Festivalis „Kino pavasaris“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Festivalio „Kino pavasaris“ metu bus galima ne tik išvysti filmų, bet ir išsamiau sužinoti apie autorių teisių naujoves skaitmeninėje rinkoje. Balandžio 8 d. Vilniuje rengiama konferencija „Kūrybinės industrijos bendroje Europos Sąjungos skaitmeninėje rinkoje“ skirta šios srities profesionalams ir visiems, kam aktualios autorių teisės skaitmeniniame pasaulyje.

Skaitmeninių technologijų dėka šiandien kūrybinis turinys gaminamas, platinamas ir naudojamas kitaip negu anksčiau, todėl iškilo poreikis tam pritaikyti ES autorių teisių taisykles. Apie tai bus kalbama konferencijoje, kurią organizuoja UAB „Europos Kinas“ kartu su partneriais Europos Parlamento Informacijos biuru Lietuvoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino pavasaris“.

Renginio dalyviai išgirs apie Europos skaitmeninės rinkos tikslus, uždavinius ir poveikį kūrybinėms industrijoms, taip pat numatomus ES intelektinės nuosavybės teisės pasikeitimus. Šią temą pristatys specialiai atvyksianti Europos Komisijos Ryšių tinklų, turinio ir technologijų skyriaus atstovė Vita Juknė.

Pranešimą apie autorių teisių modernizavimą Lietuvoje skaitys LR Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Autorių teisių skyriaus vedėja Nijolė Janina Matulevičienė. Advokatų kontoros SORAINEN partnerė Renata Beržanskienė nagrinės autorių teisių, prekių ženklų ir domenų vardų probleminius aspektus po skaitmeninės revoliucijos, o Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos pirmininkė Vytautė Ladigaitė–Balčiūnienė pristatys kovos su piratavimu temą. Diskusijos metu dalyviai turės progą pasidalinti savo nuomonėmis ir įžvalgomis.

Konferencija vyks balandžio 8 d. 10–14 val. Europos namų konferencijų salėje, Gedimino pr. 16, Vilniuje (įėjimas iš Vilniaus g.). Registruotis čia: http://kinopavasaris.lt/lt/registracija-autoriniu-teisiu-konferencija

Paskutinė registracijos diena – balandžio 5 d.

Programos „Meistrai“ pristatymas
Tautvydo Stuko nuotrauka

Kitą savaitę prasidėsiantis festivalis „Kino pavasaris“ pristatė brandžiausią programą „Meistrai“ . Šiemet joje – 12 išskirtinių autorinio kino darbų iš viso pasaulio. Aleksandras Sokurovas, Apichatpongas Weerasethakulas, Toddas Haynesas, Hong Sang-soo, Lavas Diazas, Jerzy Skolimowskis – tik dalis kino genijų, kurių naujausius filmus bus galima pamatyti festivalyje.  Programą atidarė įtempto siužeto Čilės režisieriaus Pablo Larraino drama „Klubas“ („The Club“).

„Netrukus „Kino pavasaris“ tęsis visus metus: įvertintus ir pripažintus praėjusių metų festivalio filmus bus galima rasti „Teo“ išmaniosios televizijos video nuomoje. O pasibaigus „Kino pavasariui“ – čia bus galima pamatyti ir šių metų filmus. Nepaisant to, pirkite bilietus, mėgaukitės geru kinu didžiajame ekrane, o jei neužteks vietų, galėsite išsinuomoti norimą filmą minėtoje virtualioje erdvėje“, – kalbėjo ilgamečių programos „Meistrai“ partnerių „Teo“ ir „Omnitel“ vadovas Kęstutis Šliužas.

Audrius Solominas
Tautvydo Stuko nuotrauka

Renginio metu savo meistriškumą pademonstravo ir „Kino pavasario“ fotografas Audrius Solominas. Praėjusiais metais jis drauge su festivalio atstovais lankėsi Kanų festivalyje ir tapo pirmuoju profesionaliu fotografu iš Lietuvos, dirbusiu ant raudono Kanų kilimo. Iš ten parsivežtos nuotraukos, kuriose galima pamatyti Xavier Dolaną, Marion Cotillard, Cate Blanchett, Šarūną Bartą ir kitus žinomus kino pasaulio veidus, virto paroda. A. Solominas ją pristatė programos „Meistrai“ atidarymo vakarą. Paroda viso festivalio metu kabės kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ 5-ojo aukšto bare.

„Meistrų“ atidarymo filmas „Klubas“ pasakoja apie pajūrio miestelyje gyvenančius kunigus, kurių ramią kasdienybę sudrumsčiama naujoko atvykimas. Po truputį pradeda aiškėti, kodėl jie gyvena lyg tremtyje bei kokias praeities nuodėmes slepia. Kompromituojantis filmas 2015 m. Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“.

Festivalio meno vadovė Santa Lingevičiūtė žiūrovams linki nepraleisti šio filmo, nes tai išties žymaus režisieriaus, kurio Holivudas neseniai paprašė perstatyti legendinį filmą „Žmogus su randu“, darbas – bažnyčios satyra, sukurta dostojevskiška „Nusikaltimo ir bausmės“ tematika.

S. Lingevičiūtės teigimu, P. Larrainas šioje dramoje nieko nesmerkia ir nieko neteisina, tiesiog atskleidžia dažnai savo galia besinaudojančios Bažnyčios melo voratinklį. „Jei popiežius naudojasi „Netflixu“, jo favoritų sąraše šio filmo tikrai nėra“, – pristatydama „Klubą“ šmaikštavo festivalio meno vadovė.

Režisierių sukurti šį filmą įkvėpė laikraštyje pamatyta gražaus ir itin tvarkingo namo nuotrauka, kuriame gyveno nusidėję kunigai. Vienas jų buvo iš šalies dėl gandų apie vaikų išnaudojimą dingęs čilietis.

Filmo anonsas:

Šių metų programa „Meistrai“ išties įspūdinga – joje „Kino pavasario“ istorijoje ilgiausias filmą bei pirmą kartą į festivalį atkeliavusi juosta iš Kurdistano. 8 valandas trunkanti kino odisėja po Filipinų istoriją, literatūrą ir mitologiją Lavo Diazo filme „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ („Lullaby to the Sorrowful Mysteries“) kino mylėtojams taps ir išbandymu, ir nepamirštamu kinematografiniu potyriu. Ištikimiems festivalio lankytojams pažįstamas režisierius Bahmanas Ghobadi filme „Vėliava be valstybės“ („Flag without a Country“) dviem portretais – Irake įsikūrusioje kurdų pabėgelių stovykloje gyvenančios dainininkės Helly Luv ir piloto Narimano – atskleis skaudų šalies ir tautos likimą.

Programos „Meistrai“ pristatymas
Tautvydo Stuko nuotrauka

Ne vienas šių metų programos „Meistrai“ filmas metaforiškai nagrinėja šiuolaikinės visuomenės problemas, kurioms įtaką turėjo istoriniai įvykiai bei kultūriniai, ekonominiai, socialiniai, politiniai pokyčiai. 8 skirtingos istorijos kuria bendrą lenkų kino meistro Jerzy Skolimowkio filmo „11 minučių“ („11 Minutes“) idėją; tie patys personažai pasirodantys skirtingais metais, trijų dalių Jia Zhang-Ke juostoje „Kalnai gali pasislinkti“ („Mountains May Depart“), pasakoja kaip keičiasi Kinijos šeimų tarpusavio santykiai; tikrą imtynininkų žmogžudystės istoriją į ekraną perkelia meksikietis Arturas Ripsteinas groteskiškoje dramoje „Pilka gatvė“ („Bleak Street“); praeitis maišosi su dabartimi, o sapnai su realybe tailandiečio Apichatpongo Weerasethakulo juostoje „Didingos kapinės“ („Cemetery of Splendor“), kurios centre – paslaptinga miego liga sergantys kareiviai; rusų režisierius Aleksandras Sokurovas naujausiame savo darbe „Frankofonija“ („Francofonia“) nagrinėja meno ir galios santykius; britas Terence‘as Daviesas ekranizuoja romaną „Saulėlydžio giesmė“ („Sunset Song“), aprašantį XX a. pradžios gyvenimą Šiaurės Škotijoje.

Uždraustos meilės istorijas pasakos trys programos filmai: amerikiečio režisieriaus Toddo Hayneso jaudinanti drama „Kerol“ („Carol“) – apie dviejų skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių moterų meilę 5-ojo dešimtmečio Niujorke; subtili kino kūrėjo iš iš Pietų Korėjos Hong Sang-soo juosta „Tada blogai, dabar gerai“ („Right Now, Wrong Then“), 2015 m. Lokarno kino festivalyje iškovojusi pagrindinį prizą, vaizduoja tarp netikėtai susitikusių jaunos tapytojos ir garsaus režisieriaus užgimstančius jausmus; prancūzo Claude’o Leloucho dramoje „Vienas plius viena“ („Un plus une“) Indijoje susitikę kino kompozitorius Antuanas ir Prancūzijos ambasadoriaus žmona Ana leidžiasi į piligriminę kelionę, kurioje palengva taps vis artimesni.

Programą „Meistrai“ pristato režisierius Ignas Jonynas:

Įsigyti bilietus į programos„Meistrai“ filmus galite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=563

Kauno kino centrą „Romuva“ perpildę žiūrovai
Deimantės Piraitytės nuotrauka

Pirmadienį, kovo 21 d., Kaune buvo rodomas specialus „Kino pavasario“ seansas. Kauno kino centrą „Romuva“ perpildę žiūrovai išvydo praeitais metais festivalyje didelių simpatijų sulaukusią komediją „Nulis motyvacijos“ („Zero motivation“, rež. Talya Lavie). Nemokamas filmo seansas buvo dedikuotas visos Lietuvos savanorių organizacijoms ir jų nariams.

Pagerbtos savanorių organizacijos

Po dviejų savaičių prasidedantis „Kino pavasaris“ savanorystei rodo ypatingą dėmesį. Specialaus seanso metu, buvo pagerbti savanoriškų organizacijų atstovai – Lietuvos Caritas bei Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekyba žmonėmis aukoms“ nariai,  labdaros ir paramos fondo moterims „Frida“ atstovės, emocinės paramos tarnyba „Jaunimo Linija“, viena seniausių jaunimo organizacijų Lietuvoje „AC Patria“,  paliatyvios medicinos centro savanoriai „Vita Digna“,  gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ atstovai ir  savanorystės programos vaikams „Didysis Draugas“ nariai.

„Savanorystė yra geriausias būdas susipažinti su veikla, kuri domina, ir išbandyti save, prisiimant didelę dalį atsakomybės ir naštos. Šįvakar noriu padėkoti visiems savanoriams, už tai, ką darote“, – sakė „Kino pavasario“ savanorių ambasadorius Kaune, Ramūnas Šimukausas.

Festivalio savanorių ambasadorių gretas Kaune taip pat papildė Sandra Daukšaitė ir Andrius Žiurauskas. „Kino pavasario“ renginių metu, savanorių ambasadoriai dalinsis patirtimi apie savanorystę, kvies prie jos prisijungti, o prieš filmų seansus pakeis festivalio savanorius.

Kauno kino centrą „Romuva“ perpildę žiūrovai
Deimantės Piraitytės nuotrauka

Komedijos centre – dvi karininkės

Filmas pasakoja apie merginas, susiduriančias su nuobodžiomis užduotimis darbe, besivaržančias dėl vaikinų dėmesio ir svajojančias apie gyvenimą Tel Avive. Iš pažiūros kasdieniškas jaunų izraeliečių problemas režisierė Talya Lavie perkelia į armijos administrciją, kur merginos atlieka karinę tarnybą.

Ironijos ir nebanalaus humoro kupina juosta „Nulis motyvacijos“ 2014 m. tapo lankomiausių Izraelio filmu. Komedija sulaukė didelio pasisekimo ir Lietuvoje. 20-ojo „Kino pavasario“ metu „Nulis motyvacijos“ buvo viena lankomiausių festivalio juostų.

21-asis „Kino pavasaris“ Kaune prasidės balandžio 1 d. Dvi savaites vyksiančios kino šventės metu Kauniečiai ir miesto svečiai galės išvysti 90 seansų. „Forum Cinemas“ ir „Romuvos“ kino teatruose vyksiančio „Kino pavasario“ metu bus rodomos geriausios ir kruopščiai atrinktos festivalio juostos.

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/5322-viskas-del-sou

konferencija Meeting Point – Vilnius

„Kino pavasario“ paskutinėmis dienomis, balandžio 12–14 d., vyks 7-oji kino industrijos konferencija „Meeting Point – Vilnius“. Šių metų programos akcentai – dėmesys bendradarbiavimui su Lenkija, specialūs seminarai prodiuseriams, kino festivalių simpoziumas ir jau tradicija tapusi būsimų filmų projektų pristatymo sesija. Konferencijoje filmų gamybos ir festivalių rėmimo patirtimi dalinsis žymūs užsienio kino industrijos profesionalai iš Lenkijos, Izraelio, Kanados ir Ispanijos. 

„Meeting Point – Vilnius“ – tai Lietuvos kino industrijos „akseleratorius“, jau septintus metus siekiantis ne tik prisidėti prie Lietuvos kino industrijos vystymosi ir tobulėjimo, bet ir padedantis naujiems Lietuvos bei Rytų Europos šalių filmų kūrėjams skintis kelią tarptautinėje kino arenoje.

Dėmesys kino projektų sėkmei

Šiemet konferencijoje ypatingas dėmesys bus skiriamas bendradarbiavimui su kaimynine šalimi Lenkija. Vis didėjantis bendrų projektų tarp Lietuvos ir Lenkijos skaičius paskatino diskusijas apie projektų ateitį. Todėl iš šios šalies į konferenciją atvyksta daug svečių.

Kitas šiųmetės konferencijos akcentas – filmų gamybos procesas. Vilniuje viešės Izraelio kino fondo direktorius Katrielis Schory, jau daug metų dirbantis kino industrijoje ir turintis, ką papasakoti tiek jauniems, tiek jau patyrusiems kino kūrėjams. Unikalią retorikos dovana garsėjantis pranešėjas „Meeting Point – Vilnius“ skaitys dvi paskaitas: kaip sėkmingai gaminti mažo biudžeto filmus ir ko reikia sėkmingam prodiuserio ir režisieriaus bendradarbiavimui. K. Schory taip pat padės prodiuseriams pasiruošti filmų projektų pristatymui.

Lietuvos kino industrijai skirtoje konferencijos „Zero Day“ apie socialinę mediją kino industrijoje kalbės Tomas Nemūra, agentūros „The Chocolate“ vadovas.

Kino festivalių simpoziumo svečiai

Balandžio 13 d. vyks kino festivalių simpoziumas – kartu su partneriais „Independent Cinema Office“ (D. Britanija) rengiamas seminaras kino festivalių organizatoriams. Vienas pranešėjų – San Sebastiano kino festivalio komunikacijos vadovas Roberto Cueto. Jis kalbės apie ekonominę kino festivalio įtaką miestui ir bendruomenei, o temą apie sėkmingą rėmimą kino festivaliuose pratęs Toronto kino festivalio rėmimų vadovė Brook Duval.

Sesijoje „Coming Soon“ – 20 filmų

Balandžio 14 d., paskutinę konferencijos dieną, kino kūrėjai iš Baltijos ir Rytų Europos šalių tarptautinei kino bendruomenei pristatys nebaigtus filmų projektus sesijoje „Coming Soon“. Šiemet iš 50 komisijai pateiktų filmų buvo atrinkta 20 filmų. Tarp jų – net 11 lietuviškų kino projektų – būsimi režisierių Donato Ulvydo, Arūno Matelio, Romo Zabarausko ir Andriaus Blaževičiaus filmai. Sesijoje taip pat dalyvaus Baltarusijos, Latvijos, Armėnijos, Estijos ir Ukrainos filmų kūrėjų darbai.

Šios sesijos metu bus parodytas pirmasis Lietuvos ir Rumunijos bendros gamybos filmas „Eastern Bussiness“ bei svečio teisėmis dalyvaujantis projektas iš Lenkijos – garsios režisierės Annos Jadowskos filmas „Wild Roses“. Dar šeši filmai bus pristatyti uždaruose seansuose, skirtuose kino industrijos profesionalams. Čia jie išvys ir naujausius režisierių Igno Miškinio, Kristijono Vildžiūno bei latvės Lailos Pakalninos filmus.

Detalią konferencijos programą rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/industrijosprograma

Konferencija „Meeting Point – Vilnius“ rengiama bendradarbiaujant su „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuru Lietuvoje, Lietuvos kino centru ir progreso konferencija LOGIN.

Režisierius Linas Mikuta. Cloud Production archyvas

Linas Mikuta šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ pristato jau penktąjį savo filmą „Šaltos ausys“. Tai dokumentinis filmas apie tėvą ir kurčnebylį sūnų, gyvenančius vienkiemyje. Apie tai, kaip vyrams sunku suprasti vienas kitą, ir pasakojama filme. Uždavėme keletą klausimų režisieriui apie filmo kūrimo užkulisius.

Kaip atradote pagrindinius herojus?

Filmo veiksmas vyksta Dieveniškių apendikse, vos keli šimtai metrų nuo Baltarusijos sienos. Vienas bičiulis netoliese turi sodybą, tad teko nemažai ten pabuvoti ir patyrinėti apylinkes. Bevažinėdami pamatėme, jog nemažai šio žemės lopinėlio gyventojų gyvena labai archajiškai, tarsi iškritę iš dabartinio laikotarpio – verčiasi natūriniu ūkiu, neretai neturi telefono, televizoriaus, net elektros…

Bičiulis pažadėjo nuvežti pas vieną keistą moterį, gyvenančią pasienyje su sūnumi. Nuvažiavę ten tarsi persikėlėme į XIX amžių – pasaulį, kur žmonės net bendrauja kitaip. Pasėdėjome, pašnekėjome, susitarėme, jog filmuosime. Atvykę kitą kartą filmavome dvi pamainas, bet atsitiko nenumatytas dalykas – herojai susipyko tarpusavyje ir atsisakė filmuotis… Pradėjome ieškoti kitų personažų – filmavimas juk buvo suplanuotas, o vietoje gi nesėdėsi.

Kadras iš filmo „Šaltos ausys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Susitikome su kaimo seniūnu. Jis prisiminė tėvą ir jo kurčnebylį sūnų – iš jų buvo pirkęs avį vestuvėms. Patarė daug vilčių į juos nedėti – jie esą labai uždari ir prie savo trobos net pasieniečių mašinų neprileidžia. Mes visgi pabandėme pas juos nuvažiuoti…

Ar sunku buvo juos įtikinti, kad leistų filmuoti jų gyvenimą?

Sunku. Tėvui visą laiką atrodė, jog mes atvažiavome tikrinti jo ūkio, jog esame kažkokie valdininkai ir galime jį nubausti. Pradžioje net iš mašinos neleido išlipti. Tad pradėjome ne nuo filmavimo, o nuo bendravimo. Jie gyveno be elektros, nuvažiavome į Šalčininkus, teiravomės apie galimybę jiems įvesti elektrą, tėvui padarėme naują pasą, nes seno buvo pasibaigęs galiojimas. Grįžę sėdėdavome, kalbėdavomės apie judviejų gyvenimą.

Susidraugavome su Valerijumi – kurčnebyliu sūnumi. Pradėjau su juo susirašinėti. Jis panoro aprodyti savo „valdas“. Taip ir pradėjome. Retkarčiais išsitraukdavome kamerą, pafilmuodavome. Po truputį herojai priprato, nebekreipdavo tiek dėmesio į mus, vis dažniau pradėdavo elgtis natūraliai. Tapome jiems tokiais „įnamiais“. Gal kartais įkyrokais, su savo keistais norais (jų nuomone), bet visai pakenčiamais.

Kadras iš filmo „Šaltos ausys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kiek laiko užtruko filmavimai?

Filmavome dvi vasaras, vieną rudenį ir vieną žiemą. Žinoma, ne diena iš dienos, su pertraukomis. Kartais per dieną ir nieko nenufilmuodavome. Daug medžiagos liko už kadro, nepateko į filmą.

Kokie artimiausi planai?

Po „Kino pavasario“ ruošimės tarptautinei „Šaltų ausų“ premjerai. Ji vyks 56-ajame Krokuvos tarptautiniame kino festivalyje. Gegužės mėnesį Austrijoje, Vienoje festivalyje „Ethnocineca“ pristatinėsiu ankstesnį savo filmą „Pakeleiviai“. Taip pat toliau dirbu su filmu „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Rudenį Panevėžio miesto galerijoje pristatysiu dokumentikos projektą „Ekrano metamorfozės“.

Filmo seansai:

Balandžio 01, Penktadienis 17:00-18:30 Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Balandžio 10, Sekmadienis 13:30-15:00 Pasaka, MS, Vilnius

Kadras iš filmo „Hamletas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Šekspyras gyvas“ specialioje 21-ojo „Kino pavasario“ retrospektyvoje (apžvalga)

Šekspyras gyvas! Kas gali tuo abejoti? Juk žymiausio anglų poeto ir dramaturgo kūryba – beribis įkvėpimo šaltinis bet kurios kartos režisieriui. Atsidūrusi talentingo kino kūrėjo rankose, ji ne tik nepraranda savo aktualumo, bet ir įgauna naujų prasmių. 400-ųjų Viljamo Šekspyro mirties metinių proga 21-ajame „Kino pavasaryje“ bus parodyta speciali pagal jo kūrinius sukurtų filmų programa.

Šekspyro pjesėse vaizduojama meilė, išdavystės, aistros jau seniai peržengė teatro ribas. Nesvarbu, į kokią epochą būtų perkelti įvykiai, ar tai būtų klasikinė ekranizacija, postmodernistinė adaptacija, ar filmas pjesių motyvais, retas režisierius nesvajoja perkelti Šekspyro pjesės į didžiuosius ekranus, o retas aktorius nesvajoja joje suvaidinti.

„Hamletas“ (Hamlet, 1948) / Jungtinė Karalystė / rež. Laurence Olivier

Laurence‘as Olivier – žmogus, gyvenęs Šekspyru. Romeo, Hamletas, Makbetas, Henrikas V, Jagas, Koriolanas, Ričardas III, Lyras, Titus Andronicus, Malvolio, Otelas, Šeilokas – visus šiuos vaidmenis britų aktorius yra daugybę kartų įkūnijęs teatro scenoje. Visada norėjęs išlikti teatro žmogumi, jis vis dėlto neretai vaidindavo filmuose, o šešis kartus netgi pats buvo atsisėdęs į režisieriaus kėdę. Visiškai nieko keisto, kad pusė jo režisuotų filmų – būtent Šekspyro ekranizacijos. „Henrikas V“ (1944), „Hamletas“ (1948) bei „Ričardas III“ (1955) sudaro savotišką, jo asmeninę, Šekspyro trilogiją.

Kadras iš filmo „Hamletas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Viena žinomiausių Šekspyro pjesių apie danų princą bei jo klastingą aplinką iki šiol stulbina nepranokstamu išminties, paprastumo bei elegancijos deriniu. „Hamlete“ Šekspyras pateikė ištisą personažų galeriją: nuo kilnaus riterio iki klastingo piktadario, nuo aplinkybių aukos iki atgailaujančio išdaviko, nuo garbingo žmogaus iki visiško savanaudžio, nuo meilikautojo iki tikro mulkio. Režisierius praktiškai nekeitė pjesės teksto, tačiau gerokai jį sutrumpino tam, kad filmo trukmė neviršytų dviejų valandų su puse. Tai privertė jį atsisakyti ir didžiosios antraplanių personažų dalies. Deja, šioje ekranizacijoje nepamatysime nei Rozenkranco, nei Gildensterno, nei Fortinbro.

Sprendimas skaityti dalį monologų už kadro pasiteisina tikrai ne visais atvejais. Kita vertus, tai verčia žiūrovą dar labiau laukti akimirkos, kai pagrindinis herojus pagaliau pažvelgs į juos ir ištars savo svarbiausius žodžius. Įdomu, kad didžioji dalis mizanscenų sukonstruota keliais planais, nesistengiant koncentruoti žvilgsnio į tam tikrą vietą, tad žiūrovas pats tarsi būdamas teatre gali pasirinkti, kur jam žiūrėti.

Be abejonės, L. Olivier sukūrė įsimintiną „Hamleto“ ekranizaciją, pelniusią ne tik keturis „Oskarus“, bet ir „Auksinį liūtą“ Venecijoje. Sklandantis rūkas, į stačią uolą atsimušančios bangos, Hamleto pokalbis su jo tėvo šmėkla pilies viršūnėje, ilgi bei tamsūs koridoriai tikrai ilgam liks žiūrovų atmintyje. Svarbu nepamiršti, kad L. Olivier „Hamletas“ – labiau drama negu tragedija.

Filmo „Hamletas“ anonsas

Filmo seansai:

Balandžio 02, šeštadienis, 15:15-17:56, Skalvija, Vilnius

Balandžio 09, šeštadienis, 11:00-13:41, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 13, trečiadienis, 21:30-00:11, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius

Kadras iš filmo „Makbetas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Makbetas“ (Macbeth / The Tragedy of Macbeth, 1971 m) / Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos / rež. Roman Polanski

Praėjus trims mėnesiams nuo pernai gruodį „Skalvijos“ kino centro surengtos Romano Polanskio filmų retrospektyvos, kurios metu galėjome pamatyti net aštuonis jo filmus, lenkų režisierius vėl grįžta į kino sales. Šįkart su „Makbetu“, kurį neretai vadina mėgstamiausiu savo filmu.

Skirtingai negu Justinas Kurzelis neseniai Lietuvos kino teatruose rodytame ypač kinematografiškame „Makbete“, Romanas Polanskis nesistengia slėpti savo susižavėjimo teatru, ką ne kartą yra įrodęs vėlesnėse savo juostose. Po žmonos mirties sukurtoje juostoje, pasitelkus Makbeto tragediją, pats režisierius kovojo su savo baimėmis bei demonais. R. Polanskis nekuria asketiškos bei klaustrofobiškos erdvės, kurios reikėjo Orsonui Wellesui (Macbeth, 1948) ir neseka savo herojų realiu laiku, kaip tą darė Béla Tarras (Macbeth, 1982). Jo „Makbetas“ – tamsus, kruvinas, kiek siurrealistinis. Pagrindinis herojus iš prigimties nėra žiaurus, tačiau jis iš visų jėgų trokšta šlovės, kas ilgainiui paverčia jį tikru tironu.

Verta paminėti, kad prieš šio filmo seansą žiūrovai išvis penkių minučių trukmės britų režisieriaus Barry Purveso trumpametražį animacinį filmą „Kitas“ (Next, 1990). Panorus atpažinti visas trisdešimt septynias Šekspyro pjeses, kurių užuominos pasirodo ekrane, teks gerokai įtempti akis.

Filmo „Makbetas“ anonsas

Filmo seansai:

Balandžio 02, šeštadienis, 21:00-23:09, Forum Cinemas Kaunas, S03, Kaunas

Balandžio 06, trečiadienis, 21:00-23:09, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 13, trečiadienis, 19:15-21:24, Skalvija, Vilnius

Kadras iš filmo „Angeliškas pokalbis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Angeliškas pokalbis“ (The Angelic Conversation, 1985) / Jungtinė Karalystė / rež. Derek Jarman

Rudenį vykusioje „Scanoramoje“ Lietuvos žiūrovai turėjo puikią progą atrasti iracionaliai gundantį Dereko Jarmano pasaulį ir pamatyti net septynis jo filmus. Dabar, dėl „Kino pavasario“, turime unikalią galimybę toliau pratęsti pažinti su šiuo britų režisieriumi didžiajame ekrane. „Angeliškas pokalbis“ nėra pirmasis režisieriaus bandymas savaip adaptuoti Viljamo Šekspyro tekstą, šešeriais metais anksčiau jis pateikė savo „Audros“ interpretaciją (The Tempest, 1979).

Paties režisieriaus žodžiais tariant, „Angeliškas pokalbis“ – pirmasis jo filmas apie meilę, kuriame seksas nesiejamas vien tik tai su smurtu. Per kiek daugiau negu valandą žiūrovas išgirsta keturiolika Šekspyro sonetų, kurios skaito Judi Dench, ir stebi, kaip dienas kartu leidžia du vienas kitą įsimylėję vaikinai.

Nec Spe Nec Metu. Nei vilties, nei baimės. Ši lotyniška frazė, išgraviruota ant, ko gero, garsiausio Dereko Jarmano filmo herojaus, Michelangelo da Caravaggio, peilio puikiai tinka apibūdinti ir paties režisieriaus gyvenimą. Neįtikėtina, kad tiek įvairių kliūčių ir sunkumų, su kuriais jam teko susidurti ieškant finansavimo savo filmams, neatbaidė jo ryžto kurti toliau. Pavyzdžiui, filmuojant „Sebastijoną“ (Sebastiane, 1976), režisieriui teko gyventi bute, kuriame nebuvo nieko išskyrus lovą. Norėdamas susisiekti su savo filmavimo grupe, jis pėdindavo iki netoli esančio taksofono, o tam, kad jam galėtų prisiskambinti, sutartu laiku prie to paties taksofono visada turėjo būti pasiruošęs laukti skambučio. „Angeliškas pokalbis“ tarsi vainikuoja ankstyvąją Dereko Jarmano karjeros dalį bei jo filmavimus 8 mm kamera.

Filmo „Angeliškas pokalbis“ anonsas

Filmo seansai:

Balandžio 01, penktadienis, 19:15-20:33, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 04, pirmadienis, 16:45-18:03, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Balandžio 08, penktadienis, 17:00-18:18, Skalvija, Vilnius

Kadras iš filmo „Prospero knygos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Prospero knygos“ (Prospero’s Books, 1991) / Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Japonija, Italija, Prancūzija / rež. Peter Greenaway

„Audra“ – paskutinis Viljamo Šekspyro kūrinys, neretai interpretuojamas kaip alegorinis atsisveikinimas su scena, kūryba ir pačiu teatru. Renesanso epochos burtininkas, magas ir menininkas kartu su savo knygomis, leidžiančiomis valdyti skirtingas stichijas, ištremiamas į negyvenamą salą. Kaip jau minėta, „Audrą“ yra bandęs adaptuoti Derekas Jarmanas, o 2010 metais amerikiečių režisierė Julie Taymor sulaukė daugybę kritikos, pavertusi Prospero herojų moterimi.

Peteris Greenaway‘us savo juostoje „Prospero knygos“ remiasi prielaida, kad pjesės autorius yra pats Prosperas, kalbantis su žiūrovais pasitelkęs kaligrafiją. Režisierius sutelkia dėmesį ne į Šekspyro tekstą ar aktorių vaidybą, o į paties Prospero knygas, kurios padėjo jam atkeršyti savo priešams. Dvidešimt keturios knygos atstoja savotišką filmo struktūrą, padedančią žiūrovui šiek tiek lengviau perprasti sudėtingomis vizualinėmis konstrukcijomis pripildytą pasakojimą. Konstruodamas dirbtinę realybę, Peteris Greenaway‘us visada lieka ištikimas savitai filmų estetikai. Vienas kadro sluoksnis lengvai dengiamas kitu, dar kitu arba, atvirkščiai, įterpiamas į savotišką langą ekrano viduryje.

Peteriui Greenaway‘ui pavyko išpildyti seną Johno Gielgudo svajonę. Ne kartą atlikęs šį vaidmenį scenoje, teatro aktorius gavo progą ne tik įkūnyti Prospero herojų kine, bet ir pačiam įgarsinti visų pjesės herojų tekstus, išskyrus paskutinį aktą. Jo balso galia žiūrovų akyse atsiranda skirtingi pjesės personažai ir tik gavę Prospero atleidimą, jie pradeda kalbėti savo balsu. Teatro, literatūros, choreografijos, kaligrafijos, pantomimos, šiuolaikinio šokio, operos, architektūros sintezė sukuria hipnotizuojančią atmosferą ir nepakartojamą patirtį.

Filmo „Prospero knygos“ anonsas

Filmo seansai:

Kovo 31, ketvirtadienis, 21:15-23:17, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Balandžio 05, antradienis, 16:00-18:02, Skalvija, Vilnius

Balandžio 10, sekmadienis, 18:30-20:32, Forum Cinemas Kaunas, S03, Kaunas

Balandžio 12, antradienis, 21:30-23:32, Pasaka, DS, Vilnius

Kadras iš filmo „Ričardas III“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Ričardas III“ (Richard III, 1995) / Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos / rež. Richard Loncraine

Viljamo Šekspyro ekranizacijas kine tiriantis britų mokslininkas Samuelis Crowlis vienoje savo knygoje yra pavadinęs Laurence‘o Olivier Ričardą plėšriuoju paukščiu, Antony Shero vaidmenį palygino su į stiklainį patekusiu voru, o tuo metu didžiajame kine tik debiutuojantis Ianas McKellenas jam priminė į kamuoliuką susirangiusią, bet visada pasiruošusią pulti kobrą.

Įtikinančią Iano McKelleno vaidybą papildo Richardo Loncraine‘o pateikta išsami pagrindinio herojaus psichologinio portreto analizė. Šioje, į ketvirtojo dešimtmečio fašistinę Angliją perkeltoje Šekspyro pjesės adaptacijoje Ričardas III – vienišas, šlubas, susikūprinęs, nesugebantis pratęsti Jorkų giminės, nekenčiamas motinos, nelaimingas nuo vaikystės. Jo asmeninės tragedijos traktuotė leidžia žiūrovams geriau suprasti šią Šekspyro pjesę.

Įsimintinus vaidmenis Loncraine‘o „Ričarde III“ taip pat pavyko sukurti Jimui Broadbentui, Robertui Downey jaunesniajam, Kristin Scott Thomas, Maggie Smith, Jimui Carteriui bei Dominicui Westui, o Annette Bening įkūnijamos karalienės Elžbietos dialogas su Ričardu III filmo pabaigoje, apskritai, tapo vienu įsimintiniausių epizodu.

Kaip ir „Makbete“, „Ričarde III“ dar kartą patvirtinama, kad kovą dėl karūnos neišvengiamai lydi daugybė nusikaltimų, kurie stebina savo žiaurumu. Beje, būtent iš „Ričardo III“, „Kortų namelio“ kūrėjai pasiskolino tiesioginio bendravimo su žiūrovais idėją, kas tik dar kartą patvirtina Viljamo Šekspyro pjesių aktualumą.

Filmo „Ričardas III“ anonsas

Filmą seansai:

Balandžio 03, sekmadienis, 16:00-17:44, Forum Cinemas Kaunas, S03, Kaunas

Balandžio 07, ketvirtadienis, 20:45-22:29, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius

Balandžio 10, sekmadienis, 20:30-22:14, Skalvija, Vilnius

Balandžio 14, ketvirtadienis, 19:15-20:59, Pasaka, DS, Vilnius

Režisierius Jonas Trukanas
Asm. archyvo nuotrauka

Režisierius Jonas Trukanas pristato trečiąjį savo trumpametražį filmą „Žmogus Vielabraukis“. Teiraujamės režisieriaus, kaip kilo mintis sukurti pirmąjį lietuvišką filmą apie superherojų.

Pirmasis lietuviškas superherojus Žmogus Vielabraukis. Kodėl būtent Vielabraukis?

Vielabraukis – juokingas žodis. Filmas pasakoja apie troleibusų parką. Troleibusu parke diegama nauja bevielio troleibuso technologija – jam nereikės nei vairuotojų, nei ypatingo aptarnavimo. Žmonės praras darbus.

Kažkada žiemą, neužsivedus mašinai, po ilgo laiko važiavau troleibusu. Pradėjau galvoti, kad prieš dešimt metų važiuojant į mokyklą kelionės troleibusu atrodė natūralus ir kasdienis dalykas, o pats troleibusas – beveik Vilniaus simbolis. Bet bėgant laikui troleibusai man pradėjo atrodyti vis labiau ir labiau gremėzdiški ir vis mažiau tinkantys prie besikeičiančio Vilniaus peizažo.

Kadras iš filmo „Žmogus Vielabraukis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Galvojau apie tai, kaip nesustojantis technologijos progresas keičia pasaulėžiūrą ir kodėl man staiga troleibusai pradėjo atrodyti kaip pasibaigusio laikotarpio simbolis. Taip pradėjau gilintis į troleibusų parko problematiką, susitikinėti su ten dirbančiais žmonėmis. Po šitų pokalbių požiūris į troleibusus dar kartą keitėsi – gimė mintis apie senųjų troleibusų gynėją, troleibusų parko tradicijų sergėtoją – Žmogų Vielabraukį.

Kaip kilo mintis sukurti superherojaus filmą?

Augdamas skaičiau daug komiskų ir „Eridano“ leidyklos fantastinių knygų, tad superherojaus mitas nebuvo svetimas nuo jaunų dienų. Man atrodo, kad superherojai yra savotiška biblijinių angelų sargų atmaina. Nors pirmieji superherojai buvo sukurti kaip vaikų edukacijos priemonė, bėgant laikui jie evoliucionavo į kur kas komplikuotesnius socialinius konstruktus. Bet vienas dalykas išliko – superherojus visada kovoja už savo idealą. Mums ši koncepcija labai tiko. Pagrindinis filmo personažas – Viktoras – troleibuso parko mechanikas, stojantis į kovą prieš naująsias technologijas.

Kadras iš filmo „Žmogus Vielabraukis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ar ateityje galime sulaukti pilnametražio tęsinio?

Išmušus tamsiausiai valandai troleibusams Žmogus Vielabraukis pakils vėl. Susikryžiuos troleibusų ūsai, nuvilnys iškrova per elektros tinklą ir vėl suplazdės skraistė naktyje…

O rimtai, tai „Žmogus Vielabraukis“ yra origins, arba superherojaus, kilmės filmas. Tad man pačiam būtų labai įdomu sugrįžti apie Vielabraukio nuotykių, tad ši idėja kažkada tikrai bus vystoma.

Kokie artimiausi kūrybiniai planai?

O šiuo metu po truputį vystau pilnametražio (ne apie Žmogų Vielabraukį) filmo scenarijų, turiu minčių dar keletui trumpametražių.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 01, Penktadienis, 17:00-18:30, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Balandžio 02, Šeštadienis, 20:45-01:23, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

Balandžio 10, Sekmadienis, 13:30-15:00, Pasaka, MS, Vilnius

Prodiuserė Agnė Adomėnė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Šešių minučių trukmės lėlinės animacijos trumpametražį režisavo Urtė Oettinger ir Johanas Oettingeris. Tai abiejų režisierių ketvirtasis filmas, bet pirmasis bendras režisūrinis darbas. Apie filmo idėją ir kūrybinį procesą kalbiname filmo prodiuserę Agne Adomėnę.

Apie ką yra trumpametražis animacinis filmas „Nuopuolis“?

Filmo idėją inspiravo tradicinis gruziniškas tostas, kuriame pasakojama kalnuose medžiojančio erelio istorija. Alkanam paukščiui nepavyksta sumedžioti grobio ir jis susigundo pasimaitinti dvėseliena. Toks sprendimas prieštarauja erelio prigimčiai ir sukelia fatališkas pasekmes. Taip būtų galima trumpai papasakoti siužetą, tačiau filmo žinutė yra kur kas universalesnė. Šia istorija režisieriai nori priminti, kaip svarbu gyvenime išlikti ištikimiems savo įsitikinimams, pamatinėms vertybėms.

Kalbant apie animaciją visuomet labai svarbu šnekėti ne tik apie tai, kokia yra filmo istorija, bet ir kokie meniniai sprendimai buvo pasitelkti jai papasakoti. Technologiškai filmo gamyba buvo labai sudėtinga ir reikalaujanti daug resursų. Filme naudojama maišyta lėlių animacijos bei skaitmeninės postprodukcijos technika. Režisierių preciziškumas, dėmesys detalėms, išraiškingas lėlių ir scenografijos dizainas bei originalūs studijos „Madstone“ vizualieji efektai padėjo pasiekti aukštos kokybės rezultatą. Vertinant meninius sprendimus, „Nuopuolis“ yra unikalus kūrinys ne tik lietuvių animacijoje.

Kadras iš filmo „Nuopuolis“
Festivalio kūrėjų archyvas

Kaip susipažinote su režisieriais Urte ir Johanu Oettingeriu?

Su Urte (tuo metu Urtė Budinaitė) esame pažįstamos gal ketverius ar penkerius metus. Susipažinome, kuomet aš pradėjau dirbti su animaciniais projektais, tuo metu bendravau su visais Lietuvoje aktyviai animaciją kuriančiais režisieriais. Su Urte iš karto radome bendrą kalbą, pradėjome bendrus projektus.

Kiek vėliau Urtė susipažino su Johanu, danų stop-motion lėlių animacijos režisieriumi. Johanui labai patiko Urtės filmo idėja, jie nusprendė filmą režisuoti drauge ir kurti jį lėlių animacijos technika. Kai pirmą kartą su režisieriais susitikome pasikalbėti apie projektą, jie jau labai aiškiai žinojo, kokį filmą nori kurti, kaip viskas turi atrodyti. Tai labai asmeniškas autorinis kūrinys.

Režisieriai Johanas Oettingeris ir Urtė Oettinger
Filmo kūrėjų archyvas

Kuo yra išskirtinė lėlinė animacija?

Visos animacijos technikos yra savaip įdomios ir patrauklios, visos reikalauja be galo daug laiko bei kruopštaus darbo. Tačiau lėlių animacija, tarsi autoriniai juvelyriniai dirbiniai, reikalauja ypač daug rankų darbo. Nuostabu yra ir tai, kaip lėlių animacijos filmams yra sukuriami miniatiūriniai pasauliai su miniatiūriniais herojais.

Neseniai teko lankytis Estijoje, lėlių animacijos studijoje „NukuFilm“. Tai veikianti, filmus kurianti studija, bet kartu ir muziejus, kuriame eksponuojamos filmų scenografijos, lėlės. Kai žiūri į tuos rankomis sukurtus juvelyrinio detalumo objektus ir supranti, kiek širdies į tai įdėta, pradedi kitaip matyti ir vertinti animacinius filmus. Labai dažnai žiūrovas žiūrėdamas animacinį filmą net neįsivaizduoja, kiek laiko, meilės bei kantrybės reikėjo, kad būtų pasiektas ekrane matomas rezultatas.  

Ar sudėtinga kurti animacinius filmus Lietuvoje?

Pats animacijos gamybos procesas yra ilgas ir sudėtingas, reikalaujantis daug resursų, tačiau jis ir labai įdomus, kūrybiškumui animacijoje nėra ribų. Mano manymu, animacijos režisieriai turi plačiausią galimybių paletę savo idėjų realizavimui, nes animacijoje viskas įmanoma.

Kadras iš filmo „Nuopuolis“
Festivalio kūrėjų archyvas

Kalbant apie animacijos situaciją Lietuvoje, kaip vieną pagrindinių problemų išskirčiau kvalifikuotų žmonių trūkumą. Net ne režisierių, bet animatorių bei kitų animacijos gamybos grandžių atstovų, žmonių, kurie galėtų kokybiškai įgyvendinti kūrybinius režisierių sumanymus.

Kiek laiko užtruko filmo sukūrimas nuo idėjos iki įgyvendinimo?

Nuo mano pirmo susitikimo su režisieriais iki premjeros „Kino pavasaryje“ praėjo dveji su puse metų.

Kokių projektų sulauksime ateityje?

Šiuo metu dirbu su dar dviem animaciniais trumpametražiais. Tomo Ramanausko filmas „Po mirties, prieš pragarą“ yra baigiamųjų darbų etape ir kino ekranus turėtų pasiekti dar šį rudenį. Tai 2D animacinis vesternas, pasakojantis neįtikėtiną, tačiau tikrą nevykėlio bandito gyvenimo istoriją.

Kitas filmas taip pat lėlių animacija, režisuojama Birutės Sodeikaitės, ir tai bendros gamybos projektas su Lenkų prodiuserių kompanija „LIKAON“. Šiuo metu vyksta parengiamieji darbai, filmą planuojame pradėti filmuoti gegužės mėnesį. Tad kviečiu sekti naujienas, jų tikrai bus.

Artimiausi seansai:

Balandžio 01, Penktadienis, 17:00-18:30, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Balandžio 01, Penktadienis, 20:30-05:35, Forum Cinemas Kaunas, S02, Kaunas

Balandžio 02, Šeštadienis, 20:15-05:20, Pasaka, DS, Vilnius

Kiti animacinio filmo seansai.

Kadras iš filmo „Omaras“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Tai – ne sutapimas, kodėl taikiniai yra vaizduojami kaip vieniši žmonės, o ne poros“, – viešbučio darbuotojas aiškina raišam vyrui naujausiame Yorgos Lanthimos filme „Omaras“ (The Lobster, 2014). Kaip jau supratote, vienišiai šiame filme nepageidaujami, todėl prieš žiūrėdami jį pasirūpinkite, jog kas nors būtų šalia, kad ir neseniai į šunį pavirtęs jūsų brolis.

Deividą (akt. Colin Farrell) po 12-os metų santuokos (tiksliau – 11-os metų ir vieno mėnesio) palieka jo žmona ir jam tenka kraustytis į keistą viešbutį, kuriame apgyvendinami visi vienišiai. Per 45-as dienas jis turės susirasti antrą pusę arba kitaip bus paverstas į pasirinktą gyvūną. Jokių asmeninių daiktų ar galimybės žaisti žaidimus, kurie reikalauja partnerio. Laisvalaikiu čia vykstama į mišką medžioti vienišių, už kuriuos galima gauti papildomų dienų. Romantiniai šokių vakarai dieną, keistos viešbučio taisyklės nukelia žiūrovus į siurrealistinę absurdo visuomenę, kurioje esi pasmerktas, jeigu neturi antros pusės. Atrodo, tarsi šiuo filmu režisierius pasirenka kritikuoti sociumą, kuriame žmonės jaučia socialinį spaudimą turėti antrą pusę, auginti vaikus, apibrėžti savo seksualinę orientaciją ir laikytis visiems priimtinų taisyklių.

Šią absurdo komediją galima dalinti į dvi dalis: „Kaip išgyventi I“ ir „Kaip išgyventi II“. Pirmoji dalis vyksta viešbutyje, kuriame veikėjai bando išgyventi ir susirasti antrąją pusę, o antroji – Deividui pabėgus į vienišių gentį ir apsigyvenus miške kartu su jais. Kitoje barikados pusėje pagrindiniam veikėjui taip pat nepavyksta pabėgti nuo racionaliam protui nesuvokiamų taisyklių, kaip kad draudimas užmegzti bet kokius artimus santykius su kitu žmogumi. Deividas atsiduria dviejų kraštutinumų ribose, kur surasti bet kokį kompromisą yra neįmanoma. Režisierius jį patalpina priešininkų stovyklose, parodydamas abiejų pusių absurdiškumą.

Kadras iš filmo „Omaras“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Estetiški, švarūs kadrai, vienoda žmonių apranga, savotiška kalbėjimo maniera, neįprasti kūnų judesiai, žiaurus individų elgesys, klasikinės muzikos intarpai kuria savotišką, Yorgos Lanthimos galvoje užgimusį pasaulį. Savotišką pasaulį jis vaizduoja kiekviename savo filme. „Iltiniame dantyje“ (Kynodontas, 2009) tėvai, bandydami apsaugoti savo vaikus, sukuria jiems utopinį pasaulį, iš kurio gali pabėgti, tik jeigu tau iškrenta iltinis dantis.

Nei viename, nei kitame kūrinyje režisierius nevengia sadistiškų veiksmų, kuriais jis manipuliuoja mūsų nervų ląstelėmis, stebėdamas, ar išdrįsime išlaikyti tiesų žvilgsnį į ekraną. „Omare“, kaip ir ankstesniuose dviejuose filmuose, Lanthimos beveik nenaudoja asmenų vardų (Bejausmė moteris, Sviestinių sausainių moteris, Viešbučio vadybininkė ir t.t.), įvardindamas juos pagal jų savybes arba profesijas. Bendriniai vardai, vienoda apranga nutrina žmogaus individualumą, taip parodant, kad kalbama ne vien apie konkrečius žmones, bet galbūt apie visą visuomenę. Veikėjai čia patenka į išgyvenimo žaidimą, kuriame reikia žaisti pagal nustatytas taisykles, kitaip liksi vienas prieš visus ir gausi migdomųjų kulką į nugarą (o gal net ir dar blogiau – būsi paverstas gyvūnu, kuriuo niekas nenori būti). Galų gale tai tik hiperbolizuota realybė, į kurią taip pat sunku žiūrėti, kaip į sadizmu užsiimančius veikėjus.

Kadras iš filmo „Omaras“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pabaigai. Jeigu netyčia netolimoje ateityje pasaulis taptų toks, kaip Yorgos Lanthimos filme, pateikiu kelias taisykles, padidinančias jūsų galimybes išgyventi.

1. Neimkite jokių asmeninių daiktų. Jie bus atimti pačią pirmą akimirką.
2. Jeigu norite gražiai atrodyti prieš šokių vakarą, apsikirpti kirpykloje reikia užsiregistruoti dieną prieš viešbučio administracijoje.
3. Nebijokite imtis bet kokių priemonių, norėdami susirasti partnerį. Pavyzdžiui, kartais priversti savo nosį kraujuoti.
4. Niekada nemeluokite savo partneriui, ypač jeigu jis/ji neturi jausmų.
5. Nerodykite savo jausmų viešumoje, jeigu tai kelia grėsmę jums arba jūsų partneriui.
6. Pasitikrinkite, ar dėvite tinkamo dydžio kelnes.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Jungtinės meilės valstijos“

Kitą savaitę prasidėsiantis 21-asis „Kino pavasaris“ Vilnių pavers tarptautinio kino centru. Šiandien festivalis skelbia, kokie konkursinių programų žiuri nariai, režisieriai, aktoriai, prodiuseriai ir operatoriai aplankys Lietuvą festivalio metu. Sąraše – garbingos pavardės.

Rinktiniai „Kino pavasario“ filmai tradiciškai dalyvaus trijose konkursinėse programose – „Nauja Europa, nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“ ir „Trumpas konkursas“. Pirmą kartą festivalio rengiamą muzikinių klipų konkursą „Kažkas atsitiko“ taip pat vertins tarptautinė žiuri.

Vilnių aplankys dviejuose konkursiniuose filmuose vaidinusi aktorė

Nuolatinė Kanų festivalio žiuri narė, buvusi kino kritikų asociacijos FIPRESCI viceprezidentė, Čilės kino kritikė Pamela Biénzobas, Busano kino festivalio programos sudarytojas Jinas Parkas (Pietų Korėja), Taragonos (Ispanija) kino festivalio direktorius ir Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ programos sudarytojas Javieras Garcia Puerto, pernai „Kino pavasaryje“ didelės sėkmės sulaukusio, Vroclavo kino festivalio geriausio filmo „Liuciferis“ režisierius Gustas Van den Berghe’as, įtakingiausias Rusijos kino kritikas, istorikas, kelių festivalių programų sudarytojas Andrejus Plakhovas – šie „Kino pavasario“ svečiai vertins programos „Nauja Europa, nauji vardai“ filmus. Programoje dalyvauja debiutuojantys režisieriai iš Vidurio ir Rytų Europos.

Į Lietuvą atvyks ir „Naujos Europos, naujų vardų“ konkurse dalyvaujančių filmų atstovai: kamerinės dviejų aktorių dramos „Valpurgijos naktis“ (orig. „Walpurgis Night“) režisierius Marcinas Bortkiewiczas ir pagrindinio vaidmens atlikėja Małgorzata Stein, dramos „Troškulys“ („Thirst“) aktorius bulgaras Alexanderis Benevas. Festivalis ypatingai džiaugiasi lenkų tragikomedijos „Mano moterys karvės“ („These Daughters of Mine“) komandos viešnage: su žiūrovais susitiks režisierė Kinga Dębska, prodiuseris Zbigniewas Domagalskis ir aktorius Marianas Dziędzielas.

Festivalyje taip pat lankysis ir čekų tikrais įvykiais paremtos erotinės dramos „Aš, Olga Hepnarova“ („I, Olga Hepnarova“) kūrėjai: geriausiais režisieriais Sofijoje prieš savaitę pripažinti Petras Kazda ir Tomášas Weinrebas bei pagrindinė aktorė Michalina Olszańska. Ši aktorė atliko ir vieną pagrindinių vaidmenų išradingajame miuzikle „Šokių aikštelės dukterys“ („The Lure“), kuris tapo Sandanso kino festivalio sensacija su specialiuoju žiuri prizu ir pavergė Sofijos kino festivalyje teisėjavusius jaunuosius vertintojus. Šiandien M. Olszańska – viena svarbiausių jaunųjų Lenkijos aktorių.

Iš Slovakijos atvyks ir dramos „Eva Nova“ režisierius Marko Škopas, apdovanotas FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu už geriausią metų atradimą Toronto kino festivalyje. Iš Serbijos – psichologinio ir aistringo trilerio „Drėgmė“ („Hummidity“) režisierius Nikolas Ljuca. Lietuvą taip pat aplankys Čekijos dramos „Filmo apie šeimą“ („Family Film“) aktorė Eliška Křenková, Bosnijos ir Hercegovinos filmo „Mūsų kasdienis gyvenimas“ („Our Everyday Life“) režisierė bei scenarijaus autorė Ines Tanović.

Atvyksta geriausias Berlyno kino festivalio scenaristas

Kitoje „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“ bus vertinami dešimt vaidybinių ir dokumentinių filmų iš Baltijos jūros regiono šalių – nuo Skandinavijos iki Lietuvos ir Latvijos. Čia varžysis ir du lietuviški filmai: Manto Kvedaravičiaus dokumentinis esė „Mariupolis“ ir Igno Miškinio provokuojanti drama „Karalių pamaina“ su Vainiumi Sodeika, Aiste Diržiūte, Dainiumi Gavenoniu ir Vidu Petkevičiumi.

„Baltijos žvilgsnio“ programos filmus vertins Dublino filmų festivalio direktorė Gráinne Huphreys, su dešimtimi filmų dirbusi Prancūzijos prodiuserė Juliette Lepourte (garsiausias jos kūrinys – vengrų meistro Bella Tarro šedevras „Turino arklys“), Berlyno kino festivalyje FIPRESCI kino kritikų asociacijos apdovanojimo gavusio ir Las Palmo (Ispanija) festivalio publikos simpatijų prizo nusipelniusio filmo-galvosūkio „Aloyzas“ (paslaptingoji romantinė drama įtraukta į „Kino pavasario“ programą „Metų atradimai“) režisierius šveicaras Tobias Nölle (2007 m. Lokarno kino festivalyje apdovanotas „Auksiniu leopardžiuku“ už geriausią trumpametražį filmą „Renė“), įtakingajam ir legendiniam Prancūzijos kino leidiniui „Cahiers du Cinéma“ rašantis Izraelio kino kritikas ir kino istorikas Arielis Schweitzeras ir pernai geriausia programos „Nauja Europa, nauji vardai“ aktore už vaidmenį dramoje „Pamoka“ išrinkta bulgarė Margita Gosheva (vėliau ji buvo pripažinta geriausia aktore ir Transilvanijos tarptautiniame kino festivalyje). Sugrįžusi į Vilnių ir atidžiai stebėdama „Baltijos žvilgsnio“ filmus Margita lauks svarbių žinių iš Paryžiaus, nes du naujausi bulgariški filmai, kuriuose ji vaidina, pretenduoja patekti į Kanų festivalio programas. Vieną iš ryškiausių kandidatų „Šlovė“ režisavo „Pamokos“ autoriai Kristina Grozeva ir Petaras Valchanovas.

„Baltijos žvilgsnyje“ iš viso varžysis 10 filmų. Patvirtinta, kad su Vilniaus žiūrovais susitiks Švedijos prodiuserė Helene Granqvist (išradingą lėlinę animaciją ir aktorių suvaidintą šiurpią dramą apie smurtą prieš moteris apgaubianti „Močiutė šoka ant stalo“ / „Granny’s Dancing on the Table“), surežisuotą gyvenimą Šiaurės Korėjoje demaskuojančio dokumentinio filmo „Čia visad šviečia saulė“ („Under The Sun“) drąsioji operatorė rusė Alexandra Ivanova (jai teko slėpti laikmenas su paslapčia nufilmuota medžiaga nuo cenzorių), už geriausią operatoriaus Wojciecho Starono darbą Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“  apdovanotos originalios tragikomedijos „Aušra“ („Dawn“) režisierė ir scenarijaus autorė latvė Laila Pakalnina (ji garbingai prisiėmė „Baltijos žvilgsnio“ žiuri narės pareigas 2014 m.).

Į festivalio žiūrovų klausimus po balandžio 13 d. seanso atsakys ir Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų apdovanotas filmo „Jungtinės meilės valstijos“ („United States of Love“) režisierius ir scenaristas Tomaszas Wasilewskis, tikrais istoriniais faktais paremtos dramos „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („My Good Hans“) režisierius ir scenarijaus autorius rusas Aleksandras Mindadze ir, žinoma, abiejų programos lietuviškų filmų režisieriai – Mantas Kvedaravičius ir Ignas Miškinis.

Pirmą kartą Vilniuje – lenkiškojo „Vice“ redaktorius

„Kino pavasario“ trumpametražius filmus vertins režisieriai, sukūrę pilnametražius filmus, kurie šiemet atrinkti į „Kino pavasario“ programą: tai kolumbietis, Talino kino festivalio debiutinių filmų konkurse nugalėjusios ir FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu apdovanotos intymios ir egzotiškos dramos „Gimdymas“ („Delivery“) režisierius, scenaristas, prodiuseris Martínas Mejía Rugelesas, nenuspėjamo realiu laiku vykstančio trilerio „Įsibrovimas“ („Interruption“) autorius graikas Yorgosas Zoisas (jo debiutinis trumpametražis filmas „Užburtas ratas“ / „Casus Belli“ buvo  atrinktas į daugiau nei 50 kino festivalių, o antrasis trumpametražis „Už rėmų“ nugalėjo Venecijoje ir buvo nominuotas Europos kino meno akademijos apdovanojimui) ir Miuncheno kino festivalyje FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu apdovanotos sensacingos erotinės dramos dramos „Nežiūrėk į mane taip“ („Don’t Look At Me That Way“) mongolų kilmės režisierė, scenaristė, pagrindinė aktorė Uisenma Borchu. Ji į Vilnių atvyks atsiėmusi perspektyviausios jaunos režisierės apdovanojimą Osakos azijietiškų filmų festivalyje ir nusipelniusi Bavarijos kino apdovanojimo už geriausią debiutą.

Programos „Nauja Europa – nauji vardai“ favoritą rinks ir konfederacijos CICAE tarptautinė žiuri. Ją sudarys Monso (Belgija) „Love“ kino festivalio vykdančioji direktorė André Ceuterick. Austrijos kino kuratorė Gertraud Eiter ir už Vilniaus kino teatro „Pasaka“ programą ir komunikaciją atsakinga Rūta Švedkauskaitė.

Pirmą kartą rengiamą lietuviškų muzikinių klipų konkursą „Kažkas atsitiko“ vertins žiuri, kurioje – ir į festivalį atvykstantis ypač populiaraus pasaulinio naujienų tinklo „Vice“ Lenkijos padalinio redaktorius, muzikai daug dėmesio savo darbe skiriantis Pawelas Maczewskis. Jis prisijungs prie Lietuvoje ir užsienio šalyse kuriančių klipų konkurso žiuri narių: veiksmo komedijos „Redirected / Už Lietuvą“ režisieriaus Emilio Vėlyvio, buvusio „MTV Lietuva“ kūrybos vadovo Tomo Ramanausko, muzikos tinklaraštininkės Dainos Dubauskaitės, dokumentinių filmų „Igrushki“ ir „Alkofutbolas“ operatoriaus Viliaus Mačiulskio, lietuvišką muziką pasauliui pristatančio tinklalapio „MusicExportFund“ redaktoriaus brito George’o East ir muzikinio filmo „Kažkas atsitiko“ režisieriaus Artūro Pozdniakovo.

Bilietus į festivalio filmus galite įsigyti čia: http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras

„Kino pavasario“ šalies partnerės pristatymo vakaras
Fotografė Monika Daužickaitė

Kitą savaitę prasidėsiantis „Kino pavasaris“ pristatė festivalio garbės „viešnią“ – šalį partnerę, kuria šiemet paskelbta Ispanija. Pristatymo metu buvo parodytas vienas iš penkių „Goya“ nominacijų skaičiais stebinančių ir temomis intriguojančių ispanų filmų – drama „Kai nuvirsta medis“ („When A Tree Falls“, rež. Asier Altuna Iza).

Vakaras buvo pradėtas tylos minute, skirta Briuselyje teroro akto metu žuvusiems žmonėms pagerbti.

Pasak Ispanijos ambasadoriaus Lietuvoje p. Emilio Fernández-Castaño, šiemet „Kino pavasaryje“ rodomuose ispanų filmuose vaizduojami skirtingi šalies regionai. „Nepabrėžiama nė vieno iš jų pranašumų ar trūkumų, tiesiog atskleidžiamos kiekvienam Ispanijos kraštui būdingos tradicijos. Apskritai, kinas suvienija žmones, tautas“, – renginyje kalbėjo ambasadorius.

Festivalio šalimi partnere Ispanija pasirinkta dėl glaudaus bendradarbiavimo su didžiausiu ir įtakingiausiu jos tarptautiniu San Sebastiano festivaliu. Ši festivalių draugystė prasidėjo prieš kelerius metus, kuomet į Vilnių atvyko San Sebastiano festivalio programos sudarytojas Roberto Cueto ir čia pamatė režisieriaus Igno Jonyno filmą „Lošėjas“. Kaip žinia, jo premjera 2013 m. įvyko būtent San Sebastiano kino festivalyje.

„Kino pavasario“ šalies partnerės pristatymo vakaras
Fotografė Monika Daužickaitė

Šiemet R. Cueto atvyksta į industrijos konferenciją „Meeting Point – Vilnius“, kurioje skaitys pranešimus apie nacionalinio identiteto svarbą tarptautiniuose filmuose bei apie kino festivalių ekonominę įtaką miestui ir bendruomenei. Festivalyje išvysime ir gausų Ispanijos kino kūrėjų, pristatysiančių savo filmus, desantą.

Šiųmetiniame „Kino pavasaryje“ bus parodyti penki ispaniški filmai, sukurti skirtinguose šios šalies regionuose. Trys iš jų – Ispanijos kino meno akademijos nacionalinių apdovanojimų pretendentai, susirinkę net 19 „Goya“ nominacijų.

Renginio svečiai pirmieji išvydo vieną gražiausių festivalio filmų, režisieriaus Asier Altunos Izos dramą „Kai nuvirsta medis“ („When a Tree Falls“). Čia „Goya“ premijai už geriausią debiutinį vaidmenį nominuota aktorė Iraia Elias įsimintinai vaidina dailininkę dukterį, kuri titaniškomis pastangomis mėgina padalyti save senųjų tradicijų išsaugojimui ir asmeninių ambicijų išpildymui.

„Tai filmas apie moderniame pasaulyje gyvenančius žmones, kurie bėga nuo savo giminės tradicijų ir negali to padaryti. Visą tai teko išgyventi ir filmo režisieriui, nuostabiai atvaizdavusiam baskų kraštą ir jo papročius“,–  filmą pristatė „Kino pavasario“ vyriausiasis programos sudarytojas Edvinas Pukšta.

Algirdas Ramaška
Fotografė Monika Daužickaitė

Dar vienas ispanų filmas bus rodomas programoje „Metų atradimai“. Tai net dvylikoje „Goya“ nominacijų paminėta režisierės P. Ortiz juosta „Nuotaka“ („The Bride“) – pasmerktos meilės, aistringo geismo, pražūtingo pavydo, išdavystės ir keršto epas, sukurtas pagal ispanų poeto ir dramaturgo F. G. Lorcos kultinę pjesę „Kruvinos vestuvės“. Tikimasi, kad į festivalį atvyks šiame filme pagrindinį vaidmenį sukūrusi aktorė Inma Cuesta, jau dabar vadinama naująja Pedro Almodovaro mūza.

Į programą „Festivalių favoritai“ įtraukta dar vieno ispanų režisieriaus Cesk Gay drama „Trumanas“ („Truman“). Tai pasakojimas apie dviejų ilgai nesimačiusių draugų pasimatymą, kuris virto atsisveikinimu. Už aukščiausios prabos vaidybą San Sebastiano kino festivalyje apdovanotas „Sidabrine kriaukle“, filmas pelnytai buvo nominuotas ir šešioms „Goya“ nominacijoms. Į „Kino pavasarį“ atvyksta šios emociškai paveikios juostos prodiuserė Marta Esteban.

Savo dalyvavimą „Kino pavasaryje“ taip pat patvirtino ir filmo „Apostatas“ („The Apostate“) pagrindinis aktorius ir scenarijaus bendraautorius Alvaro Ogallo, sukūręs įsimintiną vaidmenį režisieriaus Federico Veiroj komiškoje dramoje, pasakojančioje apie vyrą ir kliūtis, su kuriomis jis susiduria, nusprendęs atsisakyti katalikų tikėjimo, kaip krikšto primestos naštos.

Filmas „Tobula diena skrydžiui“ („A Perfect Day to Fly“), kuriame bendraujama tik katalonų kalba, trumpam sugrąžins žiūrovus į vaikystę. Asmeniškiausias režisieriaus Marco Rechos filmas apie kertinius tėvo ir sūnaus santykius tinkamas visos šeimos auditorijai, tad kino salėse bus laukiami ir žiūrovai nuo 7 metų.

Įsigyti bilietus į festivalio filmus galite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras

„Deeper Upper“ klipo „Unity“ nuotrauka
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Muzikinių klipų rinka verčia naują puslapį Lietuvos istorijoje. Pirmą kartą plačiuosiuose ekranuose žiūrovai kino festivalio „Kino pavasaris“ metu galės išvysti geriausius muzikinius klipus, sukurtus Lietuvos režisierių per pastaruosius dvejus metus. Juozas Piekuras, reklamos gamybos agentūros „Zest“ vadovas, inicijavęs rubriką „Kažkas atsitiko“, teigia, kad muzikinis klipas – tai mažos apimties kūrinys, niekuo nenusileidžiantis kino filmui.

„Jau kurį laiką mūsų komanda dirba tiek su jaunų atlikėjų, tiek su scenos grandų muzikinių klipų gamyba ir pastebėjome, kad muzikiniai klipai – tarsi maži kino filmai, turintys tuos pačius elementus kaip ir didiesiems žiūrovų ekranams skirti kūriniai. Vieną dieną atsirado galimybė užmegsti santykius su „Kino pavasario“ kūrėjais, tad ilgai nedvejoję pasiūlėme į lietuvių kūrėjų sukurtus muzikinius klipus pažiūrėti kiek plačiau ir štai – balandžio pirmąjį savaitgalį į kino teatrų sales visoje Lietuvoje plūs žmonės, norintys amatyti geriausius lietuviškus muzikinius klipus, sukurtus per pastaruosius dvejus metus“, – teigia J. Piekuras.

Festivalio rubrikos „Kažkas atsitiko“ iniciatorius teigia, kad imtis iniciatyvos paskatino ir tai, kad Lietuvoje stinga erdvės, kurioje muzikos atlikėjų video klipus galėtų pastebėti ir įvertinti platesnė auditorija. Iš Lietuvos pasitraukus MTV, liko vos keli konkursai ar renginiai, kuriuose kūrėjai ir muzikantai gali pristatyti savo darbus.

J. Piekuras pastebi, kad muzikinių video klipų gamyba smarkiai evoliucionuoja ir tai, kas buvo prieš penketą metų dabar yra pasikeitę. Lietuvos atlikėjai vis daugiau dėmesio skiria scenarijaus tobulinimui, siekia, kad vaizdas ne tik papildytų garsą, tačiau ir emociškai įtrauktų bei padėtų perteikti pagrindinę žinutę. Lietuvos atlikėjai jau pasiruošę kurti pasaulinio lygio standartus atitinkančius muzikinius video klipus.

„Sunku lyginti Lietuvos ir milžinišką JAV ar vakarų Europos muzikos rinkas. Šiose rinkose yra atskiros video gamybos studijos, dirbančios tik su muzikinių klipų gamyba, kurių biudžetai siekia lietuviškų filmų biudžetus. Lietuvoje muzikinių klipų gamyba dažniausiai yra nekomerciniai projektai, tad rinkos pasiūla yra nedidelė, tačiau pastaruoju metu ji auga, muzikantai ir režisieriai vis dažniau imasi kurti aukštos kokybės muzikinius klipus, jų kiekis daugėja, biudžetai didėja, o prodiuseriai pastebi, kad kokybiškas muzikinis klipas yra svarbus atlikėjo komunikacijos elementas. Po truputį į Lietuvą atsisuka ir užsienio atlikėjai, kurie atvyksta čia filmuotis muzikinių klipų, mūsų kūrėjai pritraukia užsienio investicijas“, – sako J. Piekuras.

Balandžio 2-13 dienomis kino ekranuose rodomos rubrikos „Kažkas atsitiko“, specialaus renginio metu, balandžio 13 d., geriausius muzikinius klipus rinks septyni muzikos ir kino profesionalai: „Vice“ Lenkijos redakcijos vadovas Pawelas Maczewskis, režisierius Emilis Vėlyvis,  idėjų agentūros direktorius Tomas Ramanauskas, tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė, operatorius Vilius Mačiulskis, lietuvišką muziką pasauliui pristatančio tinklalapio „MusicExportFund“ redaktorius britas George’as East ir originalaus „Kažkas atsitiko“ filmo režisierius, tarp Suomijos ir Lietuvos kuriantis Artūras Pozdniakovas.

Rubrikos „Kažkas atsitiko“ dalyviai:

„A Woman of Stone“ (Markas Palubenka) – režisierius Justas Ramanauskas

„Babkės“ (Vidas Bareikis) – Paulius Norvaiša

„Beat Patrol (Įvykis rajone)“ (Red Milk) – Darius Šilėnas

„Drąsių niekas nežudo“ (Marijonas Mikutavičius) – Ričardas Marcinkus

„Eina sau“ (Vidas Bareikis) – Stepdraw

„Embers“ (Rasabasa) – Saulius Baradinskas

„Feelings“ (Freaks On Floor) – Justas Ramanauskas

„Galvotas“ (Neteisėtai padaryti) – Justas Ramanauskas

„Good Girl Gone Bad (feat. Deadly Hunta)“ (Skamp) – Marla Singer

„Heaven Too Close“ (Earcraft) – Martynas Norvaišas, Kamilė Milašiūtė

„Interstellar“ (Rasabasa) – Saulius Baradinskas

„Į Venesuelą“ (Antikvariniai Kašpirovskio dantys) – Saulius Baradinskas

„Juokas pro ašaras“ (Tomas Sinickis) – Justas Ramanauskas

„One Way Ticket“ (Monkey Tank) – Jonė Zakaraitė

„Sapnas“ (Jurga Šeduikytė) – Arūnas Staponas, Viktorija Raggana

„Sau. Ir Tau.“ (Lilas ir Innomine) – Pijus Vėberis

„Sugebėt pasikeist“ (ba.) – Dominykas Bliznikas, Paulius Miliauskas

„Taxi“ (Despotin Fam x Goodhood) – Gvidas Bindokas

„Unity“ (Deeper Upper) – Saulius Baradinskas

„Uumellmahaye“ (Manfredas) – Rūta Kiškytė & pvz.lt

„Už tūkstančio durų“ (Kūjeliai) – Armas Rudaitis

„Vessels“ (Rasabasa) – Pijus Vėberis

„We Are the Same Blood“ (JOIO) – Pijus Vėberis

Geriausio metų Lietuvos kino aktoriaus ir aktorės pretendentai Gedimino Gražio nuotrauka

Šventinį pirmadienio vakarą kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ buvo pristatyti rinkimų „Geriausias metų Lietuvos kino aktorius ir aktorė“ nominantai. Nugalėtojus rinks pati garbingiausia festivalio komisija – „Kino pavasario“ žiūrovai, nuo kovo 29 d. galintys balsuoti už patikusį aktorių ir aktorę portale „Žmonės.lt“. Laimėtojai drauge su kitais Lietuvos kino kūrėjais bus apdovanoti iškilmingos ceremonijos Nacionalinėje dailės galerijoje metu balandžio 11 d.

Išrinkti geriausią Lietuvos metų aktorių ir aktorę kviečiančių ledų „Magnum“ atstovo teigimu, prie festivalio kompanija prisijungė dėl vienijančios kūrybinės laisvės idėjos. „Menininkams svarbiausia erdvė ir galimybė išreikšti save ir pasakoti savo istoriją taip, kaip jie nori, ir tiems, kuriems rūpi ją išgirsti“, – įsitikinusi Kristine Murniece. Partneriai džiaugiasi, jog žmonių, nuoširdžiai mylinčių meną, tikrai yra.

Kiekvienam nugalėtojui atiteks „Harmony Park“ įsteigta dovana – prabangus savaitgalis dviem 5 žvaigždučių viešbutyje „Harmony Park-Simboly“, prezidentiniuose apartamentuose su SPA ir privačiu pasijodinėjimu žirgais. Taip pat daugiausiai balsų surinkusiam aktoriui ir aktorei Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA skirs po 1 000 eurų.

Nominantų paskelbimo vakarą buvo pristatyta ir vieno iš „Kino pavasario“ fotografų Roberto Daskevičiaus sukurta aktorių nuotraukų paroda, kurią kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ bus galima pamatyti viso festivalio metu.

Geriausio metų Lietuvos kino aktoriaus ir aktorės pretendentai Gedimino Gražio nuotrauka

Pretendentai tapti geriausiu metų Lietuvos kino aktoriumi

Šiemet dėl geriausio metų Lietuvos kino aktoriaus titulo varžysis kino veteranas Juozas Budraitis, sukūręs įsimintiną vaidmenį režisieriaus Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“ (2015 m.). Aktorius kine vaidina nuo 1965 m. Per tą laiką jis įkūnijo arti šimto personažų. „Tiek kine, tiek teatre esu savamokslis, vadovaujuosi susikurta mokykla. Ką nors darant, kaip ir kuriant naują vaidmenį, visuomet kyla daug klaustukų, ir nesu tikras, ar visuomet į juos visus atsakau. Taip visą gyvenimą“, – nominantų pristatymo vakarą kalbėjo J. Budraitis.

Kitas nominantas – savo filme „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015 m.) suvaidinęs Šarūnas Bartas. Jo filmografijoje – virš 10 trumpametražių ir pilnametražių filmų, apdovanotų prestižiniuose kino festivaliuose. Kai kuriuose jis sukūrė ir pagrindinius vaidmenis. Šių metų vasarį Paryžiaus šiuolaikinio meno centre Pompidou buvo pristatyta Š. Barto filmų retrospektyva bei jo pirmoji tarptautinė fotografijų paroda (1990–2000 m.). Ta proga prancūzų kalba išleista ir Roberto Bonamy monografija „Sharunas Bartas, ou les hautes solitudes“ (liet. „Šarūnas Bartas arba didžioji vienatvė“).

Į geriausio metų aktoriaus titulą taip pat pretenduoja filmo „Karalių pamaina“ (rež. Ignas Miškinis, 2016 m.) aktorius Vainius Sodeika. Šiuo metu jis vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Kauno nacionalinio dramos teatro spektakliuose. Taip pat yra sukūręs vaidmenį filme „Paskutinė medaus mėnesio diena“ (rež. Rokas Eltermanas). Pasak V. Sodeikos, filmuojantis I. Miškinio dramoje pravertė teatre išugdyta disciplina, nes pagrindiniai įkūnyto policininko bruožai buvo pareigingumas, atsakomybė ir ištikimybė.

Aktoriai Severija Bielskyte, Vainius Sodeika, Viktorija Kuodyte, Juozas Budraitis
Gedimino Gražio nuotrauka

Pretendentės tapti geriausia metų Lietuvos kino aktore

Geriausios metų Lietuvos kino aktorės kategorijoje – Viktorija Kuodytė, nominuota už vaidmenį Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“ (2015). Aktorė 1988 m. baigė M. K. Čiurlionio gimnaziją, fortepijono klasę, o 1995 m. įgijo aktoriaus bakalauro diplomą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. V. Kuodytė apie save pasakoja, kad aktore tapo dėl to, jog nuo vaikystės nemėgo ir bijojo scenos. „Lenkiu galvą visai kino ir teatro gildijai, kurie suvaidino A. Puipos filme. Filmuodamasi drauge su jais išmokau mažiau kalbėti ir daugiau klausyti“, – atviravo V. Kuodytė.

Antroji pretendentė – savo karjerą kine dar tik pradedanti jauna aktorė Ina Marija Bartaitė, nominuota už vaidmenį Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015). Šiuo metu I. M. Bartaitė Vilniaus universitete studijuoja Romanų filologiją ir jau spėjo atlikti vaidmenis trijuose pilnametražiuose vaidybiniuose filmuose, kurie kino ekranuose pasirodys 2016 m.

Tapti geriausia metų Lietuvos kino aktore pretenduoja Severija Bielskytė už vaidmenį Gabrielės Urbonaitės filme „Namo“ (2016). 2012 m. S. Bielskytė buvo nominuota „Sidabrinei gervei“ kaip geriausia antro plano aktorė už vaidmenį filme ,,Laikinai“ (rež. Jūratė Samulionytė, 2011). Šiuo metu ji studijuoja medijas ir sociologiją ,,Goldsmiths“ universitete Londone. S. Bielskytės teigimu, jos įkūnytos veikėjos pasimetimas – stiprioji filmo pusė, o būsena grįžus namo po ilgo laiko užsienyje – jai puikiai pažįstama.

Geriausia 2016 m. Berlyno kino festivalio aktorė – filme „Komuna“

Susirinkusiesiems į nominantų paskelbimo vakarą buvo parodytas žymaus danų režisieriaus, kino judėjimo „Dogma“ pradininko Thomaso Vinterbergo komiška drama „Komuna“ („The Commune“). Ji pasakoja apie intelektualų šeimą, kuri nuosavoje užmiesčio viloje įsteigia komuną, tampančia išbandymu jų pačių santykiams. „Komunos“ pagrindinė aktorė Trine Dyrholm Berlyne pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį.

Filmo anonsas:

Festivalio atidarymas Klaipėdoje

Pirmą kartą „Kino pavasaris“ vienu metu, balandžio 1–14 d., vyks penkiuose miestuose. Nors festivalio filmai ir Klaipėdoje bus rodomi nuo balandžio 1-osios, oficialus atidarymas įvyks balandžio 4 d. Klaipėdos dramos teatre. Iškilmingos ceremonijos svečių lauks raudonas kilimas, putojantis vynas ir išskirtinė dokumentika „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“, rež. Benedikt Erlingsson), kurioje skamba kultinės islandų grupės „Sigur Ros“ narių sukurta muzika, o ekrane keičiasi neįtikėtini vaizdai iš praėjusio amžiaus cirko pasirodymų.

Po filmo į žiūrovų klausimus atsakys specialiai tam į Lietuvą atvykęs B. Erlingssonas – vienas tituluočiausių šių laikų Islandijos teatro aktorių, kino bei teatro režisierių, rašytojų. 2008 m. debiutavęs kaip trumpametražių filmų kūrėjas, 2013 m. sukūrė pirmąją pilnametražę dramą „Apie arklius ir žmones“ („Of Horses and Men“). Filmas apdovanotas 10 prizų 7-iuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Filmo anonsas:

Po šio pripažinto debiuto B. Erlingssonas gavo išskirtinę prieigą prie nacionalinio Jungtinės Karalystės atrakcionų archyvo. Daugelis jo rastų kadrų tik filme „Viskas dėl šou“ pirmą kartą parodomi žiūrovams.

Užuot pasirinkęs tradicinį dokumentinio filmo pasakojimo būdą, B. Erlingsonas į pagalbą pasikvietė bene garsiausios Islandijos muzikos grupės „Sigur Ros“ narius Georgą Holmą ir Orrį Pallą Dyrasoną. Jų specialiai „Viskas dėl šou“ parašytas garso takelis, pavadintas „Circe“, buvo išleistas viniline plokštele ir kitais formatais.

Bilietus į renginį galima įsigyti čia

Kadras iš filmo „Viskas dėl šou“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kino emocijų pavasaris uostamiestyje

Balandžio 5 d. Klaipėdoje, kaip ir kituose miestuose, vyks Savanorių padėkos diena. Jos metu savanoriai žiūrės filmus, o už juos darbus atliks „Kino pavasario“ komanda ir dažnai festivalyje besilankantys žinomi pramogų pasaulio atstovai.

Klaipėdoje „Kino pavasario“ metu bus galima išvysti festivalio žiūrovų mėgiamo režisieriaus Jean Marc Vallée („Cafe de Flore“, „Dalaso klubas“) naujausią darbą „Praradimas“ („Demolition“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė žymus aktorius Jake’as Gyllenhaalas.

Taip pat bus rodomas Thomaso Vinterbergo komiška drama „Komuna“ („The Commune“). Ji pasakoja apie intelektualų šeimą, kuri nuosavoje užmiesčio viloje įsteigia komuną, tampančia išbandymu jų pačių santykiams. „Komunos“ pagrindinė aktorė Trine Dyrholm Berlyne pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį.

Žiūrovų laukia ir „Oskarui“ nominuota danų drama „Karas“ („A War“, rež. Tobias Dyrholm), prancūzų-turkų „Mustangės“ („Mustang“, rež. Deniz Gamze Ergüven) ir britų „Kerol“ („Carol“, rež. Todd Haynes), taip pat geriausiu ispanišku filmu pripažintas tragikomiškas „Trumanas“ („Truman“, rež. Cesc Gay) bei muzikali juosta „Dideni purslai“ („A Bigger Splash“, rež. Luca Guadagnino), kurioje nusifilmavo tokie aktoriai kaip Tilda Swinton, Matthias Schoenaerts ir Dakota Johnson.

Klaipėdiečiai išvys ir filmą, kuriame skamba oficiali šių metų festivalio daina – grupės „Beach Boys“ kūrinys „God Only Knows“. Tai šios grupės biografiją pasakojanti drama „Meilė ir malonė“ („Love & Mercy“, rež. Bill Pohlad).

Filmo anonsas:

Taip pat uostamiesčio repertuare – belgų drama apie gatvių gaujų karus „Juoda“ („Black“, rež. Adil El Arbi, Bilall Fallah), įtempto siužeto Čilės režisieriaus Pablo Larraino drama „Klubas“ („The Club“), vienų populiariausių šių dienų graikų režisierių filmai: Yorgoso Lathimoso  „Omaras“ („The Lobster“) ir Athina Rachel Tsangari „Ševaljė“ („Chevalier“), nauja „Adomo obuolių“ autoriaus Anderso Thomaso Jenseno juodoji komedija „Vyrai ir viščiukai“ („Men & Chicken“), rusų kino grando Aleksandro Sokurovo naujausia, Luvro situaciją karo metais originaliai dokumentuojanti juosta „Frankofonija“ („Francofonia“), islandų jautri drama apie dviejų daugybę metų nebendraujančių brolių santykius „Avinai“ („Rams“, rež. Grimur Hákonarson), „Auksiniu liūtu“ Venecijos kino festivalyje apdovanota provokuojanti psichologinė drama „Iš toli“ („From Afar“, rež. Lorenzo Vigas).

Vytautas V. Landsbergis savo naujausiame dokumentiniame filme „Vaineta“ fiksuoja cerebriniu paralyžiumi sergančios merginos gyvenimo akimirkas. Ši juosta taip pat bus parodyta Klaipėdos žiūrovams.

Čia vyks ir šiemet pirmą kartą festivalyje rengiamo muzikinių klipų konkurso „Kažkas atsitiko“ seansas. Žiūrovai didžiajame kino ekrane išvys naujos kartos klipų kūrėjų darbus, išleistus 2014–2015 metais.

Nebus pamiršti ir mažieji žiūrovai bei jų tėveliai. Jų lauks išskirtinės animacijos ir muzikos filmas „Berniukas ir pasaulis“ („Boy & The World“, rež. Alê Abreu).

Eksperimentų savo darbe nevengiantis virtuvės mitų griovėjas, kulinaras Alfas Ivanauskas drauge su „Kino pavasario“ komanda uostamiestyje pristatys filmą „Noma – mano ideali audra“ („Noma My Perfect Storm“, rež. Pierre Deschamps). Tai dokumentinis pasakojimas apie vieną įtakingiausių pasaulio virtuvės šefų René Redzepi ir jo vadovaujamą restoraną „Noma“, kuris net keturis kartus buvo išrinktas geriausiu pasaulyje.

Bilietus į filmus galima įsigyti čia: http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras

Kadras iš filmo „Komuna“
Šaltinis – dr.dk

Ar norėtumėte apsigyventi dideliame name apsupti draugų ir nepažįstamų? O galbūt kaip Van Gogas svajotumėte įkurti dailininkų komuną, kurioje visi kartu kurtų ir dalintųsi priemonėmis? Tokį gyvenimą pasirinko Thomo Vinterbergo „Komunos“ (Kollektivet, 2016) veikėjai, taip nusprendę pakeisti savo kasdienybę ir įsilieti į mažos bendruomens gyvenimą.

8-as dešimtmetis. Danija. Sutuoktiniai Erikas (Ulrich Thomsen) ir Ana (Trine Dyrholm) paveldi 450 kvadratinių metrų namą prestižiniame Kopenhagos rajone. Bet ką daryti, jeigu neturi pinigų jam išlaikyti? Išeitis paprasta – tereikia surinkti žmonių grupę, kurie pasiryžtu kartu gyventi po vienu stogu. O kad viskas vyktų kaip komunoje, už kiekvieną naują gyventoją būtina balsuoti bendru nutarimu. Apsvarstymai ir keliami klausimai aptariami susirinkimuose, kuriuose viskas priimama daugumos balsais. Bendros vakarienės, išvykos už miesto ir nuogalių maudynės jūroje. Viskas atrodo labai idiliškai ir gražiai, bet kartu sunkiai išlaikoma.

Kadras iš filmo „Komuna“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nors istorija plėtojama įtraukiant visus namo gyventojus, veiksmo epicentru galima išskirti Aną ir jos asmenybės kaitą viso filmo metu. Kuomet jos vyras pradeda susitikinėti su trečio kurso studente Ema (Helene Reingaard Neumann), santuokoje iškyla pirmieji nesutarimai. Neilgai trukus Erikas palieka namus, o Ana bando toliau išlikti pozityvia ir tolerantiška asmenybe, priimdama tokį vyro sprendimą. Ji net pasiūlo jam kartu apsigyventi su Ema komunoje ir taip vėl įsilieti į bendrą jų gyvenimą.

Tuo metu prasideda didieji Anos išbandymai. Kaip išlikti stipriai, kai aplink griūna viskas, kuo iki šiol tikėjai? Jos asmeninius lūžius atskleidžia dvi scenos antrojoje filmo pusėje. Pirma, kuomet prieš žinių transliaciją jos apšviestame veide, nufilmuotu stambiu planu, išryškėja visas užslėptas skausmas. Kita – kai Ana prie bendro vakarienės stalo pasakoja apie savo sapną, kuriame buvo ji, Ema ir Erikas. Tuo metu išryškėja dukros Frėjos (Martha Sofie Wallstrøm Hansen) figūra. Ji tampa įrankiu, kuris sužeidžia, bet kartu ir padeda išsilaisvinti iš savo paties gniaužtų.

Kadras iš filmo „Komuna“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nuo pradžių iki pabaigos režisierius filme išlaiko pozityvią atmosferą, net ir pačiose niūriausiose siužeto vietose. Parinktos koloristų spalvos, nuolat skambanti linksma hipiška muzika kai kur pradeda atrodyti per daug nenatūraliai ir ryškus kontrastas neleidžia patirti veikėjų jausmų.

Ankstesniuose savo kūriniuose „Medžioklė“ (The Hunt, 2012) ar „Submarino“ (2010), kūręs slogius veikėjus ribinėse situacijose, T. Vinterbergas „Komunoje“ bando į gyvenimą pažvelgti kitu kampu, prisimindamas savo paties vaikystę, kuomet su šeima gyveno bendruomenėje. Tačiau filmo emocijoms perteikti neužtenka vien to laikotarpio smagių melodijų ar maudynių nuogiems jūroje. Keliami filmo konfliktai tarp veikėjų vis tiek sukuria romantizuotą komunos gyvenimo vaizdą, tačiau iki galo neatskleidžia kitos šio gyvenimo pusės. Vieninteliu stipriu aspektu išlieka veikėjos Anos kismas ir jos santykiai su Eriku ir dukra Frėja, kurie ryškiai pulsuoja tarp kitų siužeto linijų.

Filmo anonsas:

Seansai:

Balandžio 1, Penktadienis, 14:30-16:21, Skalvija, Vilnius

Balandžio 2, Šeštadienis, 21:15-23:06, Forum Cinemas Kaunas, S02, Kaunas

Balandžio 3, Sekmadienis, 20:30-22:21, Forum Cinemas Panevėžys, S03, Panevėžys

Balandžio 3, Sekmadienis,22:15-00:06, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

Balandžio 4, Pirmadienis, 18:00-19:51, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai

Daugiau seansų galite rasti čia.

Kadras iš filmo „Trumanas“
„Kino pavasario“ archyvas

Jau ryt prasidėsiantis 21-asis „Kino pavasaris“ dviem savaitėms taps svarbiausiu kultūriniu įvykiu Lietuvoje, sutrauksiančiu maždaug 200 kino profesionalų iš įvairių pasaulio vietų. Festivalio metu vyks susitikimai su į užsienio kino režisieriais, aktoriais, scenarijų autoriais ir prodiuseriais, kurių metu jie pristatys savo darbus bei atsakys į žiūrovų klausimus. „Kino pavasaryje“ taip pat apsilankys lietuviškų šaknų turintys kūrėjai bei trumpam į Lietuvą sugrįš užsienyje gyvenantys  ir kuriantys lietuviai.

Pogrindinio Vakarų Berlyno 8-ojo dešimtmečio muzikinio gyvenimo fiksuotojas

Muzikinė dokumentika  „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979–1989)“ („B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin (1979–1989)”) apie vibruojančią Berlyno post-punk pogrindinę muzikinę sceną papasakota pasitelkiant ilgai Berlyne gyvenusio brito muzikanto Marko Reederio išgyvenimus. Iš Londono į Vakarų Berlyną M. Reederis atvyko pamėgęs tenykštes elektronikos grupes ir palaipsniui įsiliejo į muzikinį miesto gyvenimą. Archyvinė medžiaga, paties M. Reederio, jo draugų ir pažįstamų filmuoti „namų vaizdeliai“, 8 milimetrų juostoje užfiksuoti kadrai, suvaidintos scenos ir nenutylanti muzika – meistriškai susijungia į atitraukti dėmesio neleidžiantį filmą. „Geismo ir garso Vakarų Berlyne“ pasakotojas, scenarijaus autorius ir herojus, taip pat muzikantas, muzikos prodiuseris M. Reederis atvyks į Vilnių ne vien pakalbėti apie filmą, bet ir pašokdinti atidarymo ceremonijos vakarėlio svečių.

Festivalyje – apdovanoti Islandijos režisieriai

Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje svečiuosis „Kino pavasario“ atidarymo filmo „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“) kūrėjas Benediktas Erlingssonas – žymus Islandijos teatro aktorius, kino bei teatro režisierius ir rašytojas. B. Erlingssonas pasaulyje išgarsėjo savo debiutiniu pilnametražiu filmu „Apie arklius ir žmones“ („Of Horses and Men“). Dokumentiniame filme „Viskas dėl šou“ išvysite archyve atrastus cirko pasirodymų kadrus ir išgirsite specialiai kultinės islandų grupės „Sigur Ros“ narių sukurtą muziką.

Dar vienas islandas „Kino pavasaryje“ – nuotaikingai liūdno filmo „Avinai“ („Rams“) režisierius, scenarijaus autorius ir prodiuseris Grímuras Hákonarsonas. Izoliuotame Islandijos kalnų slėnyje filmuota juosta pasakoja šalimais gyvenančių ir jau 40 metų nebendraujančių brolių dramą. Vienišiai broliai veisia avis ir kasmet konkuruoja dėl garbingo geriausio užauginto avino apdovanojimo. Netikėtai vertingai avių veislei pradeda grėsti išnykimas, ėmus plisti grėsmingai epidemijai. Norint ją įveikti broliams vėl teks pradėti kalbėtis ir suvienyti jėgas. „Avinai“ iškovojo apdovanojimą Kanų festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, laimėjo daugiau nei 20 prizų kituose kino festivaliuose bei buvo pasiūlytas Islandijos kandidatu „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalies filmas.

Svečiuosis ir „Trumano“ prodiuserė

Į Vilnių atvyks pasaulio kino festivaliuose sužibėjusių filmų programos „Festivalių favoritai“ juostų atstovai. Vienas jų – Tokijaus kino festivalyje nugalėjusios ir Rio de Žaneiro kino festivalio publikos simpatijų prizo nusipelniusios biografinės dramos „Nizė – beprotybės širdis“ („Nise: the Heart of Madness) apie gydytojos Nisės da Silveira kovą prieš Brazilijos psichiatrinio gydimo sistemą režisierius Roberto Berlineris. Taip pat svečiuosis neprofesionalus aktorius ispanas Alvaro Ogalla, atlikęs pagrindinį vaidmenį juostoje „Apostatas“ („The Apostate“), kuri pasakoja apie vidutinio amžiaus krizės kamuojamą vyrą, nusprendusį atsisakyti katalikų tikėjimo ir oficialiai išbraukti savo vardą iš Bažnyčios sąrašų. Įdomu tai, jog filmas paremtas tikrais aktoriaus gyvenimo potyriais, nusprendus atsisakyti tikėjimo. Ispanų režisieriaus Cesco Gay optimistinė ir šviesi komiška drama „Trumanas“ („Truman“) fiksuoja daugelį metų nesimačiusių dviejų gerų draugų paskutinį susitikimą, žinant, kad vienam iš jų diagnozuota paskutinė vėžio stadija. San Sebastiane apdovanotą ir penkias „Goya“ premijas susirinkusį filmą „Kino pavasaryje“  pristatys viena iš prodiuserių Marta Esteban.

Programos „Kritikų pasirinkimas“ svečių įvairiapusis profesionalumas

Dvylika kino ekspertų iš 52 pasiūlytų juostų išrinko 12 geriausių filmų iš kurių sudaryta programa „Kritikų pasirinkimas“. Šiemet „Kino pavasario“ žiūrovų laukia susitikimai su išskirtinio, vieno svarbiausių 2015 metų dokumentinio filmo „Namai“ („Homeland (Iraq Year Zero)“), padalinto į dvi dalis – „Prieš žlugimą“ ir „Po mūšio“, fiksuojančio Iraką prieš ir po JAV kariuomenės invazijos 2002-aisiais metais. Bendrai šešias valandas trunkanti juosta atskleis į Vilnių balandžio 2–4 d. atvyksiančio filmo režisieriaus, scenarijaus autoriaus, operatoriaus ir prodiuserio Abbaso Fahdelio šeimos gyvenimą, šalį ištikus tragedijai. Lokarno kino festivalyje šiam filmui įteiktas „Dokumentikos aljanso“ apdovanojimas.

Ypatingai mažo biudžeto Berlyne gyvenančios mongolų kilmės režisierės ir scenarijaus autorės Uisenma Borchu drąsi debiutinė vaidybinė juosta „Nežiūrėk į mane taip“ („Don‘t Look at Me that Way“) įtrauks į dviejų itin skirtingų merginų santykių sūkurį. Festivalyje apsilankysianti Uisenma Borchu dramoje atlieka ir pagrindinį vaidmenį. Ji, kaip ir kitas garbingas festivalio svečias – mistinio filmo „Aloysas“ režisierius Tobias Nolle, vertins „Kino pavasario“ konkursinių programų filmus. „Aloysas“ šių metų Berlyno kino festivalyje įvertintas FIPRESCI kino kritikų asociacijos apdovanojimu.

Programos „Metų atradimai“ vienas iš svečių – egzotiškoje Kolumbijoje filmuotos, 2015 metais Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ debiutinių filmų konkursą laimėjusios ir Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) premiją gavusios juostos „Gimdymas“ („Delivery“) režisierius, scenarijaus autorius ir prodiuseris Martinas Mejia Rugelesas. Taip pat festivalyje bus galima susitikti su 2002 m. tragiškų įvykių Maskvos Dubrovkos teatre įkvėpto filmo „Įsibrovimas“ („Interruption“) režisierių ir scenarijaus autorių Yorgosą Zoisą.

Uisenma Borchu dešinėje
„Kino pavasario“ archyvas

Po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių susibūrimas

Po festivalio programas „Lietuviai svetur“, „Lietuvių filmų premjeros“, „Studentų filmų konkursas“ bei „Trumpas konkursas“ pasklido užsienyje kiną kuriančių arba studijuojančių lietuvių bei lietuvių kilmės kino kūrėjų darbai. Kai kurie grįš, o kai kurie ir pirmą kartą atvyks į Lietuvą.

Vilniuje gimusi režisierė Vita Marija Drygas iš Ukrainos atkeliaus pristatyti savo dokumentinio filmo „Piano“, kurio centre – muzikos instrumentas, suvienijęs Euromaidano protestuotojus. Karjerą pradėjęs kaip Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Vlado Navasaičio, Kristijono Vildžiūno operatorius, Vladas Naudžius jau daugelį metų gyvena ir dirba Nyderlanduose. Į festivalį jis atvyks pristatyti pastarojo savo darbo kine – filmuoto pasakojimo „Istorijos ateitis“ („History‘s Future“) apie atmintį praradusio vyro kelionę ieškant prarastos tapatybės. Vaidybinio, dokumentinio ir spekuliatyvios kino esė elementų turinčiame filme operatoriumi taip pat dirbo Vytautas Katkus, o vyriausiasis apšvietėjas buvo Vitalijus Kiselius. Programoje „Lietuviai svetur“ bus galima išvysti sėkmingą jaunos lietuvės Godos Letkauskaitės aktorinį debiutą kine – eksperimentinio kino režisieriaus Martino Radicho juostoje „Norfolkas“ („Norfolk“). Mergina atvyks į Vilnių ir Panevėžį pristatyti šio išskirtine atmosfera pasižyminčio filmo, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė žymus aktorius Denisas Menochetas, suvaid inęs pienininką Quentino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“.

Programoje „Lietuvių filmų premjeros“ bus parodytas spalvingas ir novatoriškas animacinis filmas „Virsmas“ („Junction“). Festivalyje svečiuosis jo režisierius Nathanas Jurevicius – Kanadoje gyvenantis lietuvių kilmės australas režisierius. Toje pačioje programoje išvysite mediatyvų, į kasdienybes detales leidžiantį įsižiūrėti filmą „Ateljė „Rojaus drabužiai“ („Paradise Gowns“), fiksuojantį penkių Suomijos salyno gyventojų būtį. „Kino pavasaryje“ lankysis filmo režisierė Albina Griniūtė ir kompozitorius Pekka Lehti.

Drąsaus trumpametražio filmo „Paradisa“ herojus permąsto savo neseniai iširusią draugystę su vaikinu, nutrūkusius santykius su mama ir savo paties tapatybę. Į Lietuvą atvyks filmo režisierius, scenarijaus autorius ir aktorius Karolis Andriulis bei scenarijaus autorius, kompozitorius ir aktorius Uranas Apakas. Dėl geriausio studentų filmo titulo besivaržančio animacinio filmo „Šalti šaltiniai“ („Cold Springs“), pastatyto pagal Hermano Zudermano „Lietuviškas apysakas“, režisierė Giedrė Narušytė Boots taip pat užsuks į festivalį. Į savo gimtąjį miestą Vilnių iš studijų užsienyje sugrįš ir filmo „Namo“ („Back“) režisierė Gabrielė Urbonaitė bei pagrindinė vaidmens atlikėja Severija Bielskytė.

Apie konkursinių programų svečius informacija čia:

http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos/kino-pavasaris-skelbia-atvykstancius-konkursiniu-pro

Apie kino industrijos konferencijos svečius informacija čia:

http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos/meeting-point-vilnius-izraelio-kino-fondo-paskaita-11-lietuvisku-kino-projektu-ir-festivaliu-simpoziumas

Kadras iš filmo „Komuna“
SKALVIJOS archyvas

Pavasaris ateina visiems! Šiuo šūkiu jau antrus metus „Kino pavasarį“ pasitinka senjorai „Skalvijos“ kino centre. Kaip ir pernai, šiokiadieniais jie kviečiami į išskirtinius popietinius seansus.

Šįkart „Kino pavasario“ repertuare senjorai ras 10 tikslingai jiems atrinktų kino pasakojimų, tarp kurių ir naujausi režisierių Thomo Vinterbergo, Pablo Larraino, Christopherio Doyle filmai.

Dažniausiai šių fimų herojai – vyresni, nemažai gyvenimiškos patirties sukaupę žmonės. Specialūs festivalio seansai senjorams „Skalvijoje“ bus rodomi balandžio 1–14 d. Bilietai į juos kainuos pigiau.

Programą senjorams balandžio 1 d. atvers vienas ryškiausių šių dienų danų kino kūrėjų Thomas Vinterbergas, išgarsėjęs filmais „Šventė“ (1998), „Submarinas“ (2010), „Medžioklė“ (2012). Režisierius ir toliau gilinasi į šeimyninio gyvenimo peripetijas. Naujausioje savo juostoje „Komuna“ T. Vinterbergas pasakoja apie intelektualų šeimą, įsteigusią tas pačias vertybes puoselėjančią komuną. Po vienu stogu jaukiai sutelpa draugystė, meilė, linksmybės, tačiau idilė trunka tumpai.

Moralinės dilemos lydės Danijos kariuomenės būrio vadą Klausą, dėl sąžiningo, tačiau protokolą pažeidusio elgesio apkaltintą karo nusikaltimu („Karas“), Islandijos kalnuose avis veisiančius brolius, jau 40 metų gyvenančius nesantaikoje („Avinai“), į Čilės pajūrį ištremtą paslaptingą kunigų grupę, kurios gyvenimas gerokai pasikeičia atvykus penktajam dvasininkui („Klubas“).

Stebėti neįprastą, kiek egocentrišką, žaidimą kviečia filmo „Ševaljė” kūrėjai. Į žūklę Egėjo jūroje išplaukę šeši vyrai nusprendžia išsiaiškinti, kuris iš jų geriausias vyras. Psichologinių niuansų kupinas ir Cesc Gay filmas „Trumanas” – tai drąsus ir šmaikštus bandymas susitaikyti su artėjančia mirtimi.

Išsiilgusiems juoko siūloma Anderso Thomaso Jenseno juodoji komedija „Vyrai ir viščiukai”. Danijoje ši istorija apie netikėtą tėvo “palikimą” sulaukė net 358 tūkst. žiūrovų.

Tuo metu ieškantiems egzotiškos istorijos patiks Ch. Doyle „Honkongo trilogija“. Skirtingos Honkongo kartos – ikimokyklinukai, jaunuoliai ir senoliai – dalijasi savo pasaulėžiūra. Visi charakteriai atskleisti su nepaprastu švelnumu ir meile.

Laisvė, maištas, kova už savo pasirinkimus lydės filmų „Juoda” ir „Mustangės“ žiūrovus. Pirmasis nukels į Briuselį, kur siaučiant gaujų karams įsiplieskia uždraustos meilės istorija. Antrasis – į mažą Šiaurės Turkijos kaimelį. Kilus skandalui dėl netinkamo elgesio Lalė ir keturios jos seserys nusprendžia kovoti prieš vyresnės kartos primestą gyvenimo būdą.

Pateikus pensininko pažymėjimą, bilietas į „Kino pavasario“ seansą senjorams – 1,45 Eur.

Kadras iš filmo „Klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Klubas“ (El Club, 2015) – trečiasis Pablo Larraíno filmas, rodomas „Kino pavasaryje“. Prieš trejus metus šiame kino festivalyje buvo pristatyta jau tuomet vieno talentingiausių Čilės režisierių juosta „Ne“ su Gaeliu García Bernaliu pagrindiniame vaidmenyje. Apie reklaminės kampanijos galią pakeisti politinį režimą pasakojantis filmas vainikavo ištisą „Pinocheto trilogiją“. Taip vadinama trilogija prasidėjo 2008 metais filmu „Tony Manero“ – Lietuvos kino teatrų, deja, nepasiekusia, netikėtai sinefiliška istorija apie Travoltos herojaus iš „Šeštadienio nakties karštligės“ antrininkų konkurse dalyvaujantį sociopatą, kuris dėl pergalės jame yra pasiryžęs bet kam. Po poros metų pasirodė antroji trilogijos dalis – makabriškas „Post Mortem“ apie keistą meilės romaną tarp lavoninėje dirbančio nekrofilo ir anoreksija sergančios šokėjos 2011 metais buvo įtrauktas į pagrindinę „Kino pavasario“ „Horizontų“ programą.

Šias tris režisieriaus juostas vienija vaizduojami įvykiai po 1973 m. organizuoto politinio pučo ir Salvadoro Allende nuvertimo bei A. Pinocheto diktatūros kritika. Pirmoje dalyje pagrindinis herojus beprasmiškai, tačiau niekieno nebaudžiamas žudo žmones gatvėse, antroje – skaičiuoja po pučo į morgą suvežamus lavonus bei fiksuoja skrodimo rezultatus, o trečioje – kovoja su Pinocheto diktatūra per reklamą. Įdomu, kad pats režisierius pabrėžia, jog ši teminė trilogija susidarė gana spontaniškai, kadangi nebuvo planuojama nuosekliai. Po įspūdingos filmo „Ne“ sėkmės, daugelis pranašavo Pablo Larraínui karjerą Holivude, tačiau bent jau kol kas režisierius nusprendė likti Čilėje. Holivude tikėtina jį dar išvysime – režisierių pakvietė kurti „Žmogaus su randu“ (Scarface) perdirbinį, tačiau greičiau turėtume pamatyti kitą, šiuo metu postprodukcijos stadijoje esantį jo filmą apie garsų rašytoją Pablo Neruda, kuris greičiausiai šiemet atsidurs konkursinėje Kanų programoje. Vis dėlto visų šių projektų dar teks gerokai palaukti, tad grįžkime prie kamerinio „Klubo“, kuriame Pinocheto režimo kritika šį kartą užleido vietą satyriškam požiūriui į dvasininkiją.

Kadras iš filmo „Klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Atokiame namelyje, stovinčiame netoli paplūdimio, keturi pagyvenusio amžiaus vyrai leidžia dienas gerdami vyną, žiūrėdami televizorių, treniruodami kurtų veislės šunis bei su jais dalyvaudami lenktynėse. Pačias lenktynes jie stebi iš tolo, iš ko žiūrovui leidžiama nuspėti, jog jiems uždrausta bendrauti su vietiniais gyventojais. Kai jų gretas papildo naujokas, paaiškėja, jog visi jie yra įšventinti į kunigus ir privalo laikytis pakankamai griežtos dienotvarkės, kurią kontroliuoja kartu su jais gyvenanti vienuolė. Naują kunigą atlydi barzduotas keistuolis savo dainingu balsu išrėkiantis visą tiesą apie to kunigo nusikaltimus. Jo ilgi, detalūs monologai šiurpina bei padeda Pablo Larraínui sukurti tamsią, įtaigią filmo atmosferą.

Kitas „svečias“, sudrumsčiantis ganėtinai monotonišką kasdienį kunigų gyvenimą, – bažnyčios atsiųstas specialus tyrėjas, kurį vaidina Marcelo Alonso. Pasirodo, šie namai ne tam tikras vienuolynas, o prasikaltusių kunigų kalėjimas, arba skaistykla. Vieta, į kurią jie buvo ištremti už savo praeityje įvykdytus nusikaltimus. Vaikų tvirkinimas ir prekyba kūdikiais – tik keletas iš jų. Pablo Larraínas meistriškai panaudoja stambius planus bei apklausų forma vykstančius dialogus. Įsimena, stebina, šiurpina kiekvieno iš keturių kunigų biografijų detalės, tačiau atskiro paminėjimo verta vienintelė šio filmo vienuolė, kurią įkūnija Antonia Zegers. Nuolat kalbanti itin saldžiu balseliu bei žvelgianti palaimos apimtu žvilgsniu, ji savo žiaurumu, apsukrumu bei šaltakraujiškumu pralenkia bet kurį kitą šio filmo herojų.

Kadras iš filmo „Klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Verta paminėti, kad dvasininkija Pablo Larraínui nėra visiškai nauja tema. Pavyzdžiui, jau minėtas „Post Mortem“ prasideda epizodu, kuriame scenoje stovintis komikas pašiepia kunigų požiūrį į žmogaus nuodėmes. Tuo tarpu „Klubas“ prasideda citata iš Pradžios knygos: „Ir Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ Ir atsirado šviesa. Dievas matė, kad tai yra gerai ir atskyrė šviesą nuo tamsos“, o paskui matome šunį be perstojo bėgiojantį ratais aplink jį dresuojantį žmogų. Rato simbolis šioje juostoje atsiranda ir vėliau. Mizanscenos konstruojamos užburto rato forma. Besistengiant apriboti erdvę, gatvės tarsi įrėminamos abiejose jos pusėse stovinčias namais, o kambariai – namo sienomis.

Pablo Larraínas yra ne kartą prisipažinęs, kad nekenčia filmuoti HD raiška, nes, jo manymu, taip nufilmuoti filmai praranda savo unikalumą. Režisierius linkęs eksperimentuoti. Pavyzdžiui, „Tony Manero“ ir „Post Mortem“ buvo filmuojami 16 mm juosta, o „Ne“ atidavė duoklę VHS estetikai. Naujausios juostos filmavimui buvo pasirinktas anamorfinis LOMO objektyvas, leidžiantis žiūrovui susidaryti iškreipto vaizdo įspūdį. Groteskiškai iškreipti kadrai puikiai dera su subtilia režisieriaus satyra. Kartais ima atrodyti, tarsi žiūrėtum pro aprasojusių akinių stiklus, o prislopintos spalvos tik padeda perteikti „Klubo“ klaustrafobiškumą.

Kaustančią įtampą dar labiau padidina skambančios Benjamino Britteno, J. S. Bacho bei šiuolaikinio estų kompozitoriaus Arvo Pärto melodijos. Beje, Arvo Pärto muziką neretai galima išgirti ir kitų garsių režisierių filmuose. Pavyzdžiui, naujausiame Terrence‘o Malicko kūrinyje „Taurių riteris“, Guso Van Santo „Džeryje“ ar Andrejaus Zviagintsevo „Tremtyje“. A. Zviagintsevą norisi prisiminti ir dėl kitos priežasties. Nors ši tema ir netampa centrinė jų abiejų filmuose, abu režisieriai savo naujausiose juostose kritikuoja bažnyčią. Tik, jei „Leviatane“ A. Zviagintsevas operuoja gausiomis nuorodomis į Senąjį Testamentą, Larraínui užtenka tos vienos filmo pradžioje. Jam labiau rūpi detalūs herojų psichologiniai portretai, įtampa bei žiaurumo derinimas su satyra.

Kadras iš filmo „Klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo pradžioje gali pasirodyti, kad žiūri dramą apie tikėjimo išbandymus, virstančia išsamia bažnyčios kritika bei satyra, kuri transformuojama į tam tikrą detektyvą, o paskutinis pusvalandis savo įtampa netikėtai primena Alfredo Hitchcocko trilerius. Vis dėlto, regis, svarbiausia šioje juostoje – bažnyčios atsiųsto specialaus tyrėjo transformacija: nuo besąlygiško tikėjimo bei tikslų siekimo iki visiškos moralinių nuostatų griūties. Ko verti mūsų principai, kai su jais tenka susidurti akis į akį? Ar iš tikrųjų savisaugos instinktas visada nugali?

Praeitų metų „Berlinalė“ padovanojo mums daugybę įsimintinų filmų: nuo sinefiliško Jafaro Panahio „Taksi“, nuoširdumo problemą iškeliančio Andrew Hayaus „45 metai“, ryškaus Peterio Greenaway‘aus „Eizenšteino Gvanachuate“ iki apie ryšius tarp praeities ir dabarties pasakojančio „Aferim!“ bei vienu kadru nufilmuotos „Viktorijos“. Įprastai ne visų filmų kelias į Lietuvos kino teatrus būna lengvas. Kai kurių tenka laukti itin ilgai. Didžiuoju žiuri prizu – „Sidabriniu lokiu“ – apdovanotas Pablo Larraíno „Klubas“ „Kino pavasaryje“ turėjo būti parodytas dar prieš metus, bet aplinkybės susiklostė taip, kad filmą turime galimybę pamatyti tik dabar. Ką gi, laukti buvo tikrai verta.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 31, ketvirtadienis, 17:45-19:23, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Balandžio 01, penktadienis, 12:30-14:08, Pasaka, MS, Vilnius

Balandžio 01, penktadienis, 20:30-22:08, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai

Balandžio 01, penktadienis, 20:30-22:08, Forum Cinemas Klaipėda, S02, Klaipėda

Balandžio 02, šeštadienis, 14:00-15:38, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Daugiau seansų galite rasti čia.

Kadras iš filmo „Gyvenimas pasienyje“
„Kino pavasario“ archyvas

Šiemet itin ryškiai savanorystę akcentuojantis „Kino pavasaris“ vėlgi tankioje programoje atras erdvės socialiniams bei edukaciniams projektams. Tai – specialūs seansai senjorams, motyvacinės dovanos „Vaikų linijos“ ir „Jaunimo linijos“ savanoriams bei diskusija smurto prieš moteris tema. Festivalio metu bus parodyta ir specialių aptarimų reikalaujanti naujausia Vytauto V. Landsbergio dokumentinė istorija „Vaineta“ apie cerebriniu paralyžiumi sergančią mergaitę.

Specialiuose seansuose – pokalbiai sudėtingomis temomis

21-ajame „Kino pavasaryje“ bus galima išvysti trumpametražį Vytauto V. Landsbergio filmą „Vaineta“, kuris pasakoja apie cerebriniu paralyžiumi sergančią mergaitę. Ji savo mintimis ir emocijomis su pasauliu dalijasi piešdama koja. Vaineta moka džiaugtis gyvenimu, jos pomėgiai nesiskiria nuo bendraamžių – mergaitei patinka leisti laiką kartu su draugais, susirašinėti žinutėmis ar kalbėti „Skype’u“, piešti, juokauti, žaisti futbolą̨ ir skaityti knygas. Režisierius stengiasi istoriją nupiešti šviesiomis spalvomis ir nesiekia žiūrovų gailesčio. Rodos, norima visiems perteikti Vainetos gebėjimą mėgautis kasdieniais ir paprastais dalykais.

Prieš ir po „Vainetos“ žiūrovai bus kviečiami apžiūrėti herojės piešinius bei dalyvauti diskusijoje „Meninė raiška kaip neįgaliųjų įgalumo šaltinis“. Diskusija, kurioje dalyvaus filmo režisierius, vaikų ir paauglių psichiatras profesorius Dainius Pūras ir dailės terapeutas Mantas Televičius, bus skirta svarstymams, kokia menine raiška gali užsiimti neįgalieji, ar tai reikalinga bei kokią naudą tai teikia. Žiūrovai bus kviečiami atsakyti į klausimus, ar meninė raiška gali būti neįgaliųjų integracijos į visuomenę priemonė, kokios bendros meninės raiškos veiklos gali suvesti įgaliuosius su neįgaliaisiais, ką jie galėtų kurti kartu?

Antrojo specialaus seanso metu bus parodytas filmas „Gyvenimas pasienyje“ („Life on the border“), kuris skirtas pabėgėlių temai. Režisierius ir prodiuseris Bahmanas Ghobadi (šiemet „Kino pavasaris“ taip pat rodo jo pilnametražį filmą „Vėliava be valstybės“) inicijavo geros valios ir taikos kino projektą jauniems Sirijos pabėgėliams. Brutalius ISIS kovotojų išpuolius išgyvenę, Kobanio ir Šengalio pabėgėlių stovyklose prisiglaudę aštuoni vaikai išklausė elementarių kino pamokų, gavo po kamerą, parašė trumpus scenarijus ir nufilmavo asmeniniais patyrimais pagrįstas istorijas. Šiame filme pagrindiniai herojai ir režisieriai – vaikai, kurie atveria duris į savo istorijas ir rodo jas savo akimis. Aštuoni vaikai ir aštuoni filmai jautriai atskleidžia jaunų režisierių drąsą ir atvirumą.

Festivalis moksliukams ir specialūs seansai senjorams

Šiais metais „Kino pavasario“ metu jau penktą kartą organizuojamas mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalis  „Eureka“.  Jis skirtas vyresniųjų klasių moksleiviams, studentams ir visiems besidomintiems moksline fantastika. Festivalio rengėjai kruopščiai atrinko šešis filmus, kuriuos vienija mokslo tema ir mokslinės fantastikos žanras. Šiais metais „Eureka“ pristato tris dokumentinio kino juostas: „10 milijardų – kas patiekta tavo lėkštėje?“ (rež. Valentin Thurn), „Sienos“ (rež. Pablo Iraburu, Migueltxo Molina), „Apsilankymas: Pasimatymas su ateiviais“ (rež. Michael Madsen), dvi fantastines dramas: „Vienodi“ (rež. Drake Doremus), „Meilė ir Mila“ (rež. Teemu Nikki, Rami Rusinen) ir vieną mocumentary žanro filmą – „Už šios ribos jokių vyrų“ (rež. Mark Sawers). Į visus šiuos filmus įėjimas nemokamas. Registruotis kviečiamos tik didesnės nei 10 žmonių grupės: http://kinopavasaris.lt/lt/eureka-2016

Festivalis nepamirš ir senjorų – „Skalvijoje“ viso „Kino pavasario“ metu, darbo dienomis, organizuojami specialūs seansai. Šiais metais programą sudaro 10 naujausių filmų, o bilieto kaina į filmą – 1,45 Eur. Senjorai šiais metais dalyvauja ne tik žiūrėdami specialiuosius seansus, bet ir savanoriaudami – festivalis šiemet pirmą kartą turi senjorų savanorių komandą.

Dėmesys smurtą patyrusioms moterims

„Kino pavasaris“ pristato filmą „Paulina“ (rež. Santiago Mitre) apie jauną advokatę, paaukojusią karjerą bei santykius su mylimuoju dėl mokytojos darbo skurdžiame Argentinos kaime. Čia ji patiria smurtą ir yra išprievartaujama. Filmas ne tik šokiruoja, bet ir padalija žiūrovus į atskiras stovyklas. Po šio filmo bus organizuojama diskusija tema „Smurtas prieš moteris“, kurioje dalyvaus LR prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas. Planuojama į vieną iš seansų pakviesti ir moterų krizių centro gyventojas.

Festivalio dovana „Vaikų linijos“ ir „Jaunimo linijos“ savanoriams

„Kino pavasaris“ jau trečius metus tęsia bendradarbiavimą su emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“. Organizacijos savanoriams, kurie jau 19 metų teikia emocinę paramą vaikams ir paaugliams telefonu bei internetu, festivalis dovanoja filmo „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven) peržiūrą. Drama pasakoja apie penkių merginų, gyvenančių šiaurės Turkijos kaimelyje, valią kovojant su joms nepatinkančiomis tradicijomis – priverstiniu ištekinimu. Jų patirtis įtaigiai iliustruoja išgyvenimus, su kuriais susiduria ir į „Vaikų liniją“ skambinantys paaugliai.

Po filmo peržiūros psichologės savanorius pakvies aptarti matytą kino juostą ir susieti savo konsultavimo patirtis su filmo įspūdžiais. Šis renginys – „Kino pavasario“ padėka „Vaikų linijos“ savanoriams už jų prasmingą darbą. Festivalis taip pat žada į specialius seansus pakviesti ir „Jaunimo linijos“ savanorius.

Socialinę akciją šiais metais planuoja ir Šiaulių meras, kuris vaikų namų globotiniams dovanos „Kino pavasario“ filmų peržiūras.

Festivalio  „Kino pavasaris“ informacija.

V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Ketvirtadienį prasideda 21-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ – vienas svarbiausių metų kultūros renginių Lietuvoje. Festivalio atidarymo iškilmes transliuos televizijos kanalas LRT KULTŪRA. Tiesioginės transliacijos iš Lietuvos nacionalinės filharmonijos pradžia –  kovo 31 d., ketvirtadienį, 18.45 val.

„Kino pavasario“ atidarymo proga staigmeną žiūrovams parengė ir LRT TELEVIZIJA: ketvirtadienį 22 val. kviečiame žiūrėti vieną geriausių praėjusių metų „Kino pavasario“ filmą – kanadiečių dramą „Mamytė“ (Mommy). Juosta rodytas Kanų tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje. Pelnė net 44 tarptautinius kino apdovanojimus, tarp jų 11 Kanados kino apdovanojimų ir prancūzų „Cezarį“ už geriausią užsienio filmą.

Pirmąkart „Kino pavasaryje“ šiemet veiks LRT studija, įsikūrusi festivalio būstinės – „Forum Cinemas Vingis“ – 5-ame aukšte. Joje vyks festivalio filmų inspiruotos diskusijos, kurias ves LRT radijo ir televizijos laidų vedėjai: Jolanta Kryževičienė, Gerūta Griniūtė, Karolis Vyšniauskas, Aistė Plaipaitė, Algirdas Acus, Raminta Jonykaitė, Karolis Kaupinis. Diskusijos, kuriose dalyvaus Lietuvos ir užsienio kino kūrėjai, vyks 16 valandą, bus įrašomos ir transliuojamos 22 val. per LRT KULTŪRĄ. Kviečiame sekti programą.

Šiemet „Kino pavasaryje“ bus parodyti „Oskarams“ tik ką nominuoti filmai, prestižiniuose kino festivaliuose apdovanoti filmai, pirmą kartą rengiamos hibridinių filmų ir muzikinių klipų programos, pagal V. Šekspyro kūrinius pastatytų filmų retrospektyva, iškilių kino kūrėjų naujausi darbai – 130 pilnametražių ir 70 trumpametražių  filmų, kuriuos festivalio atstovai atrinko, per metus aplankę daugiau kaip 30 tarptautinių festivalių.

Šiemet pirmą kartą dvi savaites tuo pačiu metu festivalio filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Per du savo gyvavimo dešimtmečius „Kino pavasaris“ tapo bene ryškiausiu kino festivaliu Rytų Europoje. Pernai jis pritraukė 107 tūkst. žiūrovų.