jis tapo tuo, kas buvo. Į šį klausimą filmo eigoje atsakoma. Svarbi šiame filme tampa meilės istorija – Jurgio Zauerveino meilė Princesei Elizabetai. Tačiau ji draugiška, slapta ir intelektuali, ji atskleidžiama pokalbiais ir laiškais – tai nėra dramatiška ir dinamiška meilės istorija. Galime matyti, kaip princesė veikė reikšmingą XIX a. žmogų veikti mažųjų kalbų labui.

Kaip nurodo pats pavadinimas, svarbiausia šiame filme yra kalba. Jame skamba labai daug kalbų ir jų dialektų. Justas Lapinskas turėjo išmokti dalį dialogų net septyniomis kalbomis. XIX a. vyko tautų pavasaris ir kalbų atgimimas, imperializmas susidūrė su nacionalizmu ir tokiame kontekste atsiranda tokios asmenybė, kaip Jurgis Zauerveinas. Mažoji Lietuva, siekianti atkovoti lietuvių kalbą iš vokiečių, yra ne išimtis šiame laikotarpyje, šie procesai vyko visoje Europoje. Nuolatos filme iškylantis Europos žemėlapis žymi šį aktyvų tautų formavimosi etapą. Visgi filmo kūrėjai galėjo atkreipti dėmesį į tai, kad originaliai Jurgis Zauerveinas rašė ne „Lietuviais esame mes gimę“, o „Lietuvninkai mes esam gimę“. Tik vėliau šis Mažosios Lietuvos himnas buvo sutrumpintas ir pritaikytas visai Lietuvai.

Kadras iš filmo „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pabaigoje Jurgis Zauerveinas klausia savęs, kas jis yra. Kalba reiškia tautybę, kalba apibrėžia žmogaus tapatybę. Tad kas jis yra mokėdamas tiek kalbų ir neapsistojantis vienoje vietoje? Šis tapatybės klausimas labai įdomus ir gilinasi į sudėtingesnius žmogaus savęs suvokimo aspektus. Tačiau apmaudu, kad ši tema nėra daugiau išplėtojama ir vėl pereinama prie linijinio biografinio pasakojimo.

Šį filmą galima pavadinti edukaciniu. Jis dėl savo naudojamos technikos ir nesudėtingo siužeto gali būti skiriamas ir jaunesnių klasių moksleiviams ir suaugusiems. Tačiau kartu šis lankstumas ir bandymas prisitaikyti prie plačiosios auditorijos reiškia, kad ši dokumentinė juosta nėra nei labai intriguojanti, nei skatinanti atsirasti gilesnę mintį.

Tačiau tai yra gana įdomus ir lengvai žiūrimas kūrinys. Jame atsiskleidžia XIX a. Europa ir ryškių to laikotarpio asmenybių iškilimas, naujų tautų ir kalbų formavimasis. Pastelinės spalvos, lengvai įsiliejanti muzika, lėtas tekantis siužetas paprastai ir aiškiai papasakoja mažai žinomo lietuviams, bet jiems svarbaus Jurgio Zauerveino istoriją.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 02, sekmadienis, 15:45-17:04 , Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Balandžio 03, pirmadienis, 18:00-19:15 , Romuva, ROM, Kaunas

balandžio 04, antradienis, 18:45-20:05, Pasaka, MS, Vilnius

Penktadienį įvyko antrojo „Kino pavasario“ ir agentūros „Zest“ organizuojamo lietuviškų muzikinių klipų konkurso finalas. Didžiajame ekrane buvo parodyta 15 stipriausių praėjusių metų lietuviškų muzikinių klipų, o tarptautinė žiuri tarė savo balsą dėl nugalėtojų.

Susumavus balsus, nugalėtoju paskelbtas hiphopo grupės „Despotin Fam“ klipas dainai „Nemiriau“. Jį režisavo ir scenarijų rašė Gintarė Minelgaitė, tarptautinę patirtį turinti performansų menininkė.

Žinoma kaip avangardinio meno kūrėja, ji siurrealias idėjas sudėjo ir į „Nemiriau“: čia vaidinantys aktoriai įkūnija kostiumo dailininkės iš Olandijos Mette Sterre sukurtą būtybę – gauruotą padarą „Hummelmania“.

„Žmonės, bijodami pasikliauti savo subjektyviu pasaulio supratimu dažnai remiasi tik tuo, ką gali pamatyti, išgirsti arba paliesti. O čia atsiranda sapnai, iliuzijos, susiduria priešmirtinis ir pomirtinis pasauliai“, – klipo idėją pasakojo režisierė.

Klipą prodiusavo Vitalijus Vaiper Puzyriovas, filmavo Vytenis Krisčiūnas ir Pijus Džiugas Meižis, kostiumus kūrė Kiber Viber Aistė ir pati Gintarė Minelgaitė.

„Nemiriau“ komandai atiteko 1 500 eurų prizas, įsteigtas Lietuvos atlikėjų asociacijos AGATA ir jų sukurto lietuviškos muzikos portalo „Pakartot.lt“. „Mūsų misija – palaikyti lietuvišką muziką. Šis konkursas neabejotinai tai daro“, – sakė AGATA direktorė Agnė Masalskytė.

Despotin Fam – Nemiriau: 

Net du prizus laimėjo animacija „Lietuvos istorijos repas“

Žiūrint klipus kino salėje neabejotinas favoritas buvo komiko-muzikanto „Šventinis Bankuchenas“ darbas dainai „Lietuvos istorijos repas“, per mažiau nei 6 minutes hiphopo rimais papasakojantis Lietuvos istoriją. Klipas „YouTube“ jau yra peržiūrėtas beveik 3 milijonus kartų. „Kino pavasaryje“ jis laimėjo publikos prizą – į ankstesnius klipų seansus ėję žmonės balsavo už visus dalyvius ir jį išrinko geriausiu.

Taip pat šis klipas laimėjo ir unikalios lietuviško muzikinio klipo vizijos apdovanojimą už savo nestandartišką požiūrį į animaciją. Istorinės Lietuvos asmenybės, kaip karalius Mindaugas, kunigaikštis Gediminas ar knygnešiai čia pavaizduoti kaip tatuiruoti hipsteriai, važinėjantys riedlentėmis ir DJ’ėjaujantys.

Klipą sukūrė trijų žmonių komandą: pats Lukas Šidlauskas – „Šventinis Bankuchenas“ ir iliustratorė Aistė Papartytė bei animatorius Andrius Alčiauskas. Nugalėtojų komandos apdovanojimų vakarą nebuvo Lietuvoje, bet jie atsiuntė sveikinimo kalbą SMS žinute.

Šventinis Bankuchenas – Lietuvos istorijos repas: 

Geriausias debiutas – „Sheep Got Waxed“

Žiuri prizas už geriausio muzikinio klipo debiutą atiteko kitam nestandartiniam klipui – grupės „Sheep Got Waxed“ instrumentinės dainos „Forro“. Nespalvotą, trumpametražį kino filmą primenantį klipą režisavo Mikas Žukauskas, o filmavo operatorius Narvydas Naujalis.

Kaip sako pats režisierius, klipas yra apie „tvarkos apsėstą žmogų“: jo herojus siekia, kad kiekvienas daiktas jo namuose būtų idealiai padėtas, nebūtų jokių nuokrypių. Tai – iliuzija į šiandieninį pasaulį, kuriame, anot režisieriaus, „viskas racionalėja, tampa struktūrizuota, optimizuota. Klaidos galimybė yra užmušinėjama bet kokia kaina.“

Galiausiai klipo herojų šis idealios tvarkos siekis nužudo – klipas užbaigiamas stambiu planu filmuojant skeletą. Tai yra pirmasis Vilniaus eksperimentinės grupės „Sheep Got Waxed“ vaizdo klipas.

Sheep Got Waxed – Forro: 

„Kino pavasario“ klipus vertino tarptautinė žiuri, kurios trys nariai lietuviškus klipus apskritai matė pirmą kartą. Vienas jų – buvęs Kanų kino festivalio žiuri narys ir Stokholmo kino festivalio programos sudarytojas, Švedijos režisierius ir prodiuseris Johannes Palmroosas.

„Lietuviški klipai išsiskiria savo įvairumu. Kai kurie iš jų – it trumpametražiai fimai, kuriuose atsispindi ir šalies istorija, ir siurealios, fikcinės patirtys. Man juos žiūrėti buvo malonumas“, – apdovanojimų vakarė kalbėjo J. Palmroos’as.

Klipų žiuri taip pat sudarė „The Hollywood Reporter“ kino kritikas britas Neilas Youngas, Rygos kino festivalio muzikinių klipų programos kuratorė Agnese Logina, agentūros „New!“ kūrybos vadovas, režisierius Tomas Ramanauskas, viena iš praėjusių metų klipų konkurso nugalėtojų Rūta Kiškytė ir filmų „Ramybė mūsų sapnuose“ bei „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ operatorius Eitvydas Doškus.

Apdovanojimų renginį pradėjo praėjusių metų nugalėtojai – grupė „Ba.“, kino teatre sugrojusi du kūrinius, ekrane gyvai kuriant specialiai jų muzikai paruoštas projekcijas. Projekcijomis pasirūpino audiovizualinių menų studija „Miracles“.

„Šiandien jau antrus metus galėjome įsitikinti, kad lietuviški muzikiniai klipai verti didžiojo ekrano“, – per apdovanojimus sakė konkurso sumanytojas, video kūrimo agentūros „Zest“ vadovas Juozas Piekuras. Žiūrovai dar turės vieną šansą pamatyti šių metų klipus kino ekrane – balandžio 2 d. 14 val. Vilniaus kino teatre „Pasaka“ įvyks papildomas klipų seansas.

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Poetinės dokumentikos kūrėjas Audrius Stonys viename interviu sakė, kad vaikystėje norėjo pamatyti, kaip pasaulis atrodo atsisėdus ant debesies. Filmas „Moteris ir ledynas“ (Woman and the Glacier, 2016) gana tiksliai atitinka jo vaikystės svają. Sėdėdama nedidelėje „Pasakos“ kino salėje atsidūriau tarytum ant debesies – pamačiau mažytę moterį ir milžinišką, neaprėpiamą Tuiksiu ledyną.

Režisierius stebi glaciologę Aušrą Revutaitę, daugiau nei 30 metų gyvenančią Tian Šanio kalnuose, Kazachstane. Tarp kitko, lietuvės mokslininkės darbas vertinamas – 2014 m. jos vardu buvo pavadintas vienas iš ledynų. Turbūt ne veltui sakoma, kad kalnais susergama. A. Revutaitė – tikriausias šio posakio įrodymas. O gal moteris nusprendė atsidėti mokslui? Kaip paaiškinti jos buvimą šitaip toli, atrodytų, jog pasaulio krašte? Šis klausimas neduos ramybės daugeliui žiūrovų.

Ten, 3,5 tūkst. metrų aukštyje, lėčiau gyja žaizdos, pasikeičia svorio suvokimas, sunkiau kvėpuoti (30 proc. mažiau deguonies), o asmeninė erdvė išsiplečia. Kiekvieną dieną mokslininkė atlieka Tuiksiu ledyno matavimus, o gautus duomenis perduoda centrui Almatoje. Tokiame pasaulyje moteris gyvena su vieninteliais jai draugiją palaikančiais augintiniais – kate ir šuniu. Šių dviejų kalnų gyventojų kasdienybė, palyginus su mokslininkės rutina, atrodo kur kas žaismingesnė, o tarpusavio komunikacija pakankamai intensyvi ir balansuojanti nuo meilės iki neapykantos.

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Žmogus ir gamta. Mažas ir didelis. Mirtinga moteris ir amžinas, tūkstančius metų gyvuojantis ledynas. Jie abu lyg pora (ledynas juk vyriškos giminės), susaistyta tyla ir ramybe, kurią ir įkūnija. O gal tarp žodžio „moteris“ ir žodžio „ledynas“ reiktų dėti brūkšnelį? Kas jei ledynas įsikūnija į moterį ir ji praranda žmogiškas savybes (žodinę komunikaciją)?

Prisimenu Irano Naujosios bangos filmą „Karvė“ (Gaav, 1969), kuriame vyras praranda savo mylimą karvę, nes ji netikėtai nudvesia. Po kurio laiko kaimiečiai pastebi, jog pasikeičia vyro elgesys ir kalba. Į jį įsikūnija karvės dvasia. Šis persikūnijimas – mistiškojo sufizmo išdava.

A. Stonio filme dvasingumo tema taip pat juntama. Filmo tėkmė, meditacinė muzika ir užburiantys Audriaus Kemežio įamžinti kalnų reljefo vaizdai panardina į transo būsenai artimą jausmą. Be to, ar kasdieniai pasikartojantys ledyno matavimai negali būti suprantami kaip meditacinė praktika atsiskyrus ar absoliutus atsidavimas ir tarnystė gamtai ar Dievui? Mokslininkės atsiskyrimą galima prilyginti meditaciniams atsiskyrimams, o kasdienį matavimą – rūpinimuisi ledynu („Tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukinai“, – rašė Antoine de Sant-Exupery).

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
LKC archyvas

Kalnuose daugelis dalykų atrodo ir vyksta visai kitaip. Ten galima pradingti. Taip, kaip glaciologė pradingta filmo kadruose, pasislepia pūgoje ar rūke. Atsiriboti – filme nematyti nei mobiliojo telefono ar kompiuterio. Mokslininkė stebėjimus fiksuoja ranka. Nekalbėti – per visas 56 minutes jos ištartus žodžius galima suskaičiuoti ant pirštų. Bet jų ir nereikia. Režisierius tikriausiai tyčia įterpia keistuolio triukšmadario (jį gana tiksliai įvardytų rėksnio apibūdinimas) epizodą, kuris džipu turistus vežioja po kalnus ir kiekvieną kartą savo akiplėšišku elgesiu drumsčia kalnų ir filmo žiūrovų ramybę.

Meditacinę tylą praskraidina pasikartojantys dambros instrumento garsai. Tiesiog pakelėje, lyg tarp kitko, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir niekuo neišsiskiriantis vietos gyventojas brazdina instrumentu. Galima sakyti, kad jis suskaido filmą į smulkesnes dalis. Jo skaidymo ginklas, dambra, užtaisytas nepaprasta 3000 metų senumo melodija „Geltona“. Melodijos amžius ir pasikartojimas netiesiogiai kalba apie cikliškumą – viskas kartojasi, žmonės eina ir praeina, bet yra dalykai, kurie nepavaldūs laikui, jie išlieka amžinai.

Tik tradicinis drabužis ir vyro etniniai bruožai byloja jo kilmę ir kartu sufleruoja filmo vietą. Kalnai juk visur atrodo panašiai. Nustatyti kalno geografinę vietą vien iš nuotraukos, ko gero, būtų sudėtinga. Ypač kai kalbama apie milžinus tokiame aukštyje, kur nebėra nei augalijos, nei gyvūnijos. Šis universalumo aspektas rodo, jog filme kalbama apie bendražmogiškus dalykus – vienatvę, ramybę, o ne specifinius ir tik tam tikrai vietai būdingas problemas ar klausimus.

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Naujausias A. Stonio filmas buvo pristatytas tarptautiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje IDFA, kuris yra vienas iš didžiausių dokumentinio kino renginių pasaulyje. Visai neseniai paaiškėjo, kad trejus metus filmuotam darbui „Moteris ir ledynas“ duris atvėrė žymusis Kanados dokumentinių filmų festivalis „Hot Docs“. Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo proga A. Stonys ir latvių režisierė Kristine Briede kuria dokumentinį filmą „Naujoji Baltijos banga“ apie poetinės dokumentikos pradininkus ir jų kino kalbą sovietmečio laikotarpiu.

Daugiau nei 20 filmų sukūrusio režisieriaus darbai apdovanoti daugelyje užsienio kino festivalių. 1992 m. už filmą „Neregių žemė“ režisierius pelnė Europos kino akademijos prizą už geriausią dokumentinį filmą. Jo retrospektyvos ir kino vakarai buvo surengti Šveicarijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Ispanijoje, JAV, Belgijoje, Turkijoje, Indijoje, Rusijoje, Izraelyje, Čekijoje ir Lietuvoje.

Filme kūrėjas derina archyvinius nespalvotus kadrus kartu su šių dienų ramių tonų paletės kadrais. Tokiu būdu sugretinta praeitis ir ateitis verčia pasvarstyti, kaip laikas keičia kalnus ir ledyną. Filmas bėga ramiai, vieną metų laiką keičia kitas, o mėnesieną – dienos šviesa. Todėl laikas filme natūralus ir autentiškas. Žiūrint filmą jaučiamas pagrindinės filmo herojės išlaikomas atstumas – filmo kūrėjams nepavyko prie jos priartėti, todėl A. Revutaitės portretas minimalus, tolimas ir paslaptingas. Atsakymo į klausimą, kodėl šitiek metų moteris gyvena kalnuose, nėra. Tą paslaptį žino tik ji ir ledynas.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Sieranevada“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Apie rumunų Naująją bangą pradėta kalbėti daugiau negu prieš dešimtmetį, kai Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“ (The Death of Mr. Lazarescu, 2005) nugalėjo antroje pagal svarbumą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, Corneliu Porumboiu „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ (12:08 East of Bucharest, 2006) buvo įvertintas „Auksine kamera“ už geriausią debiutą, o Cristiano Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (4 Months, 3 Weeks and 2 Days, 2007) nuskynė ir svarbiausią prizą – „Auksinę palmės šakelę“.

Pernai net dviejų svarbiausių rumunų Naujosios bangos režisierių naujausi filmai pateko į pagrindinę Kanų konkursinę programą. Tai – už geriausią režisūrą įvertintas Cristiano Mungiu „Baigiamieji egzaminai“ (Graduation, 2016), pasakojantis apie moralinių kompromisų kainą, ir Cristi Puiu „Sieranevada“. Nors pastarasis ir liko be apdovanojimų, jis nusipelnė tikrai ne mažiau žiūrovų dėmesio. Tad smagu, kad šiemet „Kino pavasaryje“ turime galimybę pamatyti abu šiuos darbus.

„Sieranevada“ prasideda apie dešimt minučių trunkančiu prologu, kuriame būsimi pagrindiniai filmo herojai niekaip negali rasti vietos, kurioje galėtų pastatyti savo automobilį. Šis, atrodytų, visiškai atsitiktinis epizodas puikiai atspindi visą, bene tris valandas trunkantį filmą. Panašius ilgais kadrais prasidedančius epizodus, perteikiančius būsimo filmo nuotaiką, rumunų Naujosios bangos filmuose galima pamatyti neretai. Pavyzdžiui, Corneliu Porumboiu „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ pradžioje stebime gęstančius gatvės žibintus, o tik artėjant filmo pabaigai režisierius atskleidžia, kokiu būdu gatvės žibintuose užkoduota revoliucijos metafora.

Kadras iš filmo „Sieranevada“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Cristi Puiu savo filmuose dažnai nagrinėja mirties absurdą. Juostoje „Pono Lazaresku mirtis“ stebėjome mirštančio vyro kelionę naktinio Bukarešto gatvėmis, o „Auroroje“ (Aurora, 2010) pagrindinis herojus, kurio vaidmenį, beje, atliko pats filmo režisierius, įvykdo kelias niekaip nemotyvuotas žmogžudystes. Tuo tarpu „Sieranevadoje“ veiksmas vyksta po mirties praėjus 40 dienų.

Pagal ortodoksų tradiciją tikima, kad praėjus 40 dienų po žmogaus mirties jo siela palieka kūną. Didelis būrys giminių susirenka paminėti šią datą, tačiau užsitęsęs kunigo laukimas, prasidėję barniai ir kitos tragikomiškos situacijos niekaip neleidžia sėsti prie stalo. Nori nenori prisimeni Luiso Buñuelio juostą „Kuklus buržuazijos žavesys“ (The Discreet Charm of the Bourgeoisie, 1972), kurioje žmonių grupei niekaip nepavyksta kartu papietauti, ar „Keršto angelą“ (The Exterminating Angel, 1962), apie svečius, nebegalinčius palikti kambario.

Rumunų Naujosios bangos filmus vienija didžiulis dėmesys praeities įvykiams ir jų vertinimui. Ne išimtis ir Cristi Puiu „Sieranevada“, kurioje šeimos narius persekioja visiškai skirtingi istorinės praeities pėdsakai. Sovietinio ir modernaus vakarietiško mentalitetų susidūrimas tampa neišvengiamas.

Kadras iš filmo „Sieranevada“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Didžiąją filmo dalį sudaro diskusijos apie komunizmo padarinius, rugsėjo 11-ąją bei teroristinį išpuolį Paryžiaus „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Nostalgiją komunizmo režimui jaučiančios Lario tetos, viso filmo metu taip ir nenusiėmusios savo kailinės kepurės, visiems seniai įgrisusios kalbos pravirkdo jo seserį, o pusbrolio iškeltos sąmokslo teorijos, neva paaiškinančios teraktų priežastis, paskatina šeimos draugą patosiškai palyginti sąmokslo teorijų kūrėjus su Galilėjumi.

Religinių ritualų atlikimas ir papročių laikymasis turėtų bent kiek sumažinti ankštame trijų kambarių bute tvyrančią įtampą, tačiau „Sieranevadoje“ atsiskleidžia visiškas jų absurdiškumas. Ryškiausiai tai atspindi keista tradicija aprengti sūnų mirusio tėvo kostiumu, net jeigu jis gerokai per didelis.

Įrodžius, kad joks biudžeto trūkumas negali užkirsti kelią tarptautiniam pripažinimui, rumunų režisieriams pavyko sukurti tarptautinį fenomeną. Ribotos finansinės galimybės lėmė unikalios estetikos bei iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, minimalistinės kino kalbos susiformavimą. Nepaisant to, sunku suvokti, kaip filmo operatorius Barbu Balasoiu sugebėjo atrasti vietos kamerai tokiuose ankštuose kambariuose.

Kadras iš filmo „Sieranevada“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kameros judėjimas akių lygyje – tai į kairę, tai į dešinę – primena galvos sukiojimą. Tarsi žiūrovas stovėtų prieškambaryje ir stebėtų, kas tuo metu vyksta tai viename, tai kitame kambaryje. Cristi Puiu minėjo, kad stengėsi sukurti mirusio pagrindinio herojaus tėvo, atėjusio atsisveikinti su savo šeimą, buvimo įspūdį. Barbu Balasoiu meistriškai susitvarkė su šia užduotimi.

Šeimos nariai skirtingai vertina praeities įvykius, tad kiekvienas ištartas žodis iššaukia grandininę reakciją, o kartų skirtumai tik neišvengiamai paaštrina esamus konfliktus. Savitas humoras juostoje neišvengiamai pinasi su tragizmu, tačiau Cristi Puiu nieko nesmerkia ir nekaltina, jis tiesiog nuoširdžiai juokiasi iš žmogaus silpnybių, neišprusimo bei kvailumo.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 03, pirmadienis, 20:00-22:53, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Visus seansus galima rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje.

Mantė Valūnaitė ir Audrius Stonys
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje, šalia Kazachstano, Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienos, 3 500 metrų aukštyje, jau trisdešimt metų gyvena Lietuvos mokslininkė Aušra Revutaitė. Dar nuo sovietmečio veikiančioje Glaciologijos stotyje Tiuksiu ledyne atsiskyrusi nuo civilizacijos ji tyrinėja klimato pokyčius. Šeštadienio vakarą festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko naujausio dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera. 

Nepaprastai kinematografiška dokumentika, užčiuopianti mokslininkės kasdienybę, ją supančios gamtos didybę ir jų tarpusavio ryšį, varžosi tarptautinėje festivalio konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“. 

Vieno garsiausio ir kūrybingiausio Lietuvos dokumentininko kūryba apdovanota daugybėje kino festivalių, o trumpametražis filmas „Neregių žemė“ (1992 m.) pelnė Europos kino akademijos „Felikso“ prizą kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Pasaulinė „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA, filmas toliau keliauja po festivalius, bet režisieriaus žodžiais „didžiausias jaudulys ir svarba yra parodyti filmą Lietuvoje savo publikai“. Dokumentiką filmavo operatorius Audrius Kemežys, montavo Mirjam Jegorov, muziką kūrė Robert Jürjendal ir prodiusavo Radvilė Šumilė.

„Šiais laikais dokumentiniame kine ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, trūksta režisierių, kurie nesivaikytų aktualių, patrauklių temų, ieškotų provokacijų, bet kone sakraliai žvelgtų į žmogų, gamtą ir ryšį tarp jų. Manau, kad Audrius Stonys yra vienas iš nedaugelio, kuriam užtenka drąsos pasikliauti žiūrovo gebėjimais suprasti kiną, nebandyti pamokinti, sudramatinti įvykių, o labai atvirai stebėti“, – pristatydama filmą sakė lietuviškos filmų programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Po filmo premjeros kino režisierius Audrius Stonys atsakė į publikos klausimus.

Esate minėjęs, kad scenarijaus rašymas užtruko ganėtinai ilgai. Scenarijų perskaičiusi filmo herojė Jums pasakė, kad jame yra tik dešimt procentų tiesos, kaip ji iš tiesų gyvena. Kokia buvo pirminė filmo vizija? 

Įsivaizduoti kalnus sudėtinga arba visiškai neįmanoma. Buvę kalnuose tai galėtų patvirtinti. Tad ir visi mano išankstiniai įsivaizdavimai subliuško. Mačiau kalnus kaip kažką galingo, stabilaus, nepajudinamo, tą ir aprašiau savo scenarijuje. Atrodė, kad tai bus filmas apie trapią, laikiną moterį ir amžiną, galingą ledyną. Būnant ten paaiškėjo, kad galbūt viskas yra kitaip. Galbūt tas ledynas, koks beatrodytų galingas ir nepajudinamas, yra be galo trapus ir pažeidžiamas. Žmogus gali riksmu, neteisingu judesiu išjudinti milžinišką jėgą, padaryti negrįžtamus pokyčius ledyne. Galų gale jis tirpsta, mažėja, keičiasi. Galvojau, kad milijonus metų esantis ledynas, toks ir yra, ir visą laiką jį tokį matysiu. Iš tiesų, jis keitėsi mūsų akyse. Mes eidavome tomis pačiomis vietomis ir staiga jų nebeatpažindavome.

Ledynas yra be galo sudėtinga sistema, fata morgana – besikeičianti, gyva, galinga ir trapi tuo pačiu metu. Sunku įsivaizduoti kaip gali didžiulė jėga ir stabilumas derėti su nepaprastu trapumu. Ir turbūt apie žmogų tą patį galėčiau pasakyti. Moteris trisdešimt metų išgyveno tikrai labai sudėtingomis sąlygomis – šaltis, audros, pastovus balansavimas ant mirties ir gyvybės ribos. Vienas neteisingas žingsnis – nugarmėsi į prarają ir viskas baigsis. Man atrodė, kad ji turėtų būti labai stiprus žmogus. Tokią ją ir pamačiau, bet kartu ir labai trapią, pažeidžiamą.

Kuo ilgiau ten buvau, tuo daugiau radau panašumų tarp moters ir ledyno. Takoskyra tarp jų vis mažėjo ir mažėjo. Paskui man pradėjo atrodyti, kad ne tik Aušra reaguoja į ledyno pokyčius, bet ir ledynas reaguoja į Aušrą. Jeigu ji ant mūsų supykdavo, prasidėdavo audra. Labai įdomu, kad 2014 metais Kazachstano Respublikos Geografijos institutas jos vardu pavadino vieną iš ledynų, pažymėdamas didžiulį indėlį į mokslą, pasiaukojimą ledynui ir tyrinėjimams. Kažkur yra ledynas vardu Aušra Revutaitė. Man tai buvo simbolinis faktas. To nežinojau prieš pradėdamas filmą. Staiga paaiškėjo, kad moteris ir ledynas susiliejo į vieną.

Filmo „Moteris ir ledynas“ anonsas: 

Filme atsiranda ir kiti veikėjai – turistai, muzikantas. Kaip jie Jus surado ar Jūs suradote juos?

Filme nėra žodžių, yra moteris ir ledynas. Galvojau kaip gi papasakoti tą istoriją. Nenorėjau jokio užkadrinio teksto ir pagalvojau, kad man reikalingas pasakotojas. Pradėjau jo ieškoti. Suradau muzikantą. Maniau, kad jis sudainuos dainą ir tai bus jungiamoji grandis, kuri papasakos visą istoriją. Pasiruošus filmuoti, jis sako – ne, aš nedainuoju, aš tik groju. Jis groja nepaprastai seną trijų tūkstančių metų melodiją. Sakė, kad gali pagroti mėlyną, juodą, geltoną arba raudoną. Aš jam papasakojau Aušros istoriją ir jis nusprendė pagroti geltoną. Pagalvojau, kad tiek metų dariau filmus ir pasakodavau istorijas be žodžių, kodėl gi šį kartą negalėtų pasakoti muzika. Ten juk irgi yra istorija užrašyta. Tik ją reikia perskaityti.

O dėl turisto. Ten tokia aplinka, kad nesinori rėkauti. Mes su operatoriumi netgi kalbėdavome pusbalsiu. Filmuojame ir staiga girdime – ura, ura, ura. Kažkas rėkia. Tai atrodė taip nesuderinama. Galvojau ką su tuo žmogumi padaryti, kad jis nutiltų. Po to nusprendžiau, kad jis galėtų tapti vienu iš filmo personažų ir ženklu to, kas su civilizacija ir naujais laikais ateina į tą sakralią erdvę.

Kiek laiko praleidote toje vietoje ir kiek laiko vyko filmavimas?

Pats filmavimas vyko trejus metus. Buvo keturios ekspedicijos maždaug po 12–14 dienų. Vis tik reikia prisitaikyti prie kalnų ritmo. Žiemą ten nei neužkopsi, nei nulipsi. Važiuodavome pavasarį arba rudenį. Nors būnant ten metų laikai keičiasi – tai ruduo, tai pavasaris, tai žiema – viskas vienu metu. Gali pradėti snigti, staiga pasidaryti skaidru, užklupti liūtys. Norėjau nufilmuoti keturis metų laikus, ten pakankamai paprasta tai padaryti. 

Kokia Aušros atsidūrimo ledyne istorija – ar ji pasirinko kalnus, ar kalnai ir mokslas ją?

Ji man liko paslaptis. Ji tikrai nenorėjo mūsų įsileisti į savo asmeninį gyvenimą. Galvojau, kad aš atvažiuosiu, o ji pasakos apie savo vienatvę, kaip ji gyvena, kas ją pasirinko – ar kalnai, ar mokslas. Toks buvo mano planas. Staiga atsimušiau į tam tikrą sieną ir visi mano bandymai buvo bergždi. Ji nenorėjo manęs įsileisti. Supratau, kad turiu gerbti jos norą. Supratau, kad kalnuose yra kiti atstumai ir kita asmeninė erdvė. Ji žymiai platesnė. Vienatvė suformuoja pakankamai didelį atstumą, kur nenori, kad kas nors įsibrautų. Teko susitaikyti su tuo, kad daug dalykų apie ją ir nežinome. Nesibrovėme ir leidome jai pasilikti paslaptimi. Kaip ir ledynui, kaip ir kalnams.

Filmo „Moteris ir ledynas“ premjera
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Papasakokite apie mokslininkės darbą.

Ji renka duomenis ir perduoda į geografijos institutą. Šie duomenys labai svarbūs, nes fiksuoja ledynų tirpimą, judėjimą, kritulių ir saulės kiekį. Iš tiesų tai yra vieta, kur globalinis atšilimas labai aiškiai matosi. Tai, ką mes čia žinome teoriškai, ten gali labai aiškiai pamatyti. Yra ir daugiau sudėtingų mokslinių tyrimų, kuriuos ji atlieka. Jos matavimo prietaisai išsidėstę po visą ledyną.

Ar iš tiesų mokslininkė tiek mažai kalbėjo?

Mes vakarais pasikalbėdavome. Pastebėjau, kad mūsų pokalbiai ėmė trumpėti. Pirmoje ekspedicijoje buvo daugiau, tada vis mažiau ir paskutinėje ekspedicijoje išvis nebesikalbėjome. Tai labai suprantama. Svarbiausia, kad ji mūsų neišvarė, juk galėjo užtrenkti duris ir pasakyti, kad nebenori. Bet ji leido mums grįžti. Manau, kad ji tiesiog kitaip įsivaizdavo filmavimo procesą. Gal galvojo, kad atvažiuosime, porą dienų pafilmuosime ir visiems laikams išnyksime iš jos gyvenimo. Ji ėmė tarsi tolti nuo mūsų. Buvo pokalbių, bet ji nenorėjo, kad tai būtų įrašinėjama ir labai saugojo savo privačią erdvę.

„Moteris ir ledynas“ seansai „Kino pavasaryje“, kuriuose dalyvaus režisierius A. Stonys:

• balandžio 2 d. 18 val. „Forum Cinemas Babilonas“ (Panevėžys);
• balandžio 3 d. 16.45 val. kino centre „Skalvija“ (Vilnius).

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Europos kino forumas

Rytoj prasideda tris dienas truksianti 8-oji kino industrijos konferencija „Meeting Point  – Vilnius”. Tai neatsiejama didžiausio Lietuvos filmų festivalio  Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“  dalis, kasmet sulaukianti vis didesnio atvykstančių užsienio audiovizualinės industrijos profesionalų skaičiaus. Viena svarbiausių šiųmetės konferencijos programos dalių – Europos Komisijos rengiamas Europos kino forumas.  „Meeting Point –  Vilnius” vyks balandžio 4-6 d.

Europos Komisijos rengiamas Europos kino forumas – tai itin reikšmingas tarptautinės kino industrijos renginys, vykstantis didžiųjų Europos kino festivalių metu ir pritraukiantis įvairių sričių profesionalus, kino ir televizijos įžymybes. Šiais metais „Europos kino forumo“ diskusijos jau vyko Berlyno kino festivalyje, kur buvo kalbama apie tai, kaip ir kodėl svarbu išnaudoti šiuolaikines technologijas, apie moterų padėtį kino industrijoje, interaktyvų audiovizualinių kūrinių turinį. Balandžio 6 dieną „Kino pavasario” kvietimu „Europos kino forumas“ organizuojamas Vilniuje, kur bus kalbama naujų talentų ugdymo,  tvarių europinio kino sklaidos modelių klausimais. Vėliau Forumas keliaus į Kanus, Ansi, Barseloną ir Veneciją.

Vilniuje vyksiančio Europos kino forumo tema – Europos audiovizualinio turinio populiarinimas ir sklaida. Jo metu bus kalbama, kaip sukurti tvarius filmų sklaidos verslo modelius, kaip apsaugoti audiovizualinių kūrinių turinį, vykstant filmų sklaidai tarptautiniu mastu. Į renginį atvyksta Europos Komisijos Generalinio Direktorato audiovizualinės industrijos programų vadovė Lucia Recalde Langarica. Forume vyks dvi diskusijos su užsienio ekspertais, pirmojoje bus apžvelgiami naujausi metodai, kaip kino kūrėjams, ypač iš mažųjų Europos šalių, atrasti ir sudominti žiūrovą, o antros diskusijos metu bus kalbama apie naująją kino kūrėjų kartą ir talentų ugdymą. Pastarojoje diskusijoje dalyvaus ir Lietuvos kino industrijos atstovas režisierius Karolis Kaupinis, kuris pasakos apie savo patirtį įsitvirtinant kino pasaulyje. Šis forumas yra nemokamas ir atviras ne tik Lietuvos, bet ir užsienio audiovizualinei bendruomenei. Neturintys galimybės sudalyvauti renginyje, bus galima stebėti vaizdo transliaciją internetu. 

Lucia Recalde Langarica

„Kūrybiškos Europos” akcentai konferencijos programoje

Šių metų kino industrijos konferencijos „Meeting Point –  Vilnius” programoje ne tik didelės svarbos Europos kino forumas, bet ir kylančių talentų naujausių projektų pristatymo sesijos, Baltijos šalių kino industrijos aktualijų apžvalga bei pranešimai apie naujų talentų atradimą.  Tradiciškai pirmąją konferencijos dieną, balandžio 4-ąja, bus daug dėmesio skiriama Baltijos šalių bendradarbiavimui kuriant filmus. Taip pat bus pristatyti 4 ES programos „Kūrybiška Europa” MEDIA programos finansuoti tarptautiniai mokymai – kino agentų mokykla „SOFA”, scenarijaus vystymo kursai „MIDPOINT”, kino festivalių mokymai „Developing Your Film Festival“ bei lietuvių organizuojami tarptautiniai filmų dailininkų kursai „Art Departament Masterclass“.   Šią konferencijos dieną pradės „Kūrybiška Europa“ MEDIA programos biuro Lietuvoje vadovė Eva Brazdžionytė pristatydama minėtos programos aktualijas bei galimybes Lietuvos ir užsienio kino kūrėjams.

Antrąją „Meeting Point – Vilnius“ dieną, balandžio 5-ąja, vyks speciali 17 ilgametražių filmų projektų pristatymų sesija „Coming Soon from Baltics“. Čia bus viešai pristatytas ir lietuvių kompanijos „In Script“ kartu su partneriais iš Bulgarijos („Geopoly“) ir Lenkijos („Orka“) vystoma tragikomiška drama „Stebuklas“ (rež. Eglė Vertelytė, prodiuseris Lukas Trimonis). Šis projektas jau 2013 m. buvo užsitikrinęs „Kūrybiškos Europos“ MEDIA projektų vystymo schemos finansavimą. 

„Kino pavasario” programoje pristatomi net 25 „Kūrybiškos Europos“ finansuoti filmai

Šių metų festivalio programoje pristatomi net 25 programos finansuoti filmai. Tai naujausi tarptautinį pripažinimą pelnę europiniai filmai, atskleidžiantys kuo gyvena Europos kūrėjai. Tarp 25 filmų ir vienas lietuvių animacinės dokumentikos darbas „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas” (rež. Anne Magnussen, Pawel Dębski), kuriame klasikinės pasakos persipina su  dokumentikos realizmu. Taip pat dar vienas filmas prie kurio įgyvendinimo prisidėjo ir lietuviškoji kino gamybos kompanija „Uljanos Kim studija“ –  tai santykių drama „Apsimetėliai“ (angl. Pretenders, rež. Vallo Toomla, Estija, Lietuva, Latvija).

„Kino pavasaris“ organizuoja „Meeting Point  – Vilnius“ kartu su Lietuvos kino centru ir „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuru. 

Vilniuje vyksiančio „Europos kino forumo“ programa: čia.

Plačiau apie Europos kino forumo iniciatyvą galite sužinoti čia: http://kurybiskaeuropa.eu/media/naujienos/pries-prasidedant-europos-kino-forumui-vilniuje-sios-iniciatyvos-pradzia-ir-kuo-ji-reiksminga-europos-industrijai

Konkursinių programų pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Įpusėjęs „Kino pavasaris“ šeštadienį sukvietė festivalio žiūrovus ir užsienio svečius į konkursinių programų pristatymo vakarą. Tarp programų „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“ ir „Trumpas konkursas“ filmų – net 6 lietuviškos kino juostos. Visus konkursinių programų filmus vertins tarptautinė komisija, sudaryta iš kino kritikų, žurnalistų ir filmų kūrėjų. Nugalėtojai bus paskelbti, balandžio 6 d. vyksiančioje festivalio uždarymo ceremonijoje, kurią tiesiogiai transliuos TV kanalas „LRT Kultūra“. 

Pasaulyje kasmet įvyksta daugybė kino festivalių, todėl konkursinės programos padeda formuoti festivalio identitetą, išsiskirti tarptautinėje kino arenoje. „Kino pavasaris“ dėmesį koncentruoja ties Vidurio–Rytų Europos debiutais ir Baltijos jūros regione kuriančių režisierių kūryba.

„Tokie kultūriniai renginiai kaip „Kino pavasaris“ skatina kultūrinius mainus, dialogą tarp skirtingų šalių. Šiemet konkursinių programų filmus vertins kino profesionalai iš viso pasaulio. Tarp garbingų komisijos narių – Venecijos kino festivalio „Kino kritikų savaitės“ meno vadovas, italų kino kritikas, monografijų apie Spike‘ą Lee bei Gusą Van Santą autorius Giona A. Nazarro, Europos kino akademijos narė ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prezidentė Alin Tasciyan iš Turkijos ir kiti garbūs svečiai. Džiugu, kad į Vilnių atvyksta tokie autoritetingi žmonės“, – kalbėjo ERGO Korporatyvinės komunikacijos direktorė Baltijos šalyse Lina Jakučionienė.  

Tapatumo paieškos Naujoje Europoje 

„Nauja Europa – nauji vardai“ – jubiliejinė, jau dešimtą kartą vykstanti konkursinė programa, skirta  Vidurio ir Rytų Europos debiutuojantiems režisieriams, kurių darbai atrenkami atsižvelgiant į du kriterijus: originalų požiūrį į kino raiškos priemones ir savojo tapatumo paieškas. Konkurse gali dalyvauti tik pirmas arba antras pilnametražis vaidybinis režisieriaus filmas. Pagal šiuos kriterijus „Kino pavasario“ programos sudarytojai atrinko 11 estų, kroatų, serbų, slovakų, vengrų, lenkų filmų, tarp kurių varžosi ir lietuviška režisieriaus Andriaus Blaževičiaus juosta „Šventasis“ („The Saint“). Filmas susilaukė daug dėmesio ir pagyrų tarptautiniuose kino festivaliuose, o „Kino pavasaryje“ jį pirmą kartą galėjo pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

Visi programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmai: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=613 

Kaip ir kasmet tarptautinė žiuri vertins ir išrinks geriausią filmą, geriausią režisierių, geriausią aktorių ir aktorę. Jiems bus įteiktos „Kino pavasario“ statulėlės ir piniginiai prizai, kuriuos įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.

Programos „Nauja Europa – nauji vardai“ žiuri nariai:  Freddy Olssonas (prodiuseris, festivalio programos sudarytojas, Švedija), Alin Tasciyan (kino kritikė, kultūros žurnalistė, Turkija), Borisas Nelepo (kino kritikas, festivalių programos sudarytojas).

Algirdas Rama6ka
Konkursinių programų pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Noriu padėkoti festivalio organizatoriams už galimybę būti čia. Taip pat už įkvepiančią programą ir filmus, kuriuos mums padės vertinti „slaptas ginklas“ – komisijoje esantis žaislinis drakonas“, – žaismingą pasveikinimo žodį tarė žiuri narė Alin Tasciyan.

Šios programos filmus taip pat vertins Tarptautinės ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos CICAE žiuri nariai: Giedrė Simanauskaitė (Lietuvių kino festivalio Berlyne generalinė direktorė ir meno vadovė, Lietuva), Marica Romolini (programų sudarymo, marketingo ir komunikacijos vadovė „Niels Stensen“ kultūros fonde, Italija), Yannickas Reix (kino teatro „Cafe des Images“ direktorius, programos sudarytojas, Prancūzija).   

„Esu tarptautinės konfederacijos CICAE narys. Mūsų komisijoje yra italas, lietuvė gyvenanti Berlyne ir aš, prancūzas. Mes neturime žaislinio drakono, bet pasistengime pavogti jūsiškį. Džiaugiamės šia programa ir dėkojame už kvietimą dalyvauti festivalyje“, – juokavo CICAE narys Yannickas Reix. 

Brandus Baltijos jūros regiono kinas 

Ketvirtą kartą vyksiančioje programoje „Baltijos žvilgsnis“ – dešimt rinktinių vaidybinių ir dokumentinių filmų iš Baltijos jūros regiono šalių, kurie varžysis dėl geriausio filmo, režisieriaus, geriausio aktoriaus bei geriausios aktorės apdovanojimų.

Šioje konkursinėje programoje dalyvauja ir pripažinti profesijos meistrai, ir jauni, dar pradedantys režisieriai. Baltijos jūros regiono kiną siekiama pristatyti ne tik vaidybiniais, bet ir dokumentiniais filmais. Šiųmetinėje konkursinėje programoje – net keturi išskirtiniai dokumentiniai filmai, o tarp jų įsipina skirtingų nuotaikų dramos, romantinė komedija, juodu humoru atmieštas detektyvas ir kriminalinė misterija. Ypač laukiamas režisieriaus Audriaus Stonio filmas „Moteris ir ledynas“, kurio premjera festivalyje įvyko vakar, balandžio 1 d.

„Baltijos žvilgsnio“ filmai: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=629 

Richardas Jonaitis
Konkursinių programų pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiuos filmus vertins komisijos nariai: Andrei Tanasescu (festivalių programų sudarytojas, kuratorius ir kino kūrėjas, Kanada, Rumunija), Atsuko Ohno (prodiuserė, Japonija, Prancūzija), Giona A. Nazzaro (kino kritikas, rašytojas, žurnalistas, Italija). 

„Kartu su kitais šios programos žiuri nariais norime padėkoti festivaliui. Mums iš tiesų yra didelė garbė vertinti programos „Baltijos žvilgsnis“ filmus čia, Vilniuje. Esu tikras, kad puikiai praleisime laiką. Ačiū organizatoriams ir mėgaukitės festivaliu“, –  publikai kalbėjo komisijos narys Giona A. Nazzaro.

„Trumpame konkurse“ – Jėzus Kristus ir nostalgiški indėnai   

„Trumpo konkurso“ programoje varžysis 32 filmai iš 14 šalių. Juostos stebina temų, žanrų ir išskirtinės kino kalbos įvairove bei kviečia įsijausti į kriminalines dramas, animuotas fantazijas, siaubo trilerį, absurdo ir juodo humoro komedijas, romantiškas melodramas. Kino ekranuose laukia netikėti susitikimai su nostalgiškais indėnais, kaubojais ir netgi Jėzumi Kristumi.  

Šioje programoje – net keturi lietuviški filmai – skaudžias temas gvildenantys Karolio Kaupinio „Budėjimas“ ir Kamilės Milašiūtės „Motinos diena“. Apie mirtį neįprastu būdu pasakos du animaciniai debiutai – Tomo Ramanausko „Po mirties, prieš pragarą“ ir Gedimino Šiaulio „Kaukai“.

„Trumpo konkurso“ filmai: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=620

„Trumpo konkurso“ vertinimo komisiją sudarys: Hadas Ben Aroya (režisierė, Izraelis), Sofia Exarchou (režisierė, scenaristė, Graikija), Tiffany Hsiung (režisierė, Kanada).

„Esame laimingos, turėdamos galimybę pamatyti 32 šios programos filmus, kurie įkvėps, paveiks ir padės į pasaulį pažiūrėti šiek tiek kitaip. Puiku būti šiame festivalyje“, – „Trumpą konkursą“ pristatė Tiffany Hsiung. Festivalyje rodomas jos pilnametražis filmas „Atsiprašymas“.

Vakaro pabaigoje, pristačius visas programas ir žiuri narius, buvo parodytas konkursinių programų pristatymo filmas „Rekviem poniai J“ („Requiem for Mrs. J“, rež. Bojan Vuletic) – kafkiška drama su juodojo humoro elementais apie vidutinio amžiaus filmo heroję Jeleną, nusprendusią per vyro mirties metines pasitraukti iš gyvenimo. Festivalyje bus galima susitikti ir su pagrindinį vaidmenį filme sukūrusia garsia serbų aktore Mirjana Karanović.

Seansai su M. Karanović įvyks balandžio 4 d. 19.30 val. ir balandžio 5 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Filmo „Rekviem poniai J“ anonsas: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6077-rekviem-poniai-j 

2017 m. festivalio programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Kadras iš filmo „Austerlicas“

Prasidėjus paskutinei 22-ojo „Kino pavasario“ savaitei žiūrovai kviečiami suskubti ne tik pamatyti geriausias kino juostas, bet ir susitikti su svarbiais festivalio svečiais. Savo filmų pristatyti ir į žiūrovų klausimus atvyksta vienas garsiausių ukrainiečių režisierių Sergej Loznitsa, jo kolega – žymus dokumentininkas Vitaly Mansky, lenkų kino legenda Krzysztofas Zanussi, garsūs Rytų ir Vidurio Europos aktoriai. 

Balandžio 3 d. ir 5 d. įvyks išskirtiniai kino kritikų dokumentikos šedevru vadinamos juostos „Austerlicas“ seansai, kurių metų filmo režisierius, prodiuseris ir scenarijaus autorius S. Loznitsa, montažo režisierius Danielius Kokanauskis ir garso režisierius Vladimiras Golovnitskis atsakys į žiūrovų klausimus.

Jautrią dramą „Atsiprašymas“, pasakojančią apie tris buvusias „paguodos moteris“, Antrojo pasaulio karo metais pagrobtas ir seksualiai išnaudotas japonų armijos karių moteris, balandžio 3 d. ir 5 d. pristatys Kanadoje gimusi režisierė Tiffany Hsiung.

Filmo „Atsiprašymas“ anonsas:

Apie vieną įdomiausių savo filmų „Iliuminacija“, kuriame drąsiai eksperimentuojama su laisvos formos esė, mokslo populiarinimo dokumentika ir vaidybiniu kinu, balandžio 4 ir 5 d. kalbės „Kino pavasario“ gerbėjams gerai žinomas lenkų kūrėjas Krzysztofas Zanussi. „Iliuminacija“ 1973 m. Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje vienbalsiai buvo apdovanota trimis pagrindiniais prizais.

 K. Zanussi taip pat pristatys prodiusuotą garsios lenkų režisierės Agnieszkos Holland naujausią filmą „Pėdsakas“. Jis dalyvaus seanse balandžio 5 d. 

Praėjusiais metais geriausiu konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ režisieriumi pripažintas V. Mansky atvyksta su intymiu dokumentiniu pasakojimu „Giminaičiai“. Daug diskusijų keliantis filmas apie susiskaldžiusią režisieriaus giminę ir gimtąją šalį Ukrainą bus pristatytas balandžio 3 ir 4 d.

Margita Gosheva – dažna festivalio viešnia, 2015 m. „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausia programos „Nauja Europa – nauji vardai“ aktore. Ši kartą ji suvaidino tų pačių režisierių – Kristinos Grozevos ir Petario Valchanovo – juostoje „Šlovė“, pasakojančioje įtemptą už valstybinės institucijos durų vykstančią dramą. Aktorę bus galima pakalbinti balandžio 4 ir 5 d.

Filmo „Šlovė“ anonsas: 

Apie jauno lenkų režisieriaus Jano P. Matuszyńskio nepaprastai brandų debiutinį pilnametražį filmą „Paskutinė šeima“, Gdynės kino festivalyje tapusį žiūri ir žiūrovų favoritu, pasakos balandžio 4 ir 5 d. festivalyje viešėsiantis filmo aktorius Dawidas Ogrodnikas. „Paskutinė šeima“ paremta dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija.

Laukia ir daugiau susitikimų po filmų su konkursinių programų kūrėjais: „Nespoksok į mano lėkštę“, „Purvas“, „Mama“ režisierėmis, „Adata po slenksčiu“ kūrėjais, „Rekviem poniai J“ pagrindine aktore ir kt.

Išsamų susitikimų grafiką rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/susitikimai-su-kurejais 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Filmo kūrybinė komanda
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

XIX amžiuje gyvenęs poliglotas, filosofijos daktaras, publicistas, poetas, keliautojas ir visuomeninis veikėjas Jurgis Zauerveinas (1831–1906) nepelnytai primirštas Lietuvoje, tačiau labai svarbus šalies istorijai. Iš Vokietijos kilęs Zauerveinas daugelį metų gyveno Mažojoje Lietuvoje, gynė lietuvių kalbą ir puoselėjo tautinį sąmoningumą, buvo aktyvus lietuvių judėjimo dalyvis, kūrė lietuvių kalba. Žmonės vis dar gieda pagal jo eiles „Lietuvninkai mes esam gimę“ sukurtą neoficialiu himnu laikomą patriotišką giesmę. 

„Kino pavasaryje“ įvyko šios nepaprastos asmenybės gyvenimo istoriją pasakojančios animacinės dokumentikos „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ premjera.

Filmo „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ anonsas: 

Bendrai lietuvių, lenkų ir norvegų kurto filmo herojus aistringai kovojo už engiamų tautų teisę kalbėti ir rašyti savo gimtąja kalba. Visą gyvenimą jis nepailsdamas keliavo ten, kur labiausiai reikėjo jo pagalbos. Šalia kalbų puoselėjimo Jurgį Zauerveiną visuomet lydėjo ir jaunystėje užgimusi nelaiminga meilė savo mokinei, būsimai Rumunijos karalienei Elžbietai.

Filmą „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ režisavo norvegė Anne Magnussen ir lenkas Paweł Dębski, prodiusavo Živilė Gallego, filmavo – operatorius Gvidas Kovėra.

Kuriant filmą buvo pasirinktas animacinės dokumentikos žanras – filmuota medžiaga derinama su pieštiniais vaizdais. Kūrybinė komanda keliavo po Europą užfiksuoti vietų, kuriose lankėsi Jurgis Zauerveinas, o Lietuvoje filmavo aktorius, kurie vėliau buvo animuoti. Pagrindinį personažą įkūnijo jaunosios kartos aktorius Justas Valinskas, jo mylimąją – Anastasija Marčenkaitė („Ekskursantė“) ir Valda Bičkutė („Tyli Naktis“, „Nereikalingi žmonės“).

„Animacinė dokumentika – Lietuvoje retai sutinkamas dokumentinio kino žanras, kuris džiugina drąsa ir naujų formų paieškomis. Verta susipažinti ir su animacine dokumentika, ir su pagrindinio veikėjo sudėtinga, bet įstabia gyvenimo istorija“, – pristatydama filmą sakė lietuvių filmų programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Po peržiūros filmo režisierė Anne Magnussen atsakė į publikos klausimus.

Filmo „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ premjera
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip nusprendėte pradėti šį projektą? 

Projektas prasidėjo labai seniai – prieš dešimt metų. Pradžioje maniau, kad tai prasta idėja, juk filmo herojus mirė 1904 metais. Nebuvo išlikę daug medžiagos, tik kelios nuotraukos. Atrodė, kad šį filmą sukurti yra neįmanoma. Po filmo projekto aptarimo Lietuvoje, grįžusi į Norvegiją nusipirkau naujai išleistą knygą apie Jurgį Zauerveiną. Pradėjau skaityti ir viskas susidėliojo. 

Kodėl buvo pasirinkta animacinė dokumentika? 

Labai ilgai užtrukau ieškodama filmo stiliaus. Susitikau su labai daug kalbininkų, istorikų, profesorių. Jie visi buvo sužavėti Zauerveino lingvistinėmis žiniomis. Išmonę ir kalbos išmanymą atspindi ir jo slapyvardis – Girėnas. Man ši istorija atrodė tarsi pasaka. Taip pat ir pasaka apie vyrą, kuris tiek daug metų mylėjo fantastišką moterį. Norėjau atrasti būdą, kuris leistų viską sudėti į vieną filmą ir pasakiškai papasakoti. Supratau, jog tai turi būti animacija. Ji man suteikė žaidimo ir eksperimentavimo laisvę. Istorija apie Zauerveiną ir princesę Elžbietą yra tokia plati, kad visko į vieną filmą negalėjau įterpti. Buvo sunku, bet turėjau daug ką išmesti. Pavyzdžiui, nusprendžiau vaizduoti tik po vieną svarbų žmogų iš kiekvienos Zauerveino aplankytos šalies. Tokių žmonių, kuriuos norėjosi paminėti buvo labai daug, bet filme turėjau pasirinkti. Jo gyvenimo istorija per turtinga vienam filmui. Norėjau, kad istorijos pasakojimas būtų kuo paprastesnis.

Kur buvo filmuoti filmo kadrai? Kokie buvo didžiausi filmo iššūkiai?

Kartu su filmo operatoriumi atlikome didžiulį darbą – leidomės į kelionę po Europą. Keliavome po Vokietiją, Norvegiją, Rumuniją filmuoti vietų, kuriose gyveno ir lankėsi Zauerveinas. Šiandien daugelis tų vietų vis dar egzistuoja. Didžioji dauguma filme matomų pastatų ir netgi jų kambarių yra būtent tie, kur buvo apsistojęs Zauerveinas. Taigi filme labai daug tikrų dokumentinių faktų.  Daugumą Jurgio ir Elžbietos dialogų paėmėme iš dienoraščių, laiškų ir knygų. Žinoma, scenarijuje jiems teko kiek pagelbėti susišnekėti. Sudėtinga buvo sugalvoti kaip pavaizduoti jo keliones iš vienos šalies į kitą, nes realybėje jis nuolatos keliavo. Supratau, kad būtų labai sudėtinga žiūrėti filmą jeigu  tiksliai vaizduotume jo gyvenimą – dvi savaitės Norvegijoje, trys savaitės Vokietijoje, metai Kaliningrade, dvi savaitės Vokietijoje, pusė metų Norvegijoje, tada atgal į Lietuvą ir vėl Vokietiją. Todėl turėjau išsigryninti istoriją, pasirinkti tik svarbiausius jo gyvenimo aspektus. Šis filmas leidžia pajusti Zauerveino gyvenimo skonį. 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa