Festivalio „Kino pavasaris“ atidarymas
Fotografė Monika Daužickaitė

Kovo 31 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje iškilmingai atidarytas 21-asis Tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“. „Emocijų pavasaris!“ – taip skamba šių metų festivalio šūkis, kuris lydės visus ateinančias dvi savaites. Atidarymą pradėjo muzikantas Aidas Bareikis, atlikdamas šių metų festivalio dainą „God Only Knows“, kuri taip skamba filme „Meilė ir malonė“ (Love & Mercy, 2015). Renginio metu taip pat skambėjo „Golden Parazyth“, „Gerai Gerai“, Alinos Orlovos ir kitų atliekamos dainos.

Sveikinamuosius žodžius tarė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Taip pat svečiai galėjo išgirsti Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą, kuri palinkėjo kiekvienam iš mūsų susirasti savo filmą ir nusiųsti jam asmeninį „Oskarą“, „Auksinį Lokį“ ar „Sidabrinę gervę“.

Aistė Diržiūtė ir Marijus Žiedas
Fotografė Monika Daužickaitė

„Noriu jums palinkėti gražių emocijų ir kine, ir gyvenime“, – atidarymo žodžius tarė festivalio direktorė Vida Ramaškienė, taip pat pasidžiaugusi savo komanda, kuri kruopščiai visus metus rinko filmus, kad juos galėtų parodyti mūsų žiūrovams.

Renginio metu dėmesys buvo skiriamas ir festivalio savanoriams, kurių šiais metais yra virš dviejų šimtų. Ekrane buvo galima išvysti jų „pavasario emocijas“. Šiais metais savanoriai turės savo ambasadorius, kuriais išrinkti G&G Sindikato vokalistas Gabrielius Liaudanskas Svaras, komentatorius bei laidų vedėjas Robertas Petrauskas, taip pat laidų vedėjos Algimanta Žukauskienė ir Bernadeta Lukošiūtė bei vakaro vedėja ir aktorė Aistė Diržiūtė.

Šiais metais „Kino pavasaris“ prisijungdamas prie kitų festivalių išreiškė savo paramą Pietų Korėjos Busano kino festivaliui, kurio organizatoriai kenčia dėl cencūzos, dėl kurios šiais metais jis gali neįvykti.

Alina Orlova
Fotografė Monika Daužickaitė

Vienu iš atidarymo netikėtumų buvo britų muzikantas Markas Reederis, kuris parodęs savo didžėjavimo įgūdžius, pristatė prieš porą dienų sukurtą naują grupės „New Order“ dainos remiksą. Šią dainą klausytojai galės išgirsti tik po pusės metų. M. Reederis taip pat pristato „Dokumentika“ programoje esantį filmą „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979 – 1989)“ (B-Movie: Lust & Sound in West Berlin (1979 – 1989)).

„Kino pavasaris“ vyks iki balandžio 14 dienos, o šiandien bus atidaromas ir kituose miestuose: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir pirmą kartą „Panevėžyje.

Visas „Kino pavasario“ naujienas galite sekti specialioje KINFO rubrikoje čia.

Atidarymo akimirkos:

Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vargu, ar idėja į didžiuosius ekranus perkelti legendinį François Truffaut ir Alfredo Hitchcocko pokalbį galėtų palikti abejingą bent vieną sinefilą, tuo labiau kad jos įgyvendinimo ėmėsi kino pasaulyje gerai žinomi žmonės: Niujorko kino festivalio programos sudarytojas Kentas Jones‘as ir buvęs Prancūzų sinematekos generalinis direktorius Serge’as Toubiana.

1962 metais įvykęs legendinis 52-jų valandų pokalbis knygos pavidalu pirmą kartą buvo išleistas 1966 metais, o praėjus metams pasirodė vertimas į anglų kalbą „Hitchcockas pagal Truffaut“. Po Hitchcocko mirties, François Truffaut dar kartą grįžo prie šios knygos, papildęs ją paskutiniu knygos skyriumi bei Hitchcocko filmų aprašymais. Atnaujinta versija buvo išleista mums geriau pažįstamu pavadinimu „Hitchcockas / Truffaut“ – kiekvienam sinefilui nepaprastai brangi dviejų režisierių pokalbių knyga, ne tik pakeitusi požiūrį į Alfredo Hitchcocko filmus, bet ir iki šiol daranti milžinišką įtaką kino kūrėjams. Tai knyga, kurią kiekvienas kino mylėtojas trokšta turėti savo lentynoje, nes nepriklausomai nuo to, kiek kartų esi ją skaitęs, laikas nuo laiko vis vien norisi prie jos grįžti.

Kad ir kaip būtų gaila, tas interviu nebuvo filmuojamas, išliko tik garso įrašai bei jį iliustruojančios nuotraukos. Patyrusį režisierių vaizdo įrašų nebuvimas neturėtų išgąsdinti. Pavyzdžiui, pernai Stevanas Riley sugebėjo, pasinaudojęs vien garso įrašais, atskleisti mažai žinomą Marlono Brando asmenybės pusę dokumentinėje juostoje „Paklausyk manęs, Marlonai“ (Listen to Me Marlon, 2015). Derindamas garso įrašus, nuotraukas su ištraukomis iš filmų, kita archyvine medžiaga bei dešimties šiuolaikinių režisierių interviu, Kentas Jones‘as daugiausiai dėmesio nusprendžia skirti garsiausiems Alfredo Hitchcocko filmams – „Svaiguliui“ bei „Psichopatui“.

Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Įdomu būtų sužinoti, kaip filmo sumanytojai rinkosi šiuolaikinių režisierių, kurių interviu pateko į šią dokumentinę juostą, dešimtuką. Ar tikrai filme pasirodžiusiems režisieriams būtent Alfredas Hitchcockas yra padaręs didžiausią įtaką? O gal tokio tikslo ir nebuvo? Susidaro įspūdis, kad buvo nuspręsta pasirinkti lengviausią kelią, bandant pakviesti populiariausius bei lengviausiai pasiekiamus režisierius, šiek tiek atkreipiant dėmesį į tai, iš kokios šalies yra kilęs vienas ar kitas kūrėjas.

Ko gero, niekas neabejoja, kad Martinas Scorsese sugeba nepaprastai įdomiai pasakoti ne tik apie Hitchcocką, bet ir, apskritai, apie kiną. Tai jis ne kartą yra įrodęs savo dokumentiniuose filmuose, pavyzdžiui, „Kelionė po amerikietišką kiną su Martinu Scorsese“ (A Personal Journey with Martin Scorsese Through American Movies, 1995) ar „Mano kelionė į Italiją“ (My Voyage to Italy, 1999). Prancūzų režisierių Olivier Assayaso ir Arnaudo Desplechino pasirodymą greičiausiai nulėmė faktas, kad jie abu, kaip ir François Truffaut, yra rašę „Cahiers du Cinéma“ kino žurnale. Davidas Fincheris planuoja nufilmuoti „Nepažįstamieji traukinyje“ (Strangers on a Train, 1950) perdirbinį su Benu Afflecku pagrindiniame vaidmenyje, o Peteris Bogdanovichius prieš daugiau negu 50 metų pats yra išleidęs knygą apie Hitchcocką.

Paulas Schraderis yra parašęs scenarijų Briano De Palmos „Apsėdimui“ (Obsession, 1976), kuris laikomas neakivaizdžiu „Svaigulio“ perdirbiniu, bet kodėl nepakvietus paties Briano De Palmos? Juk didžioji jo filmografijos dalis – „Seserys“ (Sisters, 1973), „Apsirengęs žmogžudystei“ (Dressed To Kill, 1980), „Antrininkas“ (Body Double, 1984), „Kaino prisikėlimas“ (Raising Cain, 1992) – tikrų tikriausias prisipažinimas meilę Hitchcocko filmams.

Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tikrai ne visų režisierių komentarai vienodai įdomūs, tačiau jų emocijos nuoširdžios ir jas įdomu stebėti. Smagu matyti, kaip kalbėdamas apie Hitchcocką šypsosi Assayasas, merkia akį Scorcese, gūžčioja pečiais Fincheris, emocingai gestikuliuoja Desplechinas, Jamesas Gray‘us bando vizualizuoti sceną iš filmo, o Bogdanovichius dalijasi prisiminimais. Gaila, kad Kentas Jones‘as ne visada leidžia juos stebėti, vietoje to mums dažniau rodomos daug kartų matytos Alfredo Hitchcocko filmų scenos.

Deja, knyga, kurios pavadinimas pasiskolintas filmui, galų gale nustumiama į šalį. Greitai pamirštamas ir jos sudarytojas François Truffaut, apie kurį minimi tik keli biografiniai faktai. Daugiausiai dėmesio skiriama net ne pačiam Hitchcockui, kurio asmenybė irgi paliečiama tik gana paviršutiniškai. „Hitchcockas / Truffaut“ patyrusio režisieriaus rankose galėtų virsti išsamia dviejų legendinių asmenybių studija, tačiau Kentas Jones‘as apsiriboja pateiktu vaizdo esė apie „Svaigulį“ ir „Psichopatą“, tiksliau vien apie garsiausias tų filmų scenas. Interviu su šiuolaikiniais režisieriais stokoja kryptingumo, didžioji dalis kūrėjų kalba apie tai, kokie yra Hitchcocko filmai, tačiau gilesnių analizių taip ir neišgirstame, o nuoširdžias jų emocijas „uždengia“ scenos iš minėtų filmų.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 05, antradienis, 14:30-15:50, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 06, trečiadienis, 13:00-14:20, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Balandžio 07, ketvirtadienis, 13:00-14:20, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 08, penktadienis, 16:45-18:05, Pasaka, MS, Vilnius

Balandžio 08, penktadienis, 18:00-19:20, Romuva, Kaunas

Daugiau seansų galite rasti čia.

Kadras iš filmo „Kerol“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jaunos merginos Teresos (Roonie Mara), dirbančios perkybos centre, bet siekiančios tapti fotografe, ir turtingos, elegantiškos, su savo vyru dėl dukters globos kovojančios moters Kerol (Cate Blanchett) meilės istorija – taip trumpai galima pristatyti,  ko žiūrovas turėtų tikėtis iš filmo „Kerol“ (Carol, 2015, rež. Todd Haynes). Tačiau įprastas siužetas virsta nepaprasta kino išraiška. „Kerol“  – žavus, švelniai radikalus filmas ir tai gali būti liūdniausia, ką jums kada teko matyti. Tai rafinuotas Holivudo kūrinys, persmelktas savita vidurio amžiaus melancholija, perteikiantis meilę kaip rizikingą, tačiau kaip būtiniausią kiekvienam žmogui patirtį.

1952 m. Patricija Highsmith išleidžia knygą „Druskos kaina“ („The Price of Salt“). Kontroversiškas, pagal to meto visuomenės moralines normas, knygos turinys privertė autorę pasivadinti slapyvardžiu – Claire Morgan vardu. Patricijos Highsmith knygos ne pirmą kartą tampa filmų kūrėjų susidomėjimų objektu. Filmai „Talentingasis misteris Riplis“ („The Talented Mr. Rpley“, rež. Anthony Minghella) bei „Nepažįstamieji traukinyje“ („Strangers on a Train“, rež. Alfredas Hičkokas) – tai jos knygų ekranizacijos.

Tačiau „Druskos kaina“ nagrinėja kitokias temas, nei įprasta rašytojai – šį kartą tai meilės, o ne kriminalinė istorija. Tačiau ši meilė turi detektyvinio prieskonio – ji slapta, ji uždrausta, ji sekama. Knygoje pasakojama apie intymų ryšį, siejantį dvi moteris. 6-as dešimtmetis, kaip apibūdino pati Patricija Highsmith, laikai, kai homoseksualų barai slėpėsi už tamsių durų kažkur Manhetene, kai žmonės, norėdami nuslėpti, kad eina į tokią vietą, išlipdavo stotelėje esančioje prieš ar po reikiamos. Tad „Kerol“ – filmas, sukurtas pagal šią knygą. Tai uždraustos meilės vaizdinys. Tai meilė, kuri turi saugotis, kuri turi kovoti, kad išliktų, todėl moterų širdyse ji veši tyliai ir jautriai, nesiverždama į paviršių.

Kadras iš filmo „Kerol“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nestebina, kad režisuoti šį filmą pasirinko Todd Haynes, nors jis ir nebuvo pirmasis pasirinkimas (prieš tai filmo režisieriumi buvo numatytas airių režisierius John Crowley, tačiau dėl tvarkaraščio nesuderinamumo pasitraukė). Kaip teigia T. Haynes, jis pats „įsiprašė“ į šį filmą. Manau, šio režisieriaus gerbėjai turėtų būti patenkinti šiuo posūkiu. T. Haynes turi nepaprastą talentą įsigilinti į vidinius veikėjų pasaulius, atskleisti jų subtiliausius jausmus ir emocijas, jis sugeba išnagrinėti žmogaus tapatybės sklaidą.

Šis režisierius laikomas „moteriškų“ filmų specialistu, jis ypač talentingai perteikia moterų vidinį skausmą – tai yra viena iš stipriųjų „Kerol“ pusių. Aktorių vaidyba beveik tobula – Cate Blanchett ir Roonie Mara subtiliai perteikia pačius slapčiausius herojų jausmus. Jų meilę žiūrovas seka iš menkiausių judesių, žvilgsnių, užuominų. Filmas įtraukia žiūrovą ir jo nebepaleidžia. Žiūrovas jaučia tai, ką jaučia filmo herojės Teresa ir Kerol, kartu su jomis leidžiasi į sudėtingą emocinę kelionę. Susitapatinimas su „Kerol“ įmanomas tiek dėl puikios aktorių vaidybos, tiek dėl tikslaus režisūrinio darbo.

„Kerol“ daug kas regima per stiklą ir atspindžius. Teresos žvilgsnis nuolatos pagauna Kerol per mašinos langą ir vitrinų stiklus. Ši atspindžio, stiklo metafora talpina savyje dvi reikšmes. Tai Teresos atotrūkis nuo pasaulio. Ji jaučiasi atsiribojusi, nesugebanti įsilieti į visuomenę. Ir toks žvilgsnis į Kerol rodo, koks atstumas skiria jas, kad tarp jų visada yra ta nematoma riba. Siena, kurią pastatė tarp jų visuomenė. Tačiau taip pat ši stiklo metafora sustiprina stebėjimo aspektą – Teresa nuolatos stebi savo trokštamą objektą – Kerol. Tą patį regime ir dėl jos rankose nuolatos laikomo fotoaparato.

Kadras iš filmo „Kerol“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Fotografija – tai menas, kuris žiūri į žmogų, kaip objektą, kuri fiksuoja, įžvelgia menkiausias detales ir kartu sukuria atstumą tarp dviejų žmonių – fotografo ir jo modelio. Tačiau tai sukuria ir tam tikrą intymų ryšį, nes Teresa (fotografė) išduoda savo susidomėjimą Kerol, o Kerol atskleidžia Teresai savo vidines gelmes. Iš pradžių Teresai patinka fotografuoti negyvus objektus – paukščius, medžius, pastatus. Ji pati sako: „Man reikėtų labiau domėtis žmonėmis“. Ir štai jos žodžiai išsipildo, vieninteliu jos fotografijos objektu tampa Kerol. Be to, šiame fotografuojančio-fotografuojama santykyje  galime atrasti ir galios santykį, kai Teresa galų gale pradeda suvokti save, savo troškimus, paima viską į savo rankas ir priverčia trokštamą objektą – Kerol – tapti pažeidžiama. Taip santykis apsiverčia aukštyn kojomis, Teresa nebėra ta jauna mergaitė, kuri viskam sako taip, ji įgauna galią valdyti savo gyvenimą, ji atranda save. Tuo tarpu Kerol, išsigąsta savo jausmų ir jų poveikio savo gyvenimui.

Troškimo metafora atsispindi ir filmo pavadinime. T. Haynes pasirenka palikti pavadinimą „Kerol“, tokį, kokiu 10-me dešimtmetyje buvo perleista knyga jau su tikruoju autorės vardu. Šis pavadinimas įkūnija ne tik veikėjos vardą, tačiau taip pat troškimą, siekį, pagrindinį meilės objektą.

Kadras iš filmo „Kerol“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Istorija nėra originali. Tokių pasakojimų jau būta – kaip meilė susiduria su kliūtimis ir bando išgyventi. Ypatingo originalumo nėra ir tame, kad ši meilė yra tarp dviejų moterų, kad ji laužo nusistovėjusius stereotipus. Tačiau tai jausmingai, jautriai, giliai ir tikroviškai perteikta meilės drama, kas yra labai reta. Spalvų ir muzikos pasirinkimas puikiai dera prie perteikiamos atmosferos ir nukelia mus į liūdną ir subtilią tikrovę.

Režisierius T. Haynes stengiasi įdiegti įsitikinimą, kad kiekvieno mūsų svarbaus gyvenime įvykio atomazga bet kuriuo atveju yra saldžiai karti, ne išimtis ir „Kerol“.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 04, pirmadienis, 20:30-22:28, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Balandžio 05, antradienis, 14:30-16:28, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Balandžio 06, trečiadienis, 11:45-13:43, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 06, trečiadienis, 20:30-22:28, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas

Balandžio 08, penktadienis, 13:15-15:13, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 10, sekmadienis, 20:45-22:43, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Balandžio 11, pirmadienis, 20:45-22:43, Forum Cinemas Klaipėda, S02, Klaipėda

Balandžio 14, ketvirtadienis, 20:45-22:43, Forum Cinemas Kaunas, S02, Kaunas

Daugiau seansų galite rasti čia.

Kadras iš filmo „Iš toli“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kai praeitų metų rudenį Venecijoje žiuri pirmininkavęs meksikiečių režisierius Alfonso Cuarónas įteikė „Auksinį liūtą“ kino kritikų praktiškai nepastebėtam Lorenzo Vigaso filmui „Iš toli“ (Desde allá, 2015), tiek kritikams, tiek kinu besidominantiems žiūrovams beliko gūžčioti pečiais bei stengtis išsiaiškinti, į kieno gi rankas pateko pagrindinis prizas.

Suprantama, kad 49-ių metų venesueliečių režisierius, Venecijoje pristatęs savo debiutinį pilnametražį filmą, iki tol nebuvo itin žinomas kino pasaulyje. Jaunystėje įgijęs specialybę molekulinės biologijos srityje, jis vėliau persikėlė į Niujorką, kur studijavo kiną, po studijų kuriam laikui buvo grįžęs į gimtąją Venesuelą, o šiuo metu jau daugiau negu dešimtmetį gyvena Meksikoje. Savo vienintelį trumpametražį filmą Lorenzo Vigasas sukūrė prieš dvylika metų. Apie brolio ir sesers jausmus savo tėvui, paverčiančius iki smulkmenų apgalvotą planą asmeninio keršto įrankiu, pasakojantis „Drambliai niekuomet nepamiršta“ (Los Elefantes Nunca Olvidan / Elephants Never Forget, 2004) savo stilistika kiek primena kito lotynų amerikiečio Amato Escalante juostą „Heli“ (2013).

Belaukiant „Iš toli“ premjeros, galėjo susidaryti įspūdis, kad žiūrovai išvys neįmanomo romano tarp skirtingų socialinių sluoksnių bei amžiaus grupių atstovų istoriją, tačiau tai režisieriui tik priemonė parodyti sudėtingų dviejų žmonių santykių užuomazgą. Verta paminėti, kad prie scenarijaus rašymo bei filmo prodiusavimo taip pat prisidėjo garsus ankstyvųjų Alejandro G. Iñárritu filmų („Amorres Perros“, „21 grams“, „Babel“) scenaristas Guillermo Arriaga. Tarp šio filmo prodiuserių galima išvysti ir kitas garsias pavardes, pavyzdžiui, režisierių Michelį Franco („Después de Lucía“) bei aktorių Edgarą Ramirezą („Carlos“).

Kadras iš filmo „Iš toli“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Armando – vidutinio amžiaus dantų protezų technikas, turintis keistą pomėgį iš toli stebėti apsinuoginančius vaikinus. Kai vienas iš jų jį sumuša ir apvagia, Armando pasielgia taip, kaip žiūrovas tikisi mažiausiai – pasikviečia agresyvoką Elderį dar kartą į savo namus. Jaunas vaikinas pernelyg nesusimąstantis apie savo poelgių pasekmes nusprendžia, kad iš sunkiai suprantamomis motyvacijomis besivadovaujančio Armando galima nesunkiai pasipelnyti. Pats Armando, regis, tam net neprieštarauja ir tik keistai šypteli nujausdamas, kad Elderis dar sugrįš.

Abu herojai nejučia įsitraukia į sudėtingą psichologinį žaidimą. Vienas vilioja pinigais, kitas – savo kūnu. Jie yra įsitikinę, kad puikiai suvokia, ko siekia kitas, tačiau tiek Elderis, tiek Armando fatališkai apsigauna. Armando įkūnija charizmatiškas Alfredo Castro – nuolatinis čiliečių režisieriaus Pablo Larraíno filmų aktorius, kurį galima pamatyti ir naujausioje režisieriaus juostoje „Klubas“ (El Club, 2015), taip pat šiais metais rodomoje „Kino pavasaryje“. A. Castro herojus visada atsargus, bet nenusileidžiantis, šaltakraujis kerštautojas, savyje sugebantis suderinti paprastumą bei aroganciją.

Pablo Larraíno filmus žiūrovams taip pat gali priminti ir operatoriaus kamera. Sau įprastu stiliumi Sergio Armstrongas renkasi stambius planus, fokusuodamas tik pagrindinius herojus. Juos supanti ganėtinai blanki erdvė, tik išryškina savotišką Armando ir Elderio dvikovą, kurioje, nuo pat pradžių akivaizdu, jog nugalėtojo neišvysime.

Kadras iš filmo „Iš toli“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip ir „Drambliai niekuomet nepamiršta“, „Iš toli“ nepaprastai svarbi tėvystės tematika bei Edipo kompleksas. Vaikystėje patyręs neįvardijamą traumą, nekenčiantis savo tėvo, Armando galų gale pradeda jausti keistą prieraišumą Elderiui. Garsaus dailininko Oswaldo Vigaso šeimoje augęs režisierius, neteko savo tėvo prieš porą metų. Šiais metais turėtų pasirodyti Lorenzo sukurtas dokumentinis pasakojimas apie jį – „Orchidėjų pardavėjas“ (El Vendedor de Orquídeas). Pats režisierius pabrėžia, kad jųdviejų santykiai buvo gana artimi, todėl filmuose nereikėtų ieškoti autobiografinių motyvų.

Jo poreikį savo filmuose analizuoti tėvo archetipą iš dalies galima paaiškinti pasitelkus C. G. Jungo teiginį, esą tėvo archetipas, tarsi pasąmonėje saugomas paveikslas, egzistuoja nepriklausomai nuo realiai esančio tėvo. Dar vienas Lorenzo Vigaso projektas „Dėžutė“ (La Caja), pasieksiantis žiūrovus kitais metais, turėtų užbaigti šią teminę trilogiją apie tėvo ir sūnaus santykius. Visada įdomu nagrinėti teminių trilogijų atsiradimą režisierių kūrybos kontekste. Pavyzdžiui, jau ne kartą minėtas Pablo Larraínas akcentuoja, kad „Pinocheto trilogija“ nebuvo planuojama nuosekliai, jis tiesiog filmavo apie jam rūpimus dalykus. Tuo tarpu Lorenzo Vigasas nuo pat pradžių galvojo apie tris filmus, kurių pirmasis turėjo būti trumpametražis.

Lorenzo Vigasas, turėdamas neįtikėtinai puikius pagalbininkus, sukūrė žiūrovų atmintyje ilgam įstringantį, paslaptingą, minimalistinį trilerį apie Edipo kompleksą, psichologinius žaidimus bei aukščiausio lygio manipuliaciją, verčiantį susimąstyti apie žmogaus galimą įtaką kitam.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 05, antradienis, 17:15-18:48, Pasaka, MS, Vilnius

Balandžio 05, antradienis, 20:30-22:03, Forum Cinemas Klaipėda, S02, Klaipėda

Balandžio 06, trečiadienis, 18:00-19:33, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai

Balandžio 07, ketvirtadienis, 16:45-18:18, Forum Cinemas Vingis, S10, Vilnius

Balandžio 08, penktadienis, 21:00-22:33, Skalvija, Vilnius

Daugiau seansų galite rasti čia.

Festivalis „Kino pavasaris“

Ketvirtadienio vakarą atidarytas 21-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ šiandien pakvietė į pirmąjį komedijų seansą – žiūrovai pamatė danų juodo humoro filmą „Vyrai ir viščiukai“. Iš viso per ateinančias dvi savaites festivalyje bus rodomos šešios išskirtinės komedijos.

„Pristatau jums komedijų programą. Todėl prašyčiau rimties ir susikaupimo“, – į sausakimšai užpildytą didžiausią Vilniaus kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ salę kreipėsi aktorius Aistis Mickevičius.

Tai nebuvo tik Balandžio 1-osios pokštas – „Kino pavasario“ komedijos yra kitokios nei įprasta matyti Lietuvos kino teatruose. Humoras jose – daug specifiškesnis, o atrinkti filmai suteikia ne tik pramogą, bet yra ir kino meno pavyzdžiai.

Filmus pristatė „Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė, iš kiekvieno komedijų programos filmo išrinkusi atskirus dialogus, kuriuos perskaitė publikai. „Jei nebus juokinga – reiškia, filmas ne jums“, – ironiškai tarė ji.

Komedija, tapusi hitu Danijoje

Programą atidariusi juosta „Vyrai ir viščiukai“ (orig. „Men & Chicken“) pasakoja apie du brolius (vieną iš jų vaidina neatpažįstamai pasikeitęs „Hanibalas“ – Madsas Mikkelsenas), kurie iš mirštančio tėvo sužino, jog šis niekada nebuvo jų tėvas. Broliai išvyksta ieškoti giminės šaknų į atokią salą, kur supranta, kad jų šeimos istorija gerokai sudėtingesnė.

Filmo režisierius Andersas Thomasas Jensenas, Lietuvoje puikiai žinomas už filmą „Adomo obuoliai“, naujoje savo komedijoje supina skandinavišką humorą, genetinius eksperimentus, Darviną ir Bibliją. Danijoje filmas tapo hitu, kurį jau pamatė keli šimtai tūkstančių žiūrovų.

Filmai, sujungiantys skirtingus žanrus

„Vyrai ir viščiukai“ kartu yra ir drama, ir netgi siaubo filmas. Būtent tokias komedijas – laužančias žanrų ribas, priverčiančias ne tik juoktis, bet ir mąstyti, į Lietuvos kino sales atneš „Kino pavasaris“.

Į komedijų programą įtrauktas geriausiu Roterdamo festivalio filmu išrinktas „Radijo svajonės“ („Radio Dreams“), kultinės britų aktorės Maggie Smith („Dauntono abatija“, „Haris Poteris“) naujasis filmas „Dama furgone“ („The Lady in the Van“), anūkės, kuriai reikia pasidaryti abortą ir jos senelės santykius nagrinėjanti „Močiutė“ („Grandma“).

Taip pat komedijų programoje – rusiškus naujamečius filmus parodijuojanti „Ozo šalis“ („The Land of Oz“), Rusijos kino festivalyje „Kinotauras“ apdovanota už geriausią scenarijų ir gavusi Rusijos kino kritikų gildijos prizą. Į programas įtraukas ir „Šneideris prieš Baksą“ („Schneider vs. Bax“): komedija – veiksmo filmas, patiksianti Emilio Vėlyvio filmų gerbėjams.

Komedijų programos filmus žiūrovai galės pamatyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje iki pat festivalio pabaigos balandžio 14 d.

Plačiau apie programą „Komedijos“ čia.

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip giliai esate pasiruošę nerti į svetimas mintis? Tai būtų klausimas, kurio pirmiausia paklausčiau norinčiųjų pamatyti šį filmą.

Dabar apie siužetą. Olivijos ir Seržo gyvenimas verda teatro scenoje. Jie susipažino vaidindami „Ričardą III“, o dabar kartu repetuoja „Žuvėdrą“, „romantišką skrydį“, parašytą Antono Čechovo. Taigi ji – Arkadina, o Seržas – Trigorinas. Olivijos nėštumas tampa aplinkybe, kuri pakeičia poros kasdienybę. Ji, nors ir nėščia, tačiau vaidina iki tol, kol nebegali. Apie tai turėjo būti filmas. Tačiau moteris išgirsta daktaro draudimą. Judėjimas, vaidyba taip pat, anot jo, kelia pavojų vaisiui. Kaip tyčia, trupės vadovas paskelbia apie gastroles Šiaurės Amerikoje. Olivijai jos „nuplaukia“.

34-erių moters gyvenimas apsiverčia. Nebėra „Theatre du Soleil“, žiūrovų ir jų plojimų, aksominių teatro užuolaidų, kostiumų, lėkimo ir pulso. Olivijai reikia išmokti būti vienai tyliuose ir tuščiuose namuose, kur laikas teka lėtai, o svarbiausia – išmokti laikinai pamiršti savo aistrą – vaidybą. Šis lūžis leidžia giliausiai pažinti Oliviją ir pasivaikščioti jos minčių labirintais. Aktorės baimės ir abejonės atsiveria lyg senos žaizdos. Kaip susitaikyti su pasikeitusiu vaidmeniu? Kas ji yra? Ar ji dar galės tęsti karjerą? Filmo režisierių duetas susitelkia į vidinį moters pasaulį, nes, nori ar nenori, Olivijos gyvenimas pasikeičia kur kas stipriau nei jos partnerio, todėl jis lieka nuošalyje. Būsimos motinos garsiai išreiškiamos mintys dera su estetiškai atvaizduota buitimi. Per tai režisierėms pavyksta subtiliai priartėti ir atverti Olivijos pasaulį. Kai kuriems gali atrodyti, kad netgi per daug atvirai ir apnuogintai.

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasaryje“ „Guoba ir Žuvėdra“ priskirtas prie „hibridinių“ filmų, kadangi savo forma jis netelpa į standartinius vaidybinio ir dokumentinio filmo rėmus. Juostoje susimaišo fikcija ir dokumentika – pateikiamas autentiškas aktorių poros gyvenimas, tačiau suklijuotas iš apgalvotų, dažnai stambiu planu nufilmuotų scenų. Teatro aktoriai vaidina savo gyvenimą ir režisierės to neslepia. „O kas jei jūs labiau…“, – pasigirsta vienos iš režisierių kreipimasis iš už kadro. Jis leidžia suprasti, kad filmas yra daugiau nei manote. Pro akis prabėga Olivijos senų vaizdo įrašų ištraukos, teatro repeticijų ir vaidinimų nuotrupos. Tuomet mintyse pradedi nebesuprasti, kas yra tikra, o kas ne. Iš tikrųjų, tai nėra taip svarbu.

Koks filmas apie teatro aktorius be teatro? Pora savuose namuose jaučiasi lyg scenoje – persirengia, įsikūnija į anksčiau atliktas roles, dainuoja ir itališkai, ir prancūziškai, visuose namuose – virtuvėje ar prie tualeto durų. Aktorių dainos, išraiškingi balsai ir šiek tiek pianino garsų sukuria lyrišką ir jausmingą garso takelį, kuris paryškina buitį ir emocijas. Filmą „paskanina“ simboliškos mažos detalės, kurios atskleidžia veikėjos nuotaikas – besisukantis arbatos pakelis, ant stalo dėliojama trupinių eilutė. Vienas iš įstringančių momentų yra tada, kai aktorė žiūri į veidrodį ir pasakoja apie raukšles, kurias jai paliko sukurti vaidmenys – Ana, Dezdemona… Kai žiūrėsite, atkreipkite dėmesį.

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Iš pradžių šį filmą autorės įsivaizdavo skirtingai: Lea Glob norėjo vykti į Braziliją ir filmuoti dokumentiką miške, o Petra Costa norėjo Danijoje kurti filmą apie vietinę aktorę. Rezultatas – „Guoba ir Žuvėdra“ – geografiškai kažkur per vidurį, mat filmavimai vyko Brazilijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje ir Švedijoje.

„Guoba ir žuvėdra“ yra dviejų jaunų kino kūrėjų dueto – brazilės P. Costa ir danės L. Glob – pirmas bendras kūrinys. Kino kūrėjos susipažino 2012-aisiais Tarptautiniame Stokholmo filmų festivalio („CPH:DOX“) talentų vystymo programos dirbtuvių metu. Aktorė ir režisierė P. Costa yra sukūrusi kino festivaliuose sėkmingai pasirodžiusį trumpametražį dokumentinį filmą „Akys“ (Undertow Eyes, 2009) apie savo senelius, o debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu tapo 2012 metais pasirodęs filmas „Elena“. Iki šiol L. Glob režisavo vieną trumpametražį filmą „Susitikimas su mano tėvu Kasperu Hojhatu“ (2011), kuriame ji kamera fiksavo savo pačios tėvo paiešką.

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Grįžtu prie filmo. Kadangi filmo esmė nėra atsakyti į klausimą, ar Olivija sugrįš į darbą ar ne, todėl tai lieka neaišku. Ir gerai. Juk ne apie tai buvo kalbama. Tai rašau tiems, kurie skųstųsi, kad pabaiga lieka neaiški, nes ji tokia nėra. Filmas baigiamas aktoriaus pasirodymu, kuris sumaišė viską, bet išliko nematomas ir jaučiamas.

Kai jau supratote apie ką, negalvokite, kad filmas tik nėščiosiomis. Visapusiškai ir jausmingai perteiktas psichologinis moters portretas ir eksperimentinė forma yra neginčijami šio filmo privalumai. Tačiau sutinku, kad ne kiekvienam gali būti įdomu vaikštinėti po besilaukiančios moters mintis ir kasdienybę. Be blizgesio, makiažo, nepagražintą… Kaip minėjau, filmo autorės Olivijos pasaulį tikrąja to žodžio prasme „apnuogina“. Būtent todėl pradžioje paminėjau klausimą apie gylį. Tam tikrose vietose norėtųsi greitesnės tėkmės, atsibosta tos pačios aktorės dvejonės ir niurzgėjimas. Tarytum klimpstama toje pačioje pelkėje, nors juosta, palyginus, neilga.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 09, šeštadienis, 13:00-14:25, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius

Balandžio 12, antradienis, 17:30-18:55, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius

Nathanas Jurevicius, Fotografė Monika Daužickaitė

Kalbiname lietuvių kilmės australą Nathaną Jurevicius, kuris atvyko į Lietuvą pristatyti naujausio savo animacinio trumpametražio filmo „Virsmas“ Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“.

Gimėte, augote ir gyvenate Australijoje. Kokie giminystės ryšiai Jus sieja su Lietuva?

Mano senelis yra kilęs iš Lietuvos. Jis sutiko mano senelę, kuri yra latvė, antrojo pasaulinio karo metais. Kaip ir daugelis žmonių jie bėgo susiklosčius nepalankiai politinei situacijai. Jie susipažino pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Susituokė ir 1951 m. emigravo į Australiją. Naujuosius namus nusprendė įrengti taip, kaip Lietuvoje.

Važiuodavau ten kiekvieną sekmadienį ir pietaudavau su savo seneliais. Aš nemoku nei latvių, nei lietuvių kalbos, tad kalbėdavau su savo tėčiu. Jis vertėjaudavo tarp manęs, brolio ir senelių. Bet jie mus supažindino su lietuviška kultūra ir papročiais.

Are esate lankęsis Lietuvoje?

Taip, pirmą kartą Lietuvoje buvau prieš maždaug dvejus metus. Vilniaus Dailės Akademijoje vedžiau savaitės trukmės seminarą su paskaitomis ir praktinėmis užduotimis animatoriams. Šiuo metu svečiuojuosi pristatymas filmą „Virsmas“.

Kadras iš filmo „Virsmas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kompiuterinis žaidimas „Baisioji mergaitė“ („Scarygirl“) išgarsino jus visame pasaulyje. Kodėl būtent „Baisioji mergaitė“, kaip kilo mintis sukurti šį personažą?

Šis personažas iš dalies yra apie mano dukrą. Kai gimė mano dukra, mes su žmona galvojome, kad kažkas su ja negerai (viskas buvo gerai). Jai buvo atlikti įvairūs tyrimai ir po to ji atrodė kaip „Baisioji mergaitė“. Taip ir atsirado šis pavadinimas.

Planuojate kurti pilnametražį filmą „Baisioji mergaitė“. Gal galite plačiau papasakoti apie šį projektą?

Taip, šiuo metu vyksta paruošiamieji darbai. Kompanija – „Pasion pictures“, tai Jungtinės Karalystės kompanija, kuri turi savo skyrių ir Australijoje. Projekto prodiuserė yra Sophie Byrne. Jau keletą metų kaip noriu šį filmą sukurti, kol kas vis dar esame pasiruošimo stadijoje ir iki jo pasirodymo praeis dar bent dveji metai.

Jūsų kartu su broliu (Luke Jurevicius) sukurtas projektas vadinasi „Pelėda“. Gal galite plačiau papasakoti apie šį animacinį serialą ir kodėl projekto pavadinimui parinkote lietuvišką žodį?

Iš tikrųjų vienu metu man labai patiko pelėdos ir mane taip pat labai domino lietuvių mitologija. Taigi norėjau sukurti mitologinį pasaulį, kuris sujungtų šiuos du mano pomėgius. Taigi pasiskolinau keletą vardų veikėjams iš tikrų lietuviškų mitologinių personažų. Kai parodžiau šį projektą lietuviams, jie klausinėjo: „Ar tai paremta tikra lietuvių pasaka?“, ir man tekdavo aiškinti, kad visa tai išgalvota, kad tai turėtų būti „nauja“ lietuvių mitologija.

Nathanas Jurevicius, Fotografė Monika Daužickaitė

Kadangi senelis man sekdavo ir skaitydavo pasakas, esu susipažinęs su lietuvių mitologija. Knyga labiau buvo apie baltų mitologija, joje talpinamos lietuvių, latvių ir estų mitologinės istorijos.

Kai kurie elementai mane ypač sužavėjo – dievai, dvasios ir ypatinga reikšmė miškui. Ir aš norėjau sukurti pasaulį, kuriame žmonės ir miško dvasios bendravo/susijungė, kad nugalėtų piktąją karalienę pelėdą „Giltinę“. Aš tiesiog parašiau trumpą istoriją ir mano brolis padėjo sukurti ir surežisuoti animaciją.

Tai dešimties serijų animacija, kartu ir žaidimas.

„Pelėda“ galite pamatyti čia.

Naujausias Jūsų animacinis trumpametražis filmas „Virsmas“ bus parodytas Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“. Ką galite papasakoti apie šį filmą?

„Virsmas“ – tai trumpa istorija apie vaikus. Aš iliustravau grafinę novelę tokiu pačiu pavadinimu, kurią išleido Kanados leidybos kompanija „Koyama press“. Kai buvau Lietuvoje, susipažinau su „OKTA Studio“ ir „PetPunk“ kompanijose dirbančiais žmonės, mes norėjome kažką kartu sukurti. Paminėjau šią grafinę novelę ir nusprendėme sukurti trumpametražį filmą. Su šiuo filmu testavome galimybę dirbti kartu. Tai buvo išties įdomus eksperimentas bandant sudaryti darbo grafiką tarp trijų skirtingų laiko zonų, kuriose yra Lietuva, Kanada ir Australija. Bet, manau, mums puikiai pavyko. Visą filmą kūrėme maždaug apie pusantrų metų.

Kadras iš filmo „Virsmas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Miglė Pelakauskė iš „PetPunk“ padėjo užpildyti paraišką Lietuvos kino centrui, tad gavome šiek tiek lėšų šio projekto įgyvendinimui.

Pačiame filme yra mintys apie žmonių išvaizdą ir yra keletas nuorodų į Lietuvą, pavyzdžiui, yra pavaizduota lietuviška „rožinė“ sriuba – šaltibarščiai.

Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Šiuo metu, žinoma, laukia filmo „Virsmas“ pristatymai. Šį filmą, be Vilniaus, jau atrinko keletas kitų festivalių. Jis bus parodytas Kanadoje ir Australijoje vykstančiuose kino festivaliuose. Tad filmą platinsiu ir pristatinėsiu dar apie metus. Vėliau laukia filmo „Baisioji mergaitė“ darbai.

Filmo seansai:

Balandžio 07, Ketvirtadienis 18:45-20:39, Pasaka, MS, Vilnius

Daugiau seansų galite rasti čia.

Susitikimas su Nathanu Jurevicius

Trumpametražių filmų premjeros
Fotografė Vilija Buivydė

Pirmosiomis „Kino pavasario“ dienomis išskirtinis dėmesys skirtas šiuolaikiniam lietuvių kinui. Penktadienį festivalio žiūrovai buvo kviečiami į „Trumpų lietuvių filmų premjeras“, o šeštadienį vyko „Lietuvių filmų vakaras“, „Studentų filmų konkurso“ pristatymas bei „Lietuvių filmų naktis“. Renginiuose dalyvavo ir po pasaulį pasklidę filmų kūrėjai, vienas jų – animacinio filmo „Virsmas“ režisierius, Kanadoje kuriantis lietuvių kilmės australas Nathanas Jurevicius. Programos sudarytojai kviečia nepraleisti progos pamatyti naujausių lietuvių kino juostų ir dalyvauti susitikimuose su režisieriais.

Šių metų festivalyje netrūks puikių lietuvių kino kūrinių programose: „Raimondo Vabalo retrospektyva“, „Lietuvių filmų premjeros“, „Lietuviai svetur“, „Studentų filmų konkursas“. Trys trumpametražiai filmai dalyvaus tarptautiniame „Trumpame konkurse“, o Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis“ ir Igno Miškinio vaidybinis darbas „Karalių pamaina“ – varžysis konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“.

Penkių trumpametražių filmų premjeros

Filmų kūrėjai ir lietuviško kino gerbėjai penktadienio vakarą praleido žiūrėdami penkis naujai sukurtus trumpametražius filmus iš programos „Lietuvių filmų premjeros“ bei bendraudami su jų autoriais – režisieriais Nathanu Jureviciumi, Jonu Trukanu, Linu Mikuta, Jurgiu Matulevičiumi, Jurgiu Žymančiu ir prodiuserės Jurga Dikčiuvienė, Gabija Siurblytė bei Agnė Adomėne.

Vienas iš pristatytų filmų – bendras Lietuvos ir Kanados kūrybinis darbas animacinis filmas „Virsmas“ („Junction“), kuris pasakoja apie jauniausio genties nario iniciaciją į suaugusių pasaulį. Jos metu veikėjas leidžiasi į spalvingą žygį, turintį apgaubti miestelį pokyčių vėjais. Žymus iliustratorius, grafikas ir šio filmo režisierius Nathanas Jurevicius „Virsmą“ kūrė kartu su broliu Luke Jureviciumi ir lietuviais iš kūrybinės studijos „PetPunk“.

Šiais metais Paryžiaus šiuolaikinio meno centre Pompidou buvo pristatyta vieno garsiausių Lietuvos kino režisierių, gerai žinomo ir už Lietuvos ribų – Šarūno Barto filmų restrospektyva. Pompidou užsakymu, bendradarbiaujant su Arte France Cinéma, renginio proga buvo sukurtas trumpametražis filmas „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ („Sharunas Bartas: Where Am I Now“). Į festivalio „Lietuvių filmų premjeros“ programą įtraukto filmo pristatyti atvyko bendraautoriai – prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir vieni iš penkių režisierių Jurgis Matulevičius bei Jurgis Žymančius. „Režisierius yra žmogus, kurio dėka gimsta filmas. Tad šio filmo režisieriai yra visi, kurie dirbo kartu tam, kad šis filmas atsirastų“, – filmą apibūdino Jurga Dikčiuvienė.

„Kino pavasaryje“ įvyko jau trečio režisieriaus Jono Trukano filmo premjera. Šį kartą buvo pristatyta absurdo komedija apie nuo išnykimo mylimus Vilniaus troleibusus gelbstintį superherojumi – buvusį mechaniką. Anot režisieriaus Jono Trukano, filmą „Žmogus vielabraukis“ („The Trolleybus-Man“) sukurti įkvėpė pamąstymas, jog troleibusai atrodo kaip pasibaigusio laikotarpio simbolis, nesuspėjantys su technologiniais pokyčiais.

Filmo anonsas:

Dokumentinis režisieriaus Lino Mikutos filmas „Pakeleiviai“ („Fellow Travellers“) praėjusiais metais festivalyje pripažintas Geriausiu studentišku filmu. Penktadienį buvo parodytas naujausias režisieriaus darbas – dokumentinis filmas „Šaltos ausys“ („Dead Ears“). Tai pasakojimas apie vienkiemyje gyvenančių skirtingos pasaulėjautos, vienas kito nesuprantančių tėvo ir kurčnebylio sūnaus santykius. Linas Mikuta pristatydamas savo filmą sakė, kad „pas šiuos ypatingus žmones mus atvedė smalsumas pažinti gyvenančiuosius kitaip“.

Filmo anonsas:

Dviejų režisierių, vyro ir žmonos, lietuvės Utrės ir dano Johano Oettingerių lėlinės animacijos filmas „Nuopolis“ („Downfall“), vaizduodamas paskutinę išdidaus erelio kelionę, pasakoja apie gėrio ir blogio susidūrimą, nuopolio ir pakilimo, nusižeminimo ir pasiaukojimo pusiausvyrą. Filmo prodiuserė Agnė Adomėnė džiaugėsi pirmuoju savo prodiusuotu filmu ir prisipažino, kad filmo gamyba buvo pilna netikėtumų ir iššūkių.

Filmas apie grožį ir trapumą – „Ateljė „Rojaus drabužiai“

Šeštadienį „Lietuvių filmų programos pristatymo vakare“ įvyko režisierės Albinos Griniūtės dokumentinio filmo „Ateljė „Rojaus drabužiai“ („Paradise Gows“) premjera, kurioje dalyvavo gausi filmo kūrybinė komanda: pati režisierė, operatorius Saulius Lukoševičius, kompozitorius Pekka Lehti, atvykęs į festivalį iš Suomijos, prodiuseriai Gajane Kalatshjan ir Vygantas Kirejevas.

Meditatyvus ir lėtas filmas leidžia žiūrovui įsijausti į kitokią Suomijos salyne įsikūrusių gyventojų kasdienybę ir būtį. „Juosta nagrinėja grožio, trapumo ir įvairovės temas. Tik nuvažiavusi į salas, supratau, kad noriu, jog filmas būtų nespalvotas. Norėjau užfiksuoti žiemą, tačiau dvejus metus, galima sakyti, jos nebuvo,“ – sakė režisierė A. Griniūtė. Operatorius S. Lukoševičius premjeros metu papasakojo, kad norint išgauti tokį vizualinį filmo efektą lyg būtum „atsidūręs rojuje“, teko perkonstruoti kamerą, kad ji galėtų fiksuoti infraraudonuosius spindulius. „Ateljė „Rojaus drabužiai“ kūrimas užtruko trejus metus ir per tą laiką visa komanda gyveno skirtingose pasaulio šalyse.

Filmo anonsas:

Šeši lietuvių filmai varžysis studentų konkurse

Programa „Studentiškų filmų konkursas“ pristato pradedančių lietuvių kino kūrėjų, studijuojančių Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose, naujus darbus. Šiais metais geriausią programos filmą išrinks nacionalinė žiuri – kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, operatorius Vladas Naudžius ir režisierė Lina Lužytė. Dalis šios programos filmų autorių gyvena ne Lietuvoje, bet atvyko į festivalį. Jungtinėse Amerikos Valstijose kiną studijuojanti režisierė Gabrielė Urbonaitė prieš trejus metus „Kino pavasaryje“ už trumpametražį filmą „Plaukikė“ atsiėmė žiūrovų simpatijų prizą. Naujame vaidybiniame filme „Namo“ („Back“) 22-ejų metų herojė Ieva grįžta į gimtąjį Vilnių po ketverių Holivude praleistų metų. Per pirmąsias viešnagės valandas mergina bando atgaivinti nutrūkusius ryšius su mama, senais draugais ir pasikeitusiu miestu. G. Urbonaitė džiaugėsi, jog filmo premjera įvyko Vilniuje, kur ir buvo filmuojamas „Namo“.

Režisierė Marija Stonytė nuo vaikystės lankydavosi legendinės lietuvių keliautojos Laimos Armalienės organizuojamuose žygiuose ir sutikusi ją po daugelio metų nusprendė užfiksuoti paskutinę moters rengiamą kelionę – trijų dienų stovyklą Ukmergės rajone su jaunaisiais žygeiviais. Dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“ („Mountains to Climb“) klausia, ar įmanomas skirtingų kartų dialogas, ir moko pirmiausia kalnus įveikti savyje.

Į „Studentų filmų konkursą“ pateko keturi debiutiniai jaunų režisierių filmai. Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Karolis Andriulis pristatė drąsų vaidybinį filmą „Paradisa“ apie iš naujo santykius su buvusiu vaikinu, seniai matyta mama ir pačiu savimi permąstantį Adamą. „Man labai svarbu, kad filmą rodome mieste, kur aš patyriau daugelį filme užfiksuotų jausmų. Atrodo, jog „Paradisa“ apėjo visą ciklą ir vėl sugrįžo čia“, – kalbėjo K. Andriulis.

Iš Belgijos atvykusi Giedrė Narušytė Boots papasakojo apie jos režisuotą trumpą animacinį filmą „Šalti šaltiniai“ („Cold Springs“) paremtą Hermano Zudermano „Lietuviškomis apysakomis“. Autentiški iš žiemos gniaužtų besivaduojančio pavasario garsai filmui įrašyti Šaltųjų Šaltinių kaime Lietuvoje. Režisierė pridūrė, jog niekada nėra per vėlu mokytis kino.

Šiuo metu Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijoje, trečiame kurse studijuojanti Simona Ročkutė režisavo įtraukiančios atmosferos filmą „Roneta“. Mokslininkas Robertas (Andrius Kaniava) daug metų beviltiškai bando sugauti signalą iš kitos planetos ir netikėtai vieną dieną sutinka paslaptingą moterį. Režisierė žiūrovams pasiūlė perskaityti Vytauto Ažušilio fantastinį romaną „Roneta“, pagal kurią pastatyta ši juosta.

Jungtinėse Amerikos Valstijose filmuotas Irmos Pužakauskaitės filmas „Rytais“ („The Morning After“) nukelia į rytą po Megan vaikino gimtadienio vakarėlio. Mergina bando padėti vakar svaigalų padauginusiai palūžusiai jaunesnei savo sesei Emai. Aiškinantis, kas įvyko vakarėlio metu, Megan sužino tai, kam nebuvo pasirengusi. Renginyje negalėjusi dalyvauti, nes tą pačią dieną savo debiutinį filmą pristatė Los Andžele, režisierė Irma Pužauskaitė perdavė žinutę žiūrovams vildamasi, jog filmas iškels klausimų, į kuriuos jai pačiai buvo vertinga atsakyti.

Festivalis „Kino pavasaris“ Klaipėdoje
Eglė Sabaliauskaitė

„Kino pavasaris“ pirmą kartą festivalio istorijoje vienu metu pražydo net penkiuose Lietuvos miestuose. Kino šventė, kovo 31 d. iškilmingai prasidėjusi Vilniuje, balandžio 1 d. – Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje, balandžio 3 d. atkeliavo ir į Klaipėdą, kur Klaipėdos dramos teatre, pirmą kartą jo gyvavimo istorijoje, buvo parodytas filmas.

Oficialios festivalio atidarymo juostos „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“) režisierius Benediktas Erlingssonas, aktyviai dalyvaujantis susitikimuose su Vilniaus žiūrovais, nuvyko pasimatyti ir su Kauno bei Klaipėdos publika.

„Viskas dėl šou“ rodomi praėjusio amžiaus cirko vaizdai, kuriuos lydi specialiai filmui sukurta grupės „Sigur Ros“ narių muzika.

Filmo anonsas:

„Kasmet festivalio lankytojų skaičius auga, todėl atsirado poreikis geru kinu dalintis ir su regionų žiūrovais. Džiaugiamės, kad ir kituose Lietuvos miestuose žmonės nori žiūrėti gerą, nepriklausomą, įvairiapusišką kiną. Todėl festivalis „Kino pavasaris“ pirmą kartą vienu metu vyksta ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Kviečiame šių miestų žiūrovus drąsiai eiti į „Kino pavasario“ filmus ir išsirinkti savo mėgstamiausius. Tam mes kruopščiai atrinkome pačius geriausius kino darbus iš viso pasaulio“, – kalbėjo festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

O štai Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas mano, kad rodyti filmus 5 didžiuosiuose miestuose buvo pats teisingiausias „Kino pavasario“ sprendimas. „Galiu pasidžiaugti, kad festivaliui nereikėjo kaip Mozei 40 metų klaidžioti dykuma, kad atrastų tiesą. Užteko 20-ies. Bet kuriuo atveju, tai – istorinis įvykis, su ilga perspektyva į ateitį. Kad prisikviestume „Kino pavasarį“, netgi restauravome Klaipėdos dramos teatrą“, – festivalio atidarymo Klaipėdoje metu juokavo miesto meras.

Festivalis „Kino pavasaris“ Klaipėdoje
Eglė Sabaliauskaitė

Festivalio dovaną lietuvių kino gerbėjams

Vilniaus kino festivalis kviečia kitų miestų žiūrovus į nemokamus naujausio Vytauto V. Landsbergio filmo „Vaineta“ seansus. Tai jautrus dokumentinis pasakojimas apie cerebriniu paralyžiumi sergančią mergaitę, kuri savo mintimis ir emocijomis su pasauliu dalijasi piešdama koja. Vaineta moka džiaugtis gyvenimu, jos pomėgiai nesiskiria nuo bendraamžių – mergaitei patinka leisti laiką kartu su draugais, susirašinėti žinutėmis ar kalbėti „Skype’u“, piešti, juokauti, žaisti futbolą̨ ir skaityti knygas. Režisierius stengiasi istoriją nupiešti šviesiomis spalvomis ir nesiekia žiūrovų gailesčio. Rodos, norima visiems perteikti Vainetos gebėjimą mėgautis kasdieniais ir paprastais dalykais.

Peržiūros vyks:

• balandžio 5 d. 17.45 val. Panevėžyje („Forum Cinemas Babilonas“);
• balandžio 7 d. 17.45 val. Šiauliuose („Forum Cinemas“);
• balandžio 9 d. 11.15 val. Kaune („Forum Cinemas“);
• balandžio 13 d. 17.45 val. Klaipėdoje („Forum Cinemas“).

Filmo anonsas:

Įvairiapusis didžiųjų miestų repertuaras

Visuose „Kino pavasario“ emocijomis dvi savaites gyvensiančiuose miestuose bus rodomi ir „Oskarų“ nominantai“: šešioms statulėlėms nominuota drama „Kerol“ („Carol“), į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas pretenduojantys „Karas“ („A War“) ir „Mustangės“ („Mustang“).

Bus galima išvysti festivalio žiūrovų mėgiamo režisieriaus Jean Marc Vallée („Cafe de Flore“, „Dalaso klubas“) naujausią darbą „Praradimas“ („Demolition“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė žymus aktorius Jake’as Gyllenhaalas.

Taip pat didžiuosiuose miestuose bus rodomas Thomaso Vinterbergo komiška drama „Komuna“ („The Commune“). Ji pasakoja apie intelektualų šeimą, kuri nuosavoje užmiesčio viloje įsteigia komuną, tampančia išbandymu jų pačių santykiams. „Komunos“ pagrindinė aktorė Trine Dyrholm Berlyne pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį.

Visų taip pat laukia vienų populiariausių šių dienų graikų režisierių filmai „Omaras“ („The Lobster“) ir „Ševaljė“ („Chevalier“), naujausia „Adomo obuolių“ autoriaus juodoji komedija „Vyrai ir viščiukai“ („Men & Chicken“), rusų kino grando Aleksandro Sokurovo „Frankofonija“ („Francofonia“), islandų drama „Avinai“ („Rams“), „Auksiniu liūtu“ Venecijos kino festivalyje apdovanota drama „Iš toli“ („From Afar“) ir daugelis kitų emocingų ir spalvingų filmų.

Nebus pamiršti ir mažieji žiūrovai bei jų tėveliai. Jų lauks išskirtinės animacijos ir muzikos filmas „Berniukas ir pasaulis“ („Boy & The World“, rež. Alê Abreu).

Eksperimentų savo darbe nevengiantis virtuvės mitų griovėjas, kulinaras Alfas Ivanauskas drauge su „Kino pavasario“ komanda keliaus po Lietuvą pristatynėdami filmą „Noma – mano ideali audra“ („Noma My Perfect Storm“, rež. Pierre Deschamps). Tai dokumentinis pasakojimas apie vieną įtakingiausių pasaulio virtuvės šefų René Redzepi ir jo vadovaujamą restoraną „Noma“, kuris net keturis kartus buvo išrinktas geriausiu pasaulyje.

Viso filmų repertuarą rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras

Festivalis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje tęsis iki balandžio 14-osios. Bilietus į festivalio filmus ir renginius galima įsigyti festivalio tinklalapyje „Kinopavasaris.lt“ arba kino teatrų kasose.

Kadras iš filmo „Didybės kapinės“
Šaltinis – strandreleasing.com

Sena, praėjusių epochų ženklais pažymėta kaimo mokykla, virtusi ligonine, skendi ramybėje. Per plačius pravirus patrūnijusio medžio langus sunkiasi aplink tvyranti žaluma. Gamtos garsai maišosi su tyliu pacientų – ramiai miegančių jaunuolių – kvėpavimu, prislopintais slaugių ir lankytojų balsais bei nenuilstančiai besisukančiais ventiliatoriais.  Šie jaunuoliai – kareiviai, užklupti keisto sutrikimo, panardinusio juos į letargišką sapno būseną. Niekas nežino ir nepanašu, kad labai stengtųsi išsiaiškinti, kas jiems nutiko. Jų gydymas apsiriboja šviesos terapija. Pulsuojančios, besimainančios, šviesos skulptūras primenančios lempos nėra skirtos jiems pažadinti – tik pasaldinti jų miegą, sukelti gražesnius sapnus. Tarp savanorės slaugės Džen (Jenjira Pongpas) ir retkarčiais prabundančio bei vėl užmiegančio Itto (Banlop Lomnoi) užsimezga artimas ryšys.

Trumpai nupasakoti Apichatpongo Weerasethakulo (dar žinomo tiesiog kaip Džo) filmo siužetą, tolygu nepasakyti nieko apie patį filmą. Tailando kino režisieriaus ir vaizdo menininko kuriamas kinas yra pernelyg stipriai nutolęs nuo tradicinio naratyvinio kinematografinio pasakojimo šablonų. Jo neįmanoma vertinti vadovėlinėmis pasakojimo tęstinumo, veikėjų motyvacijos, psichologinių portretų įtaigumo ir panašiomis kategorijomis. Tai kinas gryniausia savo forma – vaizdų kalba, neapibūdinama ir neperteikiama žodžiais. Jungiant skirtingus kadrus pinamas netiesioginių asociacijų tinklas, žaidimas šviesa, spalvomis, garsu atidų žiūrovą įtraukia į alternatyvią tikrovę, į kurią galima panirti kone fiziškai.

Kadras iš filmo „Didybės kapinės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Apichatpongo Weerasethakulo kinas – labai asmeniškas kinas. Jame regime biografijos, jo unikalaus istorinio, kultūrinio, socialinio konteksto įspaudus. Baigęs architektūros studijas Tailande režisierius domėjosi budizmo religija, kiek vėliau Čikagos meno instituto mokykloje studijavo eksperimentinį kiną. Jo filmuose juntama Amerikos avangardinio kino meno įtaka, kino istorijos išmanymas – stilius paženklintas žaidimu forma, jam būdingas konceptualumas, fikciją ir dokumentininį žvilgsnį skiriančių ribų užčiuopimas. Tačiau visa tai nėra savitiksliai formalūs žaidimai, žongliravimas idėjomis dėl pačių idėjų. Įtakos, kitų kino kūrinių citatos šiuose filmuose transformuojamos, perleidžiamos per autentiškos asmeninės patirties filtrą, suliejamos su turtingo kultūrinio konteksto padiktuotais kodais ir klodais.

„Didybės kapinėse“ (Cemetery of Splendor, 2015), kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, dera, atrodo, sunkiai suderinami elementai. Tai paradoksų ir kontrastų kupinas kino pasaulis. Jame taupios, santūrios meninės raiškos priemonės – ilgi, statiški kadrai, kartais dvelktelintys sterilumu – perteikia gilias, poetiškas metaforas. Į kasdienybės erdvę natūraliai įsilieja mistiniai, mitologinės sąmonė sukurti elementai. Štai prie užkandžiaujančios Džen prisėda kasdieniais drabužiais vilkinčios Ežero šventyklos deivės, kurioms ne per seniausiai moteris paaukojo stiklinių gyvūnų skulptūrėles ir lyg niekur nieko praneša, jog kareiviai nepabus. Džen šiek tiek nustemba, bet nupasakodama kolegėms susitikimą šalia, atrodytų, esminės informacijos apie pacientų likimą, nepamiršta paminėti, jog deivių nuostabi oda ir jos net be makiažo atrodė puikiai. O į mistinius potyrius, savo ruožtu, veržiasi buitiškumas, žemiškumas – per mediumą bendraujantys su miegančiais kareiviais artimieji teiraujasi, kokio aštrumo sriubą jiems pagaminti ar kokios spalvos plytelėmis iškloti remontuojamą virtuvę.

Kadras iš filmo „Didybės kapinės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Didybės kapinėse“  itin ryškūs paraleliai egzistuojančių skirtingų tikrovių, atsikartojančio laiko motyvai. Miegantys kariai, kaip paaiškėja, savo sapnuose kovoja prieš tūkstantmečius gyvenusių karalių, ant kurių kadaise stovėjusių rūmų griuvėsių stovi mokykla, mūšiuose. Cikliškas ne tik individualaus žmogaus gyvenimas – istorijai irgi būdingas atsikartojimas, nuolat daromos tos pačios klaidos.

Filme žaidžiama ir kategorijomis matoma-nematoma. Filmo pradžioje Džen eina per ligoninę, kadaise buvusią jos klase ir prisimena, „mato“, kur stovėjo jos suolas, kaip žvelgdama pro langą stebėdavo gražuolį mokytoją. Vienu metu ji ir ten, ir čia. Filmo pabaigoje Ittas „vedžioja“ ją po parko vietoje kadaise stovėjusius karalių rūmus. Jie abu vienu metu yra ir kartu, ir atskirai, nuolat kalbėdamiesi pereina iš vienos tikrovės į kitą. Aktyvuodamas žiūrovo vaizduotę, genialiai paprastai režisierius primena ir apie iliuzinę kino meno prigimtį.

„Mielasis, ar aš vienintelė čia nemieganti?“ – tamsoje, kone postapokaliptinėje, nykstančiais praėjusių dienų artefaktais paženklintoje erdvėje, lyg paskutinysis gyvas žmogus klausia Džen. Atrodo ji telefonu kalba su vyru, tačiau greitai suvokiame, jog tai pokalbis su savimi. „Didybės kapinėse“  kino akis vis apsistoja ties skirtingais aplinkos objektais fiksuodama, čiuopdama laiką.  Matome kasdieniškus šiuolaikiško miesto vaizdus.  Žmonės sportuoja parke, vaikai eina į modernią mokyklą. Bet ligoninės teritorija nubarstyta buvusio laiko ženklais. Iškalbingos ir alegorinės skulptūros parke – du sėdintys apsikabinę žmonės, o greta – jų pozą atkartojanti apsikabinusių skeletų pora. Mirtis ir gyvenimas, praeitis ir dabartis, sapnas ir realybė čia visada šalia.

Kadras iš filmo „Didybės kapinės“
Šaltinis – thelittle.org

Apichatpongo Weerasethakulo filmai enigmatiški, bet nėra nepasiduodantys interpretacijai. Nevengiama juose ir Ezopo kalba pridengtos politinio šalies režimo kritikos. Miegantys kariai, kovojantys praėjusių epochų mūšiuose, paralelinių tikrovių vaizdiniai nurodo į skausmingas režisieriaus gimtosios šalies istorines traumas ir šiuolaikines politines realijas.  Tiesa, daugybės subtilių niuansų (spalvos, turinčios užkoduotą politinę žinutę, lyg atsitiktinai fone kabantys skirtingų laikotarpių diktatorių portretai, prieš filmo peržiūrą kino salėje atsistoję žmonės, laukiantys šalies himno, kuris taip ir nesuskamba) gerai nesusipažinęs su Tailando kultūra žiūrovas veikiausiai net nepastebės. Režisierius dėl to galvos per daug nesuka, jis, kurdamas filmus visų pirma sau, publikai palieka plačią interpretacijų erdvę ir jokiu būdu neprimeta vieno teisingo filmo „skaitymo“ būdo.

Visgi „Didybės kapinių“ kontekste tenka kalbėti ne tiek apie kritiką, kiek apie liūdną refleksiją, skausmingą susitaikymą su beviltiška situacija. Tarptautinio pripažinimo sulaukusio, Kanų ir Venecijos kino festivaliuose pristatytų ir aukščiausiai apdovanojimais įvertintų filmų kūrėjo darbai gimtojoje šalyje neišvengė cenzūros. „Didybės kapinių“ Tailando publika neišvys. Šįkart tai ne Nacionalinio Tailando kino cenzūros biuro, o paties Apichatpongo Weerasethakulo sprendimas.  Bylų, paremtų lèse-majesté įstatymu, draudžiančiu bet kokią monarchijos kritiką ir galinčiu užtraukti net keliolikos metų laisvės atėmimo bausmę itin padaugėjo po paskutiniųjų karinių perversmų, o civiliai žmonės dažnai be aiškaus motyvo teisiami karo teismuose. Tokiame politinio nestabilumo kontekste režisierius tiesiog nusprendė nerizikuoti. Vis dažniau duodamuose interviu jis užsimena apie neišvengiamai artėjantį atsisveikinimą su savo šalimi, kurioje neliko kūrybinės laisvės.

Šio atsisveikinimo melancholija persmelktas visas režisieriaus gimtajame Khonkeno mieste filmuotas darbas. „Manau, kad sapnuoju, norėčiau atsibusti“, – taria Džen Itui. Jis pataria plačiai atmerkti akis. Paskutiniame epizode regime Džen ant suolelio, priešais iškasinėtą lauką, kuriame kamuolį spardo vaikai. Jos išplėstos akys žvelgia į tuštumą.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

balandžio 06, Trečiadienis 20:30-22:32 Romuva, Kaunas

balandžio 06, Trečiadienis 21:45-23:47 Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

balandžio 07, Ketvirtadienis  14:30-16:32 Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

balandžio 09, Šeštadienis 17:00-19:02 Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

balandžio 11, Pirmadienis 21:15-23:17 Skalvija, Vilnius

balandžio 12, Antradienis 15:15-17:17 Pasaka, MS, Vilnius

balandžio 14, Ketvirtadienis 18:00-20:02 Romuva, Kaunas

balandžio 14, Ketvirtadienis 18:00-20:02 Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Savanoriai Vingyje
Tautvydo Stuko nuotrauka

Vakar, užsukę į kino teatrą „Forum Cinemas Vingis“, galėjote sutikti info centre besidarbuojančią „Kino pavasario“ direktorę Vidą Ramaškienę, o prie įėjimų į sales bilietus tikrinantį programos sudarytoją Edviną Pukštą ir kitus komandos narius, atliekančius savanoriams įprastus darbus. Taip festivalis paminėjo Savanorių dieną, atiduodamas nepamainomiems pagalbininkams pagarbą ir leisdamas tą dieną jiems ilsėtis, žiūrėti filmus ir švęsti.

Nuo šių metų kiekvienais metais bus minima oficiali „Kino pavasario“ Savanorių diena. Šiemet 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose vykstančiame festivalyje savanoriauja maždaug 300 žmonių. Tarp jų – ne tik atvykę iš Rumunijos, Gruzijos ir Ispanijos jaunuoliai, bet ir vyresnio amžiaus savanoriai, susibūrę į savanorių klubą.

„Mumyse visuose yra savanorystės genas, tiesiog reikia nebijoti juo apsikrėsti ir leisti jam vešėti“, – sakė senjorų-savanorių klubo narė Bernadeta Lukošiūtė, TV žiūrovams pažįstama kaip Teta Beta.

Savanorių dieną buvo galima sutikti ir drauge su „Kino pavasario“ komanda savanoriams gelbstinčius žinomus pramogų pasaulio žmones. Savanorių ambasadoriais šiemet tapo aktoriai Aistė Diržiūtė, Sandra Daukšaitė–Petrulienė, Ramūnas Šimukauskas, sporto komentatorius ir TV laidų vedėjas Robertas Petrauskas. Jie taip pat kvietė rinkti žiūroviškiausią filmą, bendravo su žiūrovams informacijos centre, suleidinėjo žmones į kino sales.

Vida Ramaškienė ir Edvinas Pukšta
Tautvydo Stuko nuotrauka

„Savanoris yra tas, kuris nori gauti šiek tiek daugiau nei duoda gyvenimas. Jei man reikėtų darbuotojo, eičiau į studentų atstovybę, nes ten esantys jauni žmonės yra ieškantys. Jie turi sukaupę daug darbdaviui reikalingos informacijos. Jūs, savanoriai, esate Lietuvos ateitis“, – apie savanorystės privalumus  kalbėjo žymus lenktynininkas Benediktas Vanagas. Jis savanoriams, kol festivalio komanda atliko jų darbus, pasakojo apie lyderystę, profesijos pasirinkimą, motyvaciją, pasiruošimą Dakaro raliui ir atsakinėjo į užduodamus klausimus.

Padėkos savanoriams dieną vainikavo linksmas vakarėlis „Kino pavasario“ savanorių būstine tapusiame bare „Kas Kas“.

Pokalbiuose festivalio „LRT studijoje“ – ir savanorystės tema

Savanorių dienos proga per TV kanalą „LRT Kultūra“ parodytas pokalbis, įvykęs „Kino pavasaryje“ įrengtoje „LRT studijoje“. Tai trečioji laida, kurioje Jolanta Kryževičienė kalbino savanorių ambasadorius A. Diržiūtę ir R. Petrauską bei senjorę savanorę B. Lukošiūtę.

Laidos apie savanorystę įrašą galite rasti čia:

„LRT studijoje“ festivalio metu įvyko pokalbiai su festivalio svečiais: režisieriais Benediktu Erlingssonu („Viskas dėl šou“) ir Abbasu Fahdeliu („Namai“) bei filmo „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979–1989)“ herojumi, postpank kultūros ekspertu Marku Reederiu.

Aistė Diržiūtė
Tautvydo Stuko nuotrauka

Festivalio istorijoje pirmą kartą surengtas muzikinių klipų konkursas „Kažkas atsitiko“ tapo kito pokalbio tema. Ją drauge su muzikinių klipų režisieriumi Justu Ramanausku bei dainininke Jurga Šeduikyte narpliojo Karolis Vyšniauskas.

Filmavimai vyksta „Forum Cinemas Vingis“ 5 a. 16 val. Transliacijos – per „LRT Kultūrą“ darbo dienomis 22 val., iki balandžio 14 d.

BŪSIMŲ POKALBIŲ TEMOS, FILMAVIMAI IR TRANSLIACIJOS (kaip žiūrovai, dalyvauti gali visi norintys):

• balandžio 7 d. RELIGIJOS ĮTAKA VISUOMENĖJE. Moderuoja – Algirdas Acus. Dalyvauja – filmo „Apostatas“ aktorius Alvaro Ogalla. Tranliacija – balandžio 8 d.
• balandžio 10 d. – LIETUVOS KINO INDUSTRIJA. Moderuoja – Raminta Jonykaitė. Dalyvauja – filmo „Karalių pamaina“ režisierius Ignas Miškinis. Transliacija – balandžio 11 d.
• balandžio 11 d. – DIKTATŪROS REFLEKSIJA VISUOMENĖJE. Moderuoja – Karolis Kaupinis. Dalyvauja – filmo „Čia visad šviečia saulė“ operatorė Aleksandra Ivanova. Tranliacija – balandžio 12 d.
• balandžio 13 d. POSTSOCIALISTINIŲ ŠALIŲ KINO TENDENCIJOS. Moderuoja – Santa Lingevičiūtė. Dalyvauja: Berlyno kino festivalio vienas iš programos sudarytojų Nikolajus Nikitinas ir kitų užsienio festivalių atstovai, kino kritikai. Transliacija – balandžio 14 d.

Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienas labiausiai intriguojančių programos filmų – „Aš, Olga Hepnarova“ (Já, Olga Hepnarová, 2016). Tai 1973 metų Čekijos tragedijos istorija. Dvidešimt kelerių Olga, vienišė sunkvežimio vairuotoja, teigia esanti gyvuliškumo ir patyčių auka, besirenkanti kerštą, o ne savižudybę. Todėl ji suvažinėja kelias dešimtis pėsčiųjų, iš jų mirtinai – aštuonis. Vėliau ji nuteisiama mirties bausme.

Filmas nufilmuotas gražiais, juodai baltais statiškais kadrais su aliuzijomis į Godardą ir Čekų Naujosios bangos kiną. Pirmiau nei juos, ne kinomanai pastebės chaotiškumą, kuris kyla dėl pakankamai trumpų, su mažai dialogų scenų, tarp kurių nėra daug aiškių jungčių. Tai nėra trukdis ir leidžia pastebėti, jog „Aš, Olga Hepnarova“ yra šiek tiek apie visas istorijos šakeles, bet nė karto apie šaknis.

Žiūrint neapleidžia jausmas, jog labiau patyręs režisierius su šia sunkia ir nevienareikšme istorija būtų susitvarkęs profesionaliau. Tomašas Weinrebis ir Petras Kazdas drąsūs dėl bandymo pasakoti, tačiau daro tai saugiausiai įmanomu būdu. Žiūrovui pateikiamos nedidelės Olgos gyvenimo dalys, kurių metu, nors ir visuomet sėlinama šalia pagrindinės veikėjo peties, Olgos personažas lieka neatskleistas.

Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kas yra Olga – psichinį sutrikimą turintis žmogus ar patyčių auka? Pasirinkus vieną iš variantų, įmanoma pasikapstyti gilesnėje problematikoje, kaip psichinė sveikata ir jos vertinimas (tiek instituciniu lygmeniu, tiek visuomenės nuomonės), arba patyčių pasekmės (dėl prastų bendravimo įgūdžių ar seksualinės orientacijos, ar kitų kitoniškumo apraiškų). Paminimas ir smurtas šeimoje, kuris taip ir lieka „kaboti“ Olgos pasąmonėje – auditorijai nepaaiškinama, ar toks buvo, ar Olga jį išsigalvojo, tad ši istorijos detalė nėra paveiki.

Gaila, jog neįtikėtino potencialo filmas liks ties neblogo, bet vidutiniško kūrinio riba.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Balandžio 06, Trečiadienis, 19:30-21:15, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 11, Pirmadienis, 18:15-20:18, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius
Balandžio 13, Trečiadienis, 21:15-23:18, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Kadras iš filmo „Valpurgijos naktis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Lenkiška „Valpurgijos naktis“ (Noc Walpurgii, 2015). Ką veikti siūloma šią paskutinę balandžio naktį? Vaidinti, vaidinti, vaidinti. Tai filmas apie vaidybą – ne tik profesinę jos pusę, bet ir likusias gyvenimo kaukes. Žurnalistas aplanko operos primadoną – bando paimti interviu ir užtrunka visa naktį, kol jie abu drauge suvaidina savo vaidmenis ir atskleidžia tikruosius kėslus.

Filme – tik dviejų veikėjų pokalbis (ir vaidyba); veiksmas vyksta vienoje ankštoje erdvėje; viskas juodai balta. Sudarytos sąlygos žiovuliui, bet jis neatsiranda. Filmas toks greitas, vikrus ir šmaikštus, jog kartais visko per daug. Vaidyba – įvairių žanrų: čia ir romantiškas šokis, ir trilerio grasinimas ginklu, ir siaubą kelianti klaustrofobiška aplinka, įsipinančios istorinės, karinės detalės, kurios pasakojamos čapliniška maniera. Miksas žavingas, bet pernelyg kontrastuojantis su ilgainiui vis aiškesnę formą įgaunančia pagrindine filmo istorijos linija.

Ši tragikomiškai atsispindi ironiškam žanrų kratinyje – filmas pasiekia aukštumą. Gal čia vertėjo sustoti…? Toliau dramatizmo vis daugiau ir daugiau, kol jis tampa nebeaprėpiamas ir nebesuprantamas. Dėl to filmo pabaiga verčia suglumti – ar tai nepasisekęs kičas, ar dar vienas ironiškas mostas vaidybos ir dramos pusėn? Bet kuriuo atveju, netradicinė ir emocinga juosta yra viena tų sėkmingai reprezentuojančių „Kino pavasario“ šūkį („Emocijų pavasaris“) ir turėtų rasti savo žiūrovą.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
BALANDŽIO 10, SEKMADIENIS, 17:45-19:18, Pasaka, MS, Vilnius
BALANDŽIO 11, PIRMADIENIS, 17:15-18:48, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius
BALANDŽIO 12, ANTRADIENIS, 18:45-20:18, Skalvija, Vilnius
BALANDŽIO 13, TREČIADIENIS, 21:30-23:03, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

Kadras iš filmo „Filmas apie šeimą“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kitas čekų pasiūlytas kūrinys programoje – „Filmas Apie Šeimą“ (Rodinny Film, 2015). Pavadinimas neapgauna – filmo siužetas sukasi aplink šeimos ir jos dviejų vaikų gyvenimus, nepamirštant ir pasirodančio dėdės bei, žinoma, šeimos šuns. Vyras ir žmona iškeliauja plaukioti į Indonezijos salynus, o paauglys ir jo vyresnė sesuo lieka namuose.

Sutrikusi komunikacija bei jos pokyčiai – viena iš svarbesnių filmo temų. Tiek dėl tėvų-vaikų santykio, tiek dėl bendravimo sunkumų tiesiogine prasme: tėvai su vaikais kalbasi „Skype“ programa, kuri, dėl netikėtų aplinkybių, vėliau padėti nebegalės. Režisieriui svarbus technologijų ir žmonių santykių ryšys – jau pirmas filmo kadras pradedamas nuo nedidelio TV ekrano automobilyje, o filmo eigoje prie ekranų prilips visi – siekiantys susisiekti su už tūkstančių kilometrų esančiais, pasitelkę ekranus bandantys atsitraukti nuo stovinčiųjų už kelių žingsnių bei kitos variacijos, kurių kol kas nesinori atskleisti.

Paauglių gyvenimas – geriausiai pavykusi filmo dalis. Natūraliai skambantys dialogai ir veiksmai, santykis su tėvais bei draugais – viskas atskleista puikiai, nepamirštant palikti intrigos. Likę šeimos nariai iš antraplanio vaidmens į pirmąjį įstumiami antrojoje filmo pusėje ir filmo ritmas sutrinka. Pakinta dinamika, tikslai, atsiranda visiškai nauja dramatinė linija. Sunku pasakyti, ar tai pasiteisina, tačiau bent jau praplečiama žiūrovų amplitudė. Šeimos filmas – patraukli alternatyva šeimos filmui, nors kai kurie žiūrovai galėtų pasigesti išbaigtumo.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Balandžio 08, Penktadienis, 18:30-20:05, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 11, Pirmadienis, 22:00-23:35, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 13, Trečiadienis, 19:00-20:53, Pasaka, DS, Vilnius

Kadras iš filmo „Troškulys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kitas „Nauja Europa – Nauji vardai“ dalyvis – bulgarų „Troškulys“ (Jajda, 2015), kuriame pasakojama apie dviejų žmonių bei jų paauglio sūnaus gyvenimą sausringoje kalnų dykynėje. Tėvas verčia sūnų sportuoti – nubėgti reikiamą kilometražą. Sūnui tą daryti sekasi tingiai ir nerangiai – ir vis tiek sėkmingiau nei pačiam filmui, kuris nuo kokybiškos juostos atsilieka maratono atstumu.

Šiuolaikinės standartinės kino juostos ABC – režisieriaus stilius ir būtis: elementorius  rankose tvirtai laikomas nuo pat filmo pradžios. Panašus jausmas apima žiūrint studentų etiudus – tik tie etiudai, koncentruoti į vieną darbelį ir jo aiškų išpildymą. Jei trumpos studentų užduotys žadina tik dėstytojų dėmesį, kodėl pusantros valandos bandymas turėtų kankinti pilnas žiūrovų sales?

Filmo istorija, tiesa, visai įdomi. Na, smalsu, ar užsimegs koks netikėtas romanas; ar atvykusi keistuolė mergaitė iškrės dar vieną psichopatišką pokštą; galų gale – ar šeimai pavyks surasti trūkstamą vandens (kaip pragyvenimo ir išgyvenimo) šaltinį. Pasakojimas lyg ir įtikinantis, o paskutinė filmo scena netgi atrodo neįtikėtinai kokybiškai (arba tiesiog visos režisūrinės pajėgos buvo skirtos tik jai), tačiau neatperka pusantros valandos trunkančio vadovėlinio pasakojimo būdo, su visais įmanomais pabaksnojimais į šonus ir akis.

P.S. Šio filmo seansų, palyginus su kitais, tikrai nemažai. Vis tik kino troškulį geriau malšinti kuo kitu, mat „Troškulys“ jį ne padidintų, o pribaigtų iki nebegalėjimo nukėblinti į kitą seansą.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Baladžio 07, Ketvirtadienis, 21:15-22:45, Pasaka, MS, Vilnius
Balandžio 08, Penktadienis, 14:15-15:45, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 10, Sekmadienis, 15:45-17:15, Skalvija, Vilnius
Balandžio 11, Pirmadienis, 17:30-19:18, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 12, Antradienis, 18:15-20:03, Forum Cinemas Kaunas, S02, Kaunas
Balandžio 13, Trečiadienis, 16:45-18:33, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 14, Ketvirtadienis, 13:15-15:03, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

Kadras iš filmo „Drėgmė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Dar vienas aplenktinas filmas – „Drėgmė“ (Vlažnost, 2016). Suklusti privalo vaikštantieji į kiną, kurie ieško šio bei to daugiau nei kasdienės bėdos, apipintos abstrakčių frazių. „Drėgmė“ nepasiūlo nieko daugiau, nieko naujo.

Pagrindinio veikėjo Petero savaitė sunki: dingsta meilužį turinti žmona, darbe pilna įtartinų sandorių, nuovargis verčia griebtis svaigalų. Užklupusios nelaimės pateikiamos bėdojimo ir gilių (kaip mokinių kalbėjimo įskaitos temų) minčių fone: režisierius siūlo galvoti apie susvetimėjimą, persidirbimą, niekinga šiuolaikinę visuomenę ir taip toliau. Bėda, jog juostos įgyvendinimas nuvalkiotas ir neįdomus. Pagrindinis veikėjas rodomos ir kenčiantis, ir suglumęs, tačiau jo sutikti demonai aplenkia žiūrovą – apie Petarą žinoma per mažai. Taip, kaip jam žmonės yra svetimi, taip ir jis svetimas auditorijai.

Vertėtų nepamiršti, jog „Drėgmė“ – Serbijos kinas, ir iš jo dabartinio konteksto kiek iškrenta, nėra tipinė ir atpažįstama juosta savo turiniu. Vis tik ne serbų auditorijai „Drėgmė“ gali judinti atminties kerteles, atpažįstant lyg ir savo bei bičiulių skudurus, lyg ir jau matytas kitas trisdešimt kino juostų.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Balandžio 08, Penktadienis, 20:45-22:38, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 10, Sekmadienis, 21:15-23:26, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 12, Antradienis, 21:15-23:26, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Markas Reederis
Fotografė Monika Daužickaitė

„Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“ – tai muzikos, meno ir chaoso, tvyrojusio laukiniame Vakarų Berlyne 9-ame dešimtmetį, išraiška. XXI-asis „Kino pavasaris“ siūlo dokumentinį filmą maištingos sielos žiūrovui. Susidedantis iš niekur nenaudotos vaizdo medžiagos, fotografijų ir interviu, filmas nukelia į naktinį bohemišką vakarų Berlyną, kuriame susiduriame su Nicku Cave`u, „New Order“, „Joy Division“. Tai laikotarpis, kai tebestovėjo siena, skirianti vakarų ir rytų Berlyną, vakarų Europą nuo Sovietų Sąjungos.

Tai buvo savita realybė. O po šį nepaprastą nostalgiją keliantį vaizdinį mus vedžioja muzikos prodiuseris Markas Reederis. 1978 m. iš Mančesterio persikėlęs į vakarų Berlyną jis taip ir liko ištikimas šiam miestui. Markas Reederis buvo Vokietijos elektroninės šokių muzikos ženklo „MFS“ įkūrėjas ir savininkas. Jo karjera tęsiasi tris dešimtmečius ir per tą laikotarpį jis nemažai prisidėjo prie Vokietijos elektroninės muzikos scenos plėtojimo. Apie Berlyną, muziką, rytus bei vakarus ir kalbame su Marku Reederiu.

Kodėl buvo sukurtas filmas apie 9-ojo dešimtmečio Berlyną?

Idėja buvo sukurti filmą, kuris rodytų kitą Berlyno muzikinės kultūros pusę. Ne tik parodyti Nena „99 Red Balloons“ ar panašius dalykus. Norėjome šiek tiek atskleisti, kas slypėjo už to – avangardo sceną, į kurią mes buvome įsitraukę, kuri nesulaukė jokio pripažinimo 9-ajame dešimtmetyje. Pogrindyje, suprantama, ji buvo žinoma, tačiau viešajai auditorijai ne.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Aš pažįstu žmonių šių dienų Berlyne, kurie net nežino, kad tai egzistavo. Pamatę šį filmą, jie patyrė tam tikrą šoką, nes jie visą gyvenimą gyveno vakarų Berlyne ir net neįsivaizdavo, kad šalia jų dėjosi tokie dalykai. Filmo idėja buvo parodyti šią sceną, atskleisti, ką mes darėme ir kokius sumanymus turėjome. Ši scena buvo žingsnis į 10-tą dešimtmetį, į techno muziką, nes viską, ką mes išmokome įsitraukę į įvairias veiklas 9-ajame dešimtmetyje, mes panaudojome 10-to dešimtmečio muzikinio pamato kūrimui.

Daugumai žmonių, kurie gyveno 9-ajame dešimtmetyje, tie laikai kelia nostalgiją. Taigi jie turėjo galimybę prisiminti, kaip Berlynas atrodė tada ir kas buvo užmiršta, nes visa tai buvo uždažyta ir išvalyta. Man asmeniškai svarbiausias filmo aspektas yra tai, kad jis įkvepia jaunus žmones, suteikia jauniems žmonėms galimybę suvokti, kaip mes tada gyvenome, kaip darėme dalykus.

Markas Reederis
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Mes neturėjome interneto, mobiliųjų telefonų, finansų, mes niekada negalvojome, kad muziką ar meną galima kurti dėl pinigų. Mes visa tai darėme, nes norėjome išreikšti save, darėme dalykus, nes norėjome išvaikyti nuobodulį. Tuo metu, jei turėjai idėją, eidavai pas rėmėją, ar į klubą, į barą ir sakydavai: „Aš noriu atlikti kūrinį scenoje“, ir jie niekada nieko neklausinėdavo, neabejojo tuo, ką tu darysi. Jie atsakydavo: „Taip, žinoma“, jie visiškai pasitikėdavo tavimi. Jie visiškai nežinojo, ar tai bus gerai ar blogai, ar tai bus beprotiška, jie tiesiog suteikdavo galimybę. Šiandien taip niekada negalėtų būti. Šiame procese slypi per daug rizikos ir rėmėjai nori žinoti, kiek bus žmonių, kaip bus viešinamas renginys ir panašiai.

Kodėl jūs išvykote į Berlyną ir gyvenate ten iki dabar?

Man Berlynas atrodė įdomus. Niekas nieko nežinojo apie Berlyną. Žinojau, kad Davidas Bowie ten įrašė tris savo albumus. Be to, Lou Reedo albumo pavadinimas buvo „Berlin“ (1973), tačiau aš išsiaiškinau, kad jis niekada nesilankė Berlyne. Man patiko idėja, kad šis miestas buvo visiškai nežinoma vieta. Klausinėjau žmonių apie jį, o manęs klausė: „Ko tau ten reikia?“. Kuo daugiau man draugai kalbėjo, tuo man patrauklesnis darėsi Berlynas. „Ko tau į Berlyną? Tai nėra labai graži vieta, joje pilna kariuomenės“, – sakydavo jie.

Ir aš klausiau savęs, kodėl Davidas Bowie ten nuvyko, jei tai buvo tokia baisi vieta. Kai Davidas Bowie išleido albumą „Low“, jis buvo tamsus ir niūrus, bet „Heroes“ nebuvo nei tamsus, nei niūrus, jis skambėjo taip, lyg Berlynas būtų labai įdomi vieta.

Bandžiau skaityti apie Berlyną, tačiau labai nebuvo ko. Man tiesiog buvo įdomu, ir pagalvojau, kad reikia nuvykti ir pamatyti pačiam, susidaryti savo asmeninę nuomonę. Nuvykęs pamačiau, kokia tai beprotiška vieta. Ir tai nebuvo vien vakarų Berlynas, kuris buvo įdomus. Tai buvo ir rytų Berlynas, kuris buvo atsiskyręs nuo pasaulio, kuris buvo kitoje sienos pusėje. Pabuvęs dvi dienas vakarų Berlyne, nuvykau į rytų Berlyną. Ši patirtis buvo kaip mokslinės fantastikos filme, jaučiausi nublokštas į alternatyvią realybę. Visi tie komunistai, jie atrodė kaip aš, bet tuo pat metu buvo kitokie.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tai atrodė kaip kelionė laiku atgal, ir mane tai taip sužavėjo, kad norėjau sužinoti kuo daugiau apie rytų Europą. Tai, kad man pavyko pažinti žmones iš rytų Europos, rytų Berlyno, tarp jų susirasti draugų – tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš likau Berlyne. Todėl, kad turėjau galimybę padėti draugams iš rytų, galėjau jiems nuolatos perduoti naują muziką. Jaučiausi, lyg tai būtų tam tikra mano gyvenimo misija. Ir ne tik padėti gyvenantiems rytų Berlyne, bet ir Čekoslovakijoje bei Vengrijoje.

Ką reiškia gyventi vakarų Berlyne 9-tame dešimtmetį? Ką galėtumėte pasakyti šių dienų jaunimui, kuris sako, kad labai norėtų gyventi tais laikais?

Jie turi suprasti, kad tuo metu turėjome anglies virykles, kurios iš tiesų net neveikė, daugumoje butų nebuvo centrinio šildymo – 99 procentų butų neturėjo centrinio šildymo, tualetai buvo lauke, jokių dušų. Tai tik dalis to, kas buvo kasdienis gyvenimas vakarų Berlyne.

Nuėjus į barą ar klubą buvo šilta bei ten sutikdavai draugų. Taigi visą naktį praleisdavai ten. Ir jei neatsikeldavai, tarkime, prieš 18 valandą, prieš tai, kai uždarydavo parduotuves, neturėdavai jokios anglies ar ko valgyti ir gerti, nes visos parduotuvės buvo uždaromos 18 valandą. Taigi jei praleidai tą momentą, nes visą naktį linksminaisi klubuose, turėdavai ištverti visą naktį bandydamas sušilti ir iškęsti alkį. Todėl vartodavome metamfetaminą, dėl kurio netekdavome apetito, bet jis suteikdavo energijos visai likusiai nakčiai.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Štai toks buvo vakarų Berlynas. Tai buvo labai sunkus laikas, tačiau kartu ir įdomus. Kadangi tai išgyvendavai kiekvieną dieną, nepastebėdavai šios kasdienybės, tai normalu, ir tik kai pažvelgi atgal, praėjus 30 metų, tada suvoki: „O Dieve, kaip mums tai pavyko, kaip mes išgyvenome?“ Mes neturėjome mobiliųjų, turėjome tik stacionarius telefonus namie ir, jei kas nors skambindavo, turėdavai būti namie. Ir tai buvo visiškai normalu.

Ar jūs laimingas, kad pasilikote Berlyne?

Taip, man čia patinka, man patinka Berlynas. Tai mano namai. Berlynas tapo mano namais ir jaučiuosi čia saugiai ir patogiai.

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadangi minėjote, kad jus domino rytų Europa, šalys iš buvusios Sovietų Sąjungos, kokį įspūdį jums sudaro Vilnius?

Matau čia tam tikrus dalykus, kurie man primena tuos laikus, nors ir nesilankiau Lietuvoje, kai ji buvo Sovietų Sąjungos dalis. Todėl, kad tai nebuvo leidžiama. Čia matau kai kurias gatves, kuriose yra  tam tikras apšvietimas, kuris sukuria savitą atmosferą, labai primenančią 9-tą dešimtmetį. Aš net nufotografavau vieną gatvę, kuria ėjau. Joje nebuvo jokių automobilių, tiktai apšvietimas. Tai labai priminė 1980-uosius rytų Europoje.

Tačiau per tuos metus nuo nepriklausomybės atgavimo matau Lietuvoje tam tikrus pokyčius, pagerėjusią gyvenimo kokybę. Taip, matau ir Sovietų Sąjungos elementus. Manau, kad neturėtumėte to prarasti, neturėtumėte to išnaikinti iš žmonių sąmonės. Turėtumėte išlaikyti tam tikrą sovietinės okupacijos atsiminimą. Ne per daug. Bet taip, kad žmonės neužmirštų, nes tai veikė jūsų tautos vystymąsi. Tai, kad jūs nepriklausomybę paskelbėte anksčiausiai iš visų Sovietų Sąjungos sudėtyje esančių šalių, buvo labai svarbus momentas Sovietų Sąjungos ir jūsų istorijoje.

Ačiū už pokalbį.

Filmo anonsas:

Kokio filmo herojumi norėtum tapti? Pavasariškiausias filmas? Pirmasis „Kino pavasaryje“ matymas filmas? Ką atsakė KINFO kalbinti festivalio žiūrovai?

Kadras iš filmo „Šuns širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Avangardo meistrė ir eksperimentinio meno atstovė Laurie Anderson, pradėjusi karjerą prieš keturis dešimtmečius, iki šiol meno pasaulyje laikoma išskirtine asmenybe. Ne veltui: po bene trisdešimt metų pertraukos pristačiusi asmeninį dokumentinį filmą „Šuns širdis“ („Heart of a Dog“, 2015), kuriame persipina gyvenimo ir mirties temos, menininkė filosofiškai moko liūdėti neliūdint.

L. Anderson turi asmeninį gilų ryšį su muzika: jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ne tik kurianti, bet ir atliekanti elektroninę muziką, ji išleido septynis studijinius albumus. Skambesys, o dar tiksliau – menininkės vokalas, filme užima ypač svarbią vietą. Skvarbus ir meditacinis pasakojimas L. Anderson lūpomis, įgarsinantis pačios menininkės filmuotus vaizdus, ramina ir leidžia patirti dvasinę kelionę per jos pačios gyvenimą.

Siurrealistiniu sapnu prasidedanti atsiminimų istorija į centrą iškelia jos numylėtinę žiurkinę terjerę Lulabel, kurios išgyvenimai paraleliai susijiemi su žmonių išgyvenimais. Po 9/11 Niujorko įvykių L. Anderson savo kaimynų akyse pastebėjo baimę – tokią pat, kokią išvydo savo kalytės akyse kelionėje po Kalifornijos gamtą. Išvykoje Lulabel pasijautė nesaugi, kuomet suvokė, jog paukščiai taikosi ją užpulti – ta baimė joje išliko visą laiką. Taip metaforiškai parodoma, jog išgyventas stiprus jausmas pakeičia, ir žvilgsnis – ar tai būtų šuns, ar žmogaus – niekada nebūna toks, kaip ankščiau. Nesaugumo ir baimės tema vystoma viso filmo metu, dažnai ji aiškinama pasitelkiant ir politinį JAV kontekstą. Režisierė kalba apie milžinišką renkamos informacijos srautą, visišką žmonių gyvenimo fiksavimą, kuris įgauna prasmę tik įvykus nelaimei.

L. Anderson dalinasi visu Lulabel gyvenimu: komiškai užfiksuotuose asmeniniuose vaizduose, kuriuose jau nuo senatvės apakusi Lulabel groja pianinu ar piešia letenėlėmis, atsiskleidžia lengvas ir ironiškas L. Anderson žvilgsnis į gyvenimą. Tą nesunku pajusti ir tuomet, kai Laurie kalba ir apie pačios Lulabel mirtį.

Kadras iš filmo „Šuns širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filme gausu aliuzijų į Tibeto budizmą, režisierės asmeninių dvasinių mokytojų ir kitų iškilių asmenybių citatų ir pamokymų. Lengvas mirties suvokimas ir sąmoningas vidinis leidimas ją priimti padeda suprasti, koks paprastas yra pasaulis, ir tik patys žmonės, tiksliau – jų ego, viską apsunkina. Režisierė dalinasi asmeniniais susidūrimais su mirtimi: šuns, draugo, motinos. Nors tragizmo juose gausu, L. Anderson kalba apie tai, kaip reikia viską priimti be skausmo, be jo tiesioginio išgyvenimo. Mirus Lulabel, L. Anderson šunį suvokia patekus į budistinę bardo būseną – 49 dienų laikotarpį, kuomet sąmonė egzistuoja terpėje tarp mirties ir gimimo naujoje tapatybėje. Tai režisierei padėjo Lulabel praradimą išgyventi ne kančiose ar liūdesy (kaip yra įprasta šių dienų vakarietiškoje kultūroje), tačiau atsiduodant kūrybai ir natūraliai priimant gyvenimo lemtį.

Dažni režisierės prisiminimai apie vaikystę „įžemina“ ir tarsi atsveria poetinį ir filosofinį filmo pagrindą. Gilūs atsiminimai ir patirtys apie pačią save, prisipažinimas apie tolimą asmeninį ryšį su motiną parodo, jog kančios paliečia kiekvieną žmogų ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip tai mus keičia, ką mums tai duoda ar atima. Neužmegztas artimas ryšys su motina paaiškina L. Anderson motinišką ir itin gilų jausmą pačiai Lulabel.

Tarsi segmentais suskirstytame fime, kurio ašyje atsidūrė Lulabel gyvenimas prieš ir po mirties, režisierė sugebėjo atverti intymiausius savo gyvenimo išgyvenimus ir prisiminimus. Melancholiška, ne retai ir niūri filmo atmosfera visgi leidžia liūdnuose dalykuose pamatyti šviesą. Tibeto budizmo ir asmeninės patirties prisotinta išmintimi režisierė parodo, jog jausmai, situacijos, įvykiai kartojasi. Ji skatina suvokti gyvenimo nepastovumą ir susitaikyti su praradimais bei to sukeltu skausmu. Turbūt neatstitiktinai šis filmas ir yra skirtas jos buvusiam vyrui, muzikantui ir menininkui Lou Reed‘ui (1942 – 2013).

Domantė Juknonytė

Vaidotas Visockas rekomenduoja nepraleisti 5 festivalio „Kino pavasaris“ filmų, kuriuos verta pamatyti didžiajame ekrane:

Kadras iš filmo „Ponas Gaga“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šis filmas yra apie Ohadą Nahariną, vieną iš žymiausių šiuolaikinių choreografų. Lietuviškas pavadinimas „Ponas Gaga“, kaip ir anglų kalba skambinantis „Mr. Gaga“, nurodo į šokio genijaus sukurtą gydančią šokio judesių kalbą „Gaga“. Tai – speciali technika, kurią choreografas sukūrė po nugaros traumos, padedanti iš naujo atrasti savo kūną, jo lankstumą, atverianti jusles ir vaizduotę.

Iš Izraelio kilęs šokio guru išugdė ne vieną talentą, tarp jų ir Tel Avivo Batshevos šokio trupę. Praėjusiais metais Lietuvoje viešėjo jaunesnės kartos O. Naharino vadovaujama šokėjų trupė „Batsheva Ensemble“ ir parodė įvairius šokio genijaus kurtus spektaklius sujungiantį „Decadance“.

Filme apie O. Nahariną pasakojama nuo pat jo mažų dienų kibuce (angl. kibbutz), kolektyvinės žemdirbystės ūkyje Izraelyje iki šiandienos, kai jis pristato šokio spektaklį „Last Work“ ir nežino, ar tai paskutinis jo kūrinys ar ne. Vidinis gyvūnas, užgimęs ūkyje besisukiojant tarp vištų, šokdina šokio meistrą visą jo gyvenimą.

22-jų atlikęs karinę tarnybą, jis išvyko į Niujorką, kur profesionaliai šokti mokėsi prestižinėje Juilliard mokykloje, o vėliau Niujorko baleto mokykloje. Pašokęs žymiose trupėse, jis savarankiškai suburia tarptautinę šokėjų komandą ir jai kuria choreografiją, kol vieną dieną jis gauna pasiūlymą vykti namo ir vadovauti Batsheva šokėjams.

Kadras iš filmo „Ponas Gaga“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Niujorke niekad nesijautęs lyg namie, jis išvyksta. Ten jis pradeda dirbti su tuo metu jau 25-erius metus skaičiuojančiu kolektyvu „Batsheva“. Režisierius rodo, jog 63-jų metų šokėjo ir choreografo gyvenime buvo visko, tačiau pasibaigus filmui susidaro įspūdis, jog O. Nahariną visąlaik lydėjo sėkmė, o vieninteliai, kuriems yra sunku, yra jo šokėjai.

Filmo autorius T. Heymannas – dokumentinių filmų kūrėjas. Nuo 2000-ųjų iki šiol jis yra sukūręs 10 pilnametražių dokumentinių filmų. Su filmo herojumi jis susipažino prieš daugiau nei 20 metų dirbdamas padavėju kavinėje.

Ne vienerius metus T. Heymannas laukė O. Naharino sutikimo. Galų gale jį gavęs, nuo 2006-ųjų režisierius su kamera pradėjo „sekti“ Ohadą. Per tą laiką su juo aplankė 7-ias šalis. „Septynerius metus po vieną ar dvi dienas per savaitę aš praleisdavau su jais (O. Naharinu ir šokėjais – aut. past.), neskaičiuojant redagavimo valandų studijoje“, – prieš trejus metus viename interviu pasakojo režisierius.

Filmas ne tik kad pareikalavo daug laiko, tačiau jo kūrimą apsunkino pats O. Naharinas, kuris, anot režisieriaus, kartais perimdavo jo vaidmenį ir viską reguliuodavo. Filmo kūrėjas, žinodamas jo sunkų charakterį, turėjo su tuo susitaikyti, nes priešingu atveju jų bendradarbiavimas galėjo baigtis.

Kadras iš filmo „Ponas Gaga“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Ponas Gaga“ nėra vienintelis T. Heymanno darbas, susijęs su žymiuoju choreografu. Kino kūrėjas dokumentiniame filme „Neryšku“ („Out of Focus“, 2007) įamžino penkias dienas Niujorke, kai choreografas statė žymųjį spektaklį „Decadance“ kartu su „Cedar Lake Contemporary Ballet“.

Aštuonerius metus užtrukęs filmo „Ponas Gaga“ kūrimas, mano galva, davė vaisių. Dėl ilgą laiką trukusio filmavimo kino kūrėjui pavyksta visapusiškai perteikti ne tik šokio genijaus biografiją, bet ir leisti suprasti choreografo charakterį, pamatyti kaip jis dirba ir bendrauja su kitais šokėjais ar antrąja žmona.

Autorius nepasakoja paviršutiniškos istorijos, o pateikia ją detaliai. Ją pasakoja pats choreografas ir kiti susiję žmonės, tačiau „kalbančios galvos“ neerzina – jų yra tiek, kiek reikia. Visa tai palydi ritmiški garsai ir nuostabūs judesiai. Režisieriaus balso filme nėra. Žemą ir malonų ausiai choreografo kalbėjimą juostoje iliustruoja įspūdingos pasirodymų ištraukos, kurios tematiškai atitinka tai, apie ką tuo metu kalbama. Šalia to juostoje naudojami archyviniai kadrai, iškalbingi repeticijų fragmentai, kolegų, draugų ir šeimos narių pasakojimai.

Medžiagos rinkimu filmui rūpinosi specialiai pasamdyti penki žmonės. Tokiu būdu filmas atskleidžia pilną paveikslą, o ne fragmentišką dėlionę, kur kai kurie faktai neatitinka tikrovės. Pats O. Naharinas filme pasakoja, kad vienoje spaudos konferencijoje sukūrė melagingą istoriją apie tai, kad šokti pradėjo dėl jaunesnio brolio… Viena, ko kai kurie gali pasigesti filme, yra gydanti judesių kalba „Gaga“. Jos filme nedaug ir tik pačioje pabaigoje.

Koks yra legendinis choreografas? Reiklus, ekscentriškas, kūrybiškas, charizmatiškas, turintis humoro jausmą… Toks yra ir šis filmas. Net ir nieko nežinantys apie O. Nahariną po filmo seanso, esu tikra, kad ims juo žavėtis, nes jis yra nepakartojamas.

Filmo anonsas:

Filmą galite pamatyti:

Balandžio 11, pirmadienis, 17:00-18:40, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Manto Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ premjera
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Penktadienio vakarą festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko kultūros antropologo ir dokumentinio kino kūrėjo Manto Kvedaravičiaus naujausio filmo „Mariupolis“ premjera. Renginį savo dalyvavimu pagerbė, pirmą kartą festivalyje apsilankiusi, „Kino pavasario“ globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Filmo pasaulinė premjera įvyko šių metų Berlyno kino festivalyje, jo konkursinėje programoje „Panorama“, o štai praėjusį savaitgalį „Mariupolis“ buvo parodytas ilgiausias Azijos kino festivalio tradicijas turinčiame tarptautiniame Honkongo kino festivalyje, jo konkursinėje dokumentinių filmų programoje. „Kino pavasaryje“ M. Kvedaravičiaus filmas taip pat varžosi konkurse, jis įtrauktas į programą „Baltijos žvilgsnis“.

Kvedaravičius tarptautinės kino bendruomenės dėmesį atkreipė 2011 m., kuomet pristatė savo pirmąjį dokumentinį filmą apie karo sugriautą Čečėniją, joje be žinios dingusius žmones „Barzakh“. Filmas buvo gausiai apdovanotas tarptautiniuose kino festivaliuose: Berlyno kino festivalyje pelnė Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri prizą, valstybinį Suomijos kino meistrystės apdovanojimą. „Barzakh“ festivalyje „Kino pavasaris“ pripažintas geriausiu lietuvišku debiutu, pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias dokumentinis filmas.

Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Šį kartą kino režisierius fiksuoja industrinio Ukrainos uostamiesčio Mariupolis, kuriame kažkada buvo įsikūrę graikai, gyventojų kasdienybę. Žmonės gyvena nuolatiniu karo laukimu, neišvengiamai keičiančiu miestą. Filmą-esė „Mariupolis“ režisierius dedikavo miesto poetams ir batsiuviams.

Berlyno kino festivalyje „Mariupolis“ buvo nominuotas tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ apdovanojimui.

„Kino pavasario“ žiūrovai turės dar vieną galimybę išvysti šią juostą balandžio 13 d., trečiadienį, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Lietuvos kino teatruose filmas pasirodys gegužės mėnesį.

Po premjeros režisierius M. Kvedaravičius atsakė į filosofo, rašytojo Kristupo Saboliaus ir žiūrovų klausimus.

Ar tai yra politinis kinas?

Režisierius Jeanas-Lucas Godardas yra pasakęs, kad kėdė, ant kurios aš sėdžiu yra politiška. Be abejo, bet kokia meno forma automatiškai patenka į politinių manipuliacijų sistemą. Taip, tai yra politinis kinas, nes tam tikra prasme nėra nieko už politikos ribų. Mano filmas galbūt yra bandymas kalbėti apie ideologijas ir diskursus, kurie padaro mus tuo, kuo esame, ir kurie įrašo mus į nacionalizmo, religijos ar meno rūšių tarpą.

„Mariupolis“ tiesiogiai susijęs su graikiška kultūra ir jos šaknimis mūsų kultūroje.

Graikiškumas yra ypatinga sąvoka, su kuria reikia elgtis labai atsargiai. Tuo pačiu „Mariupolyje“ yra bandymas kalbėti apie politinį sambūvį, kuriame gyvename ir kurį vadiname demokratija. Ši santvarka turi tam tikrą geneologiją ir istoriškumą, dėl to įdomu, kokias naujas formas tai įgauna.

Filmas „Mariupolis“ atsirado kuriant kitą, dar nepasirodžiusią juostą pavadinimu „Stasis“. Kaip tai nutiko?

Epizodas buvo filmuojamas kitam filmui, bet kažkuriuo metu tapo aišku, jog tai atskiras ir savarankiškas filmas. Be abejo, bus sugrįžimų į Mariupolį kituose filmuose.

Ar daug nufilmuotos medžiagos neįtraukėte į filmą?

Taip, daug. Neįtraukėme maždaug 298-ių nufilmuotų valandų.

Pristatydamas filmą minėjote, jog čia tikriausiai paskutinė galimybė pamatyti šią filmo versiją. Gal galite paaiškinti kodėl?

Filmas kurtas labai intensyviai, todėl yra nemažai dalių, prie kurių dar reikėtų padirbėti. Greičiausiai vėliau išvysite kitą filmo versiją.

Filme daug stambių planų. Kodėl Jums buvo svarbu iš taip arti vaizduoti žmogų?

Šiame filme mane domino žmogaus kūnas ir erdvė. Žmogaus kūno detalizavimas.

Kaip Jums pavyko užfiksuoti taip natūraliai ir organiškai prieš kamerą besielgiančius filmo herojus?

„Mariupolį“ filmavome pavasarį maždaug pusantro mėnesio. Filmavome trise – du operatoriai ir aš. Kartais filmuodavome kartu, kartais atskirai, tose lokacijose, kurias kiekvienas geriausiai pažinome. Kažkas filmavo žveją, kažkas kareivius, kažkas repeticijas. Be abejo, stengėmės kuo daugiau laiko praleisti su žmonėmis. Tą laiką pagreitino karas ir muzika. Kai sprogsta bombos ir sviediniai, nėra laiko kada žiūrėti į kamerą, taip pat kaip ir nėra laiko galvoti, ar gražiai sugrojai. Tuomet kamera nebėra tokia svarbi, kaip galėtų atrodyti.

[See image gallery at kinfo.lt]

„Kino pavasario“ informacija