Kadras iš filmo „Ole Ole Ole Rolling Stones“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Naujųjų metų vakarą visuose „Forum Cinemas“ kino teatruose festivalio „Kino pavasaris“ iniciatyva bus rodomas britų režisieriaus Paulo Dugdale’o filmas „Ole Ole Ole Rolling Stones“. Pavadinimas sufleruoja, kad tai pasakojimas apie legendinę, daugiau nei pusšimtį metų aktyviai koncertuojančią grupę „The Rolling Stones“. O tiksliau – apie jos koncertinį turą po egzotiškąją, iš įvairių suvaržymų tebesivaduojančią Lotynų Ameriką.

„Tai ne tik filmas–koncertas. Jame labai svarbi ir politinė žinutė: rokenrolas Lotynų Amerikos žmonėms buvo lyg protestas prieš sistemą, kaip kad mums kadaise grupė „Antis“, – sako filmą Toronto kino festivalyje pamačiusi „Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė. „Ole Ole Ole Rolling Stones“ bus rodomas 2017 m. Vilniaus kino festivalio dokumentinių filmų programoje.

Filmo „Ole Ole Ole Rolling Stones“ anonsas:

Turbūt pasaulyje liko mažai valstybių, kuriose nebūtų koncertavę „The Rolling Stones“. Iki praėjusių metų pavasario Kuba buvo viena jų. Tai neįprastas kelio filmas apie rokenrolą ir grupės turą po Lotynų Ameriką, kurį vainikavo istorinis koncertas Havanoje – Kubos mastais tai beprecedentis įvykis.

„Ole Ole Ole Rolling Stones“ supažindina su grupės gerbėjais nuo Santjago iki Buenos Airių, kuriems rokenrolas – tarsi religija. „Rollingams“ artėjant link Kubos tarp organizatorių ima augti įtampa: pirmasis JAV prezidento vizitas per 88 metus, o kur dar Popiežiaus apsilankymas… Tačiau galutinai patvirtinus koncerto datą, gerbėjai Kuboje kraustosi iš proto. Juk kadaise už rokenrolo klausymąsi jie buvo sodinami į kalėjimą. 

Lotynų amerikiečiams muzika, o ypač rokenrolas, buvo laisvės išraiška. Ši būsena puikiai pažįstama ir lietuviams, ypač tiems, kurie patyrė Sovietų Sąjungos rėžimą: slapta klausėsi nelegaliai gautų vakarietiškos muzikos įrašų, dalyvavo festivalyje „Roko maršas“ ir pan.

Lygiai taip pat filmas, kaip ir tebesitęsianti, intriguojančių faktų negailinti grupės „The Rolling Stones“ istorija, įdomus ir jaunesniajai auditorijai. „Ole Ole Ole Rolling Stones“ režisierius P. Dugdale‘as moka pavergti publiką. Jo kamera sekė jaunimo numylėtinius: Adelę, „Coldplay“, „One Direction“, „Ed Sheeran“, Lenny Kravitzą, „The Prodigy“ ir kt. Kino kritikai pripažįsta, kad šis režisierius priverčia žiūrovus užsimiršti sėdint priešais ekraną ir pasijusti lyg koncertų salėje ar stadione. Taigi į P. Dugdale’o filmus–koncertus susirenka ne tik kino mėgėjai, bet ir prisiekę melomanai.

Vieninteliai „OLE OLE OLE Rolling Stones“ seansai įvyks Naujųjų metų vakarą – gruodžio 31 d., 5 didžiųjų miestų kino teatruose „Forum Cinemas“, su puikiu erdviniu garsu. Tai nuostabi proga pasitikti 2017-uosius linksmai nusiteikus, švilpaujant „Out Of Control“ ar kitą savo mėgiamą, kai kam ir jaunystę menantį kūrinį.

Kadras iš filmo „Du loterijos bilietai“
„Kino pavasario“ archyvas

Šiemet kovo 23–balandžio 6 d. vyksiantis festivalis „Kino pavasaris“ pakvies susipažinti su Rumunijos kino įvairiapusiškumą atspindinčiais šešiais filmais. Jų kūrėjai – tiek rumunų Naujosios bangos meistrai, tiek kitą kryptį pasirinkę, savo kelio ieškantys, įvairius žanrus išbandantys režisieriai. Festivalio šalis partnerė – Rumunija – ves žiūrovus pro sovietinio buto kambarius į atokius šalies tyrus.

Daugiau nei prieš dešimtmetį imta kalbėti apie rumunų Naująją bangą, sužavėjusią tarptautinius festivalius ir kino kritikus. Istorinės praeities pėdsakai, socialinė tikrovė, valdžios ir jos institucijų kritika, minimalios išraiškos priemonės, savitas humoras, nedidelis biudžetas – visa tai jungė naują Europos kino reiškinį žymėjusius filmus. Nors vis pasigirsta kalbų apie šios realistiško kino bangos nuslūgimą, Rumunijos režisieriai nesiruošia trauktis iš kino žemėlapio ir iki šiol nenustoja stebinti savo naujais filmais. Tai puikiai atspindi šių metų „Kino pavasario“ rumuniški pasirinkimai.

„Mums didelė garbė, kad Rumunijos ambasada yra oficiali 2017 metų festivalio „Kino pavasaris“ partnerė. Tai – Rumunijos kino įvertinimas ir būdas išsamiau su juo supažindinti Lietuvos kino mėgėjus“, – džiaugiasi Rumunijos Respublikos ambasadorius Dan Adrian Balanescu.

Naujosios bangos pradininkai narplioja šeimos dramas

Corneliu Porumboiu „12:08 į rytus nuo Bukarešto“ (2006), Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) ir Cristiano Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007) – šis trio laikytas simboliniais Naujosios bangos tėvais. Puiui ir Mungiu po sėkmingų premjerų konkursinėje Kanų kino festivalio programoje sugrįžta į „Kino pavasarį“ demonstruoti meistriškos režisūros, realistiško stiliaus subtilybių ir nepriekaištingos aktorių vaidybos.

Beveik visas, nė kiek neprailgstančio, tris valandas trunkančio filmo „Sieranevada“ (rež. C. Puiu) veiksmas vyksta sovietinio blokinio namo bute. Pagal ortodoksų tradiciją gausi giminė susirenka paminėti 40-ies dienų po artimojo mirties. Tikima, kad tą dieną siela palieka kūną. Tačiau sakrali susitikimo priežastis nublanksta prieš sumaištį, komiškus nesusipratimus ir kilusius konfliktus. „Tai asmeniškas filmas, kurdamas jį, rėmiausi savo patirtimi. Aktoriams nuolat kartojau – nepamirškite, kad visi kažkada mirsime. „Sieranevada“ – kartu ir būdas susidoroti su mirties baime. Tikiuosi, kad žiūrovas po šio filmo pasijus bent šiek tiek saugesnis,“ – spaudos konferencijos Kanuose metu kalbėjo režisierius. Užsitęsusių pietų metu atsiskleidžia ne tik šeimos narių santykiai, paslaptys, bet ir šalies skauduliai.

Kokią kainą esi pasiruošęs sumokėti dėl savo vaiko gerovės? Mungiu filmo „Baigiamieji egzaminai“ („Graduation“) herojus Romeo – vidutinio amžiaus daktaras, nuo mažumės auginantis dukrą su mintimi, kad baigusi mokslus ji vyks studijuoti į užsienį, atsakytų, kad daug. Deja, po netikėto įvykio pradėjus griūti kruopščiai tėvo planuotai dukros ateičiai, Romeo priima sprendimus, kurie kertasi su vaikui diegtomis vertybėmis. Praėjusio režimo žymės, korupcija, asmeninis pasirinkimas, atsakomybė, kompromisai – visa tai nepriekaištingai supinta šioje įtemptoje dramoje, už kurią Mungiu buvo pripažintas geriausiu 2016 m. Kanų režisieriumi.

Moraliniai pasirinkimai

Ištikimiems „Kino pavasario“ lankytojams pažįstami visi šių metų šalies partnerės režisieriai. Penkis trumpametražius ir pirmąjį pilnametražį filmą „Neteisėti santykiai“ festivalyje rodęs režisierius Adrianas Sitaru šiemet pristato naujausią savo darbą „Derintojas“ (The Fixer). Prestižinėje Prancūzų naujienų agentūroje dirbantis Radu Patru trokšta įsitvirtinti ir pradėti siekti žurnalistinės karjeros. Skandalingoje dviejų iš Prancūzijos už prostituciją grąžintų nepilnamečių istorijoje vaikinas įžvelgia galimybę išpildyti savo norus. Greitai praktikantas atsiduria ties moralinių normų peržengimo riba. „Derintojas“ nagrinėja tėvystės, žurnalistinės etikos ir šiuolaikinės Europos klasių politikos temas.

Žanrinės kelionės

Vieni jauni rumunų kino režisieriai bando sekti Naujosios bangos pramintu keliu, kiti ieško alternatyvų ir plečia žanrinę įvairovę. Debiutuojantis Bogdano Mirică sukūrė aštrų ir įtemptą trilerį „Šunys“ („Dogs“), kurį ne vienas kino kritikas lygino su kultiniu brolių Coenų filmu „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodyta juosta žymi naują posūkį rumunų kine. Jaunas miestietis Romanas iš senelio paveldi milžinišką atokų žemės sklypą netoli sienos su Ukraina. Nusprendęs parduoti netikėtai gautą turtą, vaikinas ima suprasti atsidūręs krašte, kur galioja nerašyti įstatymai ir kas iš tiesų buvo jo senelis.

Režisieriaus Radu Jude balkaniškas vesternas „Aferim!“ 2015 m. Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą ir praėjusiais metais parodytas „Kino pavasaryje“. Skirtingai nei dauguma rumunų filmų, analizuojančių šiuolaikinę socialinę disfunkciją, eksperimentuojantis režisierius siūlo dar vieną išimtį – intelektualią, literatūrišką, filosofinę, melancholišką, liūdną ir tuo pačiu smagią dramą „Randuotos širdys“ („Scarred Hearts“). Filmas paremtas už šalies ribų mažai žinomo, „rumunų Kafka“ vadinamo rašytojo Maxo Blecherio autobiografiniais tekstais. „Randuotos širdys“ nukelia į 1937 metų Rumunijos sanatoriją ant Juodosios jūros pakrantės. Dvidešimtmetis pacientas kenčia nuo kaulų tuberkuliozės ir yra priverstas visą laiką gulėti. Nors gyvena sanatorijoje, jis rašo, rūko, geria, linksminasi ir įsimyli. Minėtas rašytojas po dešimties metų, praleistų gipse, mirė būdamas 29-erių. Nykstant kūnui, vaikinas apmąsto savo santykį su mirtimi, sveikimu ir gyvenimu, anapus sanatorijos sparčiai besikeičiant politinei realybei.

Dar vienas puikus naujas rumunų žanrinis filmas – Paulo Negoescu komedija „Du loterijos bilietai“ („Two Lottery Tickets“). Už itin mažą biudžetą sukurtas kelio filmas seka provincijoje gyvenančių trijų nevykėlių draugų pirkto, bet pamesto laimingo loterijos bilieto paiešką. Trijulė važiuodama link Bukarešto sutinka įvairiausių žmonių ir visiškai nebanaliai linksmina žiūrovus.

Iliustratorius Karolis Strautniekas

„Nauji vėjai“ – taip pavadintą darbą šių metų „Kino pavasariui“ sukūrė iliustratorius Karolis Strautniekas. Įspūdingą karjerą pasiekęs 28-erių lietuvis piešia praktiškai vien tarptautiniams klientams, tarp kurių yra „The New York Times“, „Facebook“ ir „Mini Cooper“. Projektas su „Kino pavasariu“ – K. Strautnieko duoklė mėgstamam festivaliui. 

K. Strautnieko pasiūlyta „Naujų vėjų“ idėja tapo ir kovo 23–balandžio 6 d vyksiančio festivalio šūkiu. Kasmet jauniems menininkams dėmesį skiriantis „Kino pavasaris“ šiemet dar ryškiau ir nuosekliau akcentuos pradedančių režisierių kūrybą, numatyta virš dešimt lietuviškų filmų premjerų.

KINO PAVASARIS 2017 pagal K. Strautnieką: 

Antradienį „Facebook“ vaizdo konferencijoje K. Strautniekas pristatė „Kino pavasario“ įvaizdinį plakatą. Menininkas taip pat kuria festivalio reklaminį klipą, kuris bus rodomas prieš festivalio seansus bei nacionaliniu mastu. Darbų centre – mistiška mergina rožiniame fone, vėjo suveltais plaukais.

„Iliustraciją galima skaityti įvairiai“, – sako K. Strautniekas. „Viena vertus, matome lengvą pavasarišką vėjo gūsį. Vėjas simbolizuoja naujus įspūdžius, kuriuos mums atneša kinas. Jis pakelia, suvelia plaukus ir mintis, pažadina… Kita vertus, darbas gali ir sukrėsti. Jis atspindi dramą, kuri vyksta pasaulyje šiuo metu ir yra perteikiama festivalio filmuose.“ 

Vaizdo konferencija:  

Nuolatinis festivalio lankytojas

Vystyti „Kino pavasario“ vizualinį identitetą K. Strautniekas pradėjo dar rugsėjį. Festivalio organizatoriai pakvietė iliustratorių susitikti, išgirdę interviu su juo radijo laidoje.

Vilniuje užaugęs ir čia kuriantis K. Strautniekas karjerą pradėjo studijuodamas Dailės akademijoje, vėliau kūrė reklamos agentūrose, o nuo 2013-ųjų pradėjo dirbti kaip laisvai samdomas iliustratorius.

Jis ištobulino unikalų piešinių stilių, pasižymintį šešėlių žaidimu, subtiliomis spalvomis, retrofuturistine estetika. Šiandien praktiškai visi K. Strautnieko klientai yra tarptautiniai, iliustratorių reprezentuoja agentai Paryžiuje ir Londone. Jis yra nuolatinis japoniško „Forbes“ ir prancūzų GQ žurnalų iliustratorius, jo darbus yra naudoję tokie prestižiniai užsakovai kaip „Audi“, „Adobe“, „Siemens“ ir daugelis kitų. „Instagram“ tinkle K. Strautniekas turi 51 tūkst. sekėjų.

„Nauji vėjai“

K. Strautniekas sutiko piešti „Kino pavasariui“, nes nuo seno pats lankosi festivalio seansuose. „Kai vyksta festivalis, į filmus einu kasdien arba kas antrą dieną. Tad gavęs pasiūlymą piešti „Kino pavasariui“ labai nudžiugau, man tai buvo didelis įvertinimas ir kartu didelė atsakomybė“, – prisimena jis.

Plakato kopiją bus galima įsigyti

K. Strautnieko darbus šimtai žmonių įsigiję kaip limituoto tiražo meno kūrinius. Iliustracija „Nauji vėjai“ taip pat atspausdinta dideliu formatu. Jau dabar ją galima nusipirkti „Kino pavasario“ elektroninėje parduotuvėje shop.kinopavasaris.lt. Specialiai festivaliui iliustratorius sukurė 100-o kopijų plakato tiražą.

„Kino pavasaris“ kasmet kviečia skirtingus Lietuvos menininkus pasiūlyti festivaliui jo vizualinį identitetą. Pernai tai buvo patikėta agentūrai „Pet Punk“ ir jos meno vadovui Gediminui Šiauliui, kuri sukūrė žydinčią kino salės kėdę, kuri buvo eksponuojama ir festivalio atidaryme Nacionalinėje filharmonijoje.

„Man patinka, kad „Kino pavasaris“ suteikia laisvę kūrėjams interpretuoti festivalį. Mano darbas „Nauji vėjai“ nėra pagal užsakymą sukurtos reklaminės kampanijos dalis. Šis piešinys yra asmeninė festivalio interpretacija. Viliuosi, kad festivalio žiūrovams ji patiks“, – teigia K. Strautniekas.

Kadras iš filmo „Hiustonai, mes turime problemą!“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ sėkmingai startavusi nauja filmų programa „Aš esu hibridas“ ir šiemet papildys festivalį. Programoje – net septynios unikalios hibridinės juostos –skirtingos dokumentikos ir fikcijos jungtys, kviečiančios iš naujo permąstyti kino ir tikrovės santykį.       

Antrą kartą sudarytos festivalio programos tikslas – pristatyti naujausius ir įdomiausius, vienoje kino formoje neišsitenkančius filmus. Hibridiniai filmai jungia dokumentinio ir vaidybinio kino rūšis, pasitelkdami skirtingas taktikas: keisdami įprastus stilius, neapibrėždami, kas yra tikra, o kas – išgalvota. Kiekvienas šios programos filmas savitai varijuoja vaidybinio ir dokumentinio kino ribose, sukurdamas unikalią hibridinio kino apibrėžtį. 

Programos „Aš esu hibridas“ vaizdo pristatymas: 

„Mums pasirodė svarbu sudaryti programą, kuri daugiau dėmesio skirtų kino formai. Tai ir meistrų, ir naujų režisierių kūriniai, kurie drąsiai ieško originalios formos papasakoti sumanytą istoriją, perteikti tikrus įvykius ar realių žmonių gyvenimo atkarpas“, – apie programos „Aš esu hibridas“ tęstinumą pasakoja jos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Nors visi šios programos filmai neabejotinai verti žiūrovų susitikimo kino salėje, M. Valiūnaitė išskiria keturis filmus favoritus.

S. Žižekas: „Nors visa tai ir neįvyko, tai yra tiesa“

Vienas jų – slovėnų režisieriaus Žigos Virco mockumentary žanro pasakojimas apie Šaltojo karo erą, kosmoso lenktynes, misiją į mėnulį ir visas su šiais reiškiniais susijusias konspiracijos teorijas. Filme „Hiustonai, mes turime problemą!“ („Houston, We Have a Problem!“) dokumentiniu stiliumi perrašoma to meto Jugoslavijos ir Amerikos santykių istorija. Tačiau čia minimi faktai – išgalvoti, taip sukuriant naratyvą, dar vieną konspiracijos teoriją, apie kurią garsusis filosofijos chuliganas Slavojus Žižekas teikia, kad „net jei viskas yra falsifikuota, tai vis dėlto pasako labai daug apie mūsų socialinę tikrovę, kurioje gyvename“.

Filmo anonsas: 

Naktinis Varšuvos gyvenimas

Labai gyvas ir veržlus jauno lenkų režisieriaus Michalo Marczako atmosferinis dokumentinis filmas „Visos nemiegotos naktys“ (orig. „Wszystkie nieprzespane noce“, angl. „All These Sleepless Nights“) pasakoja apie naująjį Berlyną – Varšuvą. Dėmesio centre – tikri veikėjai, jų bemiegės naktys ir vakarėliai, kurie šiek tiek primena Vilniaus naktinį gyvenimą. Kas čia neįprasto? Režisieriaus iš anksto numatyta istorija susipina su realiais įvykiais ir jausmais. Marczako tikslas – subtiliai atskleisti susiformavusią naująją kartą Varšuvoje, kurią ir jos kūrėją teskiria vos dešimt metų. Kamera seka paskui nenuilstančius dvidešimtmečius: rūkančius, besibučiuojančius, šokančius, klajojančius savo miesto gatvėmis. Režisierius meistriškai atskleidžia, ką šiai kartai iš tikro reiškia būti nubudusiai, kai visi kiti, atrodo, giliai įmigę. 

Filmo anonsas: 

Jano Nemeco tariama autobiografija

Dar vienas, šįkart komiškas tikrovės persidengimas su fikcija vaizduojamas čekų kino meistro, Naujosios bangos režisieriaus Jano Nemeco naujausiame filme „Vilkas iš Karališkojo vynuogyno gatvės“ (orig. „Vlk z Kralovskych Vinohrad“, angl. „The Wolf from Royal Vineyard Street“). Čia tikri režisieriaus gyvenimo faktai ir asmenybės nenutrūkstamai jungiasi su išgalvotomis. Tokiu būdu sukuriamas tariamai autobiografinis filmas, susidedantis iš komiškų įvykių, nutikusių Kanų, Karlovi Varų festivaliuose, kelionių metu ar kasdienybėje.   

Filmo anonsas: 

Tikri veikėjai ir išgalvotas scenarijus

Geografiškai labiausiai nutolęs šios programos filmas – italų Tizzos Covi ir Rainerio Frimmerio pasakojimas „Ponas Visata“ („Mister Universo“). Jauki ir šviesi juosta pasakoja apie cirko artistą, liūtų dresuotoją, kuris praranda savo sėkmės talismaną ir išvyksta ieškoti buvusio Pono Visatos, kad šis suteiktų jam naują. Tikri cirko darbuotojai, vaidinantys patys save, ir išgalvotas scenarijus – hibridinio filmo elementai, kurie padeda skleistis nuostabiam pasakojimui apie sėkmės paieškas, gražią bendruomenę ir dinamiškus santykius jos viduje.  

Filmo anonsas: 

Festivalio programoje „Aš esu hibridas“ taip pat bus galima išvysti:

• Fredo Kelemano (režisieriaus Belos Tarro filmo „Turino arklys“ operatorius) filmą-triptiką „Sarajevo sielvarto dainos“ („Sarajevo Songs of Woe“, rež. Fred Keleman), susidedantį iš trijų pasakojimų apie gyvenimą Sarajeve.

• Ypatingą Beno Riverso filmą poetišku pavadinimu „Dangus dreba, Žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“ („The Sky Trembles and The Earth Is Afraid, and the Two Eyes Are Not Brothers“), peržengiantį filmo apie filmą statusą ir kuriantį savitą pasaulį iš dokumentikos, fikcijos ir pasakėčios.    

• Intymų ir jautrų psichoterapijos seansą, į kurį kviečia lenkų režisieriaus Pawelo Lozinski filmas apie komplikuotus motinos ir dukters santykius „Net neįsivaizduoji, kaip Tave myliu“ (orig. „Nawet nie wiesz, jak bardzo Cię kocham“, angl. „You Have No Idea, How Much I Love You“).

Režisierius Davidas Lynchas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiemet „Kino pavasaris“ žiūrovams išsamiai pristatys dvi išskirtines kino asmenybes – Davidą Lynchą ir Abbasą Kiarostami. Eksperimentatorius ir poetas – abu kūrėjai, išsiskiriantys savitu kino pojūčiu, pakeitė viso pasaulio požiūrį į kiną ir tapo daugelio režisierių mokytojais. Festivalio lankytojams šiemet bus parodyti svarbiausi šių menininkų darbai.

 D. Lyncho filmų retrospektyva: drąsus pasąmonės gelmių tyrinėtojas

Tris kartus „Oskarui“ už geriausią režisūrą nominuotam D. Lynchui kinas yra tartum žaidimas be taisyklių. Ekscentriško kūrėjo filmuose dingsta ribos tarp realybės ir iliuzijos, jis žongliruoja prasmėmis ir įvaizdžiais, eksperimentuoja žiūrovo suvokimu, todėl daugeliui jo filmai atrodo „keisti“, „pakvaišę“, bet tuo pat metu – užburiantys. Amerikos kino kritikė Paulina Kael savo filmo „Mėlynas aksomas“ recenzijoje cituoja „lynčiškąją“ patirtį iliustruojantį tuometinio žiūrovo komentarą: „Galbūt man ne viskas gerai, bet noriu tai pamatyti dar kartą.“

„Prie Davido Lyncho grįžti visada verta ir įdomu. Režisierių visada domino ne laikinos aktualijos, o pasąmonės gyliai, iš čia ir jo kino universalumo esmė – neišsemiama interpretacijų galybė. Nepaisant pasaulinio kulto, reikia pripažinti ir jo reikšmę kino istorijoje – jis buvo tas, kuris pirmą kartą užbūrė Holivudą ir pasaulinę publiką eksperimentinio kino burtu“, – sakė viena iš festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojų Aistė Račaitytė.

„Kino pavasario“ žiūrovai turės unikalią progą iš naujo pasinerti į Davido Lyncho pasaulį žiūrint jo ankstyvuosius ir kultiniais tapusius filmus. Tarp jų – ir „BBC Culture“ apklausos metu pasaulio kritikų geriausiu XXI amžiaus filmu pripažintas „Malholando kelias“ (2001, „Mulholland Dr.“). Festivalio metu jis bus rodomas iš 35 mm juostos.

Filmo „Malholando kelias“ anonsas: 

Režisierius, kuris šiuo metu baigia montuoti naujas atgimsiančio serialo „Tvin Pyksas“ serijas, neseniai savo gerbėjams pateikė netikėtą siurprizą – iš nepanaudotų prologo scenų sulipdė filmą „Tvin Pyksas: Pradingę epizodai“ (2014, „Twin Peaks: The Missing Pieces“). Jį pirmą kartą Lietuvoje bus galima pamatyti festivalio „Kino pavasaris“ metu.

Filmo „Tvin Pyksas: Pradingę epizodai“: 

Programoje bus rodomas pirmasis režisieriaus pilnametražis filmas „Trintukagalvis“ (1976, „Eraserhead“), jam užtikrinęs kultinio režisieriaus statusą ir atvėręs kelią į Holivudą, „Auksine palmės šakele“ apdovanotas filmas „Laukinė širdis“ (1990, „Wild at Heart“) bei naujai restauruotos filmų „Mėlynas aksomas“ (1986, „Blue Velvet“) ir „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“ (1992, „Twin Peaks: Fire Walk with Me“) kopijos. Kino gerbėjai taip pat pamatys dokumentinį filmą apie patį kūrėją – „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“ (2016, „David Lynch: The Art Life“). Ši juosta supažindins su universalia muziko, dailininko, režisieriaus asmenybe, jo kūrybos procesu ir kartu su kūrėju ieškos atsakymo į klausimą – „iš ko gimsta menas?“

Režisierius Abbas Kiarostami
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

A. Kiarostami filmų retrospektyva: nepamirštamas Irano kino poetas

„Kino pavasaris“ pagerbia pernai anapilin iškeliavusį kino poetą Abbasą Kiarostami. Nuo užburiančio minimalistinio, „Auksinę palmės šakelę“ pelniusio epo „Vyšnios skonis“ (orig. „Ta’m e guilass“, angl. „Taste of Cherry“) iki paskutiniojo filmo – tylios, grakščios trumpametražės parabolės „Sugrąžink mane namo“ („Take Me Home“) – „Kino pavasaris“ pristatys nepamirštamus didžiulę įtaką kino raidai tebedarančius iraniečio darbus.

Filmo „Vyšnios skonis“ anonsas: 

„Kinas prasideda su D. W. Griffithu ir baigiasi su A.Kiarostami“, – apie režisierių, kurio indėlis į kino meną turėtų būti didžiai vertinamas, kuris padarė didžiulią įtaką tokiems kino kūrėjams kaip Martinas Scorsese ar Quentinas Tarantino, yra sakęs prancūzų kino legenda Jeanas–Lucas Godard’as.

Kino režisierius, fotografas, poetas A. Kiarostami, kurio vienintelis įkvėpimo šaltinis, kaip jis sakė, buvo pats gyvenimas, išsiskiria savo jautria, tačiau sudėtinga pasaulėjauta. Jo filmai – tai realistinės parabolės apie žmogaus asmenybės raidą, kelią. A. Kiarostami herojai nuolat keliauja – gyvenimas, kaip ir kinas, yra judėjimas. Egzistencinis judėjimas nežinomybės keliu. Tačiau režisieriaus pasakojimai-kelionės neturi pabaigos – A. Kiarostami niekada nedaro išvadų. Tai jo filosofija. Galbūt dėl šios kūrybinės nuostatos, jis, skirtingai nei kiti talentingi Irano kino režisieriai, išvengė griežtos cenzūros ir suvaržymų savo šalyje, nors A. Kiarostami savo filmuose paliečia tokias draudžiamas temas kaip savižudybė ar gyvenimo po mirties nebuvimas.

„A. Kiarostami kuriamas kinas – tarytum vidiniai kelio filmai. Kiekviena juosta – lyg nebaigta dėlionė, kviečianti žiūrovą pačiam susidėlioti trūkstamas dalis. Labai svarbu jo kūryboje senoji persų kultūra, literatūra ir poezija. Pastarąją režisierius ypač mėgo, tad nenuostabu, kad beveik kiekvienas filmas yra paremtas eilėraščiu ar net cituojamas. Kiarostami kino forma taip pat primena gerą eilėraštį: kiekvienas kadras, personažas, tekstas, mizanscena išgryninti iki tobuliausio ir tinkamiausio „žodžio“, kurio ieško geras poetas. Jo filmai kaip eilėraščiai – esmės reikia ieškoti tarp eilučių, rime, skyrybos ženkluose ar net pavieniuose žodžiuose“, – sakė „Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė.

Filmo „Patvirtinta kompija“ anonsas: 

Kiekvieną kartą – lyg naujas filmas. Tad „Kino pavasario“ žiūrovai šiemet turės galimybę dar kartą atrasti į kino istoriją įrašytus šiuos A. Kiarostami pilnametražius filmus:, „Pro alyvmedžius“ (1994, orig. „Zire darakhatan zeyton“, angl. „Through the Olive Trees“),„Vyšnios skonis“ (1997, orig „Ta’m e guilass“, angl. „Taste of Cherry“), „Vėjas mus nuneš“ (1999, orig. „Bad ma ra khahad bord“, angl. „The Wind Will Carry Us“), „Patvirtinta kopija“ (2010, orig. „Copie Conforme“, angl. „Certified Copy“), – dokumentinę juostą, sukurtą ilgamečio režisieriaus draugo ir kolegos Seifollah Samadiano

 „76 minutės ir 15 sekundžių su Abbasu Kiarostami“ (2016, orig. „76 Minutes and 15 Seconds with Abbas Kiarostami“) bei paskutinį trumpametražį filmą: „Sugrąžink mane namo“ (2016, „Take Me Home“).

Algirdas Ramaška
Nuotrauka: Robertas Daskevičius

Vakar Lietuvos kino bendruomenei ir žiniasklaidai buvo pristatytos kasmet festivalio „Kino pavasaris“ organizuojamos ir jos metu vykstančios kino industrijos konferencijos „Meeting Point – Vilnius“  naujienos. Dvi iš jų ypatingai svarbios visam šalies kinui.

Pirmoji jų ta, kad šiemet balandžio 4–6 d. vyksiančiame „Meeting Point – Vilnius“ vyks viena svarbiausių kino konferencijų Europoje – „Europos kino forumas“ (European Film Forum). Antroji – jaunieji kino kūrėjai turės galimybę savo filmus pristatyti Kanų festivalyje.

„Europos kino forumas“ – svarbiausios kino rinkos aktualijos Vilniuje

Europos Komisijos 2015 metais inicijuotas „Europos kino forumas“ yra skirtas padėti audiovizualinio turinio kūrėjams pristatyti savo kūrybą Europoje ir už jos ribų, supažindinti su skaitmeninio amžiaus naujovėmis ir galimybėmis. „Europos kino forumas“, pritraukiantis įvairių sričių profesionalus, kino ir televizijos įžymybes, jau aplankė Kanų, Venecijos, Berlyno ir kitus didžiuosius kino festivalius. Šiais metais „Europos kino forumas“ kino srityje dirbantiesiems aktualias diskusijas ir seminarus surengs Vilniaus kino festivalyje, konferencijoje „Meeting Point – Vilnius“.

„Žengiam koja kojon su Europos kino industrija. Tai, kad Europos Komisija pasirinko mus, yra didžiulis mūsų darbo įvertinimas. Tai ir atsakomybė, ir galimybė visai Europai pristatyti Vilnių ir Lietuvos kino kūrėjus. Esu įkvėptas jų entuziazmo, ambicingų bei didelį potencialą turinčių kino projektų“, – susitikimo metu sakė „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Kaip pasaulinėje ir europinėje kino rinkoje atrasti vietą filmams iš mažų šalių, kokios geriausios šiandienos kino rinkodaros praktikos ir kaip Europos kūriniams būti labiau matomiems ir pelnyti tarptautinį pripažinimą, kaip jauniesiems kino kūrėjams atrasti savo vietą konkurencingoje rinkoje ir kaip pasinaudoti neribotomis galimybėmis – dalis temų, kuriomis bus kalbama Vilniuje vykstančiame „Europos kino forume“.

Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas paragino šalies kino atstovus būti aktyvius „Europos kino forumo“ metu. Pasak jo, mažosios Europos Sąjungos šalys turėtų garsiai kalbėti apie savo kiną ir būti aktyvios tarptautinėje kino arenoje. „Lietuvos kinas turėtų orientuotis į tarptautinį kontekstą“, – teigė R. Kvietkauskas.

„Kino pavasaris“ organizuoja „Europos kino forumą“ kartu su Lietuvos kino centru ir „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuru.

Siekdamas sukurti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kino kūrėjams aktualią trijų dienų programą, „Meeting Point – Vilnius“ įkūrė patariamąją tarybą, kurioje dalyvauja patyrę kino rinkos ekspertai – žurnalistas ir analitikas iš Didžiosios Britanijos Michael Gubbins, kino pramonės ekspertė iš Prancūzijos Marketa Hodouskova ir Roterdamo kino festivalio atstovė Ludmila Cvikova.

Jaunieji kino talentai – Kanų festivalyje

„Meeting Point – Vilnius“ turi ir daugiau intriguojančių naujienų kino kūrėjams. Kartu su Lietuvos kino centru organizuojamas „Meeting Point – Vilnius“ jaunuosius Lietuvos kino talentus pakvies į kūrybines dirbtuves bei diskusiją apie kūrybą ir rinkodarą skaitmeniniame amžiuje. Tam skirta  speciali programa „Zero Day“.

„Naujųjų Europos talentų atradimas ir iškėlimas yra „Meeting Point – Vilnius“ ir „Kino pavasario“ DNR. Siekiame padėti kylantiems kino kūrėjams pristatyti savo kūrybą ir atrasti auditoriją už šalies ribų“, – sakė „Meeting Point – Vilnius“ programos kuratorė Rita Stanelytė.

Naujiesiems talentams atrasti skirta ir kita „Meeting Point – Vilnius“ programos dalis – „Coming Soon“. Čia pristatomi filmų projektai, kurie vis dar yra kūrimo ar postprodukcijos procese. Šiemet „Coming Soon“ išsiplėtė geografiškai ir galimybę pristatyti savo filmų projektus turės Rytų bei Centrinės Europos kino menininkai debiutantai, kuriantys pirmą arba antrą savo filmą. Speciali „Coming Soon“ sesija bus skirta ir išskirtinai tik Baltijos šalių filmams.

Sesijos „Coming Soon“ laukia dar viena ypatinga naujovė – šiemet bus rengiamas konkursas ir tarptautinė komisija atrinks tris geriausius filmų projektus, kurie dalyvaus Kanų festivalio „Goes to Cannes“ renginyje. „Goes to Cannes“ tai speciali tarptautinio Kanų kino festivalio dalis, kurios metu kino pramonės atstovams – filmų pardavimo agentams, platintojams ir festivalių programų sudarytojams – rengiama kuriamų filmų projektų peržiūra.

Šiemet, bendradarbiaudamas su Kanų festivaliu, „Kino pavasaris“ suteiks galimybę trims geriausiems Baltijos šalių ir Rytų bei Centrinės Europos kino kūrėjams pristatyti savo kūrinius ir atrasti kelią į didžiuosius pasaulio kino ekranus.

„Meeting Point – Vilnius“ yra atviras naujiesiems Europos kino talentams ir jau pradėjo registruoti filmų projektų paraiškas „Coming Soon“ sesijai.

Konferencijos akreditacijas bus galima įsigyti vasario pradžioje.

Kadras iš filmo „Tobuli melagiai“
„Kino pavasario“ archyvas

Naujausia farso meistrų Fionos Gordon ir Dominique Abel komedija „Pasiklydę Paryžiuje“; „Ką mes veikiame šešėliuose“ režisieriaus Taikos Waititi dar vienas itin sėkmingas darbas „Laukinių žmonių medžioklė“; nacionalinis italų fenomenas, sumušęs šalies kino lankomumo rekordus „Tobuli melagiai“ ir nebanaliu humoru žiūrovus linksminantis rumunų kelio filmas „Du loterijos bilietai“ – štai taip atrodo šių metų „Kino pavasario“ programa „Komedijos“.

Kasdienybės satyra ir cirko triukai

Atrodo, nė viena šiuolaikinė komikų grupė nėra taip stipriai įsipareigojusi klasikinei komedijos rūšiai slapstick, kitaip vadinamai farsu, kaip Briuselyje kuriantys žymūs prancūzų komikai Fiona Gordon ir Dominique Abel. Kasdienės situacijos ir iš jų kylantis komizmas ryškus ir jų naujausioje komedijoje „Pasiklydę Paryžiuje“ (orig. „Paris pieds nus“, angl. „Lost In Paris“). Filmas savo, lyg spalvingo sapno stilistika šiek tiek primena „Kino pavasario“ hitą „Amelija iš Monmartro“.

Po dar kino teatre „Lietuva“ juokinusio „Ledkalnio“ („Iceberg“, 2005), „Kino pavasarį“ atvėrusios „Rumbos“ („Rumba“, 2008), po linksmų „Fėjos“ gaudynių („The Fairy, 2011) dešimtmetį kine kartu vaidinanti ir režisuojanti pora pristato jau ketvirtąją komediją. 

Gordon studijavo judesio teatre Paryžiuje, kur sutiko savo būsimą vyrą bei scenos partnerį Abel. Vėliau, persikėlę į Belgiją, jie įkūrė kompaniją „Courage mon amour“. Drauge gyvenantys ir dirbantys gamyklos patalpose Briuselyje, jie niekada nepavargsta nuo jų, galima sakyti, mėgstamiausios temos – žmonių keistenybių. Todėl naujausiame savo filme Fiona vaidina išsiblaškiusią keliautoją, o Dominique persirengia spalvingu benamiu valkata.

Filmas pasakoja apie Kanados bibliotekoje dirbančią Fioną, kuri sulaukia laiško nuo Paryžiuje gyvenančios tetos Martos. Ją vaidina „Oskarui“ už vaidmenį Michaelio Haneke „Meilėje“ nominuota Emmanuelle Riva. Fiona akimirksniu susikrauna kuprinę ir išvyksta pas 84-erių senolę. Ši nė kiek ne mažiau nutrūktgalviška nei pati dukterėčia. Nuotykiai prasideda, kai Paryžiuje Fiona netenka kuprinės ir susipažįsta su benamiu Domu, tampančiu jos gidu mieste.

„Šiais tamsiais laikais norėjosi sukurti šviesų ir nerūpestingą filmą. Žinoma, jame yra ir dalykų, kurie mus jaudina ir, norisi tikėti, atskleidžia žmogiškumą“, – apie filmą pasakoja režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja.    

Tačiau filmas intriguoja ne tik dėl satyriško siužeto. Dinamiškoje ir romantiškoje situacijų komedijoje matome Gordon ir Abel meistriškai kontroliuojamus kūno judesius, kurie primena nebyliojo kino aktorius: Charlie Chapliną, Jacques Tati. Tačiau vietoje to, kad paprasčiausiai imituotų, kūrėjai švelniai parodijuoja klasikus. Subtiliai perteikdami modernaus šokio eleganciją, gatvės cirko humorą bei linksmus pokštus, Gordon ir Abel ekrane atgaivina legendinę prancūzišką komediją.  

Ir juokinga, ir rimta

Italijoje nacionaliniu, kino teatrus užtvindžiusiu reiškiniu tapusi režisieriaus Paolo Genoveses dramedija „Tobuli melagiai“ (orig. „Perfetti sconosciuti“, angl. „Perfect Strangers“) kelia klausimą: kaip gerai pažįstate savo geriausią draugą ar antrąją pusę?

Grupelė draugų susirenka prie bendro vakarienės stalo ir nusprendžia pažaisti žaidimą: visi mobilieji telefonai sugula ant vaišių stalo, kiekviena SMS žinutė perskaitoma kompanijai girdint, kiekvienas skambutis atsiliepiamas įjungus garsiakalbį. Paprasta ir aišku. Intriguojančio žaidimo tikslas – įrodyti, kad nė vienas neturi ko slėpti. Tačiau argi taip būna? Puikiai suvaidinta, jaudinanti, tuo pačiu ir juokinga, ir rimta komedija už geriausią scenarijų jau apdovanota Niujorko TRIBECA ir Kairo kino festivaliuose.

Režisierius P. Genoveses pažadėjo aplankyti Lietuvą su viena iš filmo aktorių ir susitikti su festivalio žiūrovais Vilniuje ir Kaune.

Naujosios Zelandijos komedijų meistras grįžta repo ritmu

Vienas juokingiausių 2016 metų filmų „Laukinių žmonių medžioklė“ („Hunt for the Wilderpeople“) vienija puikius aktorius, talentingą režisierių Taika Waititi, kurį itin išgarsino kultinė komedija apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“, ir skvarbų, ekscentrišką humorą. Repo muzikos ritmus pamėgęs neprognozuojamo charakterio paauglys ir sunkiai sukalbamas, šiurkštus, vienišas medžiotojas išeina į Naujosios Zelandijos mišką nė nenutuokdami, kad jų visuotinę paiešką paskelbs policija ir vaikų teisių apsaugos tarnyba. Waititi jau dabar pelnytai vadinamas vienu labiausiai juokinančių balsų šiuolaikiniame kine. Aštuoni už šį filmą pelnyti publikos simpatijų prizai tuo net neleidžia abejoti. 

Paprastas, bet geras humoras

Minimalistinis kelio filmas „Du loterijos bilietai“ (orig. „Doua lozuri”, angl. „Two Lottery Tickets“) – paprasto ir gero humoro pavyzdys. Nors šios rumunų komedijos biudžetas tesiekia 30 tūkst. eurų, jos kūrėjų nuostabai, filmą jau aplankė virš 130 tūkst. žiūrovų. Istorija pasakoja apie tris draugus nevykėlius, ieškančius pamesto loterijos bilieto. 6 milijonų eurų laimėjimas – vertas bet kokių pastangų, tad filmo herojams belieka leistis į absurdišką kelionę, o jos metu sutikti ir visokių keistuolių, ir pavojingų tipų. Nepaprastai linksmas ir juokingas filmas.  

Kadras iš filmo „Baleto šokėjas“

„Kino pavasario“ programoje „Dokumentiniai filmai“ – keturiolika istorijų apie fenomenalius mūsų pasaulio reiškinius ir žmones. Rasti sau artimą juostą bus lengva kiekvienam. Globalios problemos (terorizmas, kariniai konfliktai ir jų pasėkmės), talentingos asmenybės (muzikantas Frankas Zappa, grupė „Iron Maiden“, baleto šokėjas Sergejus Poluninas) ar tiesiog Turkijos sostinės gatvėse gyvenančios katės – tik keletas programos temų ir jas plėtojančių herojų.

Dalis festivalio dokumentikos programų filmų nagrinėja meno ir politikos, meno ir menininko santykį, kita dalis aiškinasi praeities padarinius, o dar kita iš arčiau supažindina su garsiomis asmenybėmis ar retai mūsų dėmesį patraukiančiais kasdienybės herojais.

„Tai turbūt margiausia festivalio programa. Temomis, nuotaikomis ir forma besiskiriančiais filmais ieškojome pusiausvyros tarp pasaulio aktualijų ir įkvepiančių istorijų, ir netgi tokios romantikos kaip Stambulo katės,“ – filmų įvairovę apibūdino programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Muzika ir politika

Pagroti Išlaisvinimo dienos šventės proga itin uždara Šiaurės Korėja pasikviečia užsienio roko grupę. Tai pirmasis tarptautinis roko koncertas šalyje. Keisčiausia, jog iš visų galimų variantų, buvo pakviesta dar Jugoslavijos laikais susibūrusi itin kontraversiška serbų grupė „Laibach“. Norint suprasti, koks neįprastas korėjiečių pasirinkimas, užtenka pasiklausyti nors vienos grupės dainos ar pasižiūrėti kurį nors jų muzikinį klipą. „Laibach“ pasirodymuose naudoja militaristinius elementus, įvairių režimų propagandinius filmus, todėl ne kartą buvo apkaltinti prijaučiant nacizmui, o jų repertuare – netikėtos pop dainų interpretacijos. Šiam koncertui grupė sukūrė tradicinės Korėjos dainos ir miuziklo „Muzikos garsai“ perdirbinius. Režisierių Uģis Olte ir Morten Traavik filmas „Išlaisvinimo diena“ („Liberation Day“) atidžiai seka pasiruošimą koncertui ir grupės narių įspūdžius patiriant fatasmagorišką Šiaurės Korėjos realybę. Iki filmo pabaigos nepaleidžia intriga, ar publika ir vyriausybės atstovai supras „Laibach“ ironiją?

Dar vienas neįtikėtinas koncertas prisimenamas filme „Dainuok man, Sarajevai!“ („Scream for me Sarajevo“, rež. Tarik Hodžic) – legendinės grupės „Iron Maiden“ vokalisto Bruce’o Dickinsono pasirodymas Bosnijos ir Hercogovinos sostinėje 1994 metais. Filmas pasakoja, ką šis koncertas reiškė į Balkanų karo alinamą regioną atvykusiems muzikantams ir karo sąlygomis nesaugiame mieste gyvenantiems klausytojams.

2016 metų pradžioje viena garsiausių roko grupių „The Rolling Stones“ išsiruošė į koncertinį turą po egzotiškąją Lotynų Ameriką. Dešimt žemyno miestų ir daugiau nei pusšimtį metų grojančios grupės muzikos vis dar ištroškę gerbėjai. Britų režisieriaus Paulo Dugdale’o kelio filmas „The Rolling Stones“ turas po Lotynų Ameriką“ („The Rolling Stones Olé Olé Olé!: A Trip Across Latin America“) užčiuopia žemyne tvyrančias nuotaikas, grupės vidinį pasaulį ir įamžina pirmąjį istorijoje roko koncertą Kubos sostinėje Havanoje, į kurį susirinko 1,2 mln. žiūrovų.

„Aš esu garsus, bet dauguma žmonių nežino, ką aš veikiu“, – viename iš interviu sakė amerikiečių muzikantas Frankas Zappa (1940–1993). Iš archyvinių kadrų sumontuotas filmas „Frankas Zappa apie save“ („Eat That Question: Frank Zappa in His Own Words“, rež. Thorsten Schütte) puiki proga tai sužinoti ir suprasti, kodėl gi Vilniaus centre stovi šiam ekscentriškam, atviram ir talentingam muzikantui skirta skulptūra.

Užburiantis ir skaudinantis šokis

Jei niekados iki šiol negirdėjote Ukrainoje gimusio Sergejaus Polunino vardo, po filmo „Baleto šokėjas“ („Dancer“, rež. Steven Cantor) negalėsite jo pamiršti. Jis įsiveržė į baleto sceną kaip audra ir iškart buvo pramintas „gabiausiu savo kartos baleto šokėju“, bet būdamas 25-erių, savo karjeros viršūnėje, jis metė šokį. Kodėl? Tai nėra įprastas filmas apie baleto discipliną, bet intriguojantis maištaujančios sielos žmogaus portretas.

La Chana pasivadinusi flamenko šokėja, prieš staiga pasitraukiant iš viešo gyvenimo, pasiekė neįtikėtinų karjeros aukštumų. Šiandien legendinė scenos diva šokti gali tik sėdėdama, tačiau nepaisant to, filme „Flamenko karalienė“ („La Chana“, rež. Lucija Stojevic) ji po daugelio metų ruošiasi sugrįžimui į sceną. Kino kamerai ji atskleidžia, kodėl prieš daugelį metų nutraukė savo karjerą ir ką veikė visą tą laiką širdyje neblėstant aistrai šokti.

Šiandien sugrįžusi praeitis

1970 metais, būdamas 19-os, Williamas Powellas parašė nelaimingai pagarsėjusį bombų pasigaminimo vadovėlį ir aktyvistinį manifestą „Anarchisto receptų knyga“ („The Anarchist Cookbook“), kuris siejamas su kruvinais antivyriausybiniais išpuoliais ir terorizmu. Dokumentininkas Charlie Siskelis negailestinguose interviu su Powellu ieško moralinio savo kaltės pripažinimo kitų žmonių veiksmuose. Filmas „Amerikos anarchistas“ („American Anarchist“) piešia 8-ojo dešimtmečio politinį portretą.

„Paguodos moterys“ – terminas naudotas apibūdinti daugiau nei 200 000 Azijos moterų ir mergaičių, kurios buvo pagrobtos ir išnaudojamos kaip sekso vergės japonų armijos karių Antrojo pasaulinio karo metais. Trys šią prievartą patyrusios, dabar jau 90-metės moterys ryžtasi apie savo skausmą prabilti viešai ir reikalauja oficialaus Japonijos atsiprašymo. Filmas „Atsiprašymas“ („The Apology“, rež. Tiffany Hsiung) atskleidžia karinių konfliktų žalos mastus ir skatina nepamiršti siaubingų praeities nusikaltimų.

Festivalio programoje „Dokumentika“ taip pat bus galima išvysti:

Šių metų festivalio programoje bus rodomos dviejų išskirtinių kino asmenybių – amerikiečio Davido Lyncho ir iraniečio Abbaso Kiarostami – retrospketyvos. Išsamiau susipažinti su režisieriais ir jų kūryba kvies į programą įtraukti jų dokumentiniai portretai „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“ („David Lynch: The Art Life“, rež. Jon Nguyen, Rick Barnes, Olivia Neergaard-Holm) ir „76 minutės ir 15 sekundžių su Abbasu Kiarostami“ („76 Minutes and 15 Seconds with Abbas Kiarostami“, rež. Seifollah Samadian).

Intymi ir sukrečianti dokumentika „Karo šou“ („The War Show“, rež. Andreas Dalsgaar, Obaidah Zytoon) pasakoja apie Sirijos konfliktą iš radijo didžėjės ir jos draugų perspektyvos. Tarp 2011 ir 2013 metų filmuota medžiaga fiksuoja konflikto genezę: revoliucijos euforiją, jos išsigimimą ir visišką tautos nusivylimą.

Po 14 kalėjime praleistų metų vyras Gogita bando grįžti į gyvenimą ir susirasti moterį, kurią galėtų vesti. Internetinėje pažinčių svetainėje jis susipažįsta su Maka. Deja, moterį pamačiusi vyro mama, nėra patenkinta būsima nuotaka. Tragikomiškas filmas „Naujas Gogitos gyvenimas“ (orig. „Gogitas akhali tckovreba“, angl. „Gogita’s New Life“, rež. Levan Koguashvili) įkvepia optimizmu.

Katare daugiau nei milijonas migruojančių darbininkų dirba už grašius kontraversiškose 2022 m. FIFA pasaulio čempionato miestelio statybose. Po sunkios darbo dienos jie randa jėgų treniruotis savo pačių futbolo rungtynėms. „Darbininkų čempionatas“ („The Workers Cup“, rež. Adam Sobel) rekomenduojamas ne tik aistringiems futbolo fanams, filmas suteikia galimybę iš vidaus pamatyti grandiozinio renginio pasiruošimo užkulisius ir neįtikėtinus socialinius pasaulio kontrastus.

Filmas apie kates. Filmas apie benames kates. Filmas apie devynias benames Stambulo kates – miesto simbolį. „Stambulo katės“ („Kedi“, rež. Ceyda Torun) privaloma pasižiūrėti kiekvienam kačių mylėtojui.

Kadras iš filmo „Palaukit mūsų!“
Kūrėjų archyvas

„Ar mama mylėjo tave?“ – „Ji gerdavo daug alaus.“, – atsako devynerių metų našlaitis. Tai ištrauka iš „Oskarui“ nominuoto animacinio filmo „Moliūgėlio gyvenimas“, kuris bus rodomas šių metų festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Filmai šeimai“. Motinos mirtis, diskriminacija, išnaudojimas – tik keletas tikro gyvenimo temų, apie kurias šiemet vaikams iš didžiųjų ekranų pasakos patys vaikai.

„Tai filmai vaikams, kurių tėvai neaugina nuo pasaulio apsaugotame burbule, ir tėvams, kurie nebijo su vaikais kalbėti apie gyvenimą“, – šių metų programą „Filmai šeimai“ pristatė viena iš jos sudarytojų Aistė Račaitytė.

Tiek didelių, tiek mažų žiūrovų pamėgtoje festivalio programoje greta lėlinės animacijos, šiemet programoje atsiras ir mažiesiems kino mylėtojams mažiau pažįstama kino rūšis – dokumentinis kinas. Programoje rodomi du dokumentiniai filmai visai šeimai, pasak programos sudarytojų, turėtų dar stipriau pasibelsti į jaunųjų žiūrovų širdis.

Kas vienija viso pasaulio vaikus

Viena svarbiausių vaikystės kelionių – tai kelionė į mokyklą, kurią kasdien įveikia milijonai vaikų visame pasaulyje. Vieniems ji – ant asilų per dykumą Jordanijoje, kitiems – valtimis per upę Vietname ar slidėmis nuo stataus kalno Šveicarijoje. Režisierės Lina Lužytė (Lietuva) ir Sigrid Klausmann (Vokietija) apkeliavo aplink pasaulį, kad papasakotų nepaprastus vaikų išgyvenimus pakeliui į mokyklą dokumentiniame filme „Palaukit mūsų!“ (orig. „Nicht ohne uns!“, angl. „Not Without Us!“).

„Šioje kelionėje sužinojome nevaikiškus vaikų įspūdžius apie pasaulį, išgirdome jų idėjas, vertybes“, – pasakojo viena iš filmo „Palaukit mūsų!“ režisierių, L. Lužytė, šiemet pristačiusi savo pilnametražį debiutą „Amžinai kartu“.

Nors režisierė filmavo skirtinguose pasaulio žemynuose – nuo Meksikos iki Nepalo, jai nebuvo sunku susikalbėti su jaunaisiais filmo herojais. Jos teigimu, visi pasaulio vaikai kalba ta pačia nuoširdumo kalba. „Pastumdavau vertėją į šalį ir kalbėdavau gestų kalba, keliais išmoktais vietiniais žodžiais. Vaikai yra empatiški, tikri, todėl visada pavyksta užmegzti kontaktą net nemokant jų kalbos“, – pasakojo režisierė.

Ar nuskriaustas vaikas gali būti laimingas?

Devynerių metų berniukas, kuris save vadina Moliūgėliu, po alkoholikės motinos mirties lieka vienui vienas. Šeimą palikusio tėvo jis net neprisimena. Tuščia alaus skardinė yra vienintelis suvenyras, primenantis mamą. Moliūgėlis atsiduria vaikų namuose, kur gyvena kiti likimo nuskriausti vaikai. Nors būnant ten ir sunku, patikėti, kad jų dar gali laukti jaukūs namai ir graži šeima, viltis nenustoja rusenus. Nė vienas iš jų nebetiki, kad kada nors turės šiltus, jaukius namus ar gyvens gražioje šeimoje. Juk prieš akis – visas gyvenimas. Tiek daug pažinti, tiek daug atrasti… Moliūgėlis susiranda draugų, įsimyli mergaitę, vardu Kamilė, ir – neįtikėtina! – jis pasijunta laimingas.

Vienas geriausių 2016 metų animacinių filmų „Moliūgėlio gyvenimas“ (orig. „Ma vie de courgette“, ang. „My Life as a Zucchini“) sukurtas pagal populiarią rašytojo Gilles Paris knygą „Moliūgėlio autobiografija“. Knygą adaptavo viena talentingiausių jaunųjų kino kūrėjų Europoje – prancūzų scenaristė Celine Sciamma, o režisavo šveicaras Claude‘as Barras.

„Tai buvo dešimties metų kelionė nuo knygos iki filmo“, – specialiame interviu „Kino pavasariui“ sakė pretendentas į šių metų „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią animacinį filmą C. Barras. Režisierius pasakojo, kad filmo kūrybinė komanda susidūrė su nemažai sunkumų – dėl itin mažo biudžeto režisierius net ir pagalvoti negalėjo apie galimybę perfilmuoti scenas, todėl dailininkai kruopščiai repetavo kiekvieną mizansceną, kiekvieną lėlės judesį.

Kritikų išgirto nepriklausomo animacinio filmo premjera įvyko Kanų festivalyje, kur „Moliūgėlio gyvenimas“ tapo didžiausiu metų atradimu. Lietuvos žiūrovai juostą galės išvysti festivalio „Kino pavasaris“ metu.

Mergaitė, drąsesnė už vyrus

Dokumentinis epas – taip būtų galima pavadinti meistriškai nufilmuotą JAV režisieriaus Otto Bello filmą „Erelių medžiotoja“ („The Eagle Huntress“). Jis pasakoja apie Mongolijoje gyvenančią 13 metų mergaitę, kuri išdrįso pakeisti tūkstantmetę tradiciją ir tapti pirmąja su ereliu medžiojančia moterimi.

Drąsos, ištvermės ir išgyvenimo įgūdžių reikalaujanti medžioklės su kilniaisiais ereliais tradicija perduodama iš kartos į kartą – tėvo sūnui. Mergaitės yra bailios, jos greit sušąla, nemoka medžioti – su tokiais mitais kovoja trylikametė. „Jei gali berniukas, kodėl negaliu aš“, – sako filmo herojė Aišopalan.

„Ji stipri. Jai patinka laimėti. Ar tai būtų grumtynės su berniukais, ar medžioklė su ereliu“, – apie savo heroję pasakojo režisierius Otto Bellas.

Režisierius seka paskui paauglę nevaikiškų išbandymų kupinu keliu – nuo kvapą gniaužiančių kilniųjų erelių kovos vaizdų į intymią aplinką, kur girdėti tylios jautrios mergaitės emocijos.

„Tai jaudinanti istorija apie narsą. O nepaprasto grožio filmo kadrai užburs įvairaus amžiaus vaikus ir suaugusiuosius“, – filmą komentavo A. Račaitytė. Didingas ir jautrus dokumentinis filmas aplankė daugybę kino festivalių visame pasaulyje ir susilaukė aukščiausių įvertinimų tiek iš kino kritikų, tiek iš žiūrovų.

Kadras iš filmo „Ji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kino pasaulyje itin šokiruojančiu vadinamas filmas „Ji“ („Elle“) jau laimėjo du „Auksinius gaublius“, nominuotas „Oskarui“, o prancūzų kino kritikų išrinktas geriausiu šalies metų filmu. Lietuvos žiūrovai „Ji“ pamatys „Kino pavasaryje“ – filmas atidarys kovo 23-iąją startuosiantį festivalį.

„Ji“ prasideda kraupiai: pagrindinę heroję, sėkmingos videožaidimų kompanijos direktorę, išprievartauja į namus įsiveržęs kaukėtas vyras. Tačiau užuot skambinusi policijai, moteris ima pati ieškoti šaltakraujo užpuoliko. Filmas tampa provokuojančiu psichologiniu trileriu, su mažiausiai tikėtais juodosios komedijos elementais. Po premjeros Kanuose dalis žiūrovų buvo šokiruoti, filmą pavadino „ypač trikdančiu“.

Filmą režisavo olandas Paulas Verhoevenas, išgarsėjęs mokslinės fantastikos hitais „Robotas policininkas“ („RoboCop“, 1987) ir „Viską prisiminti“ („Total Recal“, 1990) ar erotiniu trileriu „Esminis instinktas“ („Basic Instinct“, 1992). „Ji“ – per šviesmečius nuo tokių filmų.

„Ji“ centre yra prancūzų aktorė Isabelle Huppert, pažįstama iš Michaelio Heneke filmų „Pianistė“ („The Piano Teacher“, 2001), „Vilko valanda“ („Time of the Wolf“, 2003) ir „Meilė“ („Love“, 2012). Vaidmuo psichologiniame trileryje „Ji“ laikomas vienu geriausių aktorės karjeroje. Sausį I. Huppert buvo įteiktas „Auksinis gaublys“. Tikimasi, kad ji triumfuos ir „Oskarų“ ceremonijoje.

„Isabelle Hupper yra filmo „Ji“ varomoji jėga“, – neabejoja „Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė. – Ši labai talentinga aktorė pasiūlė režisieriui knygą, pagal kurią buvo parašytas filmo scenarijus, ir sukūrė Michelės Leblanc personažą, suteikdama jam specialių savybių.“

Kritikai filmą jau vertina kaip naujųjų laikų kino šedevrą, o pati I. Huppert jį vadina post-feministiniu. „Sutikčiau su tokiu požiūriu. Filmas dekonstruoja tradicinį feminizmą ir moters, kaip aukos poziciją“, – paaiškina S. Lingevičiūtė.

Kadras iš filmo „Ji“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Prancūzų kritikai apdovanojo olandų režisierių

„Auksinių gaublių“ ceremonijoje „Ji“ išrinktas geriausiu užsienio filmu. Šią juostą įvertino ir prancūzų kritikų gildija: tai vienas iš vos kelių kartų istorijoje, kai geriausio metų filmo apdovanojimas atiteko ne prancūzų režisieriaus darbui. Savaitgalį vykusiuose „Goya“ apdovanojimuose, vadinamuose ispaniškaisiais „Oskarais“, „Ji“ pripažintas geriausiu Europos filmu.

„Tai tikrai geriausias praėjusių metų prancūziškas filmas“, – pritaria „Kino pavasario“ vyriausiasis programos sudarytojas Edvinas Pukšta. – Netradicinis trileris, sulaužantis įsivaizduojamus žanro standartus. Šokiruojanti juodojo humoro satyra apie aistrą, intymumą ir visuomenės reakciją į smurtą.“

Atidarymo filmas „Kino pavasaryje“ tradiciškai tampa ir vienu ryškiausių festivalio filmų. Pernai festivalį atidarė senojo cirko žiaurumą demaskavusi islandiška dokumentika „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“, rež. Benedikt Erlingsson), kuriai muziką kūrė grupės „Sigur Ros“ nariai. Užpernai atidarymo filmu išrinkta Xaviero Dolano drama „Mamytė“ („Mommy“) tapo žiūroviškiausiu jubiliejinio festivalio filmu.

Filmo „Ji“ anonsas: 

Festivalio „Kino pavasario“ konkursinių programų pristatymas
Festivalio archyvas

Pasaulyje kasmet įvyksta daugybė kino festivalių. Juose pristatoma tūkstančiai filmų. „Kino pavasario“ programos sudarytojai atrinko geriausias Vidurio–Rytų Europos ir Baltijos jūros regiono juostas varžytis šių metų konkursinėse programose. Vasario 7 d. išskirtiniame artėjančio „Kino pavasario“ renginyje buvo pristatyti konkursuose „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“  ir „Trumpas konkursas“ dalyvaujantys filmai.

Konkursinėse programose – naujausios kino tendencijos ir ryškiausios aktualijos nuo smurto prieš vaikus iki pabėgėlių temos, kuri gvildenama įvairiais rakursais – ir kaip siaubo trileris, ir kaip atsitiktinė dokumentika. Kovo 23–balandžio 6 d. šalies kino teatruose padvelks nauji vėjai, pučiantys ir nuo mūsų šalies kino krantų.

„Andrius Blaževičius, Karolis Kaupinis, Kamilė Milašiūtė, Gediminas Šiaulys, Tomas Ramanauskas – tai pavardės jaunų ir labai talentingų režisierių. Ši karta verčia naują lapą Lietuvos kino istorijoje. Vieni jų debiutuoja, kiti pristato savo naujausius – visus mitus apie nepopuliarų, nuobodų lietuvišką kiną griaunančius filmus, – kalbėjo visas tris konkursines programas šiemet globojančio festivalio partnerio ERGO generalinis direktorius Saulius Jokubaitis. – Tarp laukiamiausių – ir patyrusio šalies dokumentininko Audriaus Stonio filmas „Moteris ir ledynas“. Šiemet lietuviai – labai stiprūs varžovai kolegoms iš plataus kontinento.“

Pristatymo transliacijos įrašas: 

Programos „Nauja Europa – nauji vardai“ debiutai

„Nauja Europa – nauji vardai“ – svarbiausia ir seniausiai vykstanti „Kino pavasario“ konkursinė programa, kurios tikslas pristatyti talentingiausius Vidurio ir Rytų Europos debiutantus. Vienas laukiamiausių festivalio filmų – lietuvių režisieriaus Andriaus Blaževičiaus ironiška juosta „Šventasis“ („The Saint“), kurioje pagrindinį ir vieną geriausių savo vaidmenų kine atliko talentingasis Marius Repšys. A. Blaževičiaus filmas satyriškai ir neįtikėtinai tiksliai vaizduoja posovietinę lietuvių kasdienybę ir subtiliai juokiasi iš gyvenimo beprasmybės. Filmas susilaukė didelio dėmesio ir pagyrų tarptautiniuose kino festivaliuose, o „Kino pavasaryje“ jį pirmą kartą galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

Festivalio numylėtinė, aktorė Margita Gosheva jau trečią kartą atvyksta į Vilnių – šį kartą pristatyti savo vaidmenį filme „Šlovė“ (orig. „Slava“, ang. „Glory“). „Gera grįžti į mylimą Vilnių“, – sakė prieš porą metų „Kino pavasaryje“ geriausia aktore už vaidmenį filme „Pamoka“ apdovanota bulgarė. Šiemet ji ir vėl sukūrė pagrindinį vaidmenį bulgarų Kristinos Goshevos ir Petario Valchanovo filme.

Į festivalį taip pat grįžta ir „Kino pavasario“ laureatas už geriausią trumpametražį filmą „Siaubūnas“ (orig. „Csicska“, ang. „Beast“) – vengrų režisierius Atilla Tillas, kuris šiemet pristatys originalią juostą „Žudikai ant ratų“ (orig. „Tiszta szívvel“, ang. „Kills on Wheels“), pasakojančią beprotišką istoriją apie žmones invalido vežimėlyje, kurie, ieškodami pragyvenimo šaltinio, tampa samdomais smogikais. Filme vaidina asmenys su negalia, kurie nevengė saviironiškai pažvelgti į savo padėtį ir pademonstravo puikius aktorinius gabumus.

Kadras iš filmo „Paskutinė šeima“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Dar viena išskirtinė kriminalinė drama – Bogdano Mirica filmas „Šunys“ (orig. „Câini“, ang. „Dogs“). Tai visiškai nauja kryptis pastaruoju metu visame pasaulyje ypač populiariame Rumunijos, šių metų festivalio partnerės, kine. Puikiai sukonstruota kriminalinė drama yra įvilkta į vesterno rūbą.

Programoje – du filmai iš Lenkijos. Vienas jų – daugybę apdovanojimų pelnęs trisdešimtmečio Jano P. Matuszyńskio debiutas „Paskutinė šeima“ (orig. „Ostatnia rodzina“, ang. „The Last Family“). Jis sukurtas remiantis žymaus dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istoriją. „Girių karalaitis“ (orig. „Królewicz Olch“, ang. „The Erlprince“)  – kitas programos filmas – originalia forma pasakoja apie keturiolikmetį paauglį, kuris tyrinėja paralelinių pasaulių egzistavimą.

„Nauja Europa – nauji vardai“ bus rodomi ir estų, kroatų, serbų, slovakų filmai, tarp kurių: „Purvas“ (orig. „Špína“, ang. „Filthy“, rež. Terezos Nvotovos), pasakojantis apie septyniolikmetės išbandymų kupiną kelią į suaugusiųjų gyvenimą; „Nespoksok į mano lėkštę“ (orig. „Ne gledaj mi u pijat“, ang. „Quit Staring at My Plate“, rež. Hana Jušić) – istorija apie nepakenčiamą šeimos gyvenimą mažyčiame bute, kur nėra vietos asmeninei erdvei; „Adata po slenksčiu“ (orig. „Igla ispod praga“, ang. „The Black Pin“, rež. Ivan Marinović) – juosta apie stačiatikių dvasininką, nuo kurio nusisuka net Dievas,  ir tragikomedija savižudybės tema „Rekviem poniai J“ (orig. „Rekvijem za gospodju J“, ang. „Requiem for Mrs. J“, rež. Bojan Vuletić).

Santa Lingevičiūtė ir Edvinas Pukšta
Festivalio „Kino pavasario“ konkursinių programų pristatymas
Festivalio archyvas

„Baltijos žvilgsnio“ tikros istorijos

„Baltijos žvilgsnyje“ – vėlgi bus pristatyti Baltijos jūros regiono kino kūrėjų darbai. Vienas jų – geriausio filmo apdovanojimą Tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ pelniusi estų režisierės Kadri Kousaar juodojo humoro komedija „Mama“ (orig. „Ema“, ang. „Mother“).  Intelektualus, nenuspėjamas scenarijus vers žiūrovus aikčioti – tai filmas, kuris kaskart žiūrint suprantamas vis kitaip.

Būtina pamatyti ir naująjį Audriaus Stonio dokumentinį filmą „Moteris ir ledynas“ („Woman and the Glacier“), pasakojantį apie lietuvių mokslininkę, kuri, tirdama ledyno periodą ir jo veiksnius, visiškai viena gyvena ir dirba trijų kilometrų aukštyje. Nepakartojamas operatoriaus Audriaus Kemežio darbas primins, koks malonumas žiūrėti kiną didžiajame ekrane.

„Giminaičiai“ (orig. „Rodnyje“, ang. „Close Relations“) – dar vienas labai įdomus ir aktualus dokumentinis filmas. Jo autorius – Vitalijus Manskis – praėjusiais metais iš Vilniaus išsivežė geriausio filmo apdovanojimą už savo pasakojimą apie Šiaurės Korėją „Čia visad šviečia saulė“. „Giminaičiuose“ režisierius aplanko plačiai Ukrainoje išsibarsčiusias gimines ir užfiksuoja skirtingą, nesuderinamą tos pačios šeimos požiūrį į gyvenimą, konfliktą Ukrainoje. Šioje kelionėje režisierius sužino turįs lietuviškų šaknų.

Kadras iš filmo „Voluinė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiemet dokumentiniai filmai festivalyje ypatingai stiprūs. „Kino pavasario“ žiūrovai išvys ir šiuolaikinės dokumentikos šedevrą – Sergejaus Loznicos filmą „Austerlicas“ („Austerlitz“) – išradingą žvilgsnį į Holokausto turizmą. Režisierius pasyvia kamera fiksuoja žmones, lankančius koncentracijos stovyklas – atsitiktinai užfiksuoti vaizdai stulbina, baugina, ką ir kodėl veikia turistai kančios bei mirties vietose. Šio filmo montažo režisierius – lietuvis Danielius Kokanauskis, kuris montavo dar vieną konkursinės programos filmą – estų ir lietuvių bendros gamybos trilerį „Apsimetėliai“ (orig. „Teesklejad“, ang. „Pretenders“). Filmą prodiusavo Uljana Kim („Mariupolis“, „Lošėjas“).

Holokausto tema originaliai paliečiama ir Chriso Krauso filme „Vakarykštės gėlės“ (orig. „Die Blumen von gestern“, ang. „The Bloom of Yesterday“). Režisierius pasirinko romantinės komedijos žanrą siekdamas atskleisti sudėtingus potyrius.

Programoje taip pat bus galima išvysti praėjusiais metais Kanų festivalyje pristatytą rusų filmą „Mokinys“ (orig. „Učenik“, ang. „The Student“). Jis paremtas Oskaro Koršunovo mėgiamo vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjese „Kankinys“, kurią teatre yra inscenizavęs ir lietuvių režisierius.

„Baltijos žvilgsnio“ programoje žiūrovai taip pat išvys kruviną meilės istoriją filme „Voluinė“ (orig. „Wołyń“, ang. „Hatred“, rež. Wojciech Smarzowski), radijo didžėjės iš Sirijos refleksiją apie karą filme „Karo šou“ („The War Show“, rež. Andreas Dalsgaard, Obaidah Zytoon), su rasizmu susidūrusios paauglės samės bandymą atrasti naują tapatybę filme „Samių kraujas“ (orig. „Sameblod“, ang. „Sami Blood“, rež. Amanda Kernell) ir kt.

Kadras iš filmo „Po mirties, prieš pragarą“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Trumpame konkurse“ – 4 lietuvių premjeros

„Trumpo konkurso“ programa nustebins žanrų įvairove ir originaliomis kino formomis. Joje viso varžysis 32 filmai iš 14 šalių. Tai juostos apie aistrą, meilę, kerštą, karą, šantažą, neramią vaikystę, dideles svajones, vienos lyties santuoką ir mirtį.

Ypatingo žiūrovų susidomėjimo turėtų sulaukti vengrų režisieriaus Tamaso Koszegio kino eksperimentas „Kopijuotojas“ (orig. „The Copyist“). Filmas, sukurtas tik iš kopijavimo aparato nuotraukų ir tapo kūrybiniu iššūkiu aktoriams, kuriems teko ieškoti naujų išraiškos formų vaidinant priešais kopijavimo aparatą.

Vengrijos kinas bus ypač ryškus – konkursinėje programoje taip pat varžysis ir favoritas laimėti šių metų „Oskarą“, režisieriaus Kristofo Deako filmas „Choras“ (orig. „Mindenki“, ang. „Sing“). Tikrais įvykiais paremta drama pasakoja apie žymiausią regione mokyklos chorą, į kurį patenka tik gražūs vaikai ir kurio atranką gaubia žiauri paslaptis.

Programoje bus parodyti ir keturi lietuviški filmai, tarp kurių – skaudžias temas gvildenantys Karolio Kaupinio „Budėjimas“ („Watchkeeping“) ir Kamilės Milašiūtės „Motinos diena“ („The Mother’s Day“). Apie mirtį neįprastu būdu pasakos du animaciniai debiutai – Tomo Ramanausko „Po mirties, prieš pragarą“ („After Death, Before Hell“) ir Gedimino Šiaulio „Kaukai“ („Running Lights“).

Trumpo metražo kino gerbėjai, praleidę mėgstamą filmą, turės galimybę pamatyti visus trumpametražius specialiame festivalio naktiniame seanse.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kokie filmai neapleidžia tarptautinių kino festivalių žiūrovų minčių? Į kokias temas mūsų dėmesį siekia atkreipti didžiųjų festivalių programų sudarytojai? „Kino pavasario“ programos „Festivalių favoritai“ filmų žiūrovas kartu su herojais ieškos jų tapatybės, taps skaudžių ir smagių išgyvenimų liudininku, susipažins su visuomenės paribiuose gyvenančiais žmonėmis ir stebės uždarą skirtingų pasaulio šeimų gyvenimą.

Programos anonsas: 

Kas aš esu ir kur aš einu? 

Geriausias filmas, režisierius, operatoriaus darbas, scenarijus, montažas, muzikinis takelis, antraplanė aktorė ir aktorius – režisieriaus Yannis Sakaridis filmas „Mėnesiena“ („Moonlight“) vertas visų šių „Oskaro“ nominacijų, iškart po premjeros pasigirdusių puikių kino kritikų atsiliepimų ir „Kino pavasario“ žiūrovų dėmesio. Emocinga drama aprėpia tris skirtingus pagrindinio veikėjo – afroamerikiečio vaikino Širono – gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Tą patį žmogų įkūnijantys trys skirtingi puikūs aktoriai pasakos intymią ir paveikią savęs pažinimo istoriją.

Kuklų vaikiną mokykloje engia bendraklasiai, o namuose, skurdžiame Majamio priemiestyje, laukia nuo narkotikų priklausoma mama. Savo vietos nerandantį Široną imasi globoti ir jo sektinu pavyzdžiu tampa netikėtai sutiktas narkotikų prekeivis Chuanas ir jo draugė Teresa. „Mėnesiena“ – nuo pirmo iki paskutinio kadro įtraukiantis ir dar ilgai mintyse išliekantis vizualiai stulbinantis filmas.

„Juosta labai savalaikė, ypač dėl praeitų metų įvykių, kurie buvo itin baugūs JAV mažumoms: nežmogiškas policijos elgesys su afroamerikiečias ir homofobiškas išpuolis Orlando gėjų klube,“ – filmo pasirodymo kontekstą komentuoja meno vadovė Santa Lingevičiūtė. 

Filmo „Mėnesiena“ anonsas: 

Vakarų Europoje augant islamofobijai, programoje bus pristatyta dar viena šių dienų aktualijas atspindintis juosta – olandų režisieriaus Mijke de Jongo drama „Laila M.“ („Layla M.“). Ji pasakoja apie Amsterdame, marokiečių šeimoje, gyvenančią musulmonę merginą.

Aštuoniolikmetė Laila, negalėdama susitaikyti su kasdien patiriama religine diskriminacija, prisijungia prie radikalių musulmonų grupelės. Mergina vis labiau įsitraukia į bendraminčių veiklą, drąsiai priešinasi neteisybei, tolsta nuo šeimos, nusprendžia slapta ištekėti už aktyvisto Abdelio ir paskui jį išvyksta į Artimuosius Rytus, kur, jos įsitikinimu, yra tikrieji namai. Naiviai įtikėtos idėjos, romantiški jausmai ir religinės saviraiškos siekis Lailą atvedė ten, kur ji visai netroško atsidurti. 

Filmo „Laila M.“ anonsas: 

Paaugliai žengia į suaugusiųjų pasaulį 

Stebėjimo kamera fiksuoja, kaip chaotiškos Filipinų sostinės Manilos gatvėje partrenkiama bežaidžianti mergaitė. Vairuotojas pasprunka. Tai nėra režisieriaus Eduardo Roy Jr. filmo „Paprasta šeima“ (orig. „Pamilya Ordinaryo“, ang. „Ordinary People“) pagrindinė istorija, o tik siaubingas fonas, kuriame gyvena juostos herojai – nepilnamečiai gatvės vaikai.

Šešiolikmetė Džein ir jos vaikinas septyniolikmetis Ariesas miega ant kartoninių dėžių visai šalia pravažiuojančių mašinų, vagiliauja, kad prasimaitintų, ir augina mažiau nei prieš mėnesį gimusį kūdikį. Filme išvysite stebėjimo kamerų vaizdus, parodančius, ko paaugliams teko griebtis, ką ištverti desperatiškai ieškant pagrobto kūdikio ir ką kasdien išgyvena benamiai vaikai. 

Filmo „Paprasta šeima“ anonsas: 

Skirtingų kartų bendravimu besidominti flamandų režisierė Fien Troch naujausiame, ironiškai pavadintame filme „Namai“ („Home“) kuria paauglių ir jų tėvų santykių paveikslą. Kai septyniolikmetį Keviną paleidžia iš kalėjimo, kur jis pateko dėl smurtinio elgesio, vaikinas išreiškia norą kurį laiką pagyventi tetos šeimoje. Kevinas greitai užmezga ryšį su to paties amžiaus pusbroliu Samiu ir jo geriausiu draugu Džonu. Abejingus mokyklai, nesusikalbančius su tėvais ir begaliniame nuobodulyje skendinčius paauglius sukrečia tragedija. Įtikinantys personažų portretai, artimos kartų santykių problemos, įtaigus filmo siužetas – tai tik dalis priežasčių, kodėl šį filmą verta pamatyti ne vien paaugliams ir jų tėvams. 

Filmo „Namai“ anonsas: 

Festivalio programoje „Festivalių favoritai“ taip pat bus galima išvysti: 

• Butane kurto filmo „Hema Hema: padainuok man, kol laukiu“ (orig. „he-mà he-mà“, ang. „Hema Hema: Sing Me a Song While I Wait“) režisierius – Tibeto lama Khyentse Norbu. Mistiškoje juostoje jis vaizduoja šventą ritualą džiunglėse, kurio metu, po kaukėmis pasislėpę dalyviai siekia absoliučios laisvės ir vidinio savęs pažinimo. Filmas uždraustas rodyti Butane. 

Filmo anonsas: 

• Bankoko raudonųjų žibintų kvartale dirbanti Lak sutinka buvusį klientą japoną Ozavą. Dviejų žmonių ir dviejų skirtingų pasaulių – triukšmingo megapolio ir ramaus Tailando kaimelio – susidūrimas hipnotizuojančioje režisieriaus Katsuya Tomita juostoje „Bankoko naktys“ („Bangkok Nites“). 

Filmo „Bankoko naktys“ anonsas:

• Piktas bedarbis graikas rasistas nori priversti emigrantus „sugrįžti ten, iš kur jie atvyko“, tačiau jo draugas ir kaimynas galvoja visiškai priešingai. Tragikomedija „Amerikos aikštė“ (orig. „Plateia Amerikis“, ang. „Amerika Square“) jau pelnė kino kritikų asociacijos FIPRESCI premiją Tarptautiniame Salonikų kino festivalyje. 

Filmo „Amerikos aikštė“ anonsas: 

• Gruzinų literatūros mokytoja Manana gyvena trijų kambarių bute kartu su tėvais, vyru, dviem vaikais ir žentu. Savo 52-ojo gimtadienio svečiams ji praneša, kad palieka šeimą ir išsikelia gyventi viena į išsinuomotą butą. Dramos „Mano laiminga šeima“ („My Happy Family“) pagrindinė veikėja įtaigiai perteikia nepaprastą moters ryžtą patriarchalinėje visuomenėje. Jis paryškinamas jautriomis baladėmis ar spontaniškomis vyrų choro dainomis.

Filmo „Mano laiminga šeima“ anonsas: 

Visi programos „Festivalių favoritai“ filmai čia.  

Kadras iš filmo „Mimozos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

22-asis Vilniaus kino festivalis skelbia, kokie gausios programos filmai surinko daugiausiai autoritetingų kino kritikų balsų. 13 kino ekspertų, kurių dauguma priklauso Tarptautinei kino kritikų federacijai FIPRESCI, pasirinktus filmus įvertino asmeniniais pažymiais. Tokiu principu sudaryta programa „Kritikų pasirinkimas“. Šiemet joje – 14 filmų, tarp kurių – naujausios Xavier Dolano, Andrea Arnold dramos ir keturių „Oskarų“ nominantas.  

Šiųmečiame kritikų sąraše – jau ne kartą festivalyje girdėtos pavardės, aktyviai rašančios ir analizuojančios kiną tarptautiniuose leidiniuose. Tai buvę „Kino pavasario“ žiuri nariai: Ariel Schweitzer (Izraelis), Andrei Plakhov (Rusijos Federacija), Carmen Gray (D. Britanija), Pamela Biénzobas (Čilė), Paolo Bertolin (Italija) ir kiti. Jie filmus atrinko iš trijų festivalio programų – „Metų atradimai“, „Festivalių favoritai“ ir „Dokumentika“, todėl filmų žanrai varijuoja nuo absurdo komedijos ar egzistencinio kelio filmo iki subtilios animacijos suaugusiems.

Programos anonsas:

„Nors programa labai įvairi, bet visuose filmuose juntama drąsa ieškoti originalaus pasakojimo būdo bei išbaigtas ir savitas stilius“, – „Kritikų pasirinkimą“ komentuoja viena „Kino pavasario“ programos sudarytojų Mantė Valiūnaitė.   

Brandžios moters drama

Daugiausia kritikų balsų surinkęs „Vandenis“ („Aquarius“) – antrasis pilnametražis brazilų režisieriaus Kleberio Mendonços Filho filmas. Tai pasakojimas apie 65-metę Klarą, buvusią muzikos kritikę, gyvenančią dviaukščio namo turtingoje Brazilijos pajūrio miesto dalyje ir prisiekusią sau niekada iš jo neišsikraustyti. Tačiau kompanija, nupirkusi visus kitus namo butus, pradeda manipuliatyvaus teroro žaidimus. Klara ryžtasi nepasiduoti besikeičiančiai aplinkai ir naujiesiems kapitalistinės santvarkos riteriams bei išsaugoti tai, kas jai brangiausia – kvartalo savitumą, prisiminimus ir jaukią bendrystę su kaimynais. Deja, kovoti ji lieka viena.

Filmo „Vandenis“ anonsas:  

Tikrovės ir paralelinių pasaulių sandūra Atlaso kalnų fone

Antrasis kritikų pasirinkimas „Mimozos“ („Mimosas“) – vienas įspūdingiausių programos filmų tiek vaizdo, tiek garso atžvilgiu. Režisierius Oliveris Laxe’as kuria realybės ir fikcijos ribas trinantį pasakojimą apie kelionę per Maroko Atlaso kalnus. Filmo herojai Saidas ir Ahmedas pažada nugabenti mirusį šeichą į jo gimtinę, tačiau ar jie tikrai žino kelią? Jųdviejų laukia įvairios kliūtys ir pavojai, kuriuos galima įveikti tik drauge ir labai tikintis, kad viskas pavyks. Tačiau žmogus dėl to ir yra žmogus, kad bijo, abejoja ar gali išduoti. Visą šį sudėtingumą perteikia filmo paraleliniai pasauliai, kurie žiūrovams užduos daug klausimų ir paliks begalę vietos interpretacijai.

Filmo „Mimozos“ anonsas: 

Juodas humoras ir magija

Programoje išvysime ir naujausią, stereotipus laužančią režisieriaus Alaino Guiraudie (2013 m. jo filmas „Nepažįstamasis prie ežero“ pelnė „Queer palmės šakelę“) absurdo komediją „Vertikali būsena“ (orig. „Rester vertical“, ang. „Staying Vertical“). Filmas pasakoja apie režisierių Leo, kuris Prancūzijos Pietuose ieško įkvėpimo naujam filmui. Tačiau netikėtai susitikęs su piemene Mari, jis susilaukia su ja vaiko ir lieka vienas juo rūpintis. Tyrlaukiuose besirutuliojančioje dramoje susipina aistros, sekso scenos, magija ir realizmas, laužantys įprastinius filmo priežasties ir pasekmės ryšius.

Filmo „Vertikali būsena“ anonsas:

Įelektrinantis aktorių duetas

„Kino pavasario“ žiūrovai su viena įdomiausių britų režisierių Andrea Arnold turėjo galimybę susipažinti žiūrėdami filmą „Akvariumas“ (2009). Šįkart režisierė, savo darbuose daugiausiai dėmesio skirianti socialinėms problemoms, pristato pirmąją Amerikoje sukurtą juostą „Amerikos mylimoji“ („American Honey“). Tai ryškus ir vizualus pasakojimas (dėka įspūdingo Robbie Ryano kameros darbo) apie jauną merginą, priverstą dėl sudėtingos situacijos namuose leistis kartu į kelią su grupe jaunuolių, keliaujančių po vidurio Vakarų Ameriką. Šis kelio filmas atskleidžia platų Amerikos socialinį žemėlapį ir leidžia gėrėtis neprofesionalios aktorės Sashos Lane bei aktoriaus Shia LaBeoufo užburiančiu ir įsimintinu darbu kadre.

Filmo „Amerikos mylimoji“ anonsas: 

Keturių „Oskarų“ nominantas

Geriausias filmas, geriausias antraplanio vyro vaidmuo, geriausias scenarijus ir geriausias montažas. Net keturiems „Oskarams“ nominuota amerikiečių režisieriaus David Mackenzie juosta „Bet kokia kaina“ („Hell or High Water“) – tai ir šiuolaikinis vesternas, ir kriminalinė drama, ir aštrus veiksmo filmas. Du broliai suplanuoja kerštingą vagystę viename vakarų Teksaso banke tam, kad apsaugotų banko ketinamą pasiglemžti šeimos fermą. Filme meistriškai atsiskleidžia naujųjų ir senųjų Amerikos Vakarų susidūrimas, kur teisiųjų ir neteisiųjų ribos nebeegzistuoja.

Filmo „Bet kokia kaina“ anonsas:

Likusieji, aukštais balais įvertinti programos „Kritikų pasirinkimas“ filmai

Prancūzų siaubo trileris „Šviežiena“ (orig. „Grave“, ang. „Raw“, rež. Julia Ducournau) pasakoja apie vegetarų šeimoje užaugusią 16-metę merginą. Ji įstoja į prestižinę veterinarų mokyklą ir tam, kad pritaptų prie bendraamžių, privalo pirmą kartą paragauti žalios mėsos.

Jausminga turkų „Didelis didelis pasaulis“ (orig. „Koca dunya“, ang. „Big Big World“, rež. Reha Erdem) nukelia į nepaprasto grožio gamtą, kur nuo pasaulio slepiasi nusikaltimą įvykdę, save broliu ir seserimi vadinantys našlaičiai.

Filmo „Tikros moterys“ („Certain Women“, rež. Kelly Reichardt) pagrindinius, nepriklausomų, ryžtingų, originaliame scenarijuje veikiančių moterų portretus sukūrė tokios garsios aktorės, kaip Laura Dern, Michelle Williams, Kristen Stewart ir Lily Goldstone.

Intelektuali, melancholiška ir tuo pačiu smagi drama „Randuotos širdys“ (orig. „Inimi cicatrizate“, ang. „Scarred Hearts“, rež. Radu Jude) nukelia į 1937 m. Rumunijos sanatoriją ant Juodosios jūros kranto. Sunkiai sergantis 20-metis pasineria į skausmo ir linksmybių pilną įstaigos gyvenimą.

Kadras iš filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Naujausias Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ (orig. „Juste la fin du monde“, ang. „It‘s Only the End of the World“) vaizduoja jauno rašytojo susitaikymą su praeitimi prieš neišvengiamą mirtį. Vaidina Prancūzijos žvaigždynas: Nathalie Baye, Léa Seydoux, Vincentas Casselis, Marion Cotillard.

Dokumentinis filmas „Staklės“ („Machines“, rež. Rahul Jain) – vizualiai prikaustanti istorija apie tekstilės fabriką Indijoje ir itin sunkias, vergovę primenančias žmonių darbo sąlygas jame.

Rumunų režisierius Adrianas Sitaru filme „Derintokas“ (orig. „Fixeur“, ang. „The Fixer“) nagrinėja tėvystės, žurnalistinės etikos ir šiuolaikinės Europos klasių politikos temas.

Itin sėkmingas brito William Oldroyd debiutas „Ledi Makbet“ („Lady Macbeth“) pasakoja apie santuokoje su dvigubai vyresniu vyru dūstančią Ketrin. Aistringas romanas su rūmų vergu ją įkvepia maištui prieš XIX a. visuomenės normas.

„Raudonas vėžlys“ (orig. „La tortue rouge“, ang. „The Red Turtle“, rež. Michael Dudok de Wit) – robinzoniška, ramybe ir subtiliu animaciniu pasauliu užburianti istorija apie išlikimą ir stebuklingus įvykius negyvenamoje saloje.

Brandžios kino kalbos, ryškaus stiliaus, ir kas kartą šviežumu nustebinančio žvilgsnio į pasaulį netruks festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Meistrai“. Ir šiemet joje bus rodomi ilgai laukti naujausi žiūrovų pasitikėjimą pelniusių režisierių filmai. Patyrę kino kūrėjai apie gyvenimą kalba virtuoziškais rakursais ir provokatyviomis temomis.

Šiandien neabejotinai iškiliausias Čilės režisierius Pablo Larrainas savo šeštajame filme pasakoja apie dramatiškiausią „Nobelio“ literatūros premijos laureatą Pablo Nerudą. Neįprastas biografinis filmas „Neruda“ („Neruda“) sukonstruotas kaip žaismingas, intriguojantis trileris. Jo centre – policijos inspektorius, persekiojantis valstybės priešu paskelbtą, politiškai aktyvų poetą. Daugialypį inspektoriaus vaidmenį režisierius patikėjo vienam garsiausių Lotynų Amerikos aktorių Gaeliui Garcia Bernaliui. Sudėtingą Čilės istorijos periodą ir ypatingą Nerudos asmenybę režisierius perteikia jam būdinga stilinga kino kalba.

Vienas ryškiausių Pietų Korėjos kino kūrėjų – nuolatinis Kanų, Venecijos, Berlyno, o taip pat ir „Kino pavasario“ režisierius Chan-wook Parkas, šiemet nustebins kino gerbėjus savo naujausiu filmu „Tarnaitė“ (orig. „Ah-ga-ssi“, ang. „The Handmaiden“). Originalioje britų bestselerio „Kišianvagė“ ekranizacijoje netrūksta egzotiškos kultūros, įtampos, romantikos ir net erotikos elementų.

Kultinio filmo „Senis“ (Oldboy, 2003 m.) režisieriaus naujasis trileris „Tarnaitė“, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje, nukelia į Japonijos okupuotą Korėją kur turtingos japonės namuose tarnaite pradeda dirbti buvusi kišenvagė. Tarp dviejų moterų palengva užsimezga daugiau nei draugiškas ryšys, tačiau tarnaitė slepia be galo suktą planą, kurio gale turtingosios japonės turtai ir titulas turėtų atitekti ją viliojančiam aferistui. Tačiau siužetas šiame vizualiai užburiančiame filme iki pabaigos dar spės apsisukti ne vieną kartą.

Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas populiaraus kinų režisieriaus Xiaogango Fengo išskirtinės formos filmas „Aš nesu ponia Bovari“ (orig. „Wo bu shi Pan Jin Lian“, ang. „I Am Not Madame Bovary“), kuris tapo geriausiu San Sebastiano kino festivalio filmu. Jo veiksmą žiūrovai stebi neįprastu formatu – filmo kadrai įsprausti į besikeičiančius apskritimo arba kvadrato rėmus. Ši kine reta formalistinė technika tampa pridėtiniu filmo pasakojimo elementu. Pagrindinė filmo herojė Li (akt. Bingbing Fan), siekdama atgauti orumą po fiktyvių skyrybų su neištikimu vyru, sudrebina visą Kinijos teisinę sistemą, kurioje veši biurokratinis absurdas ir archajiški prietarai apie moteris.

Dar vienas kino meistras iš tolimųjų Rytų, japonas Kiyoshi Kurosawa Prancūzijoje sukūrė mistinę dramą „Dagerotipas“ (orig. „Le secret de la chambre noire“, ang. „Daguerrotype“). Filmo centre – itin sena fotografijos technika, reikalaujanti ilgo išlaikymo ir sustingusio pozuotojo, ir dėl tokio fotografavimo pamišęs menininkas. Fotografas savo gražuolę dukterį kankina valandų valandas, norėdamas sukurti kuo tobulesnį dagerotipą. Tik ką pradėjęs dirbti jaunas asistentas ima pastebėti neraminančią fotografo obsesiją.

Tiesiai iš Berlyno kino festivalio konkurso į „Kino pavasarį“ atkeliaus kino mylėtojams gerai pažįstamo režisieriaus Aki Kaurismäki naujausias filmas „Kita vilties pusė“ (orig. „Toivon tuolla puolen“, ang. „The Other Side of Hope“). Šį kartą suomių kino meistras kalba šiandien nepaprastai aktualia pabėgėlių Europoje tema. Filme vaizduojami netikėtai susipynę dviejų skirtingų žmonių – staiga praturtėjusio suomių pardavėjo ir pabėgėlio iš Sirijos – likimai.

Dar vienas „Kino pavasario“ veteranas, austras Ulrichas Seidlas, savo kritišką akį atsuko į kitą Vakarų pasaulio tuštybę – turistinę egzotinių gyvūnų medžioklę Afrikoje. Filme „Safaris“ (orig. „Safari“) režisierius seka turtingų austrų ir vokiečių keliais, kuriems, sumokėjus už medžioklę, telieka paspausti šautuvo gaiduką ir nusifotografuoti su trofėjumi.

„Kino pavasario“ programos sudarytoja Aistė Račaitytė vienu svarbiausių programos filmu įvardija naujausią austro Michaelio Glawoggerio filmą „Be pavadinimo“ („Untitled“). Režisierius siekė sukurti pasaulio portretą neapibrėždamas jo temos, be jokio skirtingose Balkanų, Italijos ir Afrikos vietose filmuotus gyvenimo epizodus jungiančio scenarijaus. Šio kelio filmo kryptį diktavo talentingo dokumentikos smalsumas, noras pažinti pasaulį. Deja, filmo užbaigti Glawoggeris nesuspėjo, po 4 mėnesių filmavimo jis Liberijoje užsikrėtė maliarija ir mirė. Filmo medžiagą pagal režisieriaus viziją pabaigė jo ilgametė kūrybos partnerė, montažo režisierė Monika Willi, dirbusi ir su daugeliu Michaelio Haneke filmų.

„Meistrų“ programoje bus parodyti ir dviejų Rumunijos naujosios bangos kino meistrų filmai – korupcijos ir tėvystės temą nagrinėjanti Cristiano Mungiu drama „Baigiamieji egzaminai“ (orig. „Bacalaureat“, ang. „Graduate“) ir Cristi Puiu „Sieranevada“ (orig. „Sieranevada“), pasakojanti apie labai skirtingus vienos šeimos narius, kurie susirenka pagerbti anapilin iškeliavusio patriarcho, tačiau pradeda ginčytis apie viską – gyvenimą, Dievą, komunizmą ir terorizmą, ir gedulinga vakarienė tampa jausmų ir emocijų audra. Taip pat „Kino pavasario“ žiūrovai išvys jiems puikiai pažįstamo turkų kilmės vokiečių kino režisieriaus Fatiho Akino filmą „Bėgam iš Berlyno“ (orig. „Tschick“, ang. „Goodbye Berlin“), sukurtą pagal populiarią paauglių literatūros žvaigždės, rašytojo Wolfgango Herrndorfo knygą apie du jaunuolius, kurie vogta mašina ir leidžiasi į kelionę pažinti suaugusiųjų pasaulį. Programoje bus rodomas ir kritikų liaupsinamas prancūzo Bertrando Bonello filmas „Nocturama“ (orig. „Nocturama“) – šiuolaikiškas, stilingas trileris pateikiantis savitą pasaulį drebinančio terorizmo interpretaciją.

„Kino pavasario“ lietuviškų filmų pristatymas

Filmas apie Joną Meką, Audriaus Stonio ir Linos Lužytės dokumentikos, Tomo Ramanausko ir Gedimino Šiaulio animaciniai debiutai kine ir pirmoji galimybė pamatyti 2008-ųjų ekonominę krizę reflektuojantį „Šventąjį“ – tai tik keletas štrichų iš kovo 23-ąją prasidedančio „Kino pavasario“ lietuvių filmų programos.

Iš viso didžiausiame Lietuvoje kino festivalyje šiemet šalies režisieriai pristatys 3 pilnametražius ir 13 trumpametražių filmų.

„Lietuvių filmų programa atspindi šių metų festivalio šūkį „Nauji vėjai“. Daug debiutinių filmų, drąsus naujų kino formų ieškojimas, atviras žvilgsnis į mus supančią tikrovę. Visų laukiamas proveržis Lietuvių kine išties prasidėjo, tereikia įdėmiai stebėti jame vykstančius procesus“, – antradienį Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje įvykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo viena iš programos sudarytojų Mantė Valiūnaitė.

Stiprūs pilnametražiai

Tarp laukiamiausių naujų lietuvių filmų neabejotinai yra Andriaus Blaževičiaus pilnametražis debiutas „Šventasis“. Drama realistiškai ir su juodu humoru vaizduoja 2008 m. ekonominės krizės paveiktą Lietuvą ir joje bandantį išlikti jauną vyrą, puikiai įkūnytą Mariaus Repšio. Oficiali „Šventojo“ premjera Lietuvoje įvyks rudenį, tačiau „Kino pavasaryje“ bus surengtas išskirtinis šio, konkurse „Nauja Europa – nauji vardai“ dalyvausiančio filmo seansas.

„Tai buvo pirmoji ekonominė krizė mano kartos žmonėms, ji paveikė visus gyvenimo aspektus. Manau, apie tai labai svarbu kalbėti“, – sakė A. Blaževičius, filmo scenarijų kūręs su naujos kartos lietuvių scenaristėmis Marija ir Tekle Kavtaradzėmis.

Vienas aktyviausių Lietuvos režisierių Audrius Stonys „Kino pavasaryje“ pristatys savo naujausią filmą „Moteris ir ledynas“. Išskirtinė dokumentika pasakoja apie mokslininkę Aušrą Revutaitę, kuri trisdešimt metų viena gyvena kalnuose Azijoje. 3 500 metrų aukštyje ji tyrinėja klimato pokyčius Tuiksiu ledyne.

„9 mėnesius per metus ten neįmanoma patekti. Kai galiausiai susitikome, mokslininkė perskaitė mano scenarijų ir pasakė, kad tik 10 proc. jo atitiko realybę. Filmuojant ir tų 10 proc. nebeliko. Ten, kur ji gyvena, yra net ne kita šalis – ten kita planeta“, – prisiminė A. Stonys. Atskirą padėką režisierius išreiškė filmo operatoriui Audriui Kemežiui, kuris įspūdingus gamtos vaizdus užfiksavo kamerą keliant „pagaliais ir virvėmis“. „Moteris ir ledynas“ jau pristatytas prestižiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje IDFA.

Naują filmą festivalyje parodys ir režisierė Lina Lužytė. Sužavėjusi publiką ką tik pasirodžiusia šeimos drama „Amžinai kartu“, šįkart režisierė pristato vokietės Sigrid Klausmann dokumentinį filmą „Palaukit mūsų!“, prie kurio ji prisidėjo. L. Lužytė jam filmavo vaikų, keliaujančių į mokyklą istorijas iš tokių šalių kaip Indija, Nepalas, Meksika ar Dramblio kaulo krantas.

„Dramblio kaulo krante sutikau mergaitę, kuri vergauja kavos plantacijose ir apskritai negali eiti į mokyklą. Meksikoje vaikų kelią į mokyklą lydėjo vandens užterštumas, ten labai pasireiškia klimato kaita. Jau turime vaikų istorijas iš 27 pasaulio šalių. Šio projekto tikslas papasakoti apie vaikus iš kuo daugiau skirtingų pasaulio šalių“, – kalbėjo L. Lužytė. Kita jos stotelė bus Burundis, „tik laukiam, kol ten nurims karas.“

Festivalyje įvyks išskirtinė animacinė-dokumentinė premjera „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“. Filmas vaizduoja poliglotą vokietį Jurgį Zauerveiną, dainos „Lietuviais esame mes gimę“ eilių autorių, aktyvų Rytų Prūsijoje gyvenusių lietuvių judėjimo dalyvį. Norvegės Anne Magnussen ir lenko Pawelo Debski režisuotą juostą prodiusavo lietuvė Živilė Gallego.

„Kino pavasaryje“ taip pat pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas menininko Douglaso Gordono filmas „Neturėjau, kur eiti“, kurio centre – kultinė Lietuvos ir pasaulio meno asmenybė, avangardinio kino pionierius Jonas Mekas. Kaip ir tikėtasi, šis filmas bus kitoks. Didžiąją dalį laiko žiūrovai ekrane matys juodą ekraną, tačiau toks formatas tik įrodys garso kine galią ir paveikumą.

Trumpametražių premjeros: sugrįžimai ir ilgai laukti debiutai

„Kino pavasario“ trumpametražių lietuviškų filmų programoje įvyks 3D animacinio filmo „Kaukai“ premjera. 10-ies minučių kino pasaka prasideda tragiška kiškio žūtimi, tačiau jo kūnelyje buvusios stebuklingos būtybės užgimsta naujai.

Debiutuojantis režisierius Gediminas Šiaulys šio liūdno, bet šviesaus ir poetiško filmo ėmėsi, kai reikėjo dukrai paaiškinti, kas yra mirtis. „Užtrukom, dukra jau ir užaugo“, – konferencijoje juokavo jis. Anot G. Šiaulio, šis filmas galėtų būti „metodinė medžiaga“ tėvams, norintiems vaikus supažindinti su sudėtinga, bet neišvengiama tema.

Mirtis bus nagrinėjama ir kitame ilgai lauktame animaciniame vesterniškame filme „Po mirties, prieš pragarą“. Jo autorius – vienas kino teatro „Pasaka“ įkūrėjų, žinomas reklamos ekspertas Tomas Ramanauskas, anksčiau rašęs ir kino recenzijas. Savo debiutinį filmą jis kūrė net septynerius metus.

„Animacijos žanrą pasirinkau dėl debiutanto naivumo. Maniau, kad bus sunku suvaldyti aktorius, nenorėjau nenatūralios vaidybos. Bet patekau į kitą peklą: supratau, kaip lėtai animacija kuriasi. Jeigu turi vieną nupieštą sceną, jai pakeisti gali reikėti pusmečio“, – kalbėjo T. Ramanauskas. Režisierius prisipažino, kad, dėl užsitęsusių darbų, filmo eigoje turėjo keisti animatorių, nes „pirmasis tiesiog pasakė, kad nebepieš.“ Režisierius dėkojo prodiuserei Agnei Adomėnei, kuri padėjo susiimti ir galiausiai filmą užbaigti.

Režisierė Kamilė Milašiūtė į festivalį sugrįžta trumpametražiu vaidybiniu filmu „Motinos diena“. Jos ankstesnis, dar studentiškas trumpametražis „After Rave“ buvo rodytas ir San Sebastiano kino festivalyje. Naujasis filmas kviečia pažinti vaikus iš socialiai remtinų šeimų.

„Pradėjau lankytis dienos centre „Mes“. Filmavau vaikus, turėjau labai daug dokumentinės medžiagos, bet dėl etinių priežasčių negalėjau jos viešinti. Vienas iš vaikų papasakojo apie tradiciją motinos dienai vogti gėlies – iš to gimė filmas, kuriame vaidina patys centro vaikai. Jie vagia gėles, bet ne visi turi, kam jas įteikti“, – paaiškino režisierė.

„Kino pavasaryje“ įvyks ir „Sidabrine gerve“ už debiutinį filmą „Triukšmadarys“ apdovanoto režisieriaus ir žurnalisto Karolio Kaupinio naujos trumpo metro juostos „Budėjimas“ premjera. Šįkart režisieriaus dėmesio centre – ne nykstanti mokykla, bet ligoninė ir ten paskutines motinos valandas skaičiuojanti šeima.

Šiemet nebuvo sudaryta atskira programa „Lietuviai svetur“, tačiau užsienio lietuvių filmai į „Kino pavasario“ programą vėl įtraukti, taip  išlaikant ryšį tarp Lietuvoje likusių ir kitose šalyse gyvenančių kūrėjų. Vienas tokių darbų yra Londone studijas baigusios Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno dokumentinis darbas „Atmink, iš molio esi“ pasakojantis apie nykstančią molinių plytų gamyklą. O taip pat – menininkės, kuratorės Gerdos Paliušytės naktinė kelionė po Amsterdamą „Troškimas, kad pavyktų“.

Išskirtiniame seanse bus pirmą kartą parodytas Rimanto Oičenkos dokumentinis filmas „Holivudas pasiūlė per mažai“, kuris pasakoja apie mitais apipintos Vilnius „Ozo kino salės“ sielą, vieną labiausiai prisiekusių kino gerbėjų Lietuvoje Valdemarą Isodą.

Studentų filmų konkurso prizas – kelionė į Kanus

Intriguoja ir studentų filmų konkursinė programa, kurioje dalyvauja geriausi Lietuvos studentų filmai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio universitetų. Geriausio filmo kūrėjams atiteks 1 000 eurų prizas ir kelionė į Kanų festivalyje vyksiančias prodiuserių kūrybines dirbtuves „Marche du Film“.

Šiemet visų atrinktų filmų režisierės yra merginos. Studentų trumpametražių programoje dalyvauja Saulės Bliuvaitės „Gyvenimas yra gražus ir niekad nesibaigia“, Vismantės Ruzgaitės „Kosminis triušis“, Ievos Lukauskaitės „Mažoji elegija“, Anouk Chambazos ir Julijos Paškevičiūtės „Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“, Emilijos Juzeliūnaitės „Pokalbiai“, ir Ievos Šakalytės „Tulpių nėra“.

Dar šeši lietuvių trumpametražiai, jau anksčiau parodyti Lietuvos kino festivaliuose, kvies į tradicinę „Kino pavasario“ trumpametražių filmų naktį.

Kovo 11-ąją „Kino pavasaris“ tradiciškai vykdys lietuvišką kiną palaikančią akciją: tą dieną bilietai į lietuviškų filmų seansus bus pigesni.

Kadras iš filmo „Demoniškos tavo akys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Turtingas, įvairus ir drąsus Lotynų Amerikos kinas jau seniai laukiamas didžiuosiuose pasaulio kino festivaliuose. Šiemet „Kino pavasaris“, 10 metų kiekvieną rudenį organizavęs Lotynų Amerikos kultūros festivalį „In Latino“, šio regiono filmams skyrė atskirą programą. Debiutuojančioje programoje „In Latino“ – penkios juostos, tarp kurių: tikrais įvykiais inspiruota LGBT šeimos drama, itin kontroversiškas filmas apie moralės ribų peržengimą, aštriu pietietišku humoru pagardinta komedija ir netgi užuomina į kultinį „Pano labirintą“.         

Europos ar Amerikos kinui galbūt nusileisdamas tik kiekybe, Lotynų Amerikos kinas dažnai eina koja kojon arba net lenkia įprastas autorinio kino tendencijas savitu požiūriu į pasaulį, estetiniais pasirinkimais ar realybės atvaizdavimu. Daugelyje šio regiono filmų vyrauja socialinės problemos. Pasibaigus Meksikos aukso amžiui, šiuolaikinis Lotynų Amerikos kinas gimė po Italijos neorealizmo, ir iš karto susikoncentravo į tikrovės vaizdavimą ir socialinę kritiką. 

„Lotynų Amerikos kinas yra apsuptas snaiperių. Kai kurie iš jų smarkiai rizikuoja, nustumdami tradicinius filmo pasakojimo būdus, tačiau taip jų vaidmuo šiuolaikiniame kine tampa svarbesnis“, – sako Lotynų Amerikos kiną nagrinėjantis kritikas Francisco Ferreira.

Nepaisant to, netgi pačiame realistiškiausiame Lotynų Amerikos filme, visada bus šiek tiek fantazijos arba bent dalelė kažko neįtikimo. Verta prisiminti Guillermo del Toro fantastinį filmą „Pano labirintas“. Tokį įvairiapusišką ir temperamentingą kiną atspindės naujoji „In Latino“ programa, kurioje bus galima išvysti ir minėtame filme mergaitę Ofeliją suvaidinusią aktorę Ivaną Baquero.

Programoje „In Latino“ – trys debiutiniai ir du pripažintų meistrų darbai iš Argentinos, Čilės, Brazilijos ir Kolumbijos.

Kadras iš filmo „Garbės pilietis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Daugiau nei 600 tūkstančiai žiūrovų gimtojoje Argentinoje

Filmo  „Garbės pilietis“ (orig. „El ciudadano ilustre“, ang. „The Distinguished Citizen“) režisieriams Gaston Duprat ir Mariano Kohn pavyko sukurti meistrišką komediją, į kurią Argentinoje parduota daugiau nei 600 tūkstančiai bilietų. Filmo herojus, Nobelio literatūros premijos laureatas Danielis, priima netikėčiausią (ir turbūt blogiausią jo gyvenime) kvietimą tapti gimtojo miestelio garbės piliečiu.

Filmo apdovanojimų sąraše – Ispanijos kino meno akademijos „Goya“ premija už geriausią ispanakalbį užsienio šalies filmą, 9 nominacijos Argentinos kino meno akademijos premijoms ir geriausio aktoriaus apdovanojimas Venecijos kino festivalyje. Pastarasis skirtas Danielio vaidmenį sukūrusiam Oscarui Martinezui (anksčiau „Kino pavasaryje“ rodyti jo sukurti vaidmenys filmuose „Paulina“, 2015; „Šiuolaikiniai žvėrys“, 2014; „Tuščias lizdas“, 2008).

Filmo režisieriams beveik stebuklingai pavyko išlaikyti šią makabrišką satyrą vien ant Martinezo pečių, kuris filme yra vienodai niūrus ir šmaikštus, taip sukurdamas garbingiausią 2016 m. aktorinės meistrystės darbą. 

Filmo „Garbės pilietis“ anonsas:

Viena šeima – dvi mamos

Melancholiškos dramos „Rara“ (rež. Pepa San Martin) scenarijus buvo parašytas remiantis tikra istorija: 2004 metais Čilės teisėja pralaimėjo teisme ir  dėl savo seksualinės orientacijos neteko vaikų globos teisių. Filme rodomas paveikus, prasmingas pasakojimas apie šeimos gyvenimą iš LGBT perspektyvos, reflektuojantis besitęsiančią bendruomenės kovą, siekiant lygių teisių ir pagarbos pasaulyje.

Paauglė Sara ir jos jaunesnė sesutė po tėvų skyrybų lieka gyventi su mama lesbiete. Keturių moterų šeima nesiskiria nuo kitų šeimų konservatyvioje Čilėje, tačiau Saros tėčio neapleidžia abejonės. Tėvų konflikte dėl vaikų globos Sara apsisprendžia palaikyti mamą. Režisierė subtiliai tyrinėja sunkumus, su kuriais susiduria vaikus auginančios tos pačios lyties šeimos, kruopščiai vysto visų personažų charakterius ir stebi vaikų bandymus prisitaikyti prie komplikuotos situacijos.

Šis sukrečiantis filmas su fenomenalia aktorių vaidyba 2016 m. Berlyno kino festivalyje laimėjo programos „Jaunoji karta“ Didįjį prizą, o San Sebastiano kino festivalyje nugalėjo konkursinėje programoje „Lotynų horizontai“.

Filmo „Rara“ anonsas:

Įelektrinantis brazilo debiutas

Būna, kad filmus kuria ir pripažintų režisierių asistentai. Vienas toks –  režisieriaus Marcelo Caetano (praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Neoninis bulius“ režisieriaus Gabrielio Mascaro asistento) debiutas „Įelektrinti kūnai“ (orig. „Corpo electrico“, ang. „Body Electric“). Juostoje drąsiai ir nuoširdžiai diskutuojama apie rasinius ir seksualinius skirtumus modernioje Brazilijos visuomenėje. Šią santūriomis kino priemonėmis kuriamą istoriją įkvėpė amerikiečių poeto Walto Whitmano 1855 m. parašyta poema „I Sing the Body Electric“.  

Erotika iš Čilės

„Kino pavasario“ žiūrovams režisierius Cristian Jimenez žinomas iš anksčiau festivalyje rodytų filmų „Optinės iliuzijos“ (2008), „Bonsai“ (2011) ir  „Užkadrinis balsas“ (2014). Šįkart jis į kino ekranus sugrįžta su romantiška satyra apie šeimą, meilę ir (ne)kaltą melą „Šeimyniškas gyvenimas“ (orig. „Vida de Familia“, ang. „Family Life“). Pirmą kartą režisavęs drauge su tautiete Alicia Scherson, šią komišką erotinę dramą  Jimenez nufilmavo jos bute.

Filmo „Šeimyniškas gyvenimas“ anonsas:

Moralės ribų peržengimas

Kontraversiškiausias programos filmas –  „Demoniškos tavo akys“ (orig. „Demonios tus ojos“, ang. „Sister of Mine“), kuriame provokuojamai kalbama apie vojerizmą, incestą, ištvirkimą, ekshibicionizmą, internetinę pornografiją. Prieštaringa istorija sukasi apie kino režisierių, erotiniame tinklapyje pamačiusį savo netikrą seserį. Bandydamas išsiaiškinti, kaip mergina jame atsidūrė, vyras peržengs daug moralės ribų. Pagrindinį vaidmenį sukūrė minėta filmo „Pano labirintas“ žvaigždė Ivana Baquero.

Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ankstyvą rytą, Lietuvos laiku, vykusioje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje net trys statulėlės, tarp kurių ir Geriausio metų filmo, atiteko jautriai dramai „Mėnesiena“ („Moonlight“, rež. Barry Jenkins), o geriausiu trumpametražiu filmu išrinktas „Choras“ („Sing“, rež. Kristóf Deák). Abi juostos įtrauktos į kovo 23 d. prasidėsiančio „Kino pavasario“ programą.

Kaip ir kasmet „Kino pavasaryje“ bus galima išvysti tiek patyrusių kino meistrų, tiek perspektyvią karjerą pradedančių kūrėjų filmų. Daug siurprizų ir naujų vėjų žada programa „Metų atradimai“. Tarp sėkmingų debiutantų skamba ir tokios pavardės, kaip amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho, „traukinių žymėtojo“ škotų aktoriaus Ewano McGregoro, garsiųjų brolių Dardenne’ų, filipiniečių kiną garsinančio Lavo Diazo. Kažkas jų prodiusuoja, kažkas vaidina, o kažkas imasi režisūros.

Kaip ir sufleruoja festivalio programos pavadinimas, „Metų atradimuose“ – daug žadantys nauji kino režisieriai ir svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose sužibėję jų pirmieji filmai. Gyvybe pulsuojanti programa žiūrovus nukels į skirtingus pasaulio kampus: itin retai kino ekranuose matomą Jordaniją, Afganistaną, Jakutijos regioną Rusijoje, 35 mm juostoje įamžintą romantiškąjį Portugalijos miestą Portą, apleistą Atėnų vasaros olimpinių žaidynių kaimelį.

Spalvingos meilės paieškos, lyriškas vienišumas, magiškas žmogaus ryšys su gyvūnais – tai, pasak „Kino pavasario“ vyriausiojo programos sudarytojo Edvino Pukštos, vienija „Metų atradimų“ filmus. 

Programos anonsas:

Garsaus aktoriaus režisūrinis debiutas – ekranizacija

„Pagarbos vertas debiutas“, – taip pirmąjį E. McGregoro filmą apibūdino E. Pukšta. Jis buvo sukurtas pagal 1997 m. Pulicerio premija apdovanotą Philipo Rotho romaną „Amerikietiška pastoralė“ („American Pastoral“). Taip pat pavadintas filmas nukelia į neramumų kupinus prezidento Richardo Nixono valdymo metus. Pokario Amerikoje E. McGregoro įkūnytas Seimuras susikuria svajonių gyvenimą, tačiau prie santvarkai besipriešinančios grupuotės prisijungusi paauglė dukra įrodo, kad laimė yra laikina ir dirbtinė.

Filmo „Amerikietiška pastoralė“ anonsas:

Portas – 35 mm juosta

Kultinis režisierius J. Jarmuschas ne kartą yra sakęs, kad jo, kaip prodiuserio pavardė, padeda jauniems režisierius tapti pastebėtiems. Tačiau jis prodiusuoja tik tuos filmus, kuriais labai tiki. Šį kartą jis gelbsti debiutuojančio brazilų režisieriaus, iki šiol dirbusio kino kritiku Gabe’o Klingerio romantinei dramai „Portas“ („Porto“). Itin išskirtinio programos filmo herojai – Džeikas (tragiškai žuvęs aktorius Antonas Yelchinas) ir Matė – susitinka Portugalijos Paryžiumi vadinamo Porto kavinėje ir kartu praleidžia naktį. Tos valandos tiek jiems, tiek žiūrovui, stebinčiam juostoje užfiksuotą meilę, labai ypatingos.

Filmo „Portas“ anonsas:

Išsilaisvinti nuo apribojimų

Režisierės Maysaloun Hamoud filmas „Tarp mūsų“ (orig. „Bar Bahar“, ang. „In Between“) ne vienam žiūrovui sugriaus įsivaizdavimą, kaip gyvena jaunos palestinietės moterys Izraelyje. Kasdienį gyvenimą stebintis filmas, sugeba apčiuopti aktualius socialinius pokyčius ir iššūkius. Trys stiprios, modernios ir nepriklausomos draugės apsistojo Tel Avivo centre, toli nuo savo šeimų, tradicijų ir suvaržymų. Tačiau merginų gyvenimo būdas, veikla ir svajonės kertasi su artimųjų įsivaizdavimu, kokios jos turėtų būti.

Filmo „Tarp mūsų“ anonsas:

Į visai kitokį Izraelį nukels Hadas Ben Aroya juosta „Žmonės, kurie ne aš“ (orig. „Anashim Shehem Lo Ani“, ang. „People That Are Not Me“). Pagrindinį stilingosios Džojos vaidmenį savo filme suvaidinusi režisierė apsinuogins prieš žiūrovą visomis prasmėmis. Po skaudžių skyrybų 25-metė mergina leidžiasi į intymius nuotykius su mažai pažįstamais vyrais, desperatiškai bando maištauti prieš vienatvę ir patiria vieną smūgį po kito.

Filmo „Žmonės, kurie ne aš“ anonsas:

Gyvenimas šokant, dainuojant

Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų prodiusuotos dramos „Šokėja“ (orig. „La danseuse“, ang. „Dancer“, rež. Stéphanie Di Giusto) žiūrovai išvys ne tik Isadorą Duncan (vaidina J. Deppo dukra Lily-Rose Depp), bet ir šokio apsėstą Loie Fulle. „Gražiosios epochos“ modernaus šokio scenoje sužibėjusi, Serpantino šokio techniką išradusi stipri, drąsi ir labai užsispyrusi Loie privertė Paryžiaus Operos lankytojus ploti atsistojus.

Filmo „Šokėja“ anonsas:

Režisierius Bradley Liew neįprasto žanro pseudobiografiniame filme „Dainuojantis kapinėse“ („Singing in Graveyards“) pasakoja apie muzikantą Pepę. Pastaruosius trisdešimt metų užsispyręs vienišius mėgdžiojo Filipinų roko legendą Džoi Smitą, kuris primeną Micką Jaggerį. Pepę ignoruojančiam pasauliui vyrukas ruošia staigmena. Režisieriaus siurprizas žiūrovui – epizodinį vaidmenį atliekantis kino meistras Lavas Diazas.

Filmo „Dainuojantis kapinėse“ anonsas:

Magiškas ryšys tarp žmogaus ir gyvūno

Kadaise garsus Tailando architektas Tana nebesijaučia savas nei darbe, nei namuose. Įspūdingas jo suprojektuotas pastatas netrukus bus nugriautas, o žmoną labiausiai už viską domina apsipirkinėjimas. Bankoko gatvėse netikėtai pamatęs vaikystėje turėtą dramblį Popajų, kurį pavadino mėgiamo komikso personažo vardu, Tana nusprendžia jį nusipirkti ir kartu keliauti į gimtąjį kaimą atokiame Tailando regione. Nuoširdus, jautrus ir šviesus kelio filmas „Dramblys Popajus“ („Pop Aye“, rež. Kirsten Tan), su įspūdingą vaidmenį atlikusiu gyvūnu Bongu, įtrauks ir nepaleis dar ne vieną dieną.

Filmo „Dramblys Popajus“ anonsas:

Dar viena poetiška kelionė, atokus regionas, ypatingas ryšys su buliumi ir visiškai kitoks filmas lėto kino mėgėjams „Peilis skaidriame vandenyje“ (orig. „Qingshui Li De Daozi“, ang. „Knife in the Clear Wate“). Pirmoji iki šiol prodiusavusio Wang Xuebo režisuota juosta filmuota mažame Kinijos kalnų miestelyje, kuriame gyvena musulmonų bendruomenė. Nuostabioje gamtoje filmuotas hutų etninės bendruomenės gyvenimas kalba apie skurdą bei sparčiai nykstantį žemdirbių gyvenimo būdą.

Filmo „Peilis skaidriame vandenyje“ anonsas:

Daugiau stebinančių programos „Metų atradimai“ debiutų: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=625

Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ prasidės jau kovo 23 d.! O mes jau nagrinėjame programą ir deliojame grafikus, ką norėsime pamatyti. Štai ką rekomenduojame pasižymėti ir būtinai pažiūrėti „Kino pavasario“ metu.

KINFO rekomendacijų II dalis

Kadras iš filmo „Ji“

Atidarymo filmas „Ji“ (Elle), rež. Paul Verhoeven, 2016 m., Prancūzija, Vokietija, Belgija

Aistė: Savita drama, apverčianti aukštyn kojomis nusistovėjusį smurtautojo ir aukos įvaizdį. Nepaprasta Isabelle Huppert vaidyba. Juodojo humoro satyra, privertusi aikčioti viso pasaulio kritikus.

Anonsas

Konkursinė programa Nauja Europa – nauji vardai/Lietuvių premjeros

Kadras iš filmo „Šventasis“

„Šventasis“ (The Saint), rež. Andrius Blaževičius, 2016 m., Lietuva, Lenkija

Giedrė: „Šventasis“ – itin laukiamas režisūrinis Andriaus Blaževičiaus ilgametražis debiutas, atsigręžiantis į aktualią 2008 m. ekonominės krizės kontekste išryškėjusią socialinę problematiką. Įdomu, kaip bus reflektuojama darbo netekusio, provincijoje gyvenančio jauno vyro situacija bei mažo miestelio kasdienybė ekonominių ir socialinių struktūrų pokyčių kontekste.

Anonsas

Programa Meistrai

Kadras iš filmo „Aš nesu ponia Bovari“

„Aš nesu ponia Bovari“ (I Am Not Madame Bovary/Wo Bu Shi Pan Jinlian), rež. Xiaogang Feng, 2016 m., Kinija

Alisa: Savo naujausiam filmui Fengas Xiaogangas pasiskolino apvalią kadro formą iš belgų režisieriaus Gusto Van den Berghe‘o „Liucifierio“, kurio filmas prie porą metų taip pat buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Įdomu, kaip kinų režisieriui apgaulingą aliuziją į Gustave‘o Flauberto romaną filmo pavadinime slepiančioje juostoje pavyks išnaudoti Gusto Van den Berghe‘o sukurtą filmavimo techniką.

Giedrė: Vienas populiariausių ir komerciškai sėkmingiausių režisierių, Kinijos Spielbergu vadinamas Xiaogangas Fengas yra puikiai įvaldęs subtiliai kritiškų komedijų ir parodijų meną. Šįkart režisierius renkasi netradicinį vizualinį sprendimą ir vaizdą įspraudžia apskritimo formos kadruose, pasakodamas šmaikščią ir aktualią vienos moters kovos su biurokratija istoriją.

Kadras iš filmo „Baigiamieji egzaminai“

„Baigiamieji egzaminai“ (Graduation/Bacalaureat), rež. Cristian Mungiu, 2016 m., Rummunija, Prancūzija, Belgija

Auksė: Džiaugiuosi, kad šiemet festivalyje be galo daug rumuniškų filmų. Ir neveltui – Rumunijos Naujosios bangos kinas ne pirmus metus išgyvena savo aukso amžių. „Baigiamieji egzaminai“ – vienas iš laukiamiausių „Kino pavasario“ filmų. Cristianas Mungiu – stiprių psichologinių dramų kūrėjas. Norintiems pamatyti daugiau rumuniško kino, patarčiau nepraleisti 3 valandų trukmės savitai šmaikščios Cristi Puiu juostos „Sieranevada”, kuri ne vienam primins giminės susitikimus ir pokalbius jų metu.

Anonsas

Kadras iš filmo „Kita vilties pusė“

„Kita vilties pusė“ (The Other Side of Hope/Toivon Tuolla Puolen), rež. Aki Kaurismäki, 2017 m., Suomija, Vokietija

Lina: Tai išbaigtas režisieriaus darbas visomis prasmėmis. Ir nors tema tikrai nėra nauja – pabėgėliai, šis filmas, kaip gaivus oro gurkšnis (ar vėjo gūsis)! Jis komiškas, jis rimtas, o iš tiesų -labai Kaurismäkiškas. Kito žodžio jam apibūdinti  tiesiog nėra. Praleisti jo išties negalima.

Anonsas

Kadras iš filmo „Neruda“

„Neruda“ (Neruda), rež. Pablo Larraín, 2016 m., Čilė, Prancūzija, Ispanija, Argentina

Alisa: Nepaprastai džiugu, kad šiemet jau antras Pablo Larraíno filmas pasiekia Lietuvos kino teatrus. Kuriam laikui nutolęs nuo pagrindinės savo filmų temos „Klube“ ir „Žaklinoje“, vienas garsiausių Čilės režisierių vėl grįžta prie Pinočeto kritikos.

Anonsas

Kadras iš filmo „Nocturama“

„Nocturama“ (Nocturama), rež. Bertrand Bonello, 2016 m., Prancūzija, Vokietija, Belgija

Gabrielė: Dar vienas su realybe, tik šįkart netyčia, susipynęs kūrinys. „Nocturama“ liečia terorizmo temą. Tik savaip. Stilingai bei iš teroristų – ne radikalių tikėjimo fanatikų, bet jaunų paryžiečių – perspektyvos.

Anonsas

Kadras iš filmo „Sieranevada“

„Sieranevada“, rež. Cristi Puiu, 2016 m., Rumunija, Prancūzija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija

Alisa: „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) ir „Auroros“ (2010) režisierius ne itin dažnai džiugina savo gerbėjus naujais filmais, todėl „Sieranevada“ ypač laukiamas. Rumunų Naujosios bangos krikštatėviu tituluojamas Cristi Puiu didžiąją juostos dalį neišeina iš vieno kambario, leisdamas žiūrovams beveik tris valandas stebėti nenutrūkstamą tragikomediją.

Anonsas

Kadras iš filmo „Tarnaitė“

„Tarnaitė“ (The Handmaiden/Ah-ga-ssi), Rež. Park-Chan-Wook, 2016 m., Pietų Korėja, Japonija

Aistė: Elegantiška, intriguojanti, erotiška britų bestselerio „Fingersmith“ adaptacija, perkeliant veiksmą iš Viktorijos laikų Anglijos į 1930-ųjų Pietų Korėja. Seksualiniai santykiai tarp filmo veikėjų simboliškai įkūnija santykius tarp Pietų Korėjos ir Japonijos.

Auksė: Kanuose praėjusiais metais pristatytame filme garsusis Pietų Korėjos režisierius audžia dviejų moterų – kilmingos ir jos japonės tarnaitės – meilės istoriją. Filmo estetika ir garsas sudaro darnią kompoziciją, kuri intriguojančiam siužetui įpučia papildomos aistros.

Ieva: Park Chan-Wookas, geriau žinomas kaip filmo „Senis“ (Oldboy, 2003) režisierius, „Tarnaitėje“ perkelia romano „Fingersmith“ Viktorijos laikų veiksmą į Pietų Korėją Japonijos okupacijos metais. Taisyklingi kadrai ir aštrus montažas vizualiai sustiprina pasakojimą, išeinantį už erotinių filmų kategorijos ribų. Kinematografiškai įsimintinas filmas sudomins ir Azijos kino nemėgstančius žiūrovus.

P.S. Įsijunkite „Tarnaitės“ filmo anonsą ir suprasite šio filmo montažo svarbą.

Gabrielė: Šių metų X. Dolano filmas žada būti labiau kamerinis ir mažiau, na, dolaniškas. Tad šįkart estetai privalo keliauti į „Tarnaitę“, kur juos pamalonins manieringos kameros, tvarkingos kompozicijos, erotika ir gabalėlis paslapties.

Anonsas

Save

Save

Save

Save

Save

Save

KINFO rekomendacijų I dalis

Programa „Kritikų pasirinkimas“

Kadras iš filmo „Amerikos mylimoji“

„Amerikos mylimoji“ (American Honey), rež. Andrea Arnold, 2016 m.

Auksė: Ryški ir gyva Robbie Ryano kinematografija, Sashos Lane ir Shia LaBeoufo duetas, socialinė problematika, papildyta jaunatvišku garso takeliu, šį kelio filmą paverčia nepaprastai autentišku jaunų amerikiečių pasaulio atspindžiu.

Anonsas

Kadras iš filmo „Bet kokia kaina“

„Bet kokia kaina“ (Hell or High Water), rež. David Mackenzie, 2016 m.

Lina: Tai Teksasas. Tai banko apiplėšimas ir ne vienas. Tai greitas veiksmas ir moralinė dilema. Kurią pusę pasirinksite Jūs?

Anonsas

Kadras iš filmo „Tikros moterys“

„Tikros moterys“ (Certain Women), rež. Kelly Reichardt, 2016 m.

Alisa: Kelly Reichardt nenustoja stebinti savo sugebėjimu atrasti poeziją kasdienybės prozoje. Neįtikėtina, kaip jai tai pavyksta!

Ieva: Kelly Reichardt ir aktorės Michelle Williams trečiasis bendras filmas „Tikros moterys“ (Certain Women, 2016) pasakoja keturių Montanos moterų kasdienybę. Režisierė, kaip įprasta jos filmuose, kuria ramybe dvelkiančią atmosferą, pernelyg nedramatizuodama veikėjų gyvenimų.

Gabrielė: Nepriklausomo amerikietiško kino kategorijos trūksta jau bene trejus metus, tačiau būtent tokių filmų įmanoma surasti kitose programose. „Tikros moterys“ – intymus triptikas, pasakojantis lyg apie kasdienybę, bet įtraukiančiai ir įtaigiai. Be to, visos trys pagrindinės aktorės – Michelle Williams, Kristen Stewart bei Laura Dern – žada būti nuostabios. Tikros.

Anonsas

Kadras iš filmo „Šviežiena“

„Šviežiena“ (Raw), rež.  Julia Ducournau, 2016 m.

Ieva: Julijos Ducournau pirmasis pilnametražis filmas „Šviežiena“ (Raw, 2016) sudomins nepatogų kiną mėgstančius žiūrovus. Apie šešiolikmetės Justinos staigiai atsiradusį žalios mėsos troškimą pasakojanti istorija taps tikru, bet įsimintiniausiu festivalio išbandymų kiekvienam šį filmą pasirinkusiam lankytojui.

Anonsas

Programa „Metų atradimai“

Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“

„Amerikietiška pastoralė“ (American Pastoral), rež. Ewan McGregor, 2016 m.

Lina: Nežinau, kaip Jums, bet man išties smalsu, ką sukūrė aktorius Ewanas Macgregoras savo debiutiniame režisūriniame darbe. Kol kas labiausiai šiuo filmu patenkinti jame dirbę aktoriai, teigiantys, jog gavo daug kūrybinės laisvės.

Anonsas

Programa „Festivalių favoritai“

Kadras iš filmo „Ana, meile mano“

„Ana, meile mano“ (Ana, Mon Amour), rež. Calin Peter Netze, 2016 m.

Auksė: Dar viena rumuniško filmo rekomendacija. Calinas Peteris Netzeris, jau spėjęs kino pasaulyje pasižymėti filmu „Vaiko poza“, šiemet Berlyno kino festivalyje pristatė originaliai sukonstruotą dviejų jaunų žmonių santykių dėlionę. Iš mačiusiųjų girdėjau tik gerus atsiliepimus.

Lina: Šis filmas labai lengvai ir paprastai perteikia tai, apie ką atrodytų kartais taip sunku kalbėtis. Filme nagrinėjami poros santykiai ir skirtingi santykių etapai iš vyro perspektyvos. Įdomus ir artimas filmas.

Anonsas

Kadras iš filmo „Mėnesiena“

„Mėnesiena“ (Moonligh), rež. Barry Jenkins, 2016 m.

Alisa: Šioje tylioje, švelnioje ir nepaprastai intymioje, į tris segmentus suskirstytoje brendimo istorijoje Barry Jenkinsas sugeba įrodyti, kad tik išmokęs priimti save tokį, koks esi, vieną dieną gali tikėtis surasti tave suprantantį žmogų.

Aistė: Jautri, tikra, stipriai socialiai orientuota drama, paliečianti kiekvieną. Ne veltui gavusi geriausio metų filmo „Oskarą“.

Ieva: Tris „Oskarus“, įskaitant geriausio metų filmo, laimėjusi Bario Jenkinso „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016) atsiduria „Kino pavasario“ festivalio favoritų kategorijoje. Poetiškame ir jautriame filme, parodančiame tris Širono gyvenimo etapus, režisierius analizuoja vienatvės, seksualumo ir šeimos auklėjimo temas. Kinematografijos ir garso takelio sintezė vizualiai sustiprina pasakojimą per daug neįsiveldama į socialiai aštrias temas.

Anonsas

Kadras iš filmo „Seksualioji Durga“

„Seksualioji Durga“ (Sexy Durga), rež. Sanal Kumar Sasidharan, 2017 m.

Aistė: Indija, seksualumas, deivė ir smurtas, bejėgiškumas, bėgimas. Rodos, nieko nevyksta, bet įtampa liejasi per kraštus. Vienas savotiškiausių kelio filmų, neįprastai nagrinėjantis šiuolaikinės Indijos problemas ir vyrų smurtą prieš moteris.

Konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“

Kadras iš filmo „Austerlicas“

„Austerlicas“ (Austerlitz), rež.  Sergei Loznitsa, 2016 m.

Giedrė: Šįkart stebimosios dokumentikos meistras Sergėjus Loznitsa statišką, nesikišančią kamerą atgręžia į koncentracijos stovyklų lankytojus. Filmas neabejotinai paskatins permąstyti santykį su baisias istorijos žaizdas liudijančiais memorialais ir užduos daugybę sunkiai atsakomų klausimų. Ar memorialai netampa beprasmių vartotojiško turizmo ritualų dalimi? Ko ieškome juose lankydamiesi? Ar atiduodame pagarbą žuvusiesiems, ar užsukame genami perversiško smalsumo? Koks elgesys toleruotinas, koks – vulgarus ir pažeidžiantis moralę? Ar asmenukė prie užrašo „Arbeit Macht Frei“ – jau galutinė riba?

Gabrielė: Duoklė nišinio ir socialiai (ar tiesiog politiškai) atsakingo kino ieškotojams: dokumentinis pasakojimas apie Aušvico koncentracijos stovyklos lankytojus. Ir tiesiog tiek. Bet labai laiku ir vietoje, turint omenyje ką tik praūžusį asmenukių Holokausto memorialinėse vietose (ir Lietuvoje) skandalą.

Anonsas

Programa „Aš esu hibridas“

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“

 „Visos nemiegotos naktys“ (All These Sleepless Nights/Wszystkie nieprzespane noce), rež. Michał Marczak, 2016 m.

Giedrė: „Visos nemiegotos naktys“ tirpdo ribas tarp dokumentikos ir fikcijos. Filme užsibrėžęs perteikti naktinį Varšuvos gyvenimą, jaunas lenkų režisierius Michałas Marczakas vilioja žiūrovą leistis į ritmingą, jausmingą, vizualiai užburiančią kelionę po stilingą, pulsuojantį ir, atrodo, niekad nemiegantį miestą.

Auksė: Kokios tos Varšuvos naktys? Iš jaunystę šlovinančio filmo neverta tikėtis daugiasluoksniškumo ir moralinių klausimų svarstymo ar sprendimo, tačiau Sandanso kino festivalyje apdovanojimą už režisūrą gavusio kino kūrėjo darbas dėmėsį patraukia svaigia nuotaika, nerūpestingumu, muzikos ir kinematografijos, primenančios Emmanuelio Lubezkio „akį“ Terence Mallicko filmuose, derme.

Aistė: Siautulingas ir efemeriškas naktinės šių laikų Varšuvos gyvenimas. Labiausiai intriguoja tai, kad režisierius žaidžia su dokumentikos žanru ir kuria savą realybę, įmesdamas veikėjams papildomų impulsų ir dirgiklių.

Anonsas

Retrospektyva: Abbasas Kiarostami

Kadras iš filmo „Patvirtinta kopija“

„Patvirtinta kopija“ (Certified Copy/Copie Conforme), Rež.  Abbas Kiarostami, 2010 m.

Giedrė: Praėjusiais metais kino pasaulis neteko vieno ryškiausių šiuolaikinio kino kūrėjų – režisieriaus Abbaso Kiarostami. Verta pamatyti visus retrospektyvoje rodomus Irano kino meistro darbus, tačiau subjektyviai norisi išskirti vieną kiek nuvertinto vėlyvojo Kiarostami kūrybos etapo darbą – apgaulingai paprastą, tačiau žiūrovo suvokimu meistriškai žaidžiantį ir manipuliuojantį filmą „Patvirtinta kopija“. 

Anonsas

Retrospektyva: Davidas Lynchas

Kadras iš filmo „Malholando kelias“

„Malholando kelias“ (Mulholland Dr.), rež. David Lynch, 2001 m.

Gabrielė: Neseniai žymiausi kino kritikai sudarė geriausių XXI a. filmų topą, kurio viršuje atsidūrė ir „Malholando kelias“. Be profesionalų pripažinimo, jis gavo kultinio filmo statusą ir tarp žiūrovų. Kodėl nepasinaudojus puikiu šansu šį šedevrą išvysti didžiajame ekrane tiesiai iš juostos bei dar kartą nepabandžius išspręsti vingrių režisieriaus mįslių?

Anonsas

Save

Save

Festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Fotografas Audrius Solominas

Geriausio „Oskarų“ filmo lietuviška premjera, svarbiausias Europoje kino industrijos renginys „Europos kino forumas“, pirmoji Lietuvoje virtualaus kino salė, tarptautiniai kino svečiai – antradienį surengtoje spaudos konferencijoje 22-ojo „Kino pavasario“ organizatoriai dalijosi šių metų festivalio koziriais, svečius vaišindami tvinpyksišku Davido Lyncho vyšnių pyragu.

Tiesioginės transliacijos internetu įrašas:

„Naujus vėjus“ žadantis didžiausias šalies kino festivalis konferenciją pradėjo animaciniu klipu. Mergina vėjo plaikstomais plaukais rožiniame fone pasitiks ir išlydės kovo 23–balandžio 6 d. vyksiančio festivalio žiūrovus. Klipo, kaip ir šūkio bei vizualinio identiteto „Nauji vėjai“ autorius yra su „The New York Times“ ir kitais tarptautiniais klientais dirbantis iliustratorius Karolis Strautniekas. Klipui muziką sukūrė vienas talentingiausių naujos kartos Lietuvos muzikos prodiuserių Tomas Narkevičius-Fingalick.

„Kino pavasario“ vaizdo klipas „Nauji vėjai“:

Festivalis rodys filmus iš 70-ies šalių. Ypatinga jų bus Rumunija – oficiali šių metų „Kino pavasario“ šalis–partnerė. „Rumunijos kinas pasižymi kūrėjų brandumu, jų darbai vertinami visame pasaulyje. Mums garbė juos pristatyti Lietuvoje“, – kalbėjo festivalio direktorė Vida Ramaškienė, dėkodama daugiau nei 100-ui festivalio partnerių, kurie leidžia „Kino pavasariui“ vėl tapti vienu kertinių kultūrinių renginių šalyje.

D. Lyncho ir A. Kiarostami retrospektyvos

Iš pagrindinio partnerio ERGO sulaukė neįprastos dovanos: režisierių Davidą Lynchą išgarsinusio serialo „Tvin Pyksas“ simbolio – vyšnių pyrago. Tokia dovana įteikta ne veltui – festivalyje šiemet bus surengta šio garsaus režisieriaus retrospektyva. „Labai laukiame šiemet, po 26 metų pertraukos pasirodysiančio, intriguojančio naujo „Tvin Pykso“ sezono. Dėkojame festivaliui už D. Lynchui parodytą dėmesį“, – kalbėjo ERGO generalinis direktorius Saulius Jokubaitis.

Iš viso retrospektyvoje bus parodyti penki D. Lynho filmai, tarp jų debiutinis „Trintukagalvis“ („Eraserhead“) ir pernai pasaulio kino kritikų geriausiu XXI a. filmu pripažintas „Malholando kelias“ („Mulholland Dr.“). Programą papildys ir dokumentinis filmas apie D. Lyncho kūrybą „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“. Festivalio meno vadovė Santa Lingevičiūtė rekomendavo šią programą tiems, kuriems Lynchas asocijuojasi tik su „Tvin Pyksu“, – kad pamatytų, jog režisierius turi ir daug kitų veidų. Dauguma D. Lyncho filmų bus rodomi iš 35 mm juostų.

S. Lingevičiūtė kvietė atkreipti dėmesį ir į kitą šių metų „Kino pavasario“ retrospektyvą – Irano kino legendos Abbaso Kiarostami. „Deja, pernai šis režisierius iškeliavo anapilin. Norėjome jam atiduoti pagarbą. Jis yra visiškai kitoks nei Lynchas. Kiarostami – minimalistinio kino epo pradininkas. Režisierius gyvenime atmetė visus „-izmus“. Jeigu ir jums gyvenime nesinori savęs apibrėžti, siūlau pasidomėti jo filmais“, – kalbėjo „Kino pavasario“ meno vadovė.

Edvinas Pukšta ir Vida Ramaškienė
Fotografas Audrius Solominas

Kino profesionalai atsiskleis kitaip

Vyriausiojo programos sudarytojo Edvino Pukštos teigimu, „Naujų vėjų“ tema „Kino pavasario“ programoje bus labai ryški – festivalis rodys net 39 pilnametražius debiutinius filmus. Jie sudarys beveik trečdalį visos pilnametražių programos. „Stipriausiai atpūtė gūsiai iš Azijos šalių: Tailando, Singapūro, Afganistano. Taip pat pristatysime filmų iš Izraelio ir Palestinos.“

Iš labiausiai įstrigusių festivalio filmų E. Pukšta išskyrė „Dainuok man, Sarajevai“ – muzikinę dokumentiką, apie britų metalo grupės „Iron Maiden“ lyderio Bruce’o Dickinsono grupės koncertą karo okupuotame Sarajeve: „Tas koncertas pakeitė daugelį ten buvusių žmonių. Filmas tai puikiai perteikia.“

Jis taip pat siūlo atkreipti dėmesį į kino profesionalus, kurie „Kino pavasaryje“ atsiskleis neįprastuose amplua. Aktorius Ewanas McGregoras debiutuos kaip režisierius (filmas „Amerikietiška pastoralė“), režisierius Jimas Jarmuschas sugrįžta kaip prodiuseris (filmas „Portas“), komerciniame kine išgarsėjęs, bet į meninį kiną ir aktyvizmą pasukęs Shia LaBeoufas pasirodys viename geriausiai vertinamų naujų amerikietiškų nepriklausomų filmų „Amerikos mylimoji“.

Algirdas Ramaška, Santa Lingevičiūtė ir Edvinas Pukšta
Fotografas Robertas Daskevičius

Tarp maištingų juostų – ir uždarymo filmas

S. Lingevičiūtė išskyrė filmus, kurie turi maištingą sielą – jų šiemet programoje ypač daug. „Baleto šokėjas“ pasakoja ukrainiečio Sergėjaus Polunino, vieno talentingiausių mūsų laikų baleto šokėjų, kurio gabumus lydi ir vidiniai demonai, istoriją. Dokumentika „Frankas Zappa apie save“ pristato kultinį muzikos eksperimentatorių jo paties žodžiais. Filmas „Amerikos anarchistas“ supažindina su pernai mirusiu aktyvistu Williamu Powellu, kontroversiškos knygos „Anarchisto receptų knyga“ autoriumi.

Įspūdingas bus festivalio uždarymo filmas, eksperimentinis „Manifestas“. Jame aktorė Cate Blanchett skaitys skirtingų meninių ir politinių judėjimų manifestus, siekiant sukurti geresnį pasaulį. „Festivalį atidarome su labai stipria moterimi aktore – Isabelle Huppert – filme „Ji“, ir uždarome su labai stipria moterimi – aktore C. Blanchet. Jos cituojami manifestai šiandieniniame politiniame kontekste įgauna naujas prasmes“, – analizavo S. Lingevičiūtė.

Kaip pasirinkti filmą?

Tradiciškai spaudos konferencija surengta po „Oskarų“ teikimo ceremonijos, kurioje geriausiu pripažintą filmą „Mėnesiena“ „Kino pavasaris“ pirmą kartą pristatys žiūrovams Lietuvoje. Nauja klasika laikomas filmas apie juodaodžio vaikino gyvenimą skurdžiame Amerikos rajone taip pat laimėjo tris kitus „Oskarus“, o dar penkiems buvo nominuotas.

Algirdas Ramaška ir Santa Lingevičiūtė
Fotografas Audrius Solominas

„Kino pavasaris“ pristatys ir ką tik pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje penkis „Sidabrinius lokius“ gavusius filmus, tarp jų – geriausiu režisieriumi išrinkto suomių meistro Aki Kaurismaki pabėgėlių dramą „Kita vilties pusė“, didįjį žiuri prizą gavusią „Felisitę“ ir konservatyvius lenkų kino kritikus supykdžiusį naują Agnieszkos Holland filmą „Pėdsakas“.

„Kino pavasario“ komanda sunkiai dirba ne tik atrinkdama reiklaus žiūrovo verčiausias juostas, bet ir sudarydama modelius, kaip nepasiklysti renkantis filmą. Vienas jų – praėjusiais metais pasiteisinusi, šiemet dar labiau išvystyta iniciatyva „ERGO kino testas“. Pasak S. Jokubaičio, atsakius į kelis paprastus klausimus, žiūrovas gauna asmenines filmų rekomendacijas. „Nusiskundimų dėl testo parinktų filmų nesulaukėme, tad darome išvadą, kad tai žiūrovui – išties naudingas įrankis“, – komentavo ERGO atstovas.

Pirmoji Lietuvoje virtualios realybės kino salė

Festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška išvardijo žiūrovams bei kino industrijai svarbias naujienas, tarp kurių – ir virtualios realybės kino salė.

„Šiemet festivalis bus kaip niekada brandus ir solidus, bet tuo pačiu labai jaunatviškas ir kupinas atradimo džiaugsmo. Pagrindinės naujovės susijusios su novatoriškais technologiniais sprendimais. Atnaujinta išmanioji programėlė dabar tapo dar patogesnė. Kita naujovė – virtualios realybės kinas. Kiekvienas žiūrovas galės užsidėti VR akinius ir jaustis, tarsi pats yra filme. Tai bus pirmas kartas, kai VR technologija bus pritaikyta kine. Šiemet tokią praktiką pradėjo JAV prestižinis „Sundance“ kino festivalis. Vilniuje, prie Vingio kino teatro bus įrengta atskira kino salė, dedikuota būtent virtualiam kinui. Kviesime visus išbandyti“, – kalbėjo A. Ramaška.

Algirdas Ramaška
Fotografas Audrius Solominas

Festivalis pirmą kartą turės ir elektroninę parduotuvę. Joje bus galima įsigyti 2017 m. festivalio kolekciją. E. parduotuvėje kino žiūrovų laukia „8ToGo“ sukurti festivalio džemperiai ir marškinėliai, kompanijos „Gėda Pelėda“ rankų darbo odinės rankinės ir aksesuarai su specialiu festivalio logotipu. Kompanija „DUE Fashion“ parduotuvėje pristato festivalio tampres „Nauji vėjai“. Čia galima įsigyti ir specialiai festivaliui kurtą K. Strautnieko iliustraciją, naudotą šių metų festivalio vizualiniam identitetui. Visų šių unikalių prekių kiekis yra itin ribotas.

Europos kino industrijos susitikimas Vilniuje

Kino festivalis yra ne tik filmų žiūrėjimo vieta, bet ir proga susitikti kino industrijos žmonėms ir pradėti naujus projektus. Šioje srityje „Kino pavasaris“ šiemet nuėjo ypač toli: balandžio 6-ąją pirmą kartą Lietuvoje įvyks „Europos kino forumas“, Europos Komisijos inicijuotas renginys, anksčiau vykęs tokiuose festivaliuose kaip Berlyno ar Kanų.

Taip pat „Kino Pavasaris“ skelbia partnerystę su Kanų festivaliu: geriausi trys naujų filmų projektai, pristatyti kino industrijos konferencijoje „Meeting Point – Vilnius“ bus atrinkti į „Kanų“ kino industrijos konferenciją, kur toliau ieškos partnerių ir potencialių pirkėjų. „Vilnius taps susitikimo centru Europos kino kūrėjams. Neabejojame, kad šis renginys bus naudingas ir kylančiai, vis labiau džiuginančiai Lietuvos kino industrijai“, – džiaugėsi A. Ramaška.

Algirdas Ramaška
Fotografas Audrius Solominas

Tarp jau patvirtintų „Kino pavasario“ svečių yra garsus lenkų režisierius Krzysztofas Zanussi; aktorės I. Huppert dukra Lolita Chammah (vaid. filme „Užtvanka“); komikai, cirko artistai, filmo „Pasiklydę Paryžiuje“ aktoriai ir režisieriai Dominique Abel ir Fiona Gordon; žymus lenkų aktorius Dawidas Ogrodnikas (vaid. filme „Paskutinė šeima“), taip pat praėjusių metų „Baltijos žvilgsnio“ konkursinės programos nugalėtojas Vitaly Mansky su savo nauju darbu „Giminaičiai“ ir daugelis kitų režisierių, aktorių, prodiuserių, žurnalistų, kino agentų.

Dėmesys lietuviškam kinui ir akcijos

Tradiciškai „Kino pavasaris“ skirs didelį dėmesį lietuviškam kinui. Festivalyje numatyta 16 lietuviškų premjerų, tarp kurių – nauji Audriaus Stonio, Linos Lužytės, Karolio Kaupinio filmai. Festivalyje antrus metus iš eilės vyks lietuviškų muzikinių klipų konkursas, kuriame bus pristatyti geriausi 2016-ųjų lietuviški muzikiniai klipai. Bus rankami geriausias lietuvių metų aktorius ir aktorė, lietuviški filmai bus rodomi trumpametražių filmų naktyje.

Bilietus į „Kino pavasarį“ bus galima įsigyti nuo kovo 5 d. Tą dieną bus taikoma nuolaida kortelės „Telia Omni ID“ turėtojams, perkantiems bilietus tiek internetu, tiek kino teatrų kasose. Kovo 8-ąją vyks tradicinė akcija Tarptautinės moters dienos proga, o kovo 11 d., Nepriklausomybės atkūrimo dieną, bus galima pigiau įsigyti bilietus į lietuviškų filmų seansus.

2017 m. festivalio filmų programa: http://kinopavasaris.lt/lt/programa