„Kino karavanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Atsinaujinęs projektas „Kino karavanas“ pradeda savo kelionę po Lietuvos regionus, kur rodys festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovų labiausiai pamėgtus filmus. Keturis mėnesius – nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos – 22-ių šalies miestų gyventojai bus kviečiami į nemokamus kino seansus. Jų metu bus galima ne tik pamatyti filmus, bet ir dalyvauti įdomiose diskusijose su festivalio komanda, kino kritikais bei apžvalgininkais. Viso planuojama surengti net 50 nemokamų kino seansų.

Kino prieinamumas mažesniuose miestuose

Pasak „Kino pavasario“ vadovės Vidos Ramaškienės, projekto „Kino karavanas“ tikslas – tęsti festivalio misiją ir užtikrinti kokybiško kino prieinamumą ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose, o vasara – tam puikus metas.

V. Ramaškienės teigimu, pagrindinis šio projekto tikslas – atvežti išskirtinius, naujausius Europos kūrėjų filmus į tas Lietuvos vietoves, kuriose nėra kino teatrų, kur galimybės pamatyti autorinį, aukščiausios meninės vertės kiną yra labai ribotos.

„Be galo džiaugiamės, jog „Kino karavanas“ šiemet vėl keliaus po šalies miestus ir miestelius. Mūsų partnerio „ŽEMAITIJOS – ilgaamžės tradicijos“ dėka net 50 kino seansų Lietuvos žmonėms surengsime visiškai nemokamai. Šiais metais prioritetą teiksime kino rodymui po atviru dangumi, taigi, visi žiūrovai tikrai ras sau vietą priešais ekraną“, – sako „Kino pavasario“ vadovė.

Išskirtiniai susitikimai su kino žinovais

„Kino karavano“ organizatoriai žada, kad kino seansų metu vyks ir išskirtiniai šilti bei jau anksčiau daug populiarumo susilaukę edukaciniai susitikimai su kino profesionalais. Diskusijų su jais metu žiūrovai geriau susipažįsta su rodomo kino problematika ir temomis, pastebi visai kitas, dar nematytas kino kalbos spalvas.

Kadras iš filmo „Meilė ir malonė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jau baigiama susiderinti dėl susitikimų su tokiais „Kino karavano“ svečiais, kaip: LRT laidos „Durys atsidaro“ vedėja Lolita Bytautaite, legendine kino kritike Izolda Keidošiūte, „Snobo kino“ siela Ryčiu Zemkausku, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojais Santa Lingevičiūte, Aiste Račaityte, Mante Valiūnaite ir Rimantu Oičenka. Su „Kino karavano“ žiūrovais pabendrauti žada ir „Kino pavasario“ vadovai Vida Ramaškienė ir Algirdas Ramaška.

Kinas atvažiuoja pas jus!

Su šūkiu „Kinas atvažiuoja pas jus!“ „Kino karavanas“ dažniausiai užsuks į projekto ambasadomis tapusius miestus: Anykščius, Birštoną, Druskininkus, Palangą, Telšius ir Trakus. Taip pat projekto rengėjai planuoja apsilankyti: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Kelmėje, Gargžduose, Prienuose, Šilalėje, Varėnoje, Ukmergėje, Jurbarke, Raseiniuose, Šakiuose, Utenoje, Lazdijuose ir Biržuose.

Per minėtą laikotarpį bus parodyta 13 filmų: naujausia žymiausio Lietuvos režisieriaus Šarūno Barto drama „Ramybė mūsų sapnuose“, geriausiai šių metų „Kino pavasario“ žiūrovų įvertintas „Trumanas“, festivalį atidariusi ir abejingų nepalikusi muzikinė cirko istorija „Viskas dėl šou“, vieno žymiausių šių dienų kino meistro Aleksandro Sokurovo juosta „Frankofonija“, „Oskarams“ nominuoti „Karas“ ir „Mustangės“, Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtojas „Avinai“, kultinės grupės „Beach Boys“ istoriją atskleidžianti muzikinė drama „Meilė ir malonė“, jaunimo pamėgtas belgų hitas „Juoda“, naujausia žymaus danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo komiška drama „Komuna“, filmai visai šeimai „Berniukas ir pasaulis“, „Neįtikėtina jaunojo išradėjo kelionė“ ir „Mažieji padaužos“ bei kulinarinė kelionė į Peru „Atrandant Gastoną“.

 „Kino karavano“ birželio maršrutas:

• birželio 3 d. Raseinių kultūros centras, filmas „Berniukas ir pasaulis“;
• birželio 5 d. Gargždų kino teatras „Minija“, filmai „Berniukas ir pasaulis“ ir „Trumanas“;
• birželio 10 d. Druskininkų vandens parkas, filmas „Trumanas“;
• birželio 11 d. „SPA Vilnius Druskininkai“, filmas „Atrandant Gastoną“;
• birželio 11 d. Birštono sanatorija „Eglė“, filmas „Atrandant Gastoną“;
• birželio 11 d. Palangos viešbutis „Vanagupė“, filmas „Atrandant Gastoną“;
• birželio 12 d. Telšių dramos teatras, filmai „Mažieji padaužos“  ir „Meilė ir malonė“;
• birželio 16 d. Trakų viešoji biblioteka, filmas „Mustangės“;
• birželio 23 d. Birštono kultūros centras, filmas „Komuna“;
• birželio 30 d. Anykščių kultūros centras, filmas „Mustangės“.

„Kino knyga“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Festivalio „Kino pavasaris“ projektas „Kino knyga“, skirtas vyresniųjų klasių moksleivių vizualiniam raštingumui ugdyti, šiemet vyks jau devintąjį kartą. Dalyvių prašymu paraiškų teikimo terminas pratęsiamas iki birželio 10 d. Kūrybinės dirbtuvės su žymiais mūsų šalies kino režisieriais ir kitais menininkais vyks birželio 18–22 d. Vilniuje.

V. Šekspyras – patrauklia jaunam žmogui forma

Kasmet „Kino knyga“ suburia kūrybiškus jaunus žmones iš visos Lietuvos į savaitę trunkančią stovyklą. Moksleiviai dirbtuvių metu gilinasi į kūrybinio proceso vertę, plečia žinias apie autoriaus teises ir kuria filmukus – autentiškus pasakojimus. Projekte dirbantiems režisieriams labai svarbu, kad jaunas žmogus mokėtų atsiriboti nuo masinių informavimo priemonių pateikiamų vaizdų gausos ir, žvelgdamas į jį supančią aplinką, pajungtų savo vaizduotę.

Šiemet kūrybinės dirbtuvės bus susijusios su Viljamo Šekspyro kūryba – kova tarp gerųjų ir blogųjų jėgų. Keturias dienas kino profesionalai drauge su mokiniais, ieškodami sąsajų su šiuolaikinio žmogaus vertybėmis bei svarbiais gyvenime sprendimais, mėgins įprasminti klasika tapusius žymiojo rašytojo tekstus.

Gera žinia kino studijų pirmakursiams

„Kasmet sulaukiame žinių, kad „Kino knygos“ dirbtuvėse dalyvavęs moksleivis pasirinko su vizualiaisiais menais susijusias studija. Tai pats geriausias projekto įprasminimas. Jaučiamės bent šiek tiek prisidėję prie jauno žmogaus kelio pasirinkimo. Tad šiemet nusprendėme pakviesti ne tik 8–12 klasių mokinius, bet ir studijuojančiuosius pirmajame kurse“, – šių metų naujovę pristato projekto rengėjai.

Konkursas dalyvio stipendijai gauti

Jauniesiems kino kūrėjams  „Kino knyga“ suteikia dvejopo lygio stipendijas:

• 100 proc. dalyvio stipendija padengia kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas;
• 80 proc. dalyvio stipendija padengia apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas.

Norint predentuoti į stipendiją reikia konkursui „Kūrėjas“ pateikti vienos iš žemiau išvardytų sričių darbus bei motyvaciją dalyvauti (privaloma). Galima pateikti ir kitų sričių darbus, tačiau tai atrankai neturės įtakos:

• 3–5 piešiniai (originalus autorinis darbas);
• 3–5 fotografijos (originalus autorinis darbas);
• rašto darbas bet kokia tema iki 1 psl. (originalus autorinis darbas);
• video darbas iki 5 min. (originalus autorinis darbas ar jo dalis).

Darbų laukiama el. paštu cinebook@kinopavasaris.lt iki birželio 10 d. Įdomiausių, originaliausių, kūrybiškiausių darbų autoriai bus pakviesti į kūrybines kino dirbtuves ir jiems bus skirtos stipendijos.

Kūrybinių dirbtuvių nauda – ir mokiniams, ir mokytojams

Šiemet „Kino knygos“ dirbtuvės vyks birželio 18–22 d. Jų metu bus rengiami kūrybinio rašymo, teksto ir aplinkos analizės, vyks trumpų filmukų kūrimo užsiėmimai, paskaitos apie autorių teisių apsaugą.

Pasak dalyvavusiųjų dirbtuvėse, ten pateikiama informacija naudinga ne tik mokiniams, bet ir juos lydintiems pedagogams. Į Vilnių atvykę mokytojai ir jų auklėtiniai gauna ne tik įkvėpimo, bet ir medžiagos, leidžiančios tęsti kūrybinius užsiėmimus ir grįžus į savo mokymo įstaigas. Jaunimas po intensyvių, keletą dienų trunkančių užsiėmimų, kuriuose akcentuojamos autorių teisės, ima atsakingiau ir su didesne pagarba žvelgti tiek į patį kūrybinį procesą, tiek į jo rezultatą bei vartojimą.

Kūrybines dirbtuves ves žinomi kino režisieriai: Maratas Sargsyanas, Mikas Žukauskas, Andrius Blaževičius, Jonas Tertelis. Vyks susitikimai su meno pasaulio atstovais, teisininkais ir kitų sričių profesionalais. Vakarais bus žiūrimi filmai, po jų drauge diskutuojama. Dirbtuvių metu moksleivių sukurti filmukai bus rodomi baigiamojo renginio metu.

„Kino pavasaris“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ką daryti, jei į tavo filmo kadrą pateko brangus paveikslas? O jeigu prekės ženklo logotipas? Kaip išvengti bėdų, į kurias visai nenorėjai patekti? Šeštadienį prasidėsiantis, dar į mokyklą einančius kino kūrėjus edukuojantis projektas „Kino knyga“ atsakys į klausimus.

Paskaitą apie autorines teises kine 8-12 klasių moksleiviams ir pirmakursiams kino studentams ves advokatas dr. Stasys Drazdauskas.

„Jauniems žmonėms apie intelektinę teisę žinoti ypač svarbu, nes jie yra drąsūs, iniciatyvūs, bet dėl to gali lengvai patekti ir į teisinį pavojų visai to nenorėdami, jokių blogų kėslų neturėdami. Kūrybinėje erdvėje tokių spąstų yra daug“, – sako jis.

Ir paaiškina, ką turi omenyje: „Jauniems žmonės gali kilti pagunda pasinaudoti elementais, kuriuos randa internete ar viešosiose erdvėse. Kalbu apie jau nufilmuotų klipų ištraukas, kieno nors kito sukurtų tekstų naudojimą, fotografijas, muziką. Kiekvienas šių objektų yra saugomas intelektinės teisės. Tai labai svarbu suvokti“, – pabrėžia S. Drazdauskas, vadovaujantis advokatų kontoros SORAINEN komunikacijų, žiniasklaidos ir technologijų sektoriaus grupei Lietuvoje.

„Netgi filmuojant viešoje erdvėje negali jaustis saugus. Kadre gali pasitaikyti dailės kūrinys, prekės ženklas. Reikia atkreipti dėmesį į kiekvieną detalę. Rimtieji filmų gamintojai turi atskirus skyrius, kurie tik tuo ir užsiima: žiūri, kas patenka į kadrą ir „išvalo teises“ – užsiima „rights clearance“ procesu. Jie pamato prekės ženklą, dizaino kūrinį, muzikos kūrinį – ir tada ieško, kas yra jo teisių turėtojas, susisiekia, gauna leidimus naudoti – arba negauna. Filmo režisierius turi išmanyti ir intelektinę teisę. Papasakosiu klausytojams jos pagrindus“, – kalba teisės ekspertas.

Advokatas Stasys Drazdauskas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kultūros viceministras: jauni žmonės į piratavimą žiūri kitaip

„Kino knygą“ palaiko Kultūros ministerija – projektas yra remiamas ministerijos kūrybinės veiklos, autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos. Kultūros viceministras Arnas Neverauskas neabejoja, kad jauniems kūrėjams su intelektine teise susipažinti yra būtina.

„Gyvename visuomenėje, kuri yra saistoma teisinių įsipareigojimų. Dirbant tokiame kūrybiniame sektoriuje kaip kinas apie juos nežinant atsiranda rizika: kūrėjas gali tiesiog negauti tinkamo atlyginimo už savo veiklos rezultatą – filmą ar vaizdo klipą“, – teigia ministras.

Anot jo, nežinant teisinių dalykų, atsiranda užburtas ratas:  „Jei kino kūrėjas nemoka savęs teisiškai apsisaugoti, nemoka sudaryti sutarčių, gauti licencijų – tuomet jis ne tik ženkliai susimažina savo gaunamas pajamas, bet gali kilti ir konfliktų su kitomis proceso šalimis: autoriais, aktoriais, masinių scenų dalyviais, net ir tiesiog į kadrą patekusiais žmonėmis. Dėl to bazinės žinios autorių teisių srityje yra būtinos. Labai gerai, kad „Kino knyga“ nori jas suteikti būsimiems, o gal ir jau esamiems kino kūrėjams“, – sako A. Neverauskas.

Kultūros viceministras nusiteikęs optimistiškai – jo manymu, jauni žmonės kitaip žiūri į autorių teises, yra mažiau linkę piratauti internete.

„Situacija keičiasi lėtai, bet užtikrintai – ir ne tik Lietuvoje. Bendrauju su pasauline intelektinės nuosavybės organizacijos atstovais – jie pastebi tą patį. Formuojasi pagarbos autorių teisėms požiūris. Pradedama suprasti, kad kūrybinėse industrijose dirba daugybė žmonių ir  jie už savo darbą turi gauti atlyginimą.

Svarbu ir socialinis spaudimas, kuris tarp jaunų žmonių jau kyla. Vienas draugas supranta, kad nėra gerai siųstis nelegaliai filmus – apie tai papasakoja kitam, jie abu kiekvienas papasakoja dar dviem – susidaro sniego lavinos efektas. Manau, kad „Kino knygos“ dalyviai prie jo irgi prisidės“, – teigia viceministras.

Laukia susitikimai su Leonidu Donskiu ir Aiste Diržiūte

Vilniuje vyksiančioje „Kino knygoje“ dalyvauja atranką praėję 8-12 klasių moksleiviai ir pirmakursiai kino studentai iš visos Lietuvos.

Moksleiviai taip pat bus mokomi kūrybinio rašymo, teksto ir aplinkos analizės, vyks trumpų filmukų kūrimo užsiėmimai. Šeštadienį dalyviai susitiks su viena ryškiausių jaunos kartos Lietuvos aktorių, „Sangailės vasaros“ viena herojų Aiste Diržiūte, o sekmadienį – su filosofu profesoriumi Leonidu Donskiu.

„Kino knygos“ kūrybines dirbtuves ves žinomi kino režisieriai: Maratas Sargsyanas, Mikas Žukauskas, Andrius Blaževičius, Jonas Tertelis. Dirbtuvių metu moksleivių sukurti filmukai bus rodomi baigiamojo renginio metu.

Edukacinis projektas „Kino knyga“ vyksta jau nuo 2007 m. Tai – vienas iš didžiausio Lietuvoje kino festivalio „Kino pavasaris“ projektų.

Aleksandras Sokurovas
Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet festivalyje „Kino pavasaris“ buvo rodomas žymaus rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo filmas „Frankofonija“ („Francofonia“, 2015). Deja, tąkart jis negalėjo pristatyti savo juostos festivalio žiūrovams. Tačiau rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune įvyks „Kino pavasario“ inicijuoti „Frankofonijos“ seansai, kuriuose lankysis intelektualaus kino meistras A. Sokurovas. Abiejuose miestuose po filmo režisierius atsakys į žurnalisto Karolio Kaupinio klausimus, bendraus su žiūrovais.

Dalijamės specialiai „Frankofonijos“ rodymo Lietuvoje proga parengtu interviu su A. Sokurovu.

Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.

Ir „Frankofonijoje“, ir kituose filmuose jūs gvildenate temą – žmogus ir valdžia. Kodėl?

Man ši tema – itin svarbi. Šiais laikais mes visi, ypač Rusijos žmonės, labai priklausomi nuo valdžios.

Su didžiuliu nerimu stebiu, vertinu tuos žmones, kurie buvo valdžioje, kurie gauna valdžią, kurie šiuo metu yra valdžioje. Mes visi – žiauriai nuo jų priklausomi. Aš irgi – kategoriškai priklausomas nuo valdžios.

Pastaraisiais metais daug dirbu ir gyvenu Europoje ir, deja, pastebiu, kad ir ten žmonės – kur kas labiau priklausomi nuo valdžios nei prieš penkerius ar septynerius metus. Vis dažniau susiduriu ir su cenzūra. Ne vienas Europos žurnalistas man yra prisipažinęs, jog redaktoriai ne visada leidžia publikuoti tai, ką jie parašo. Ir mano paties interviu spaudoje ne kartą buvo cenzūruojami, o televizijų kanalai neretai atsisako tų temų, kuriomis norėčiau padiskutuoti.

Tai, mano galva, yra demokratinių Europos tradicijų degradacijos apraiškos.

Kodėl jūs esate cenzūruojamas?

Matyt, nepriimtina mano pozicija Rusijos visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Ypač – dėl to, kas vyksta Čečėnijoje, kur priimami sprendimai dėl visų politinių žmogžudysčių Rusijoje.

Neparanki mano nuostata ir dėl požiūrio į partinę priklausomybę, kuri pastaruoju metu daugelį žmonių tiesiog smaugia. Man taip pat nesuprantamas Rusijos stačiatikių bažnyčios dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Juk tai prieštarauja konstitucijai. Mano galva, nusižengti konstitucijai – nusikaltimas.

Ar jūsų filmai Rusijoje rodomi?

Praktiškai – ne. Šiuo metu Sankt Peterburge rodoma „Frankofonija“. Ar šis filmas buvo rodomas Maskvoje, nežinau. Girdėjau, kad, atrodo, buvo parodytas dar dviejuose Rusijos miestuose. Bet mano filmai niekada nerodomi Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose.

Ko gero, mano filmai ignoruojami ne dėl mano pasaulėžiūros, o dėl to, kad tokioje didžiulėje valstybėje, kaip Rusija, dehumanizacjos procesas – itin aštrus.

Bet visa Europa jus pažįsta ir vertina jūsų kūrybą.

Galbūt. Tačiau nekrikščioniška savyje puoselėti puikybę ir joje gyventi. Kuriu tokius filmus, nes kitaip jų kurti nemoku. Rezultatais dažniausiai pats būnu nepatenkintas, nes puikiai žinau, kaip ir ką norėjau padaryti ir kas išėjo.

Gal tėvynėje nesulaukėte deramo pripažinimo, nes jūsų filmai – nerusiški.

Sutinku, bet apie tai stengiuosi nekalbėti dėl jums gerai suprantamų priežasčių. Mane auklėjo 19 a. vidurio Europos ir Rusijos literatūra – Gustavas Flaubertas, Charlesas Dickensas, Emilis Zola, Erickas Remarque’as, Levas Tolstojus. Šie kūrėjai man darė didžiulę įtaką. Dėl jų susiformavau kaip asmenybė. Todėl esu literatūros, o ne kinematografijos žmogus, nes to manęs niekas nemokė.

Vis dėlto tikėtina, kad filmas „Frankofonija“ – ne paskutinis jūsų kūrybinėje biografijoje?

Jį kūriau su trimis Europos prodiuserinėmis kompanijomis, o šiuo metu Rusijoje man nesiseka rasti prodiuserių, nors ir turiu idėjų dokumentiniam bei vaidybiniam filmams. Konkrečiau nenorėčiau apie juos kalbėti, kad, neradęs finansavimo, neatrodyčiau nerimtai.

Parengė Birutė Vyšniauskaitė, LRT

Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“; Kaune – rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“.

Režisieriaus viešnagės Vilniuje išvakarėse, rugpjūčio 15 d., 18.30 val., kino centre „Skalvija“ bus pirmą kartą parodytas suomės Leenos Kilpeläinen dokumentinis pasakojimas apie A. Sokurovą ir jo kūrybą „Sokurovo balsas“ („The Voice of Sokurov“, 2014).

Aleksandras Sokurovas
Audrius Solomino nuotrauka

Vakar Vilniaus oro uoste „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė ir šiemet festivalyje geriausiu Lietuvių kino aktoriumi išrinktas Juozas Budraitis pasitiko režisierių Aleksandrą Sokurovą. Šįvakar Vilniuje, o ryt Kaune bus rodomas jo naujausias filmas „Frankofonija“ („Francofonia“, 2015). Po abiejų seansų vyks žurnalisto Karolio Kaupinio ir režisieriaus pokalbis. Galimybę užduoti A. Sokurovui klausimą galės ir žiūrovai.

„Frankofonija“ pasakoja apie vieną didžiausių ir įtakingiausių pasaulio muziejų Luvrą, kuris, kaip sako režisierius, yra priežastis permąstyti Europos likimą. Archyviniais kadrais, suvaidintomis scenomis A. Sokurovas perteikia Luvro istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Nacių okupuotame Paryžiuje susitinka priešiškų stovyklų atstovai, iš tikro kadaise gyvenę Luvro direktorius Jacques Jaujard’as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas, tam, kad išsaugotų Luvro kolekciją. Kodėl? Tai – vienas pagrindinių klausimų, į kurį bando atsakyti režisierius. Tai vienas iš klausimų, kurį reikės įminti „Frankofonijos“ žiūrovui.

Sokurovo meilė Europai ir įžvalgos jos likimo klausimais

Šiandien įvyko spaudos konferencija, kurioje atsiskleidė aštrios, filosofinės A. Sokurovo įžvalgos, kaip ir neginčytinas režisūrinės meistrystės talentas, pelniusios jam žinomumą visame pasaulyje. Dalijamės keliomis jų:

„Nėra tokio termino kaip „Frankofonija“. Jis išgalvotas. Jame atsispindi meilė Prancūzijai, jos kultūrai… Ilgą laiką visa Europos kultūra priklausė nuo Prancūzijos. O Luvras pateisina Prancūzijos, kaip šalies, egzistavimą.“

„Karo metu prancūzų kultūra nukentėjo mažai, nes priešai, šiuo atveju, vokiečiai ją mylėjo ir saugojo. Sovietų Sąjungoje tokių pavyzdžių mažai, bet vienas susijęs su rašytojo Antono Čekovo namu Jaltoje. Vokiečiai jo nelietė iš pagarbos rusų kultūrai. Šiuolaikinė praktika kiek kitokia. Dabar svarbiausia pareiga. Nebegalvojama, kad kai kuriose teritorijose nekariauti, nes yra pavojus sunaikinti šimtmečių kultūrinį palikimą.“

„Idilė – valdžioje žmonės švariomis rankomis ir sielomis – įmanoma, jeigu joje atsidurs išprusę humanitarai, kuriems humanitariniai principai yra aukščiau už politinius. Kol kas tokio nė vieno nežinau – nei valdančio, nei siekiančio tai daryti.“

„Frankofonija“ – tai apmąstymai apie Europą: kaip sunku jai susivienyti, spręsti moralinius klausimus. Nepaisant to, Europa man yra atrama už nugaros. Jei jos nebūtų, aš žūčiau. Esu tiek siela, tiek krauju su ja susijęs. Kas vyko ar vyksta Europoje, turi didelę įtaką mano gyvenimui.“

„Labai svarbu kovoti už jaunimo pasąmonės humanitarizavimą. Įmanoma viską pasiekti, jei naujos kartos pasąmonė bus humanitarinių principų rėmuose. Prie jaunimo augimo labai prisideda humanitarinius interesus, tradicijas puoselėjantys kino festivaliai: Vilniaus, Roterdamo, keli Europoje, Amerikoje, Rusijoje, žinoma, universitetai.“

„Kiekvienai šaliai svarbu išlaikyti savo nacionalinę kultūrą. Jeigu valstybė ją gina, vadinasi jos ir humanitariniai principai yra daug stipresni. Priklausymas Europos Sąjungai nereiškia, kad turime atsisakyti savo unikalumo. Visi gimėme skirtingais. Tokiais ir turime stengtis išlikti.“

„Mano mylimoje Europoje vyksta transformacija į kažką nauja, kito evoliucionavimo etapas. Europa griežtai laikėsi evoliucijos principų, bet galiausiai juos išdavė. Prie to prisidėjo įtakingi žmonės, kurie ėmė diktuoti žmonijai metodus, kurie nebesiūlo evoliucionuoti humanitarinius principus, tačiau skatina revoliuciją. Bet tai yra tobulėjimui priešingas procesas. Svarbu, ypač jaunam žmogui pabrėžti, kad tik evoliucija gali harmoningai formuoti žmoniją.“

Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Vilniuje vyks rugpjūčio 16 d. 18.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“; Kaune – rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“.

[See image gallery at kinfo.lt]

Susitikimas su režisieriumi Aleksandru Sokurovu
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vakar, rugpjūčio 16 d., Vilniuje įvyko filmo „Frankofonija“ seansas, kuriame lankėsi ir jo režisierius Aleksandras Sokurovas. Renginyje dalyvavo ir profesorius Vytautas Landsbergis. Būtent jam yra skirtas vienas iš A. Sokurovo filmų „Paprastoji elegija“ (1990). Šiandien svečias susitiks su Kauno žiūrovais. Po seanso vyks žurnalisto Karolio Kaupinio moderuojamas pokalbis su režisieriumi.

Keletas Vilniuje vykusio pokalbio fragmentų.

Antrą kartą Jūsų kine muziejus yra pagrindinis filmo objektas: „Rusų arkoje“ – Ermitažas, „Frankofonijoje“ – Luvras. Muziejus, atliekantis valstybės, kultūros saugotojo vaidmenį. Bet pats sakote, kad mes dažnai pavargstame nuo muziejų, retai juose lankomės. Gal Jūs, praleidęs daug laiko muziejuose, galite patarti, ką daryti, kad jie sulauktų daugiau lankytojų?

Muziejams eksponuoti kūrinius yra net ne antra, o trečia užduotis. Visų pirma – tai meno sandėlys, vieta, kur saugomos, tyrinėjamos meno vertybės. Muziejininkai nelabi mėgsta rodyti tai, ką turi. Svarbiausia jiems tai išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Kaip tai padaryti, ir yra didžiausia užduotis.

Lankytojas turi gauti visą informaciją apie eksponatą. Muziejus – ne cirkas, ne pramoga, o susikaupimas, tyrinėjimas, mąstymas. Muziejuose laukiami apsišvietę, išsilavinę žmonės, mąstyti mokantis jaunimas. Didžiajai daliai visuomenės to nereikia. Todėl muziejaus funkcija plėsti elitinę visuomenės dalį, kurią sudaro žingeidūs moksleiviai, studentai, vidutinio, vyresnio amžiaus intelektualai. Pati valstybė turi saugoti tą elitą ir rūpintis, kad daugėtų menu suinteresuotų jaunų žmonių. Jei pavyks, tauta gyvens. Jei jaunimas, nuo kurio priklauso ateitis, links į masinę kultūrą, tauta išnyks.

Režisierius Aleksandras Sokurovas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

40 metų praleido nemasinėje kultūroje ir, nepaisant keliasdešimties sukurtų filmų, vis tiek labiau mėgstate literatūrą, o ne kiną. Kodėl vis dar kuriate filmus, o ne rašote knygas?

Tai būtų per daug paprasta. Literatūra yra Olimpas, o aš per daug laiko skyriau kinui. Jis to nevertas. Literatūroje reikia gyventi, būti, plėsti savo žodyną. Tai – didžiulė forma, svarbiausia žmogaus, tautos egzistencijos prasmė. Galiausiai nuo to, ką įnešime į savo šalies literatūrą, priklausys humanitarinė jos padėtis. Jei šaliai per 60–70 metų nepavyko pasauliui duoti dydžio žmogaus, tai jau nelaimė. Ir tai visai nepriklauso nuo jos tautos dydžio.

Ką, kaip dėstytojas, patariate kino studentams: žiūrėti filmus, skaityti knygas?..

Pernai baigiau režisieriams skirtą kursą universitete Kaukaze. Pirma jiems skirta užduotis buvo užmiršti apie kiną ir galvoti tik apie literatūrą. Pradėti ją skaityti, tyrinėti, ieškoti joje kino. Būtent rašytojai buvo pirmieji geriausi režisieriai. Pavyzdžiui, Thomo Manno ar Williamo Faulknerio kiekviena replika, sakinys yra kadras. Galima iškadruoti ištisas pastraipas: veikėja jaudindamasi priartėja prie durų – bendras planas, ištiesia ranką link durų – stambus planas, atidaro duris – vidutinis planas, užsidengia ranka akis nuo to, ką pamatė – stambus planas.

Vienas iš mano, kaip dėstytojo, tikslų buvo grąžinti studentus prie literatūros, įdiegti įprotį skaityti. Į universitetą įstojo neskaitantys, neturintys supratimo apie žodžio ir siužeto evoliuciją. Vienintelis jų privalumas, kad jie jauni. Aš kalbu taip griežtai, nes kino kūrėjo atsakomybė yra labai didelė. Režisierius savo filmą parodo šimtams tūkstančių ar net milijonams žmonių. Dėl to moralinė atsakomybė prieš žiūrovą yra didžiausia šio amžiaus režisierių bėda. Svarbu atsakyti už sukurtą kiną. Jis juk gali iššaukti agresyvius žmogaus veiksmus. Liūdniausia, kad tai tampa pagrindiniu tikslu, nes agresija yra pinigai. O tų, kuriems reikia pinigų, yra daug daugiau nei tų, kurie kinui gali paaukoti savo gyvenimą.

Specialus „Frankofonijos“ seansas–susitikimas su režisieriumi A. Sokurovu Kaune vyks rugpjūčio 17 d. 18 val. kino centre „Romuva“. Režisierių kalbins žurnalistas Karolis Kaupinis.

Filmo „Frankofonija“ anonsas: 

„Frankofonija“ pasakoja apie vieną didžiausių ir įtakingiausių pasaulio muziejų Luvrą, kuris, kaip sako režisierius, yra priežastis permąstyti Europos likimą. Archyviniais kadrais, suvaidintomis scenomis A. Sokurovas perteikia Luvro istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Nacių okupuotame Paryžiuje susitinka priešiškų stovyklų atstovai, iš tikro kadaise gyvenę Luvro direktorius Jacques Jaujard’as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas, tam, kad išsaugotų Luvro kolekciją. Kodėl? Tai – vienas pagrindinių klausimų, į kurį bando atsakyti režisierius. Tai vienas iš klausimų, kurį reikės įminti „Frankofonijos“ žiūrovui.

Kadras iš filmo „Už laisvę bėgti“
„Kino pavasario“ archyvas

Rugsėjo 6 d. 19 val. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kino teatruose „Forum Cinemas“ įvyks filmo „Už laisvę bėgti“ („Free To Run“) premjera. Nuo paauglystės bėgiojantis šveicarų režisierius Pierre’as Morathas šioje juostoje peržvelgia neįtikėtiną bėgimo istoriją, pasitelkdamas inspiruojančius pavyzdžius nagrinėja maratonų fenomeną.

„Danske Bank Vilniaus maratono“ proga sveikai ir aktyviai gyventi uždegantį filmą „Už laisvę bėgti“, pristato festivalis „Kino pavasaris“.

Bėgimas – ne moterims

Šiandien, kai Vilniaus senamiestyje, Alpių kalnuose ar Niujorko parke vis pralekia atletiški bėgimo entuziastai, sunku suvokti, kad dar prieš 50 metų šis sportas buvo laikomas pavojingu sveikatai. Ypač moterims. Joms buvo uždrausta dalyvauti viešuose maratonuose net iki 1960 metų. Štai Kathrine Switzer, apsimetusi vyru, išdrįso bėgti 1976 m. Bostono maratoną, bet buvo negarbingai užpulta vieno pagrindinių organizatorių. Vyravo nuomonė, kad pernelyg elitiniu bėgimu gali užsiimti tik vyrai ir tik apribotose stadionų erdvėse, kad būtų kuo mažiau matomi.

Filmo simboliu P. Morathas neatsitiktinai pasirenka moteris. Drąsios bėgikės peršoko neapykantos, prietarų ir draudimų barjerus. Nuotraukomis ir ištraukomis iliustruota neįkainojama patirtimi ir prisiminimais dalijasi ne tik K. Switzer. Režisierius modernių bėgikų smalsumą skatina pasakojimais apie pirmąją bėgikę Bobbi Gibb, paneigusią klaidingą nusistatymą apie moterų fizines galimybes, šviesios atminties Niujorko maratono įkūrėją, pradininką ir 69 maratonus 30 pasaulio šalių įveikusį bėgimo propaguotoją Fredą Lebow, charizmatišką ir nepamirštamą profesionalų bėgiką Steve’ą Prefontaine’ą, kuris laimėjo 120 bėgimų iš 153, bet tragiškai žuvo autoavarijoje.

Buenos Airių, Sidnėjaus, Varšuvos, Paryžiaus, Monterėjaus kino festivalius jau apibėgęs dokumentinis filmas supažindina su legendiniais žmonėmis, kurių titaniškomis pastangomis ir pasiaukojančiais žygdarbiais bėgimo aistra pasklido aplink visą pasaulį. Pirmųjų maratonų organizatoriai neišsigando revoliucinių sprendimų ir užsispyrusiu atsidavimu kovojo už laisvę bėgioti be jokių apribojimų.

Kodėl tai filmas visiems?

„Tai filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas, kuris savo dieną pradeda ar užbaigia su sportiniais bateliais, bėgdamas miestų gatvėse ar parkuose. O tuos, kurie vis planuoja pradėti bėgioti, bet pritrūksta ryžto, „Už laisvę bėgti“ turėtų smarkiai motyvuoti. Šią šveicarų dokumentiką priskirčiau prie taip pat festivalio platintų, iki šiol itin populiarų filmų: „Nematomas frontas“, „Kita svajonių komanda“ ar „Amžinai stilingos“. Jei patiko kuris nors iš šių juostų, labai tikėtina, kad „Už laisvę bėgti“ taipogi padarys didžiulį įspūdį“, – sako „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Į informatyvų ir emocingą filmą „Už laisvę bėgti“ sutilpo atidžiai atrinkti archyviniai kadrai, unikali dokumentinė medžiaga, žaismingi pokalbiai su stipriais čempionais ir paprastais piliečiais, svarbūs prisiminimai ir įkvepiantys bėgti patarimai. Per 99 minutes papasakota 50 metų bėgimo istorijos evoliucija: netikėčiausi kuriozai, konfliktai ir socialiniai pokyčiai, kai profesionalūs sportininkai, varžybų organizatoriai ir kovingi bėgimo entuziastai išliejo daug prakaito už teisę ir laisvę bėgti kada ir kur tik norisi.

Bėgimo maratonų fenomeno istoriją pasakojančio bei sveikai ir aktyviai gyventi įkvepiančio filmo „Už laisvę bėgti“ premjera: rugsėjo 6 d. 19 val. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tik „Forum Cinemas“ kino centruose. Repertuaruose – nuo rugsėjo 9 d.

Kadras iš filmo „Viskas dėl šou“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Rugsėjo 2–3 d. Vilniuje vyksiančiame miesto festivalyje „Loftas Fest“ lankysis ir po Lietuvą visą vasarą keliaujantis projektas „Kino karavanas“. Čia jis surengs tris seansus, kurių metu bus rodomi su muzika susiję, itin populiarūs šių metų „Kino pavasario“ filmai.

Muzikalioji „Kino karavano“ pusė

„Šiemet 40 seansų Lietuvos regionuose surengęs „Kino karavanas“ festivalio „Loftas Fest“ metu, skambant populiarių šių dienų atlikėjų muzikai, kvies žmones pamatyti išskirtinius kino kūrėjų darbus: „Viskas dėl šou“, „Šuns širdis“ ir „Juoda“, – sako pagrindinio projekto partnerio „ŽEMAITIJOS – ilgaamžės tradicijos“ atstovai.

Nebylaus, keliaujančio cirko istoriją pasakojančio filmo „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“) metu skamba būtent jam sukurta kultinės islandų grupės „Sigur Ros“ narių muzika. Briuselio gatvės gaujų karus vaizduojančioje dramoje „Juoda“ („Black“) – daug šiuolaikinės muzikos, ypač hiphopo, o daugelį dainų atlieka pagrindiniai filmo aktoriai. Na, o „Šuns širdies“ („Heart of A Dog“) autorė – viena garsiausių muzikančių, menininkių Laurie Anderson. Filme išgirsite jos ir jos mirusio vyro, kuriam ir skirta „Šuns širdis“, Lou Reedo kūrinius.

Filmus pristatys muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas, „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška ir viena iš festivalio programos sudarytojų Mantė Valiūnaitė.

Kadras iš filmo „Juoda“

Cirkas ir „Sigur Ros“ – apie žmogaus ribas

„Visi esame šou dalis – vieni pasiryžę padaryti viską, kad sulauktų gausių plojimų, o kitiems vis negana naujų potyrių, emocijų. Kurgi ta riba – apie tai ir kalba šiemet „Kino pavasarį“ atidariusi islandų juosta „Viskas dėl šou“, – sako pristatyti filmą „Loftas Fest“ besiruošiantis A. Ramaška.

Pasak „Viskas dėl šou“ režisieriaus Benedikto Erlingsono, filmo vaizdai kalba patys už save. Js pasinaudojęs Nacionalinio Jungtinės Karalystės atrakcionų archyvo medžiaga pasakoja keliaujančio cirko istoriją. Parodo jo tamsiąją ir šviesiąją pusę, atskleidžia neribotas žmogaus galimybes, siekiant publikos pripažinimo. Filme nėra dialogų, tačiau visame pasaulyje puikiai žinomos islandų grupės „Sigur Ros“ vyrukai – bosistas Georgas Holmas, būgnininkas Orris Pallas Dyrasonas ir koncertuose su grupe grojantis gitaristas Kjartanas Holmas – pasirūpino, kad filmas stebintų ne tik vaizdais, bet ir garsu. Muzika šiam filmui išleista atskiru albumu „Circe“

Albumas „Circe“:

Moderni Romeo ir Džiuljeta istorija – hiphopo ritmu

„Juoda“ yra labai loftiškas filmas: jį sukūrė jauni žmonės, jame daug veiksmo, gatvės kultūros, mados ir muzikos. Pagrindinė aktorė Martha pati dainuoja Briuselio hiphopo grupėje „Soul’Art“. Filmą įdomu žiūrėti tiesiog kaip intriguojančią istoriją. Bet! Kartu tai yra labai rimtas filmas: jis parodo, koks yra emigrantų gyvenimas šiandienos Europoje, kaip iš skurdo gimsta smurtas ir kaip sunku nuo to pabėgti. Būtina pamatyti visiems pasiturinčių tėvų vaikams“, – sako K. Vyšniauskas.

Vilniuje pavasarį viešėję filmo režisierius Bilallas Fallahas ir aktorė Martha Canga Antonio sako, kad gatvėse iš tikro yra viskas daug baisiau nei rodoma filmą. „Juoda“ pasakoja apie gatvės gaujų karus ir jų žiauriame fone užgimusią paauglių marokiečio ir juodaodės meilę. Pagal „Romeo ir Džiuljetos“ siužetą paremtas filmas seanso su kūrybine grupe metu ir viso festivalio metu nepaliko abejingų.

Grupė „Soul’Art“:

Žymios menininkės išpažintis

„Elektroninės muzikos pionierė Laurie Anderson filme „Šuns širdis“, drąsiai jungdama įvairias kino išraiškos priemones, prabyla apie aktualias vakarietiškas problemas – stebėjimo kameras, teroristinius išpuolius. Kartu ji dalijasi labai intymiais savo patyrimais ir atsiminimais. Laurie Anderson balsas žiūrovus lydi į nenuspėjamą kelionę, kurioje išsitrina riba tarp realybės ir fikcijos“, – apie žymiąją menininkę pasakoja M. Valiūnaitė.

Filmą garsi kompozitorė, performansų meistrė, režisierė Laurie Anderson sukūrė netekusi ne tik labai mylėto šuns Lolabelės, bet ir geriausio savo gyvenimo draugo, sutuoktinio Lou Reedo. Pasak „Kino pavasariui“ interviu davusios L. Anderson, šis filmas yra apie praradimo jausmą ir pamokas, kaip su juo susigyventi, kaip jį perteikti, pažvelgti į tai su humoru.

Laurie Anderson kūrinys iš filmo „Šuns širdis“:

„Kino karavano“ rugsėjis:

• rugsėjo 1 d. 22 val. prie Kauno pilies, filmas „Viskas dėl šou“ (filmą pristato Vida Ramaškienė ir Lolita Bytautaitė);
• rugsėjo 2 d. 23 val. menų fabrikas „Loftas“, filmas „Juoda“;
• rugsėjo 3 d. 1 val. menų fabrikas „Loftas“, filmas „Šuns širdis“;
• rugsėjo 3 d. 02.30 val. menų fabrikas „Loftas“, filmas „Viskas dėl šou“;
• rugsėjo 8 d. 18 val. Varėnos kino ir parodų salė, filmas „Karas“;

• rugsėjo 9 d. 22.30 val. Panevėžio Laisvės aikštė „Viskas dėl šou“;
• rugsėjo 15 d. 17.30 val. Molėtų viešoji biblioteka, filmas „Avinai“;
• rugsėjo 28 d. 13 val. Telšių dramos teatras, „Gražuolė ir Sebastianas“ (filmą pristato Rytis Zemkauskas);
• rugsėjo 28 d. 19 val. Telšių dramos teatras, „Trumanas“ (filmą pristato Rytis Zemkauskas);
• rugsėjo 29 d. 19 val. Anykščių kultūros centras, „Komuna“.

Apie „Kino karavaną“

Trečią kartą organizuojamą „Kino karavaną“ judėti į priekį skatina noras kokybišką, autorinį kiną padaryti lengvai prieinamą kuo platesnei, įvairaus amžiaus auditorijai, skirtingiems socialiniams sluoksniams. Supažindinant Lietuvos miestų ir miestelių gyventojus su naujausiais pripažintų kino menininkų darbais, turtinamas kultūrinis Lietuvos regionų gyvenimas ir mažinama jų socialinė atskirtis. Per keturis mėnesius planuojama aplankyti 26 miestus, parodyti 15 filmų ir surengti virš 50 seansų. Šiemet „Kino karavanui“ dovanoti kiną gausiam skaičiui regionų gyventojų padeda pagrindinis projekto partneris „ŽEMAITIJOS – ilgaamžės tradicijos“.

D. Lobačevskė
Arturasz photography

Ilgų distancijų bėgikė Diana Lobačevskė, pažiūrėjusi filmą „Už laisvę bėgti“ teigia, kad jame pasakojama istorija priminė tai, ką daugelis bėgikų, ir ji pati,  patyrė savo kailiu. “Kino pavasario” ir “Danske bank Vilniaus Maratono” pristatomo filmo premjera įvyks jau šiandien, rugsėjo 6 dieną 19val. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kino teatruose „Forum Cinemas“.  Kino teatre “Forum Cinemas Vingis” šiandien filmą pristatys pati D.Lobačevskė.

“Filmas man priminė mano pačios jaunystę, kuomet į bėgimo treniruotes eidavau pasislėpusi, o klasiokai šaipydavosi tiek iš mano sporto, tiek iš mano aprangos”, – pažiūrėjusi filmą komentuoja lengvaatletė Diana Lobačevskė, tik prieš savaitę laimėjusi Meksikos maratoną. “Filme pasakojama, kad prieš 50 metų iš bėgikų juokdavosi ir juos vadino keistuoliais, bet ir man, pradėjus sportuoti prieš 20 metų, situacija buvo tokia pat, tačiau aš taip norėjau sportuoti, kad į nieką nekreipiau dėmesio”.

Filme “Už laisvę bėgti” pasakojama moderniojo bėgimo istorija ir paliečiamos kelios dar ir dabar aktualios temos, kaip pavyzdžiui, moterų ilgų distancijų bėgimas. 70-aisiais moterims reikėjo gerokai pakovoti, kad joms būtų leista bėgti maratonus kartu su vyrais, o reklaminė kampanija “Graži, nes bėga” buvo organizuota siekiant sugriauti mitus, kad sportuojanti moteris gali pakenkti savo grožiui.

“Man tenka išgirsti priešingą klausimą – kodėl tu bėgi, jei esi graži. Mitas, kad rimtai sportuojanti moteris negali būti graži – dar gajus ir dabar”, – juokiasi D.Lobačevskė. “Tačiau man sportiškas, sveikas kūnas yra gražus, nesvarbu tai ar vyras, ar moteris”,- sako ji.

“Neturiu konkrečios asmenybės, kurią dievinčiau, tačiau žemai lenkiu galvą prieš visus maratono bėgikus ir bėgikes, nes tai, mano manymu, sunkiausia distancija ir didžiulių valios pastangų reikalaujanti kova su savimi”, – sako D.Lobačevskė.

Filme “Už laisvę bėgti” patyrę bėgikai daug pasakoja apie bėgimo poeziją ir apie jausmus, kuriuos jie patiria sportuodami. “Bėgimas man yra laisvė. Kai būna sunku, būtinai turiu pabėgioti ir atsipalaiduoti. Bėgimas gydo sielą”, – sako maratoninkė D.Lobačevskė.

Pierre Morath filmas “Už laisvę bėgti” premjera rugsėjo 6 d. 19 val. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tik „Forum Cinemas“ kino centruose. Repertuaruose – nuo rugsėjo 9 d.

Filmo anonsas:

Plačiau apie filmą: http://www.forumcinemas.lt/Event/305163/

Kadras iš filmo „Viskas dėl šou“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šį penktadienį, rugsėjo 9 d. 22:30, visi panevėžiečiai, susirinkę į Laisvės aikštę, galės patirti užburiančią kino magiją – po atviru dangumi bus rodomas filmas “Viskas dėl šou”. Filme įspūdingi praėjusio šimtmečio cirko ir kabaretų vaizdai sukasi pagal modernią kultinės grupės “Sigur Ros” muziką. Projektas “Kino karavanas” atveš šį filmą į Aukštaitijos sostinę ir tai bus puikus Panevėžio miesto šventės pirmosios dienos vintažinis akcentas.

Šiais metais Panevėžyje tai kas sena, atgims naujai, nes 513-ojo gimtadienio šventės tema – vintažas. Todėl jau tradicija tapusiame renginyje kine po atviru dangumi kino centras „Garsas“ kartu su festivalio „Kino Pavasaris“ organizuojamu projektu „Kino karavanas“ panevėžiečius ir miesto svečius kvies leistis į nepaprastą kelionę atgal į praeitį su islandų režisieriumi Benediktu Erlingssonu  jo žaviu filmu.

„Originalus muzikinis cirko, karnavalo, vodevilio kronikų filmas, žiūrimas dideliame ekrane ir kokybišku garsu, suteiks nepamirštamus įspūdžius. Vaizdo, garso, azarto ir drąsos simfonija. Islandų režisieriaus atrinktus pasirodymus lygiai taip pat įdomu stebėti antrą ir net trečią kartą, atkreipiant dėmesį į vis naujus dalykus“, – filmą komentuoja vyriausiasis „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta.

Apie filmą „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“, rež. Benedikt Erlingsson, Islandija, 77 min., N-13)

Per kaimus ant ratų keliaujantis cirkas. Stilingas muzikinis kabaretas. Spalvingas vodevilis. Senoviški pasirodymai mugėse. Pavojingi gyvybei triukai. Keistuolių pasirodymai. Azartiški gyvūnų atrakcionai. Jurijaus Nikulino klounada. Daug daug kitokių smagių, kvapą gniaužiančių, neįtikėtinų, stebuklingų, stulbinamų, retai kur bematytų siurprizų. Ir, žinoma, kultiniai „Sigur Ros“. Pats laikas pasimėgauti puikiausiu šou planetoje. Benediktas Erlingssonas užsidarė Šefildo universiteto nacionaliniame archyve ir išrinko filmuotą medžiagą apie keisčiausius, azartiškiausius, sumaniausius, rizikingiausius, įspūdingiausius numerius, kuriuos atliko drąsūs, išradingi artistai iš iškiliausių cirko menui ir verslui atsidavusių šeimų. Režisierius sukūrė filmą vien tik iš archyvinių ir istorinių kadrų, nerealiausių ištraukų, suteikiančių nepaprastą progą sugrįžti į praeitį. Bendradarbiaudami su kompozitoriumi Hilmaru Örnu Hilmarssonu, muziką sukūrė Georgas Holmas ir Orri Pállas Dýrasonas iš kultinės grupės „Sigur Ros“, jiems pritaria Pietų Islandijos nacionalinis choras.

Filmo „Viskas dėl šou“ anonsas:

4 mėnesiai, 23 miestai, 50 seansų

Keturis mėnesius – nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos – 23-ų šalies miestų gyventojai  kviečiami į nemokamas tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu puikiai įvertintų juostų peržiūras. Iš viso per minėtą laikotarpį bus parodyta 15 skirtingų filmų, įvyks 50 seansų.

Drauge su „Kino karavano“ pagrindiniu partneriu „ŽEMAITIJOS – ilgaamžės tradicijos“ organizuojamuose edukaciniuose seansuose lankosi ir filmus pristato autoritetingi mūsų šalies kino apžvalgininkai, kritikai ir „Kino pavasario“ programos sudarytojai.

Apie „Kino karavaną“

Trečią kartą organizuojamą „Kino karavaną“ judėti į priekį skatina noras kokybišką, autorinį kiną padaryti lengvai prieinamą kuo platesnei, įvairaus amžiaus auditorijai, skirtingiems socialiniams sluoksniams. Supažindinant Lietuvos miestų ir miestelių gyventojus su naujausiais pripažintų kino menininkų darbais, turtinamas kultūrinis Lietuvos regionų gyvenimas ir mažinama jų socialinė atskirtis. Per keturis mėnesius planuojama aplankyti 23 miestus, parodyti 15 skirtingų filmų ir surengti virš 50 seansų. Šiemet „Kino karavanui“ dovanoti kiną gausiam skaičiui regionų gyventojų padeda pagrindinis projekto partneris „ŽEMAITIJOS – ilgaamžės tradicijos“

Kadras iš festivalio „Kino pavasaris“

Kovo 23–balandžio 6 d. vyksiantis 22-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia Lietuvoje ir užsienyje kiną kuriančius lietuvius teikti savo vaidybinius, dokumentinius, animacinius, eksperimentinius pilnametražius ir trumpametražius filmus. Paraiškų teikimo terminas – iki gruodžio 1 d.

Norintiesiems pateikti savo filmą, reikia:

• užsiregistruoti, paspaudus nuorodą: https://vp.eventival.eu/viff/2016;
• skiltyje „Filmo anketa“ susipažinti su „Dalyvavimo sąlygomis“;
• užpildyti filmo registracijos formą;
• atsiųsti filmo kopiją peržiūrai paštu arba internetu (nurodant nuorodą ir prisijungimo slaptažodį).

Adresas fizinių laikmenų siuntimui:
Vilniaus tarptautinis kino festivalis KINO PAVASARIS
Lietuviška programa
Gedimino pr. 50, 5 aukštas
LT–01110
Vilnius

El. paštas internetinėms nuorodoms siųsti: submissions@kinopavasaris.lt  

Iki 2017 m. vasario 15 d. filmo kūrėjus, kurių filmai bus atrinkti į festivalio programą, informuosime asmeniškai.

KONKURSAI:

• NAUJA EUROPA – NAUJI VARDAI (premjerinis pilnametražis vaidybinis filmas, 1 arba 2 režisieriaus darbai). Prizas – 7 tūkst. eurų;
• BALTIJOS ŽVILGSNIS (Baltijos regiono šalių premjerinis pilnametražis vaidybinis arba dokumentinis filmas). Prizas – 5 tūkst. eurų;
• TRUMPAS KONKURSAS (Rytų ir Centrinės Europos šalių trumpametražis premjerinis filmas). Prizas – 3 tūkst. eurų;
• STUDENTŲ FILMŲ KONKURSAS (studijų metu sukurtas trumpametražis dokumentinis, vaidybinis ar animacinis Lietuvoje dar nerodytas filmas). Prizas – 1 tūkst. eurų.

Daugiau informacijos – Filmų pateikimo taisyklėse.

Kilus klausimams, rašykite arba skambinkite mums: el. p. submissions@kinopavasaris.lt, mante@kinopavasaris.lt arba tel. tel. +370 680 36577.

Kadras iš filmo „Apsimetėliai“

Vakar, rugsėjo 19 d., tarptautinio San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje „Nauji režisieriai“ įvyko estų, lietuvių ir latvių bendros gamybos filmo „Apsimetėliai“ („The Pretenders“) pasaulinė premjera. Tai debiutinis pilnametražis Estijos režisieriaus Vallo Toomla vaidybinis filmas, kuris dėl apdovanojimo („Kutxabank-New Directors Award“) varžosi su dar 15 filmų iš viso pasaulio. Programa skirta pirmiems ar antriems jaunų kino kūrėjų darbams. Projektas „Apsimetėliai“ šiemet pristatytas „Kino pavasario“ kino industrijos konferencijoje „Meeting Point – Vilnius“, sesijoje „Coming Soon“. 2017 m. filmas bus rodomas festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“.

„Apsimetėliai“ – psichologinė drama. Jos herojai Ana ir Juhanas ketina pataisyti pašlijusius santykius ir nusprendžia pasinaudoti draugų pasiūlymu – apsigyvena prabangiame jų vasarnamyje prie jūros. Siaučiant audrai jie suteikia prieglobstį nepažįstamai porai, tokiai panašiai į juodu. Ana ir Juhanas apsimeta, kad namas yra judviejų, o tolesni apsimetinėjimai atskleidžia žmonių santykių nuoširdumą ar jų regimybę. Filme vaidina Mirtel Pohla, Priit Võigemast, Mari Abel, Meelis Rämmeld.

„Apsimetėlių“ koprodiuserė Lietuvoje Uljana Kim įsitikinusi, kad būtina stiprinti trijų Baltijos valstybių bendradarbiavimą kino srityje, palaikyti talentingus kūrėjus ir kuo aktyviau rūpintis šiuolaikinės baltiškosios kultūros sklaida pasaulyje.

Filmo „Apsimetėliai“ kūrybinė grupė

„Vos susipažinus su Vallo sumanymu, atkreipiau dėmesį į brandų režisieriaus požiūrį, aktualią šiuolaikiniam žmogui problematiką. Svarstant dalyvavimą viename ar kitame projekte man visuomet svarbiausia yra prasmingo autorinio kūrinio nuojauta. Smagu, kad ji neapgavo, kad bendros gamybos idėją palaikė Lietuvos kino centras, o talentingą jauną režisierių pastebėjo tarptautinių festivalių profesionalai. Premjera San Sebastiano festivalyje išties labai gera pradžia debiutantui“, – sako prodiuserė U. Kim.

„Apsimetėliai“ yra ne pirmas sėkmingas Baltijos valstybių kinematografininkų bendro darbo rezultatas. Pagrindinė „Apsimetėlių“ prodiuserė estė Riina Sildos („Amrion“) prisidėjo prie naujo K. Vildžiūno filmo „Senekos diena“ įgyvendinimo, o „Apsimetėlių“ koprodiuseris iš Latvijos Robertas Vinovskis („Locomotive Production“)  dalyvavo realizuojant I. Jonyno „Lošėjo“ ir „Senekos dienos“ sumanymus (abu filmai sukurti Uljanos Kim studijoje). Prieš porą metų San Sebastiano festivalio programoje „Nauji režisieriai“ įvyko I. Jonyno filmo „Lošėjas“ premjera.

„Apsimetėlių“ kūrybinėje grupėje – ir puikiai Lietuvos kine žinomi vardai. Filmo montažo režisierius yra Danielius Kokanauskis, o garso režisierius – nuolat mūsų šalyje dirbantis Vladimiras Golovnickis. Abu jie yra nuolatiniai Šarūno Barto, Ukrainos režisieriaus Sergejaus Loznicos filmų kūrybinių grupių nariai.

„Apsimetėlių“ gamybą rėmė privatūs investuotojai, Estijos kultūros rėmimo fondas, „Eurimage“, Lietuvos kino centras, Nacionalinis Latvijos kino centras.

Filmo premjera Estijoje įvyks spalio mėnesį.

San Sebastiano kino festivalis šiemet vyksta rugsėjo 16–24 d.

Kino knyga 2016
Fotografė Vilija Buivydė

Šią vasarą jau devintą kartą vyko edukacinis kino projektas „Kino knyga“, skirtas vyresniųjų klasių moksleivių, o šiemet ir pirmakursių kino studentų, vizualiniam raštingumui ugdyti.

Dalyvauti projekte iš visos Lietuvos atrinkti moksleiviai ir studentai lavino kūrybinio rašymo, teksto ir aplinkos analizės įgūdžius, gilinosi į kūrybinio proceso vertę, plėtė žinias apie autoriaus teises. Vienas svarbiausių „Kino knygos“ akcentų – trumpų filmukų kūrybinės dirbtuvės, kurias vedė žinomi kino režisieriai: Maratas Sargsyanas, Mikas Žukauskas, Andrius Blaževičius ir Jonas Tertelis.

Šiemet kūrybinės dirbtuvės buvo susijusios su Viljamo Šekspyro kūryba – kova tarp gerųjų ir blogųjų jėgų. Penkias dienas kino profesionalai, ieškodami sąsajų su šiuolaikinio žmogaus vertybėmis bei svarbiais gyvenime sprendimais, mėgino įprasminti klasika tapusius žymiojo rašytojo tekstus.

Kino knyga 2016
Fotografė Vilija Buivydė

„Kino knygos“ dalyvis – ieškantis jaunas žmogus

Režisierius A. Blaževičius, kurio pilnametražio filmo „Šventasis“ („The Saint“) premjera spalį įvyks prestižiniame Varšuvos kino festivalyje, džiaugėsi vaikų išradingumu. „Pedagogai dažnai skundžiasi, kad technologijų kartos vaikai neturi vaizduotės, fantazijos. „Kino knyga“ tai paneigia“, – sako vienas iš  projekto kūrybinių dirbtuvių vadovų A. Blaževičius. 2012 m. jo trumpukas „Dešimt priežasčių“ apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias trumpametražis vaidybinis filmas.

Pasak pirmus metus prie „Kino knygos“ prisijungusio režisieriaus J. Tertelio, projekte dalyvavo jaunimas, kuris turi savo nuomonę ir nebijo ją ginti. „Projekto dalyviai uždavė daug klausimų ir labai džiugino tai, kad jie aklai nepuolė daryti, kas jiems sakoma. Ieškodami, patys priimdami sprendimus, jie klydo, tačiau toks ir turi būti kūrybinis procesas. Džiaugiausi matydamas audiovizualine kalba gyvenančius jaunus žmones, kurie išradingai šneka apie juos supančius, jiems svarbius ir įdomius dalykus“, – pasibaigus projektui kalbėjo J. Tertelis.

O štai viena iš projekto dalyvių Neda Slausgalvytė atsiuntė organizatoriams padėkos laišką, kuriame teigė, kad „projektas „Kino knyga“ atveria akis, yra per gražus, kad galėtų būti edukacinis, bet tuo pačiu pernelyg edukacinis, kad galėtų būti gražus“. Merginos teigimu, ją labai sužavėjo organizatorių ir su jais dirbusių režisierių sugebėjimas palaikyti autoritetą neverčiant jausti nejaukiai ar nepilnavertiškai. „Gerbiu tiek dėstytojus, tiek organizacinę grupę, nes jie sugebėjo sukurti labai malonią, šiltą, bet ir edukacijos prasme be galo turiningą atmosferą“, – po dirbtuvių rašė mergina.

2016 m. projekto dalyvių filmukai:
•    „(Ne)girdėti“
•    „2B“
•    „Džiulij@“
•    „Jie sakė“
•    „Ledi“
•    „Romeo ir Džuljeta“
•    „Viltis“
•    „Don’t Leaf Me“

Balsuokite už labiausiai patikusį 2016 m. „Kino knygos“ filmą iki spalio 16 d. čia

Daugiausia „Patinka“ surinkusio filmuko mokiniai laimės savo mokyklai kino edukacinę programą.

Kanų liūtai 2016

Norint sutalpinti į sales renginio „Geriausios 2016 m. KANŲ LIŪTŲ reklamos“ žiūrovus ir šiemet prireikė papildomų seansų. Jie vyks spalio 19–20 d. Pirmieji reklamas pamatys spėję įsigyti bilietus spalio 18 d. Iš viso šiemet įvyks 48 seansai: 33 Vilniuje, 9 Kaune ir po du seansus Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. 

„Šiemet pasiekėme bilietų pardavimo rekordą. Norinčiųjų pamatyti „Geriausias 2016 m. KANŲ LIŪTŲ reklamas“ kasmet vis daugėja. Malonu stebėti šį procesą: akivaizdu, kad žmonės nori kūrybiškiau žiūrėti į gyvenimą, ieško įkvėpimo. Nors „Kanų liūtų“ reklamos suteikia daug įvairiausių emocijų, šis renginys tikrai nėra vien tik būdas gerai praleisti laiką.

Šiemet, kaip niekad, „Geriausių KANŲ LIŪTŲ reklamų“ dvejų valandų rinkinyje – daug socialinio turinio. Tad mūsų rengiami seansai turėtų inspiruoti ir geriems, naudingiems darbams“, – sako vienas renginio organizatorių Algirdas Ramaška.

Socialinių reklamų pavyzdžiai:

„Geriausios KANŲ LIŪTŲ reklamos“ ir šiemet negailės įvairiausių emocijų – tiek prajuokins, tiek privers susimąstyti, o gal net išspausti ašarą.

Seansai vyks spalio 18–20 d. „Forum Cinemas“ kino teatruose visoje Lietuvoje ir kino teatre „Pasaka“ (Vilnius).

„Kino karavanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Keturis mėnesius po Lietuvos regionus keliavęs „Kino pavasario“ edukacinis projektas „Kino karavanas“ baigėsi. Rezultatai stulbinantys: 23-juose šalies miestuose – 50 seansų, kuriuose aukščiausios meninės vertės autorinius filmus pamatė virš 10 000 Lietuvos regionų gyventojų. Kiekvieno seanso edukacinę vertę sustiprindavo filmą žiūrovams pristatantys kino profesionalai. 

Vasaros naktų magija 

„Prie Biržų pilies kieme susėdusiems vietiniams „Snobo“ nakties siela Rytis Zemkauskas ima pasakoti apie žiūrovo ir kino santykį. Kiek vėliau – ėmus temti, ekrane pradedamas rodyti vieno geriausių šių dienų danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo naujausias filmas „Komuna“. Taip atrodo eilinė „Kino karavano“ naktis, kurių nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo galo buvo net pusšimtis.

Mums tai didžiulis skaičius. O žmonių gausa kiekviename seanse įrodė – kad ir labai prasmingas. Esame itin dėkingi projekto partneriams „ŽEMAITIJOS – ilgaamžės tradicijos“ ir Lietuvos kultūros tarybai, kad su jų pagalba galėjome surengti tiek daug kokybiškų renginių ten, kur jų taip trūksta“, – projektui pasibaigus rezultatus komentavo festivalio „Kino pavasaris“ direktorė ir „Kino karavano“ viena iš idėjos autorių Vida Ramaškienė.

„Kino karavano 2016“ rezultatus atspindintis vaizdo klipas: 

Filmai iš geriausiųjų sąrašų 

„Kino karavano“ maršrutą žymėjo ne tik festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovų geriausiai įvertinti filmai, bet ir pripažinimą visame pasaulyje pelniusios juostos.

„Kino pavasario“ lankytojų daugiausiai balsų surinkęs „Trumanas“ šiemet pretenduoja gauti Europos kino akademijos apdovanojimą už geriausią aktoriaus darbą. Nepagydoma liga sergančio vyro pastangos surasti savo augintiniui naują šeimininką šiemet susilaukė ir daugybės „Kino karavano“ žiūrovų aplodismentų.

Drauge su „Trumanu“ Europos kino akademijos apdovanojimuose, Geriausios aktorės kategorijoje, varžosi ir kita „Kino karavano“ juosta – danų drama „Komuna“.

Praėjusiais metais Europos kino akademijos nariai Geriausiu Europos atradimu pripažino itin daugelyje seansų šį karavano sezoną rodyta turkų drama „Mustangės“. Filmas taip pat buvo nominuotas „Oskarui“. Dėl šio vieno svarbiausių kino pasaulio apdovanojimų kovojo ir brazilų filmas visai šeimai „Berniukas ir pasaulis“, surinkdavęs būrius įvairiausio amžiaus „Kino karavano“ žiūrovų.

Visi „Kino karavano“ kolekcijos filmai – išskirtiniai bei įvertinti tarptautiniuose kino festivaliuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – drama „Avinai“, 2015 m. Kanų festivalio konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtojas, kuris savo lentynose turi kelias dešimtis kitų apdovanojimų.

Optimistiški planai 

Regioninės žiniasklaidos dėmesys ir šimtai už didžiųjų miestų ribų gyvenančių žmonių padėkų tik įrodo, koks „Kino karavanas“ yra naudingas. Projektas su didžiuliu entuziazmu ruošiasi kitiems metams. Jo programa vėlgi bus sudaryta iš kitų metų „Kino pavasario“ geriausiųjų. Festivalio programos rengėjai keliauja po pasaulio kino festivalius – nuo Busano iki Toronto – ir atrenka vertingiausius filmus.

Kitąmet bus stengiamasi išlaikyti bei stiprinti ir tą pačią projekto misiją – atvežti vertingiausius ir naujausius Europos kūrėjų filmus į tas Lietuvos vietoves, kuriose nėra kino teatrų, kur galimybės pamatyti kokybišką kiną yra labai ribotos.

Šiemet su „Kino karavano“ žiūrovais susitiko tokie žmonės, kaip minėtas Rytis Zemkauskas, TV kultūros laidų vedėja Lolita Bytautaitė, viena žymiausių šalies kino kritikių Izolda Keidošiūte, filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ kūrybinė grupė, „Kino pavasario“ programos sudarytojai ir vadovai bei kiti kino pasaulyje įtakingi žmonės. 2017 m. „Kino karavanas“ taip pat planuoja laikytis šios krypties.

„Kino knyga“

Šią vasarą jau devintą kartą vykęs festivalio „Kino pavasaris“ edukacinis kino projektas „Kino knyga“ pradeda žiemos etapą. Šį kartą „Kino knyga“ kviečia moksleivius dalyvauti jaunojo kino autoriaus konkurse JAUKINAS. Nugalėtojams atiteks piniginis prizas.

JAUKINAS iki gruodžio 2 d. laukia 7–18 metų moksleivių 2015–2016 m. be profesionalų pagalbos sukurtų filmukų, kurių trukmė iki 10 min. Atsiųstus darbus vertins „Kino knygos“ kūrybines dirbtuves vedantys žinomi, mokinių pamėgti kino režisieriai: Maratas Sargsyanas („Lernavan“, „Tėvas“), Andrius Blaževičius („Dešimt priežasčių“, „Šventasis“), Tomas Smulkis („Rojaus beieškant“).

Konkurso nuostatus ir dalyvio anketą rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/kino-knyga

„Žodyje JAUKINAS telpa kelios sąvokos: „jau kinas“, „jaunas kinas“, „kūrybiškumo, naujų talentų prisijaukinimas“ ir pan. Svarbiausia, kad yra galimybė paskelbti tokį konkursą ir suteikti jaunimui galimybę parodyti savo talentą.

Projekto „Kino knygos“ patirtis leidžia teigti, kad Lietuvoje labai daug talentingų žmonių, kuriems tik reikia platformos pasireikšti. „Kino knygoje“ netrūko atveju, kuomet prisilietimas prie kino, profesionalų komentarai, leido jaunam žmogui pasirinkti savąjį kelią, atrasti save. Tikime, kad JAUKINO misija turės tokį pat pasisekimą“, – sako projekto vadovė Agnesta Filatovė.

„Kino knyga“ pradėjo kelionę po Lietuvos mokyklas

Kasmet projektas „Kino knyga“, įvertinęs pretendentų kūrybiškumą ir motyvaciją, pakviečia būrį mokinių iš visos Lietuvos į Vilniuje vykstančias autorystės ir kūrybiškumo dirbtuves. Jų metu su patyrusiais šalies režisieriais kuriami trumpametražiai filmai, lavinamas kūrybinis rašymas, teksto ir aplinkos analizės įgūdžiai, gilinamasi į kūrybinio proceso vertę, o svarbiausia su profesionalų pagalba plečiamos žinios apie autoriaus teises.

Šiuos per daugelį metų tradicija tapusius „Kino knygos“ užsiėmimus šį rudenį pakeis išvažiuojamosios dienos dirbtuvės. Projektas aplankys aktyviausiai projekto veiklą sekančias Lietuvos regiono mokyklas. Pirmoji išvyka įvyko vakar, lapkričio 24 d. „Kino knyga“ aplankė Utenos mokyklą.

Apsilankymai šalies mokyklose – 2-asis projekto etapas. 3-iasis įvyks kiek neįprastu formatu – tai bus internetinė konferencija, kurią galės gyvai stebėti visos mokymo įstaigos. Daugiau naujienų apie tai – netrukus.

Apie „Kino knygą“

Tęstinis edukacinis kino projektas jaunimui „Kino knyga“ vyksta nuo 2007 metų. 8–12 klasių mokiniai bei jų mokytojai iš visos Lietuvos kviečiami atvykti į Vilnių, kur su žymiais kino režisieriais, kitų meno sričių profesionalais, patyrusiais teisininkais gilinasi į filmų kūrimo ir autoriaus teisių subtilybes. Projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kūrybinės veiklos, autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa.

Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Parengė Irena Alperytė

„Kino pavasario“ rėmėjo „Ergo“ reklaminis klipas – pasiūlymas išsitirti, koks tu žiūrovas ir ką tau dera pamatyti 2016-ųjų “Kino pavasaryje”, baigėsi tuo, jog buvau testo „diagnozuota” kaip „maištininkė“. Sureagavau į diagnozę visai ne kaip maištininkė ir eidavau į filmus absoliučiai intuityviai. Jokio maišto. Visiškas būrimas iš kavos tirščių. Festivalio filmų anotacijos man visiškai nepadėjo. Kasdien mesdavau vis kitą burtą. Jokios sistemos neturėjau. Tačiau aplankytieji 12 filmų parodė tiesą, kurią geriausiai išreiškia žodis „hüzün“ – liūdesys. Bet apie tai vėliau. Jau straipsnio pradžioje prisipažinsiu, kad filmų anotacijos man buvo bevertės, o filmų vertimai „linkėjo“ būti geresni. Vis dėlto, pradėkime nuo pradžių.

Štai mano dvyliktukas:

1. „Aš, Olga Hepnarova“ (Čekija, Lenkija, Prancūzija, Slovakija)
2. „Gyvatės apkabinimas“ (Kolumbija, Venesuela, Argentina)
3. „Kerol“ (Didžioji Britanija)
4. „Anomaliza“ (Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos)
5. „Tada blogai, dabar gerai“ (Pietų Korėja)
6. „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija)
7. „Kalnai gali pasislinkti“ (Kinija, Japonija, Prancūzija)
8. „Donžuanas“ (Švedija/Suomija)
9. „Sudie“ (Japonija, Prancūzija)
10. „Įsibrovimas“ (Graikija, Prancūzija, Kroatija)
11. „Šuns širdis“ (JAV)
12. „Nekalti prisiminimai“ (Jungtinė Karalystė, Airija, Turkija)

Pasakyti, kad aptikau visa jungiančią filmų rinkimosi giją būtų ne visai teisinga. Vis dėlto tam tikro kino burto esama, ir filmai „krito“ daugiau ar mažiau į vieną kortą arba temą. Nė vieno iš matytų filmų negaliu pavadinti linksmu. Liūdesio priežastys skiriasi, o bendra nata liko.

Numeris 1. „Aš, Olga Hepnarová“

Apie Čekiją sužinojau ne iš pranešimų apie tankus, nes man tuomet buvo nedaug metų. Čekija man buvo Laimos Štrimaitytės Jana V.Palčinskaitės „Andriuje“, o Praha buvo kaip ta „Tulipa Gesneriana“, kaip savo čekę draugę vadino berniukas Andrius (V.Taukinaitis). Tokia juodąja tulpe man tampa ir Olga Hepnarová.

Vardas Olga Hepnarová man nieko nesakė (1951 m. birželio 30 d. – 1975 m. kovo 12 d.), bet po filmo pasidomėjau, kad tai čekų mergina, kuri 1973-aisiais suvažinėjo sunkvežimiu aštuonis žmones. Ji buvo nuteista ir nubausta mirties bausme 1975-aisiais, tuo tapdama paskutine moterimi to meto Čekoslovakijoje, kuriai buvo pritaikyta mirties bausmė ir ypatinga jos forma – pakariant.

Kaip ir V.Palčinskaitės Jana, Olga Hepnarová gimė Prahoje. Tai yra mūsiškių Brodo vaikų amžininkė. Jos tėvas buvo banko tarnautojas, o motina dantistė. Augusi kaip eilinis vaikas, vėliau ji buvo pastebėta kaip turinti psichologinių problemų mergina. 1964-aisiais Hepnarová mėgino nusinuodyti. Vėliau metus praleido psichiatrinėje ligoninėje.  Tai šen, tai ten ji dirbo įvairius darbus, iš kurių dažniausiai būdavo liuosuojama, o paskutinysis jos užsiėmimas buvo sunkvežimio vairuotoja. 1973 m. liepos 10-ąją Hepnarová suvažinėjo 25 žmonių būrį, belaukiantį tramvajaus. Trys iš jų mirė vietoje. Dar trys mirė dar tą pačią dieną, kiti du – neilgai trukus, o dvylika buvo sužeista. Kitokie nei Andriaus laiškai Janai, buvo Hepnarovos laiškai laikraščiams („Svobodné slovo“ ir „Mladý svět“), kuriems ji aiškino savo veiksmus kaip kerštą už neapykantą, kurią ji juto sklindant iš šeimos ir pasaulio. Tačiau laiškai pasiekė adresatus tik po dviejų dienų, nors keršto planas brendo jos galvoje gerokai anksčiau.

„Aš esu vienišė. Palūžusi moteris. Moteris palaužta žmonių. Turiu pasirinkimą – pakelti ranką arba prieš save arba prieš kitus. Renkuosi kerštą savo NEKENTĖJAMS. Būtų per lengva išeiti iš šio pasaulio kaip nežinomai savižudei aukai. Visuomenei pernelyg jau nusispjaut. Tad mano nuosprendis yra toks: aš, Olga Hepnarová, jūsų žvėriškumo auka, pasmerkiu mirti jus“.

Tyrimo metu Hepnarová patvirtino, jog jos ketinta nužudyti kaip galima daugiau žmonių, ir ji to nesigaili. Psichologijos ekspertai patikino, kad ji puikiai suvokė savo veiksmus. To maža, juos kruopščiai suplanavo, apskaičiuodama, kiek aukų tikrai prišauks mirties bausmę. Pavyko, beje, tik iš antrojo karto, nes reikėjo išvystyti tam tikrą automobilio pagreitį, o pirmuoju kartu buvo per mažai aukų. 1974-ųjų balandžio 6-ąją jai buvo perkaitytas mirties nuosprendis, po keleto psichiatrijos ekspertizių ji buvo pripažinta veiksni ir galinti atsakyti už savo veiksmus. Ministras pirmininkas Lubomíras Štrougalas atsisakė dovanoti jai gyvybę. Egzekucija vyko 1975 m. kovo 12-ąją Pankráco kalėjime Prahoje. Ji tapo paskutine moterimi, nubausta šia bausme Čekoslovakijoje. Kaip rašo Bohumilas Hrabalas, prieš įvykdant bausmę, Hepnarová nualpo ir tuo apsunkino „egzekuciją“. Tačiau šių detalių patvirtinimui būtų reikėję papildomų tyrimų. Filmo kūrėjai Tomas Weinrebas ir Petras Kazda susikoncentravo ties kita misija. Mėgindami išnarplioti psichologines šios tragedijos šaknis, scenaristas ir režisierius su stulbinamu kruopštumu dekonstruoja skandalingąją istoriją apie šią giluminę traumą patyrusią suaugusiųjų/aplinkinių abejingumo auką, kuriai svorio suteikia kylanti lenkų kino žvaigždė Michalina Olszanska. Berlynalės įvykis, filmas neliko nepastebėtas, bet sukėlė prieštaringų nuomonių.  Labiausiai sukrėtė herojės vienatvės ir liūdesio dozė, kuri suteikia šiai jaunai moteriai jėgų priversti atkreipti į save dėmesį bent jau mirties akimirką ir pasitelkus mirtį. Šioji XX-jo amžiaus vienatvės anti-Žana D‘Ark sukrečia. Tikėtina, kad istorija gūdžiais sovietizmo laikais nebuvo pernelyg viešinama dar ir dėl jos homoseksualumo niuanso. Kūrėjai debiutantai labai santūriai (filmuota juodai baltu vaizdu) ir gana delikačiai atskleidžia herojės seksualinę prigimtį, sumišusią su kosmine vienatve ir nepakeliama misija atkeršyti visam pasauliui. Mirtis tampa vienintele jos saviraiškos galimybe, ir tai sukelia nepakeliamą liūdesį. Klausimas tik vienas – ar panašių herojų kančios jau amžiams nuskendo Letoje? Ar lietuviams ta istorija jau tik „istorija“?

„Gyvatės apkabinimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Numeris 2. „Gyvatės apkabinimas“

Režisieriaus Ciro Guerra nuotykių drama – filmas, pelnęs 2015-ųjų Kanų režisūros sekcijos „Art Cinema“ apdovanojimą bei nominuotas kaip geriausias filmas užsienio kalba (Best Foreign Language Film) 88-uosiuose akademijos apdovanojimuose. Filmas, kvepiantis Amazone. Režisierius pasakoja dvi istorijas, vykstančias 1909-aisiais ir 1940-aisiais, kuriose veikia toks archetipinis personažas stalkeris Karamakatė, Amazonės šamanas ir paskutinysis genties atstovas. Jis lydi dviejų mokslininkų keliones – vokiečio Theodoro Kocho-Grunbergo ir amerikiečio Richardo Evanso Schulteso, beieškančių reto stebuklingo augalo – jakrunos – gydančio miego galios praradimą. Filmas laisvai interpretuoja dienoraščius, parašytus šių dviejų mokslininkų, klajojusių po Amazonės džiungles. Karamakatės personažas sklidinas liūdesio dėl kažkada nutikusių „tikrųjų“ laikų, ir kaltės, kad baigia pamiršti ir daiktus, ir vardus, kurie buvo svarbūs kadaise, „jo“ laikais. Su šia atmintimi pamirštama ir ištisa kultūra, kurią nuplukdo nebūtin atūžęs kolonializmo potvynis. Tai jau antrasis juodai baltas filmas, gedintis kažko, kas amžiams prarasta. Filme susitinka čiabuvių ir konkistadorų kovos ir nūdienos žmogaus pastangos atspėti senųjų civilizacijų išmintį. Tai kitoks filmas, nei pirmasis, bet jis ir vėl persmelktas kone kosminio liūdesio, kurį sustiprina ir aukštos prabos garso takelis.  Priimu filmą kaip etnografinį, tačiau labai elegantiškos etnografijos etiudą. Kita vertus, vis dažniau po gimtąjį Vilnių vaikštau kaip po Amazonės džiungles ir stebiuosi, kad įprastose vietoje nebeliko to ar ano, o jų vietoje išdygo trečia ar ketvirta. Prisimenu savo kelionę į Bogotą ir … spūdinu namo.

Kadras iš filmo „Kerol“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Numeris 3. „Kerol“

Tai 2015-ųjų britų ir amerikiečių bendros produkcijos romantinė drama, tarsi nužengusi iš Edwardo Hopperio paveikslų ir surežisuota Toddo Hayneso. Scenarijus (autorė Phyllis Nagy) mėgina atkurti XX a. penktojo dešimtmečio Niujorko dvasią, remiantis romano „Druskos kaina“ (The Price of Salt ) kitaip – „Kerol“ – medžiaga, kurio autorė yra Patricia Highsmith. Nesu iš tų, kuriuos kaip magnetas traukia bet kuris lytiškumo temą eksploatuojantis filmas, bet tai, kad pagrindinį vaidmenį vaidina Cate Blanchett, žinoma, prikausto dėmesį. Taip pat filme vaidina Rooney Mara, Sarah Paulson, Kyle Chandler ir Jake‘as Lacy. Uždraustos meilės istorija tarp jaunos fotografės ir brandžios yrančios šeimos dramą išgyvenančios moters šių dienų kontekstu atrodo ganėtinai saugi, tačiau veiksmas juk vyksta per 1952-ųjų Kalėdas. Carolė ir Theresė – dvi viena kitą pamilusios moterys. Kiek banaloka istorija, bet, nors ir negalėčiau prisijungti prie aktorės Blanchett „Oskarą“ aistringai palaikiusios minios, bet jos hopperiškos akys atperka filmo siužeto trūkumus.

Kadras iš filmo „Anomalisa“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Numeris 4. „Anomaliza“

Tai animacinis 2015 m. sukurtas amerikiečių filmas, kurio režisierius yra Charlie Kaufmanas, prodiuseris Duke‘as Johnsonas, o scenarijus parašytas paties Kaufmano pagal to paties pavadinimo pjesę (2005 m.). Filmas, iš kurios pirmosiomis minutėmis norėjau pabėgti, nes nesupratau, ar neatsidūriau kokiame „tindirindyje“, vis dėlto suintrigavo. Pirmiausia, nustebino, kad marionetės animaciniame filme atgyja tokioje realistinėje istorijoje, kur vienišas klientų aptarnavimo ekspertas (įkalbėtas aktoriaus Davido Thewliso), kurio darbas vesti įtikinėjimo seminarus (ak, populiarioji pozityvaus mąstymo ir neurolingvistinio programavimo šventa karvė), sutinka į jokias tikslines grupes savo esybe netinkančią moterį (ją už kadro vaidina aktorė Jennifer Jason Leigh), kuri tampa jo gyvenimo meile, kad ir vienai nakčiai prašmatniame „Fregoli“ viešbutyje Sinsinatyje (Ohajo valstija, kaip anglakalbiai sako, vidury laukų).

Reikėtų pasakyti, kad viešbutis – dramaturgų sąmoningai pasirinkta vieta, nes psichiatrijoje egzistuoja Fregoli sindromas, taip pavadintas italų aktoriaus Leopoldo Fregoli „garbei“, garsėjusio staigaus persikūnijimo dovana. Tokiam žmogui atrodo, kad visi aplinkiniai – tai vienas ir tas pats žmogus, kuris tik keičia išvaizdą. „Pirmą kartą liga buvo diagnozuota 1927 metais vienai moteriškei, kuri buvo įsitikinusi, kad ją persekioja du aktoriai, kuriuos ji matė teatre, ir jie neva apsimetinėja jos artimaisiais.“ (http://anomalija.lt/2011/08/keisciausi-psichiniai-sutrikimai-pasaulyje/)

„Anomaliza“ buvo nominuota „Oskarui“ už geriausią animacinį filmą, gavo „Auksinio gaublio“ apdovanojimą už geriausią animacinį filmą, ir penkis „Annie“ apdovanojimus. Po premjeros Telluridės filmų festivalyje 2015 m. rugsėjo 4-ąją ji tapo pirmuoju animaciniu filmu, pelniusiu didžiosios žiuri prizą 72-ajame Venecijos tarptautiniame kino festivalyje.

Taigi, 2005-ieji, klientų aptarnavimo guru Michaelas keliauja į Sinsinatį pristatyti savo naujausios knygos. Savo klientus jis suvokia kaip absoliučiai vienodus veidus ir balsus, kaip autoriai pabrėžia, į tą sąrašą įtraukdamas ir savo žmoną ir sūnų.

Michaelas repetuoja savo kalbą viešbučio kambaryje, tačiau mintyse jį persekioja priekaištaujantis senos mylimosios vardu Bella, laiškas, kurią jis paliko prieš daugelį metų. Jis sutaria su ja susitikti Sinsinačio viešbučio bare, tačiau susitikimas santykius tik dar paaštrina, ir jis išeina laukan nieko nepešęs. Įtūžio apakintas jis sekso prekių parduotuvę palaiko vaikų žaislų parduotuve ir ieško lauktuvių savo sūnui, tačiau jį sužavi japonų animatroninė moteris. Esame jau matę kine šią visų pasaulio vyrų svajonę apie idealią moterį, apibendrintą Federico Fellini 1976-ųjų filme „Casanova“, kai Kazanova šoka paskutinį valsą ant užšalusio įlankos kranto su mechanine lėlės figūra. Prisipažinsiu, kažkada vienas mano pretendentas į artimus draugus siūlė nevartoti vardų, pavardžių ir kitokio balasto. Tuomet parodžiau jam ištrauką iš B. Bertolucci „Paskutinio tango Paryžiuje“, kur Maria Šneider ir MArlonas Brandi burkavo ir murkė kaip zoologijos sode. Paklausiau, ar taip? Ir dar parodžiau Patrice Chereau ištrauką iš 2000-ųjų Intimité (Intymumas). Manau, kažkiek padėjo.

Grįžęs viešbutin ir apsiraminęs Michaelas iš koridoriaus girdi moterišką balsą. Jis išskuba iš savo kambario norėdamas išgirsti balso savininkę ir pamato neryžtingą jauną moterį, vardu Liza Hesselman, kuri atvyko į jo paties seminarą su savo drauge kaip klausytojos. Nustebintas pastarosios keistos išvaizdos (merginos veidas raupsuotas) ir balso, jis pakviečia abi moteris į barą. Vėliau Lizos nuostabai, Michaelas pakviečia ją į savo kambarį. Nepaisant jos tvirtinimų, kad ji nėra ypatinga, Michaelas žavisi Anomalizos (taip jis ją pakrikštija) veido randais, kuriuos ji slepia po savo plaukais. Jis ragina ją atsipalaiduoti ir padainuoti Cyndi Lauper hitą „Girls Just Wanna Have Fun“ ir papasakoti jam apie savo gyvenimą. Taip iš Lizos gimsta „Anomaliza“. Jie suartėja. 

Užmigęs Michaelas susapnuoja košmarą, kuriame jo veidas ima byrėti į puzzlius ir vienodų veidų žmonės apsupa jį, tikindami, kaip jie beprotiškai myli jį ir, kad jis ir Liza negali būti kartu. Sapnas įkvepia Michaelį pasiūlyti Lizai pabėgti su juo ir pradėti naują gyvenimą. Ji sutinka, bet jau per pirmuosius bendrus pusryčius jos manieros ima erzinti jį, ir jos balsas ir veidas pradeda panašėti į visų kitų puzzlių. Per savo pristatymą jis patiria fiasko ir išbėga iš salės. Neurolingvistika „sugenda“.

Michaelas grįžta į savo namus Los Andžele. Jis padovanoja savo sūnui žaislinę japonų animatroninę moterį, kuri sūnų akivazdžiai suglumina. Kai Michaelo žmona surengia jam sutiktuvių vakarėlį, jis jaučiasi kaip nesavas. Jis tarsi pakimba tarp praeities ir dabarties. Michaelas klausosi, kaip animatroninė moteris dainuoja „Momotaro dainą“, japonų vaikų dainą…

Filmas baigiamas Lizos laišku, kuriame ši sako, kad tikisi, jog jie susitiks dar kartą. Moteris, sėdinti šalia jos automobilyje, yra tokio paties „anoniminio“ veido. „Anomaliza“ – tai egzaminas, kurio pozityvaus mąstymo ir neurolingvistinio programavimo guru neišlaiko. Graudu. Pagarbinkime programavimą ir animatroniką.

Kadras iš filmo „Tada blogai, dabar gerai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Numeris 5. „Tada blogai, dabar gerai“

Naujas festivalių favoritas korėjietis Hong Sang-Soo („Kitoje šalyje“) pristato du potencialiai lemtingos romantiškos kino režisieriaus ir dailininkės pažinties variantus, tarsi leisdamas tą pačią pjesę suvaidinti du kartus. Hong Sang-Soo jau pelnė Auksinį Leopardą, aukščiausią 68-ojo Lokarno tarptautinio kino festivalio prizą.

Filmas yra nekalta nesusipratimų ir romantiškų klaidų grandinė, savotiška režisieriaus autoironija, neskubraus tempo beveik flirtas, kai vyras ir moteris norėtų daug ką pasakyti vienas kitam, tačiau kiekviena iš dviejų meilės istorijų įkrauta subtiliai skirtingų akcentų. Kaip ir kituose korėjiečių filmuose romantiniai santykiai čia yra labai trapūs ir nutapyti subtiliais humoristiniais potėpiais, kai negali nuspėti – ar iš viso to kas nors išeis, ar herojai taip ir išsiskirs ir nueis savais keliais. Man labai patinka korėjiečių mokėjimai pasišaipyti iš savo nerangumo delikačiose scenose, tad nenuostabu, kad mano draugais agresyvokame Niujorko universiteto feminizmo lizdelyje visuomet būdavo korėjiečiai. Tokie tarsi Grinidž Vilidžo lietuviai. Prisiminiau Woody Alleno eksperimentus su meile, kai jis kalbino gatvės praeivius.

Alvy Singeris: Atrodot labai laiminga pora, ar ne?

Nepažįstamoji: Taip.

Alvy Singeris: Na, o kaip jums tai pavyksta?

Nepažįstamoji: Oi, tiesiog, aš labai sekli ir tuščia, neturiu idėjų ir nieko įdomaus negaliu pasakyti.

Nepažįstamasis: Ir aš lygiai taip pat.

Alvy Singeris: Oho. Tai labai įdomu. Bet gi jūs sugebėjot kažko pasiekti?

(„Annie Hall”, 1977)

Jei laikytume, kad filmo režisierius yra dvasinis Woody Alleno mokinys („Melinda ir Melinda“), beje, eks – Niujorko universiteto studentas, tai, skirtingai nei Alleno tragikomiškojo būties suvokimo atveju, Hong Sang-Soo filmas – tai variacijos viena tema dalijant filmą į du atskirus scenarijus – tačiau nė vienas iš atvejų nėra nei sėkmė, nei nesėkmė. Tuo ir žavi korėjiečių požiūris į romantiką – savo ambivalentiškumu. Čia nieko nėra iškalto akmenyje, ir viskas bet kada gali subyrėti kaip kortų namelis. Vis dėlto, tai nėra labai linksma. Ypač, kai ryte tenka atsisveikinti. Atsiprašau už asmenines istorijas, bet anądien mano jauna kaimynė išlydėjo į oro uostą savo jauną nekalbų užjūrių svečią, mes kartu nusileidome liftu ir išėjome pro duris, jie kartu laukė taksi autobusiuko ir graudžiai bučiavosi. Būtent graudžiai – atrodė, kad įmanytų – tai pratęstų šią akimirką iki amžinybės, jei ne autobusiukas. Vaikiną išlydėjusi mergina tapo tokia mažytė, smulkutė ir siaubingai trapi. Ji atidarė man duris į laiptinę, ir kai išsiskyrėme, aš ilgai negalėjau atsikratyti to trapumo – čia aš apie žmogiškų ryšių trapumą (Z.Baumanas).

Antra dalis

Parengė Irena Alperytė

Kadras iš filmo „Mariupolis“
GPĮ archyvas

Numeris 6. „Mariupolis“

Tiesiog jokio įrašo mano atmintyje. Tuštuma. Gal toks ir buvo sumanymas?

Numeris 7. „Kalnai gali pasislinkti“

Tai yra 2015 režisieriaus Jia Zhangke drama. Filmas „Kalnai gali pasislinkti“ yra jo aštuntasis filmas. Jis varžėsi dėl „Auksinės Palmės šakelės“ 2015 metų Kanų kino festivalyje. Drama taipogi buvo atrinkta sekcijoje „Specialūs pristatymai“ 2015 m. Toronto tarptautiniame kino festivalyje. Filmas išvydo dienos šviesą Kinijoje 2015 m. spalio 30-ąją.

Kino metraštininkai pastebi, kad Kinija kaip šalis taip sparčiai kinta, kad patys jos piliečiai vargiai spėja pataikyti į užduotą tempą sparčiai besivystančioje ekonomikoje. Jia Zhangke užgauna itin melancholišką stygą filme „Kalnai gali pasislinkti“, tą daugiasluoksnę 21-ojo amžiaus Kinijos fotografiją, tokį kapitalizmo ir jo grimasų dagerotipą, kurį savo meninėje „laboratorijoje“ išryškina režisierius, nubloškiantis savo personažus už savo gimtosios dirvos ir gimtosios kalbos ribų.

Kadras iš filmo „Kalnai gali pasislinkti“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo siužetas sukasi apie vieną šeimą, blaškomą laiko, apimančio apie ketvirtį amžiaus. „Kalnai“ yra labai jautrus jo ir jo nuolatinės mūzos ir žmonos Zhao Tao papasakotas kinų visuomenės 25-metų asmeninis dienoraštis, atkuriantis šių pokyčių tėkmę, kurios pagrindinė protagonistė yra Shen Tao (Zhao), dainininkė ir šokių instruktorė, pirmą kartą ekrane rodoma šokanti ritmikos grupėje, pagal „Pet Shop Boys“ muziką – „Go West“ – dainą, kuri žadėjo saldžius bendrumo ir naujų horizontų pažadus ir uždavė ironišką viso filmo intonaciją. Mane sukrėtė šios dainos pasirinkimas, nes atsiminiau, kaip pati „Žalgirio“ stadione perestrojkos laikais skandavau „Go West“ grojant tiems patiems „Pet Shop Boys“, kai draugė laimėjo „žaliąją kortą“, ir tas strapaliojimas buvo it mūsų atsisveikinimas. Ji tikėjo ateitimi, o aš gailėjau mūsų besibaigiančios draugystės. Ji amžiams nuėjo „West“ kryptimi.

Iš pradžių filmo daina atitinka naujojo tūkstantmečio nuotaiką, kai matome klasikinį meilės trikampį tarp dvidešimtmetės (aktorė) Zhang Yi ir dviejų jos jaunikių varžovų. Jos pasirinkimas  – prašmatnus jaunikaitis iš kapitalistinės gerovės, kurio blizgus Volkswagen Sedanas tuo metu gniaužė kvapą, ir melancholikas darbininkas, kuris dirba anglių kasykloje. Kai Tao sutinka tuoktis su Zhangu, jie savo vestuvių portretą įkurdina Sidnėjaus operos fone – tuo metu tarsi kitoje galaktikoje, lygiai tiek nepasiekiamoje kaip tarybiniam žmogui Marsas. Kai jie susilaukia savo pirmojo vaiko, Zhangas pavadina jį Doleriu.

Grįžęs į Fenyangą įsivaręs tuberkuliozę, pralaimėjusysis pretendentas į jaunikius sužino, kad Tao dabar išsiskyrusi ir dirba degalinėje, o Zhangas yra didelis magnatas Šanchajuje. Ten pat gyvena ir Doleris. Svarbu pastebėti – Kinijoje jau zuja greitaeigiai traukiniai, bet Tao vis dar pasirenka lėtąjį traukinį, kelionei su sūnumi, kaip išsaugoto naivumo ir tikrumo ikona. Režisierius nevengia parodyti įspūdingų didžiojo savo šalies šuolio į šiuolaikinių pasaulio supervalstybių karalystę tempų, tačiau trumpam sustoja kontempliuodamas savo tėvynainių ir tėvynės likimą. Režisieriaus žvilgsnis kartais pašaipus, bet dažniau liūdnas, ypač kai Tao jaučiasi praradusi savo išlepintą ir nekalbantį kinų kalba sūnų… Liūdesys tik sustiprėja filmo pabaigoje, kai veiksmas vyksta 2025 m. vakarinėje Australijos pakrantėje, kur Doleris (aktorius Dong Zijian) jau koledžo studentas, o Zhangas mėgaujasi susikurtos gerovės vaisiais, paprasčiau tariant – lėbauja.

Ankstesniuose režisieriaus Jia filmuose personažai vis norėjo pabėgti iš provincijos į didmiestį. „Kalnuose“ Jia ėmėsi kinų migraciją nagrinėti naujai – pažadėtojo rojaus žlugimo rakursu. Tao sūnus nebemoka gimtosios kalbos. Lyg to būtų maža, filmo pabaigoje Doleris susižavi brandaus amžiaus koledžo profesore (legendininė Sylvia Chang), emigrante iš Honkongo. Modernybė. Man filmas yra gražus ir liūdnas prarastojo rojaus kampelis, kuriame liūdnai aidi kompozitoriaus Yoshihiro Hanno muzika.

Numeris 8. „Donžuanas“

„Don Žuanas“ yra neįprastas, įžvalgus, šiek tiek šokiruojantis filmas, kuris parodo, kaip mes matome ir kaip reaguojame į psichikos ligomis sergančius žmones. Pagrindinis filmo herojus yra Olegas, filme aktyviai veikia ir stambiakrūtė Marina, vieniša 22 metų Olego motina, bandydama sutvarkyti savo autistui sūnui „normalų“ gyvenimą Nižnij Novgorode. Tai dokumentinis filmas, kuris dalyvauja konkursinėje programoje IDFA (International Documentary Film Festival Amsterdam), ir skirtas rodymui arthouse kategorijoje (rež. Jerzy Sladowski).

„Don Žuanas“ yra gana unikali; teatrališkų personažų kupina juosta. Pavyzdžiui, Marina, kuri nežino jokių stabdžių, siekdama sūnų „išgydyti“ ir suteikti jam „profesionalią“ psichiatrinę pagalbą savo „tinginiui“ sūnui, Nižnij Novgorodo universiteto ekonomikos studentui – tačiau, jos akimis – jis viso labo kad ir labai mylimas, bet jos energijos ir pinigų eikvotojas.

Siekdama savo tikslo, Marina „įdarbina“ ne vieną šarlataną mieste, įskaitant agresyvoką ir ekscentrišką psichoterapeutę Svetą, kuri vaiko Olegą po kambarį ir primygtinai reikalauja išsigandusį vaikiną joti raitomis kaip asiliukui. Filme dar veikia toks stuomeningas, treninguotas vyresnio amžiaus Pulkininkas, kuris pasakoja Olegui, kad su merginomis „pramuša atkaklumas ir akiplėšiškumas“. Kartais Marina netenka jėgų ir gąsdina išvešianti Olegą į durnyną. Problema ta, kad Marina negali sustoti ir jo paleisti.

Olego aštrialiežuvė auklėja ne tik Olegą, bet ir savo dukrą: „Visi jūs gyvenate viltimi“, ji sako niūriai, nors, Olegas yra išmintingiausia šio keisto suaugusiųjų pasaulio būtybė, kur visi manosi žiną, kas geriausia jam. „Aš nežinau, kaip išspręsti savo gyvenimo problemas“, prisipažįsta jis. Marina išstumia jį į keistą teatro trupę, pilną gražių, kikenančių triko aptemptų merginų, kurios „suteiks jam pasitikėjimą“. Eksperimentas menu auklėti autistą tarsi pavyksta. Scena, kur jis neryžtingai pradeda šokti, yra labai jaudinanti ir spaudžianti ašarą. Ir, kai atrodo jau beviltiška Olegui gyvenime susirasti draugų ir būti laimingam, saugantis užmegzti fizinius ryšius su kitais žmonėmis – režisierius Sladowskis mums rodo alėja pasivaikščiojimui išėjusią porelę – Olegą ir vieną iš merginų „su triko“. Bet ar tai reali viltis, ar teatras ir mistifikacija? Sladowskis palieka mums nuspręsti, bet mes, kaip ir Olegas, bijome patikėti, kad kažkas pasikeis į gera. Sladowskis, kartu su operatoriumi Wojciechu Staroniu sukuria labai elegantiškų scenų, kai Olegas tarsi tampa kitu žmogumi – štai jis vaidina, šoka, asistuoja merginoms. Muzika yra jautrus filmo komponentas. Olegas mažai kalba, bet tai gilaus ir išmintingo žmogaus mintys, ir Sladowskis kartu su Olegu žiūrovams dovanoja galbūt net stipresnę viltį, nei kadaise A.Tarkovskio sumanytas hipnozės seansas, kuriuo pradedamas legendinis „Veidrodis“ (1975).

Kartą, kai stažavausi Warwicko universitete, nuomojausi angliško kotedžo kambarėlį pas tokią dailią aristokratišką ponią, ir ji pravėrusi vieno kambario duris, man parodė kad štai čia prie kompiuterio sėdi jos abiturientas sūnus, kuris serga Aspergerio sindromu – autistiniu raidos sutrikimu, „kuriam nebūdingas kalbinis ar kognityvinis atsilikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendravime. Aspergerio sindromą turintis asmuo gali pasirodyti keistas, nepritampa prie kitų žmonių, turi bendravimo, tarpusavio supratingumo, emocinio kontakto problemų“ (http://www.manosveikata.lt/lt/ligos/psichikos-ligos/aspergerio-sindromas). Taip atsitiko, kad aš paatviravau su Julie (toks buvo ponios vardas), ir ji man pasipasakojo savo istoriją. Vaikas gimė labai gražus, ir tai buvo Julie ir kitataučio meilės, užsimezgusios Paryžiuje, vaisius. O vėliau išryškėjo liga, kurią plika akimis kartais net sunku įžiūrėti. Kartą abi su Julie paėmėme automobiliu sūnų iš mokyklos, bet jis buvo tylus ir nebendravo. Po keleto dienų, jis iškėlė mamai sceną – kam ji vakare pasikvietė į svečius draugą. Julie virpančia pasmakre vėliau man pasakojo, kad negali turėti jokio asmeninio gyvenimo, ir kad jai labai sunku žiūrėti, kaip jis auga, ir kas toliau bus. Žiūrėjau „Donžuaną“ ir galvojau apie Julie.

Numeris 9. „Sudie“ (Sayônara)

Viena kompiuterinė moteris jau buvo filme „Anomaliza“. Filme „Sudie“ matome dar vieną provokuojamą eksperimentą su dirbtinėmis aktorėmis, kurį sumanė japonų dramaturgas Oriza Hirata, bendradarbiaudamas su firma „Osaka U.“ ir jos robotų guru Hiroshi Ishiguro. Androido vaidyba pirmieji žiūrovai jau galėjo mėgautis stebėdami merginą tarnaitę, atliekamą Geminoido F, jau šiltai sutiktą Tokijo kino festivalyje (režisierius: Kôji Fukada, pjesė: Oriza Hirata, scenarijus: Kôji Fukada, vaidina: Irène Jacob, Jérôme Kircher, Nijirô Murakami). Dabar filmas išsiruošė į kelionę pasaulin.

Hiratos Androido teatro projektą į ekraną perkelti nėra lengva: scenos dramaturgija „nepagyvina“ kinematografinio siužeto. Nors filmas nėra akivaizdus post-apokaliptinis peizažas, junti, kad jautri kamera fiksuoja pasaulį po branduolinės katastrofos, koncentruojantis ties ryšiu tarp mirtinai sergančios moters (aktorė Irène Jacob), kuri gavo mirtiną radiacijos dozę, ir virtualios jos patarnautojos Leonos, pagamintos „Osaka U.“ Veiksmą, tokį koks jis stebimas, sudaro šio metų patikrinto dueto poezijos deklamavimas ir tarpusavio dialogai, viena kitos stebėjimas blausiai apšviestame kambaryje ir ėjimas „pasivaikščioti“ per netoliese plytinčias kviečių ir bambuko tankmes. Su savo subtilia kamera ir minimalistiniu garso takeliu (styginių ir fortepijono kvintetas), filmas skatina medituoti, bet tai nėra labai lengva, nes pagrindinis personažas, Tania, ilgas valandas guli ant sofos. Suprantama, ji miršta. Jau sirgdama, ji turbūt paskutinį kartą mylisi su savo vaikinu (aktorius Hirofumi Arai), susitinka su kūdikio gedinčia kaimyne, kartais ateinančia jos aplankyti. Kiekvienas šalies gyventojas turi priskirtą loterijos numerį ir laukia galimybės išvykti iš šalies, nors Tania nejunta jokios realios skubos, daug noriau leisdama paskutines dienas ir mėnesius šioje vienišoje trobelėje, kol jos kūnas suyra – su savo robotu Leona. Šis meditacijos seansas reikalauja kantrybės iš auditorijos, kuri priversta jaustis taip, lyg filmą žiūrėtų pati lėtai laukdama savo gyvenimo pabaigos, guodžiantis (arba ne) gražiausiais eilėraščiais.  Skamba Shuntaro Tanikawa, Arthur Rimbaud ir Carl Busse – nelygu, kas ką mėgsta. Neaišku, kas iš tikrųjų gali pasirodyti  įdomiau – ar androidų ateitis mūsų gyvenime, ar  nūdienos žmogaus apokaliptinės prognozės. Prieš užgesdama, Tania atsiprašo savo patarnautojos, kad jau seniai turėjo pakeisti Leonos kūną modernesniu, nes filmo pradžioje šioji guodėsi, kad jos versija paseno. Tania gailisi, kad ji nebuvo pakankamai rūpestinga savo robotei. Šioji nuramina šeimininkę, kad jai viskas gerai, ir štai šios eilutės skamba vienoje iš paskutiniųjų scenų:

Keliaujant toli/už kalnų,/žmonės sako, kad/laimė ten gyvena. /Ak, aš įžengiau į nepažįstamųjų minią/ir grįžau ašarų pėdsakais nusėtu veidu./Keliaujant toli/ už kalnų,/ žmonės sako, kad/ laimė ten gyvena. (Carl Busse).

Rašau šį tekstą, ir iš visų radijo ir televizijos imtuvų sklinda Černobylio legendos. Norisi visų ir visko atsiprašyti, kad netausoju gamtos, kad eikvoju neatkuriamus resursus, vis neprisiruošiu pakeisti susidėvėjusių baterijų ir palaidoti senąsias, kad nerūšiuoju atliekų ir nespėju palaistyti gėlių.

Juk dar neskubu sakyti „sudie“.

Numeris 10. „Įsibrovimas“

Postmodernus teatras: klasikinė graikų tragedija vyksta dramos teatre Atėnų centre. Kaip ir kiekvieną vakarą, publika sėdasi į savo vietas ir prasideda vaidinimas. Staiga scenoje įsiplieskia šviesa. Jaunų žmonių grupė, apsirengusi juodai ir laikanti rankose ginklus, atsiranda scenoje. Jie atsiprašo už veiksmo sustabdymą ir kviečia žmones iš auditorijos dalyvauti scenoje. Publika yra sumišusi, dar nesuprasdama, ar tai yra dalis spektaklio, ar ne. Juk dramos spektaklis panašus į gyvenimą, tik ne gyvenimas imituoja meną, o ne atvirkščiai.

Kaip teigia režisierius Yorgos Zois, „Įsibrovimas“ yra filmas apie įkaitų situaciją įkaitams to nesuvokiant. 2002 m. spalio 23 d., penkiasdešimt ginkluotų čečėnų paėmė įkaitais aštuonis šimtus penkiasdešimt žiūrovų Dubrovkoje esančiame teatre Maskvoje. Pirmuosius užėmimo momentus publika, sužavėta situacijos dvilypumo, manė, kad tai yra spektaklio dalis. Šių esminių momentų metu, tarp meno ir gyvenimo, tiesos ir melo, logikos ir absurdo, viskas susimaišo.  „Įsibrovimas“ yra šių pirmųjų minučių dviprasmiškumo interpretacija; kelionė į tarpulaikį tarp realybės ir fikcijos.Visas filmas vyksta teatre, ant scenos. Žodis „teatras“ kilęs iš žodžio „theatron“, o tai reiškia vietą, į kur mes žiūrime. „Įsibrovimas“ yra filmas apie žiūrėjimo aktą, teigia režisierius.

Po filmo susitikime su žiūrovais režisierius džiūgavo, kad publika buvo suglumusi, negalėdama atpainioti, kur gi tikrovė, o kur – fikcija. Vis dėlto, išėjau iš seanso jausdamasi gana nejaukiai. Abejoju, ar filmas ir tikri įvykiai Maskvos teatre gali būti gretinami. Man rodos, visą teatro ir gyvenimo tarpusavio santykių aiškinimosi spektrą jau išsėmė Maksas Frišas, Frydrichas Diurenmatas ir Luidžis Pirandelas.

Ir vėl mane išgelbėjo Woody Allenas ir jo humoras, laiku sugrąžinęs savo „Purpurinės Kairo rožės“ personažą atgal į ekraną.

Kadras iš filmo „Šuns širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Numeris 11. „Šuns širdis“ (Heart of a Dog)

Tai yra amerikiečių filmas, režisuotas muzikantės ir kompozitorės Laurie Anderson (1947). Jis buvo parodytas pagrindinėje konkursinėje 72-ojo tarptautinio Venecijos kino festivalio programoje. Filmą taip pat užsakė Prancūzijos ir Vokietijos televizijos kanalas „ARTE“. Filmo centre — atsiminimai apie mirusią mylimą kalytę Lolabelle, kuri garsėjo gebėjimu groti pianinu ir tapyti. Siužetas sudarytas iš realistinių autorės filmuotų epizodų iš gyvūno gyvenimo, įpinant įsivaizduojamas scenas, kaip Lolabelle peržengia dzenbudistinį bardo slenkstį. Filmas supintas ir iš kitų gyvenimo ir mirties epizodų, įskaitant Anderson gyvenimo Niujorko centre patirtį po rugsėjo 11-osios akto. Šunį dresavo Elisabeth Weiss. Filmas buvo nominuotas geriausio dokumentinio filmo titului 31-uose „Nepriklausomų sielų apdovanojimuose“ ir „Oskaro“ apdovanojimams už geriausią dokumentinį filmą.

Garso takelis tuo pačiu pavadinimu buvo išleistas „Nonesuch Records“ firmos 2015 m. spalio 23-iąją – tai garso, muzikos ir gyvo žodžio kompiliacija iš Anderson filmo. Muzikos kritikas Markas Demingas sakė, kad tai „albumas, kokį tik Laurie Anderson ir galėtų sukurti“, nors jame sumišę džiaugsmo ir tragedijos atspalviai skiriasi nuo likusios Laurie kūrybos, o Andy Gillas iš „The Independent“ pažymėjo, kad Anderson įvairiausių temų interpretacijos yra tai „įnoringos, tai grėsmingos, tai liūdnos ir juokingos, o taip pat ir ugdomojo pobūdžio“, o ypač gyrė ją už giliai jaudinantį garso takelį. Robertas Christgau pavadino šį kūrinį jos geriausiu darbu, nes jis perteikia „galią ir sudėtingumą“ ir įžvalgas apie gyvenimą ir mirtį ir tai, kas telpa viduryje, jei su jais teisingai elgtis, o „tai yra meilė“. Tepridursime, kad Laurie Anderson yra Lou Reedo našlė, ir atsisveikdama su juo 2015 m. balandį, Lou mirus, jo garbei surengtoje ceremonijoje Rokenrolo šlovės muziejuje ji kalbėjo: „kaip ilgamečiai budizmo medituotojai ir mokiniai mes dažnai prisimindavome savo budizmo mokytojo, kuris mums buvo svarbus, patarimus. Mokytojas Mingyuras Rinpoche sakė: „turėtumėte pasistengti išmokti jausti liūdesį, tuo pačiu metu neliūdėdami.“ Man regis, ir Laurie Anderson filmas kalba apie tą patį.

Numeris 12. „Nekalti prisiminimai“

Kalti ar nekalti šie prisiminimai, spręsti kiekvienam iš mūsų, bet Granto Gee filmas yra svaigi ir klampi meditacija, o gal tiesiog liūdna fantazija Orhano Pamuko, Nobelio premijos laureato tema, ir jo „Nekaltybės muziejaus“ tema.

Pamuko 2008-ųjų romanas „Nekaltybės muziejus“ yra romanas apie uždraustą meilę šešto dešimtmečio Stambule, užsimezgusią tarp herojų vardu Kemalis ir Fiusuna. Neturtinga butiko pardavėja, sutikta Kemaliui perkant dovaną sužadėtinei, tapo pagrindinio herojaus gyvenimo moterimi, ir po jos tragiškos mirties Kemalis liguistai pradeda rinkti daiktus, susijusius su Fiusuna, ir taip ilgainiui Çukurcuma kvartale įkuriamas „Nekaltybės muziejus“, kurį Pamukas iš tikrųjų įgyvendina realybėje 2012 m.

Graudžiai skamba faktas, kad šios lemtingos meilės istorijos herojai Kemalis ir Fiusuna iš viso mylėjosi 44 kartus, ir tie kartai taip pat preciziškai suskaičiuoti, kaip ir nuorūkos „Nekaltybės muziejaus“ ekspozicijos pradžioje. Kolekcija, prasidėjusi nuo pamesto drugelio formos auskaro, išaugo į storą archeologinį kultūrinį sluoksnį, kurį inventorizavo Orhanas Pamukas, nepamiršdamas net mylimosios kvapo – tai buvo „dumblių, jūros, sudegintos karamelės ir vaikiškų sausainiukų kvapų mišinys“.

Filmas pasakoja, kaip nelaiminga meilė, tragedijos agonija ir prisiminimai buvo perkelti į artefaktų kaupyklą – muziejų, fetišizuojantį miestą ir visus herojaus okultinius ryšius su juo. (Gee rodo šio Rytų Niujorko didžiausius pasaulyje kamščius ir leidžia taksistui pasakoti apie Stambulo gatves dieną ir naktį). Prisiminimų epizodai čia tarsi drugeliai prikalti prie sienos. Viskas, ką atsiveži iš „Nekaltybės muziejaus“, pažymėta drugelio ženklo. Viskas, prie ko prisilieti, sukelia liūdesį ir skausmą.

Be abejo, neskaičiusiems romano nesinori atskleisti paslapties, kad Fiusiunos gyvenimas baigiasi tragiškai – ji žūsta automobilio avarijoje. Bet tai neišvengiama, nes kam gi kurti muziejų gyvam žmogui. Herojė Ayla filmo pabaigoje pasakoja, kad kai Fiusuna įsėdo į automobilį tą lemtingą vakarą, kai jiedu su Kemaliu turėjo išvykti į jų meilės kelionę Edirnė kelyje, ji pirmiausia persvėrė savo alkūnę pro automobilio langelį būtent kaip Grace Kelly filme „Pagauti vagį“ – 1955-ųjų romantiškame režisieriaus Alfredo Hitchcocko trileryje.

Pasak Orhano Pamuko, Stambulo melancholiją yra hiuziun. Turkiškas žodis, kurio šaknys arabiškos (jis minimas penkis kartus Korane) reiškia gilų dvasinio praradimo jausmą, bet tame yra ir „vilties radimo būdo paieškos gyvenime“, dvasinė būsena, kai galiausiai švenčiamas gyvenimo triumfas. Sufijai žodžiu hiuziun reiškia dvasinį sielvartą, kai žmogus jaučiasi nepakankamai arti Dievo.

Taigi hiuziun yra būsena, žyminti nebuvimą, būsena, kai žmogus junta liūdesį dėl jo nebuvimo. Pasak Pamuko, be to, hiuziun nėra vieno žmogaus rūpestis, bet bendruomenės emocija,  ne individuali melancholija, bet juoda nuotaika, kuria dalijasi milijonai. „Ką aš mėginu paaiškinti, rašo Pamukas – tai kad „hiuziun yra viso miesto jausmas. Tai viso Stambulo liūdesys“.

Su šia nuotaika išėjau iš paskutiniojo „Kino pavasario“ seanso, kurio laukiau turbūt labiausiai iš visų, o festivalis šiemet man šelmiškai mėtė išimtinai liūdesio kortas. Bet tai geras liūdesys, po kurio ir vėl netrukus norisi eiti į kiną.

Kol kas negaliu. Esu per toli. Bet būtinai eisiu kitamet.

Laukiu „Kino pavasario 2017“

Pirma dalis

Kadras iš filmo „OLE OLE OLE Rolling Stones“

Gruodžio 31-ąją „Kino pavasaris“ kviečia į didžiųjų Lietuvos miestų kino teatrus visus geros muzikos mylėtojus, o ypač grupės „The Rolling Stones“ gerbėjus. Šventinį vakarą bus rodomas filmas „Ole Ole Ole Rolling Stones“. Tai pasakojimas apie vieną įspūdingiausių 2016 metų muzikos įvykių – „The Rolling Stones“ muzikinį turą po Pietų Ameriką.

Filmo režisierius  Paulas Dugdale’as  keliauja paskui grupę po žemyną, kurio daugelyje šalių rokenrolas buvo uždraustas. Pavyzdžiui, koncertas Kuboje įvyko tą pačią savaitę kaip ir JAV prezidento Baracko Obamos vizitas. Siekiant išvengti revoliucijos, buvo sustiprintos saugumo pajėgos. „Rollingai“, koncerto organizatoriai ir filmo kūrybinė grupė susidūrė su nemažai sunkumų dėl neveikusio mobilaus ir interneto ryšio. Tikrasis rokenrolas prasidėjo muzikantams dar neužlipus ant scenos: vos tik atidarius vartus pašėlusiems gerbėjams, kurių tą vakarą susirinko pusė milijono.

Filmo anonsas: 

Įspūdžiais apie filmą dalijasi vienas pirmųjų Lietuvoje jį pamačiusių melomanų Paulius Ambrazevičius.

Grupei „The Rolling Stones“ – jau 50 metų. Ar jos muzika vis dar aktuali?

Nesu didelis „rollingų“ fanas, žinau jų hitus, perskaičiau Keitho Richardso biografiją „Life“. Tačiau manau, kad jie visada buvo ir bus aktualūs. Pavyzdžiui, filme girdime kubiečių istorijas, kad žmonės, prieš 30–40 metų klausydamiesi „Rolling Stone’ų“ viešoje vietoje, netgi būdavo areštuojami. Ta grupės skleidžiama laisvės idėja yra gyva iki šiol. Kitas dalykas – į jų lyg šiol rengiamus koncertus susirenka po kelias dešimtis ar net šimtus tūkstančių gerbėjų. O tai neginčijamas faktas, kad jie vis dar aktualūs.

Po 50 metų mes nebegirdėsime apie Kanye’ą Westą ar kitus šiandien populiarius atlikėjus ar grupes. Tačiau tokioms grupėms, kaip „Rolling Stones“, „The Beatles“, Led Zeppelin“, „Pink Floyd“ ar „Nirvana“ tai tikrai negresia. Žmonės visada jų klausys. Šis filmas tai tik įrodo.

Paulius Ambrazevičius
Nuotraukos autorius Mantas Repečka

Kodėl? Galbūt tą išliekamąją vertę muzikai sukuria įvairūs draudimai ir apribojimai?

Pačiame filme yra sakoma, kad „Kažką uždraudus, sukuriamas to poreikis“. Uždraustas vaisius visada saldesnis. Kitas dalykas – „The Rolling Stones“, „The Beatles“ ir „The Beach Boys“ išrado muziką iš naujo. Bitlai pradėjo groti labai paprastą roką, „rollingai“ – maišyti bliuzą, „beach boys’ai“ – naudoti neįprastus instrumentus, „pink floydai“ – daryti „semplus“ ir t. t. Šie muzikantai yra novatoriai ir tai, ką jie pradėjo, niekur nedingsta. Jų senieji hitai visuomet bus klausomi.

Ar jaunesniajai auditorijai šis filmas taip pat bus įdomus?

Manau, kad protingas, muzikos klausantis jaunas žmogus žino „The Rolling Stones“ ir svajoja apsilankyti jų koncerte. Filmas šiek tiek išpildo tą svajonę. „The Rolling Stones“ – mano norimų pamatyti grupių penketuke. O vienas mano metų bičiulis buvo trijuose jų koncertuose ir sako, kad tai išties fantastika. 

Filmas pasakoja apie grupės koncertinį turą, kuris vyko prieš pusmetį. Ar jaučiasi, kad „rollingams“ jau virš septyniasdešimt?

Filmą specialiai žiūrėjau priekabiau, tačiau galiu pasakyti, kad Mickas Jaggeris juda taip pat nuostabiai, negirdėjau nė vienos natos pro šalį. Iš kitų grupės narių taip pat nestigo energijos. Tai, kad 70-mečiai „rollingai“ sugeba išlaikyti tokį pat tempą – dar viena priežastis, kodėl jie iki šiol tokie garsūs.

Kadras iš filmo „Ole Ole Ole Rolling Stones“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Apie žymiuosius anglų blogiukus – grupę „The Roling Stones“ – sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Vieną jų režisavo pats Martinas Scorsese. 2008 m. jo meilę šiai grupei išreiškianti juosta „Shine A Light“ atidarė Berlyno kino festivalį. Naujausia muzikinė dokumentika apie „rollingus“ „Ole Ole Ole Rolling Stones“ kino teatrus pasieks gruodžio 31-osios vakarą.

Penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose įvyks išskirtiniai grupės 2016 m. pavasario koncertinį turą po spalvingąją Pietų Ameriką užfiksavusios istorijos seansai.

Filmo „Ole Ole Ole Rolling Stones“ anonsas:

Tačiau apie „The Rolling Stones“ ne tik kuriami žiūrovų taip mėgiami biografiniai filmai. Jų energinga, laisvės ir maišto žinutę nešanti muzika padeda kino kūrėjams perteikti jų kinematografines idėjas.

Minėtojo amerikiečio M. Scorsese filmuose garso takelis atlieka labai svarbią funkciją. Ir netgi keturiuose savo darbuose režisierius naudoja būtent legendomis tapusius „The Rolling Stones“ kūrinius. M. Scorsese sugeba savo filmų scenoms pritaikyti muziką taip meistriškai, kad vėliau jos tampa nepajudinamos iš kino istorijos. „The Rolling Stones“ rokenrolas ten taip pat įrašytas.

Filme „Mean Street“ (1973) skamba grupės dainos „Tell Me“ ir „Jumpin’ Jack Flash“.  Ekrane – aktorius Robertas De Niro. Šis filmas buvo pirmasis jo ir M. Scorsese darbas drauge, išaugęs į ilgametę kino draugystę.

Scena iš filmo „Mean Streat“:

Garsiąją grupės dainą „Gimme Shelter“ galima išgirsti savo žinomumu nenusileidžiančioje kitoje M. Scorsese gangsterių dramoje „Geri vyrukai“ („Goodfellas“, 2000). Filme taip pat skamba režisieriaus itin mėgiama daina „Monkey Man“ ir Micko Jaggerio sukurta „Memo From Turner“.

Scena iš filmo „Geri vyrukai“:

Kaip ir prieš tai minėtuose dviejuose režisieriaus filmuose, dramoje „Kazino“ („Casino“, 1995) taip pat vaidina Robertas De Niro ir skamba „rollingai“. Tiksliau – netgi šešios jų dainos, tarp kurių „Can’t You Hear Me Knocking“ ir  „(I Can’t Get No) Satisfaction“.

O štai kriminalinėje dramoje „Infiltruoti“ („The Departed“, 2006), apdovanotoje keturiais „Oskarais“ ir „Auksiniu gaubliu“, vėlgi girdime „Gimme Shelter“. Grojant „rollingams“ išvystame Leonardo DiCaprio, Jacką Nicholsoną ir daugybę kitų žymių aktorių.

M. Scorsese filmai nėra vieninteliai „The Rolling Stones“ kūrybos dalyvavimo kine pavyzdžiai. Jų muzika girdima ir daugybėje kitų kino juostų. Šios grupės kūrinius naudoti filmuose linkęs žaismingasis Wesas Andersonas („Karališkieji Tenenbaumai“, „Šaunusis ponas Lapinas“), Francis Fordas Coppola („Šių dienų apokalipsė. Sugrįžimas“), Stanley Kubrickas („Metalinis apvalkalas) ir daugelis kitų talentingų režisierių.