Režisierius Ignas Miškinis
Filmo „Karalių pamaina“ premjera
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Didžiausias Lietuvoje kino festivalis „Kino pavasaris“ persirito į antrą pusę: šeštadienį pristatyti festivalio konkursinių programų filmai, tarp kurių varžosi ir penki lietuviški darbai. Vienas jų – Igno Miškinio naujausias filmas „Karalių pamaina“ („Kings’ Shift“), kurio premjera įvyko konkursinių programų pristatymo vakarą.

Drama „Karalių pamaina“ pasakoja apie jauną policininką, turintį saugoti karo nusikaltimais įtariamą ligonį. Režisierius subūrė ypač stiprią lietuvių aktorių komandą: čia vaidina nacionalinę premiją gavęs aktorius Dainius Gavenonis, pernai Berlyno kino festivalyje tarp geriausių Europos aktorių patekusi Aistė Diržiūtė, šiemet geriausiu „Kino pavasario“ lietuvių kino aktoriumi nominuotas Vainius Sodeika.

Trijose konkursinėse programose varžysis 47 filmai

Tradiciškai „Kino pavasaris“ pristatė tris konkursines programas: „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“ ir „Trumpas konkursas“. Į šias programas atrinkta 47 stipriausi nauji filmai iš Vidurio–Rytų Europos ir Baltijos jūros regiono. Tarp pretendentų – ir 5 lietuviškos premjeros: „Karalių pamaina“, penktadienį pristatytas Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis“ ir trys trumpametražiai filmai: Gabrielės Urbonaitės „Namo“ („Back“), Nathano Jurevičiaus „Virsmas“ („Junction“) ir Johano ir Urtės Oettinger „Nuopuolis“ („Downfall“).

Į Vilnių atvykusi tarptautinė žiuri rinks geriausius minėtų konkursinių programų filmus. Nugalėtojams ir šiemet piniginius prizus įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.

Režisierius Ignas Miškinis ir Aistė Diržiūtė
Filmo „Karalių pamaina“ premjera
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmai ir žiuri nariai

„Kino pavasaris“ buvo, yra ir bus gero kino vizitinė kortelė. Didžiuojamės būdami šios gražios kino šventės dalimi. ERGO draudimo grupė Baltijos šalyse jau ketvirtą kartą yra konkursinės programos pagrindinis partneris. Ši programa sulaukia tarptautinio pripažinimo ir daugelis kino kūrėjų laiko prestižu į ją patekti. Džiugu ir tai, kad Vilnius tampa savotišku tramplinu ne tik Europos kino kūrėjams, bet ir Vilniuje debiutuojantiems režisieriams. Linkiu gero, gražaus, kokybiško, solidaus, gyvenimiško ir nekasdieniško kino“, – sveikino pagrindinio festivalio partnerio ERGO komunikacijos direktorė Baltijos šalyse Lina Jakučionienė.

„Nauja Europa – nauji vardai“ – jau devintą kartą vykstanti konkursinė programa. Filmai šiai programai atrenkami iš Rytų ir Vidurio Europos. Tai turi būti debiutinis arba antrasis kino kūrėjo darbas. „Kino Pavasario“ komanda peržiūrėjo per 50 pernai sukurtų programos kriterijus atitinkančių filmų ir iš jų išrinko 10 stipriausių – jie pateko į konkursinę programą.

Programoje varžosi šie filmai: „Eva Nova“ („Eva Nova“, rež. Marko Škop), „Valpurgijos naktis“ („Walpurgis Night“, rež. Marcin Bortkiewic), „Gera žmona“ („A Good Wife“, rež. Mirjana Karanovic), „Mūsų kasdienis gyvenimas“ („Our Every Day Life“, rež. Ines Tanovič), „Mano dukterys karvės“ („These Daughters of Mine“, rež. Kinga Debska), „Drėgmė“ („Humidity“, rež. Nikola Ljuca), „Aš, Olga Hepnarova“ („I, Olga Hepnarova“, rež. Petr Kazda, Tomáš Weinreb), „Šokių aikštelės dukterys“ („The Lure“, rež. Agnieszka Smoczyńska), „Filmas apie šeimą“ („Family Film“, rež. Olmo Omerzu), „Troškulys“ („Thirst“, rež. Svetla Tsotsorkova).

Konkursinių programų pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Juos vertins šie žiuri nariai: Andrei Plakhovas (kino kritikas ir kino istorikas, Rusija), Jinas Parkas (Busano filmų festivalio programos sudarytojas, Pietų Korėja), Javieras Garcia Puerto (vienas iš Talino filmų festivalio programos sudarytojų, Ispanija), Gustas Van den Berghe (filmo „Liuciferis“ režisierius, Belgija), Pamela Biénzobas (kino kritikė, Čilė).

„Man ir kitiems žiuri nariams didelė garbė būti festivalio, kuriame tiek daug puikių filmų, komisijoje. Kinas pražysta tokiame kino festivalyje kaip „Kino pavasaris“, – sakė žiuri narys Javieras Garcia Puerto.

„Nauja Europa – nauji vardai“ programą taip pat vertins ir Tarptautinė ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos CICAE žiuri, sudaryta iš Otto Premingerio instituto kuratorės Gertraud Eiter (Austrija) ir „Kino pasakos“ komunikacijos ir programų vadovės Rūtos Švedkauskaitės (Lietuva). 

Programos „Baltijos žvilgsnis“ filmai ir žiuri nariai

Trečius metus vyksianti konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“ supažindins su įdomiausiais ir aktualiausiais filmais iš šalių, turinčių prieigą prie Baltijos jūros. Šioje programoje atrasti filmai vėliau puikiai įvertinti kino pasaulyje. Tarp jų – pernai geriausiu programos režisieriumi pripažintas Danijoje kuriantis Joshua Oppenheimeris, kurio dokumentinis filmas „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“) šiemet buvo nominuotas „Oskarui“, praėjusių metų „Baltijos žvilgsnyje“ nugalėjęs trileris „Mano vardas Viktorija“ („Victoria“) vėliau tapo geriausiu filmu Vokietijoje ir pateko į Europos kino meno akademijos nominacijas.

Šiemet „Baltijos žvilgsnio“ programoje varžosi: „Aušra“ („Dawn“, rež. Laila Pakalnina), „Donžuanas“ („Don Juan“, rež. Jerzy Sladkowski), „Karalių pamaina“, („Kings‘ Shift“, rež. Ignas Miškinis), „Jungtinės meilės valstijos“ („United States of Love“, rež. Tomasz Wasilewski), „Komuna“ („The Commune“, rež. Thomas Vinterberg), „Karas“ („A War“, rež.Tobias Lindholm), „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („My good Hans“, rež. Alexander Mindadze), „Mariupolis“ („Mariupolis“, rež. Mantas Kvedaravičius), „Čia visad šviečia saulė“ („Under The Sun“, rež. Vitaly Mansky), „Močiutė šoka ant stalo“ („Granny‘s Dancing on The Table“, rež. Hanna Skold).

Konkursinių programų pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmus vertins šie žiuri nariai: Arielas Schweitzeris (kino kritikas ir istorikas, Izraelis, Prancūzija), Margita Gosheva (aktorė, Bulgarija), Juliette Lepoutre (kino prodiuserė, Prancūzija), Grainne Humphreys (Dublino tarptautinio filmų festivalio direktorė, Airija), Tobias Nölle (filmo „Aloyzas“ režisierius, Šveicarija).

„Praėjusiais metais čia dalyvavau kaip aktorė, o šiemet esu geriausios konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narė. Pavadinčiau tai tikra sėkme. Linkiu sėkmės ir visiems dešimt filmų – mes būsime negailestingi“, – juokavo viena iš komisijos narių Margita Gosheva.

Programos „Trumpas konkursas“ žiuri nariai

„Kino pavasario“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje bus parodyti 27-i filmai, kurių trukmė – nuo 5-ių iki 37-ių minučių. „Trumpame konkurse“ rungsis 2015–2016 m. sukurti filmai iš Vidurio ir Rytų Europos šalių.

Šiuos filmus vertins trys žiuri nariai: Yorgos Zoisas (filmo „Įsibrovimas“ režisierius, Graikija), Martin Mejia Rugelesas (filmo „Gimdymas“ režisierius, Kolumbija) ir Uisenma Borchu (filmo „Nežiūrėk į mane taip“ režisierė, Mongolija).

„Didelė garbė būti čia, nes visi pradėjome nuo trumpametražių filmų. Tikiuosi, kad šioje programoje pavyks atrasti puikių ateities trumpametražių filmų režisierių“, – kalbėjo režisierius Yorgosas Zoisas.

Kadras iš filmo „Mariupolis“
Šaltinis – berlinale.de

Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ apie Vilnių rašė kaip apie tamsų miestą, merdintį miestą, legendinį basiliską arba tiesiog senį. Vilnius jo kūryboje – tai miestas, prievartaujantis savo gyventojus. Valdimiras Vasiljevas „Peterburgo sargyboje“ taip pat suteikia miestams charakterius. Maskva – abejinga. Kijevas – galingas ir šiltas, jis myli savo žmones, o žmonės myli jį. Tai miestas, kuriuo galima pasitikėti. Piteris – nekenčia visų, jis miestas – zombis, miestas – vampyras. Tai įkūnyti miestai, turintys savo valią, jie yra veikiantys charakteriai. Antrasis Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“, pristatytas Berlyno kino festivalyje – tai filmas apie miestą. Miestą, kuris turi savo charakterį.

M. Kvedaravičius naujausiu savo kūriniu siekia atskleisti ideologinius diskursus, esančius Mariupolio mieste. Mariupolio žurnalistė sužvejoja gružlį ir pradeda jo gailėti: „Vargšelis, aš pradūriau jam burną, jis verkia!“ Jos tėtis sako, jai: „Ne, jis juokiasi.“ Šie veikėjai skirtingai interpretuoja situaciją. Šiuo epizodu atsiskleidžia skirtingos ideologijos. Tai iliustruoja padėtį Mariupolyje.

Režisierius savo filme-esė „Mariupolis“ leidžia savo herojams būti savimi ir nesirinkti vienos ar kitos pusės. Tačiau ideologijos slypi visoje mus supančioje aplinkoje, taip pat ir šiame filme. Tačiau M. Kedaravičius tai paverčia stebėjimo objektu ir nagrinėja diskursus, kurie įstato miesto gyventojus į tam tikrų stereotipų rėmus. Nors Mariupolio miestas yra atsidūręs tarp dviejų politinių srovių, šis pasakojamas nepolitiškas (kiek tai apskritai yra įmanoma), jis leidžia filmo herojams gyventi savo kasdienį gyvenimą ir būti tuo, kas jie yra – batsiuviu, žurnaliste, aktoriumi ar poetu.

Kadras iš filmo „Mariupolis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Mariupolis“ neturi apibrėžto siužeto. Kartais šiek tiek sunku sekti jo veikėjų linijas – jos epizodiškos, nutrūkstančios, perteikiančios smulkias gyvenimo detales. Pokalbiai su klientais, siuvant jų batus, ruošimasis šokio pasirodymui, bandymas pristatyti buvusį vaikų darželį, kaip nebesaugią, vietą ir kartais fone nugriaudėjantys sprogimai – tai yra filmo esmė. Tačiau suvokus, kad pagrindinis „Mariupolio“ veikėjas yra pats miestas, galima suprasti apie ką yra šis filmas.

Tad kokio charakterio yra Mariupolis? Kokią aurą jis skleidžia? Mariupolis, kažkada buvęs didingas graikiškas miestas, dabar sužalotas. Tai prislėgtas, pavargęs miestas, kuris bando išgyventi. Jis nėra blogas, jis turi tam tikro švelnumo. Tačiau jis nepasitiki savo žmonėmis, nes jie nepasitiki juo. Nepaisant to, Mariupolis leidžia žmonėms būti, leidžia jiems gyventi savo paprastus gyvenimus ir pats gyvena tuo pačiu. Susitaikęs su tuo, kas neišvengiama, jis laikosi ir tikisi, kad kada nors bus geriau.

Tai miestas, kuris turi graikiškas šaknis. Graikai, kurie sukūrė demokratijos valdymo modelį. M. Kvedaravičius tarsi užduoda klausimą, kaip ši žmonių sukurta realybė – vadinama demokratija – egzistuoja šių dienų Mariupolyje. Šiame mieste susiduria ne tik graikiška demokratiška praeitis, tačiau taip pat sovietmečio palikimas, slaviškos šaknys akivaizdžiai matomos kasdieniniame veikėjų gyvenime. Muzika, šokis, apranga, kalba, net kūno judesiai alsuoja slaviška kultūra. Ruošimasis gegužės 8-osios šventei dvelkia sovietiniu palikimu. Mitingas, kuriame susiduria dvi priešingos stovyklos – Rusiją palaikantys ir ukrainiečiai patriotai – atskleidžia ideologinius diskursus ir kaip jie veikia kasdienybėje.

Kadras iš filmo „Mariupolis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

M. Kvedaravičius filmą „Mariupolis“ nufilmavo nutraukęs tuo metu kuriamo filmo „Stasis“ filmavimo darbus. Šis filmas, kaip būdinga režisieriui, taip pat yra apie miestus – apie vietą. Pirmasis režisieriaus darbas, filmas „Barzakh“, sukurtas M. Kvedaravičiui rašant disertaciją apie skausmo kultūrą Čečėnijoje, irgi buvo apie vietą. Vieta kūrėjui yra labai svarbi. M. Kvedaravičius jau ne pirmą sykį užmezga intymų ryšį su vieta. Antropologiškas žvilgsnis atsiskleidžia stambiuose kadruose, kurie būdingi šiam filmui-ese „Mariupolis“. Žiūrovas veikėjus mato iš labai arti. Kiekvienas judesys, kiekviena veido išraiška yra matoma. Tai sukuria artimą ryšį su veikėjais ir toje paprastoje jų buityje per jų kūną, kūną erdvėje, atsiskleidžia veikėjai ir jų buvimas tam tikroje vietoje tam tikru laiku.

Kaip yra pasakęs M. Kvedaravičius, su vaizdu meluoti sunku, menininkas neturi atstumo su pasauliu: „Jis yra kūrinio kūrėjas kūrinyje.“ „Mariupolyje“ išsiskleidžia ši mintis – atstumo nėra, filmo kūrėjai yra pačiame kūrinyje, susigyvenę su vieta. Kad pajaustum šį filmą, reikia jame apsigyventi, būti jame, būti „Mariupolyje“.

Filmo seansai:

Balandžio 13, trečiadienis, 15:00-16:48, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

Aistė Diržiūtė ir Vidas Bareikis
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Balandžio 11 d. Nacionalinėje dailės galerijoje paskelbta, ką „Kino pavasario“ žiūrovai pripažino geriausiu metų Lietuvos kino aktoriumi ir aktore. Renginio svečiai sužinojo, ir koks lietuvių filmas šiemet taip pat pelnė daugiausiai publikos simpatijų, ką žiuri išrinko geriausiu studentišku filmu, geriausiu kino filmo vertimu. Įteiktas apdovanojimas „Kino ruporas“ už autorinio kino sklaidą ir Sauliaus Macaičio vardo prizas.

Renginio vedėjai, Aistė Diržiūtė ir Vidas Bareikis, padėkojo rinkimų „Geriausias metų Lietuvos kino aktorius ir aktorė“ partneriui  – ledams „Magnum“. „Aktoriaus profesija – viena dinamiškiausių ir dėl to viena reikšmingiausių meno pasaulyje. Mes visada palaikėme ir palaikysime kiną ir jo kūrėjus, išlaisvinančius vidines emocijas“, – teigė „Magnum“ atstovė Kristine Murniece.

Apdovanojimai Algimanto Puipos filmo „Edeno sodas“ aktoriams

Festivalio metu kino mylėtojai balsavo už labiausiai patikusį metų Lietuvos kino aktorių ir aktorę. Dėl geriausios aktorės titulo varžėsi Severija Bielskytė („Namo“, rež. Gabrielė Urbonaitė), Viktorija Kuodytė („Edeno sodas“, rež. Algimantas Puipa) ir Ina Marija Bartaitė („Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Šarūnas Bartas), o geriausiu metų aktoriumi pretendavo tapti Juozas Budraitis („Edeno sodas“, rež. Algimantas Puipa), Vainius Sodeika („Karalių pamaina“, rež. Ignas Miškinis) ir Šarūnas Bartas („Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Šarūnas Bartas).

Žiūrovų sprendimu geriausia aktore tapo Viktorija Kuodytė, aktoriumi – Juozas Budraitis. Jie abu sukūrė įsimintinus vaidmenis režisieriaus A. Puipos filme „Edeno sodas“.

Viktorija Kuodytė ir Juozas Budraitis
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Paskelbti šios nominacijos nugalėtojų į sceną buvo pakviestas LR Kultūros ministras Šarūnas Birutis. „Norėčiau apdovanoti visus nominatus“, –  prieš įteikdamas apdovanojimą V. Kuodytei ir J. Budraičiui prasitarė ministras.

Kiekvienam nugalėtojui atiteko „Harmony Park“ įsteigta dovana – prabangus savaitgalis dviem 5 žvaigždučių viešbutyje „Harmony Park-Simboly“, prezidentiniuose apartamentuose su SPA ir privačiu pasijodinėjimu žirgais. Daugiausiai balsų surinkusiam aktoriui ir aktorei Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, ginanti atlikėjų ir aktorių teises, skyrė po 1 000 eurų. Asociacijos vadovė Agnė Masalskytė džiaugėsi galimybe prisidėti prie apdovanojimo Lietuvos aktoriams bei lietuviško kino industrijos stiprėjimu.

Metų žiūroviškiausias lietuvių filmas

Festivalis „Kino pavasaris“, kaip ir kasmet, kvietė žiūrovus balsuoti už labiausiai patikusį lietuvišką filmą. Balsavimas vyko kino teatrų salėse, festivalio svetainėje ir mobiliojoje programėlėje. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad Publikos simpatijų prizas atiteko lietuvių kilmės australui Nathanui Jureviciui, pristačiusiam festivalyje animacinį filmą „Virsmas“ („Junction“).

Geriausias studento darbas

Geriausią studentų filmą rinko komisija, sudaryta iš kino istorikės Linos Kaminskaitės–Jančorienės, filmų režisierės ir scenarijų autorės Linos Lužytės bei kino operatoriaus Vlado Naudžiaus. Nugalėtoju dėl sugebėjimo santūriomis kino priemonėmis atskleisti pagrindinės herojės tylią dramą tapo režisierės Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“ – pasakojimas apie keliautoją Laimą Armalienę.

Marija Stonytė
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Prieš trejus metu šioje kategorijoje su filmu „Plaukikė“ nugalėjusi, šiuo metu Amerikoje studijuojanti režisierė Gabrielė Urbonaitė į „Kino pavasarį“ grįžo su nauju trumpametražiu „Namo“. Jis pelnė specialų festivalio paminėjimą – paskatinimą už už kino kalbos, miesto erdvės ir aktualios temos pajautimą.

Sauliaus Macaičio apdovanojimas – filmui „Perlinė saga“

Jau penkerius metus festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovams siūlo pamatyti garsių kino kritikų rekomenduojamus filmus programoje „Kritikų pasirinkimas“. Dvylika kino ekspertų, tarp kurių net aštuoni atstovauja kino kritikų asociacijai FIPRESCI, iš 52 pasiūlytų kandidatų sąrašo išsirinko po 12 filmų, kuriuos įvertino asmeniniais pažymiais. Tad antrąjį festivalio apdovanojimą, specialų legendinio Lietuvos kino kritiko Sauliaus Macaičio prizą pelnė filmas Čilės režisieriaus Patricio Guzmán filmas „Perlinė saga“  („The Pearl Button“). 2015 metų Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų apdovanotas režisierius naujausiame filme atsisuko į visai kitus žmones, kuriuos nebyliais pavertė istorija. Bendraudamas su paskutiniais gyvais kaveskarų genties indėnais P. Guzman įamžina žiauraus ir negailestingo genocido paveikslą.

Živilė Gallego, Audrius Siaurusevičius ir Šarūnas Bartas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Geriausias kino vertimas

Jau trečius metus „Kino pavasaris“ drauge su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skiria piniginį apdovanojimą geriausiam metų filmo vertimui. Ši nauja iniciatyva skatina vertėjus siekti kūrybinio meistriškumo. Apdovanojimą paskelbė  Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė Kristina Sprindžiūnaitė ir festivalio „Kino pavasaris“ vertimų koordinatorė Austė Zdančiūtė. Šiais metais už meistriškai suvaldytą įvairialypę informaciją, gyvą ir sklandų dokumentinio filmo „10 milijardų – kas patiekta tavo lėkštėje“ pasakojimą bei išradingus ir ekspresyvius filmo „Avinai“ dialogus apdovanota Aušra Bagočiūnaitė.

Skatinamieji prizai skirti: Jurgai Vilei – už išraiškingą indėnų genčių kasdienybės ir magijos įlietuvinimą filmuose „Gyvatės apkabinimas“ ir „Perlinė saga“; Pauliui Jevsejevui – už drąsų kūrybiškumą perteikiant gatvės jaunimo kalbą filme „Juoda“; Linai Černiauskaitei – už subtilias lyrines tonacijas bei sodrų ir spalvingą žodyną filme „Nuotaka“.

„Autorinio kino aljanso“ apdovanojimai

Lietuvos kino kūrėjų apdovanojimuose buvo įteikta „Kino ruporo“ statulėlė už geriausią autorinio kino sklaidą. Šiemet šioje nominacijoje varžėsi septyni pretendentai: „Meno avilys“ su DVD „Lietuvių dokumentinio kino antologija“; studija „Cloud Production“ už L. Mikutos filmo „Pakeleiviai“ sklaidą; prodiuserė Živilė Gallego už A. Kavaitės filmo „Sangailės vasara“ tarptautinę sklaidą; agentūra „Lithuanian Shorts“ už trumpų filmų sklaidą garsiausiuose kino festivaliuose; Inesa Kurklietytė už socialinės dokumentikos „Gegučių vaikai“ sklaidą; studija „Just a Moment“ už G. Žickytės filmo „Meistras ir Tatjana“ sklaidą ir Šarūnas Bartas už filmo „Ramybė mūsų namuose“ ir autorinio kino idėjų sklaidą pasaulyje.

Žiuri pirmininkė Izolda Keidošiūtė „Kino ruporą“ įteikė filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ kūrėjams.

Specialiu paminėjimu už filmo „Sangailės vasara“ sklaidą buvo pagerbta filmo prodiuserė Živilė Gallego, o Audriui Siaurusevičiui „Autorinio kino aljanso“ narė Ieva Norvilienė įteikė padėką už  šalies režisierių kino kūrimo rėmimą ir nacionalinio kino sklaidą.

Kadras iš filmo „Gyvatės apkabinimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Liko trys, itin aktyvios 21-ojo „Kino pavasario“ dienos. Tačiau netilpusiems į norimų pamatyti filmų seansus, neverta nusiminti. Festivalis Vilniuje ir Kaune skelbia papildomą savaitę. Daugiausiai žiūrovų dėmesio susilaukę filmai dar bus rodomi balandžio 15–21 d. O viename iš seansų su žiūrovais susitiks ir filmo „Juoda“ kūrybinė grupė.

Vienu iš lankomiausių festivalio filmų tapo tragiška meilės istoriją Briuselio imigrantų rajone Molenbeke pasakojanti drama „Juoda“ („Black“). Programoje „Metų atradimai“ rodomame filme skleidžiasi šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos istorija. Balandžio 19 d., po seanso, su Vilniaus žiūrovais susitiks „Juoda“ režisieriai Adil El Arbi ir Bilall Fallah bei pagrindinė aktorė Martha Canga Antonio. Už jaunos merginos Mavelos, įsimylėjusios priešininkų gaujos narį, vaidmenį M. C. Antonio Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ pelnė geriausios aktorės apdovanojimą, o šių metų Berlyno kino festivalyje dalyvavo kaip viena iš „European Shooting Star“ aktorių.

Filmo „Juoda“ anonsas:

Kitas, didžiulio skaičiaus „Kino pavasario“ žiūrovų sulaukęs filmas „Gyvatės apkabinimas“ („Embrace of the Serpent“) kviečia leistis į mistinio gydančio augalo paieškas džiunglėse. Autentiškumo filmui suteikia tai, jog kurdamas filmą Kolumbijos režisierius Ciro Guerra rėmėsi tikrais keliautojų užrašais. „Gyvatės apkabinimas“ buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas. Nespalvoto, nepaprastai vizualaus filmo papildomas seansas numatytas balandžio 18 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Filmo „Gyvatės apkabinimas“ anonsas:

Dar vienas šių metų festivalio favoritas – pagal ispanų poeto ir dramaturgo Federico García Lorcos pjesę „Kruvinos vestuvės“ sukurtas vaidybinis filmas „Nuotaka“ („The Bride“). Filme, kaip ir pjesėje, veiksmas sukasi aplink Nuotaką ir du ją beprotiškai mylinčius vyrus, Leonardą ir Jaunikį. Ispanų režisierės Paulos Ortiz darbas kino ekrane atsiskleidžia visu grožiu – kerinčius uolų ir dykumų peizažus papildo jausmingas garso takelis. Pasakišką meilės istoriją Vilniuje dar kartą bus galima išvysti balandžio 20 d.

Filmo „Nuotaka“ anonsas:

Per papildomą festivalio savaitę bus galima pamatyti ir filmą „Nizė – beprotybės širdis“ („Nise: the Heart of Madness“), kurio režisierius Roberto Berlineris festivalio metu viešėjo Vilniuje ir iš žiūrovų sulaukė daugybės klausimų. Idėja scenarijui, kaip interviu „Kino pavasariui“ pasakojo filmo autorius, kilo tuomet, kai vieną dieną į reklamos gamybos kompaniją, kurioje jis dirbo, užsuko vyras ir paprašė padėti sukurti trumpą reklaminį klipą Nizės de Silveiros (brazilų psichiatrės), žmonių su psichine negalia dienos centrui. Nuo tos dienos iki filmo pasirodymo praėjo 13 metų.

„Ši istorija nėra tik apie brolių konfliktą – ji ir apie senąsias ūkininkystės tradicijas, senojo ir modernaus pasaulio susidūrimą, apie Islandijos visuomenę. Filmo istorija paprasta, tačiau joje gausu metaforų. Būtent tokios paprastos istorijos, kuriose koncentruojamasi į personažų plėtotę, atskleidžiančią platesnius naratyvus, mane labiausiai ir domina“, – pasakojo vaidybinio filmo „Avinai“ režisierius Grímuras Hákonarsonas, viešėdamas „Kino pavasaryje“. Kanuose apdovanotą ir kituose užsienio kino festivaliuose sėkmingai pasirodžiusią juosta taip pat atsirado papildomos savaitės filmų programoje.

Iš Berlyno į „Kino pavasarį“ buvo atvykęs filmo „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“ („B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin (1979-1989)“) pagrindinis veikėjas, gidas po pašėlusį 9-ojo dešimtmečio Berlyną, ir garso takelio autorius Markas Reederis. „Nežinojau, kad mano gyvenimas buvo įdomus. Aš tiesiog gyvenau ir negalvojau apie tai. Faktas, kad Nickas Cave`as gyveno mano bute man neatrodė kažkuo neįprastas, tačiau žmonėms tai labai „kieta“, – apie netikėtą pasiūlymą filmuotis dokumentiniame filme pasakojo M. Reederis. Nespėję pamatyti šio filmo, galės tai padaryti balandžio 18 d.

Filmo „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“ anonsas:

Tikri kino gurmanai, neatradę kino maratone laisvų 8 valandų, papildomos savaitės metu galės išvysti Lavo Diazo „Lopšinę liūdnai paslapčiai“ („A Lullaby to the Sorrowful Mystery“) dalis. Filmo seansas vyks kino centre „Skalvija“ balandžio 16 dieną.

Nuskriausti neliks ir mažieji festivalio žiūrovai. Šeštadienį ir sekmadienį jų laukia du nuotaikingi filmai visai šeimai – „Berniukas ir pasaulis“ („Boy & the World“)  ir „Gražuolė ir Sebastianas. Nuotykiai tęsiasi“ („Belle & Sebastian, the Adventure Continues“).

Taip pat papildomoje programoje žiūrovų laukia įspūdingas dokumentinis filmas „Žmogus“ („Human“), šypseną išspaudžianti drama apie mirtį „Trumanas“ („Truman“), turkų „Jaunųjų savižudžių“ versija laikomos „Mustangės“ („Mustang“), garsaus danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo emocingoji „Komuna“ („The Commune“), geriausio pasaulyje restorano ir į jo šefo René Redzepio kasdienybė „Noma – mano ideali audra“ („Noma My Perfect Storm“) ir dar apie 20 festivalio filmų.

Papildomus seansus galite rasti: http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras

Pakalbinome „Kino pavasario“​ žiūrovus bei savanorius, kurie rekomenduoja įsimintiniausius festivalio filmus! Žiūrime:

Živilė Gallego, Audrius Siaurusevičius, Šarūnas Bartas.
„Kino pavasario“ archyvo nuotr.

Pirmadienį ketvirtą kartą įteikti Autorinio kino aljanso (AKA) apdovanojimai.  AKA veiklos prioritetas yra lietuviško kino žinomumo didinimas, o prizas „Kino ruporas“ nuo kitų šalies apdovanojimų skiriasi tuo, kad yra teikiamas už geriausią tarptautinę ir nacionalinę kino sklaidą.

Šiais metais AKA apdovanojimai, įvertinantys filmų sklaidą 2015 metais, surengti kartu su Audiovizualinių kūrinių autorių asociacija AVAKA. Prizai įteikti Vilniaus festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškų filmų apdovanojimų vakaro metu.

Pagrindinį apdovanojimą „Kino ruporą“ pelnė režisierius Šarūnas Bartas už filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ ir autorinio kino idėjų sklaidą pasaulyje. Naujausio vaidybinio režisieriaus filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjera įvyko pernai Tarptautinio Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“, o vėliau filmas bei režisieriaus kūrybos retrospektyvos buvo surengtos ir nuolat rengiamos įvairiose šalyse.

Specialus AKA paminėjimas ir grafiko Mikalojaus Vilučio kūrinys įteiktas prodiuserei Živilei Gallego už režisierės Alantės Kavaitės vaidybinio filmo „Sangailės vasara“ tarptautinę sklaidą. Filmas „Sangailės vasara“ pernai buvo pakviestas dalyvauti Tarptautiniame Sandanso festivalyje ir įvertintas apdovanojimu. Iškart po šios sėkmės filmo europinė premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje (Berlinale), per metus filmas aplankė dešimtis festivalių.

Apdovanojimams buvo nominuoti „Meno avilys“ už DVD „Lietuvių dokumentinio kino antologija“ platinimą; studija „Cloud Production“ už Lino Mikutos filmo „Pakeleiviai“ sklaidą; agentūra „Lithuanian Shorts“ už trumpų filmų sklaidą garsiausiuose kino festivaliuose; Inesa Kurklietytė už socialinės dokumentikos „Gegučių vaikai“ sklaidą; studija „Just a Moment“ už Giedrės Žickytės filmo „Meistras ir Tatjana“ sklaidą.

„Kino ruporas“ yra originalus ir reikalingas apdovanojimas. Apžvelgiame praėjusius metus, prisimename ir žiūrovams primename tuos kūrėjus ar organizacijas, kurie daugiausia dirbo, kad jų kūrinius pamatytų kuo daugiau žiūrovų pasaulyje,“ – sako kino kritikė, TV žurnalistė ir apdovanojimų žiuri pirmininkė Izolda Keidošiūtė.

Padėkos diplomą ir M. Vilučio darbą AKA narė prodiuserė Ieva Norvilienė įteikė LRT generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui – už šalies kino režisierių kūrybos rėmimą, už nacionalinio kino sklaidą.

AKA informacija

Toronto kino festivalio rėmimų vadovė Brooke Duval
Audriaus Solomino nuotrauka

Šiandien, balandžio 12 d., prasidėjo jau 7-oji kino industrijos konferencija „Meeting Point – Vilnius“. Vienas iš svarbiausių tris dienas vyksiančios konferencijos renginių – kartu su partneriu „Independent Cinema Office“ (D. Britanija) rengiamas „Kino festivalių simpoziumas“. Tokio formato festivalių organizatoriams skirta konferencija, kuri praėjusiais metais startavo Venecijos kino festivalyje, antra stotele pasirinko būtent Vilniaus kino festivalį.

Balandžio 13 d. „Kino pavasario“ rengiamame „Kino festivalių simpoziume“ tarptautinių kino festivalių profesionalai aptars dabartinę ekonominę festivalių aplinką ir ateities finansavimo būdus. Šiomis temomis pranešimus skaitys ir diskusijas inicijuos Ispanijos San Sebastiano kino festivalio komunikacijos vadovas Roberto Cueto, Londono „Independent Cinema Office“ vadovė Catharine Des Forges, Transilvanijos kino festivalio vadovas Cristian Hordila, Britų filmų instituto kino fondo vadovė Sarah-Jane Meredith ir Stokholmo kino festivalio rėmimų vadovė Astrid Hallenstvedt.

Iš Kanados skaityti pranešimo apie sėkmingą rėmimą kino festivaliuose atvyko ir Toronto kino festivalio rėmimų vadovė Brooke Duval.

Trumpas interviu su šia „Meeting Point – Vilnius“ itin laukta kino industrijos profesionale, kuri festivalių rėmimo srityje dirba jau 10 metų.

Kokius naujausius Toronto festivalio rėmimo pasiekimus norėtumėte išskirti?

TIFF dirbu 10 metų ir per šį laikotarpį mes patrigubinome iš rėmimo gaunamas pajamas. To pasiekėme orientuodamiesi į tikslingus partnerius, įrodydami jiems investicijų grąžą, teikdami kokybiškas rinkodaros paslaugas, sekdami industrijos tendencijų priekyje ir taip užtikrindami geriausias partnerystės galimybes festivalyje.

Mūsų komanda šiuo metu dirba su 100 partnerių, kurių kiekvienas festivalyje turi savo unikalią nišą. Taip jų prekiniai ženklai užsitikrina išskirtinumą ir abipusį ryšį su festivalio lankytojais.

Ko reikia, kad partneriai laikui bėgant liktų su festivaliu (neskaitant buvimo didžiausiu festivaliu pasaulyje)? Ir kokių pastangų patartumėte imtis filmų festivaliams?

TIFF dydis ir apimtis tikrai padeda pritraukti naujų rėmėjų, bet tai tik viena visumos dalis. Trečiadienį savo pristatyme apie tai kalbėsiu plačiau. Neužtenka, kad prekės ženklui jūsų festivalis labai patiktų. Festivaliai privalo savo partneriams suteikti jų sėkmei reikalingus įrankius: nuolat su jais bendrauti, kad nebūtų praleista nė vienas galimą naudą teikiantis dalykas, užtikrinti, kad yra palaikymas iš vidaus (visi festivalio darbuotojai remia ir naudoja partnerių prekės ženklus), bei įrodyti partneriams jų investicijų pelną kiekybinėmis ir kokybinėmis priemonėmis.

Kokias naujas tendencijas matote filmų festivalių rėmime, kurias reikėtų įtraukti į festivalių strateginius planus?

Logotipas oficialiai „mirė“. Nors partneriai vis dar norės matyti savo vardą viešumoje, tai neturėtų tapti vieninteliu dalyku jų partnerystei su festivaliu skatinti. Jūs dėl prekės ženklo pinigų konkuruojate ne tik su kitais filmų festivaliais, bet ir su muzikos, sporto ir kitais kultūros renginiais. Partnerystės turi būti kūrybiškos, personalizuotos bei turėti autentišką integraciją į festivalį. Geriausia jei tai dera tiek festivalio vietoje, tiek virtualioje erdvėje.

Kaip TIFF diversifikuoja savo finansavimą ir ar šie būdai per pastaruosius porą metų pakito? Jeigu taip, kodėl?

Pagrindinis TIFF finansavimas gaunamas iš paramos (ji sudaro didžiausią finansavimo dalį), valstybės lėšų, labdaringų aukų, narysčių ir bilietų pardavimo. Didžiausias pakilimas pajamose (ir išlaidose) įvyko prieš 6 metus, atidarius visus metus veikiantį filmų centrą „TIFF Bell Lightbox“. Nuo to laiko labdaros ir valstybės finansavimas išliko ganėtinai tolygus, tačiau lėšos iš paramos išaugo dramatiškai – daugiau nei dvigubai padidinome savo pajamas. Keista, tačiau didžioji dalis rėmėjų pinigų vis dar skiriami festivalio renginiams rugsėjo mėnesį, o ne visus metus vykstančiai programai.

Ko galime tikėtis Vilniuje vyksiančiame jūsų pristatyme?

Norėčiau visiems papasakoti apie būdus, kaip savo festivaliui rasti rėmėjų, suteikti idėjų, kaip  prisistatyti, pateikti geriausią bendravimo su klientais praktiką ir pristatyti keletą geriausios partnerystės festivaliuose atvejų. Mažų mažiausiai viliuosi, kad visi dalyviai gerai praleis šią valandą!

Detalią konferencijos „Meeting Point – Vilnius“ programą rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/industrijosprograma

Kadras iš filmo „Mustangės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiais laikais gausiai kalbama apie moterų emancipaciją ir lyčių lygiavertiškumą. Vakarietiškoje kultūroje tai – savaime suprantamas dalykas, o feminizmas suvokiamas kaip vienas pagrindinių visuomenės socialinio judėjimo krypčių. Tačiau musulmoniškose valstybėse patriarchalizmo šaknys iki šių dienų įaugusios į visuomenės mentalitetą ir ne retai kova prieš tai būna bevaisė. Iš Turkijos kilusi režisierė Deniz Gamze Ergüven savo debiutiniame filme „Mustangės“ („Mustang“, 2015) žaismingu ir subtiliu stiliumi demonstruoja moterų padėtį Turkijoje ir jų priešinimąsi papročiams.

Seserys: Lalė, Nur, Selma, Eisė, Sonei, auga atokiame šiaurinės Turkijos miestelyje. Prieš dešimt metų mirus jų tėvams, mergaitės auklėjamos ir auginamos senelės ir dėdės. Įstabaus gamtovaizdžio apsupty gyvenančioms ir bręstančioms mergaitėms namų vidus nėra mielas: po nekalto žaidimo su vietiniais vaikinais namiškių apkaltintos pasileidimu, jos tampa izoliuotos namuose. Smūgiai į veidą ir brutalus skaistybės patikrinimas klinikoje tėra švelni bausmė lyginant su tuo, kas jų laukia po to. Laisvalaikį kieme ir mokyklą pakeičia namų ruoša ir valgio gaminimas – viskas tam, kad būsimosios moterys pasiruoštų santuokai su šeimos galvų išrinktais jaunikiais.

Kadras iš filmo „Mustangės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Istoriją pasakoja mažiausioji maištingoji Lalė (akt. Günes Sensoy), kuriai, nors, skirtingai nei seserims, vietoj vaikinų rūpi žaidimai kieme ir futbolo varžybų stebėjimas, svarbu jaustis savarankiškai ir nepriklausomai nuo nustatytų namų taisyklių. Noro būti nepriklausomomis dvasia lydi visas mergaites, o griežti auklėjimo metodai jas dar labiau skatina nepaklusti. Jų maištas išryškėja įvairiausiomis formomis: pasprukimas į futbolo varžybas, naktiniai išėjimai iš namų, netgi skaistybės laikymosi pergudravimas. Nustatytos ribos jų nesustabdo, tiesiog verčia pasirinkti jų apėjimo būdus.

Kiekvienas mergaičių pasipriešinimas taisyklėms vis labiau piktina despotiškąjį dėdę, kuris, tarsi kalėjime, aplink namus pradeda statyti vis aukštesnę tvorą tam, kad mergaitės nepaspruktų. Baimingoji senelė suinteresuota tik anūkių ištekinimu, o kiekvienas mergaičių drąsesnis žingsnis ją verčia krūpčioti. Filme delikačiai demonstruojamas besiskverbiantis mergaičių seksualumas: geidulingi žvilgsniai link po langais šūkaujančių vaikinų, nuogo kūno demonstravimas ar suknelių suplėšymas parodo, jog jaunystės grožio ir polėkio nenumarina net monotoniškas bei konservatyvus joms primestas gyvenimo būdas. Visgi mergaičių kasdienybės vaizdavimas verčia prisiminti Sofios Coppolos filmą „Jaunosios savižudės“. Galbūt tai atsitiktinumas, tačiau tam tikri siužetiniai elementai leidžia manyti, jog S. Coppolos filmo idėjų kopijavimo „Mustangėse“ tikrai yra.

Kadras iš filmo „Mustangės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo naratyvo centre atsiduria mergaičių ištekinimas. Pagal tradicijas prieš būsimas tuoktuves į mergaičių namus atvyksta būsimųjų jaunikių šeimos, o būsimoji nuotaka jiems pateikia arbatą, susipažįsta su būsimu sutuoktiniu. Vyriausioji Sonei (akt. Ilayda Akdogan) tam pasipriešina, ir jai pavyksta, tačiau to negalima pasakyti apie antrąją seserį Selmą (akt. Tugba Sunguroglu), kuri ištekinama prieš savo norą. Stiprus ryšys tarp seserų joms padeda neparklupti, laikytis ir saugoti viena kita. Tačiau stiprybės savotiškai kovai užtenka ne visoms.

Režisierė atsisako situacijų dramatizavimo, tačiau nebijo parodyti, jog tam, kad moteris ištrūktų iš jai primetamų visuomenės nuostatų ir suvaržymų, turi rinktis drąsiausius kelius. Jautri drama apnuogina patriarchališką visuomenę ir mūsų akiai pasenusią sistemą, kurios įkaitėmis atsiduria moterys, dažnai neturinčios pasirinkimo ištrūkti iš beviltiškos padėties. Nuostabi jaunųjų aktorių vaidyba ir puikus režisūrinis darbas sukuria išties gero filmo sintezę. Filmas neabejotinai vertas gautų apdovanojimų, tarp kurių ne tik 2015 metais laimėti Kanų filmų festivalio, Europos kino ir Europos Parlamento LUX kino apdovanojimai, tačiau ir 2016 m. „Oskarų“ nominacija už geriausią metų užsienio kino filmą. Nors filmas pasauliniu mastu susilaukė teigiamų įvertinimų, Turkijoje režisierė sulaukė kritikos už „neatitinkantį realybės“ moterų padėties vaizdavimą filme.

Filmo anonsas:

Domantė Juknonytė

„Nauja Europa – nauji vardai“ bei „Baltijos žvilgsnis“ filmų atstovai
Roberto Daskevičiaus nuotrauka

21-ajam „Kino pavasariui“ artėjant į pabaigą festivalis pakvietė iš arčiau susipažinti su Lietuvoje viešinčiais kino kūrėjais. Galerijoje „Arka“ vykusiame susitikime tarptautinių konkursinių programų „Nauja Europa – nauji vardai“ bei „Baltijos žvilgsnis“ filmų atstovai – režisieriai, aktoriai, prodiuseriai, operatoriai – pristatė savo darbų idėjas, temas, kūrybinius sprendimus ir pasidalino iššūkiais, kuriuos teko įveikti kuriant kiną.

Konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“ sudaro dešimt vaidybinių filmų iš Rytų ir Vidurio Europos, atrinktų atsižvelgiant į du kriterijus: originalų požiūrį į kino raiškos priemones ir savojo tapatumo paieškas. „Nauja Europa – nauji vardai“ gali būti rodomas debiutinis arba antrasis pilnametražis režisieriaus filmas. Šios programos svečiai „Kino pavasaryje“: režisieriai Kinga Debska („Mano dukterys karvės“), Marko Škop („Eva Nova“), Petr Kazda ir Tomáš Weinreb („Aš, Olga Hepnarova“), Marcin Bortkiewicz („Valpurgijos naktis“), Nikola Ljuca („Drėgmė“), Ines Tanovič („Mūsų kasdienis gyvenimas“); aktoriai Michalina Olszanska („Šokių aikštelės dukterys“, „Aš, Olga Hepnarova“), Alexander Benev („Troškulys“) ir Boris Isakovič („Gera žmona“).

Trečius metus „Kino pavasaryje“ gyvuojanti konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“ pristato dešimt Baltijos jūros regiono kino režisierių darbų, keliančių hipotetinius klausimus apie regiono kino identitetą. Festivalyje svečiuojasi šios programos kūrėjai: režisieriai Tomasz Wasilewski („Jungtinės meilės valstijos“), Alexander Mindadze („Mielasis Hansas, brangusis Piotras“), Laila Pakalnina („Aušra“), operatorė Alexandra Ivanova („Čia visad šviečia saulė“) bei filmą „Kino pavasaryje“ pirmą kartą parodęs Ignas Miškinis („Karalių pamaina“).

Konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ atvirai dalijosi savo patirtimi

Tragikomiškame filme „Mano dukterys karvės“ („These Daughters of Mine“) apie dvi labai skirtingas seseris, turinčias suvienyti jėgas po šeimą ištikusios nelaimės, vaidina garsūs Lenkijos aktoriai – Agata Kulesza, Gabriela Muskała, Marianas Dziędzielis, kuris, beje, taip pat lankosi Vilniuje. Filmą pristatyti atvykusi režisierė Kinga Debska sakė, kad norėjo lengvu tonu kalbėti apie svarbius dalykus ir sunkius išgyvenimus, kad žmonės išeitų iš kino salės nusiteikę pozityviai.

Juosta „Eva Nova“ pasakoja apie komunizmo laikais garsią aktorę, kurios karjera jau seniai užmarštyje. Nuo alkoholio priklausoma moteris nusprendžia atkurti ryšius su seniai seseriai paliktu sūnumi. Toronto kino festivalyje kino kritikų apdovanojimą FIPRESCI gavęs režisierius Marko Škop paminėjo, jog priklausomybė ir karjera šiame filme buvo antraplaniai dalykai, o esminis – motinos ir sūnaus santykiai.

Tikra istorija paremtas, Berlyno kino festivalio programą „Panorama“ atidaręs filmas „Aš, Olga Hepnarova“ („I, Olga Hepnarova“) pasakoja apie paskutinę mirties bausme Čekoslovakijoje nuteistą moterį. Režisieriai Petr Kazda ir Tomáš Weinreb sako, kad jų juosta bando apmąstyti priežastis, kurios atvedė Olgą Hepnarovą iki siaubingo nusikaltimo. Jų tikslas – kelti žiūrovams klausimus, o ne į juos atsakyti.

„Aš, Olga Hepnarova“ ir „Šokių aikštelės dukterys“ („The Lure“) filmuose, kurtuose, galima sakyti, tuo pačiu metu, pagrindinį vaidmenį atliko jauna perspektyvi lenkų aktorė Michalina Olszanska. Savo patirtį, įkūnijant personažus, ji įvardijo, kaip puikų gyvenimo etapą, kurio metu visa galėjo atsiduoti vien tik mylimam darbui. „Šie filmai skirtingi, bet turi ir panašumų. Abiejuose mano herojės nužudo žmones, abu filmai yra apie moteris,“ – sakė M. Olszanska.

Filmo „Valpurgijos naktis“ („Walpurgis Night“) režisierius Marcin Bortkiewicz, užfiksavęs operos solistės (vaidina Vilniuje viešinti Malgorzata Zajaczkowska) ir prancūzų žurnalisto susitikimą jos persirengimo kambaryje teigė, jog tris mėnesius repetavę, viską nufilmavo per šešiolika dienų.

Serbų režisierius Nikola Ljuca, kurio debiutinė juosta „Drėgmė“ („Humidity“) visai neseniai Belgrado kino festivalyje pripažinta geriausiu serbų filmu, pasidalijo atsiminimais, kaip buvo sunku ieškoti finansavimo, nes visi nuogąstaudavo, jog klasikiniu siužetu neparemtą filmo scenarijų pradedančiam režisieriui įgyvendinti bus per sudėtinga.

Bosnijos ir Hercegovinos kandidato į „Oskarą“ – filmo „Mūsų kasdienis gyvenimas“ („Our Everyday Life“) režisierė Ines Tanovič, anksčiau kūrusi dokumentinį kiną, papasakojo, kodėl nusprendė sukurti pirmąjį vaidybinį filmą. „Jau ne vienerius metus šalyje kuriami filmai apie karą, tačiau dabar turime susidurti su tikru gyvenimu ir karo pasekmėmis šiandien. Kai manęs klausia, kodėl pasirinkau tokį filmo pavadinimą, sakau, kad tai ir yra mūsų žiaurus kasdienis gyvenimas užstrigusioje visuomenėje“, –kalbėjo I. Tanovič.

Filmo „Troškulys“ („Thirst“) aktorius Alexander Benev ir juostos „Gera žmona“ („A Good Wife“) aktorius Boris Isakovič pasidalino savo patirtimi kuriant sudėtingus vaidmenis. Alexander Benev pasidžiaugė, kad filmo režisierė Svetla Tsotsorkova juo pasitikėjo, nes tai buvo pirmas aktoriaus vaidmuo kine ir, iš tiesų, jis pats nežinojo, kaip reikia viską teisingai daryti. Aktorius Boris Isakovič sakė, kad pagrindinis filmo, kuriame jis įkūnija žmonos išduotą karo nusikaltėlį, klausimas – kaip susidoroti su kalte. Aktorius papasakojo, jog filmo režisierė Mirjana Karanović yra užsibrėžusi juostą parodyti kiekviename Serbijos kaime.

 „Baltijos žvilgsnis“ programos kūrėjai ieškojo savo šalies tapatybės

Jauno lenkų režisieriaus Tomasz Wasilewski filmas „Jungtinės meilės valstijos“ („United States of Love“) šių metų Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų. „Pažiūrėjus mano filmus, galima pastebėti bendrumų – visuomet tai yra vyrų ir moterų portretai. Man tai yra pats svarbiausiais dalykas. Galvodamas apie filmą „Jungtinės meilės valstijos“ grįžau į 1990-uosius ir pradėjau galvoti apie savo tėvus ir apie sprendimus, kuriuos jie per gyvenimą turėjo priimti. Filmo veiksmas vyksta po Sovietų Sąjungos žlugimo. Supratau, kad jie gyveno visiškai kitokį gyvenimą, nei aš kapitalizme. Ir jų pasirinkimai buvo kitokie. Būdamas vaikas, galvojau, jog mano tėvai yra laimingi, problemų neturintys žmonės. Šis filmas yra mano fantazija apie tą laikmetį ir juo gyvenusius žmones. Žinoma, vis dėl to tai – emocinis žmonių portretas,“ – sakė T. Wasilewski.

„Tai šiuolaikinis filmas, papasakotas istoriniame kontekste“, – teigia filmo „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („My Good Hans“) režisierius Alexander Mindadze, pelnęs nacionalinę Rusijos kino premiją „Nika“ ir penkias Rusijos kino premijas „Baltasis dramblys“.

Šiaurės Korėjoje filmuotos juostos „Čia visad šviečia saulė“ („Under the Sun“) operatorė Alexandra Ivanova sakė, kad bendra Rusijos ir Šiaurės Korėjos produkcija nebuvo pabaigta taip, kaip suplanuota, nes neįgyvendinta dar viena išvyka į šalį. Režisieriaus Vitaly Mansky juosta nebuvo parodyta Šiaurės Korėjoje, tačiau operatorė nuogąstauja, kad filmo herojai vis tiek gali turėti nemalonumų.

Ne pirmą kartą „Kino pavasaryje“ besilankanti latvių kino režisierė Laila Pakalnina šį kartą pristatė naujausią savo darbą „Aušra“ („Dawn“) – laisvą sovietinės propagandos paauglio Pavliko Morozovo istoriją, kurią įkvėptą Sergejaus Eizenšteino, Aleksandro Ržeševskio, Vladimiro Putino ir režisierės vaikystės. L. Pakalnina papasakojo, kad visai neseniai Teherano filmų festivalis paprašė iškirpti tris trumpas filmo „Aušra“ scenas. Vienoje matoma kūdikį žindančios moters krūtis, kitoje – vyras ir moteris lipa į lovą ir dar kitoje – lipant laiptais pasimato nuogas moters kelias. Režisierė sutiko, kad šios scenos būtų iškirptos, nes supranta, kad festivalis nori parodyti filmą ir tai yra reikalavimai, kuriuos jie turi įvykdyti.

„Kino pavasaryje“ įvyko lietuvių režisieriaus Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ („Kings Shift“) premjera. Susitikimo metu režisierius papasakojo, kad nors jo filme yra istorinės praeities elementų (jaunas policininkas priemiesčio klinikoje saugo komos ištiktą ligonį, įtariamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais), jis kalba apie šiandieną.

Konkursinių programų nugalėtojai bus paskelbti ryt, 19 val., Vilniaus filharmonijoje, festivalio uždarymo ceremonijos metu. TV kanalo „LRT Kultūra“ žiūrovai renginį galės stebėti tiesiogiai.

Agnė Matulaitė, Remigijus Šimašius ir Vida Ramaškienė
Nuotrauka: Tautvydas Stukas

Balandžio 13 d. vakarą, priešpaskutinę festivalio dieną, įvyko jau tradicinis „Kino pavasario“ svečių priėmimas pas Vilniaus miesto merą. Į miesto rotušę raudonu kilimu rinkosi „Kino pavasario“ organizatoriai, tarptautinių konkursinių programų žiuri, kino industrijos konferencijos „Meeting Point – Vilnius“ dalyviai, Lietuvos ir užsienio kino kūrėjai ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovai.

Lietuvos kino bendruomenę ir garbingus užsienio svečius sveikino Šv. Kristoforo kamerinis orkestras vadovaujamas Donato Katkaus ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

„Kino pavasario“ svečių priėmimas pas Vilniaus miesto merą
Nuotrauka: Tautvydas Stukas

„Festivalio atidarymo dieną švietė saulė, o šiandien – lyja, pučia vėjas. Ko gero, visos teigiamos emocijos buvo susiurbtos į „Kino pavasarį“. Tikiuosi, kad jam pasibaigus į miesto gatves grįš saulė. Dėkoju visiems prisidėjusiems prie šios svarbios miestui kino šventės“, – priėmime kalbėjo meras R. Šimašius.

Vėliau žodis buvo suteiktas festivalio „Kino pavasaris“ direktorei Vidai Ramaškienei. „Tikiuosi, kad šis susitikimas su Lietuva ir Vilniumi nebus Jums paskutinis. Pasimėgauti festivaliu dar turime dvi naktis ir vieną ilgą dieną“, – į svečius Rotušėje kreipėsi V. Ramaškienė.

Sostinės mero priėmime dalyvavo šiuo metu festivalyje viešintys aktoriai, režisieriai ir kiti kino industrijos profesionalai iš užsienio.

Jau rytoj bus uždarytas dvi savaitės trukęs Vilniaus kino festivalis. Iškilmingą uždarymo ceremoniją tiesiogiai iš Vilniaus filharmonijos transliuos TV kanalas „LRT Kultūra“. Jos metu bus paskelbti konkursinių programų nugalėtojai.

Kadras iš „Emilija iš Laisvės alėjos” filmavimo aikštelės
Astos Martinonytės nuotrauka

Šiandien, paskutiniąją 7-osios kino industrijos konferencijos „Meeting Point – Vilnius“ dieną, tradiciškai vyks nebaigtų filmų projektų pristatymo sesija „Coming Soon“. Šios sesijos metu kino kūrėjai iš Baltijos ir Rytų Europos šalių pristatė ilgametražių filmų projektus, kurių premjera numatyta dar šiemet. Tarp dvidešimties atrinkų projektų net vienuolika lietuviškų filmų pavadinimų.

„Meeting Point – Vilnius“ – tai vienas svarbiausių Lietuvos kino industrijos renginių, septintus metus siekiantis ne tik prisidėti prie Lietuvos kino industrijos vystymosi ir tobulėjimo, bet ir padedantis Lietuvos bei Rytų Europos šalių filmų kūrėjams būti pastebėtiems tarptautinės kino arenos profesionalų. Ši konferencija vyksta Vilniaus kino festivalio  „Kino pavasaris” metu ir yra organizuojama bendradarbiaujant su ES programos „Kūrybiška Europa” MEDIA biuru Lietuvoje.

Nebaigtų filmų projektų pristatymo sesijoje „Coming Soon“ šiandien pristatyti net penki lietuviški projektai, kurie per paskutinius keturis metus yra gavę ES programos „Kūrybiška Europa” MEDIA programos paramą. Pasak šios programos biuro Lietuvoje vadovės Evos Brazdžionytės, MEDIA paramos gavimas – tai tarsi projekto kokybės garantas, liudijantis, jog projektai yra vystomi patyrusių prodiuserių, filmų idėjos yra aktualios ne tik Lietuvos, bet ir europinei auditorijai.

Konferencija „Meeting point – Vilnius” Nuotrauka: Tautvydas Stukas

Minėtą paramą filmų projektų vystymui gavo du lietuvių režisierių filmai  – „Emilija iš Laisvės alėjos” (rež. Donatas Ulvydas) ir „Gladiatoriai. Kita planeta“ (rež. Arūnas Matelis). Šiuo metu šie projektai sėkmingai užbaigiami ir intensyviai planuojamos nacionalinės bei pasaulinės premjeros. Pasak filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ prodiuserės Živilės Gallego, filmu susidomėjo ne vienas užsienio kino festivalis, todėl pirmiausia šį kūrinį išvys tarptautinė auditorija. „Emilija iš Laisvės alėjos“ – tai įtempto siužeto drama, nukelianti į 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuriame nuolat reikėjo rinktis tarp tiesos ir melo. Dramatiško likimo filmo herojė – būsima aktorė Emilija, pradėjusi dirbti teatre, supranta, kad gyvenimas čia anaiptol neprimena to, apie kurį ji svajojo. Dokumentinis Arūno Matelio projektas „Gladiatoriai. Kita planeta“ vystomas nuo 2011 metų lietuvių kompanijos  „STUDIO NOMINUM” kartu su partneriais iš Belgijos, Italijos, Šveicarijos, Latvijos, Airijos, Didžiosios Britanijos.  Naujausias A.Matelio filmas – tai dviračių sportui skirta kino juosta pasakojanti ne apie finišą pasiekiančius lyderius, bet sportininkus, kurie lieka šešėlyje. Norą transliuoti šią istoriją jau pareiškė penkių Europos valstybių televizijos.

Kituose trijuose iš penkių „Kūrybiška Europa” MEDIA programos paramą gavusiuose projektuose Lietuva užima kaip partnerės, mažosios koprodiuserės vaidmenį. Tai lietuvių projektai, vystomi kartu su partneriais iš  Airijos, Danijos, Norvegijos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos – „Drugelio miestas” (angl. „Butterfly City”, rež. Olga Černovaitė), „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ (angl. „The Man Who Knew 75 Languages”, rež. Anne Magnussen, Pawel Debski), „Bendrasis planas” (angl. „The Master Plan”, rež. Juris Pakalniņš). Po šiandieninio šių filmų atstovų prisistatymo į „Meeting Point – Vilnius“ konferenciją atvykusiems užsienio kino festivalių programų sudarytojams, agentams, prodiuseriams ir platintojams, tikimasi sulaukti sėkmingo projektų įgyvendinimo ir dar šiais metais įvyksiančių tarptautinių premjerų.

„Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje „MEDIA“ skyriaus informacija

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pastaruoju metu lietuviško kino lauke jaučiamas toks autentiškų idėjų badas, kad bet koks naujas darbas, kuriame pavyksta užčiuopti bent ambiciją kurti svarbius klausimus formuluojantį kiną, dvelkteli it gaivus oro gūsis. Net jei tos idėjos taip ir lieka užuomazgomis.

„Karalių pamaina“ (Kings’ Shift, 2016) – trečiasis ilgametražis Igno Miškinio darbas, kurio nacionalinė premjera įvyko kino festivalyje „Kino pavasaris“. Filmas varžėsi konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“. Juo režisierius nutraukė septynerių metų tylą, stojusią po geriausio vaidybinio filmo titulą „Sidabrinės“ gervės apdovanojimuose pelniusio darbo „Artimos šviesos“ (Low Lights, 2009) pasirodymo.

Karalių pamaina – per šventes išpuolantis budėjimas. Pamaina, kurios metu būtinai turi nutikti kas nors neįprasto. Jaunas policininkas Kastytis (Vainius Sodeika) jau antrą parą sėdi prie komos ištikto Antrojo pasaulinio karo metu padarytais nusikaltimai įtariamo ligonio palatos durų. Po truputį visi išsiskirsto ir naktiniame budėjime lieka pervargęs jaunuolis, du ligoninės apsaugos darbuotojai, du pacientai, budintis gydytojas ir slaugė.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Apsaugos darbuotojai (Paulius Ignatavičius bei Marius Repšys) visais įmanomais būdais siekia parodyti policininkui, jog jis čia nepageidaujamas. Jo perdėtas uolumas atrodo erzinantis ir betikslis – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis prie lovos prirakintas merdintis pacientas net neatmerkia akių, tad apie pabėgimą negali būti nė kalbos. Kastytį bei jo misiją, atrodo, pamiršo ir jo vadovybė, ne tik kad neatsiunčianti jį turinčio pakeisti policininko, bet net ir nereaguojanti į skambučius. Tiesa, jo vangius bandymus susisiekti su vadovu privačiu numeriu, o ne skambinant į policijos komisariatą sunku logiškai paaiškinti, nebent įtartume, jog Kastytis kažkokių mazochistiškų paskatų vedamas išties nenori atsitraukti nuo savo laikino posto.

Filmo pavadinimas bei veiksmo laikas – Šv. Kalėdos – apgaulingai nurodo į šiek tiek pasakišką erdvėlaikį. Policininkas – sargybinis, budi prie užrakinto, nebylias paslaptis saugančio kambario, snieguoliška Aistės Diržiūtės suvaidinta slaugė dalina sausainius ir obuolius, pragmatiškas, meistriškai užklijuoti pleistrą gebantis gydytojas (Dainius Gavenonis) ir Vido Petkevičiaus įkūnytas (Kalėdų) senelis Vytautas nevengia jaunimui išdėstyti gyvenimiškų tiesų.

Pernelyg toli šia kryptimi neinama, bet galima įžvelgti lengvą flirtą su archetipais ir ironiškomis jų transformacijomis. Iš jų ryškiausias ir įdomiausias – Vido Petkevičiaus personažo pasikeitimas. Prisistatęs kaip sapnuoti ar kliedėti pradedančio Kastyčio vaizduotės vaisius, geraširdis, raudona kepuraite pasidabinęs, Šiaurinę žvaigždę norintis parodyti senelis pasirodo besąs įnoringas buvęs sovietinės partinės sistemos šulas, ligi šiol nustembantis, kai kas nors drįsta jam paprieštarauti ar neatsiliepti į jo telefono skambučius.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kastytis iš pradžių atrodo kaip išdresuotas šunelis, nekvestionuodamas vykdantis nurodymus, nemąstantis, neklausiantis savęs, ką ir kodėl saugo, kam to reikia – net kai visa aplinka ir sveikas protas sako, jog nereikia. Bet jei iš tikrųjų darbas bergždžias, tada kokia jo buvimo čia (ir apskritai) prasmė? Visgi vėliau paaiškėja, jog vaikinas nėra toks jau pasyvus stebėtojas. Jis turi savo moralines nuostatas (fotografuoti ligonį, vartoti alkoholį darbo metu neetiška), jis fiksuoja tai, kas daroma su pacientu, pavyzdžiui, skaičiuoja, kas kiek laiko leidžiami vaistai, įtariai žvelgia į kiekvieną prisiartinusį, o prireikus yra pasirengęs ligonį ginti.

Filme paliečiama keletas įdomių temų, kurios nėra išplėtojamos, bet lieka kaboti, kaip iki galo nesuformuluoti klausimai. Ką ir kodėl išties gina policininkas? Ar pareigingumas savaime yra vertybė? Kada turi teisę, o kada pareigą prisiimti asmeninę atsakomybę?

Į pasakojimą įpinta istorinių traumų tematika (koloboravimas su nacių ir sovietine sistemomis) suteikia konkretumo abstraktiems moraliniams klausimams. Kastytis atlieka pareigą saugodamas ligonį, tačiau jo sergimas įtariamasis bus teisiamas už nusikaltimus, kuriuos veikiausiai irgi padarė paprasčiausiai vykdydamas nurodymus. Į galvą ateina Hannah Arendt studija „Eichmanas Jeruzalėje: Pranešimas apie blogio banalybę“.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Provokuojantis tekstas atskleidė, kaip didžiausios niekšybės Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo padarytos ne išties piktavalių žmonių, o moralinių klausimų nekeliančių sistemos sraigtelių. Žmonių, kurie vykdė įsakymus, neprisiimdami asmeninės atsakomybės. Ar filme matomas policininkas ir yra toks sraigtelis? Kas nutinka kai panikos apimtas Kastyti reaguoja į krizinę situaciją? Ar jis priima savo sąžinės padiktuotą sprendimą, ar tiesiog vykdo įsakymą ad absurdum?

Po premjeros režisierius nedaugžodžiaudamas paminėjo, jog filmu nesiekė duoti baigtinių atsakymų. Tokia pozicija sveikintina – parodomas pasitikėjimas žiūrovu, paliktą erdvę galima pildyti savomis mintimis, įžvalgomis, interpretacija. Kita vertus, filmas balansuoja ant ribos, kai pasakojimo minimalizmas ima dvelkti tuštumu ir neišbaigtumu.

„Karalių pamaina“ – klaustrofobiška, asketiška, taupių meninės raiškos priemonių drama. Tai statiškas, kamerinis kinas, kuriame visas svoris neišvengiamai tenka dialogų gyliui, pasakojimo ritmui, įtampos auginimo mechanizmams bei aktorių vaidybos įtaigumui.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Aktorių darbas šiame filme gan stiprus, nors ilgametražiame kine debiutavusio Vainiaus Sodeikos kuriamas pasimetusio policininko personažas dramatiškiausiomis akimirkomis, visgi, neįtikino. Dainius Gavenonis priminė, kad yra visapusiškas, ne tik teatro scenoje galintis žibėti aktorius, o Vido Petkevičiaus kuriamam personažui teatriškas patosas netgi tiko. Na, o Aistę Diržiūtę kamera apskritai myli ir ši meilė, atrodo, abipusė. „Sangailės vasaroje“ tryškusi energija ir polėkiu, „Karalių pamainoje“ ji jau nuosaikesnė ir subtilesnė. Norisi tikėtis, jog ateityje galėsime ją išvysti kuriant ne tik koketiškų, charizmatiškų merginų charakterius, bet ir sudėtingesniuose, didesnės emocijų amplitudės reikalaujančiuose vaidmenyse.

Deja, didelė dalis kitų filmo elementų šlubuoja. Beprasmybės jausmas, betiksliai slenkančio laiko tėkmė matuojama tiesmukais laikrodžio kadrais, o ne subtilia personažo būsenų kaita. Įtaigumo stokoja kuriamas išsekimo sukeltos tarpinės žmogaus būsenos, kurioje nuo mažiausio dirgiklio gali prasiveržti visos jo baimės, nesaugumas, užslopintos traumos, vaizdinys. Bene didžiausia problema – nepavyksta nuosekliai perteikti augančios pagrindinio veikėjo įtampos. Todėl kaip grėsminga būtinybė pamažu turėjęs artėti driokstelėjimas galiausiai neatrodo kaip neišvengiama atomazga. Pabaiga taip nuvilia, kad galima kalbėti apie peržengtą dedveito (toks buvo darbinis filmo pavadinimas) limitą. Yra ribos, po kurių žmonės palūžta, yra ribos, po kurių filmai, kaip ir laivai, ima skęsti.

Filmo anonsas:

Režisierius Marcinas Bortkiewiczius ir aktorė Malgorzata Zajaczkowska
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasario“ programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ dalyvaujantis lenkų režisieriaus Marcino Bortkiewicziaus debiutinis ilgametražis filmas „Valpurgijos naktis“ („Walpurgis Night“, 2015) žiūrovą perkelia į septintojo dešimtmečio Šveicariją, kur jaunas prancūzų žurnalistas Robertas atvyksta pas operos solistę žydę Norą paimti interviu. Nespalvota kino juosta atsiskleidžia divos Noros gyvenimas bei sudėtingas judviejų su Robertu ryšys.

Į Lietuvą pristatyti filmo atvykę režisierius Marcinas Bortkiewiczius ir pagrindinė aktorė Malgorzata Zajaczkowska po filmo seanso kino centre „Skalvija“ pasakojo ne tik apie filmo siužetą ir kūrybinius užkulisius, bet ir apie asmeninius tarpusavio santykius bei ryšį su filme vaizduojama istorija.

Režisierių M. Bortkiewicz sukurti filmą įkvėpė lenkės Magdalenos Gauer pastatyta pjesė „Diva“, pasakojanti vienos operos solistės gyvenimą: „Tai buvo monodrama, vienos moters pasirodymas. Spektaklį pamačiau teatre ir tuomet pasakiau M. Gauer, kad tai yra nuostabi tema ir norėčiau ją adaptuoti kine.“ Režisierius sugalvojo filmui sukurti du charakterius ir pasiūlė M. Gauer kartu parašyti scenarijų pagal pjesę.

Kadras iš filmo „Valpurgijos naktis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip teigė režisierius, prieš pradėdamas kurti scenarijų jau žinojo, kad pagrindinį vaidmenį atliks aktorė M. Zajackowska. „Ji visada buvo mano mintyse. Man tai buvo akivaizdu ir aš žinojau, jog tai yra puikus vaidmuo tokiai talentingai aktorei“, – pasakojo jis. Duetas ir ankščiau bendradarbiavo režisieriaus trumpametražiniame filme „Iš ateities“. Nuo to karto tapę gerais draugais, taip pat atskleidė, jog juos sieja ir šeimos ryšys – aktorė yra režisieriaus sūnaus krikšto motina.

Kitą pagrindinį Roberto vaidmenį filme atlikti režisierius pasirinko aktorių Philippe Tłokiński. „Su Phillippe ankščiau nedirbome, aš jį susiradau „Facebook“, kuomet pamačiau jo nuostabų pasirodymą trumpametražiame filme. Aš žinojau, kad jis moka prancūzų ir lenkų kalbas, jis – fantastiškas aktorius, komiškas ir dramatiškas, todėl ir pakviečiau į šį projektą“, – aiškino režisierius.

„Kai Marcinas atsiuntė scenarijų, aš jį atidžiai perskaičiusi pasakiau, jog jaučiuosi, kad Marcinas man davė raktus nuo Porche, tačiau pamiršo, kad aš neturiu vairuotojo teisių, – pasakojo M. Zajackowska apie filmo pradžią, – Rolės buvo išties sunkios, mes tris mėnesius repetavome tam, kad ne tik išmoktume tekstą, bet iš tiesų įsijaustume į vaidmenis.“

Režisierius Marcinas Bortkiewiczius ir aktorė Malgorzata Zajaczkowska
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Besiruošdama vaidmeniui M. Zajackowska tyrinėjo legendinių operos solisčių charakteristikas, ją asmeniškai įkvėpė diva Marija Kalas: „Kai pasakiau Marcinui, kad mano inspiracija yra Marija Kalas – kadangi ji yra geriausia operos diva – Marcinas sutiko ir pasiūlė atrasti jos biografinę detalę, kurią ji pati norėtų nuslėpti.“ Aktorė atrado, jog įnoringoji operos solistė kadaise išmesta iš Paryžiaus operos teatro už tai, jog fiziškai užpuolė kolegę šiai atsistojus priešais pačią M. Kalas.

Nors filmas yra išgalvota istorija, ji paremta daugelio žmonių patirtimi bei tikrais faktais. Viena pagrindinių filmo temų – holokaustas, todėl istorijos detales, atskleidžiančias tuometinį laikotarpį, stengtasi pateikti kuo autentiškiau. Kūrybinė grupė atidžiai analizavo ir gilinosi į Lodzės geto, Aušvico stovyklos liudininkų ir aukų istorijas bei patirtis. Viena iš filme slypinčių istorijų panaudota iš režisieriaus Romano Polanskio atsiminimų. „Filme Noros pasakota istorija, kuomet vokiečių karininkai įgrūsdavo vaikus į sunkvežimius ir veždavo į koncentracijos stovyklą, yra papasakota Romano Polanskio, kurio tėvas buvo šios situacijos liudininkas“, – filmo detales atskleidė M. Zajackowska.

Holokausto tema buvo ypač svarbi monodramoje „Diva“, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, kodėl filmo siužete ši tema taip pat viena pagrindinių. „Buvau auginamas šeimoje, kuri turėjo glaudų ryšį su Antruoju pasauliniu karu. Aš užaugau kasdien girdėdamas močiutės prisiminimus apie karą“, – asmeniškumais dalinosi režisierius.

Kadras iš filmo „Valpurgijos naktis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

M. Zajackowska pasakojo, jog ji vis dar prisimena Varšuvos griuvėsius po karo, tačiau ją asmeniškai domina skirtingų kartų, ypač jaunosios, požiūris į karą. „Jaunoji karta labiau suinteresuota asmenine vieno žmogaus tragedija, tačiau tai yra labai įdomus priartėjimas prie tų įvykių, kadangi per vieno žmogaus tragediją tu gali suvokti visos tautos tragediją“, – svarstė aktorė.

Apibendrindama vaidmenį filme, M. Zajackowska kalbėjo, jog sunkiausia buvo filmuoti paskutinę filmo sceną, kurios pabaiga nustebino ne vieną žiūrovą: „Per visą repeticijų laiką mes nusprendėme, kaip filmas turėtų baigtis. Kodėl jis pasibaigė taip, kaip pasibaigė? Todėl, nes kitu atveju tai tebūtų filmas apie seną divą ir vaikiną, kuris nori padaryti karjerą“. Aktorė pabrėžė, jog paskutinė filmo scena – tarsi Antikos graikų mitas.

Šiuo metu režisierius M. Bortkiewicz dirba su kitu savo kino projektu, bei svarsto, jog galbūt ir šį kartą bendradarbiaus su aktore M. Zajackowska.

Filmo anonsas:

Parengė Domantė Juknonytė

muzikinių klipų Konkurso „Kažkas atsitiko“ apdovanojimai
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Trečiadienio naktį išdalinti festivalyje „Kino pavasaris“ pirmą kartą rengto muzikinių klipų konkurso „Kažkas atsitiko“ apdovanojimai.

Didžiausiame kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ ekrane Vilniuje žiūrovai pamatė 22 į konkursą atrinktus lietuviškus muzikinius klipus, publikuotus 2014 ir 2015 m.

„Lietuvos kūrėjai kiekvienais metais sukuria vis daugiau muzikinių klipų, vertų didžiojo ekrano. Tai lyg maži kino filmai. Džiaugiamės, kad „Kino Pavasaris“ sutiko pirmą kartą festivalio istorijoje į programą įtraukti muzikinius klipus“, – apdovanojimų ceremonijoje kalbėjo muzikinių klipų programos iniciatorius Juozas Piekuras, video agentūros ZEST vadovas.

Paulius Miliauskas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Susumavus žiuri balus paaiškėjo, kad konkurso geriausiuoju lietuviškos muzikos klipu tapo grupės „ba.“ klipas dainai „Sugebėt pasikeist“. Jį režisavo Dominykas Bliznikas ir Paulius Miliauskas. Klipo kūrėjų komandai atiteko lietuviškos muzikos portalo PAKARTOT.lt įsteigtas prizas – 2,000 eurų.

„Ačiū, kad įvertinote šį klipą – net jeigu jis jau atrodo palyginti senas, net jeigu jį kūrėme tik keturių žmonių komanda. Esame nuoširdžiai dėkingi“, – kalbėjo prizą atsiimdamas P. Miliauskas.

„ba.“ – „Sugebėt pasikeist“ vaizdo klipas:

Konkurse balsavo ne tik žiuri, bet ir žiūrovai. Muzikinių klipų seansai vyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Į kiekvieną jų atėję žiūrovai po seansų atidavė balsus už jiems labiausiai patikusius klipus. Susumavus publikos vertinimus paaiškėjo, kad žiūrovų geriausiai įvertintas muzikinis klipas yra grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ dainai „Į Venesuelą“. Šį klipą režisavo Saulius Baradinskas.

„Kai dirbome filmavimo aikštelėje, niekas nebūtų patikėjęs, jog klipą žiūrėsim didžiausioje kino salėje Lietuvoje. Mums tai didžiausia šventė“, – tarė režisierius atsiimdamas apdovanojimą.

Apdovanojimą S. Baradinskui įteikė dainininkas ir dainų autorius Andrius Mamontovas. „Prisipažinsiu, jog jau kuris laikas esu praradęs viltį, kad yra prasmė kurti muzikinius klipus. Bet po šio vakaro viltis po truputį sugrįžta“, – džiaugėsi jis.

„Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ – „Į Venesuelą“ vaizdo klipas:

Pagal žiuri balus buvo išrinktas geriausias debiutinis muzikinis klipas – į šį apdovanojimą pretendavo darbai, kurių režisieriui ar režisierei tai yra pirmasis muzikinis klipas. Geriausio muzikinio klipo debiuto apdovanojimas atiteko animaciniam Vido Bareikio dainos „Babkės“ klipui, kurį režisavo Paulius Norvaiša, padedant pačiam V. Bareikiui.

„Kai sukūriau šitą dainą, nusprendžiau, kad jai reikia animacinio klipo. Pradėjau ieškoti animatoriaus, radau Paulių. Jis nebūna Lietuvoje ir, tiesą sakant, jo gyvo dar nesu matęs gyvenime. Jis pasakė: daina man patinka, bet man reikės pusės metų sukurti klipą. Kai pasirodė rezultatas, supratome, kad buvo verta tiek laukti. Paulius yra fantastiškas animatorius“, – atsiimdamas apdovanojimą režisieriui dėkojo V. Bareikis.

„Vidas Bareikis – Babkės“ vaizdo klipas:

Žiuri taip pat įteikė specialų apdovanojimą už unikalią muzikinio klipo viziją – jis atiteko bene netradiciškiausiam konkurso dalyviui, prodiuserio Manfredo dainos „Uumellmahaye“ vaizdo klipui, kurį sukūrė Rūta Kiškytė ir pvz.lt.

„Manfredas – Uumellmahaye“ vaizdo klipas:

Specialūs apdovanojimai už indėlį į lietuviškų muzikinių klipų kultūrą įteikti režisieriams Justui Ramanauskui už klipus „Juokas pro ašaras“ (Tomas Sinickis), „Feelings“ („Freaks on Floor“), „A Woman of Stone“ (Markas Palubenka) ir „Galvotas“ („Neteisėtai padaryti“ bei Pijui Vėberiui už klipus „Vessels“ („Rasabasa“, „We Are The Same Blood“ (JOIO) ir „Sau. Ir Tau.“ (Lilas ir Innomine). Į klipų programą pateko atitinkamai keturi ir trys šių režisierių darbai.

„Freaks on Floor – Feelings“ vaizdo klipas:

„Ačiū „Kino Pavasariui“, jog leido parodyti muzikinius klipus ten, kur jiems ir vieta: kino ekrane. Noriu paraginti visus kūrėjus – nesustojam“, – sakė J. Ramanauskas.

„Rasabasa – Vessels“ vaizdo klipas:

Visi apdovanoti režisieriai gavo akreditaciją į kitų metų „Kino pavasarį“ ir kitus festivalio prizus.

Klipus vertino tarptautinė žiuri

Klipų vertinimo žiuri sudarė tarptautinė muzikos ir video profesionalų komanda: Pawelas Maczewskis, lenkiškosios VICE redacijos vadovas, festivalio metu pirmą kartą atvykęs į Vilnių, taip pat režisierius Emilis Vėlyvis (režisavo filmus „Redirected“ ir „Zero“), buvęs „MTV Lietuva“ kūrybos vadovas,  idėjų agentūros „New!“ direktorius Tomas Ramanauskas, ilgametė muzikos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė, kinematografas Vilius Mačiulskis (filmai „Igrushki“ ir „Alkofutbolas“), lietuvišką muziką pasauliui pristatančio tinklalapio „MusicExportFund“ redaktorius George’as Eastas ir pirmojo lietuviško muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“ režisierius ir scenarijaus autorius Artūras Pozdniakovas.

Šiemet sukanka 30 metų nuo filmo „Kažkas atsitiko“ premjeros. Šiame filme pirmą kartą kino kamera buvo užfiksuotos grupės „Antis“, „Foje“ taip pat Vytautas Kernagis. „Kino pavasario“ klipų konkursas pavadintas „Kažkas atsitiko“ siekiant atiduoti pagarbą šiam istoriniam filmui.„Prieš trisdešimt metų buvo tokia mistinė organizacija – komjaunimas ir toks mistinis laikotarpis – perestroika. Taip atsitiko, kad mes, visiškai nevizualūs architektai chuliganai, grojantys post-pankroką per vieną naktį tapome žvaigždėmis. Kaip tai įvyko? Mus parodė didysis ekranas. Didžiojo ekrano magija gali daugiau negu mes įsivaizduojame“, – apdovanojimų ceremonijoje kalbėjo grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.

21-asis „Kino pavasaris“ baigiasi šiandien, balandžio 14-ąją.

Festivalio „Kino pavasaris 2016“ uždarymas
Fotografė Monika Daužickaitė

Vakar baigėsi dvi savaites žiūrovus džiuginęs emocijų pavasaris, kurio konkursinių programų filmų nugalėtojai paaiškėjo Nacionalinėje filharmonijoje vykusioje uždarymo ceremonijoje. „Dvi savaites viso pasaulio kino meistrų herojai skleidė tokias emocijas, kad turbūt buvo sunku atsilaikyti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio žiūrovams. Mus džiugina ta paskleista emocija, kuri tikiuosi išliks ir iki kitų metų“, – sveikinimo žodį tarė festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

Pirmąjį vakaro apdovanojimą įteikė vykdomasis festivalio direktorius Algirdas Ramaška žiūroviškiausiu festivalio filmu pripažintam „Trumanui“ (Truman, 2015), susilaukusiam daugiausiai lankytojų simpatijų. Specialus paminėjimas „Trumpo konkurso“ programoje suteiktas vengrų režisieriaus Fanni Szilágyi trumpametražiui „Galas skaistybei“ (End of Puberty, 2015), o geriausiu filmu pripažintas Michal Braško „Baimė“ (Strach, 2015), pasakojantis apie jauno vaikino baimę pasielgti teisingai.

„Baltijos žvilgsnio“ konkursinėje programoje tarptautinė žiūri komisija geriausia aktore pripažino Thomo Vinterbergo filme „Komuna“ (Kollektivet, 2016) pagrindinį vaidmenį atlikusią Trine Dyrholm, kuri taip pat šiais metais buvo įvertinta ir Berlyno kino festivalyje. Netikėtai geriausiu aktoriumi pripažintas dokumentinio filmo „Donžuanas“ (Don Juan, 2015) pagrindinis veikėjas Olegas Maximovas. Geriausiu režisieriumi tapo Mantas Kvederavičius už dokumentinį filmą „Mariupolis“ (2016).

Mantas Kvedaravičius
Fotografė Monika Daužickaitė

„Visiems jau pridėkojau. Tai dabar norėčiau padėkoti, tam žvejui, kuris filme taip nieko ir nepagavo“, – padėkos žodį tarė režisierius.

Geriausiu programos filmu komisijos pripažintas taip pat dokumentinis filmas „Čia visad šviečia saulė“ (Under the Sun, 2015), kurio apdovanojimas įteiktas režisieriui Vitalijus Manskis, kuriam atiteko penkių tūkstančių eurų piniginis prizas.

Kitoje pagrindinėje konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, kurioje varžosi pirmieji arba antrieji režisierių darbai iš Rytų ir Vidurio Europos, geriausia aktore paskelbta Monika Naydenova už vaidmenį filme „Troškulys“ (Thirst, 2015). „Aš niekada nenorėjau būti aktore, tačiau gautas apdovanojimas mane privertė susimąstyti“, – vaizdo įrašo padėkoje kalboje kalbėjo Monika.

Geriausiu aktoriumi tapo „Mūsų kasdienis gyvenimas“ (Our Everyday Life, 2015) pagrindinis aktorius Uliksas Fehmiu. Geriausia režisiere pripažinta lenkų režisierė Agnieszka Smoczyńska už savo debiutinį filmą „Šokių aikštelės dukterys“ (The Lure, 2015). Komisija šiais metais galvojo, ką pripažinti geriausiu filmu, todėl pagrindinį prizą nusprendė įteikti net dviem filmams – „Aš, Olga Hepnarova“ (I, Olga Hepnarova, 2015) ir „Troškulys“ (Thirst, 2015), kurie perpus pasidalins septynis tūkstančius eurų.

Festivalio „Kino pavasaris 2016“ uždarymas
Fotografė Monika Daužickaitė

Be programos pagrindinės žiūri komisijos savo prizą įsteigė ir CICAE organizacijos atstovės, geriausiu filmu išrinkusios režisierės Mirjana Karanović filmą „Gera žmona“ (A Good Wife, 2016), kuriam ji ne tik parašė scenarijų, bet ir atliko pagrindinį vaidmenį.

Renginio metu nepamiršta padėkoti ir savanoriams, kurių šiais metais buvo 290. Kiekvienas komisijos narys ar nugalėtojas šiltai apie juos atsiliepė, teigę, kad savanorių dėka jie parsiveš dar šiltesnius prisiminimus iš festivalio.

Dar prieš prasidedant uždarymo ceremonijai LRT televizijai festivalio meno vadovė Santa Lingevičiūtė prasitarė, kad jau prieš šių metų „Kino pavasarį“ komanda pradėjo rinkti filmus kitiems metams. Festivalio lankytojai vis dar gali iki balandžio 21 dienos išvysti geriausius festivalio filmus kino teatruose.

Uždarymo akimirkos

Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jau devintus metus rengiamoje konkursinėje „Kino pavasario“ programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ stengiamasi atrasti talentingiausius pradedančius režisierius iš Rytų ir Centrinės Europos bei Balkanų regiono. Vieniems Vilnius tampa savotišku tramplinu kelyje į didesnius festivalius, kiti – priešingai – į Vilnių grįžta iš Sandanso, Karlovi Varų ar „Berlinalės“. Sudaryti programą vien iš šio regiono filmų nėra pats lengviausias uždavinys. Nors bulgarų, čekų, lenkų, kroatų, slovakų bei serbų filmai neretai atsiduria didžiųjų kino festivalių programose, kiekvienais metais atrasti vis naujus kūrėjus yra tam tikras iššūkis.

Net jau minėti Karlovi Varai nuolat susilaukia visiškai pelnytos kritikos dėl neišvengiamo temų monotoniškumo, minties įvairovės trūkumo bei naujų idėjų stokos. Šiemet „Nauja Europa – nauji vardai“ programoje žiūrovams buvo pristatyti 2015-2016 metais sukurti debiutiniai arba antri režisierių filmai. Tradiciškai didžiojoje jų dalyje tarp populiariausių temų dominuoja: alkoholizmas, nedarbas, emigracija, ligos, mažos pajamos, nusikalstamumas, paauglių problematika.

Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Socialinis kinas atkreipia dėmesį į egzistuojančias problemas, šokiruoja, perteikia vertybinius orientyrus bei savaip dokumentuoja realybę, kurioje gyvename, tačiau neretai tai daroma skubotai bei paviršutiniškai. Ieškant bent jau originalesnės pateikimo formos, dėmesį neabejotinai atkreipia specialiuoju žiuri prizu „Sundance“ festivalyje apdovanotas lenkų režisierės Agnieszka Smoczyńska debiutinis pilnametražis filmas „Šokių aikštelės dukterys“ (Córki Dancingu / The Lure, 2015).

Režisierė drąsiai žongliruoja skirtingais žanrais, leisdama žiūrovams išvysti ne tik miuziklą, bet ir melodramą, dramą bei net siaubo filmo elementus. Fantasmagoriška undinėlės istorijos interpretacija perkelia pagrindines herojes į devintojo dešimtmečio Varšuvos naktinį klubą, kur jos prisijungia prie „Figs and Dates“ muzikantų. Paaiškėja, kad dvi seserys undinės – Auksinė ir Sidabrinė – atplaukė iš toli, o lenkų kalbos pramoko Bulgarijos paplūdimiuose, bet čia tik mažiausios keistenybės šioje juostoje.

Filmas balansuoja tarp fantasmagorijos, kičo bei visiško absurdo. Atskiri muzikiniai numeriai įsimena ir jas netgi norisi peržiūrėti dar kartą, tačiau nuoseklesniam pasakojimui išbaigtumo vis dėlto pritrūksta.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mūsų kasdienis gyvenimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Skirtingai negu „Šokių aikštelės dukterys“, bosnių „Mūsų kasdienis gyvenimas“ (Naša svakodnevna priča / Our Everyday Life, 2015) daug tradiciškesnis. Nedarbas, emigracija, ligos – trys didžiausios problemos su kuriomis tenka susidurti Sarajeve gyvenančiai vidurinės klasės šeimai. Priverstas trauktis iš įmonės vadovo pareigų bei galvoti apie savo akcijų pardavimą, šeimos galva Muhamedas tvirtina, kad būtent šeima – svarbiausias dalykas jo gyvenime. Tiesa, Muhamedo žodžiais sunku patikėti, nes jis leidžia dienas gerdamas draugo kirpykloje, kurioje jie abu pasineria į sentimentalius prisiminimus, gailisi savęs bei svaičioja, kiek dalykų būtų pakeitę savo gyvenime. Muhamedas nepastebi žmonos ligos, ignoruoja sūnaus potrauminio streso sindromą bei kiekvienai progai pasitaikius prikaišioja besilaukiančiai dukteriai, įsikūrusiai Slovėnijoje, kad ji nėra įteisinusi savo santykių.

Verta paminėti, kad bosnių režisierės Inesos Tanović su, ko gero, garsiausiu jos tautiečiu, „Oskarų“ statulėlės laureatu, Danisu Tanovićiu, nesieja jokie giminystės ryšiai. Vis tik abiem kino kūrėjams anksčiau yra tekę dirbti kartu kuriant trumpametražį filmą. Viename interviu režisierė prasitarė, kad savo debiutiniame pilnametražiame filme „Mūsų kasdienis gyvenimas“ norėjo perteikti tas nuotaikas ir atsiminimus, kurie jos atmintyje įsirėžę nuo vaikystės laikų.

Režisierė taikliai fiksuoja tą šeimos santykių stadiją, kai visavertį bendravimą pakeičia duokle tradicijoms tapę ritualai, leidžiantys šeimos nariams atskleisti savo poziciją tam tikrais klausimais. Pokalbiai prie pusryčių stalo, kurių metu pasiūlymas išgerti burokėlių sulčių suvokiamas tarsi rūpesčio išraiška, o reti pietūs su tradiciniu ajvaru, kuriam paruošti prireikia visos vonios raudonųjų paprikų, tampa savotišku šeimos vienybės simboliu. Visa tai vainikuoja ne itin šventiškas gimtadienis, kuriame nedalyvauja šventės kaltininkė, tačiau tortas vis vien neišvengiamai patiekiamas ant stalo, o šventės iliuziją padeda palaikyti „Skype“ pokalbiai.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Gera žmona“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Serbų režisierės Mirjana Karanović „Gera žmona“ (Dobra zena / A Good Wife, 2016) – dar vienas filmas, atkeliavęs į „Kino pavasarį“ iš „Sundance“ festivalio. Filmo režisierę, scenarijaus autorę bei pagrindinio vaidmens atlikėją festivalio žiūrovai turėtų prisiminti iš prieš penkerius metus taip pat konkursinėje programoje rodyto bosnių režisierės Jasmila Žbanic filmo „Pakeliui“ (Na Putu / On the Path, 2010).

Penkiasdešimtmetės Milenos susikurtą gyvenimo idilę netikėtai sudrumsčia žinia, kad ji serga krūties vėžiu bei vaizdajuostė, kurioje užfiksuoti jos vyro vykdomi nusikaltimai. Mirjana Karanović imasi Srebrenicos žudynių temos. 1995 metų Srebrenicoje serbų kariškių grupuotė „Skorpionai“ nužudė daugiau negu 8 tūkst. žmonių. Tai laikoma didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Pats sprendimas papasakoti apie šiuos įvykius, pasitelkiant moters išgyvenimus bei likimo vingius, ganėtinai intriguoja, tačiau režisierės dėmesys nukrypsta link daug banalesnės tiesos apie tai, kad liga gali suteikti stiprybės, priversti permąstyti savo gyvenimą bei iš naujo pažvelgti į kai kuriuos dalykus. „Gera žmona“ kalba svarbiomis temomis, įtikinamai pasakoja apie moters stiprybę, tačiau besistiegiant aprėpti pernelyg daug aspektų, netenka nuoseklumo.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Eva Nova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Slovakų „Eva Nova“ (Eva Nová, 2015) prasideda ir baigiasi dilemomis apie antros galimybės suteikimą. Toli gražu ne visi aktoriai gali pasigirti ilgomis karjeromis. Dėl perdėto įvaizdžio seksualizavimo vyresnio amžiaus aktorėms ypač sunku susirasti vertus dėmesio vaidmenis. 62-ejų metų Eva kadaise buvo populiari aktorė ir žvelgiant į filme rodomą archyvinę medžiagą tuo nesunku patikėti. Dėl karjeros Eva buvo pasiryžusi paaukoti viską, netgi atsisakė savo sūnaus, palikusi jį vyresnei seseriai. Deja, jos aukos neįvertino nei žiūrovai, nei mylimas vyras. Žiūrovai ilgainiui iškeitė ją į naujus garbinimo objektus, o vyras susirado daug jaunesnę ir seksualesnę jos versiją. Eva tapo niekam nereikalinga ir išsigelbėjimo pradėjo ieškoti alkoholyje.

Ar nusipelnė dar vienos galimybės ištaisyti praeities klaidas tas, kas jau seniai prarado bet kokią teisę jos prašyti? Ar Evos herojė nusipelnė gailesčio? Viena vertus, visi jos sprendimai buvo sąmoningi, tad dabartinis atpildo metas neturėtų virsti visišku netikėtumu. Kita vertus, sūnaus pozicija nėra vienareikšmiška. Galima suprasti jo nuoskaudas dėl motinos elgesio, tačiau motyvacijos primena užburtą ratą: jis geria, nes nekenčia savo motinos ir jos pasirinkto gyvenimo būdo, o ji geria, nes jaučiasi vieniša bei nemato gyvenimo prasmės.

Išeidama iš reabilitacijos klinikos Eva iš jos darbuotojų gauna kupranugario figūrėlę su linkėjimu ištverti be alkoholio tiek, kiek šis gyvūnas ištveria be vandens. Tiek Evai, deja, ištverti nepavyksta. Slovakų režisierius Marko Škopas paverčia alkoholizmą svarbiausia filmo problema, kitas tarsi nustumdamas į šalį. Alkoholio butelis vienaip ar kitaip atsiranda praktiškai kiekvienoje filmo scenoje. Evą įkūnijančios Emílijos Vášáryovos vaidyba įtikina, tačiau režisierius kartais pernelyg stengiasi sukelti gailestį jos herojei. Pakaktų vienintelio tikrai stipraus epizodo, kai Eva priversta vaidinti senelių namuose prieš Alzheimerio liga sergančius žmones, o viena moteris nuolat klausinėjanti ją apie santykius su vaikais, paverčia šia vieta asmeniniu Evos pragaru.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mano dukterys karvės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Istorijas apie du tarpusavyje nesutariančius giminaičius, kuriuos suvienija vienas ar kitas įvykis ir jie galų gale susitaiko, Holivudo filmuose esame regėję daugybę kartų. Nesvarbu, tai būtų daugybę dešimtmečių nesikalbantys broliai ar nesugebėjusios pamiršti jaunystės nuoskaudų seserys, įprastai skiriasi jų socialinė padėtis bei charakteriai. Jeigu vienas sėkmingai kopia karjeros laiptais, kitas vos suduria galą su galu. Jei viena puola į ašaras nuo bet kokio menkniekio, kita demonstruoja stebėtiną šaltumą net dramatiškiausiose situacijose.

Štai ir lenkų „Mano dukterys karvės“ (Moje córki krowy / These Daughters of Mine, 2015) pasakoja apie dvi seseris, kurių likimai susiklostė skirtingai. Marta tapo populiaria telenovelių aktore, iš kurios nuolat prašoma autografų, tuo tarpu Kašia priversta išlaikyti darbo nesugebantį susirasti vyrą ir paauglę dukrą iš savo mokytojos atlyginimo. Vis dėlto jos abi neatrodo laimingos. Martą visą gyvenimą slėgė atsakomybės našta. Ji jautė pareigą gerai mokytis, nenuvilti tėvų, visur ir visada būti geriausia, tačiau net nepastebėjo, kad susirgo depresija. Susirgus jų tėvams, seserims tenka suprasti, kad semtis palaikymo gali tik viena iš kitos.

Nevertėtų stebėtis, kad „Mano dukterys karvės“ tapo vienu labiausiai žiūrovų mėgstamu filmu ne tik „Nauja Europa – nauji vardai“ konkursinėje programoje, bet ir apskritai šių metų „Kino pavasaryje“. Nors kupinas klišių siužetas nuspėjamas nuo pat pirmųjų minučių, žiūrovų akyse tikrai nesimatė nusivylimo. Matyt, pilnos žiūrovų salės į šį filmą susirinkdavo ieškodami jautrios, artimos, kiekvienam suprantamos bei rūpimos istorijos, o režisierė Kinga Dębska šį jų lūkestį išpildė su kaupu.

Filmo anonsas:

Bilallas Fallahas ir Martha Canga Antonio
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Belgų filmo „Juoda“ kūrybinei grupei atvykti į „Kino pavasarį“ sutrukdė kovą Briuselyje nugriaudėję sprogimai. Tačiau praėjus šiek tiek daugiau laiko po teroristinių išpuolių, režisierius Bilallas Fallahas ir pagrindinė aktorė Martha Canga Antonio nusprendė aplankyti festivalio papildomo seanso žiūrovus.

„Juoda“ pasakoja apie Belgijos sostines gatves, jose vykstančias gaujų kovas. Narkotikai, prievartavimai, susišaudymai – jų kasdienybė. „Realybėje viskas daug blogiau, nei rodoma filme“, – sako filmo režisierius. Nepilnametė Mavela, priklausanti juodaodžių gaujai „Black Bronx“ įsimyli jų priešininkų, marokiečių gaujos, narį Marvaną. Jų meilė pasmerkta „Romeo ir Džiuljetos“ scenarijui.

Po gausybės tik ką filmą pamačiusių žiūrovų aplodismentų ir šūksnių „bravo“ festivalio svečiai atsako į klausimus.

Kaip smarkiai filme vaizduojami įvykiai atspindi realybę?

B. Fallahas: Turiu blogų žinių – realybėje viskas daug blogiau. Pavyzdžiui, moterų prievartavimuose dalyvauja dešimtys vyrų. O mergaitės į prostituciją įtraukiamos, vos sulaukusios 13 ar 14 metų. Gaujos turi tokių pavojingų ginklų, kaip Kalašnikovai. Tačiau džiugu tai, kad filme perteiktos problemos sukėlė diskusijų, kurios skatina ieškoti reikalingų sprendimų.

Filmavimas vyko pavojinguose Briuselio rajonuose, kur išties vyksta gaujų susirėmimai. Kaip sekėsi dirbti?

B. F.: Turėjome šiek tiek problemų. Tačiau neatsisakėme minties filmuoti pavojingose gatvėse, kur, tarkime, prekiaujama narkotikais. Vieną naktį filmuojant, visai šalia vyko dviejų gaujų muštynės. Sutapimas, jog tai, kas vyko prieš kamerą, vyko ir už jos. Tarp kitko, gaujos mus ir saugojo. Tokiose miesto vietose paprasti įstatymai negalioja, čia vadovaujamasi gatvės taisyklėmis. Buvo ir tokių atvejų, kai mus norėjo nudurti, apmėtė akmenimis ar kiaušiniais. Tačiau apibendrinus, filmavimai buvo pakankamai ramūs (juokiasi).

Martha Canga Antonio
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip į filmą reagavo žmonės, kurie gyvena tuose rajonuose, priklauso gaujoms? Ar jus pasiekė jų atsiliepimai?

B. F.: Taip, po filmo aš buvau sugrįžęs į afrikiečių emigrantų rajoną. Net ir gaujoms priklausantys asmenys apie filmą atsiliepė gerai. Žinoma, buvo ir tokių, kurie priešinosi, teigdami, kad Briuselio gatvėse nieko panašaus nevyksta, kad čia viskas gerai. Tačiau po pastarųjų įvykių (sprogimų oro uoste ir metro stotyse), žmonės suprato, kad mieste yra problemų, kurios ir paliečiamos filme.

Martha, ar tavo istorija stipriai skiriasi nuo suvaidintos veikėjos Mavelos?

M. C. Antonio: Gaujų pasaulis man tolimas, tad iš vienos pusės, esu visai kitokia nei Mavela. Tačiau iš kitos pusės, bandžiau įkūnyti 15-metę, kuri mano viską žinanti, prieš visus maištauja, priima netinkamus sprendimus, įsimyli. Tai, žinoma, man nėra svetima.

Kuo rėmėtės rašydami filmo scenarijų?

B. F.: Filmas sukurtas pagal dvi belgų rašytojo Dirk Bracke knygas – „Black“ ir „Back“. Knygų autorius rėmėsi tikra juodaodės merginos istorija, o jo knygose, kaip ir filme, vienas veikėjų – juodaodis policijos pareigūnas. Ruošėmės gana nemažai – darėme interviu su gaujų nariais, policininkais, bendruomenių atstovais. Norėjome sukurti autentišką ir tikrovišką filmą, todėl rėmėmės tikromis istorijomis ir faktais.

Filmo anonsas:

Kaip gavote vaidmenį šiame filme?

M. C. A.: Turėčiau padėkoti „Facebook“ (juokiasi). Filmo kūrybinė grupė ieškojo neprofesionalių aktorių. Kadangi neturėjau jokios patirties kine, nusprendžiau pamėginti. Keista, nes prieš 2–3 mėnesius buvau perskaičiusi D. Bracke knygas, pagal kurias ir buvo parašytas „Juoda“ scenarijus. Nežinau, ar tai sutapimas, ar taip tiesiog turėjo atsitikti.

Ar po to, kai pasirodė „Juoda“, inicijavote ar dalyvavote kokiose nors diskusijose apie mergaičių išprievartavimus ar prostituciją?

M. C. A.: Po filmo kelios merginos atėjo su manimi pasikalbėti asmeniškai ir padėkoti. Jos buvo išprievartautos, tačiau niekas apie tai nežino. Mano, kaip juodaodės aktorės, debiutas rodo, kad talentingi yra įvairių rasių žmonės. Ši problema vis dar aktuali Belgijoje.

Gal galite plačiau papasakoti, kaip vyko neprofesionalių aktorių atranka?

B. F.: Filmui labai reikėjo rasti juodaodžių ir marokiečių aktorių. Problema ta, kad Belgijoje, per televiziją matomi daugiausia europietiško gymio aktoriai, o jei vaidina marokiečiai ar juodaodžiai, tai visuomet tie patys, kurie net nesugeba to daryti (juokiasi). Aktorių ieškojome gatvėse, per socialines medijas, mokyklose. Mums pavyko pritraukti 500 žmonių. Tuomet 3–4 mėnesius vyko intensyvus kastingas. Suradus reikalingus „deimantus“, pradėjome repetuoti. Pasirinktus aktorius raginome pasitikėti mumis ir kartu judėti pirmyn. Būtent tada supratome, kad norime atidaryti savo kastingo biurą, kurį pavadinome „Hakuna“. Iš frazės „Hakuna Matata“ pašalinome „Matata“ (juokiasi). Mes pamatėme, kad aplink mus yra daugybė talentų, kurie tiesiog neturi šansų save išmėginti. Mūsų biuras jaunajai kartai suteikia tokią progą.

Bilallas Fallahas ir Martha Canga Antonio
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Už šį vaidmenį Talino kino festivalyje, kur įvyko filmo pasaulinė premjera, buvote pripažinta geriausia aktore, o šių metų Berlyno kino festivalyje gavote kylančios Europos kino žvaigždės („Shooting Star“) apdovanojimą. Ar ketinate vaidinti toliau?

M. C. A.: Taip, žinoma. Iš pradžių idėja filmuotis atrodė šauni ir tiek, bet kai pirmą kartą pamačiau rezultatą, apsiverkiau. Savęs aktore nelaikau, tačiau ir toliau noriu kurti vaidmenis.

Kas kūrė filmui muziką?
B. F.: Šiame filme muzika labai svarbi. Dabar jauni žmonės žiūri daug vaizdo klipų, klausosi repo muzikos. Turėjome jiems įtikti. Didžiąją daugumą repo dainų aktoriai patys įrašė, tarp jų galima išgirsti ir Marthos grupės „Soul‘ Art“ kūrinių. Orkestras sukūrė autentiškas afrikietiškas melodijas. Muzika filme sustiprina įspūdį, padeda augti įtampai. Beje, paskutinę dainą įrašė du pagrindiniai filmo aktoriai Martha ir Aboubakr Bensaihi.

Plačiau apie filmą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/5478-juoda

„Kino pavasaris“
Nuotrauka Tautvydo Stuko

Praėjusį ketvirtadienį įvyko paskutinis 21-ojo „Kino pavasario“ seansas, kurio metu buvo rodomas žiūroviškiausias šių metų festivalio filmas „Trumanas“ („Truman“, rež. Cesc Gay). Per savaitę Vilniaus kino festivalis apibendrino rezultatus – išsikelti tikslai pasiekti, lūkesčiai pateisinti. Festivalis per dvi savaites Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje sulaukė 112 927 žiūrovų.

Festivalio reikia ne tik sostinei

Kasmet nuo 2005 m., kuomet lankomumas padidėjo net 40,7 proc., augantį „Kino pavasarį“ šiemet aplankė beveik 6 tūkstančiais daugiau žmonių nei praėjusiais metais. Tai įrodo, kad du kertiniai sprendimai – tuo pat metu rengti festivalį 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose bei sumažinti filmų skaičių išlaikant nepakitusį seansų kiekį – buvo teisingi ir naudingi.

Vilniuje 21-ojo „Kino pavasario“ metu apsilankė – 94 622 žiūrovų, Kaune – 11 855, Klaipėdoje – 3 324, Šiauliuose – 2 069, Panevėžyje – 1 057.

Šiemet surengta 80 filmų kūrėjų ir žiūrovų susitikimų. Didžioji dalis jų, žinoma, Vilniuje. Tačiau kai kurie režisieriai savo filmus pristatė ir Kauno bei Klaipėdos žiūrovams, pavyzdžiui, Grimuras Hakonarsonas („Avinai“) ar Benediktas Erlingssonas („Viskas dėl šou“).

Pasak „Kino pavasario“ vykdančiojo direktoriaus Algirdo Ramaškos, festivalis šiemet gavo ypatingai daug teigiamų atsiliepimų bei padėkų ir iš kitų miestų festivalio žiūrovų. Tad vienas iš festivalio ateities planų – rodyti įsigytas, šių metų „Kino pavasario“ repertuaro juostas visus metus Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos kino teatruose. Tarp jų – ir vieni daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukę filmai: „Trumanas“, „Avinai“, „Mustangės“, „Juoda“ ir „Komuna“. Kad žmonės pasiilgę gero autorinio kino ne tik Vilniuje įrodo ir „Kino pavasario“ nekomercinio projekto „Kino karavanas“ sėkmingas pavyzdys. Šiemet šis projektas su festivalyje rodytais filmais keliaus po regionus ir kvies gyventojus į nemokamus seansus jau trečią kartą.

Jeigu filmas nepatiko, kitas – nemokamai

Festivalio rengėjai džiaugiasi dar vienu pasitvirtinusiu sprendimu – lankomumas padidėjo keliais tūkstančiais, nors filmų skaičius, išlaikant seansų kiekį, ir buvo sumažintas. Šiemet programoje buvo 30-čia filmų mažiau nei praėjusiais metais. Taip stengiamasi palengvinti žiūrovams filmų rinkimosi procesą. Žiūrovų patogumui taip pat buvo sudaromi komandos narių topai, rašomos autoritetingų žmonių rekomendacijos, filmai skirstomi į įvairias kategorijas. Visa tai buvo viešinama žiniasklaidoje, socialinėje medijoje, kino teatruose.

Vienas kūrybiškiausių sprendimų, palengvinusių žiūrovams rasti tinkamus filmus, susilaukęs ir tarptautinio dėmesio – žaidimas „Atrask savo filmą su ERGO“. Tai video testas, kuris, atsakius į keletą klausimų, pateikia asmenines rekomendacijas. Tuo atveju, jei pasiūlytas filmas nepatiks, buvo suteikiama galimybė kitame apsilankyti nemokamai. Iš viso suteikta 5 782 rekomendacijų.

„Tai, kad nė vienas žiūrovas nepasinaudojo galimybe pasikeisti bilietą į kitą seansą, leidžia manyti, jog filmai buvo parinkti taikliai ir nenuvylė žiūrovų, o mūsų pritaikytas įrankis sukūrė jiems papildomą vertę“, – sakė ilgamečio festivalio partnerio ERGO generalinis direktorius Saulius Jokubaitis.

„Išgirdę apie ši žaidimą Berlyno ir San Sebastiano kino festivalių atstovai buvo apstulbę ir netgi paprašė galimybės pritaikyti jį savo festivaliuose. Gavau pasiūlymų pateikti šią idėją ir kūrybiškumo festivaliui „Kanų liūtai“, – pridūrė vienas iš idėjos autorių A. Ramaška.

Dėmesys naujam formatui

Festivalio metu įvyko 80 renginių, tarp kurių ir septintą kartą organizuota konferencija „Meeting Point – Vilnius“. Šiemet joje per tris dienas apsilankė virš 250 kino industrijos profesionalų iš 29 šalių. Tai didžiausia Lietuvoje ir viena didžiausių Baltijos šalyse kino industrijai skirta konferencija.

Šį kartą daugiausia dėmesio sulaukė Toronto kino festivalio rėmimų vadovės Brooke Duval pranešimas. Jis buvo skaitomas kartu su partneriu „Independent Cinema Office“ (D. Britanija) organizuoto renginio „Kino festivalių simpoziumas“ metu. Tokio formato festivalių organizatoriams skirta konferencija, kuri praėjusiais metais startavo Venecijos kino festivalyje, antra stotele pasirinko būtent Vilniaus kino festivalį. Jau sulaukta pasiūlymo šį „Kino festivalių simpoziumą“ nuolat rengti „Meeting Point – Vilnius“ metu.

Ir šiemet „Meeting Point – Vilnius“ metu buvo dalijamasi patirtimi su kūrybinių industrijų profesionalais, dalyvaujama diskusijoje, vyko projektų pristatymo sesijos, uždaros filmų peržiūros.

21-ojo festivalio vaizdo klipas

Šiais metais festivalį organizavo virš 150 žmonių komanda, o jo metu dirbo virš 300 savanorių. Visų jų bei žiūrovų ir užsienio svečių, kurių šiemet sulaukta virš 170, sukurtą nuotaiką galima išvysti šiame 2016 m. „Kino pavasario“ vaizdo klipe.

2017 m. festivalio datos

Kitąmet „Kino pavasaris“ vyks kovo 23–balandžio 6 dienomis.

Kadras iš filmo „Komuna“
Šaltinis – dr.dk

Visus ateinančius metus Lietuvos kino teatruose bus galima išvysti 21-ojo „Kino pavasario“ filmus. Jau dabar kino teatre „Pasaka“ rodomas žiūroviškiausias festivalio filmas „Trumanas“ ir lankomiausia komedija „Vyrai ir viščiukai“. O savaitės bėgyje „Forum Cinemas Vingis“ ir „Skalvijos“ (Vilnius), „Romuvos“ (Kaunas) bei „Taurapilio“ (Utena) repertuaruose atsiras ir Briuselio emigrantų kasdienybę pasakojanti drama „Juoda“, maištaujančių Turkijos paauglių istorija „Mustangės“ ir žymiojo danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo naujausia juosta „Komuna“.

Žiūrovų simpatijas toliau rinks „Trumanas“

Šiemet geriausiai žiūrovų įvertintas ispanų režisieriaus Cesco Gay filmas „Trumanas“ pasakoja apie du draugus, tiksliau – jų atsisveikinimą. Vienas jų serga nepagydoma liga. Nepaisant to, drama kupina šviesaus humoro. Pagrindinius vaidmenis sukūrė garsūs aktoriai – Ricardo Darínas ir Javieras Cámara.

San Sebastiane apdovanotą ir penkias „Goya“ premijas (tarp jų geriausio filmo režisieriaus bei aktoriaus) iš 6 nominacijų susirinkusį filmą „Kino pavasaryje“ pristatė viena iš prodiuserių Marta Esteban. Pasak jos, filmui keliaujant po festivalius, ji stebi salėje verkiančius ir besijuokiančius žmones, ir džiaugiasi, kad jai drauge su režisieriumi apie baisią ligą vėžį pavyko papasakoti universalia kalba.

Gegužę „Trumaną“ bus galima pamatyti Vilniuje, Kaune, Utenoje ir Mažeikiuose.

Briuselio aktualijos – ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose

Dramos „Juoda“ režisieriai Adil El Arbi ir Bilall Fallah apie Belgijos sostinės kvartale Molenbeke vykstančius gaujų karus pasakoja naudodamiesi „Romeo ir Džiuljetos“ schema. „Deja, bet realybėje viskas daug rimčiau nei rodome filme“, – kalbėjo Vilniuje filmą pristatę režisierius B. Fallah ir aktorė Martha Canga Antonio. „Džiaugiamės, kad filmas šalyje ir už jos ribų kelia diskusijas. Tai sunkaus kelio, ieškant taip šaliai reikalingų sprendimų, pradžia“, – pridūrė jie.

15-metė Mavela (M. C. Antonio), priklausanti juodaodžių gatvės gaujai, įsimyli priešininkų marokiečių gaujos narį Marvaną (Aboubakr Bensaihi). Jų meilė pasmerkta, o laukinėms taisyklėms nepaklusiančių jaunuolių laukia žiaurios egzekucijos. Pavojingose Briuselio vietose, panosėje vykstant gaujų susirėmimams, nufilmuota drama atskleidžia kraupią realybę – Belgijos sostinėje siaučia per keturiasdešimt skirtingų gaujų, į kurių nusikalstamą veiklą kasmet įsitraukia vis daugiau paauglių.

Filmą „Juoda“ bus galima išvysti ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Utenos kino namuose „Taurapilis“.

Sugrįžta lankomiausi festivalio filmai

Gegužę Lietuvos kino teatruose taip pat bus rodomi į šių metų festivalio lankomiausiųjų dešimtuką patenkantys filmai. Vienas jų tai prieš žiaurias turkų kaimo tradicijas – ištekinti nepilnametes merginas prieš jų valią – sukilusias paaugles pasakojanti drama „Mustangės“. Turkų režisierės Deniz Gamze Ergüven debiutinė drama tapo Prancūzijos kandidatu į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas. Kol kas filmas gegužę bus rodomas Vilniuje, Kaune ir Utenoje.

Daugiausiai žiūrovų dėmesio sulaukusi legendinių „Adomo obuolių“ režisieriaus Anderso Thomaso Jenseno naujausia komedija „Vyrai ir viščiukai“ paskutinį pavasario mėnesį džiugins Vilniaus ir Utenos žiūrovus. Vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė žymusis Madsas Mikkelsenas.

Dar vienas danų šedevras – tiesiai iš Berlyno kino festivalio su geriausios aktorės apdovanojimu atkeliavusi komiška drama „Komuna“ žiūrovų lauks jau šįvakar „Skalvijoje“.

Festivalyje viešėjusio islando Grímuro Hákonarsono filmas „Avinai“ po pergalės Kanų kino festivalio konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“, jau apdovanotas virš 20 prizų ir buvo pasiūlytas Islandijos kandidatu „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas. Drama Lietuvos kino teatruose – nuo gegužės 13 d.

„Kino pavasario“ gegužė

• „Trumanas“: „Pasakoje“ nuo 05 01, „Taurapilyje“ nuo 05 04, „Forum Cinemas Vingis“ ir „Skalvijoje“ nuo 05 06, „Romuvoje“ ir „Pirmame kadre“ (Mažeikiai) nuo 05 20;
• „Juoda“: „Taurapilyje“ nuo 05 05, „Forum Cinemas Vingis“ ir „Pasakoje“ nuo 05 06, „Romuvoje“ nuo 06 02;
• „Vyrai ir viščiukai“: „Pasakoje“ nuo 05 01 ir „Taurapilyje“ nuo 05 05;
• „Komuna“: „Skalvijoje“ nuo 05 04, „Taurapilyje“ nuo 05 06 ir „Romuvoje“ nuo 05 27;
• „Mustangės“: „Pasakoje“ ir „Taurapilyje“ nuo 05 06, „Romuvoje“ nuo 06 09;
• „Avinai“: „Forum Cinemas Vingis“, „Pasakoje“, „Skalvijoje“, „Romuvoje“, „Kultūros fabrike“ (Klaipėda), „Atlantis Cinemas“ (Šiauliai), „Garse“ (Panevėžys), „Pirmame kadre“ ir „Spindulyje“ (Marijampolė) nuo 05 13.

Kadras iš filmo „Avinai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiemet „Kino pavasaryje“ rodytas Kanų festivalio konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtojas „Avinai“ („Rams“). Vilniuje viešėjęs islandų režisierius Grimuras Hakonarsonas atsakinėjo į visuomet pilnos salės klausimus. Sunku patekti į šio filmo seansus buvo ir papildomos festivalio savaitės metu. Atsižvelgiant į tai, „Avinai“ nuo gegužės 13 d. bus rodomi net 7 šalies miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Mažeikiuose.

„Filmas pasakoja apie paprastus žmones, jis labai universalus, nes daugelis gali susitapatinti su personažais. Juk daugeliui pažįstama situacija, kuomet dėl kokio nors incidento nustoji kalbėtis su artimu žmogumi“, – po vieno iš seansų žiūrovams pasakojo G. Hakonarsonas. „Avinai“ – istorija apie du brolius, kurie gyvena greta vienas kito, tačiau 40 metų nebendrauja. To priežastis – konfliktas dėl žemės. Abu broliai daugelį metų augina avis. Tačiau, kai vieno jų bandoje kyla epidemija, giminės avininkystei ima grėsti galas.

Pasak režisieriaus, „Avinai“ nėra tik filmas apie brolių konfliktą: svarbus vaidmuo atitenka islandų ūkininkystės tradicijoms, senojo ir modernaus pasaulio susidūrimui, Islandijos visuomenei bei bendražmogiškoms vertybėms, įsitikinimams, principams.

Po pasaulinės premjeros Kanuose, kuri baigėsi laimėjimu, sekė daugybė apdovanojimų ir nominacijų kituose pasaulio kino festivaliuose. Štai visai neseniai „Avinai“ buvo išrinktas geriausiu Irano kino festivalio filmu, o vieną iš brolių įkūnijęs Silveris Simorghas – geriausiu aktoriumi. Drama keliauja ne tik po festivalius, bet ir po įvairių šalių kino sales, kurios visuomet lūžta nuo žiūrovų. G. Hakonarsonas tai vadina ne tik savo paties, bet ir visos šalies kino pergale ir nauju etapu jo istorijoje.

Atsiliepimai tarptautinėje žiniasklaidoje

Šią savaitę Kanų festivalį atidarys vieno žymiausių pasaulio režisieriaus Woody Alleno naujausias filmas „Cafe Society“. Interviu „Hollywoodreporter“ metu, paklaustas, koks neseniai matytas filmas jam paliko didžiausią įspūdį, W. Allenas įvardijo būtent „Avinus“, pridurdamas, kad, deja, bet amerikiečiai nebesukuria tiek daug gerų filmų, kaip anksčiau.

Kiek seniau toje pačioje žiniasklaidos priemonėje viešintoje „Avinų“ recenzijoje buvo rašoma: „Režisierius ne tik įtikinamai perteikia savo šaliai būdingą gyvenimo būdą, bet ir  dviejų artimų žmonių ryšį, kuris nedingsta netgi nesikalbant keletą dešimtmečių. Didžiulis ir brolius suvaidinusių aktorių indėlis. Itin galingas emocinis krūvis jiems atitenka paskutinėje, ypatingai jautrioje filmo scenoje.“

„Drauge su metų laikais besikeičianti Islandijos gamta, šiauriečiams būdingas humoras, veikėjų charakterius dar aiškiau atskleidžiantis interjeras ir avininkystės tradicijos – dokumentalistui būdinga autentika, per kurią pasakojama jautri istorija“, – apie „Avinus“ rašo vienas įtakingiausių kino leidinių „Variety“.

„Pasakojama istorija labai paprasta ir kartu liūdna, tačiau tam tikros scenos, situacijos tokios jautrios, kad negali likti „Avinams“ abejingas. O veikėjai tokie savi, kad imi su jais tapatintis“, – pagyrų negaili ir „Screendaily“.

„Kino pavasario“ lankomiausių filmų viršūnėje atsidūrę „Avinai“ grįžta į šalies kino ekranus ir stengsis juose išlikti kuo ilgiau. Nuo gegužės 13 d. Vilniuje filmas bus rodomas kino teatruose „Forum Cinemas Vingis“, „Pasaka“ ir „Skalvija“, Kaune – „Romuvoje“, Klaipėdoje – „Kultūros fabrike“, Šiauliuose – „Atlantic Cinemas“, Marijapolėje – „Spindulyje“ ir Mažeikiuose – „Pirmame kadre“.

Plačiau apie filmą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/5314-avinai