Kadras iš filmo „Grafitis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Atėjus pirmajai kalendorinei pavasario dienai, vis mažiau lieka laukti iki sparčiai artėjančio „Kino pavasario“ pradžios. Renkantis, ką pasižiūrėti festivalyje, siūlome nepraleisti netikėtų trumpametražių filmų programų. Čia pristatomi iš skirtingų planetos kampų atkeliavę itin įvairūs, daugybės žanrų, technikų, temų filmai. Taigi užsukę bent į vieną seansą, išvysite pasaulinio kino panoramą, sužinosite šiuolaikinio kino tendencijas ir iš naujo atrasite trumpą kino formą. Keturios naktys – keturios intriguojančios trumpametražių filmų programos. Nepramiegokite!

Daugiau nei prieš šimtą metų atsiradusio kino meno pradžia – trumpametražiai filmai. Iki šiol ši kino forma žymi ne tik pradedančių kūrėjų karjeros pradžią, bet traukia grįžti ir garsius režisierius. Būna ir taip, kad talentingi kino kūrėjai renkasi tik trumpametražį kiną.

Šiais metais festivalio organizatoriai žiūrovams parengė keturias trumpametražių programas. Tai pirmą kartą festivalyje rengiama debiutinių kino darbų programa „Nauji vėjai“, geriausių pastarųjų metų lietuvių režisierių filmų naktis ir ilgiausiai truksiantis festivalio kino seansas – „Pati trumpiausia naktis“. Programoje „Trumpas konkursas“ – be keturių lietuviškų premjerų ir dar 27 filmų iš Rytų ir Vidurio Europos – bus parodytas ankstų pirmadienio rytą „Oskaro“ statulėlę atsiėmusio vengrų režisieriaus Kristofo Deako tikrais įvykiais paremtas filmas „Choras“. 

Filmo „Choras“ anonsas:

„Dinamiški, juokingi, eksperimentiniai, fantastiniai, erotiniai, provokuojantys trumpi filmai supažindina su prabėgusių metų tendencijomis, aktualijomis ir inovacijomis. Čia netrūks atradimų, susipažinsite su artimiausios ateities kino autoriais, o filmai skatins pamąstyti šiandieniniam pasauliui svarbiausiomis temomis“, – sako vyriausiasis festivalio programos sudarytojas, trumpametražio kino didelis gerbėjas Edvinas Pukšta.

Trumpametražių filmų naktų žiūrovas turės galimybę prisijungti prie gausios „Kino pavasario“ žiuri komisijos ir išrinkti vieną labiausiai patikusį filmą, kuris bus apdovanotas „Publikos simpatijos prizu“. Visi naktinių seansų filmai bus rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais, t. y. neverčiami į lietuvių kalbą).

Trumpametražių filmų naktys:

• kovo 24 d. 21.30 val. intriguojanti atradimų programa „Nauji vėjai“ („Forum Cinemas Vingis“);
• kovo 25 d. 21 val. „Trumpo konkurso“ naktis (kino teatras „Pasaka“);
• kovo 31 d. 22 val. Lietuviškų trumpametražių filmų naktis („Forum Cinemas Vingis“, „Forum Cinemas Kaunas“);
• balandžio 1 d. 21.30 val. „Pati trumpiausia naktis“ („Forum Cinemas Vingis“, „Forum Cinemas Kaunas“).

Kadras iš filmo „Vėjas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Perspektyvios pradžios programoje „Nauji vėjai“

Ši dvidešimties filmų programa kvies į pasimatymą su ateities kino talentais, brėš šiuolaikinio kino žemėlapį, juokins, pravirkdys, keis požiūrį į žmones ir pasaulį. Čia bus galima atrasti ir žinomų kūrėjų, kurie apsisprendė imtis režisūros. Vienas jų – prestižiniams kino leidiniams „The Hollywood Reporter“, „Sight & Sound“ ir daugeliui kitų rašantis britų kino kritikas, filmų programų sudarytojas ir festivalių žiuri narys Neilas Youngas, debiutuojantis intriguojančiu filmu „Vilniu Detroit“. Tai poetiškas pasakojimas apie vilniečių aistras vis dar keliantį apleistą legendinį „Žalgirio“ stadioną. Viena garsiausių prancūzų manekenių Laetitia Casta savo debiutą „Manyje“ („In Me“) nufilmavo paslaptinguose Paryžiaus Operos koridoriuose ir pirmą kartą prisistatė režisiere Kanų „Kritikų savaitėje“. Vengrų kino meistro Bella Tarro įkurtos ir jau uždarytos Sarajevo kino mokyklos, kur, beje, mokėsi ir keli lietuviai, studentė meksikietė Marta Hernaiz Pidal užfiksavo tragikomišką konfliktą „Gerai gerai“ („Fine“), kai pykstasi susierzinusi moteris ir ant jos namų laiptų pailsėti prisėdusi čigonė.

Programoje išvysite ir mokslinės fantastikos lėlinės animacijos trilerį „Voverių sala“ („Squirrel Island“) apie raudonųjų voverių teritorijoje atsidūrusią pilkąją voverę. Britų režisierė Astrid Goldsmith šį 22 minučių filmą kruopščiai kūrė net septynerius metus savo garaže ir filmavo ant 16 mm juostos. Dar laukia Sandanso kino festivalio nugalėtojo japono Makoto Nagahisa komedija „Tai mes prileidome žuvyčių į baseiną“ („And So We Put Goldfish in the Pool“); svarbiausius pasaulio kino festivalius aplankęs indoneziečio Bayu Prihantoro Filemon filmas „Baimės šaknys“ („On the Origin of Fear)“; siaubo komedija apie satanistus-seksomanus „Triušiai krušliai“ („Fucking Bunnies“) bei daugybė kitų originalumu stebinančių juostų.

Filmo „Baimės šaknys“ anonsas: 

„Pati trumpiausia naktis“ truks 8 val.

Vilniaus ir Kauno žiūrovai Melagių dieną, balandžio 1 d., galės pratęsti visą naktį praleisdami kino salėje. „Pati trumpiausia naktis“ – tai pats ilgiausias festivalio kino seansas, kurio metu ekrane prasisuks 27 trumpieji filmai iš daugybės pasaulio šalių. Šių metų programą sudaro gausiai apdovanoti ir kino meistrų režisuoti filmai. Puikiai pažįstamas pavardes – Jia Zhang-ke, Jeanas-Pierre’as Jeunet, Bertrandas Bonello, Christopheris Doyle’as, Adrianas Sitaru, Isabelle Huppert, Rutgeris Haueris – papildys ir mažiau girdėti, bet puikiais filmais sužibėję kūrėjai. Provokuojanti porno erotika, absurdo humoras, siaubo trileriai, piešinių animacija, mistinės paslaptys ir legendiniai mitai – tik keli programos akcentai.

Vienas programos pasididžiavimų – Europos kino akademijos prizu už geriausią 2016 m. trumpametražį filmą apdovanotos ir pernai „Kino pavasaryje“ rodytos dokumentinės dramos „9 dienos: per mano langą Alepo mieste“ tęsinys „Linkėjimai iš Alepo“. Šį filmą rizikuodamas savo gyvybe fotografas Issa Touma paslapčia nufilmavo vis grįždamas į savo gimtajį miestą aplankyti čia pasilikusios šeimos, draugų ir studentų. „Kino pavasaryje“ įvyks šio filmo tarptautinė premjera.

Kadras iš filmo „Kas išskiria mus“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Programoje išvysite trečią kartą šių metų festivalio ekranuose pasirodysiančią prancūzų aktorę Isabelle Huppert filme „Kas išskiria mus“ („What Tears Us Apart“, rež. Wei Hu) apie po 30 metų susitikusius tėvus ir jų prancūzų šeimos įvaikintą dukterį; sužinosite kaip kultinis režisierius Werneris Herzogas bandė nužudyti aktorių Klausą Kinskį Amazonės džiunglėse filmuojant „Fickaraldo“, įspūdingame vieno kadro filme „Klauso Kinski nužudymas“ (Killing Klaus Kinski, rež. Spiros Stathoulopoulos); operatorius Christopheris Doyle’as, praėjusiais metais festivalyje pristatęs filmą „Honkongo trilogija“ pasakos apie save biografijoje „Vėjas“ (Wind); „Amelija iš Monmartro“ režisieriaus Jeanas-Pierre’as Jeunet grįš su animacija „Eina dvi sraigės“ („Two Snails“); pamatysite mieste-vaiduoklyje Pripetėje šalia Černobylio atominės elektrinės nufilmuotą bežodį ispanų apokaliptinį trilerį „Grafitis“ („Graffiti“, rež. Lluís Quílez). Tai tik maža dalis intriguojančių programos trumpų istorijų.

Lietuvių trumpametražių filmų naktis

Norint pamatyti kaip kuria, apie ką mąsto ir kur link žengia jaunas lietuvių kinas, tereikia ateiti į Lietuvių trumpametražių filmų naktį kovo 31 dieną. Tai proga viename seanse išvysti įdomiausius pastarųjų metų trumpus vaidybinius, dokumentinius ir animacinius filmus. Čia bus rodomi visi naujausi lietuvių trumpametražiai filmai iš dviejų festivalio programų – „Lietuvių filmų premjeros“ ir „Studentų filmų konkursas“. Peržiūrą papildys stipriausi ir įdomiausi jau kituose festivaliuose premjeras turėję trumpi filmai. Seansas truks 3 valandas 43 minutes.

Apie „Trumpą konkursą“ informaciją rasite čia: goo.gl/KrySaL

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

„Nauji vėjai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Oficialu – jau šį sekmadienį, kovo 5 dieną, prasideda bilietų prekyba į naujų vėjų kupiną „Kino pavasarį“. Kaip visuomet, pirmieji, ištikimiausieji festivalio klientai su „Telia“ lojalumo kortele „Omni ID“ bilietus galės įsigyti pigiau. Festivalio organizatoriai, artėjant bilietų pardavimams, dalijasi patarimais, kaip nepasiklysti jų kruopščiai ir atsakingai sudarytoje gero kino programoje. 

Visą sekmadienį, nuo 00:00 iki 23:59 valandos, „Telia“ kortelės „Omni ID“ turėtojams tiek perkant internetu, tiek šalies kino teatrų kasose išankstiniai festivalio bilietai kainuos tik 3,50 Eur.

Ši vienkartinė akcija galios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino teatrų „Forum Cinemas“ kasose bei „Pasakoje“, „Skalvijoje“ ir „Romuvoje“.

Nusipirkus bilietą internetu, prieš seansą bus privaloma kartu su juo pateikti ir galiojančią „Telia“ kortelę „Omni ID“.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nuo pirmadienio, kovo 6 d., bilietai bus parduodami įprastinėmis kainomis.

22-ajame „Kino pavasaryje“ kaip ir kasmet – daugybė profesionalių pasaulio kino režisierių sukurtų filmų. Per dvi festivalio savaites, kovo 23–balandžio 6 d., bus parodyta 130 pilnametražių ir 70 trumpametražių autorinių kino juostų.

„Kino pavasaris 2017“. KINFO rekomenduoja (I dalis) 

„Kino pavasaris 2017“. KINFO rekomenduoja (II dalis)

Keturi programos sudarytojai išsirinko po vieną filmą

Festivalio programos sudarytojai, norėdami padėti žiūrovui nepasiklysti tarp kino meistrų intriguojančių naujienų ir sėkmingų debiutų, išskyrė juos sujaudinusius, privertusius nusišypsoti, šokiravusius ir įkvėpusius filmus.

• Filmas, kuris privertė nusišypsoti: 

• Filmas, kuris šokiravo: 

• Filmas, kuris sujaudino: 

• Filmas, kuris įkvėpė: 

Atrasti savo filmą gelbstintys įrankiai

Festivalio mobilioji programėlė. Komfortą vertinančiam žiūrovui čia leidžiama sužinoti visas naujienas ir iš suintrigavusių filmų susidaryti savo festivalio programą.

ERGO kino testas. Tai praėjusiais metais pasiteisinęs, šiemet dar labiau patobulintas testas kino mylėtojams. Atsakęs į kelis paprastus klausimus, žiūrovas gauna asmenines filmų rekomendacijas. Išbandyti galima čia: www.ergo.lt/kinopavasaris

Festivalio naujienlaiškis. Svarbiausios festivalio naujienos – tiesiai į pašto dėžutę tik festivalio naujienlaiškio gavėjams. Užsiprenumeruoti naujienas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienu-prenumerata. 

Festivalio internetinės svetainės skiltyje „Naujienos“ rasite išsamias visų festivalio programų ir filmų apžvalgas: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos.

Vaizdo medžiaga. Labiau mylintiems vaizdą nei tekstą siūloma apsilankyti festivalio svetainėje esančioje video rubrikoje, kur rasite tiek įvairių rekomendacijų, tiek filmų programų anonsų bei kitos įdomios informacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/video

Kadras iš filmo „Amerikos mylimoji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Festivalio komandos rekomendacijos. Geriausia apie filmus sužinoti iš tų, kurie juos jau matė ir kinu gyvena ištisus metus. Festivalio organizatoriai sudarė savo favoritų dešimtukus. Rekomendacijos: http://kinopavasaris.lt/lt/komandos-topai. 

Festivalio leidiniai. Kino teatruose jau galima rasti festivalio atspausdintą programėlę su filmų aprašymais ir repertuarą. 

Festivalio paskyra socialiniame tinkle „Facebook“: https://www.facebook.com/kinopavasaris.lt/?ref=br_rs; „Instagram“: https://www.instagram.com/kinopavasaris/

Tie, kas nespės pasinaudoti kovo 5-osios „Telia“ akcija kortelės „Omni ID“ turėtojams, pigiau įsigyti išankstinius festivalio bilietus galės: kovo 8 d. (festivalio abonementų akcija) ir kovo 11 d. (nuolaida lietuviškiems filmams). 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Gelminė Glemžaitė, Marijus Mažūnas, Gabija Jaraminaitė ir Dainius Gavenonis
Fotografas Robertas Daskevičius

„Sekame Lietuvos kino naujienas ir vertiname profesionalų mūsų šalies kino aktorių darbą. Labai sunku išrinkti tą geriausią, nes šiemet festivalio paskelbti nominantai tikrai ypatingai stiprūs: geriausia aktore pretenduoja tapti Gabija Jaraminaitė, Ieva Andrejevaitė ir Gelminė Glemžaitė, o dėl geriausio metų aktoriaus titulo varžysis Dainius Gavenonis, Marius Repšys ir Marijus Mažūnas“, – šių metų nominantais džiaugėsi apdovanojimų partnerio „Rasa“ atstovė, „BIOK laboratorija“ rinkodaros vadovė Ieva Čepononė.

Balsuoti už mylimą aktorių galima čia.

Nugalėtojai bus paskelbti festivalio uždarymo ceremonijoje – balandžio 6 d.

Geriausios metų Lietuvos kino aktorės nominantės

Viena ryškiausių Lietuvos aktorių Gabija Jaraminaitė nominuota už desperatiškai tobulą šeimą kuriančios moters vaidmenį režisierės Linos Lužytės filme „Amžinai kartu“. Aktorės debiutas kine įvyko Raimundo Banionio filme „Neatmenu tavo veido“ (1988), kiek vėliau režisierius ją pakvietė vaidinti ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990). Vienas svarbiausių Gabijos vaidmenų karjeroje, pakeitusių įprastą moters vaizdavimą Lietuvių kine – Kristinos Buožytės filme „Kolekcionierė“ (2008). Aktorė taip pat vaidina teatre ir televizijos serialuose.

L. Lužytė apie G. Jaraminaitę: „Pasirinkau Gabiją savo filmo pagrindine aktore, nes kitos tokios, kaip ji, Lietuvoje nėra. Gabija vaidina nevaidindama – ji gyvena vaidmeniu, o tai ir yra aukščiausia aktoriaus meistrystės forma.“

Visa Lietuva šiuo metu plūsta į kino teatrus žiūrėti režisieriaus Donato Ulvydo filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“, kur pagrindinį vaidmenį sukūrė Ieva Andrejevaitė. Vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi aktorė iki šiol geriau buvo žinoma užsienio kino žiūrovams. Ji nusifilmavo Oweno Harriso filme „Užmušk savo draugus“, Indaro Džendubajevo filme „Drakonai“ ir Oksanos Karas komedijoje „Geras berniukas“.

D. Ulvydas apie I. Andrejevaitę: „Rasti Ievą buvo tiek pat sunku, kiek lengva su ja dirbti. Ilgai galvojau, kodėl? Po pertraukos galiu pasakyti – didžiausias Ievos privalumas yra jautrumas. Ji labai jautriai klausė, ko aš iš jos noriu, ir labai jautriai žiūrėjo į savo personažą. Ji ne suvaidino Emiliją, o ją „išjautė“.“

Kylanti jaunosios kartos aktorė Gelminė Glemžaitė nominuota už vaidmenį debiutiniame Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“. Šis filmas varžysis „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Su režisieriumi Gelminė jau bendradarbiavo jo trumpametražiame filme „Dešimt priežasčių“. Talentinga aktorė sukūrė ryškų Ninos vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žuvėdra“.

A. Blaževičius apie G. Glemžaitę: „Gelminė yra tobula kino aktorė. Ji greitai reaguoja į pastabas, greitai supranta personažą. Turbūt tokie aktoriai vadinami intelektualiais. Gelminė turi labai stiprų tiesos jausmą. Gal tai vadinama talentu? Ji jaučia melą per kilometrą.“

Richardas Jonaitis ir Aistė Diržiūtė
Fotografas Robertas Daskevičius

Geriausio metų Lietuvos kino aktoriaus nominantai

Lietuvos kino ir teatro žiūrovams puikiai pažįstamas aktorius Dainius Gavenonis šiais metais nominuotas apdovanojimui už vaidmenis Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ ir Linos Lužytės „Amžinai kartu“. Oskaro Koršunovo teatro aktorius ir Lietuvos nacionalinio dramos teatre dirbantis D. Gavenonis 2012 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už pagrindinį vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“. Ryškiais vaidmenimis aktorius garsėja ir kine. 2009 m. buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ už geriausią vaidmenį filmuose „Perpetuum mobile“ (rež. Valdas Navasaitis) ir „Artimos šviesos“ (rež. Ignas Miškinis). 2015 m. Dainiui Gavenoniui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

L. Lužytė apie D. Gavenonį: „Dainius – ne tik talentingas aktorius, bet ir stiprus patarėjas, partneris, kolega. Jis nuostabiai analizuoja personažus – mano rašytose scenose atrasdavo kampų, psichologinių niuansų, kurių nematydavau pati. Labiausiai mane žavi Dainiaus perfekcionizmas – viskas turi būti atlikta bent jau 120 procentų.“

Vienas populiariausių jaunosios kartos aktorių – Marius Repšys – šiais metais nominuotas už įsimintiną vaidmenį A. Blaževičiaus filme „Šventasis“. Lietuvos nacionalinio teatro aktorius, teatro judėjimo „No theatre“ narys, vaidina Valstybinio jaunimo teatro, teatro „Lėlė“, Keistuolių teatro spektakliuose. 2011 m. atsiėmė „Auksinį scenos kryžių“ už antro plano vaidmenį spektaklyje „Išvarymas“ (rež. O. Koršunovas). Yra sukūręs ne vieną vaidmenį kine, tarp jų – „Vytautas“, „Pornomelodrama“ (rež. R. Zabarauskas), „Eksperimentas“ (rež. R. Marcinkus), „Redirected“ (rež. E. Vėlyvis), „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (rež. R. Marcinkus ir S. Aškelavičius), „Gautas iškvietimas“ (rež. T. Vidmantas). Už vaidmenį A. Blaževičiaus trumpametražiame filme „Dešimt priežasčių“ aktoriui įteikta „Sidabrinė gervė“.

A. Blaževičius apie M. Repšį: „Marius yra geros nuotaikos užtaisas. Nemėgstu, kai žmonės dirbdami filmavimo aikštelėje kenčia. Marius labai padeda ,,ne kentėti“, o džiaugtis filmavimu. Marius vaidina visuose mano filmuose, dažniausiai jis mane supranta ne tik, kad iš pusės žodžio, bet tiesiog iš žvilgsnio, ar neartikuliuoto bumbėjimo.“

Trečiasis geriausio aktoriaus apdovanojimų nominantas – Marijus Mažūnas, sužibėjęs Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“. Šis vaidmuo – aktoriaus debiutas kine. Iki šiol Marijus dirbo Kauno nacionaliniame dramos teatre, taip pat Artūro Areimos teatre.

Algirdas Ramaška
Fotografas Robertas Daskevičius

M. Vildžiūnas apie M. Mažūną: „Marijus – empatiškas aktorius, apdovanotas turtinga vaizduote ir tiesos pojūčiu. Jis tobulai įkūnijo jaunąjį Simoną. Tarytum tai būtų jo gyvenimas, jo pasaulis, jo epocha. Rezultatas pranoko mano lūkesčius. Puikus debiutas.“ 

Renginio metu pristatyti ne tik apdovanojimų nominantai, bet ir jų nuotraukų paroda, kuri kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ kabės viso festivalio metu. Parodos autorius – festivalio fotografas Robertas Daskevičius. 

Po nominantų paskelbimo vakaro svečiai vieni pirmųjų turėjo galimybę išvysti Dydįjį žiuri prizą Kanų festivalyje laimėjusią dramą „Tai tik pasaulio pabaiga“ (orig. „Juste la fin du monde“, ang. „It‘s Only the End of the World“). Tai naujausias kino vunderkindu vadinamo režisieriaus Xavier Dolano filmas. Šio jauno ir labai talentingo kino kūrėjo juosta „Mamytė“ atidarė 20-ąjį „Kino pavasarį“ ir tapo tų metų festivalio žiūroviškiausiu filmu. 

Filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“ anonsas: 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Programos „Meistrai“ pristatymas
Gedimino Gražio nuotrauka

Jie laimėjo daugiau apdovanojimų, nei sukūrė filmų – taip galima pasakyti peržvelgus visų šių metų programoje „Meistrai“ dalyvaujančių režisierių filmografijas. Tik ką įvykusiame „Meistrų“ pristatymo renginyje kino gerbėjai turėjo galimybę susipažinti su naujausiais, kino pasaulyje plačiai aptarinėjamais, pripažintų kino kūrėjų filmais. „Norime pamatyti juos visus“, – programos pristatymo metu kalbėjo svečiai.

Šių metų programoje „Meistrai“ – daugiau neįprastų kino formų ir daugiau skirtingų požiūrių į kiną. Apie naujas ir neįprastas galimybes pasakojo „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška: „Festivalio metu, mūsų žiūrovams, kurie negali ateiti į kino teatrą, kartu su partneriu „Telia“  pasiūlysime „Kino pavasarį“ namuose. Naujiena – vykstant festivaliui, tris šių metų programos filmus bus galima išvysti ir „Telia“ išmaniosios televizijos videonuomoje. Jie visi 2016 m. pristatyti Kanų festivalyje: „Šokėja“, „Vertikali būsena“ ir „Tai tik pasaulio pabaiga“. Minėtoje videonuomoje galima rasti ir daugybę praėjusių metų bei senesnių festivalio filmų. 

Moralinės vertybės prieš tėvišką meilę

Po renginio buvo parodytas vienas iš šių metų festivalio perlų – rumunų kino genijaus Cristiano Mungiu darbas „Baigiamieji egzaminai“ (orig. „Bacalaureat“, ang. „Graduate“), kurį daugelis kino kritikų įtraukė į privalomų pamatyti filmų sąrašą.

Linas Mikuta
Programos „Meistrai“ pristatymas
Gedimino Gražio nuotrauka

Jaunus talentus šiemet ypatingai aktyviai palaikantis „Kino pavasaris“ pristatyti filmą „Baigiamieji egzaminai“ pakvietė režisierių Liną Mikutą, kurio filmas „Pakeleiviai“ 2015 m. tapo geriausiu festivalio lietuvišku studentišku darbu. L. Mikuta, kalbėdamas apie „Baigiamuosius egzaminus“, akcentavo sudėtingą pagrindinio herojaus moralinę dilemą.

Filmas pasakoja apie daktarą Romeo, visą gyvenimą auginusį dukterį su viltimi, kad kai jai sueis 18 metų, ji išvyks studijuoti į užsienį ir turės šviesią ateitį. Ji gabi mokinė ir išlaikyti egzaminą atrodė tik formalumas, tačiau netikėtas įvykis prieš pat egzaminus viską pakeičia. Tėvas žino vieną tamsų būdą kaip išspręsti šią problemą, bet ar dėl jos ateities galima išduoti metų metus dukrai puoselėtas moralines vertybes?

C. Mungiu už šį filmą Kanuose buvo pripažintas geriausiu režisieriumi. Dėl „Auksinės palmės šakelės“ praėjusį pavasarį varžėsi ir kitas rumunų Naujosios bangos meistras Cristi Puiu ir jo drama „Sieranevada“ („Sieranevada“). Abu šiuos filmus bus galime išvysti kovo 23-iąją prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“.

Filmo „Baigiamieji egzaminai“ anonsas:  

Nuo kelionės į kruviną safarį iki politinės pažinties su Pablo Neruda

O štai iš Berlyno kino festivalio į „Kino pavasarį“ atkeliauja „Sidabrinį lokį“ už režisūrą pelniusio vieno žymiausių suomių kino meistro Aki Kaurismäki filmas aktualia pabėgėlių tema – „Kita vilties pusė“ (orig. „Toivon tuolla puolen“, ang. „The Other Side of Hope“).

Kino gerbėjai taip pat turės galimybę pamatyti geriausiu filmu San Sebastiano festivalyje pripažintą išskirtinės kino formos kūrinį „Aš nesu ponia Bovari“ (orig. „Wo bu shi Pan Jin Lian“, ang. „I Am Not Madame Bovary“), kurį sukūrė vienas populiariausių Kinijos režisierių Xiaogangas Fengas.

Nuolatinis festivalių dalyvis, originalusis kino meistras iš Pietų Korėjos Park Chan-wookas pristatys itin kinematografišką juostą „Tarnaitė“ (orig. „Ah-ga-ssi“, ang. „The Handmaiden“).

Edvinas Pukšta ir Aistė Račaitytė
Programos „Meistrai“ pristatymas
Gedimino Gražio nuotrauka

Programoje „Meistrai“ – dar vienas kino meistras iš Rytų – Japonijos režisierius Kiyoshi Kurosawa ir jo Prancūzijoje nufilmuota mistinė drama „Dagerotipas“ (orig. „Le secret de la chambre noire“, ang. „Daguerrotype“). Kitokią Prancūzija atskleis režisieriaus Bertrando Bonello provokuojantis trileris „Nocturama“ („Nocturama“).

Kontroversiškas temas mėgstantis austrų režisierius Ulrichas Seidlas pakvies drauge su austrų ir vokiečių turistais į žiaurų safarį dokumentiniame filme „Safaris“ (orig. „Safari“). „Po šio filmo nesinori nieko kito, tik atsukti šautuvo vamzdį į pačius trofėjų medžiotojus“, – pristatymo metu rėžė viena iš programos sudarytojų Aistė Račaitytė.

Festivalyje bus rodomas ir paskutinis kito austrų kino meistro Michaelio Glawoggerio filmas „Be pavadinimo“ (orig. „Untitled“); šiandien vieno įdomiausių Pietų Amerikos režisierių Pablo Larraino biografinis filmas „Neruda“ (orig. „Neruda“); „Kino pavasario“ publikos ypač mėgstamo turkų kilmės vokiečių kino kūrėjo Fatiho Akino jaunatviško maišto juosta „Bėgam iš Berlyno“ (orig. „Tschick“, ang. „Goodbye Berlin“).

Daugelis programos „Meistrai“ filmų bus rodomi „Telia“ kino salėje.

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Algirdas Ramaška ir Audrius Sekliuckis
Tautvydo Stukaus nuotrauka

Už poros savaičių prasidės Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“. Jo organizatoriai likusį laiką išnaudoja išskirtiniams seansams, kurių metų pristato festivalio programas. Vakar vykusiame renginyje dėmesys buvo skirtas ryškiai tarptautiniuose kino festivaliuose sužibėjusiems filmams – žiūrovai iš arčiau susipažino su programa „Festivalių favoritai“.

„Šiandien ekrane – net trimis „Oskarais“, tarp kurių, ir geriausio filmo apdovanojimas, įvertinta drama „Mėnesiena“, apie kurią pastarąsias savaites šneka visas pasaulis. Ir tai – tik vienas iš dvidešimties itin stiprios programos „Festivalių favoritai“ filmų. Džiaugiamės, kad profesionalus bendradarbiavimas su šiuo festivaliu leidžia šalies žiūrovams išvysti aukščiausios kokybės kiną“, – sakė „Festivalių favoritus“ pristatančios kompanijos „Boslita“ ir Ko“ atstovas Audrius Sekliuckis.

Geriausias metų filmas, geriausias antraplanis aktorius (Mahershala Ali), geriausias adaptuotas scenarijus (Barry Jenkins ir Tarell Alvin McCraney) – šiose nominacijose „Oskarų“ statulėles atsiėmė „Mėnesienos“ („Moonlight“, rež. Barry Jenkins) kūrėjai. Tris afromamerikiečio vaikino Chirono gyvenimo etapus – vaikystę, paauglystę ir brandos metus – aprėpianti istorija įtraukia nuo pat pirmo kadro.

Skurdžiame ir pavojingame Majamio priemiestyje augantis kuklus vaikinas mokykloje yra palydimas patyčių, o namuose turi pasirūpinti nuo narkotikų priklausoma mama. Vienintelė kasdienybės užuovėja – vaikystėje atsitiktinai sutiktų jį globojančių narkotikų prekeivio Chuano ir jo merginos Teresos draugija. Chirono aplinka filmo režisieriui Barry Jenkinsui puikiai pažįstama, jis pats užaugo tame pačiame Majamio priemiestyje.

Vakaro svečiai
Tautvydo Stukaus nuotrauka

Pasak A. Sekliuckio, „Mėnesiena“ pasakoja apie savo vietos pasaulyje ieškantį jauną žmogų, tad jo istorija yra labai universali, paliečianti daugeliui atpažįstamas tapatybės, šeimos, vyriškumo temas. Filmas žiūrovus sužavės ir scenarijumi, ir operatoriaus bei aktorių darbu, ir specialiai kurtu muzikiniu takeliu.

Filmą žiūrovams pristatė LRT televizijos žurnalistė Viktorija Mickutė, kurį laiką dirbusi Vašingtono naujienų tarnybos „AlJazeera English“ korespondente. „Mėnesieną“ ji mato ne tik kaip svarbų kino pasaulio įvykį, bet ir kaip socialinį reiškinį, kuris keičia Holivudo veidą.

„Labai svarbu, kad kuo daugiau filmų būtų sukurti juodaodžių bendruomenės akimis. Žiūrėdami juos, galime atsikratyti įsišaknijusių stereotipų, kuriuos formuoja Holivudas. „Mėnesienos“ personažai labai įvairiapusiški, nes jos kūrėjai patys užaugo tose pačiose Majamio gatvėse. Jų išgyvenimai leidžia įsitikinti, kad visi esame tokie pat, turintys tų pačių problemų“, – kalbėjo V. Mickutė.

Filmo „Mėnesiena“ anonsas: 

Berlyno kino festivalio atgarsiai

Į „Festivalių favoritų“ programą įtraukti trys visai neseniai pasibaigusio Berlyno kino festivalio „Sidabrinių lokių“ nugalėtojai: už geriausią montažą apdovanota rumuno Călino Peterio Netzerio drama „Ana, mano meile“ („Ana, Mon Amour“); geriausio scenarijaus apdovanojimą pelnęs čiliečio Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ („A Fantastic Woman“); Didžiojo žiuri prizo laimėtoja prancūzo Alaino Gomiso juosta „Felisitė“ („Félicité“). Visuose trijuose filmuose per herojų istorijas, atsiskleidžiamos giliai įsišaknijusios visuomenės ydos.

Filmo „Ana, mano meilė“ anonsas: 

Pasiilgusiems egzotikos

Dalis programos filmų atkeliavo iš tolimų Azijos šalių. Butano džiunglėse filmuotos juostos „Hema Hema: padainuok man, kol laukiu“ („Hema Hema: Sing Me a Song While I Wait“) režisierius – budistų lama Khyentse Norbu. Jis norėjo žiūrovams parodyti mistišką, kas 12 metų vykstantį ritualą, kurio metu vyrai ir moterys išlaisvina savo paprastuose gyvenimuose užgniaužtus instinktus.

Nuolatinės baimės persmelkto filmo „Seksualioji Durga“ („Sexy Durga“, rež. Sanal Kumar Sasidharan) veiksmas vyksta Indijoje didžiulio festivalio, kuriame šlovinama deivė Durga, metu.

Filipinų sostinės Bankoko raudonųjų žibintų kvartale dirbanti Lak sutinka savo seną klientą japoną Ozavą, su kuriuo važiuoja į gimtąjį kaimą aplankyti šeimos filme „Bankoko naktys“ („Bangkok Nites“, rež. Katsuya Tomita).

Filipinų didmiesčio Manilos gatvėse gyvenančių paauglių pora desperatiškai ieško jų pagrobto kūdikio juostoje „Paprasta šeima“ („Ordinary People“, rež. Katsuya Tomita). Dar vienas filmas iš Filipinų – Tokijo kino festivalio konkursinės programos „Azijos ateitis“ pagrindinį prizą laimėjusi įtempta mįslinga drama apie korupciją ir nežmoniškus nusikaltimus šalyje „Gilzė“ (Birdshot, rež. Mikhail Red).  

Filmo „„Hema Hema: padainuok man, kol laukiu“ anonsas: 

Nuo romantinės komedijos iki įtempto detektyvo

Keli filmai gilinsis į religijos išpažinimo temą. Pasiturinčioje marokiečių šeimoje Amsterdame gyvenanti 18-metė Laila negalėdama toliau ramiai reaguoti į musulmonų diskriminaciją prisijungia prie aktyvistų grupelės. Filme „Laila M.“ („Layla M.“, rež. Mijke de Jong) stebime merginos radikalėjimą ir meilės istoriją, kuri ją nuveda į Artimuosius Rytus. „Kiaurai sienos“ („Through the Wall“, rež. Rama Burshtein) visai kitoks filmas. Tai ironiška romantinė komedija, kurios ultraortodoksų bendruomenei priklausančios herojės Michal sužadėtinis atsisako eiti prie altoriaus. Ji baiminasi, kad reikli bendruomenė vyro neradusią moterį gali pasmerkti.

Filmo „Laila M.“ anonsas: 

Įtemptų trilerių mėgėjai turėtų nepraleisti filmo „Tegelbsti mus Dievas“ („May God Save Us“, rež. Rodrigo Sorogoyen). Du detektyvai ieškos serijinio žudiko. Garsaus žydų kilmės austrų rašytojo Stefano Cveigo gerbėjai – juostos „Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“ (Stefan Zweig: Farewell to Europe, rež. Maria Schrader), kuriame vaizduojami paskutiniai jo gyvenimo metai egzilyje. Nuostabios prancūzų aktorės Isabelle Huppert gerbėjai – filmo „Užtvanka“ (Barrage, rež. Laura Schroeder). Čia ji vaidina kartu su savo dukra Lolita Chammah.

Filmo „Tegelbsti mus Dievas“ anonsas: 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Krzysztofas Zanussi
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kino festivalis yra daugiau nei tik filmai. Kovo 23 d. prasidedantis „Kino pavasaris“ vėl žiūrovams suteiks galimybę susitikti su žymiais kino kūrėjais. Tarp šių metų svečių – „Oskarui“ nominuotas šveicarų režisierius Claude’as Barrasas, Lenkijos kino grandas Krzysztofas Zanussi, o taip pat – kultinės Slovėnų grupės „Laibach“ nariai, pristatysiantys dokumentiką iš Šiaurės Korėjos.

Atvyks 10 metų kurtos animacijos autorius

„Moliūgėlio gyvenimas“ („My Life as a Zucchini“) – taip pavadintas už širdies griebiantis C. Barraso lėlinės animacijos filmas. Apie 10-metį našlaitį berniuką pasakojanti įkvepianti istorija šiemet nominuota „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ geriausio animacinio filmo kategorijoje.

Tai pirmasis pilnametražis režisieriaus darbas, kurį jis kūrė net 10 metų. Dirbti buvo verta: po pasaulinės premjeros Kanų festivalyje „Moliūgėlio gyvenimas“ kritikų vieningai įvertintas tik teigiamai. C. Barrasui tai bus pirmasis vizitas Vilniuje.

Isabelle Huppert dukra Vilniuje

Pirmą kartą Vilnių aplankys ir prancūzų aktorė Lolita Chammah. Vienos ryškiausių šiandienos kino žvaigždžių Isabelle Huppert (aktorė vaidina ir šių metų „Kino pavasario“ atidarymo filme „Ji“) dukra įtvirtino savo, kaip individualios aktorės statusą Berlyno kino festivalyje pristatytoje dramoje „Užtvanka“ („Barrage“).

Poetiškoje, gamtos grožio kupinoje dramoje ji įkūnijo motiną, bandančią atkurti santykius su vaikystėje palikta dukra. Filme taip pat vaidina ir pati I. Huppert – kaip ir realiame gyvenime, ji įkūnys L. Chammah motiną. Vilnių taip pat aplankys ir „Užtvankos“ režisierė, liuksemburgietė Laura Schroeder.

Claude Barras
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Slovėnijos grupė, surengusi koncertą uždariausioje pasaulio šalyje

Labiausiai pašėlę festivalio svečiai atvyks iš Slovėnijos. Kultinė šios šalies „šokiruojančio roko“ grupė (dar pravardžiuojama kaip „Rammstein“ suaugusiems“) „Laibach“ padarė beveik neįmanoma: nuvyko į Šiaurės Korėją ir ten surengė koncertą „Išlaisvinimo dienos“ proga. Tvarkingai susėdusiai vietinei publikai jie parodijuodami grojo tokius Vakarų muzikos hitus kaip „Final Countdown“ ar miuziklo „Muzikos garsai“ garso takelį. Žiūrovai koncertą priėmė visiškai rimtai.

Likimo ironija: totalitarizmą pašiepianti grupė koncertavo labiausiai totalitarinėje šalyje. Jų nuotykiai dokumentuoti filme „Išlaisvinimo diena“ („Liberation Day“). Į „Kino pavasarį“ atvyks visa filmo delegacija: režisieriai Uģisas Olte’as, Mortenas Traavikas, prodiuseris Uldisas Cekulis ir „Laibach“ nariai Ivanas Novakas ir Mina Špiler. Tai bus filmo premjera Baltijos šalyse.

Lenkų kino grando vizitas

Festivalio žiūrovai turės galimybę užduoti klausimus kultiniam Lenkijos kino ir teatro režisieriui Krzysztofui Zanussi. „Kino pavasaryje“ jis atstovaus net dviem filmams: kaip režisierius – hibridinei juostai „Iliuminacija“ („Illumination“), ir kaip prodiuseris – lenkų kino klasikės Agnieszkos Holland trileriui „Pėdsakas“ („Spoor“). Pastarasis filmas buvo apdovanotas Berlyno kino festivalyje už „naujų perspektyvų atvėrimą“.

77-erių K, Zanussi laikomas vienu kertinių Lenkijos kino režisierių, statomas į vieną gretą su tokiais grandais kaip Andrzejus Wajda ir Krzysztofas Kieslowski. Lietuva režisieriui gerai pažįstama: pernai jis Panevėžio Juozo Miltinio kino teatre pastatė spektaklį „Hybris (Puikybė)“.

Slovėnų grupė „Laibach“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Svečiai iš Rumunijos ir Prancūzijos

Šiemet „Kino pavasario“ šalis partnerė yra Rumunija. Žiūrovai pamatys ne tik stipriausius naujus gilias kino tradicijas turinčios šalies filmus, bet susipažins ir su viena ryškiausiu Rumunijos kino žvaigždžių Tudoru Aaronu Istodoru. Už morališką dilemą patiriančio žurnalisto vaidmenį filme „Derintojas“ („The Fixer“) jis šiemet gavo Berlyno kino festivalio „Kylančios žvaigždės“ prizą. Vilnių taip pat aplankys ir filmo režisierius Adrianas Sitaru.

Pasijuokti drauge su „Kino pavasario“ žiūrovais atvyksta prancūzų komikai – vyras ir žmona, aktoriai ir režisieriai – Fiona Gordon ir Dominique’as Abelis. Jie atliko pagrindinius vaidmenis pačių režisuotoje spalvingoje komedijoje „Pasiklydę Paryžiuje“ („Lost In Paris“). Filmas mena senąsias prancūziškas ir holivudiškas komedijas ir sukuria dar vieną, netikėtą odę kino miestui – Paryžiui. Įtakingas tinklalapis „The Hollywood Reporter“ filmą pavadino „Unikalia, fiziška komedija – nepanašia į nieką, kas dabar rodoma kino teatruose“.

Iš viso – virš 70 svečių

Į Vilnių festivalio metu atskris ir Londono menininkas, Venecijos kino festivalyje apdovanotas Benas Riversas, „Kino pavasaryje“ pristatysiantis eksperimentinį filmą „Dangus dreba, Žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“, Brazilijos režisierius Marcelo Caetano (filmas „Įelektrinti kūnai“), Izraelio režisierė Ben Aroya Hadas (filmas „Žmonės, kurie ne aš“). Taip pat laukia didelė delegacija konkursinių programų „Baltijos žvilgsnis“ ir „Nauja Europa – nauji vardai“ filmų kūrėjų, apie kuriuos festivalis praneš netrukus.

Iš viso į „Kino pavasarį“ šiemet atvyks virš 70 užsienio svečių: režisierių, aktorių, prodiuserių, kino kritikų. Jie papildys garbingą festivalio svečių istoriją: „Kino pavasario“ metu Vilniuje anksčiau yra apsilankę tokie pripažinti režisieriai kaip Werneris Herzogas, Emiras Kusturica, Joshua Oppenheimeris, Leos Caraxas, Michelis Hazanavicius ir kt.

Festivalis tęsis iki balandžio 6 d. Filmai bus rodomi penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Renginio akimirka
Fotografas Robertas Daskevičius

Kulinarinio kino programos jau seniai pripažintos lygiavertėmis svarbiausiuose pasaulio ir Europos kino festivaliuose, pavyzdžiui, Berlyne ar San Sebastiane. „Kino pavasaris“, sekdamas didžiųjų festivalių tradiciją, ketvirtadienio vakarą susirinkusiems kino gurmanams pristatė tris šios programos filmus.

„Šiemet festivalio programoje „Kulinariniai filmai“ – du dokumentiniai ir vienas vaidybinis filmas. Juose maistas suvokiamas ne tik kaip kultūra, bet ir kaip politika. Intriguojančios genialių virtuvės šefų istorijos ir alchemijai prilygstantys jų eksperimentai su maistu – prikausto dėmesį, įkvepia ieškojimams. Būtent dėl tokios kino galios ir esame drauge su šiuo festivaliu“, – kalbėjo programos „Kulinariniai filmai“ partnerio „Santa Maria“ atstovas Rimantas Norvilas.

Vakaro metu svečiai vaišinosi restoranų „Skonio slėnis“ ir „Stebuklai“ meistrų paruoštais užkandžiais, kuriuos įkvėpė ekscentriškas vakaro filmas „Vabalai“.

„Pažvelkime į vabzdžius ir per vaistų prizmę. Europos medicinoje nuo seniausių laikų vabzdžių gydomosios galios buvo žinomos ir aprašomos farmakopėjose. Lietuvių tautinėje vaistininkystėje vabzdžiai populiarūs išlieka iki pat XIX a. pabaigos, jų minima bent 10 rūšių. Taigi, jie nėra jau tokie svetimi, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, – kalbėjo ne tik su skoniais, bet ir su patiekalų reikalingiausiomis maistinėmis savybėmis eksperimentuojančio „Skonio slėnio“ vadovė Jolanta Šlapelienė. – Tarp šio vakaro šefo Martyno Praškevičiaus ir „Skonio slėnio“ hipokratiškų „maisto–vaisto“ patiekalų rasite molekulinės virtuvės šedevrų: medaus nano granulių, svirplių druskos, specialiai šiam valgiaraščiui išaugintų bičių perų, vienu inovatyviausių 2016 metų išradimų pripažinto liofilizuoto (sauso) medaus.“ 

Renginio akimirka
Fotografas Robertas Daskevičius

Koks vabalų skonis?

Atsakyti į šį klausimą renginio svečiai galėjo trijų po pasaulį keliaujančių ir gurmanišką vabzdžių ir kirmėlių potencialą tyrinėjančių virtuvės genijų dėka. „Vabalai“ („Bugs“, rež. Andreas Johansen) – egzotiškas, šokiruojantis ir šiandien labai aktualus, politiškas filmas. Jame kalbama apie žmonijos maitinimo problemą ir ateities resursų alternatyvas.

Filmo pradžioje skelbiamos mokslininkų išvados, kad iki 2050 m. maisto gamyba turės išaugti 70 proc., ir svarbi jos dalis taps vabzdžiai ir kirmėlės. Tačiau tai nekeičia skeptiško vartotojų požiūrio. Trys charizmatiški šefai iš „René Redzepi“ eksperimentinio maisto laboratorijos Kopenhagoje keliauja po pasaulį ir tyrinėja, kaip valgomi vabalai ir kirmėlės. Jungdami egzotiškus ingredientus su vakarietiškos haute cuisine praktikomis jie bando sugriauti kultūrinius mitus ir atveria neregėtai platų naujų skonių bei tekstūrų pasaulį.

Vyno ekspertės, „Vyno klubo“ direktorės Rasos Starkaus teigimu, „Vabalai“ yra revoliucinis, įžvalgus ir labai profesionalus, toks kaip „Nomos“ restoranas, filmas, kurį turėtų pamatyti ne tik kino, bet ir maisto intelektualai. 

Filmo „Vabalai“ anonsas: 

Neišragauta Turkija 

Į kiek tradiciškesnę, bet ne mažiau egzotišką Turkijos virtuvę, pilną kvapnių prieskonių, daržovių, sugrąžins filmas „Turkiškai“ („ The Turkish Way“, rež. Luiz Gonzalez). „Tradicija – tarsi skėtis, saugantis tave šešėlyje“, – pasakoja vienas dokumentinio filmo apie turkišką virtuvę, išlaikiusią archajines tradicijas, herojų. Šis nepaprastas filmas kelionių žurnalų stiliumi vaizduoja geriausio pasaulio restorano „El Celler de Can Roca“ įkūrėjų – Roca brolių – gastronominius nuotykius keliaujant po Turkiją. Čia jie susipažįsta su viena archajiškiausių ir įdomiausių virtuvių pasaulyje, išsaugojusių savo autentiką, tačiau mažai kam pažįstamą už Turkijos ribų. Garsieji maisto meistrai ragauja ir analizuoja pagrindinius patiekalus, desertus ir vynus bei supažindina su daugybe jaunų Turkijos šefų gastronominės revoliucijos išvakarėse.

Filmo „Turkiškai“ anonsas: 

Kvapų galia atgaivinti praeitį

Vieninteliame vaidybiniame programos filme „Mama, kas vakarienei?“ („What‘s For Dinner, Mom?“, rež. Mitsuhito Shiraha) maistas tampa pasakojimo konstravimo elementu, per skonius pažįstant artimo žmogaus gyvenimo būdą. Jaudinančioje dramoje šeimos istorija pinasi su egzotiškais Tolimųjų Rytų virtuvės kvapais. Seserys Tae ir Jo grįžta į savo senus namus tvarkyti šeimos relikvijų. Čia jos randa seną dėžutę su prieš 20 metų mirusios motinos rašytais receptais ir laiškais, kuriuose ji pasakoja apie savo gyvenimą. Tae keliauja į Taivaną ieškoti motinos praeities, apie kurią primena jos šeimai gamintų patiekalų receptai.

Filmo „Mama, kas vakarienei?“ anonsas: 

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

„Meeting Point – Vilnius“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kylančių talentų naujųjų projektų pristatymas, „Europos kino forumas“ ir diskusijos apie Rytų ir Vidurio Europos kiną – dalis kasmet pastarąjį dešimtmetį „Kino pavasario“ metu vykstančios kino industrijos konferencijos „Meeting Point – Vilnius“ programos. Šiemet renginys organizuojamas balandžio 3–6  dienomis. 

Baltijos šalių bendradarbiavimas

Tradicinė diena „Zero Day“, balandžio 4-oji, bus skirta Baltijos šalių kino industrijos aktualijoms. Diena prasidės „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuro naujienų ir šiandienos tendencijų apžvalga. Svarbiausia „Zero Day“ dienos tema – Baltijos šalių bendradarbiavimas kino srityje. Lietuvos, Latvijos, Estijos kino centrų atstovai, kino platintojai, prodiuseriai, televizijos ir internetinių platformų agentai diskutuos, ar trūksta ir ko būtent Baltijos šalių bendradarbiavimui kuriant filmus, dalinantis patirtimi bus sprendžiama, ką dar galima kartu nuveikti vardan profesionalaus kino.

„Zero Day“ metu taip pat bus skaitomi pranešimai apie naujų talentų atradimą ir profesinių įgūdžių lavinimą. Bus pristatytos įvairių sričių kino platformos – kino agentų mokykla SOFA, scenarijaus vystymo kursai MIDPOINT, kino festivalių mokymai „Developing Your Film Festival“ bei lietuvių organizuojami filmų dailininkų kursai „Art Departament Masterclass“.  

„Zero Day“ užbaigs itin talentingas, festivalyje savo 3D animacinį šedevrą „Kaukai“ pristatantis mūsų šalies animatorius, režisierius Gediminas Šiaulys. Jis dalinsis patirtimi, sukaupta per ketverius metus kuriant kino pasaką „Kaukai“.

Krzysztofas Zanussi
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Platforma įsibėgėti

Balandžio 5-oji – projektų diena, kuomet net dviejose sesijose bus pristatyti specialiai joms atrinkti 17 projektų. Sesijoje „Coming Soon From Baltics“ bus pristatyti įdomiausi Baltijos šalių kino kūrėjų naujieji projektai, o „Coming Soon. New Talents“ supažindins su kylančių Europos kino talentų projektais. Trys laimingieji bus atrinkti Kanų kino festivalio industrijos seansams.

Šiemet „Meeting Point – Vilnius“ taps nauja platforma ir jauniems Baltarusijos dokumentinio kino kūrėjams. Bendradarbiaujant su dokumentinio kino forumu „B2B Docs“, Vilniuje tarptautinei auditorijai bus parodyti penki baltarusių projektai.

Dieną užbaigs lenkų kino meistro Krzysztofo Zanussi kalba apie istorijų pasakojimą postmoderniame pasaulyje. Festivalyje režisierius lankysis – ir kaip filmo „Iliuminacija“ režisierius, ir kaip Agnieszkos Holland trilerio „Pėdsakas“ prodiuseris.

Filmo „Pėdsakas“ anonsas: 

Balandžio 5-osios vakarą Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius tradiciškai pakvies lietuvių ir užsienio kino industrijos atstovus neformaliam pokalbiui apie kiną ir filmų kūrimo perspektyvas atviroje ir augančioje šalies sostinėje.

Naujausios Europos kino strategijos 

Paskutinę renginio dieną įvyks svarbiausias kino renginys žemyne „Europos kino forumas“. Europos Komisijos 2015 metais inicijuotas „Europos kino forumas“, skirtas aptarti šiandienos audiovizualinio sektoriaus iššūkius. Europos kino forumo Vilniuje tema yra europietiško audiovizualinio turinio viešinimas ir svarba.

Pirmoji forumo diskusija bus apie Europos kino konkurencingumą – apie galimybes naujiems ir įdomiems kino kūrėjams iš Europos, ypač mažųjų šalių, kaip atrasti ir sudominti žiūrovą. Bus kalbama apie tai, kaip išlaikant europietišką tapatumą ir kultūrinę įvairovę sukurti populiarų filmą.

„Europos kino forumo“ metu didelis dėmesys bus skiriamas ir veiksmų planui ugdant bei atrandant naujuosius talentus – bus kalbama apie naująją kino kūrėjų kartą, kuri turi milžinišką kūrybinį potencialą, akcentuojamas naujas požiūris į kino kūrimą, naujų kino vėjų svarba.

Patekti į industrijos konferenciją galima su „Kino pavasario“ akreditacija, į „Europos kino forumą“ – užsiregistravus: http://kinopavasaris.lt/lt/europos-kino-forumas 

Konferenciją „Meeting Point – Vilnius“ moderuos žurnalistas ir industrijos profesionalas iš D. Britanijos Michaelis Gubbinsas. 

„Meeting Point – Vilnius“ vyks Vilniuje, „Kempinski Hotel Cathedral Square“, balandžio 4–6 dienomis.

Pasauliniame kino žemėlapyje įsitvirtinusi Rumunija nesiruošia iš jo trauktis ir vis nesustoja stebinti žiūrovų. „Kino pavasaris“, bendradarbiaudamas su Rumunijos Respublikos ambasada, ketvirtadienio vakarą pristatė septynis ryškiausius praėjusių metų šalies filmus. Festivalyje bus rodomi Naujosios bangos meistrų Cristi Puiu ir Cristiano Mungiu naujausi filmai, kurie varžėsi Kanų festivalio konkursinėje programoje, Berlyne už montažą „Sidabriniu lokiu“ apdovanota juosta „Ana, meile mano“ ir puikūs, savitos krypties ieškančių režisierių žanrinio kino eksperimentai. 

Po skirtingas festivalio programas išsibarstę septyni filmai atspindi šiandienio Rumunijos kino tendencijas ir itin subtiliai – įsišaknijusius visuomenės skaudulius. Filmų personažai susidurs su korupcija, nusikalstamumu, žiniasklaidos manipuliacija, skirtingų ideologijų susikirtimu, kartų nesusikalbėjimu. Jie spręs moralines dilemas, aiškinsis santykius, kovos su liga ir … ieškos pamesto laimingo loterijos bilieto.

Cristi Puiu filmuose – kinui ypač svarbūs dėmenys

Pirmą kartą per Kanų festivalio istoriją į 2016 metų konkursinę programą pateko net du rumunų filmai – C. Mungiu „Baigiamieji egzaminai“ ir C. Puiu „Sieranevada“. Pastarąjį filmą žiūrėjo šalies partnerės Rumunijos filmų programos pristatymo svečiai.

Keturiasdešimtmetis daktaras Laris su žmona atvyksta į tėvų namus, kur didelė šeima susirinko minėti tėvo mirties ketvirtinių. Belaukiant vėluojančio kunigo, po truputį atsiskleidžia sudėtingi šeimos narių tarpusavio santykiai, nuoskaudos ir nutylėtos paslaptys. Režisierius, trim valandoms uždaręs žiūrovus Bukarešto sovietinio blokinio pastato bute, meistriškai kuria įspūdį, jog kartu su filmo personažais chaotiškai vaikštome po kambarius, ruošiame vakarienę ir sėdėdami prie stalo aptariame pasaulio aktualijas bei šeimos dramas. 

„Christi Puiu yra vienas mano mėgstamiausių šių dienų kino režisierių. Mano nuomone, „Pono Lazaresku mirtis“ yra geriausias XXI a. filmas. Puiu filmuose yra kinui ypač reikalingi ir svarbūs dėmenys – socialinis komentaras, puiki aktorių vaidyba, geras humoras ir, žinoma, metafizika. Tai gana reta kombinacija kine, o Puiu tai atlieka meistriškai.

Filmus „Sieranevada“ ir „Pono Lazaresku mirtis“ galima laikyti diptiku. „Sieranevada“ yra puikus filmas, kurį žiūrėsiu ir antrą, ir trečią kartą“, – pristatydamas „Sieranevadą“ kalbėjo režisierius Andrius Blaževičius, kurio debiutinis filmas „Šventasis“ dalyvauja „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Festivalyje įvyks vienintelis „Šventojo“ seansas. Kino teatrų ekranus filmas pasieks rudenį.

Sekmadienį bus paskelbti kino apdovanojimų GOPO laureatai. Filmas „Sieranevada“ čia nominuotas net šešiolikoje kategorijų. Geriausiu metų filmu pretenduoja tapti penki kandidatai, kuriuos visus išvys „Kino pavasario“ žiūrovai: „Sieranevada“, „Baigiamieji egzaminai“, „Šunys“, „Randuotos širdys“, „Du loterijos bilietai“. Geriausiais režisieriais pretenduoja tapti festivalio programos filmus kūrę: Chirstianas Mungiu, Adrianas Sitaru, Christi Puiu, Radu Jude, Bogdanas Mirică. Geriausiu trumpametražiu nominuoti taip pat festivalyje rodomi „Mano vardas Kostinas“ (rež. Radu Potcoavă) ir „Pasaulio pabaiga ištiks 16:15“ (rež. Cătălin Rotaru, Gabi Virginia Șarga).

„Rumunijos kino rodymas festivalyje jau tapo gražia tradicija. Dvi juostos yra pelniusios geriausių filmų apdovanojimus, o į Vilnių greitai atvyksiantis režisierius Adrianas Sitaru buvo pripažintas geriausiu režisieriumi. Mums didelė garbė šiais metais būti festivalio partneriais ir pristatyti Rumunijos kino programą. Šalies kinas išgarsėjo visame pasaulyje, ypač dėl realistiškų ir minimalistinių Naujosios bangos filmų, daugiausiai pasakojančių apie paskutinius komunizmo metus ir pereinamąjį laikotarpį. Šiais metais vėl turėsite galimybę išvysti puikius, gausiai apdovanotus naujausius rumunų režisierių filmus“, – sakė Rumunijos Respublikos ambasadorius Dan Adrian Balanescu.

Rumunų kinas „Kino pavasario“ filmų programose

Mungiu iš Kanų festivalio išsivežė geriausio kino režisieriaus apdovanojimą. Jo filmas „Baigiamieji egzaminai“ („Graduation“) pasakoja apie vidutinio amžiaus daktarą, kurio didžiausias troškimas, kad mokyklą baiginėjanti dukra išvažiuotų studijuoti į užsienį. Po netikėto įvykio kruopščiai planuotiems merginos ateities planams iškyla grėsmė. Vyras nusprendžia imtis įstatymus pažeisiančių ir moralines normas peržengsiančių veiksmų, tačiau jo priimti sprendimai pradeda atsisukti tiek prieš jį, tiek prieš jo dukrą. Filmas bus rodomas programoje „Meistrai“.

Režisierius Calinas Peteris Netzeris 2012 metais Berlyno kino festivalyje pelnė „Auksinį lokį“ už filmą „Vaiko poza“, o šiais metais jo režisuota juosta „Ana, meile mano“ („Ana, Mon Amour“) apdovanota už geriausią montažą. Tai intymi beprotiškai įsimylėjusios poros santykių istorija. Universitete su Toma susipažinusią Aną kankina panikos priepuoliai. Toma rūpinasi vis psichologiškai nestabilesne mergina, o Ana vis labiau tampa nuo jo priklausoma. Pro žiūrovų akis prabėgs dešimt poros santykių metų, vis sugrįžtant į praeitį atkreipti dėmesį į mažas, bet svarbias detales. Filmas įtrauktas į festivalio programą „Festivalių favoritai“.

Programoje „Kritikų pasirinkimas“ – du rumunų filmai. „Kino pavasaris“ pakvies stebėti žurnalistinės karjeros prancūzų naujienų agentūroje siekiantį vyrą, kuris, ėmęsis skandalingos į Rumuniją už prostituciją sugrąžintų merginų istorijos, atsiduria moralinių pasirinkimų kryžkelėje filme „Derintojas“ („The Fixer“, rež. Adrianas Sitaru). Žiūrovai leis laiką sanatorijoje ant Juodosios jūros pakrantės kartu su tuberkulioze sergančiu, visą laiką priverstu gulėti, bet gyvenimo džiaugsmo nepraradusiu „rumunų Kafka“ vadinamo rašytoju Maxo Blecherio intelektualioje dramoje „Randuotos širdys“ („Scarred Hearts“, rež. Radu Jude). Pasiūlys kartu su jaunu miestiečiu Romanu vykti į atokius šalies tyrus bandant parduoti paveldėtą senelio žemės sklypą ir supratus, į kokią pavojingą kraštą pakliuvo, debiutuojančio režisieriaus Bogdano Mirică juostoje „Šunys“ („Dogs“). Komedijų gerbėjai leisis į smagią kelionę „Du loterijos bilietai“ („Two Lottery Tickets“, rež. Paul Negoescu) ieškant trijų draugų iš provincijos už paskutinius skatikus pirkto ir pamesto laimingo loterijos bilieto.

Vos už kelių dienų prasidėsiantis didžiausias kino renginys Lietuvoje, žengdamas koja kojon su naujosiomis technologijomis ir plėsdamas kino sąvoką, žiūrovams siūlo dar vieną naujovę. Kovo 23 dieną šalia kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ bus atidaryta tik festivalio metu veiksianti virtualios realybės kino salė. Salėje „VR Cinema“ bus rodomi keturi 360º vaizdo raiškos kameromis nufilmuoti, intelektualaus turinio ir kūrybingos formos filmai, kurie buvo įvertinti tarptautiniuose kino festivaliuose. Bilietus į virtualios realybės kino salės seansus jau galima įsigyti „Forum Cinemas Vingis“ kasose.    

Pirmajai žiūrovų pažinčiai su virtualios realybės kinu festivalio programos sudarytojai atrinko keturis skirtingų kino rūšių – dokumentikos, animacijos bei vaidybinio kino – ribas plečiančius filmus, kurie tikslingai išnaudoja naujo formato suteiktas galimybes ir žiūrovui siūlo dar iki šiol nepatirtus kino žiūrėjimo pojūčius. Pirmojo interaktyvaus turinio seanso lankytojai taps ne tik filmo istorijos stebėtojais, bet ir dalyviais, galinčiais keisti pasakojimo trukmę ir kryptį, patirdami pasaulį taip, kaip jį patiria neregiai. Antrajame seanse, kurį sudarys trys trumpametražiai filmai, – lauks susitikimas su tapytų paveikslų herojais, vizionieriška meilės ir šokio sintezė bei aistringų Kubos šokių istorija.

„Virtuali realybė – jau keletą dešimtmečių aktyviai plėtojama vizualiųjų medijų sritis. Pastaraisiais metais ji po truputį tampa ir didžiųjų kino festivalių dalimi, nes šio naujo formato ėmėsi ne vienas garsus kino režisierius ir video menininkas. Lietuvoje tai – kol kas nauja, bet taip pat sparčiai besivystanti pramogų industrijos šaka, kuri, tikimės, ateityje vis labiau domins ir kino bei vizualiųjų menų kūrėjus“, – apie netolimą kino ateitį pasakoja viena iš „Kino pavasario“ programos sudarytojų Aistė Račaitytė.   

Kartu su pažangiuoju projekto partneriu UAB „Conresta“ ir „Vroom.lt“ įrengtoje šešiavietėje kino salėje, užsidėjus specialų „Samsung Gear VR“ įrenginį, bus galima persikelti į virtualią realybę kovo 24–balandžio 6 d. darbo dienomis nuo 16 iki 21 val., o savaitgaliais – nuo 11 iki 21 val. Iš viso festivalio metu įvyks net 110 virtualios realybės kino seansų.

Kadras iš filmo „Neregio akimis“

Kaip pasaulį jaučia neregiai?

Teologijos profesorius Johnas Hullas, praradęs regėjimą, ėmė tyrinėti pasaulį anapus regos ir savo patirtis įrašė audio dienoraščiuose. Jie tapo dokumentinio filmo apie jį bei šios interaktyvios virtualiosios realybės patirties „Neregio akimis“ („Notes on Blindness“, rež. Peter Middleton, James Spiney) pagrindu. 360°, 3D vaizdas ir erdvinis garsas žiūrovui suteikia galimybę pažinti ir dalyvauti aklųjų pasaulį imituojančiame kūrinyje. Hullo juslinė ir psichologinė patirtis, užfiksuota dienoraščiuose, žiūrovams tampa vedliu nepažįstamoje realybėje. Šios patirties metu neliekama tik pasyviu žiūrovu, o aktyviai dalyvaujama keičiant patirties laiką ir naracijos kryptį. Tai ne tik realybės bet ir kino ribas plečiantis kūrinys. „Neregio akimis“ yra vienas labiausiai vertinamų meninių pasiekimų naujame virtualiosios realybės formate. Pagrindiniais prizais jį įvertino prestižiniuose Tribekos bei Šefildo kino festivaliuose.

Susitikimas su paveikslų herojais

Filme „Šv. Antano gundymai“ („The Temptations of St. Anthony“, rež. Thomas Cheysson) Prancūzijos meistrų sukurta virtualios realybės patirtis 7 minutėms nukelia į pamišusį ankstyvojo Renesanso genijaus, tapytojo Hieronymus Boscho, kūrybos pasaulį. Žiūrovas atsiduria jo garsiojo triptiko erdvėje tarp ekscentriškųjų paveikslo herojų.

Kadras iš filmo „Kiaurai tavęs“tu

Intymi meilės genezė 

„Kiaurai tavęs“ („Through you“, rež. Lily Baldwin, Saschka Unseld) – 14 minučių intymi virtualiosios realybės patirtis vaizduoja dviejų žmonių gyvenimą, o tiksliau – jų meilės istoriją nuo 1970-ųjų iki 2046 m. Šokis tampa istorijos išraiškos forma, pripildo atmosferą aistra ir perteikia jų meilės genezę. Šios jaudinančios kelionės pabaigoje klausiama: „Ar meilė dar gali būti surasta?“

Aistringų Kubos gatvės šokėjų apsuptyje

Filmas „Kubos šokių istorija“ („A History Of Cuban Dance“, rež. Lucy Walker) – tai 7 minučių kelionė kubietišku ritmu, siūlanti pasinerti į organiškus, spontaniškus ir seksualius Kubos šokius: nuo afro-kubietiškos rumbos, mambo, čia čia čia, salsos iki šiuolaikinių breiko ir regetono. Šokių judesiai palengva atskleidžia ir platesnius Kubos istorijos aspektus.

Salės „VR Cinema“ darbo laikas kovo 24–balandžio 6 d.:

• darbo dienomis – nuo 16 iki 21 val.,
• savaitgaliais – nuo 11 iki 21 val.

Bilieto kaina – 4 Eur.

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Kadras iš filmo „Ji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Yra toks filmų tipas – paverkimai. Arba „visos gyvenimo nelaimės“. Ten herojus ištinka smarkūs gyvenimo sukrėtimai, dėl kurių veikėjai arba apdovanojami (siužetas: vargšas trečiasis brolis, kuris užkariauja princesės širdį), arba lieka didvyriškais kankiniais. Tokie filmai kviečia pažiūrėti, kaip ten gyvenime būna, ir galiausiai truputį įgrįsta: dėl nuspėjamumo ir paprastai juodų-baltų veikėjų charakterių.

„Ji“ (Elle, 2016) turėjo potencialą tapti tokiu kūriniu: pagrindinės veikėjos tėvas yra žudikas, jos vaikystė košmariška, dabartiniu metu ją užpuola prievartautojas, darbe susiduria su priekabiavimu ir patyčiomis. Situacija sunki ir slegianti. Vis tik filme Ji labai netradicinė veikėja, tvirtai, o kartais ir nesuprantamai, reaguojanti į jai atsitikusias nelaimes.

Daugiausiai dėmesio filme, ko gero, skiriama moteriškumo ir vyriškumo sampratai. Mišelė (Isabelle Huppert) dirba kompiuterinių žaidimų kompanijos vadove; jos motina susitikinėja su gerokai jaunesniu vyru; Mišelės sūnus nėra savo šeimos galva; žodžiu – personažai nepaklūsta stereotipams.

Kadras iš filmo „Ji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Ji“ – emancipuoja. P. Verhoevenas suvaldo aktorius, viskas papildoma neblogo scenarijaus, tad veikėjai nėra tik šaržai, atstovaujantys kokią nors idėjai; atvirkščiai – visi jie gyvi, nevienpusiai, vienas kitą papildantys, leidžiantys įsijausti į filmą, o tai be galo svarbus uždavinys, žinant, kokios įtemptos ir nepatogios scenos laukia ateityje.

Kaip bebūtų, sunku pasakyti, ar filmas tikrai feministinis. Kartą režisieriaus P. Verhoeveno paklausė, ar jis yra feministas. Pats klausimo kėlimas liudija, jog feminizmo apraiškos filme nėra priimamos kaip duotybė. Kad ir kokia emancipuota bebūtų Mišelė, visuomenės ji nėra laikoma normaliu žmogumi. Tai netgi pasakoma tiesiogiai per sugretinimą su tėvu: šis yra žudikas, o šalia ne laiku atsidūrusi dukra išvadinama psichopate. Nufotografuotos mergaitės nuotraukos sukelia klausimų visuomenėje, pradedama tyrinėti mergaitės išraiška – kitais žodžiais tariant, sukonstruotos aplinkybės verčia ieškoti nenormalumų – Jos, kuri kitokia nei mes. Beje, tai tik nedidelė filmo detalė, tačiau jas P. Verhoevenas išdėlioja visame filme, o tai atidiems žiūrovams sukels tikrą analizės džiaugsmą.

Filme laužomos ne tik vaizduojamos socialinės normos. Pradžioje minėti nelaimių filmai (ir ne tik jie) įpratina laukti pasikartojančių herojų veiksmų, tačiau Mišelė elgiasi neprognozuojamai, neperimdama jai siūlomo aukos vaidmens ir netgi jam pasipriešindama.  Be to, filme labai daug geismo, bet ne tradicinio. Neišduodant siužeto detalių galima pasakyti, kad žiūrovai verčiami jaustis nepatogiai, suprasti save kaip stebėtojus iš šono – na kaip čia taip, nederama… bet įdomu, kas toliau. „Ji“ – žiūrovo lūkesčių laužytoja.

Kadras iš filmo „Ji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Įsižeidusiems, nesupratusiems ar kitaip pasipiktinusiais dėl filmo vienareikšmiškai patiks Isabelle Huppert vaidyba. Vienos scenos metu Mišelė mini patirtą vaikystės traumą. Turiu pripažinti, kad tik I. Huppert veido užteko tam, kad jos pasakojimas savaime iškiltų mano vaizduotėje. Meistriškas I. Huppert pasirodymas verčia prieš akis matyti jos vaidinamą pasakojimą. Ji – kerinti aktorė.

Šių metų „Kino Pavasario“ atidarymo filmas visai kitoks nei pernykštis bei atitinkantis šūkį „Nauji vėjai“. Nors P. Verhoeveno darbas nėra novatoriškas formos prasme, jo turinys ir labai gyvi, ryžtingi veikėjai stebina, priverčia jaustis nepatogiai. O svarbiausia, po seanso filmas turėtų sukelti nemažai diskusijų ir interpretacijų.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Pasaka, DS, Vilnius

Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Skalvija, SK, Vilnius

Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Kovo 24, penktadienis, 18:00-20:10, Forum Cinemas Klaipėdoje, S2, Klaipėda

Daugiau seansų rasite čia.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Greičiausiai iki praeitų metų Barry Jenkinso pavardės nebuvote net girdėję. Nieko keisto. „Mėnesieną“ sukūrusiam režisieriui tai tik antras pilnametražis filmas, o jo prieš aštuonerius metus pasirodžiusios debiutinės mumblecore juostos „Vaistai nuo melancholijos“ (Medicine for Melancholy, 2008) nepastebėjo tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Nors filmui pavyko pelnyti nepriklausomo kino apdovanojimų „Gotham“ ir „Spirit“ nominacijas, jis nebuvo apdovanotas jokiais kitais svarbesniais prizais ar kritikų įvertinimais. Nuo mumblecore pradžią žyminčio Andrew Bujalski „Funny Ha Ha“ (2002) premjeros praėjus šešeriems metams, kino kritikai spėjo persisotinti šiuo reiškiniu ir pradėjo pranašauti jo pabaigą. Taigi tuo metu tikrai nebuvo pačios palankiausios aplinkybės filmui pasirodyti.

Tuo tarpu kiti du realūs pretendentai į svarbiausią šių metų kino akademijos apdovanojimą galėjo pasigirti daug didesniu žinomumu tarp indie kino gerbėjų. Antrasis „Kalifornijos svajų“ (La La Land, 2016) režisieriaus Damieno Chazelle‘o filmas „Atkirtis“ (Whiplash, 2014) bei debiutinis „Mančesterio prie jūros“ (Manchester by the Sea, 2016) autoriaus Kennetho Lonergano „Tu gali manimi pasitikėti“ (You Can Count on Me, 2000) pelnė pagrindinius prizus „Sundance“ kino festivalyje. Be to, turint omenyje, kad kino akademijos nariai dažniau linkę įvertinti nostalgiškas juostas, realesnė atrodė būtent „Kalifornijos svajų“ pergalė.

Todėl daugelis nustebo, kai po ceremonijos pabaigoje įvykusios sumaišties scenoje paaiškėjo, kad nugalėjo beveik nežinomo režisieriaus – vos už 5 mln. dolerių – sukurtas filmas, kurio scenarijus parašytas pagal net nepublikuotą pjesę. Dažniausiai tokie filmai galėdavo pretenduoti tik į indie kino apdovanojimus, o Holivude likdavo nepastebėti. Džiugu, kad šios tendencijos kinta. Paskutiniu metu nepriklausomas kinas tampa vis reikšmingesnis ir nebėra vadinamas nišiniu. Pavyzdžiui, nieko jau seniai nebestebina, kad Sandanse pristatyti pirmuosius žingsnius žengiančių kūrėjų filmai kone kiekvienais metais atsiduria tarp „Oskarų“ nominantų. Norisi tikėti, kad „Mėnesienos“ sėkmė taip pat paskatins atrasti ir pradėti domėtis nepriklausomu kinu dar daugiau žiūrovų.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Mėnesienoje“ kalbama apie patyčias mokykloje, seksualinę identifikaciją, prekybą narkotikais, priklausomybę nuo jų, pirmąjį įsimylėjimą bei visuomenėje įsigalėjusius vyriškumo įvaizdžius, tačiau Barry Jenkinsas nė kiek nespekuliuoja šiomis temomis. Ne jam reikėjo „Oskarų“, o kino akademijos nariams, norėjusiems reabilituotis po pernai nuskambėjusios #oscarssowhite istorijos, reikėjo šio filmo.

Filmo struktūra susideda iš trijų dalių, kiekviena iš jų vaizduoja atskirą pagrindinio herojaus gyvenimo etapą: vaikystę, paauglystę bei brandos metus. Barry Jenkinsas rėmėsi iš dalies autobiografine Tarello Alvino McCraney pjese. Abu kūrėjus vienija gimimo vieta ir sudėtingi santykiai su nuo narkotikų priklausančia motina.

Žiūrovai pirmą kartą pamato Široną užguitą, apleistame name besislapstantį nuo jį persekiojančių bendraamžių. Būtent tada jis susipažįsta su narkotikų prekeiviu Chuanu, kurio charakteris – visiška priešingybė jo išvaizdai. Šironas primena Chuanui savo paties atspindį vaikystėje, kai dar gyveno Kuboje, todėl jis imasi globoti berniuką. Jis neturi iliuzijų pakeisti savo gyvenimo, bet yra įsitikinęs, kad jaunoji karta yra pajėgi išvengti kriminalinio elgesio. Scena, kurioje Chuanas moko Široną plaukti – vienas jautriausių filmo epizodų, o Mahershala Ali buvo pelnytai įvertintas už geriausią antro plano vaidmenį.

Antroje filmo dalyje ramaus būdo paaugliui taip pat nuolat tenka kęsti klasės draugų patyčias. Chuano draugės Teresės namai berniukui tampa vienintele ramybės užuovėja. Vieta, kur jis visada yra laukiamas ir gali tikėtis ne tik garuojančios vakarienės, bet ir būti išklausytas bei gauti vertingą patarimą. Tai visiška priešingybė jo nuo narkotikų priklausomos motinos (Naomie Harris) namams, iš kurių gali būti išvytas bet kurią akimirką, kai motina norės parsivesti naują draugą.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Trečia dalis pasakoja apie raumeningu vyru virtusį Široną, savo išvaizda ne kiek neprimenantį to savimi nepasitikinčio paauglio, kuriuo jis buvo anksčiau. Jameso Laxtono kamera nuolat juda aplink personažą tarsi bandydama atskleisti jo charakterį. Šironas negali pritapti jį supančioje aplinkoje, todėl nuolat turi būti užsidėjęs kaukę tam, kad galėtų išlikti. Kaip ir kadaise Chuanas, jis elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi. Tampa narkotikų prekeiviu su auksinėmis grandinėmis ant kaklo ir dideliu automobiliu. Viską pakeičia netikėtai vieną naktį paskambinęs vaikystės draugas, kuris Šironui sukelia pirmų intymių akimirkų ant vandenyno kranto prisiminimus.

Jeigu debiutinio Barry Jenkinso filmo „Vaistai nuo melancholijos“ struktūra buvo įkvėpta Richardo Linklaterio romantinės dramos „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995), „Mėnesiena“ savo nuotaika ir spalvų koloritu primena Wong Kar Wai‘aus filmus, ypač „Laimingi kartu“ (Happy Together, 1997). Kiekvienos dalies kuriamą atmosferą sustipriną ne tik pasirinkti atspalviai, bet ir dėmesys erdvei. Pavyzdžiui, trečioje dalyje, kurioje labiausiai pasireiškia Širono vienišumas, kamera dažniau lieka uždaruose erdvėse: automobilyje, kambaryje ar kavinėje. 

Pagrindinį herojų skirtinguose jo gyvenimo etapuose vaidina trys aktoriai: Alexas R. Hibbertas, Ashtonas Sandersas ir Trevante Rhodesas. Kitu atveju toks sprendimas galėtų pakenkti juostos vientisumui, tačiau Barry Jenkinso sprendimas visiškai apgalvotas, leidžiantis pajusti, kaip aplinkos brukami elgesio standartai keitė Široną. Vyriškumo standartų laikymasis Šironui tapo tarsi uždanga, leidžianti paslėpti nepasitikėjimą savimi.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Barry Jenkinsas drąsiai pradeda „Mėnesieną“ Boriso Gardinerio atliekama „Every Nigger Is a Star“, o mokydamas Široną plaukti Chuanas sako jam, kad tik jis pats gali nuspręsti, kuo jam būti. Šie žodžiai vėliau refrenu atsikartoja dar nė kartą, bet tik filmo pabaigoje supranti jų paradoksalumą. 

Režisierius sąmoningai palieka už kadro mirtį bei įkalinimo etapą, konstruodamas filmo siužetą iš nereikšmingų akimirkų, galų gale susidedančių į detalius herojų portretus.

„Mėnesiena“ – nepaprastai skausmingas savęs pažinimo ir susitaikymo su savimi kelias, kuriuo metu pagrindiniam herojui tenka mokytis išgyventi jį supančioje aplinkoje. Šioje tylioje, švelnioje ir nepaprastai intymioje, į tris segmentus suskirstytoje brendimo istorijoje Barry Jenkinsas sugeba įrodyti, kad tik išmokęs priimti save tokį, koks esi, vieną dieną gali tikėtis surasti tave suprantantį žmogų.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 23, ketvirtadienis, 20:45-22:36, Pasaka, DS, Vilnius

Kovo 24, penktadienis, 21:00-22:51, Forum Cinemas Klaipėdoje, S2, Klaipėda

Kovo 25, šeštadienis, 17:30-19:21, Forum Cinemas Kaune, KS1, Kaunas

Kovo 25, šeštadienis, 21:30-23:21, Skalvija, SK, Vilnius

Kovo 26, sekmadienis, 11:15-13:06, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

Visus seansus galima rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje.

Kadras iš filmo „Nocturama“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Nocturama“ (2016) – filmas, kuriame rodoma jaunų Paryžiaus teroristų pusė gyvenimo paros – nuo nusikaltimo įvykdymo iki po jo užklumpančių laukimo ir nežinios.  Svarbu paminėti, jog filmas buvo sukurtas dar iki teroristinių įvykių Prancūzijoje ir apie juos nekalbama. Netgi būtų teisingiau sakyti, jog tai kūrinys apie prarastus ir nusivylusius žmones. Vis tik įkontekstintas filmas apsunkina moralų jo vertinimą ir verčia abejoti, ar „Nocturama“ turėjo iš viso pasirodyti.

„Nocturama“ padalinta į dvi dalis: iki ir po teroristinio akto. Pirmoji dalis pasižymi ilgesniais kadrais, nedaugžodžiavimu. Jei kas nemaloniai prisiminsite „lietuvišką filmą, kur stalas žiūri į žmogų ir niekas nekalba“, nenusukite akių. Gan atmosferiška, pabandykite įsijausti. Man, tiesa, nepavyko: žiūrėdama trilerį, tikiuosi įtampos. Tačiau scena po scenos intrigos daugėja, o antroje dalyje jos atseikėta ir už pirmąją.

Pirmosios dalies veikėjai žiūrovui gan svetimi. Tik filmui įsibėgėjus atskleidžiamos kelios detalės, tačiau ir jos pasitarnauja ne kaip veikėjų gyvenimo istorijų perpasakojimas, o kaip visos grupės, ar net kartos bruožai. Antroje dalyje daugiau jų tarpusavio interakcijos, tad nejučia atsiranda grupės niekšas, strategas, įsimylėjėlių porelė, naivuolis melomanas. Charakteriai įgauna spalvų, kurios leidžia lengviau įsivaizduoti save teroristų vietoje: jie jauni, idealistai, nekalbantys apie ideologijas ar grandiozines idėjas – ir viso to pakanka.

Kadras iš filmo „Nocturama“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Žiūrovas netrokšta tapti vienu iš jų ir vykdyti nusikaltimą. Ne. Tiesiog veikėjai yra tokie, kaip žiūrovas (arba atvirkščiai), ir norisi viltis, kad bent kažkuris išsigelbėtų – bent ta graži porelė, bent tas jaunas paauglys. Prie lengvo susitapatinimo prisideda ir neprofesionalūs aktoriai, kurie išlieka natūralūs ir įtikinantys.

Na, gerai, nėra ideologinio aspekto, nėra religijos ar fanatizmo – dėl ko tuomet šie tokie kaip mes vykdo teroro aktą? Itin atsargiai „Nocturama“ užsimena apie priežastis: tai negalėjimas savęs realizuoti, nedarbas. Jaunuoliai kovoja prieš neteisybę ir kapitalizmą – tai matyti ir iš jų pasirinktų atakos vietų. Jie netgi stengiasi išvengti aukų. Vėliau nusikaltėliai susirenka prekybos centre ir įtampą malšina pramogomis: prabangiais rūbais, gurmanišku maistu, puikia garso sistema – pasineria į vartotojiškas pramogas, į tai, prieš ką kovojo. Tampa aišku, jog šie jauni žmonės, net jeigu ir liks nesugauti, bet kuriuo atveju pralošė.

Scenos prekybos centre pateiktas estetiškai, pramogomis žiūrovas gali mėgauti drauge su veikėjais. Tokia nugludinta kadruotė, tokios spalvos – net buvimas bėglio vietoje tampa gražus ir siektinas. Režisierius Bertrandas Bonello balansuoja ties labai pavojinga teroro fetišavimo riba.

Kadras iš filmo „Nocturama“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tokio pat estetinio pasigerėjimo pilnos ir muzikinės scenos – filmas nevirsta miuziklu, tačiau įsimintini popkultūros gabalai panaudojami išmaniai, dažnai pabrėžiant groteskiška skirtumą tarp garso ir vaizdo. Muzikinis takelis geriau nei veikėjų dialogai paaiškina jausenas: baimę, atsipalaidavimą, pergalės jausmą. Itin įsimins vienas Franko Sinatros dainos panaudojimas, tačiau jo aptarti neverta – sulaukite tos scenos. Tik vėlgi – atsirandantys veikėjų pateisinimo momentai geriau suveiktų, jei filmas būtų išleistas bent prieš kelerius metus.

Puiki, įdomi drama gal ir bus nuobodoka žiūrint pirmąją jos pusę, tačiau tikrasis veikimas prasidės praėjus dienai ar dviem, suvokus filmo galią ir logiką. Viskas būtų gerai, jei tik fantastiškai piešiami vaizdai taip neprimintų realybės.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Kovo 24, penktadienis, 21:00-23:10, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Kovo 25, šeštadienis, 21:15-23:25, Forum Cinemas Kaune, KS3, Kaunas

Kovo 27, pirmadienis, 18:15-20:25, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 01, šeštadienis, 18:30-20:40, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Balandžio 02, sekmadienis, 13:30-15:40, Pasaka, DS, Vilnius

Daugiau seansų rasite čia.

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Viena iš tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinių programų „Nauja Europa – nauji vardai“ šiemet pristato 11-ka filmų, kurie varžosi dėl geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio aktoriaus bei geriausios aktorės apdovanojimų. Tarp jų – ir vienas filmas iš Lietuvos, Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“. Plačiau apie programą, pristatančią Rytų ir Vidurio Europos kiną, kalbamės su festivalio meno vadove Santa Lingevičiūte.

Santa, kaip apibūdintum Vidurio ir Rytų Europos kiną? Kas bendro sieja šio regiono šalis?

Pirmiausia, šalis sieja regionas. Vidurio ir Rytų Europą daugiausiai sudaro posovietinio bloko šalys. Palyginus su Vakarų Europos valstybėmis, tos šalys, o tarp jų ir mes, esame Naujoji Europa.

„Kino pavasaris“ prasidėjo nuo Europos šalių kino – tuo metu festivalyje apskritai buvo rodoma 10-20 filmų. Kadangi kiekvienas festivalis privalėjo turėti konkursinę programą, o šis regionas mums labai aktualus, todėl po kiek laiko nusprendėme rengti jaunų kūrėjų darbus pristatančią konkursinę programą.

Kas šio regiono kinui būdinga? Manau, kad tonas kurti realistinį kiną, kurį suteikė Rumunijos Naujosios bangos kinas, ypač tokie rumunų režisieriai kaip Cristi Puiu ir Cristianas Mungiu, kurie vėliau tapo meistrais. Būtent jie pradėjo naudoti minimalizmą ir realizmą bei ėmėsi kine vaizduoti posovietinę visuomenę jos transformacijos laikotarpiu. Pastebėjau, kad nemaža dalis režisierių mėgina šia jau praeinančia mada sekti, manydami, kad tai aukso gysla. Liūdna, nes daugelis tokių filmų tampa vienas į kitą panašūs.

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Turime didelį privalumą – nesame A klasės festivalis. Tai reiškia, kad nesame įpareigoti rodyti pasaulinių ir europinių filmų premjerų, o tik nacionalines. Tad sudarydami programą „Nauja Europa – nauji vardai“ turime galimybę rinktis iš daugybės filmų. Neišvengiamai šiųmetėje programoje bus ne viena socialinė drama, bet Balkanų kino kūrėjai šįkart nesiorientuoja vien tik į karą. Nors karo metu vyko labai baisūs dalykai, tačiau monotoniškumas ir kartojimasis šią temą išsisėmė.

Kurios šalys iš Vidurio ir Rytų Europos šiuo metu kuria ryškiausią kiną? Kurios šalys diktuoja tendencijas?

Nuskambėsiu pesimistiškai, tačiau, mano nuomone, lenkų kinas regione kol kas yra stipriausias. Lenkija jau seniai turi labai stiprią kino mokyklą. Mano asmeniniai favoritai šioje programoje yra abu lenkų filmai.

Tačiau norėčiau akcentuoti ir nacionalinį kiną – mūsų jauni režisieriai yra pakankamai įdomūs. Nors savo kiną vertiname itin kritiškai, tačiau pažiūrėjus pastarųjų metų tokius filmus, kaip Linos Lužytės „Amžinai kartu“ (2016) ar A. Blaževičiaus „Šventasis“ (2017), atrodo, kad ateina nauja ir profesionali kino kūrėjų karta. Suprantu, kodėl šie filmai didžiuosiuose festivaliuose negauna pagrindinių prizų. Jie yra sukurti įdomiau nei filmai, sukurti pagal štampus – tai, kas dabar madinga.

Per visus metus žiūrėdama tiek daug kino pastebėjau, kad apdovanojami jauni režisieriai, vaizduojantys visuomenės „nuskriaustus“ ar „paraštėse“ gyvenančius žmones. Šios temos labiausiai imponuoja žiuri nariams, juos atsirenka kino festivaliai. Man, kaip kino kritikei, dėl to labai liūdna. Filmai „Amžinai kartu“ ir „Šventasis“ sukurti ganėtinai originaliai – naudojamos elipsės, juose vengiama tiesmukumo, paaiškinančio žiūrovui, kaip jis turėtų suprasti filme plėtojamą istoriją. Labai dažnai jaunų režisierių filmuose viskas pateikiama „ant lėkštutės“, kad žiūrovui viskas būtų aišku, tad nesama „antro dugno“. Minėti lietuvių režisieriai šių klišių vengia ir todėl, mano manymu, nelabai būna suprasti kitur.

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Aišku, išskirčiau ir rumunų kiną. Pavyzdžiui, filmo „Šunys“ (Câini, 2016) režisierius nebeseka Naujosios bangos stilistika ir tradicija, o kuria trilerį. Tai įdomu, o jo forma ir žanras nesutrukdė būti apdovanotam Kanuose. Nors Kanų kino festivalį galima iš dalies pavadinti ir tuštybių muge, bet visgi tai vienas iš geriausių festivalių. Jame labiau orientuojamasi į aukštą meninę kokybę nei į socialines dramas kaip, pavyzdžiui, Berlinalė ar Karlovi Varų kino festivalis.

Kalbant apie kino festivalius, kurie yra esminiai rengiant šią programą? Kuriuose festivaliuose daugiausiai dėmesio skiriama Naujosios Europos regionui?

Karlovi Varų ir Varšuvos kino festivaliai labiausiai orientuojasi Vidurio ir Rytų Europos kiną. Nors Karlovi Varų festivalis jau nuo labai seniai buvo pagrindinė mūsų regiono platforma, rodydavo restrospektyvas (pvz., restauruotus Čekoslovakijos Naujosios bangos filmus), tačiau jis nebegali konkuruoti su didžiaisiais kino festivaliais. Filmų prodiuseriams ir agentams daug svarbiau į patekti į Kanų, Venecijos ar Berlyno kino festivalius, todėl Karlovi Varų festivalis silpsta ir jo programa banguoja. Dažnai jiems belieka atsirinkti tai, kas liko nepaimta į anksčiau minėtus festivalius.

Be abejo, jie parodo ir tikrai gerų filmų. Iš dalies, Karlovi Varų festivalis atrado mūsų režisieres Kristiną Buožytę („Kolekcionierė“ (2008), „Aurora“ (2012) – KINFO.LT) ir L. Lužytę. Manau, kad joks kitas A klasės festivalis mūsų regionui dėmesio daugiau neparodys. Tiesiog norėtųsi, jog prodiuseriai tai suprastų. Šio festivalio auditorija, pardavimo agentai yra kiti, mentalitetas panašus, tad filmas bus pamatytas labiau nei Venecijos ar San Sebastiano kino festivaliuose.

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Vienas iš programos filmų atrinkimo kriterijų yra originalus požiūris į kino raiškos priemones. Teko skaityti, kad lenkų režisieriaus Kuba Czekajaus filmo „Girių karalaitis“ (Królewicz Olch, 2016) forma perauga turinį. Gal galėtum atskleisti, kokias įdomias raiškos priemones naudojo kiti režisieriai, kurių darbai pristatomi programoje? Kuriuos filmus išskirtum?

Turbūt labiausiai išsiskiria „Girių karalaitis“. Įdomu, kad filmo koncepcija yra paremta Goethe’s eilėraščiu „Girių karalius“. Tai istorija apie brandą. Nors ši tema, rodos, jau išsemta, o sugalvoti kažką naujo labai sunku, režisierius renkasi magiškąjį realizmą – filmas kupinas fantazijos, o eilėraštis tampa visu jo naratyvu. Pagrindinis personažas cituoja eiles ir pagal tai vyksta filmo istorija – eilėraštyje tėvas su vaiku joja per girią, o šios karalius vaiką kviečia. Giria filme tampa suaugusiųjų pasauliu, į kurį vaikui baisu įžengti. Tie, kas turi lakią fantaziją ir mėgsta magišką realizmą, filmą turėtų būtinai pažiūrėti. Šis filmas turėtų būti ir labai artimas paaugliams dėl formuluojamų filosofinių ir egzistencinių gyvenimo klausimų. Juk paauglystės metu gyvenimo prasmės paieškos yra labai svarbios.

Kasmet mums labai sunku pritraukti paauglių auditoriją, nes sunku suprasti, ką jie mėgsta. Atrodo, kad filmai apie brandą jiems nepatinka. Vieną kartą per „Kino pavasarį“ prie manęs priėjo du apie 16-os metų vaikinukai pasiteirauti apie filmų amžiaus cenzą. Jie buvo išsirinkę labai originalius ir net sunkius režisierius – pavyzdžiui, portugalų Pedro Costa. Tai mane ir žavi.

Kitas filmas, kuris išsiskiria savo forma, taip pat lenko Jano P. Matuszynskio „Paskutinė šeima“ (Ostatnia Rodzina, 2016). Manau, kad režisieriaus sprendimas pavaizduoti tokio garsaus menininko gyvenimą yra be galo drąsus. Statiška kamera ir bendrais planais,  žiūrovui įkyriai nesuponuodamas, ką reikia stebėti, režisierius kuria istoriją. Manau, kad tai vienas iš geriausių jo sprendimų kuriant šį filmą. Matosi, jog jis labai daug domėjosi šiuo menininku, be to, surinko profesionalių aktorių komandą.

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Nors šiame filme daug šnekama apie mirtį, bet ji visiškai nedramatizuojama, o priimama kaip gyvenimo duotybė, apie ją pasakojama paprastai. Filmo pabaiga mane asmeniškai labai paveikė. Kai žiūri tiek daug filmų per dieną, kartais nuo jų tiesiog atsiriboji, tačiau apie šį filmą dar ilgai galvojau.

Įdomi yra ir vengrų juosta „Žudikai ant ratų“ (Tizsta szivvel, 2016). Nors tai filmas apie neįgalius žmones, tačiau istorija rutuliojama kaip veiksmo trileris, kuriame magiškasis realizmas pinasi su realybe, taip pat nemažai juodojo humoro elementų. Filmo personažai nėra vaizduojami kaip aukos, jie – žmonės, gyvenantys kaip ir mes. Sarkazmas, saviironija ir teigiamas požiūris į gyvenimą turėtų nuteikti žiūrovus labai optimistiškai ir paskatinti daug ko pasimokyti.

A. Blaževičiaus filmas man irgi labai imponuoja. Įdomu stebėti, kaip jis pasakoja apie 2008-ųjų krizę, apie mūsų tuometę realybę. Filme daug ironijos, atpažįstamų situacijų, ko lietuviškame kine trūksta. Kartais atrodo, kad kai kurie mūsų režisieriai yra atitrūkę nuo realybės – vaizduoja nenatūralią aplinką, rašo medinius dialogus, labiau primenančius lozungus ir panašiai. Čia, atvirkščiai, viskas pažįstama – atpažįsti save ir kitus tipažus.

Iš viso į „Kino pavasarį“ šiemet atvyks virš 70 užsienio svečių. Gal galėtum įvardinti programos „Nauja Europa – nauji vardai“ kino kūrėjus, kurie atvyks į Lietuvą?

Mes visuomet stengiamės pakviesti konkursinių filmų kūrėjus, todėl iš kiekvieno filmo kūrybinės grupės turėtų atvykti bent po atstovą. Iš filmo „Šlovė“ (Slava, 2016) atvažiuoja mūsų festivalio numylėtinė Margita Gosheva, kuri 2015 m. buvo apdovanota kaip geriausia aktorė už vaidmenį filme „Pamoka“ (Urok, 2014). Džiugu, kad atvažiuoja abiejų lenkų filmų – „Girių karalaitis“ ir „Paskutinė šeima“ – režisieriai. Kartu su „Paskutinės šeimos“ kūrėju Janu P. Matuszynskiu atvyksta kylanti lenkų kino žvaigždė Dawidas Ogrodnikas. Filme jis vaidina dailininko sūnų. Anksčiau esame rodę Maciejaus Pieprzycos filmą „Noras gyventi“ (Chce się żyć, 2013), kur šis aktorius yra vaidinęs neįgalų asmenį. Jis yra be galo talentingas, galintis įkūnyti bet ką.

Atvažiuoja ir garsi serbų aktorė Mirjana Karanovic, kuri vaidino E. Kusturicos filmuose (pavyzdžiui, „Požemis“ (Underground, 1995) – KINFO.LT) ir Jasmilos Zbanic  filme „Grbavica“ (2006). Šįmet ji sukūrė pagrindinį vaidmenį filme „Rekviem poniai J“ (Rekvijem za gospodju J, 2017).

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Šiemet devintą kartą pristatote programą „Nauja Europa – nauji vardai“. Ar Lietuvoje domimasi šia programa? Ar Naujosios Europos kinas įdomus Lietuvos žiūrovui? Kas ateina žiūrėti šių filmų?

Reikėtų atlikti tyrimą, tačiau aišku, jog apie 70 proc. festivalio žiūrovų yra moterys. Manau, kad šios programos filmų dažnai ateina pažiūrėti ir jauni kino kūrėjai, kino studentai, kuriems įdomu, kuo gyvena mūsų regiono kinas, kokios vyraujančios tendencijos. Manau, kad žiūrovas, kuriam labai svarbūs Kanų ar „Oskarų“ apdovanojimai, retai ateina pasižiūrėti kitokio kino. Tokius žiūrovus norisi paskatinti ir įrodyti, kad klaidingai manoma, jog mūsų regiono jaunų režisierių kūryba yra neprofesionali ir neįdomi. Manau, kad yra atvirkščiai. Kai kurie filmai yra tokie originalūs ir stiprūs, kad susižiūri geriau nei festivaliuose apdovanotieji.

Pradėjome organizuoti atskiras spaudos konferencijas konkursinėms programoms ir kviečiame žiūrovus nemokamai, kad pamatytų bent vieną filmą. Pastebėjome, kad lankomumas ir bilietų pardavimas išaugo. Todėl reikia kantrybės ir laiko, nes kiekvieno festivalio konkursinė programa yra jo vizitinė kortelė. Viliuosi, kad laikui bėgant, augant „Kino pavasariui“, ši programa taps viena žiūrimiausių. Gal man neteks to sulaukti (juokiasi), gal senatvėje, o gal keisis ir pati programos koncepcija.

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kalbant apie Lenkijos kiną, sunku atsiriboti nuo politikos. Festivalyje rodysite valdžios kritiškai įvertintus filmus „Pėdsakas“ (Pokot, 2017) ir „Voluinė“ (Wołyń, 2016). Gal galėtum pakomentuoti plačiau, kodėl pastaruoju metu tiek daug dėmesio susilaukė lenkų režisieriai Wojciechas Smarzowskis ir Agnieszka Holland?

W. Smarzowskio filmo veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus. Pasakojama apie 1943–1944 m. Ukrainoje vykdytas masines lenkų mažumos žudynes. W. Smarzowskis yra vienas geriausių dabartinių lenkų režisierių, prieš tai sukūręs tokius filmus kaip „Blogi namai“ (Dom zly, 2009) ar „Rožė“ (Róża, 2011). Labai džiaugiuosi, kad jis pats atvažiuoja į Vilnių. Norisi surengti brandžią diskusiją, juk kraštutinio nacionalizmo apraiškų matome ne tik XXI a. Europoje, bet ir JAV. Istorija kartojasi. Manau, kad režisierius sąmoningai pasirinko šią temą, norėdamas kalbėti apie nacionalizmą apskritai ir jo galimus tragiškus padarinius. Tačiau svarbi ne tik istorija, bet ir meninė jos pusė – filmas neatsitiktinai sulaukė keturiolikos Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksinis erelis“ nominacijų.

Praeitą savaitę buvau susitikime su Tomu Venclova ir man labai patiko jo kosmopolito ir nacionalisto apibrėžimai: kosmopolitas yra protingas patriotas, nacionalistas – neprotingas. Aš pritariu šioms jo mintims. A. Holland filmas „Pėdsakas“ taip pat nelabai mėgiamas konservatyvios žiniasklaidos. Po pastarojo filmo premjeros Berlinalėje teko skaityti vieno žurnalisto frazę, kad filmas yra antikrikščioniškas, pagoniškas, tiesiog apoteozė ekoterorizmui. Noriu įspėti žiūrovus, jog filme A. Holland kuria klišėmis apipintą istoriją, savo forma labai primenančią televizijos serialus „Midsomerio žmogžudystės“ ar Agathos Christie ekranizacijas. Tačiau labai greitai supranti, kad režisierė specialiai žaidžia klišėmis. Kurdama tokį stilių, ji parodijuoja ne tik tokį žanrą (A. Holland ne tokia naivi), bet ir dabartinę visuomenę. Kiekviename kadre matomas jos sąmoningas pasirinkimas žaisti. Tai nėra naivus ir vaikiškas trileris.

Kokia moterų režisierių padėtis Rytų ir Vidurio Europos kine? Kiek filmų gilinasi į moters pasaulį ir kiek režisierių moterų filmų yra programoje?

Mūsų regione moterų režisierių skaičius panašus į vyrų. Jos tikrai nėra antrame plane. Dabartinėje mūsų nacionalinio kino režisierių kartoje stipresnės ir įdomesnės yra moterys – K. Buožytė, G. Beinoriūtė, L. Lužytė. G. Žickytė, scenarijaus autorės Teklė ir Marija Kavtaradzės.

Santa Lingevičiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kadangi esame demokratiški ir net truputį „skandinaviški“, kartais vadovaujamės taip vadinamomis kvotomis, užtikrinančiomis lygų vyrų ir moterų režisierių skaičių. Prisimenu vieną diskusiją su kolega Edvinu Pukšta. Dėl vieno filmo daug diskutavome – ar jo reikia, ar nereikia. Aš abejojau dėl jo reikalingumo programoje, jis – ne. Jo paskutinė mesta korta buvo: „Santa, mums trūksta moterų režisierių.“ Negalėjau nesutikti.

Mes stengiamės parodyti, kad moterų kūryba yra lygiavertė, tačiau man liūdna, kad dažnai moterų personažės filmuose būna vaizduojamos kaip aukos – ar prievartos, ar asocialios, ar prostitutės. Norisi stiprių moterų personažų, o ne sistemos nuskriaustų.

K. Buožytės filme „Kolekcionierė“ Gabijos Jaraminaitės personažė buvo stipri, žinanti, ko nori gyvenime, emancipuota moteris, kuriai patinka „žaidimai“. Gabijos veikėja man šiek tiek primena Paulo Verhoeveno „Ji“ (Elle, 2016) su aktore Isabelle Huppert. A. Holland filmo „Pėdsakas“ herojė taip pat stipri moteris – vegetarė, „ekoteroristė“, kovojanti už gyvūnų teises, nebijanti valdžios.

Gyvename patriarchalinėje visuomenėje, taip, esame skriaudžiamos ir išnaudojamos, bet manau, kad mums nereikia savęs statyti į aukos poziciją, o įrodyti, kad esame lygiavertės vyrams.

Vitaly Mansky

Nuo šiandien Vilnius dviem savaitėms taps tarptautiniu kino kūrėjų ir žiūrovų pasimatymo centru. Festivalio ašies – trijų konkursinių programų „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“ ir „Trumpas konkursas“ – pristatyti sugužės režisieriai, aktoriai, operatoriai ir prodiuseriai. Su festivalio žiūrovais bendraus dokumentinio kino meistrai Vitaly Mansky ir Sergei Loznitsa, perspektyvūs aktoriai Dawidas Ogrodnikas ir Margita Gosheva bei daugelis kitų tiek kino asų, tiek sėkmingų debiutų.

Filmų vertinti atvyks garbingi žiuri nariai iš viso pasaulio. Programų laureatai bus paskelbti „Kino pavasario“ uždarymo ceremonijos metu, balandžio 6 d.

Seansai su kūrėjais: http://kinopavasaris.lt/lt/susitikimai-su-kurejais

Festivalį aplankys vieni talentingiausių aktorių savo šalyse – D. Ogrodnikas ir M. Gosheva

Programą „Nauja Europa – nauji vardai“ sudaro vienuolika debiutuojančių režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos filmų. Lietuvoje lankysis šių konkurse dalyvaujančių juostų kūrėjai: seksualinę prievartą nagrinėjančio filmo „Purvas“ („Filthy“) režisierė Tereza Nvotova, Berlyno kino festivalyje rodytos dramos „Girių karalaitis“ („The Erlprince“) apie išskirtinių gabumų paauglį režisierius Kuba Czekaj, istorijos apie šeimos galvos vaidmenį prisiėmusią merginą „Nespoksok į mano lėkštę“ („Quit Staring at My Plate“) kūrėja Jušić Hana, įtemptos dramos „Apsimetėliai“ („Pretenders“), kurios viena iš prodiuserių yra Uljana Kim („Mariupolis“, „Lošėjas“, „Senekos diena“), režisierius Vallo Toomla ir operatorius Erik Põllumaa, juodosios komedijos „Adata po slenksčiu“ („Black Pin“) apie į kovą su miestelėnais įsivėlusį kunigą režisierius Ivan Marinović, gausybę apdovanojimų pelniusios dar vienos juodosios komedijos programoje „Rekviem poniai J“ („Requiem for Mrs. J“) aktorė Mirjana Karanovic.

„Kino pavasario“ žiūrovams iš festivalyje seniau rodytų filmų „Ida“, „Noras gyventi“, „11 minučių“ pažįstamas vienas talentingiausių lenkų aktorių Dawidas Ogrodnikas taip pat atvyks į Vilnių pristatyti savo naujausio vaidmens filme „Paskutinė šeima“ („The Last Family“). Kūrinys tapęs tikru Gdynės festivalio žiuri narių ir žiūrovų numylėtiniu paremtas dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija. Festivalyje dalyvaus ir juostos režisierius Jan P. Matuszynski.

Jau trečią kartą „Kino pavasaryje“ viešės bulgarų aktorė Margita Gosheva, 2015 metais apdovanota geriausios aktorės prizu už vaidmenį filme „Pamoka“. Šįkart aktorė pristatys naujausią režisierių dueto Kristinos Grozevos ir Petario Valchanovo intriguojančią dramą „Šlovė“ („Glory“), kurios centre – didelę pinigų sumą ant bėgių radęs geležinkelio prižiūrėtojas. Tikra istorija paremtame filme M. Gosheva atlieka emancipuotos Bulgarijos transporto ministerijos atstovės spaudai vaidmenį.

Tarptautinė žiuri rinks geriausią programos filmą, režisierių, aktorę ir aktorių. Šiais metais programos filmų žiūrėti ir vertinti atvyks trys iškilūs kino pasaulio atstovai. Švedų prodiuseris Freddy Olssonas jau daugiau nei 30 metų sudaro vieno iš svarbiausių Šiaurės Europos Geteborgo tarptautinio kino festivalio programą. Iš Turkijos kilusi kultūros žurnalistė, kino kritikė ir apžvalgininkė, kino akademijos narė ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prezidentė Alin Tasciyan. Trečiasis žiuri narys – Maskvoje gyvenantis Borisas Nelepo – kino kritikas ir festivalių programų sudarytojas. B. Nelepo yra kuravęs keletą filmų festivalių, taip pat 7-ojo dešimtmečio klasikinio britų kino programą ir režisierių Belos Tarro, Seijuno Suzuki bei Philippo Garrelio retrospektyvas.

Vilniuje lankysis dokumentinio kino meistrai – S. Loznitsa ir V. Mansky

Konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“ varžysis dešimt filmų iš Baltijos jūros regiono šalių. Praėjusiais metais ukrainietis režisierius Vitaly Mansky festivalyje paskelbtas geriausiu „Baltijos žvilgsnio“ programos režisieriumi už filmą „Čia visad šviečia saulė“. Pernai tik apdovanojimo atsiimti atvykęs dokumentininkas šiais metais lankysis ilgiau. Festivalyje jis pristatys naujausią savo darbą –  dokumentinį filmą „Giminaičiai“ („Close Relations“). Įkvėptas Maidano revoliucijos Ukrainos sostinėje Vitalijus Manskis išsiruošia į komplikuotą kelionę aplankyti seniai matytų giminaičių. Jis keliauja iš mamos namų Lvove, arčiau Lenkijos sienos, po to – į Odesą, Sevastopolį, Krymą ir Donbasą. Tai labai intymi juosta, atskleidžianti politiškai susiskaldžiusią šalį.

Ne kartą Lietuvoje viešėjęs vienas įdomiausių šių dienų kino kūrėjų Sergei Loznitsa „Kino pavasaryje“ pristatys dokumentiką „Austerlicas“ („Austerlitz“). Režisierius stebi buvusių koncentracijos stovyklų teritorijose atidarytų muziejų lankytojus, jų elgesį. Žiūrovams užduodami klausimai: ko gi jie ten atvažiuoja? Ko jie ten ieško? Ką jie tikisi ten pamatyti? Kino kritikai filmą vadina stebimosios dokumentikos šedevru.

„Kino pavasaryje“ taip pat svečiuosis garsus vokiečių režisierius Chrisas Krausas, kurio filmo „Vakarykštės gėlės“ („The Bloom of Yesterday“) pagrindinis herojus dirba holokausto nusikaltimų tyrėju bei geriausiu Estijos filmu 2016 metais Talino kino festivalyje paskelbto ir šalies kandidatu į „Oskaro“ nominaciją išrinkto juodojo humoro detektyvinio trilerio „Mama“ (Mother) režisierė Kadri Kousaar. Festivalio žiūrovai galės susitikti su vienu labiausiai vertinamu šiuolaikinio lenkų kino režisieriumi Wojciechu Smarzowskiu ir jo filmo „Voluinė“ („Hatred“) aktoriumi Arkadiuszu Jakubiku. Lenkų kino meistrės Agnieszkos Holland filmą „Pėdsakas“ („Spoor“) pristatys jo prodiuseris, kitas lenkų kino grandas – Krzysztofas Zanussi.

Tarptautinė žiuri geriausią programos kūrinį rinks atsižvelgdama į du svarbius kriterijus: originalų požiūrį į kino raiškos priemones ir savojo tapatumo akcentavimą. Toronto kino festivalio programos sudarytojas, kuratorius ir kino kūrėjas Andrei Tănăsescu, Venecijos kino festivalio paralelinės programos „Kino kritikų savaitė“ meno vadovas, ilgametis kino festivalių programų sudarytojas, dirbęs Lokarno, Romos, Torino, Florencijos ir Niono kino festivaliuose, Italijos kino kritikų sąjungos SNCCI ir „Filmcritica“ žurnalo redakcijos narys Giona A. Nazzaro, prodiuserė Atsuko Ohno festivalyje taip pat atstovausianti savo prodiusuotam filmui „Bankoko naktys“ rodomam „Festivalių favoritai“ programoje – šie žiuri nariai vertins „Baltijos žvilgsnio“ programą.

Margita Gosheva

„Trumpo konkurso“ žiuri – trys kino režisierės

„Trumpo konkurso“ programoje varžysis 32 filmai iš 14 šalių. Juostos stebins temų, žanrų ir iškirtinės kino kalbos įvairove. Filmus vertins trys jaunos kino režisierės Hadas Ben Aroya, Sofija Exarchou ir Tiffany Hsiung, kurių naujausi filmai bus rodomi „Kino pavasario“ programoje. Jos ne tik vertins programą „Trumpas konkursas“, bet ir pristatys savo pilnametražius filmus festivalio žiūrovams. 

Šių metų „Kino pavasario“ programoje „Metų atradimai“ bus rodomas nuostabus režisierės ir scenaristės Hadas Ben Aroya filmas apie sutrikusią jauną merginą „Žmonės, kurie ne aš“. Šio filmo premjera įvyko Lokarno kino festivalyje, o Mar del Platos kino festivalyje (Argentina) juosta laimėjo geriausio filmo titulą.

Iš Graikijos kilusios režisierės ir scenaristės Sofijos Exarchou „Metų atradimai“ programoje rodomo filmo „Parkas“ veiksmas vyksta apleistame Atėnų vasaros olimpinių žaidynių kaimelyje. Tai pirmasis režisierės pilnametražis filmas, pristatytas Toronto kino festivalyje ir nugalėjęs San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje „Nauji režisieriai“.

Kanadoje gyvenančios režisierės Tiffany Hsiung debiutinis pilnametražis dokumentinis filmas „Atsiprašymas“ pateko į festivalio programą „Dokumentika“. Tai pasakojimas apie tris buvusias „paguodos moteris“, kurios kartu su dar daugiau nei 200 000 Azijos moterų ir mergaičių buvo pagrobtos ir išnaudojamos kaip sekso vergės japonų armijos karių Antrojo pasaulinio karo metais, dabar siekiančias gauti oficialų Japonijos atsiprašymą. Pasaulinė filmo premjera įvyko dokumentinių filmų festivalyje „Hot Docs“, kuriame juosta užėmė antrą vietą publikos simpatijų balsavime, o 21-ajame Busano kino festivalyje pelnė Busano sinefilų apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą.

Kadras iš filmo „Pėdsakas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tiek originalus lenkiškas, tiek angliškas naujojo kino veteranės Agnieszkos Holland filmo pavadinimo vertimas yra gana retai naudojami terminai. Lenkiškas „Pokot“ pavadinimas apibūdina medžioklėje nušautų žvėrių skaičių, angliškasis „Spoor“ – medžiojamų žvėrių paliktą pėdsakų taką. Lietuviškasis vertimas „Pėdsakas“ atrodo paprastesnis terminas. O visgi šiam filmui kompleksiškumas itin tinka.

67-ąjame tarptautiniame Berlyno kino festivalyje debiutavusį ir Alfredo Bauerio prizu (Sidabriniu lokiu)  įvertintą filmą, pripažindama, jog sunkiai gali jį sutalpinti į įprastus žanro rėmus, pati režisierė apibūdina taip pat kompleksiškai. Kaip „anarchistinį, aplinkosauginį (environmental), feministinį trilerį su juodosios komedijos elementais“. Tačiau žiūrint filmą, jam, neišvengiamai, norisi klijuoti „politinio trilerio“ etiketę, tuo tarpu pats filmo kompleksiškumas gali tapti tiek jo stipriąja, tiek silpnąją puse – priklausomai nuo žiūrovo požiūrio.

Buvusi inžinierė, į septintą dešimtį įkopusi Janina Duszejko gyvena ramų ir atsiskyrėlišką gyvenimą Lenkijos Sudetų kalnų kaimelyje, moko vaikus anglų kalbos, gilinasi į astrologiją, džiaugiasi aplinkine gamta (ji yra ir prisiekusi vegetarė) bei rūpinasi savo dviem mylimais šunimis. Ramus gyvenimas pasikeičia vieną dieną dingus numylėtiems Duszejko šunims. Netrukus randamas negyvas jos kaimynas – žiaurus brakonierius. O vėliau atsiranda ir dar daugiau lavonų.

Visus mirusiuosius vienija disponavimo valdžia motyvas – jie išnaudotojai. Visų pirma – tai medžiotojai, negailestingai išnaudojantys gamtą ir žudantys gyvūnus, tačiau nuošalaus kaimelis turi ir tamsesnių paslapčių – paprastus piliečius engiantys korumpuoti valdžios atstovai, moteris išnaudojantis nelegalus kazino-viešnamis,  griežtas religines dogmas, o ne paguodą ir nusiraminimą teikianti katalikų bažnyčia. Ar prieš išnaudotojus sukilo pati gamta (mirties vietose randami tik gyvūnų palikti pėdsakai), ar galios turėtojų priespaudos neapsikentę apylinkės gyventojai (tokių, taip pat, netrūksta)? Duszejko atsiduria pačiame įvykių epicentre.

Kadras iš filmo „Pėdsakas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Būtent čia ir išryškėja filmo politinė alegorija. Iš vienos pusės turime dorus kaimelio gyventojus, gyvenimo nuskriaustuosius: Duszjeko, kurios pagalbos šauksmas dėl savo dingusių šunų bei, apskritai, gamtos gelbėjimo, kaktomuša susiduria su jį niekinančia valdžios ir bažnyčios pozicija; žmoną dėl sveikatos draudimo kompanijos pelno siekių praradusį kitą senolį – Matogą; išnaudojamą ir nelegalaus viešnamio tinkle įkalintą merginą Dobra Nowina; genialų, tačiau epilepsija sergantį ir ligą nuo savo darbovietės priverstą slėpti, saugumo sistemų inžinierių Dyzio. Iš kitos pusės – valdžia manipuliuojančius ir juos engiančius galios turėtojus.

Stiprios, dėl savo teisių kovojančios ir nepasiduodančios moters, bei gamtos išnaudojimo temos pasirinktos neatsitiktinai, jos glaudžiai koreliuoja su nūdienos politinėmis aktualijomis. Medžioklės, kaip šešėlinės, neskaidrios politinių santykių ir sprendimų priėmimo vietos, vaizdinys yra dar itin stiprus ir, nepabijokime, dažnai pagrįstas, ypač Vidurio ir Rytų Europos regione (prisiminkime, kad ir mūsų žymesnius politikus-medžiotojus bei jų reputaciją).

2015 m. Lenkijos parlamente triuškinamą daugumą laimėjusi dešinoji Teisės ir Teisingumo (Prawo i Sprawiedliwosc) pasmerkė Lenkijos pasirašytus Europos Sąjungos klimato susitarimus kaip didžiulę klaidą, sunaikinsiančią Lenkijos kalnakasybos industriją, o partijos palaikytas visiško abortų kriminalizavimo Lenkijoje klausimas iššaukė masines demonstracijas šalyje. Šio temos aktualios ir platesniame kontekste, tereikia prisiminti naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo žeminančius pasisakymus apie moteris ar neigiamą poziciją klimato atšilimo klausimais. Vis dar aktualios jos ir Lietuvos politikoje (naktinio matymo taikiklių naudojimo medžioklėje klausimas, šuns Ramzio istorija, Kęstučio Pūko skandalas etc.).

Kadras iš filmo „Pėdsakas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Pėdsakas“ aiškiai ir gana tiesmukai siūlo sukilti prieš tokius valdžios atstovus, priešintis jiems. Tai savotiškas politinis manifestas prieš didėjantį radikalizmą ir populizmą nūdienos Europos politikoje. Filmo pabaigoje aiškiai akcentuojama proto revoliucijų būtinybė ir piešiamas utopiškas gyvenimo po jos paveikslas.

Tačiau, jei filmo „politinė“ dalis funkcionuoja gerai, jis pasirodo kaip ryškus pilietinės pozicijos užėmimas (nebūtina jai visiškai, ar net dalinai, pritarti), tai su naratyvine filmo „trilerio“ dalimi kyla sunkumų. Techninė  filmo pusė puiki. Kaip ir reikia tikėtis iš senos kino vilkės, jis pasižymi profesionalia, neįkyria režisūra. Žiūrovo akis džiugina meistriškai atskleistas gamtos gyvenimo ir mirties ciklas, laukinės gyvūnijos grožis ir žiaurumas, kvapą gniaužiantys pietvakarių Lenkijos kalnų peizažai. Prie filmo atmosferos gerai dera minimalistinis garso takelis.

Tačiau filmo intriga greitai tampa nuspėjama. Prieš nūdienos politinį radikalizmą nukreiptas filmas savo siužetu pats pateisina radikalias ekoterorizmo, net dalinai ekofašizmo idėjas, bet filmo personažai (neskaitant Duszejko) per daug šabloniški ir neišplėtoti, jog jų prisijungimas prie šių idėjų žiūrovui pasirodytų įtikinamas. Patetiškai butaforiškas ir filmo finalas (anarchizmas veda į rojų žemėje? Bandykite dar kartą…). Filmo veikėjai tampa panašesniais  į politiniame manifeste atsargiai atrinktus ir į atitinkamas vietas sudėliotų skambius terminus – visumoje jie skamba emociškai paveikiai, tačiau pažvelgus giliau matosi, jog juose trūksta paprasčiausios logikos. Jie nepanašūs į tikrus žmonės. Kaip ir nūdienos politinių populistų retorikoje, jie tampa tuščiais terminais, kurias manipuliuojama savo politiniams tikslams pasiekti.

Naujasis Agnieszkos Holland pėdsakas kino pasaulyje turėtų išlikti įdomus, kaip nūdienos pasaulio politiką reflektuojanti asmeninė kūrėjo, piliečio, politinio protesto, net pykčio išraiška. Tačiau vargiai bus prisimintas kaip įtraukiantis ar įtikinantis kino trileris.

Filmą galėsitepamatyti „Kino pavasario“ metu, seansus rasite čia. 

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kelly Reichardt karjeros pradžioje teko dirbti su Halu Hartley, Normanu René ir Toddu Haynesu. Su pastaruoju ji susipažino debiutinės režisieriaus juostos „Nuodai“ (Poison, 1991) filmavimo metu. Kelly Reichardt buvo atsakinga už darbą su rekvizitais. Ilgainiui ši pažintis virto nuoširdžia dviejų talentingų kūrėjų draugyste. Toddas Haynesas prodiusavo visus Kelly Reichardt filmus, pradedant „Senais džiaugsmais“ (Old Joy, 2006), o paskutinio savo filmo „Kerol“ (Carol, 2015) titrų pabaigoje išreiškė jai ypatingą padėką.

Daugumoje režisierės darbų galima atrasti kelio filmų motyvų. Vienintelėje iki šiol Lietuvoje rodytoje Kelly Reichardt juostoje „Vendė ir Liusė“ (Wendy and Lucy, 2008) pagrindinė herojė važiuoja į Aliaską tikėdamasi rasti darbą. „Žolės upėje“ (River of Grass, 1994) pasakojama apie dviejų atsitiktinai susitikusių nevykėlių porelę, kuri, bandydama pabėgti nuo kasdieninės rutinos, naktį maudosi svetimame baseine ar šaudo iš rasto ginklo. Jau minėtų „Senų džiaugsmų“ centre – du seniai nesimatę draugai, nusprendę kartu praleisti savaitgalį toli nuo namų, o „Myko kelyje“ (Meek’s Cutoff, 2010) naujakuriai leidžiasi į kelionę per Oregono dykumą.

Naujausiame savo filme „Tikros moterys“ (Certain Women, 2016) Kelly Reichardt pakeitė mėgstamą filmavimo vietą iš šiaurės vakarų JAV dalyje įsikūrusios Oregono valstijos į Montaną tam, kad galėtų adaptuoti kino ekranams ten užaugusios rašytojos Maile Meloy sukurtus tris trumpus apsakymus iš rinkinio „Du būdai – tai vienintelis būdas pasiekti savo“ (Both Ways Is the Only Way I Want It, 2009).

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pirmojoje istorijoje advokatę įkūnijančiai Laurai Dern tenka susidurti su darbo vietoje traumą patyrusiu įkyriu, seksistiškai nusiteikusiu klientu, atsisakančiu susitaikyti su tuo, kad jam nepavyks prisiteisti norimą kompensacijos sumą. Jis visiškai ignoruoja Lauros Dern herojės išsakytus argumentus paversdamas ją savo įkaite.

Antros novelės pradžioje stebime miške bėgiojančią moterį, tačiau šis sportas jai nėra būdas pagerinti fizinę formą. Ji bėga tam, kad liktų viena ir, sustojusi viduryje miško, galėtų užsirūkyti cigaretę, o kai tai nebepadeda pailsėti nuo abejingos dukros ir tik apsimetančio suprantančiu vyro, nukreipia visą savo energiją į namo statybas. Subtili ir niuansuota Michelle Williams vaidyba neleidžia pamiršti jos herojės ne tik pasibaigus šiam segmentui, bet ir filmo titrams.

Trečioji herojė (Lily Gladstone) rūpinasi arkliais ūkyje, o vakarais išvažiuoja į miestą, kuriame nieko nepažįsta. Kartą, pastebėjusi kažkur užeinančią nedidelę žmonių grupę, ji nusprendžia pasekti jų pavyzdžiu ir atsiduria suaugusiųjų mokymo centro paskaitoje, kurioje nagrinėjamas švietimo įstatymas. Kursą dėsto už keturių valandų kelio gyvenanti teisės studentė (Kristen Stewart), priėmusi šį pasiūlymą iš baimės neišsimokėti kredito už studijas. Po paskaitų jos eina į šalia esančią kavinę, kur vieniša mergina paradoksaliai susižavi jaunosios dėstytojos pasakojimais apie savo monotonišką gyvenimą.

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Visose trijose istorijose keliama negebėjimo komunikuoti tarpusavio santykiuose problema. Kai vienas asmuo trokšta bendravimo ir supratimo, o kitas bet kokiomis priemonėmis vengia nepatogaus, nereikalingo bei įkyraus kontakto arba jo nesureikšmina. Filmo herojai nevienodai suvokia komunikaciją, todėl pasitelkia skirtingus pranešimų konstravimo logikos būdus. Taip pat personažus vienija nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmas – pavargę herojai neretai linkę grįžti į sąstingio būseną, kurioje jų negali paveikti joks sukrėtimas.

Traumą patyrusiam advokatės klientui komunikacija yra priemonė perduoti savo mintis ir jausmus, todėl jis rėžia tai, kas yra jo galvoje, skirdamas mažai dėmesio konteksto įsisavinimui. Tuo tarpu advokatė įpratusi vadovautis konvencine konstravimo logika, kai svarbiausia yra pranešimų tinkamumas ir elgimasis taip, kaip reikia elgtis. Jai komunikacija – taisyklėmis pagrįstas žaidimas, tad ji kiek įmanydama stengiasi pasyviai priešintis ją persekiojančiam klientui ir tik pabaigoje galutinai susitaiko, kad jai nepavyks likti šios istorijos nuošalyje.

Michelle Williams įkūnijamos herojės santykiai su jos vyru iki šiol nenutrūko tik todėl, kad jie abu komunikaciją suvokia kaip priemonę susitarti dėl įvairių tikslų. Galima nuspėti, kad daugelį metų šiuo tikslu buvo dukros saugumas. Jie jau seniai nebėra artimi, bet per daugelį metų išmoko nutylėti kai kuriuos dalykus pamiršę, kad komunikacijos stoka nepadeda spręsti santykių problemų.

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienišai Lily Gladstone herojei pokalbiai su jaunąją dėstytoja du kartus per savaitę, kurių metu ji dažniai tyli, atstoja visą laisvalaikį, o jos nauja pažįstama, priešingai, jų visiškai nesureikšmina ir greičiausiai pamiršta išėjusi iš kavinės. Remiantis socialinių mainų teoriją tokie santykiai pasmerkti greitam jų nutraukimui.

Kelly Reichardt dedikavo šį filmą Liusei. Taip, tai pačiai savo ištikimai keturkojei draugei, kuri „Senuose džiaugsmuose“ kartu su pagrindiniais herojais keliavo į Kaskadinius kalnus, o filme „Vendė ir Liusė“ buvo dingusi pakeliui į Aliaską. Režisierės meilė šunims niekur nedingo, dabar ji priglaudė kelis naujus augintinius, kuriuos taip pat galima išvysti ir šioje juostoje.

„Tikros moterys“ – trys tylios, apgaulingai paprastos, melancholiškos, nuoširdžios, jaudinančios istorijos. Kiekviena iš jų trunka vos pusvalandį ir labiausiai įsimena lėtu pasakojimo tempu, psichologiniais niuansais, prislopintomis spalvomis, Montanos peizažais bei minimaliu garso takeliu. Tai pirmasis „Kino pavasaryje“ rodomas Kelly Reichardt filmas. Tikėkimės, kad ateityje Lietuvos žiūrovai dažniau turės galimybę pamatyti naujausius režisierės kūrinius didžiuosiuose ekranuose.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 24, penktadienis, 17:00-18:47, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Kovo 25, šeštadienis, 19:00-20:47, Forum Cinemas Kaune, KS3, Kaunas

Kovo 25, šeštadienis, 21:45-23:32, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Kovo 27, pirmadienis, 21:15-23:02, Forum Cinemas Vingis, S08, Vilnius

Kovo 29, trečiadienis, 14:30-16:17, Forum Cinemas Vingis, S08, Vilnius

Visus seansus galima rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje.

Vida Ramaškienė ir Marijus Žiedas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Iškilmingoje šventėje atidarytas 22-as Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“. Atidarymo ceremonija vyko kovo 22-ą dieną Nacionalinėje filharmonijoje. Šių metų festivalio šūkis – „Nauji vėjai“. Žiūrovai per dvi savaites galės pažiūrėti 243-is filmus iš septyniasdešimties šalių. Išskirtinis dėmesys šiemet bus skiriamas Rumunijai. Ji yra 22-ojo „Kino pavasario“ šalis partnerė.

„Praėjo 22-ji metai ir mes pasigavome naujų vėjų. Nauji vėjai mums atnešė labai daug veidų į mūsų mielą, darbingą ir protingą komandą. Taip pat atnešė ir daug naujų kūrėjų, kurie savo naujausius darbus pristatys festivalyje. Belieka tik pasidžiaugti, kad nors ir jauni, jie nenusileidžia meistrų kūriniams. Atėjo nauja, veržli, ambicinga, kūrybinga karta. Kviečiau ne tik festivalį, bet ir jus visus įsileisti į gyvenimą naujų vėjų“, – susirinkusius svečius sveikino „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė.

Vaizdo sveikinimą kino mylėtojams atsiuntė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Sveiki visi, pagauti „Kino pavasario“ vėjo. Jis šiaušia mūsų mintis ir jausmus, verčia pabusti, reaguoti, suprasti, pajausti. Prieš mūsų akis atskleidžia viso pasaulio grožį ir skausmą. Kiekvienam linkiu filmo, kuris taptų atradimu ir paleistų iš kino salės dar geresniu, jautresniu žmogumi ir paskatintų veikti, padėti vieni kitiems“, – įspūdingo „Kino pavasario“ linkėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Grupė „Fusedmarc“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tiesioginės ceremonijos transliacijos žiūrovus bei salėje esančius svečius pasveikino ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius:

„Į Vilnių atėjo pavasaris ir geras kinas. Kaip ir kiekvieną pavasarį Vilnius yra vis gražesnis ir gražesnis, taip ir „Kino pavasaris“ vis labiau ir labiau džiugina. Klausimas, kuo tai baigsis. Nežinau, bet noriu pasveikinti festivalio organizatorius, visus kino kūrėjus, savanorius, rėmėjus su tuo, kad mus džiuginat. Ir žinokite, kad Vilniečiams ir miesto svečiams tai labai patinka.“

Šiemet daug dėmesio bus ir skiriama lietuviškam kinui – bus pristatytos 16-ka lietuviškų premjerų. Tarp jų – Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“, Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“, Tomo Ramanausko „Po mirties, prieš pragarą“, Karolio Kaupinio „Budėjimas“ ir kt.

Šiemet festivalio lankytojų pirmą kartą lauks ir virtualios realybės salė. Kiekvienas, užsidėjęs virtualios realybės akinius, galės pasijusti tarsi filme.

Gelminė Glemžaitė, Gabija Jaraminaitė ir Marijus Žiedas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Kino pavasaris“ šiemet kvies susitikti ir jau tradicine tapusioje kino industrijos konferencijoje „Meeting point – Vilnius“, o balandžio 6 d. Lietuvoje pirmą kartą įvyks ir „Kino forumas“. Taip pat nuo šių metų „Kino pavasaris“ tapo Kanų kino festivalio partneriu, todėl konferencijoje pristatyti trys geriausi naujų filmų projektai turės galimybę toliau ieškoti rėmėjų savo naujajam projektui Kanų festivalio kino industrijos konferencijoje.

Kaip ir kiekvienais metais bus renkami ir geriausių kino aktoriai. Šiemet jais pretenduoja tapti: Dainius Gavenonis („Amžinai kartu“), Marius Repšys („Šventasis“) ir Marijus Mažūnas („Senekos diena“), Gabija Jaraminaitė („Amžinai kartu“), Ieva Andrejevaitė („Emilija iš Laisvės alėjos“) ir Gelminė Glemžaitė („Šventasis“). Nugalėtojai bus paskelbti festivalio uždarymo ceremonijos metu balandžio 6 d.

22-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2017 m. kovo 23–balandžio 6 dienomis penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Festivalio atidarymo akimirkos

Festivalio „Kino pavasaris“ atidarymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Didžiausias Lietuvoje kino festivalis iškilminga ceremonija pradėjo dviejų savaičių kino maratoną. Į Lietuvos nacionalinę filharmoniją susirinko beveik 700 Lietuvos aktorių, režisierių ir kiną palaikančių žmonių. Virš 100 tūkst. žiūrovų kasmet sutraukiantis, 22-us metus vykstantis „Kino pavasaris“ – vienas svarbiausių kultūros renginių šalyje.

„Nauji vėjai!“, skelbia šių metų „Kino pavasario“ šūkis. Festivalis rodys ypatingą dėmesį naujiems kino kūrėjams iš viso pasaulio. „Net 39 debiutuojantys kūrėjai festivalyje pristatys savo filmus. Į kiną ateina jauna, veržli, ambicinga karta, pasitikime ją“, – atidarymo svečius sveikino festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

Sveikinimą „Kino pavasario“ šventei atsiuntė ir festivalio globėja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Kino pavasaris“ tešiaušia mūsų mintis ir jausmus, verčia pabusti, suprasti, pajausti, atskleidžia prieš mūsų akis visą pasaulio grožį ir skausmą“, – tęsdama vėjų metaforą kalbėjo Prezidentė. – Kiekvienam linkiu filmo, kuris taptų atradimu ir paleistų iš kino salės dar geresniu žmogumi.“

Festivalis tradiciškai vyks penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Vilnius tradiciškai bus „Kino pavasario“ epicentras. Sostinės meras negailėjo komplimentų Vilniaus vardą pasaulyje garsinančiam ir tarptautinius kino kūrėjus į miestą sukviečiančiam festivaliui.

Festivalio „Kino pavasaris“ atidarymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kasmet atrodo, kad štai šių metų festivalis jau yra pats geriausias. Tačiau „Kino pavasaris“ vis pranoksta lūkesčius, ir vėl būna pats geriausias. Kai esi geriausias labai sunku būti dar geresniu ir neprarasti pagreičio. Džiaugiuosi, kad „Kino pavasaris“ nesustoja tobulėti, o priima naujus iššūkius. Ačiū festivalio rengėjams, savanoriams ir rėmėjams už viso miesto šventę“, – susirinkusiuosius sveikino Remigijus Šimašius.

Festivalis būtų sunkiai įsivaizduojamas be pagrindinio rėmėjo – ERGO draudimo grupės. Už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą kultūros viceministras Audronis Imbrasas ERGO draudimo grupės Baltijos šalyse valdybos pirmininkui Kęstučiui Bagdonavičiui įteikė „Metų mecenato“ apdovanojimą.

„Naujų vėjų“ temą tęsė atidaryme gyvai groję muzikantai, daugelis kurių buvo atradimas žiūrovams: „The Roop“, „MaNNazz“, „Netikėti svečiai“, „Z on A“, Justas Kulikauskas. Ceremonijoje, kuri buvo tiesiogiai transliuojama per „LRT Kultūrą“ dainą atliko ir šiuo metu labiausiai linksniuojama lietuviška grupe tapę nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos nugalėtojai „Fusedmarc“.

„Kino pavasaryje“ žiūrovų laukia virš 200 tarptautinių filmų iš 70-ies šalių. Daugelis jų kitaip Lietuvos kino teatrų nepasiektų. Festivalio programoje – ir „Oskarų“ geriausias metų filmas „Mėnesiena“, slovėnų grupės „Laibach“ dokumentinis miuziklas iš koncerto Šiaurės Korėjoje „Išsilaisvinimo diena“, Agnieszkos Holland Berlyne pristatyta juosta „Pėdsakas“, kultinių režisierių Davido Lyncho ir Abbaso Kiarostami filmų retrospektyvos. Pagerbiant pernai anapilin išėjusį Kiarostami, Irano kino simbolį, atidarymo ceremonijos žiūrovams buvo parodytas jo paskutinis trumpametražis filmas „Sugrąžink mane namo“ („Take Me Home“).

Festivalio „Kino pavasaris“ atidarymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šių metų festivalio atidarymo filmas – Paulo Verhoeveno psichologinis trileris „Ji“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka žymi prancūzų aktorė Isabelle Huppert.

Festivalyje įvyks net 16 lietuviškų premjerų, tarp kurių žiūrovai išvys naujus Audriaus Stonio, Linos Lužytės filmus, Andriaus Blaževičiaus, Karolio Kaupinio, Tomo Ramanausko debiutus.

„Kino pavasario“ metu Vilnių aplankys per 170 tarptautinių svečių, tarp jų – „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas animacijos kūrėjas šveicaras Claude Barras’as, lenkų kino legenda Krzysztofas Zanussi, prancūzų kino žvaigždė Lolita Chammah, Ukrainos dokumentininkai Vitaly Mansky ir Sergejus Loznitsa.

Festivalis pirmą kartą Lietuvoje surengs Europos Komisijos inicijuotą „Europos kino forumą“, anksčiau vykusį tokiuose kino festivaliuose kaip Kanų ar Berlyno. „Kino pavasaris“ šiemet pristatys ir pirmąją Lietuvoje virtualios realybės kino salę.

Festivalio komandą šiemet sudaro net 90 žmonių, o jiems padeda 270 savanorių. Pernai „Kino pavasaryje“ apsilankė 112 tūkst. žiūrovų.

„Kino pavasaris“ šiemet tęsis iki balandžio 6-osios.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmas „Tarnaitė“ (The Handmaiden, 2016) – mįslingas, seksualus ir intriguojantis trileris, kuriame tvyro tamsa, tačiau jame išsiskleidžia naivi ir tyra meilės istorija, skleidžainti šviesos blyksnius.

Park Chan-wookas studijavo filosofiją, bet pamatęs Alfredo Hitchcocko „Vertigo“ (Vertigo 1958) nusprendė pasirinkti režisieriaus kelią. Jo filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), laimėjęs didįjį prizą Kanų kino festivalyje, buvo ne tik jo karjeros lūžis, bet viso Pietų Korėjos kino apskritai. Šis režisierius priklauso vadinamajai Korėjos naujajai bangai kartu su kitais jaunosios kartos režisieriais, tarp jų ir Bong Joon-ho, sukūręs filmą „Sniego traukinys“ (Snowpiercer, 2013).

Park Chan-wooko filmams būdingas painus siužetas, keršto ir smurto motyvai bei jis neretai koncentruojasi į moters pasaulį. Moters asmenybė iškyla filmuose „Užuojauta keršto poniai“ (Sympathy For Lady Vengeance, 2005), „Aš esu kyborgas, bet tai nieko“ (I’m a Cyborg, But That’s OK, 2006), „Stokeriai“ (Stoker, 2013) ir naujausiame jo darbe „Tarnaitė“. Jo filmų herojės renkasi pačios būti atsakingos už savo likimą. Režisierius atkreipia dėmesį į vis sudėtingėjantį moters (ir vyro) vaidmenį visuomenėje, nulemtą nuolatos tobulėjančių technologijų – ar tai būtų moderni Pietų Korėjos kolonializmo epocha, ar kapitalistinė šių laikų visuomenė „Keršto“ trilogijoje.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Gotikinis trileris „Tarnaitė“ sukurtas pagal 2002 m. Sarah Waters romaną „Fingersmith“. Suurti filmą pagal šį romaną įtakos turėjo prodiuserio Sydo Limo, jau ne vienerius metus dirbusio su P. Chan-wooku, žmona, kuri perskaičiusi romaną nusprendė, kad tai būtų puikus filmas. Be to, imtis šio scenarijaus paskatino ir paties režisieriaus žmona, norėjusi, kad jis ir toliau kurtų pagal moterų istorijas. Tačiau, kadangi pagal šią knygą jau buvo sukurtas britų televizijos miniserialas, veiksmas iš Viktorijos laikų Anglijos buvo nukeltas į 1930 m. Pietų Korėją, Japonijos okupacijos laikotarpį.

Matyt ne veltui Park Chan-wookui ši istorija pasirodė patraukli. Šiam romanui būdingas daugiasluoksniškumas kaip ir jo filmams. Pamažu lukštenama istorija skleidžiasi vis naujai, priklausomai iš kurio veikėjo perspektyvos žiūrima. Jauna kambarinė Suki (akt. Kim Tae-ri) atvyksta dirbti tarnaite pas kilmingą japonę Hideko (akt. Kim Min-hee), kuri yra globojama žiauraus dėdės Kouzuki (akt. Jo Jin-woong). Tačiau greitai paaiškėja, kad Suki nėra ta, kuo dedasi. Ji apsukri kišenvagė, kuri dirba „kunigaikščiui“ Fujiwara (akt. (Ha Jung-woo), apsimetėliui, siekiančiam suvilioti Hideko. Jis nori jos turtų ir kilmės, todėl Suki turi palenkti Hideko širdį aferistui „kunigaikščiui“, kuris vedęs turtingą paveldėtoją ketina uždaryti ją į beprotnamį. Tačiau ši istorija netikėtai atveria naujus siužeto vingius. Filmas padalintas į tris dalis ir kiekviena jų pateikia istoriją kitu kampu. Pasibaigus pirmajai daliai iš Suki perspektyvos staiga atsiskleidžia visiškai kitos spalvos, kai istorija pasakojama Hideko akimis.

Park Chan-wookas mėgsta žaisti žanrais. Paslaptingas dvaras ir jo gyventojai iškyla kaip A. Hitchcocko „Rebekoje“ (Rebecca, 1940). Apgaulingas siužetas ir nuolatinė veikėjus lydinti įtampa leidžia kalbėti tiek apie detektyvo, tiek trilerio žanrą. Tačiau filme yra ir siaubo elementų – paslaptys, kurios slepiasi už uždarų durų, kambariai, į kuriuos neleidžiama patekti, beveik kaip pasakoje apie „Mėlynbarzdį“, nuolatinis stebėjimas pro durų plyšius, medžių lapiją ar rakto skylutes. Dėdės Kouzuki perversiškas elgesys ir prievarta naudojama Hideko atžvilgiu net primena Pier Paolo Pasolini „Salo“ (Salò, or the 120 Days of Sodom, 1975), kur viešu pornografinių romanų skaitymu kuriama ištvirkusi ir smurto prisodrinta atmosfera. Tačiau šiame žiauriame paveiksle skleidžiasi tyra meilės istorija tarp Suki ir Hideko. Ši romantiška ir erotiška pasaka priešpastatoma aplinkinių kuriamoms klastoms ir galiai, paremtai smurtu. Taip pat visa tai pagardinta juodojo humoro prieskoniu.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pagrindinė ašis „Tarnaitėje“ yra moterų ir vyrų pasaulių supriešinimas. Šiame filme moterys stiprios, jos kovoja už save. Tačiau jos įkalintos žiauriame vyrų pasaulyje. Vyrai siekia jomis pasinaudoti. Tiek dėdė Kouzuki, tiek apsimetėlis „kunigaikštis“ nori panaudoti Hideko, kad iškiltų ir įgytų galią. Abu jie aukština Japonijos kultūrą, Fujiwara net apsimeta japonu, nors yra korėjietis, kad įgytų didesnę vertę visuomenėje. Kouzuki požiūryje į Japoniją ir jos kultūrą netgi jaučiamas fetišizmo atspalvis. Tai, kaip jis naudoja Hideko, kuri yra kilminga japonė, atskleidžia, kad jis garbina japonų kultūrą ir ją seksualizuoja bei nori jai priklausyti.

Abu šie vyrai siekia Hideko turtų ir kilmės, kuri jiems abiems susijusi su aukštąja Japonijos kultūra, ir abu jaučia savo menkumą, būdami korėjiečiais. Tokiu būdu jie yra silpni ir bejėgiai, tačiau dėl to labai pavojingi. Tuo tarpu moterys čia įkūnija meilę ir ryžtą. Seksualiniai santykiai tarp jų yra žaismingi ir naivūs, jie tyri ir romantiški. Filme „Tarnaitė“ atsiskleidžia, kaip meilė padeda joms išsivaduoti iš izoliacijos, atsikratyti fasadinio savęs pozicionavimo ir tikrosios savęs atradimo. Visi šie personažai vaidina, jie atsiskleidžia tik savo socialiniame statuso ribose. Tačiau Suki ir Hideko meilė jas priverčia tapti pažeidžiamomis ir kartu atskleisti savo vidų bei pripažinti jį pačioms sau.  Tai leidžia joms išsilaisvinti. Vyrai negali patirti šio išsilaisvinimo, nes jie godūs, jie nieko nemyli.

Aktoriai puikiai įkūnija šiuos daugiasluoksnius personažus. Besikeičiant požiūrio taškui, keičiasi ir veikėjų charakteriai, jie atsiskleidžia visiškai naujomis spalvomis. Aktoriai sugeba įgyti naują tapatybę ir atskleisti kitus veikėjų motyvus bei charakterį, bet kartu iki galo nepamiršdami buvusių charakterio niuansų. Todėl veikėjų charakteriai nuosekliai plėtojasi ir skleidžiasi kaip kompleksiški ir sudėtingi, logiškai reaguojantys į naują siužeto posūkį. Ypač žavi aktorės Kim Min-hee, įkūnijančios Hideko, vaidyba, kai ji iš naivios ir trapios kilmingosios netikėtai persikūnija į patyrusią apgaulės meistrę. Aktorius Jo Jin-woongas, vaidinantis dėdę, nors dažniausiai būna filmo fone, palieka stiprų ir spalvingą įspūdį. „Tarnaitės“ personažai pilni niuansų ir gelmės, o aktoriai jautriai ir įtikinamai perteikia jų psichologinius portretus.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienas gražiausių „Tarnaitės“ aspektų – ji profesionaliai ir labai gražiai nufilmuota. Operatorius Chung Chung-hoonas yra nuolatinis režisieriaus Park Chan-wooko palydovas. Pasitelkiant kamerą iki detalių nupiešiama veikėjus supanti aplinka – ar tai būtų stambūs gamtos vaizdai, ar smulkios interjero detalės. Stambūs planai priartina prie veikėjų ir perteikia kiekvieną jų veido išraišką, kiekvieną psichologinės būsenos niuansą. Šiame nuolatinio stebėjimo lydimame filme kamera sugeba perteikti kiekvieno veikėjo skirtingą žiūros tašką.

Be to, „Tarnaitėje“ iki smulkiausių detalių apgalvotos interjero ir drabužių detalės. Pirštinės, beveik nenumaunamos nuo Hideko rankų, perteikia jos izoliaciją ir uždarumą, vengimą bet kokio žmogiško kontakto. Auskarai, kurie keliauja kaip dovana nuo vieno personažo prie kito, kupini seksualinių užuominų. Apskritai, šiame filme papuošalai ir drabužiai neretai dvelkia intymumu ir aistra, kuri nuolatos tvyro tarp dviejų moterų. Šios visos aplinkos detalės sukuria intensyvią ir kartu tapybišką modernios Pietų Korėjos visuomenės atmosferą.

„Tarnaitė“ – tai vienas geriausių Park Chan-wooko filmų ir tikriausiai labiausiai feministinis. Jis sudomins tiek egzotikos ir intelektualaus turinio gerbėjus, tiek mėgstančius įtemptą ir intriguojantį siužetą.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 25, šeštadienis, 13:00-15:21, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Kovo 27, pirmadienis, 21:45-00:06, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Kovo 28, antradienis, 18:00-20:21, Forum Cinemas Kaune, KS2, Kaunas

Kovo 29, trečiadienis, 17:00-19:21, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Balandžio 04, antradienis, 20:45-23:06, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Balandžio 06, ketvirtadienis, 20:30-22:51, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius