Kadras iš filmo „Noma – mano ideali audra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiųmetėje „Kino pavasario“ programoje „Kulinariniai filmai“ – trys dokumentinės juostos. Jos supažindins žiūrovus su dviem skandinaviškos virtuvės genijais ir taisykles laužančiais vyndariais iš Italijos.

21-ojo festivalio „Kulinarinius filmus“ vienija pasiaukojimas vardan tikslo ir tikėjimas savo idėjomis. Visi dokumentinių filmų herojai – įkvepiantys svajotojai ir maištininkai, kuriems svarbi kiekviena smulkmena.

Audringa pažintis su geriausio pasaulio restorano virtuvės šefu

Ar įmanoma sukurti geriausią pasaulyje restoraną? „Tai absurdiška“, – taip į šį klausimą filme „Noma – mano ideali audra“ („Noma My Perfect Storm“, rež. Pierre Deschamps) atsako René Redzepi – vienas įtakingiausių pasaulio virtuvės šefų. Jo vadovaujamas restoranas „Noma“ net keturis kartus buvo išrinktas geriausiu pasaulyje.

„Šiame filme perteikiama, kaip revioliucionierius R. Redzepi šiaurietiškai virtuvei suteikė unikalų veidą, pakeitė ne tik skandinaviškos mitybos racioną, bet ir sukūrė modernaus šefo įvaizdį. Įdomu stebėti, kaip drąsiai R. Redzepi sprendžia iškilusias restorano problemas, neužmiega ant laurų ir stengiasi, kad jo vadovaujama aukšto lygio maitinimo įstaiga būtų lyderė tarp geriausiųjų“, – sako eksperimentų savo darbe nevengiantis virtuvės mitų griovėjas, kulinaras Alfas Ivanauskas.

Ivanauskas drauge su „Kino pavasario“ komanda filmą „Noma – mano ideali audra“ prieš seansus pristatys ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų, kuriuose vyks festivalis, žiūrovams.

Filmo anonsas:

Apsėstasis Sergio Hermanas

Garsus virtuvės šefas Sergio Hermanas Nyderlanduose vadovauja restoranui, kurio staliukai rezervuoti metams į priekį. Sėkmė turi savo kainą – filme „Sergio Herman, velniškai tobula“ („Sergio Herman, Fucking Perfect“, rež. Willemiek Kluijfhout) užfiksuoti momentai atskleidžia aukšto lygio restoranuose vyraujančią įtampą. Ambicijos, perfekcionizmas ir graužatis dėl laiko stokos žmonai ir keturiems vaikams – tai su kuo kasdien susiduria šios dokumentikos pagrindinis herojus.

Kadras iš filmo „Sergio Herman, velniškai tobulas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Sergio Herman, velniškai tobulas“ peržiūrėjęs žinomas Lietuvos virtuvės meistras, restorano „Dublis“ šeimininkas ir šefas Deivydas Praspaliauskas teigė, jog S. Hermano pasiaukojimas žavi, tačiau nemažiau svarbu jausti ribas ir neperlenkti lazdos. „Esu dirbęs tokiame restorane, bet iš karto nusprendžiau, kad tai ne man. S. Herman rezultatas nerealus ir neginčytinas, tačiau tam jis skyrė labai daug laiko. Pasiaukojimas buvo didžiulis. Pradėjęs atidarinėti restoraną, nusprendžiau, kad skirsiu tam tiek laiko, kiek noriu, o ne tiek, kiek iš manęs reikalauja aukščiausias rezultatas. Kitaip bendrauju ir su restorano darbuotojais. Nepaisant to, šis filmas yra labai geras motyvatorius siekiant tikslo bet kokioje srityje“, – kalbėjo D. Praspaliauskas.

Maistas ir jo kultūra – bene didžiausia šių laikų aistra, manija, apsėdimas. Nepriekaištingo tobulumo apsėstas šios istorijos herojus supranta, jog jo gyvenime reikalingi pokyčiai, todėl restoraną, į kurį sudėjo begalę jėgų ir laiko, uždaro. Tačiau paaiškėja, kad Sergio negali gyventi be iššūkių ir užmojų, tad imasi naujo grandiozinio projekto.

Filmo anonsas:

Maištaujantys vyndariai

Režisierius Jonathan Nossiter išgarsėjo prieš dešimtmetį, sukūręs vieną žinomiausių dokumentinių filmų apie vynininkystę „Mondovino“. Dokumentika „Natūralus pasipriešinimas“ („Natural Resistance“) jis vėl sugrįžta prie vynų temos.

„Natūralus pasipriešinimas“ pasakoja apie keturis Italijos vyndarius, užsiimančius ekologine ir biodinamine vynininkyste. Kitaip tariant, apie žmones, tikinčius, jog atsakingai elgiantis su žeme, ji dosniai atsilygina. Filmo herojai neseka rinkos ekonomikos modeliais, kritikuoja vyno sertifikavimą ir kovoja už savo svajonę užsiimti vynininkyste taip, kaip jiems atrodo teisinga.

Kadras iš filmo „Natūralus pasipriešinimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Režisierius, naudodamasis pokalbiais su vyndariais, nespalvoto kino ištraukomis bei animaciniais intarpais, kalba apie vynininkavimo istoriją, jos archainę tradiciją, vyndarystę kaip meną ir siunčia žinią apie pokyčius visuomenėje, kurie atsiliepia ir vyno industrijai.

„Mačiusiems „Mondovino“, „Natūralus pasipriešinimas“ bus lyg tęsinys: gamta, žmogus, jo veikla, kova. Atpažįstamas operatoriaus braižas greitai įtraukia ir imi jaustis filmo dalimi. Šįkart vėl keliauji per Italijos ūkius, vynuogynus, lankaisi svečiuose ir kalbiesi su vyndariais, klausaisi jų siekių ir svajonių, bandai juos suprasti. Mondovino vynuogynų globalizacijos problema čia persikelia į žmogaus siekį išlaikyti gamtos natūralumą, identitetą ir viską, ką gali duoti jis pats be „įstatymais nustatytų reikalavimų“. Nėra viskas taip aštru. Filme nuostabūs dokumentiniai vaizdai persipina su meninio filmo žinomais kadrais, gera nuotaika ir režisieriaus subtiliu humoru. Žiūrint filmą kyla noras viską mesti ir lėkti atostogauti, keliauti… Tai puiki juosta mylintiems maisto ir vyno kultūrą, Italiją ir jos žmones“, – sako vyno ekspertė, „Vyno klubo“ direktorė Rasa Starkus.

Filmo anonsas:

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=572&s=undefined

Kadras iš filmo „Meilė ir malonė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tarp programos „Festivalių favoritai“ filmų – juosta su nė žodžio nepratariančia Tilda Swinton, legendinės muzikos grupės „Beach Boys“ biografija, tikra istorija apie pabėgėlį, kuris tapo arabų muzikinio šou nugalėtoju.

„Festivalių favoritai“ yra ypatinga festivalio programa. Į ją atrinkome filmus iš viso pasaulio, įvertintus tarptautiniuose kino festivaliuose nuo Berlyno iki Tokijo, nuo Toronto iki Jeruzalės. Mūsų tikslas – leisti žiūrovams šiuos filmus pamatyti, nes kitaip daugelis jų Lietuvos nepasiektų“, – „Festivalių favoritų“ reikšmę paaiškina „Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė.

Vienu festivalio hitų bus filmas „Meilė ir malonė“ („Love & Mercy“), legendinės amerikiečių grupės „Beach Boys“ lyderio Briano Wilsono biografija. Pagrindinį vaidmenį jame atlieka Paulas Dano („Mažoji mis“, „Jaunystė“), o filmą režisavo lig šiol kaip prodiuseris kine dirbęs Billas Pohlandas. Jo filmografijoje – „Oskarais“ apdovanoti filmai „12 vergovės metų“ ir „Kuprotas kalnas“. „Meilė ir malonė“ pripažintas geriausiu skirtingose Amerikos valstijose ir jau surinko dešimtį kitų apdovanojimų ir nominacijų.

„Meilė ir malonė“ anonsas:

„Festivalių favoritų“ programoje šiemet bus galima pamatyti dramą „Didesni purslai“ („A Bigger Splash“, rež. Luca Guadagnino) su dviejomis žiūrovams puikiai pažįstamomis aktorėmis: į roko žvaigždę įsikūnijusią, bet dėl balso operacijos negalinčią kalbėti Tildą Swinton ir įtakingo muzikos prodiuserio dukterį vaidinančią Dakotą Johnson. Venecijos kino festivalyje filmas apdovanotas už inovatyviai surinktą biudžetą, o taip pat už garso takelį – filme skamba legendinių „The Rolling Stones“, amerikiečių dainininkės „St. Vincent“ muzika.

„Didesni purslai“ anonsas:

Žiūrovai išvys ir japonišką filmą „Laiminga valanda“ („Happy Hour“, rež. Ryûsuke Hamaguchi). Šveicarijos miesto Lokarno kino festivalyje visos keturios filmo aktorės pasidalino geriausios aktorės prizą, o filmo scenarijus gavo specialų paminėjimą.

„Kino pavasaris“ į Lietuvą atveš lenkų siaubo filmą „Demonas“ („Demon“). Ši juosta puikiai įvertinta kritikų po premjeros prestižiniame Toronto kino festivalyje. Tačiau vėliau kino pasaulį sukrėtė žinia: rudenį, Gdynės kino festivalio metu, filmo režisieriaus Marcino Wronos kūnas rastas viešbučio kambaryje, įtariama mirties priežastis – savižudybė.

„Demonas“ anonsas:

Programą papildys Jeruzalės kino festivalyje geriausiu Izraelio filmu išrinktas „Tikkun“ (rež. Avishai Sivanas) – kontroversiška istorija apie ypač religingą vaikiną, kuris, atsigavęs po infarkto, nustoja tikėti.

Religijos temą nagrinės ir Toronto kino festivalyje pristatytas ironiškas režisieriaus Federico Veiroj iš Urugvajaus filmas „Apostatas“ („The Apostate“) apie vieno vaikino bandymus palikti katalikų bažnyčią.

Į Lietuvos kino sales taip pat atkeliaus geriausias praėjusių metų ispaniškas filmas „Trumanas“ („Truman“, rež. Cescas Gay), liūdnai šviesi dramedija apie du draugus, vienam kurių diagnozuojamas vėžys.

„Trumanas“ anonsas:

„Kino pavasaris“ į Lietuvą atveš geriausią Tokijo kino festivalio filmą, brazilišką „Nizė – beprotybės širdis“ („Nise: The Heart of Madness“, rež. Roberto Berlineris) apie moterį Rio de Žaneiro psichiatrinėje ligoninėje.

Kadras iš filmo „Ševalje“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Taip pat į „Festivalio favoritų“ programą atrinktas graikų filmas „Ševaljė“ („Chevalier“), kuriame režisierė Athina Rachel Tsangari šmaikščiai žvelgia į filmo herojų vyrų ego kovą Egėjo jūra plaukiančiame laive. Filmas pripažintas geriausiu Londono filmų festivalyje.

„Ševaljė“ anonsas:

Įspūdingą kino patirtį suteiks japonų mokslinės fantastikos filmas „Sudie“ („Sayonara“, rež. Kôji Fukada), pasakojantis kraupią ateitį: Japonija ištuštėjusi dėl milžiniškos radiacijos užteršto oro, gyventojai masiškai evakuojami.

Istorinė meksikiečių drama „Epitafija“ („Epitaph“, rež. Yulene Olaizola, Rubénas Imazas), nukels net į XVI a. Čia ispanų konkistadorai bando įkopti į Meksikoje esantį Popokatepetlio ugnikalnį.

„Epitafija“ anonsas:

Programą papildys šių metų „Kino pavasario“ šalies partnerės Ispanijos filmai „Tobula diena skrydžiui“ („A Perfect Day to Fly“, rež. Marcas Recha) ir baskų kaimo gyvenimą parodanti „Kai nuvirsta medis“ („When a Tree Falls“, rež. Asieras Altuna Iza). Žiūrovai pamatys ir rumunišką dviejų brolių dramą „Neteisėti santykiai“ („Illegitimate“, rež. Adrianas Sitaru), pasirinktą Berlyno kino festivalio prestižinei „Forumo“ programai.

Trileris „Klanas“ („The Clan“) kalbės apie iš tikro gyvenusią šeimą iš Buenos Airių, kuri pagrobė keturis žmones ir tris jų nužudė. Jį sukūręs argentiniečių režisierius Pablo Trapero Venecijos kino festivalyje išrinktas geriausiu režisieriumi.

Programą užbaigs įkvepiantis filmas „Arabų balsas“ („The Idol“, rež. Hany Abu-Assadas). Tai vėl gi tikra istorija, šįkart – apie vestuvių dainininką iš pabėgėlių stovyklos Gazoje, laimėjusį „Arab Idol“ muzikos talentų konkurse.

„Arabų balsas“ anonsas:

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=558&s=undefined

Festivalio „Kino pavasario“ komanda sugrįžo iš neseniai pasibaigusio vieno svarbiausių kino industrijos renginių Berlyno kino festivalio. Žinoma, ne tuščiomis. „Kino pavasaryje“, kovo 31–balandžio 14 d., bus parodyta net 13 „Berlinalėje“ gerai įvertintų filmų.

Berlyno kino festivalio nugalėtojai

„Kino pavasario“ žiūrovai pirmieji Lietuvoje galės išvysti po premjerinių seansų Berlyno kino festivalyje apdovanotas juostas. Tai asmeniškiausia danų režisieriaus, „Dogmos“ judėjimo pradininko, Thomaso Vintenbergo drama „Komuna“ („The Commune“). Ji pasakoja apie intelektualų šeimą, kuri nuosavoje užmiesčio viloje įsteigia komuną, tampančia išbandymu jų pačių santykiams. „Komunos“ pagrindinė aktorė Trine Dyrholm Berlyne pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį.

Keturių skirtingo amžiaus moterų likimus ir svajones po komunizmo nugriovimo Lenkijoje 1990 m. pradžioje stebinti drama „Jungtinės meilės valstijos“ („United States of Love“) buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų. Per spaudos konferenciją režisierius Tomaszas Wasilewskis paminėjo, kad šiame filme jis rodo Lenkiją tokią, kokią atsimena iš savo vaikystės.

8 valandų trukmės istorinė drama „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ („A Lullaby to the Sorrowful Mystery“, rež. Lav Diaz) apie Filipinų revoliucionieriaus Andres Bonifacio našlę ir 30 dienų trukusias šiurpias ir beviltiškas jos vyro kūno paieškas pelnė „Sidabrinį lokį“ už naujų perspektyvų atvėrimą. Filipinų literatūrą, muziką, mitologiją supinančiam filmui L. Diazas ruošėsi net 17 metų. „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ bus rodomas „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“.

Geriausiu debiutiniu filmu pripažinta ir už geriausią aktoriaus (Majd Mastoura) vaidmenį apdovanota romantinė drama „Hedis“ („Hedi“, rež. Mohamed Ben Attia). Garsiųjų brolių Dardenne’ų prodiusuota istorija pasakoja apie jauno tunisiečio pastangas pakeisti likimą ir pasipriešinti ypač valdingai motinai.

Abejingų taip pat nepaliks FIPRESCI kino kritikų asociacijos apdovanojimu įvertinta nenuspėjama mistinė drama „Aloysas“ („Aloys“, rež. Tobias Nolle). Juostoje vaidina vienas iš garsiausių austrų aktorių Georgas Friedrichas („Pianistė“, „Klimtas“, „Faustas“). Jis įkūnijo kiekvieną gyvenimo situaciją filmuojantį vienišą privatų detektyvą, kuris stebi pasaulį per užrasojusius langus. Nepažįstamos moters skambutis įtraukia Aloysą į paslaptingą „telefoninį“ žaidimą ir atveria naują visatą bei padeda išsilaisvinti.

„Kino pavasario“ programos sudarytoja – Berlyno kino festivalio žiuri

Šiųmetinėje „Berlinalėje“ viena iš „Kino pavasario“ programos sudarytojų, filmų apžvalgininkė Aistė Račaitytė tapo CICAE – nepriklausomų kino teatrų asociacijos – žiuri nare. Ji vertino Berlyno kino festivalio programos „Forumas“ filmus.

„Forume“ rodyta kontroversinė rumunų drama „Neteisėti santykiai“ („Illegitimate“, rež. A. Sitaru) apie incestą pelnė CICAE apdovanojimą. Jis įtrauktas į „Kino pavasario“ programą „Festivalių favoritai“.

Dar vienu neoficialiu „Caligari“ prizu už geriausią filmą programoje „Forumas“ buvo apdovanotas ir ypač vaizdingas filmas „Paskutinėmis miesto dienomis“ („In the Last Days in the City“, rež. Tamer El Said). Debiutuojantis režisierius iš Egipto sukūrė savo alter ego – 35 metų režisierių Khalidą iš Kairo, besistengiantį nufilmuoti filmą apie savo miesto gyvenimą, bet tuo pačiu prarandantį savąjį.

„Kino pavasaryje“ bus parodyti ir dar keli „Forume“ pristatyti filmai: dokumentinė juosta „Ta‘ang“ (rež. Wang Bing), serbų trileris „Drėgmė“ („Humidity“, rež. Nikola Ljuca) ir juodoji komedija „Panamerican Machinery“ (rež. Joaquin del Paso).

„Berlinalėje“ įvyko ir lenkų režisierės Martos Mironowicz dokumentinio filmo „Stepių vaikas“ („Zud“, rež. Marta Mironowicz) pasaulinė premjera, kuri „Kino pavasario“ žiūrovams suteiks galimybę nukeliauti į egzotiškąją Mongoliją.

Antrąją pagal svarbą Berlyno programą „Panorama“ atidarė čekų drama „Aš, Olga Hepnarova“ („I Olga Hepnarova“, rež. Petr Kazda, Tomáš Weinreb), kuri dalyvauja „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“.

„Panoramoje“ pirmą kartą parodytas ir lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis“. Filmą apie industrinį, karo nuojautos apimtą Ukrainos miestą neužilgo pamatys ir Lietuvos žiūrovai. Jis dalyvaus „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“.

Kiti apsilankymo Berlyne rezultatai

Verta paminėti, kad tarptautiniame Berlyno kino festivalyje išskirtinio dėmesio sulaukė ir praėjusiais metais „Meeting Point – Vilnius“ projektų pristatymo sesijoje „Coming Soon“ dalyvavęs latvių filmas „Mellow Mud“ (rež. Renars Vimba). Jis šiais metais debiutavo festivalio programoje „Generation 14plius“ ir laimėjo „Krištolinį lokį“ geriausio filmo kategorijoje.

„Kino pavasario“ komanda mugės „European Film Market“ metu įsigijo filmus, kuriuos festivalio metu ir po jo, išvys autorinio kino mėgėjai Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.

„European Film Market“ – tai tarptautinė kino filmų pardavimo platforma, taip pat pirma ir svarbiausia metų pradžios Europos kino mugė, kurioje dalyvavo daugiau nei 8 500 akredituotų kino srities profesionalų iš daugiau nei 100 šalių. Jos metu įvyko 1 090 filmų peržiūros, iš kurių – 532 filmų premjeros.

„Berlinalėje“ taip pat buvo pasirinkti ir pakviesti užsienio šalių pranešėjai tarptautinei kino industrijos konferencijai „Meeting Point – Vilnius“, kuri vyks balandžio 12–14 d.

Festivalio „Kino pavasario“ informacija

Kadras iš filmo „Kerol“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jeigu sunku nuspręsti, ką žiūrėti, 21-ąjame festivalyje „Kino pavasaris“, rinkitės išskirtinio ir gero kino garantą – pripažintų kino kūrėjų filmus, kurių didžioji dalis rodoma programoje „Meistrai“. Programos centre – filmai, nagrinėjantys sudėtingus skirtingų kraštų istorijos vingius bei praeities pėdsakus šiuolaikinės visuomenės ir jos individų gyvenimuose.

Šias metais festivalis žiūrovams taip pat pasiūlys pasinerti į išskirtinį kinematografinį potyrį – pamatyti net 8-ias valandas trunkantį filipiniečių režisieriaus Lavo Diazo istorinį šedevrą „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ („A Lullaby to the Sorrowful Mystery“), kuris šiemet Berlyno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinį lokį“ už naujų perspektyvų kine atvėrimą.

„Visuomet be galo įdomu sužinoti, ką naujo sukūrė kino pasaulyje pripažinti žmonės. Visai kaip ringe atsidūrus patyrusiems sunkaus svorio boksininkams – neaišku, kokiame stovyje jie šiuo metu yra, bet puikiai žinai, kad jie tikri meistrai. Kviečiu virtualiai susikauti su sunkaus svorio kino meistrais, pamatyti iš tiesų stiprų kiną“, – įspūdžiais apie „Meistrų“ filmus dalijasi kino režisierius Ignas Jonynas ir video siužete pristato penkis favoritus.

Kadras iš filmo „Pilka gatvė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

I. Jonyno pasirinkti filmai neįprasti, metaforiškai kalbantys apie šalies ir visuomenės problemas. Lenkų kino legendos Jerzy Skolimowskio dėlionės principu iš atskirų žmonių gyvenimo akimirkų supinta įtempta drama „11 minučių“ („11 Minutes“) pasakoja apie pražūtingą lemtį šiuolaikiniame didmiestyje; meksikiečių režisieriaus Arturo Ripsteino ekspresionistinės kriminalinės istorijos „Pilka gatvė“ („Bleak Street“) veiksmas vyksta tamsiuose Meksiko miesto užkabariuose; tailandiečių meistro Apichatpongo Weerasethakulo užburianti juosta „Didybės kapinės“ („Cemetery of Splendor“) vaizduoja paslaptinga miego liga sergančius kareivius ir alegoriškai kalba apie šalies socialines problemas; Irake įsikūrusioje kurdų pabėgėlių stovykloje filmuotas Bahmano Ghobadi filmas „Vėliava be tėvynės“ („Flag without a Country“), remiantis dviejų tikrų asmenybių portretais, pasakoja apie gyvastingos tautos be šalies likimą; rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo kūrinyje „Frankofonija“ („Francofonia“), pasitelkus Luvro muziejaus istoriją, nagrinėjami meno ir galios santykiai.

Igno Jonyno programos „Meistrai“ pristatymas – vaizdo siužete (paspaudę ant video pabaigoje atsiradusių langelių, pateksite į pasakojimą apie pasirinktą konkretų filmą):

Festivalio programoje „Meistrai“ taip pat matysite:

• kino kritikų itin išliaupsintą, šių metų „Oskarams“ ir „Auksiniams gaubliams“ nominuotą dramą „Kerol“ („Carol“, rež. Todd Haynes) – apie tarp skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių dviejų moterų – jaunos fotografės Teresos (Rooney Mara) ir nelaimingoje santuokoje gyvenančios Kerol (Cate Blanchett) netikėtai įsiplieskusią meilę;

Kadras iš filmo „Tada blogai, dabar gerai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

• žaismingą filmą iš Korėjos, kuriame garsus režisierius dieną per anksti atvyksta į Seulą pristatyti savo filmo ir sutinka jauną tapytoją. Jie pajaučia vienas kitam simpatiją 2015 m. pagrindiniu Lokarno kino festivalio prizu apdovanotame subtiliame filme „Tada blogai, dabar gerai“ („Right Now, Wrong Then“, rež. Hong Sang-soo);

• dar vieną romaną, kuris užsižiebia Indijoje tarp filmo „Vienas plius viena“ („Un plus une“, rež. Claude Lelouch) herojų – žavaus prancūzų kino kompozitoriaus Antuano ir simpatiškos Prancūzijos ambasadoriaus žmonos Anos. Jie leidžiasi drauge į piligriminį žygį;

• 2015 m. „Sidarbiniu lokiu“ apdovanotą juostą „Klubas“ („The Club“, rež. Pablo Larraín), kuri atskleis keturių atokiame Čilės pajūrio miestelyje gyvenančių kunigų ilgai laikytas praeities paslaptis;

Kadras iš filmo „Vienas plius vienas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

• trijų dalių filmą „Kalnai gali pasislinkti“ („Mountains May Depart“, rež. Jia Zhang-Ke), kuriame stebima per ketvirtį amžiaus dėl ekonominio klestėjimo sparčiai besikeičianti ir svetimėjanti Kinijos visuomenė, režisierius spekuliatyviai žvelgia ir į netolimą ateitį;

• rašytojo Lewiso Grassico Gibbono ekranizaciją „Saulėlydžio giesmė“ („Sunset Song“, rež. Terence‘as Daviesas). Čia vaizduojama su įvairiais sunkumais susidurianti XX a. pradžios ūkininkų šeima tolimoje Šiaurės Škotijoje. Istorijos centre – kovoje už laimę su vis naujais iššūkiais atkakliai stojanti jauna moteris Kris.

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=563&s=undefined

Už mėnesio prasidėsiantis „Kino pavasaris“ pristato naująjį vaizdo klipą bei plakatus ir skelbia emocijų pavasarį. Jo simboliu tapo 21-ojo festivalio proga pražydusi viena iš kino salės kėdžių. Itin vizualų reginį kino gerbėjams dovanoja kūrybinė studija „PetPunk“.

Šių metų festivalio šūkiu tapo reklamos agentūros „New!“ kūrybos vadovo Tomo Ramanausko pasiūlyta frazė „Kino pavasaris“ – emocijų pavasaris“. Ji Vilniaus žiūrovus kvies nuo kovo 31 d., o Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – nuo balandžio 1 d. dviem savaitėms žydinčiose kino teatrų kėdėse patirti įvairiausių filmų teikiamų emocijų.

Klientas: „Kino pavasaris“
Režisierius: Gediminas Šiaulys
Operatorius: Linas Dabriška
Kompozitorius: Jonas Jurkūnas
Dailininkas: Lynn Hofmann
Prodiuseriai: Miglė Pelakauskė („PetPunk“), Justinas Pocius („Dansu“)

Gamyba: „PetPunk“, „Dansu“, „Madstone“, „Soundboxing“ 

Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ 2016 plakatas

Už vaizdo klipe pražydusią kėdę „Kino pavasario“ komanda dėkoja kūrybinei studijai „PetPunk“. Ypatingą padėką jie išreiškia – idėjos autoriui ir „PetPunk“ meno vadovui Gediminui Šiauliui, nepabijojusiam įgyvendinti drąsios ir daug kruopštumo reikalaujančios idėjos. Kiekvieną kėdės žiedlapį kruopštūs ir talentingi menininkai sukūrė savo rankomis.

„Raudona kėdė tuščioje tamsioje erdvėje. Mane suvilioja jos paviršius. Artėju prie jo, liečiu jį – tai sodrus raudonas aksomas. Švelnus ir tuo pačiu plėšrus. Atsiranda smuklūs augaliniai elementai. Kėdė leidžia gausybę raudonų lapų ir pumpurų. Ji pražysta išsprogdindama ryškius aksominius žiedus. Aš sėdu į minkštą lapų patalą ir pradedu lėtai grimzti į kėdės vidų. Aksominiai lapai apgaubia mano nugarą, rankas ir kojas. Žiedlapiai pasiglemžia veidą. Aš skęstu palaimoje jausdamas aitrų jo žiedų kvapą, – taip apie vaizdo klipo idėją pasakoja režisierius G. Šiaulys. – Šiame projekte man svarbiausias akcentas yra kino teatras. Tiksliau potyris, kurį išgyveni žiūrėdamas filmą čia, o ne namie.“

Tam, kad tikra kino teatro kėdė pražystų, kūrėjams prireikė net trijų mėnesių kruopštaus darbo, pasitelkiant ypatingas medžiagas ir gamybos technologijas. Pervilkus kėdę nauju audiniu, juvelyrė Lynn Hofmann iš įvairių rūšių medžiagų kūrė ir gamino išradingus neegzistuojančių augalų lapus. Vėliau kiekvienas lapelis ir gėlės žiedas buvo padengtas aksomu, kitaip tariant, flokuotas, ir pritvirtintas prie kėdės paviršiaus pagal specialią kompoziciją.

Beveik muziejiniu eksponatu tapusią „Kino pavasario“ kėdę bus galima pamatyti Vilniuje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ viso emocijų pavasario metu kovo 31–balandžio 14 d.

Festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Fotografė Monika Daužickaitė

Svarbiems „Oskarams“ tik ką nominuoti filmai, prestižiniuose kino festivaliuose apdovanoti filmai, pirmą kartą rengiamos hibridinių filmų ir muzikinių klipų programos, pagal V. Šekspyro kūrinius pastatytų filmų retrospektyva, iškilių kino kūrėjų naujausi darbai – tai tik keletas naujienų iš kovo 31-ąją Vilniuje, o balandžio 1 d. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje prasidėsiančio 21-ojo „Kino pavasario“ stovyklos. Festivalis visuose miestuose tęsis iki balandžio 14 d.

Svarbiausiais šių metų akcentais festivalio organizatoriai pasidalijo antradienį, kovo 1 d., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengtoje spaudos konferencijoje. Tradiciškai „Kino pavasaris“ į Lietuvą atveš geriausius naujus pasaulio filmus, kurie kitaip į Lietuvos kino sales nepatektų, bei balandžio 12–14 d. surengs tarptautinę kino industrijos konferenciją „Meeting Point – Vilnius“.

Tarp ryškių šių metų festivalio filmų – „Oskarui“ nominuotos danų drama „Karas“ („A War“, rež. Tobias Lindholm), prancūzų-turkų „Mustangės“ („Mustang“, rež. Deniz Gamze Ergüven) ir britų „Kerol“ („Carol“, rež. Todd Haynes), taip pat totalitarinę Šiaurės Korėjos sistemą dokumentuojantis rusų režisieriaus filmas „Čia visad šviečia saulė“ („Under the Sun“, rež. Vitaly Mansky), geriausiu ispanišku filmu pripažintas tragikomiškas „Trumanas“ („Truman“, rež. Cesc Gay), daugiausiai „Gojos“ nominacijų surinkusi aistringoji „Nuotaka“ („The Bride“, rež. Paula Ortiz) ir daugelis kitų.

Festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Fotografė Monika Daužickaitė

Mažiau filmų – daugiau seansų

Susirinkusiuosius pasveikino dainininkas Vidas Bareikis, atlikdamas legendinės grupės „Beach Boys“ kūrinį „God Only Knows“. Būtent šis kūrinys pasirinktas „Kino pavasario“ metų himnu. Daina skamba festivalio filme „Meilė ir malonė“ („Love & Mercy“, rež. Bill Pohlad). Tai biografinė istorija apie grupę „Beach Boys“ ir jos lyderį Brianą Wilsoną. Kartu tai buvo supažindinimas su šių metų festivalio šūkiu: „Kino pavasaris – emocijų pavasaris“.

„Žinoma, teigiamų emocijų“, – šypsojosi „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė. Ji pranešė, kad atsižvelgdami į žiūrovų pageidavimus, organizatoriai sumažino į festivalį atrinktų filmų skaičių, bet bendras seansų skaičius liko toks pat. „Kino pavasaryje“ rodysime daugelį užsienio festivaliuose žiūrovų geriausiai įvertintų filmų. Norime, kad visi žiūrovai Lietuvoje taip pat galėtų juos pamatyti. Žiūrovai mums yra svarbiausi“, – paaiškino V. Ramaškienė.

Ji įvardijo ir šių metų festivalio šalį partnerę – Ispaniją. „Kino pavasaris“ užmezgė glaudžius ryšius su prestižiniu San Sebastiano kino festivaliu, dėl to programoje šiemet bus rodomi originaliausi ispaniški filmai, o į Vilnių festivalio dienomis atvyks Ispanijos kino industrijos profesionalai, San Sebastiano festivalio atstovai.

V. Ramaškienė akcentavo ir savanorystės svarbą „Kino pavasariui“. Prie daugiau nei 200 festivalio savanorių, kaip jų ambasadoriai, šiemet prisijungė ir pernai „Kino pavasario“ žiūrovų geriausia Lietuvos aktore išrinkta Aistė Diržiūtė („Sangailės vasara“), grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas–Svaras, garsiausias Lietuvoje protmūšių rengėjas, sporto komentatorius bei TV laidų vedėjas Robertas Petrauskas bei kiti žinomi pramogų pasaulio atstovai.

Festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Fotografė Monika Daužickaitė

Kino salės kėdė pražydo

Kartu su pagrindinio festivalio partnerio ERGO generaliniu direktoriumi Sauliumi Jokubaičiu V. Ramaškienė atidengė šių metų festivalio simbolį – „pražydusią“ kino salės kėdę.

„Kiekvieną šios kėdės žiedlapį savo rankomis darė kruopštūs ir talentingi kūrybinės studijos „PetPunk“ menininkai. Ypatingai dėkojame šios idėjos autoriui ir studijos meno vadovui Gediminui Šiauliui. Kėdė viso festivalio metu lauks žiūrovų Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Ji labai tiks prie jaukios ERGO poilsio zonos. Čia žiūrovai galės atsipūsti ant patogių sėdmaišių, laukdami kito seanso ramiai aptarti jau matytus filmus. Zonoje veiks ir nemokamas bevielis internetas. Siekiame, kad žiūrovai kine jaustųsi kuo patogiau“, – kalbėjo ERGO generalinis direktorius S. Jokubaitis.

Filmai atrinkti ypač kruopščiai ir atidžiai

Šiemet festivalyje – 200 (130 ilgametražių ir 70 trumpametražių) filmų, vietoje pernai rodytų 258. Sumažintas skaičius reiškia, jog programos sudarytojams reikėjo išspręsti dar daugiau dilemų dėl prioritetinių pasirinkimų. Žemiau linijos liko ne vienas simpatijų sulaukęs filmas, kuriam tiesiog neužteko vietos repertuare.

„Iš viso per praėjusius metus apkeliavome per 30 kino festivalių ir peržiūrėjome daugiau nei 1 500 filmų. Iš jų atrinkome įdomiausius, aktualiausius ir labiausiai nustebinusius, bet buvome griežtai apsibrėžę atrankos limitus. Siekėme išlaikyti platesnę geografijos, stilių, temų, formų, nuotaikų, režisierių patirties įvairovę. Norėjome parodyti savaip išskirtinius ir unikalius filmus, kokių negalėjome pasiūlyti niekuomet anksčiau ir kokių nedrįsta išleisti Lietuvos kino platintojai. Kiekvienas atrinktas kūrinys turės savo uždavinius“, – paaiškino vyriausiasis festivalio programos sudarytojas Edvinas Pukšta.

Jis suskaičiavo, kad norint peržiūrėti visus „Kino Pavasario“ filmus, prireiktų 252 valandų ir 21 minutės arba 10,5 dienos. Net 5 patvirtinti filmai bus ilgesni nei 3 valandos, o Berlyno „Sidabriniu lokiu“ apdovanota „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ („A Lullaby to the Sorrowful Mystery“, rež. Lav Diaz) pareikalaus 8 valandų susikaupimo. Trumpiausią festivalio pilnametražį filmą „Junun“ sukūrė amerikiečių meistras Paulas Thomas Andersonas, pataikęs į platų muzikinio kino ritmą.

Tarp filmų, kuriuos šiemet rodys festivalis, jis išskiria atnaujintą Roterdamo kino festivalį laimėjusią melancholišką komediją „Radijo dienos“ („Radio Days“, rež. Babak Jabali); vieno garsiausių danų režisierių Thomaso Vintenbergo komišką dramą „Komuna“ („The Commune“), kurios pagrindinei aktorei Trinei Lindholm atiteko Berlyno „Sidabrinis lokys“; Venecijos kino festivalyje už geriausią debiutinį filmą apdovanotą „Lyderio vaikystę“ („The Childhood of a Leader“, rež. Brady Corbet) ir „Auksinį liūtą“ gavusią Venesuelos dramą „Iš arti“ („From Afar“, rež. Lorenzo Vigas). Tarp unikalių reginių verta paminėjimo mokslinės fantastikos drama „Sudie“ („Sayonara“, rež. Koji Fukada), kurioje pirmą kartą kino istorijoje vaidina profesionali aktorė ir Osakos Universiteto mokslininkų sukurta androidė. Visus juos pirmieji Lietuvoje galės pamatyti „Kino pavasario“ žiūrovai.

Festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Fotografė Monika Daužickaitė

Pirmieji tarp garbingų festivalio užsienio svečių

Tokijo kino festivalyje nugalėjusią biografinę dramą „Nizė – beprotybės širdis“ („Nise: The Heart of Madness“) Vilniuje pristatys tik trim dienoms į Lietuvą atskrendantis režisierius ir scenarijaus autorius Roberto Berlineris. Festivalyje svečiuosis ir neįtikėtiną žygdarbį stengęsis atlikti ispanas Alvaro Ogalla. Jaunas vyras mėgino atsisakyti Bažnyčios primesto Katalikų tikėjimo, o sukauptą patirtį žaismingai aprašė ir savo prototipą suvaidino komiškoje dramoje „Apostatas“ („The Apostate“, rež. Federico Veiroj). Vilniaus žiūrovai pasitiks gausią delegaciją iš Lenkijos, o tragikomediją „Mano dukterys karvės“ („These Daughters of Mine“, rež. Kinga Dębska) pristatys aktorė Agata Kulesza, žinoma pasirodymu „Oskaru“ ir Europos kino akademijos prizais apdovanotoje „Idoje“. Festivalis itin laukia ir atidarymo filmo „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“) režisieriaus Benedikto Erlingssono vizito.

Išskirtinis dėmesys moterų gyvenimams

Festivalio meno vadovė Santa Lingevičiūtė supažindino su nauja programa „Aš esu hibridas“. Į ją pateko filmai, kuriuose išnyksta riba tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Čia žiūrovai galės pamatyti kultinės eksperimentinės muzikos kūrėjos, menininkės Laurie Anderson animacijos, dokumentikos, dienoraščių, muzikos, fantazijų hibridą „Šuns širdis“ („Heart of a Dog“) ir kitus standartus laužančius kino darbus.

Ji taip pat pristatė retrospektyvą „Šekspyras gyvas“, skirtą Viljamo Šekspyro 400-osioms mirties metinėms atminti. Šioje programoje bus rodomi žymių režisierių, tarp kurių – Romano Polanskio, Dereko Jarmano, Peterio Greenaway’aus filmai, paremti legendinio britų rašytojo kūriniais.

Tradiciškai festivalis rengs konkursines programas „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Baltijos žvilgsnis“, kuriose geriausi Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos jūros regiono šalių filmai varžysis dėl žiuri įvertinimo ir piniginių prizų.

„Kai kurie į programas patekę filmai jau sulaukė tarptautinės sėkmės. Pavyzdžiui, lenkų drama „Jungtinės meilės valstijos“ („United States of Love“, rež. Tomasz Wasilewski) apdovanota Berlyno kino festivalyje už geriausią scenarijų, taip pat lenkų juosta „Šokių aikštelės dukterys“ („The Lure“, rež. Agnieszka Smoczyńska) gavo specialų žiuri paminėjimą Sandanso kino festivalyje, čekų „Aš, Olga Hepnarova“ („I, Olga Hepnarova“, rež. Petr Kazda, Tomáš Weinreb) atidarė antrą pagal svarbą Berlyno festivalio programą „Panorama“. Įdomu, kad visų šių filmų pagrindinės herojės yra moterys. Tai, kad filmuose pagrindinius vaidmenis atlieka moterys – viena iš šių metų festivalio tendencijų“, – pastebėjo S. Lingevičiūtė.

Festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Fotografė Monika Daužickaitė

Suteiks kino ekraną muzikiniams klipams

Viena iš šių metų festivalio naujovių bus muzikinių klipų konkursas. „Muzikiniai klipai Lietuvoje atgyja. Norime juos iš internetinės „YouTube“ erdvės perkelti į didįjį kino ekraną. Svarbiausia, kad ši iniciatyva kilo iš pačios klipų kūrėjų bendruomenės – idėją rengti programą pasiūlė kūrybos studija „Zest“, – sakė muzikinių klipų programą kuruojantis muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas.

Muzikinių klipų konkursas simboliškai pavadintas „Kažkas atsitiko“, prisimenant lygiai prieš 30 metų sukurtą bene pirmąjį Lietuvoje muzikinį filmą tokiu pačiu pavadinimu. Į muzikinių klipų seansą atrinkti stipriausi Lietuvos režisierių darbai sukurti per 2014 ir 2015 m. Klipus vertins tarptautinė muzikos ir kino profesionalų žiuri. Geriausių klipų kūrėjai bus apdovanoti ir piniginiais prizais, kuriuos įsteigė lietuviškos muzikos portalas „Pakartot.lt“.

Muzikos šiemet festivalyje bus ir daugiau. Festivalio atidarymo filmu pasirinktas netradicinis islandiškas dokumentinis filmas „Viskas dėl šou“, kuriame nebus jokių dialogų, tik vintažiniai keliaujančio cirko vaizdai ir juos lydinti specialiai filmui sukurta grupės „Sigur Ros“ narių muzika. „Tai emociškai labai paveikus ir kartu visiškai netradicinis muzikinis-dokumentinis filmas. Nuostabu, kad „Kino pavasario“ komanda jį pasirinko atidarymo filmu – tai netikėtas, drąsus ir dėl to sveikintinas žingsnis iš festivalio pusės“, – džiaugėsi K. Vyšniauskas.

Festivalio „Kino pavasaris“ spaudos konferencija
Fotografė Monika Daužickaitė

Prekyba bilietais prasidės šios savaitės pabaigoje

„Kino pavasaris“ taps švente kino žiūrovams, o kino kūrėjams dar ir suteiks galimybę susipažinti su industrijos žmonėmis iš skirtingų šalių, kurie festivalio metu atvyks į Vilnių. Į septintą kartą vyksiančią kino industrijos konferenciją „Meeting Point – Vilnius“ pakviesta virš 200 režisierių, prodiuserių, kino agentų, žurnalistų ir kitų kino pasaulio atstovų. Kaip ir kasmet, konferencijoje bus diskutuojama apie filmų rinkodarą, pristatomi nebaigti projektai iš Baltijos ir Rytų partnerystės šalių, didelis dėmesys bus skiriamas kino festivalių organizatoriams.

„Meeting Point – Vilnius“ metu vyks ir renginys „Kūrybinės industrijos bendroje Europos skaitmeninėje rinkoje“, kuris skirtas pramogų pasaulio atstovams, savo kasdieniame darbe susiduriantiems su autorių ir gretutinėmis teisėmis. Renginio metu bus aptartos šios srities naujovės, laukiantys pokyčiai.

„Praėjusiais metais pagerinome lankomumo rekordą iki 107 tūkst. žiūrovų. Festivalyje svečiavosi ir savo filmus pristatė tokie režisieriai, kaip „Oskarus“ laimėjęs Michelis Hazanavičius ir net šiemet vienam jų nominuotas Joshua Oppenheimeris. Tad kartelę – tiek žiūrovams, tiek sau patiems – užkėlėme labai aukštai. Tačiau kelio atgal nėra – norime festivalio kokybę išlaikyti ir dar pagerinti“, – ambicijų neslėpė festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Jis informavo, kad bilietų prekyba į festivalio filmus prasidės kovo 5-ąją. Pirmąjį pardavimų savaitgalį bus taikomos nuolaidos „Omni ID“ kortelių turėtojams: kovo 5–6 d. bus galima įsigyti bilietų už mažiausią – 3,3 euro – kainą. Dar viena akcija, šį kartą perkantiems abonementus, vyks kovo 8 d., o kovo 11 d. tradiciškai bus galima nusipirkti pigesnių bilietų į lietuviškus festivalio filmus.

21-asis „Kino pavasaris“ prasidės kovo 31-ąją, o baigsis balandžio 14-ąją. Ir atidarymo, ir uždarymo renginių emocijas žiūrovai galės pajusti ir per televiziją – ceremonijas tiesiogiai transliuos „LRT Kultūros“ kanalas.

Visiems, kurie dar neišsirinko į kokius filmus keliaus festivalio „Kino pavasaris“ metu KINFO komanda rekomenduoja:

Kadras iš filmo „Kerol“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kerol“ (Carol), 2015 m., rež. Todd Haynes

Alisa: Prieš trylika metų dramoje „Toli nuo rojaus“ (Far from Heaven, 2002) Toddas Haynesas pirmą kartą prisipažino meilę Douglaso Sirko stilistikos pripildytam šeštajam dešimtmečiui, o dar anksčiau pasirodžiusiame jo filme „Saugi“ (Safe, 1995), ko gero, neatsitiktinai pagrindinė herojė taip pat buvo vardu Kerol. Šį kartą režisierius, kartu su nuostabiąja Rooney Mara ir Cate Blanchett, subtilia savo nuolatinio bendražygio, Edwardo Lachmano, kamera, legendinės Sandy Powell sukurtais kostiumais bei skandalingu Patricia Highsmith romanu „Druskos kaina“ (The Price of Salt, 1952), vėl perkelia mus į epochą, kai pasipriešinti visuomenės nustatytiems tabu ir prietarams galėjo ryžtis tik ypatingai stiprios asmenybės.

Gabrielė: Filmas, kuris intriguoja savo siužetu, aktoriais, atgarsiais. Kuris gražus iki negalėjimo. Bei kuriame erotika skleidžiama subtiliai, bet kaip niekada stipriai – per žvilgsnius – stebinčius, tyrinėjančius, nuleistus ir pakeliamus, ilgai ilgai išlaikomus.

Aistė: Sukurtas pagal gerai žinomą Patricijos Highsmith romaną, filmas giliai ir tikroviškai perteikia 6 dešimtmečio Ameriką bei moterų meilės istoriją. Traukia tai, kad režisierius iki smulkiausių detalių sugebėjo atkurti XX a. vidurio atmosferą bei tai, kad istorija nėra politizuota, tai tiesiog meilė, nesvarbu, kam ji skirta, nesvarbu, tarp ko ji yra. Kiek teko susidurti su režisieriaus Todd Haynes kūryba, visai nestebina, kaip paprastai jis perteikia seksualumo tematiką, kaip gerai gvildena asmens vidinę dramą, tapatybės konstravimą. Labai tikiuosi, kad ir šįkart režisierius nenuvils ir šis filmas, kaip ir kitų porą jo juostų, pateks į mano mėgstamiausiųjų sąrašą.

Anonsas

Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Aš, Olga Hepnarova“ (I, Olga Hepnarova), 2016, rež. Petr Kazda, Tomáš Weinreb

Aistė: Filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, prieš tai galima ja pasidomėti. Tačiau, jei norisi netikėtumo, geriau nesidomėti. Mane šiame filme traukia ne tai, kad visa tai kažkada vyko iš tikrųjų. Traukia šio filmo estetika, baltos ir juodos kontrastai ir jame išnyranti keista būtybė – pagrindinė filmo veikėja Olga. Vieniša, įgrimzdusi į save, nepritampanti prie aplinkinio pasaulio, kažkodėl ši veikėja atrodo labai įdomi ir norisi ją stebėti kino ekrane.
Gabrielė: Su tiek daug pateikiamų probleminių aspektų, į filmą žvelgti galima iš įvairių žiūros taškų: tai jauno žmogaus identiteto paieškos; valstybės priešiškumas savo piliečiams; visa griaunanti sistema. Be viso to, liks patenkinti ir kinomanai – ši juostai originali ir netikėta, jau sulaukusi puikių kritikų atsiliepimų.

Kadras iš filmo „Komuna“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Komuna“ (The Commune), 2016, rež. Thomas Vinterberg

Gabrielė: Vinterbergo „Šventė“ ir „Medžioklė“ – nedėkingos realybės ir tamsios žmogaus pusės atspindžiai. „Komuna“ žada būti kitoks. Gal ne toks purvinas, gal ne toks paveikus, tačiau ir vėl atskleisiantis režisieriaus talentą.

Lina: Kmuna – tai maža bendraminčių bendruomenė, kurioje kartu ir gyvenama. Iš ties turėtų būti įdomi žmonių santykių analizė, juk kadaise pats T. Vitenbergas gyveno komunoje, kartu su tėvais.

Anonsas

Kadras iš filmo „Iš toli“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Iš toli“ (Desde allá / From Afar), 2015 m., rež. Lorenzo Vigas

Alisa: Be jokios abejonės, vienas labiausiai laukiamų debiutinių filmų šių metų „Kino pavasaryje“. Pradedantysis venesueliečių režisierius Lorenzo Vigas turėjo neįtikėtinai puikius pagalbininkus, kas padėjo jam pelnyti „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje. Prie scenarijaus rašymo prisidėjo Guillermo Arriaga („Amorres Perros“, „21 grams“, „Babel“), jis taip pat ir prodiusuoja šį filmą kartu su Micheliu Franco („Después de Lucía“), o pagrindinį vaidmenį atliko Alfredo Castro, pažįstamas iš Pablo Larraíno filmų („No“, „Tony Manero“, „Post Mortem“). „Iš toli“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, mokantį vaikinams už kartu praleistą laiką.

Gabrielė: Šių metų Venecijos Liūto laureatas kalba apie stratas: socialines klases skurdžiame Venesuelos sostinės kampe, užgimusį romaną tarp vyresnio ir jauno, tarp turtuolio ir skurdžiaus, tarp verslininko ir kriminalinio veikėjo. Jie sujungiami Lorenzo Vigas talento nuostabiai išplėtoti herojų charakterius.

Anonsas

Kadras iš filmo „Didesni purslai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Didesni purslai“ (A Bigger Splash), 2015 m., rež. Luca Guadagnino

Giedrė: Italų režisierius Luca Guadagnino ankstesniame savo filme „Aš esu meilė“ sugebėjo paprastą, atrodo tūkstančius kartų girdėtą meilės istoriją perteikti savitai, niuansuotai ir – ko negali pasakyti apie dažną filmą – įsimenančiai. Naujajame jo darbe rasime puikų aktorių ansamblį (Tilda Swinton, Ralph Fiennes, Matthias Schoenaerts, Dakota Johnson), 1969 metų „Baseiną“ priminsiančią istoriją, daug karščio, pavydo, intrigų, aistros ir humoro.

Gabrielė: Trys taisyklės: Nėra to filmo su Tilda Swinton, kuris neišeitų į gerą; Nėra to filmo su Tilda Swinton, kuris neišeitų į gerą; Nėra to filmo su Tilda Swinton, kuris neišeitų į gerą. Ir dar gros gera muzika.

Kadras iš filmo „Kalnai gali pasislinkti“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kalnai gali pasislinkti“ (Mountains May Depart/ Shan he gu ren), 2015 m., rež. Jia Zhangke

Giedrė: Istorinių – socialinių visuomenės pokyčių pulsą čiuopiantis Jia Zhangke yra vienas labiausiai vertinamų šiuolaikinių Kinijos režisierių. Jo filmams būdingos identiteto, kompleksiškos realybės temos, palytėtos siurrealumo ir absurdo potėpiais. Naujausias jo darbas, pasakojantis kelių žmonių gyvenimo istoriją, apimančią 1999 – 2025 m. yra žvilgsnis į individo būtį esminių ekonominių ir technologinių visuomenės lūžių kontekste.

Anonsas

Kadras iš filmo „Omaras“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Omaras“ (The Lobster), 2015 m., rež. Yorgos Lanthimos 

Aistė: Savotiška disutopija – sistema, kuri prievartauja visuomenės narį elgtis pagal tam tikras taisykles, nepaisant jo paties norų, interesų ar gyvenimo ritmo. Režisierius Yorgos Lanthimos ne pirmą kartą pateikia žiūrovui keistą, neįprastą filmą bei kaip visada paleidžia kritikos strėlę į mūsų visuomenę. Gal atrodo, kad tai vyksta kažkur kitur (ateity, alternatyviam pasauly), tačiau tai apie mus, apie stereotipus, apie tobulumą ir visuomenės funkcionalumą. Tačiau ar galima viską sudėlioti į lentynėles?

Lina: Laukiu, nes tai turėtų būti keistas, savitas, nestandartiškas filmas apie meilę, o tokius mėgstu labiausiai.

Anonsas

Kadras iš filmo „Didybės kapinės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Didybės kapinės“ (Cemetery of Splendor/Rak ti Khon Kaen), 2015 m., rež. Apichatpong Weerasethakul

Giedrė: Apichatpongo Weerasethakulo filmų visatoje pinasi realybė ir sapnai, praeitis ir dabartis, mirtis ir gyvenimas. Filmą, po mitologija ir simbolizmu slepiantį karinės chuntos valdomo Tailando politinio režimo kritiką, režisierius vadina atsisveikinimu – galbūt su savo šalimi, galbūt su savo kinematografiniu stiliumi.

Anonsas

Kadras iš filmo „Čia visad šviečia saulė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Čia visad šviečia saulė“ (Under The Sun), 2015 m., rež. Vitaly Mansky

Aistė: Šis filmas atitraukia nors mažą kraštelį „geležinės užuolaidos“, už kurios slypi Šiaurės Korėja. Intriguoja tas faktas, kad režisieriui buvo norima suvaidinti spektaklį, režisuotą valdžios, pavadinimu „Šiaurės Korėja – nuostabiausia šalis pasaulyje“. Tačiau režisierius nepasimetė ir pradėjo filmuoti viską iš eilės, ne tik, kai parinkta šeima pradėdavo savo vaidybą. Įdomu dar ir todėl, kad tai labai panašu į Sovietų Sąjungą, kas lietuviui nėra tokia jau didelė egzotika, tačiau dėl to galima geriau suprasti, kas vyksta ten toli rytuose.

Anonsas

Kadras iš filmo „Lopšinė liūdnai paslapčiai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Lopšinė liūdnai paslapčiai“ (A Lullaby to the Sorrowful Mystery/Hele sa Hiwagang Hapis), 2016, rež. Lav Diaz

Giedrė: Kalbant apie šio Filipinų režisieriaus darbus dažnai pirmiausiai paminimas dalykas yra neįprastai ilga jų trukmė. Tai suprantama, nes Lavo Diazo kuriamam kinui reikia pasiruošti ir nusiteikti. Tačiau leidus sau panirti į neskubrų jų tempą, atsiveria nauji kinematografinio pasakojimo tėkmės ir laiko potyriai.

Anonsas

Kadras iš filmo „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“ (B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin (1979-1989), 2015 m., rež. Jörg A. Hoppe, Klaus Maeck, Heiko Lange

Aistė: 80-ieji, Vakarų Berlynas, muzika, punk’as, miestas, bohema, naktinis gyvenimas, Nick Cave, dekadentiškas jaunimas – visi šie žodžiai išsako tai, kodėl noriu pamatyti šį filmą.

Anonsas

Kadras iš filmo „Mariupolis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Mariupolis“ , 2016 m., rež. Mantas Kvedaravičius

Giedrė: Mantas Kvedaravičius – vienas labiausiai intriguojančių šiuo metu kuriančių lietuvių režisierių, kurio darbai dėmesio ir pripažinimo sulaukė ir tarptautinėje kino bendruomenėje. Jo filmuose dera antropologo ir kino kūrėjo žvilgsnis, poetiškumas ir dokumentika. Įdomu, kokius vektorius režisieriui pavyko užčiuopti karo kasdienybės šešėlyje atsidūrusio miesto gyvenime.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Karalių pamaina“, 2016 m. rež. Ignas Miškinis

Lina: Po 7 metų pertraukos filmų „Artimos šviesos“ ir „Diringas“ pristato naują filmą, kuriame vaidina Aistė Diržiūtė, Vainius Sodeika ir kiti. Tai, kad iki šiol jokios informacijos apie šį filmą nebuvo tik dar labiau intriguoja.

Anonsas

Kadras iš filmo „Viskas dėl šou“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Viskas dėl šou“ (The Show of Shows)

Monika: Nes filme skambės Sigur Ros, o Sigur Ros visada mane nukelia į kažkokią neįsivaizduojamą šalį (galbūt Islandiją, nežinau, nes niekada dar nebuvau ten), kur vyksta neįsivaizduojami dalykai. Tikiu, kad nebylumas čia tik pliusas.

Anonsas

Kadras iš filmo „Vangūs vakarai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Vangūs Vakarai“ (Slow West), 2015 m., rež. John Maclean

Alisa: Esate įsimylėję savitą Weso Andersono romantiką? Patinka brolių Coenų ironija? O gal žavitės Andrew Dominiko filmų vizualika? Jeigu visa tai apie Jus, suskubkite iš anksto pasirūpinti bilietais į šį filmą. Pradedantysis režisierius Johnas Macleanas pateikia žiūrovams įsimintiną visiškai skirtingų režisierių stilių „kokteilį“.

Anonsas

Kadras iš filmo „Junun (meilės beprotybė)“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Junun (meilės beprotybė)“ (Junun (Madness of Love), 2015 m., rež. Paul Thomas Anderson

Auksė: Paulas Thomasas Andersonas – tas režisierius, kurį žino daugelis. Visų jo perlų neminėsiu, bet vienas iš labiausiai įspūdį palikusių – „Čia bus kraujo“. Šįkart autorius imasi dokumentikos ir filmuoja „Radiohead“ gitaristą Jonny Greenwoodą, grupę „Rajastan Express“ ir kitus muzikantus Šiaurės Indijoje. Filme daug puikios ir įvairios muzikos, tad svarbu ne tik žiūrėti, bet ir klausytis, nes režisieriaus vaidmuo nejuntamas.

Kadras iš filmo „Klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Klubas“ (El Club / The Club), 2015 m., rež. Pablo Larrain

Alisa: Po įspūdingos, apie reklaminės kampanijos galią pakeisti politinį režimą pasakojančio, filmo „Ne“ (No, 2012) sėkmės, daugelis pranašavo čiliečių režisieriui Pablo Larrainui tolesnę karjerą Holivude, tačiau bent jau kol kas režisierius nusprendė likti Čilėje. Naujausias jo darbas – dar labiau kamerinis „Klubas“, kuriame A. Pinocheto režimo kritika šį kartą užleido vietą satyriškam požiūriui į dvasininkiją.

Anonsas

Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Hitchcockas / Truffaut“ (Hitchcock/Truffaut), 2015 m., rež. Kent Jones

Alisa: Viskas pasakyta jau pačiame filmo pavadinime. „Hitchcockas pagal Truffaut“ – kiekvienam sinefilui nepaprastai brangi dviejų režisierių pokalbių knyga, ne tik pakeitusi požiūrį į Alfredo Hitchcocko filmus, bet ir iki šiol daranti milžinišką įtaką kino kūrėjams. Apie tai pasakoja Martinas Scorsese, Wesas Andersonas, Peteris Bogdanovichius, Richardas Linklateris, Davidas Fincheris ir kiti garsūs režisieriai.

Lina: Du legendiniai režisieriai ir jų pokalbiai apie kiną, režisūrą ir užkulisius. Kas gali būti įdomiau prisiekusiam kino žiūrovui?

Anonsas

Kadras iš filmo „Gyvatės apkabinimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Gyvatės apkabinimas“ (Embrace of the Serpent), 2015 m., rež. Ciro Guerra

Auksė: Nors režisieriui Ciro Guerra ši juodai balta juosta pilno metro rėmuose tik trečioji, tačiau jo kūrinys buvo puikiai įvertintas užsienio kino festivaliuose. Kolumbiečio juosta – mistinė kelionė po 20 amžiaus pradžios Amazonijos džiungles. Čia susitikę trijų grupių atstovai – senieji gyventojai, vietiniai prisitaikėliai ir baltieji kolonizatoriai – ieško gydančio reto augalo. Kelionė tik išryškina skirtumus tarp jų ir atveria civilizacijos padarinius, todėl, manau, kad filmas privers susimąstyti apie tai, kaip ir kokią kainą sumokėjo Pietų Amerikos žemynas.

Anonsas

Kadras iš filmo „Ponas Gaga“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Ponas Gaga“ (Mr. Gaga), 2015 m., rež. Tomer Heymann

Auksė: Nors šiuolaikiniu šokiu specialiai nesidomiu, daug filmų apie šokį taip pat nemačiau, tačiau šio filmo anonsas užkabino iškart ir nedvejodama jį pasižymėjau. Kodėl? Visų pirma, tai – dokumentika apie charizmatišką ir išties išskirtinę asmenybę – 60 – ties Ohadą Nahariną, kuris yra vienas iš žymiausių pasaulio choreografų. Režisieriui T. Heymannui prireikė 7 metų šį šokio menininką įkalbėti filmuotis. Galų gale gavus sutikimą, režisierius seka paskui O. Nahariną į įvairius kraštus ir vynioja šokėjo gyvenimą lyg siūlų komuoliuką – nuo gimimo iki šių dienų. Manau, kad filmas bus be galo vizualus ir dinamiškas. Maistas akims, ne kitaip.

Kadras iš filmo „Gimdymas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Gimdymas“ (Delivery), 2015 m., rež. Martín Mejía Rugeles

Auksė: Kolumbiečių režisieriaus debiutiniame filme laikas teka lyg upė, neskubėdamas, ta pačia vaga. Džiunglėse žmonės gyvena paprastai – nuo liūčių iki sausros. Įkalinti įspūdingoje, tačiau izoliuojančioje gamtoje. Cikliško gyvenimo ritmas sukasi ratais, o jo centre – jauna nėščia moteris ir jos kasdienybė. Elegantiškai susuktas filmas neskubins, o švelniai neš pasroviui.

Anonsas

Kadras iš klipo Deeper Upper – „Unity“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Didžiausias Lietuvoje kino festivalis „Kino pavasaris“ pirmą kartą į programą įtraukė muzikinius klipus. Šiandien paskelbti 23 Lietuvos kino kūrėjų darbai, kurie varžysis konkurse „Kažkas atsitiko“ dėl pagrindinio 2 000 eurų prizo, įsteigto portalo „Pakartot.lt“. Geriausius klipus vertins tarptautinė muzikos ir kino profesionalų žiuri, o žiūrovai savo balsus galės atiduoti apsilankę seansuose.

Video gamybos agentūros „Zest“ inicijuotas konkursas simboliškai pavadintas „Kažkas atsitiko“, pagerbiant prieš 30 metų sukurtą bene pirmąjį Lietuvoje muzikinį filmą tokiu pačiu pavadinimu. Tada pirmieji muzikiniai klipai buvo sukurti kultinėms Lietuvos grupėms „Antis“ ir „Foje“, dainininkui ir dainų autoriui Vytautui Kernagiui.

Šįkart žiūrovai didžiajame kino ekrane išvys naujos kartos klipų kūrėjų darbus. Į konkursą pretendavo 2014 ir 2015 m. išleisti lietuviški muzikiniai klipai. Šiemet jau sukurta daug naujų lietuviškų muzikinių klipų – jie pretenduos patekti į kitų metų „Kino pavasario“ programą.

Programos lyderiai – interneto kartos režisieriai

Programos lyderiais tapo trys jauni, internete savo žiūrovą suradę muzikinių klipų režisieriai Saulius Baradinskas (į programą atrinkti jo režisuoti klipai „Deeper Upper – Unity“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Į Venesuelą“, „Rasabasa – Interstellar“ ir „Rasabasa – Embers“), Justas Ramanauskas („Markas Palubenka – A Woman Of Stone“, „Neteisėtai Padaryti – Galvotas“, „Freaks On Floor – Feelings“, „Tomas Sinickis – Juokas pro ašaras“) ir Pijus Vėberis („Rasabasa – Vessels“, „Lilas ir Innomine – Sau. Ir Tau.“, „JOIO – We Are The Same Blood“).

Į konkursą pateko ir puikiai žinomų Lietuvos atlikėjų dainoms sukurti klipai: Marijono Mikutavičiaus „Drąsių niekas nežudo“ (rež. Ričardas Marcinkus), SKAMP „Good Girl Gone Bad“ (rež. Marla Singer), Jurgos Šeduikytės „Sapnas“ (rež. Arūnas Staponas ir Viktorija Raggana), „ba.“ „Sugebėt pasikeist“ (rež. Dominykas Bliznikas ir Paulius Miliauskas), Vido Bareikio „Eina sau“ (rež. „Stepdraw“) ir „Babkės“ (rež. Paulius Norvaiša).

Į „Kažkas atsitiko“ programą taip pat atrinkti Rygos kino festivalio muzikinių klipų programoje varžęsi grupės „Earcraft“ vaizdo klipas dainai „Heaven Too Close“ (rež. Martynas Norvaišas ir Kamilė Milašiūtė) ir dueto „Red Milk“ ironiškas klipas dainai „Beat Patrol (Įvykis rajone)“ (rež. Darius Šilėnas).

Konkurse taip pat varžysis animacinis grupės „Monkey Tank“ vaizdo klipas dainai „One Way Ticket“ (rež. Jonė Zakaraitė), grupės „Kūjeliai“ klipas dainai „Už tūkstančio durų“ (rež. Armas Rudaitis), hiphopo atlikėjų susivienijimo „Despotin Fam x Goodhood“ klipas dainai „Taxi“ (rež. Gvidas Bindokas). Programą užbaigs elektroninės muzikos kūrėjo Manfredo klipas dainai „Uumellmahaye“ (rež. Rūta Kiškytė ir „pvz.lt“).

Kadras iš klipo ba. – „Sugebėt pasikeist“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Rinkosi iš kelių šimtų klipų

Į konkursą pretendavo beveik 200 lietuviškų muzikinių vaizdo klipų. Juos peržiūrėjo, įvertino ir atrinko bendra „Kino pavasario“ ir agentūros „Zest“ komanda. Pagrindiniai vertinimo kriterijai buvo klipų kinematografiškumas ir meninė vertė.

„Ši atranka parodė, kad muzikinius klipus kuriančių žmonių Lietuvoje yra tikrai daug. Labai skiriasi klipų stilistika ir kokybinis lygis, tačiau juos žiūrėdami įsitikinome, kad šis žanras Lietuvoje kyla. Tikime, kad muzikinių klipų programa didžiausiame kino festivalyje paskatins muzikantus ir kūrėjus kurti daugiau ir augti toliau“, – sako „Zest“ vadovas Juozas Piekuras.

Nugalėtojų komandai atiteks solidus piniginis prizas

Į programą atrinktus muzikinius klipus vertins tarptautinė žiuri, kurią sudarys septyni muzikos ir kino profesionalai. Joje – pirmą kartą į „Kino pavasarį“ atvykstantis žurnalo „Vice“ Lenkijos redakcijos vadovas Pawelas Maczewskis, filmų „Redirected“ ir „Zero“ režisierius Emilis Vėlyvis, idėjų agentūros „New!“ direktorius, buvęs „MTV Lietuva“ kūrybos vadovas Tomas Ramanauskas, ilgametė Lietuvos muzikos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė, filmų „Igrushki“ ir „Alkofutbolas“ operatorius Vilius Mačiulskis, lietuvišką muziką pasauliui pristatančio tinklalapio „MusicExportFund“ redaktorius britas George’as East ir originalaus „Kažkas atsitiko“ filmo režisierius, tarp Suomijos ir Lietuvos kuriantis Artūras Pozdniakovas.

Žiuri savo balsais nuspręs, kurio klipo kūrėjų komanda laimės pagrindinį – 2 000 eurų (prieš mokesčius) prizą, įsteigtą lietuviškos muzikos portalo „Pakartot.lt“.

„Muzikiniai klipai yra reikalingi tiek muzikantams, tiek kino kūrėjams. Daugelis jaunų režisierių pradeda savo kelią būtent nuo muzikinių klipų kūrimo, nes tai yra žanras, kuris leidžia jiems geriausiai realizuoti savo idėjas“, – pastebi „Pakartot.lt“ įkūrusios Lietuvos atlikėjų ir muzikos leidėjų asociacijos AGATA direktorė Agnė Masalskytė.

Ji priduria, kad asociacija kalbasi su tarptautinėmis muzikos agentūromis – jos mato, kiek Lietuvoje yra talentingų režisierių ir svarsto, kaip su jais bendradarbiauti kuriant klipus pasaulinio garso atlikėjams. Tai jau vyksta kino pasaulyje, pavyzdžiui, neseniai Lietuvoje buvo filmuotas BBC serialas „Karas ir taika“, prie kurio dirbo ir lietuvių komanda. „Gali būti, kad toks bendradarbiavimas prasidės ir su Lietuvos muzikinių klipų kūrėjais. Bet kol kas turime juos palaikyti patys“, – teigia A. Masalskytė.

Žiūrovai atiduos savo balsą kino teatre

Savo balsą renkant geriausius lietuviškus muzikinius klipus atiduos ir žiūrovai. Priešingai nei kituose muzikinių klipų konkursuose, „Kažkas atsitiko“ organizatoriai atsisakė internetinio balsavimo. Pagrindinė programos idėja yra ta, kad muzikiniai klipai prilyginami filmams, todėl juos galės vertinti tik tie žiūrovai, kurie ateis į kino teatrą ir pamatys klipus didžiajame ekrane.

„Kažkas atsitiko“ seansai vyks visuose „Kino pavasario“ miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Į juos bus galima įsigyti bilietus kaip į bet kurį festivalio filmą. Kiekvienas į seansą atėjęs žiūrovas gaus anketą, kurioje turės pažymėti labiausiai patikusį vaizdo klipą. Apdovanojimų metu bus paskelbtas ne tik žiuri, bet ir žiūrovų geriausiai įvertintas klipas, kuriam bus įsteigtas specialus prizas.

Apdovanojimai įvyks balandžio 13-ąją Vilniuje, didžiojoje „Forum Cinemas Vingis“ salėje. Į juos bus kviečiami visų į konkursą atrinktų klipų kūrėjai ir muzikantai. Į šį ir kitus muzikinių klipų seansus jau galima įsigyti bilietus „Kino pavasario“ tinklalapyje. Šiandien, kovo 8-ąją, abonementams į festivalį kaip tik taikoma nuolaida. Festivalis vyks kovo 31-ąją – balandžio 14-ąją dienomis.

„Festivalių favoritai“ programos pristatymas
Fotografė Monika Daužickaitė

Mėnesio pabaigoje startuosiantis didžiausias Lietuvoje kino festivalis „Kino pavasaris“ pradėjo programų pristatymo renginius. Ketvirtadienio vakarą Vilniuje, kino centre „Forum Cinemas Vingis“, žiūrovai susipažino su rinktinių filmų programa „Festivalių favoritai“. Ją atidarė didžiulio ištikimiausių festivalio žiūrovų susidomėjimo sulaukęs filmas „Trumanas“ („Truman“, rež. Cesc Gayre) – salėje neliko laisvų vietų.

Į šią programą atrinkti filmai įvertinti prestižiniuose užsienio kino festivaliuose Tokijuje, Berlyne, Toronte, Londone ir daugelyje kitų miestų. Juos visus apkeliavo „Kino pavasario“ programų sudarytojai ir iš ten parvežė 17 kino darbų, kuriuos festivalyje pirmą kartą galės pamatyti žiūrovai Lietuvoje.

„Festivalių favoritai“ programos pristatymas
Fotografė Monika Daužickaitė

„Programoje „Festivalių favoritai“ surinkti darbai, kuriuos mes radome keliaudami po pasaulį. Šiemet „Oskarą“ už geriausią filmą laimėjo „Sensacija“ – tarp „Festivalio favoritų“ bus galima pamatyti daug filmų, kuriuos irgi galima laikyti sensacingais“, – kalbėjo vyriausiasis „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta.

Dar vienas šių metų „Oskarų“ akcentas pasigirdo iš renginio vedėjo Richardo Jonaičio lūpų: „Ar žinote, kad geriausiu aktoriumi „Oskarų“ teikimo ceremonijoje pripažintas Leonadaro DiCaprio, kažkada vaidino seriale „Santa Barbara“?“ „Treti partnerystės metai su „Kino pavasariu“ – tarsi trečias gero serialo sezonas. Tikimės, kad jų bus ir daugiau“, – jam antrino „Festivalių favoritus“ pristatančios kompanijos „Boslita“ ir Ko“ atstovas Audrius Sekliuckis.

Renginio svečiai pamatė vieną jautriausių festivalio filmų – šviesią ispanišką dramediją „Trumanas“ („Truman“, rež. Cesc Gayre). Tai pasakojimas apie du draugus, kurių vienas serga vėžiu, bet nutaria nesigydyti, o kuo pilnavertiškiau nugyventi paskutines likusias dienas. Vasario pradžioje įvykusiuose Ispanijos kino apdovanojimuose „Trumanas“ gavo daugiausia – penkis apdovanojimus, tarp jų ir geriausio filmo, režisieriaus ir pagrindinio aktoriaus.

„Filmą atradome San Sebastiano kino festivalyje. Aktoriai jame demonstruoja aukščiausio lygio vadybą. Tai ir komedija, ir drama. Tai akistata su mirtimi, papasakota su humoru ir optimizmu. O Trumanas yra… šuo“, – įžangą į filmą padarė E. Pukšta.

Programoje „Festivalių favoritai“ yra ir grupės „Beach Boys“ istoriją pasakojantis filmas „Meilė ir malonė“ („Love & Mercy“, rež. Bill Pohlad), kurioje skamba šių metų festivalio daina „God Only Knows“.

Į programą taip pat įtrauktas geriausias Londono kino festivalio filmas „Ševaljė“ („Chevalier“, rež. Athina Rachel Tsangari), geriausias Tokijo festivalio filmas „Nizė – beprotybės širdis“ („Nise: The Heart of Madness“, rež. Roberto Berlineris), Venecijoje už geriausią režisūrą apdovanotas trileris „Klanas“ („The Clan“, rež. Pablo Trapero), sumušęs lankomumo rekordus Argentinoje.
Tarp šių metų „Festivalių favoritų“ – naujas Tildos Swinton vaidmuo filme „Didesni purslai“ („A Bigger Splash“, rež. Luca Guadagnino), muzikiniai filmai „Belgika“ („Belgica“, rež. Felix van Groeningen) ir „Arabų balsas“ („The Idol“, rež. Hany Abu-Assad), geriausias praėjusių metų Izraelio filmas „Tikkun“ (rež. Avishai Sivan), Toronto festivalyje įvertintas urugvajiečių režisieriaus Federico Veiroj filmas „Apostatas“ („The Apostate“), japonų mokslinė fantastika „Sudie“ („Sayonara“, rež. Kôji Fukada), kurioje pirmą kartą vaidina profesionali aktorė ir androidė, taip pat istorinė meksikietiška drama „Epitafija“ („Epitaph“, rež. Yulene Olaizola, Rubén Imaz).

„Kino pavasario“ šalis partnerė Ispanija žiūrovams Lietuvoje pristatys ne tik „Trumaną“, bet ir filmus „Tobula diena skrydžiui“ („A Perfect Day to Fly“, rež. Marc Recha), „Kai nuvirsta medis“ („When a Tree Falls“, rež. Asier Altuna Iza).

„Festivalių favoritų“ programoje kino lankytojai pamatys ir kontroversišką dviejų brolių istoriją „Neteisėti santykiai“ („Illegitimate“, rež. Adrian Sitaru), Havanoje vykstančią LGBT dramą „Viva“ (rež. Paddy Breathnach), lenkų siaubo filmą „Demonas“ („Demon“, rež. Marcin Wrona).

21-asis „Kino pavasaris“ prasidės kovo 31-ąją Vilniuje, o balandžio 1 d. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Festivalis visuose miestuose tęsis iki balandžio 14 d.

Daugiau informacijos apie filmus ir jų seansų laikus rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Domantas Užpalis
Tautvydo Stukaus nuotrauka

Antradienio vakarą didžiausiems „Kino pavasario“ gurmanams buvo pristatyta programa „Kulinariniai filmai“. Šiemet ją sudaro trys dokumentinės juostos apie neeilines, itin drąsias ir ryžtingas asmenybes, keičiančias ne tik maisto, bet ir vyno kultūrą. Programą atidarė istorija „Natūralus pasipriešinimas“, pasakojanti apie taisykles laužančius ekologinės ir biodinaminės vynininkystės asus – keturis vyndarius iš Italijos.

„Programa „Kulinariniais filmai“ kasmet sulaukia vis didesnio susidomėjimo, nes žmonės vis daugiau laiko skiria maisto kultūrai savo kasdienybėje. Tęsiame tradiciją parodyti Jums kažką naujo. Tikiu, kad esate ekspertai ir profesionalai, mylintys ne tik „Kino pavasario“ filmus, bet ir maistą. Linkiu kuo daugiau tokios gurmaniškos meilės šį pavasarį“, – vakaro metu kalbėjo programos „Kulinariniai filmai“ partnerio „Santa Maria“ atstovas Rimantas Norvilas.

Programos atidarymo filmo „Natūralus pasipriešinimas“ („Natural Resistance“) centre – žmonės, tikintys, jog atsakingai elgiantis su žeme, ji dosniai atsilygina. Filmo herojai neseka rinkos ekonomikos modeliais, kritikuoja vyno sertifikavimą ir kovoja už savo svajonę užsiimti vynininkyste taip, kaip jiems atrodo teisinga. Režisierius Jonathan Nossiter, populiaraus filmo apie vyndarius „Mondovino“ autorius, naujajame darbe pasakoja apie keturis Italijos vyndarius, naudodamas interviu, ištraukas iš nespalvotų filmų bei animaciją. J. Nossiter dokumentika analizuoja vyną kaip kompleksišką darinį, apimantį istoriją, meną, archajines tradicijas bei pokyčius visuomenėje.

Beata Nicholson
Tautvydo Stukaus nuotrauka

Pasak vyno ekspertės, „Vyno klubo“ direktorės Rasos Starkaus, filmas „Natūralus pasipriešinimas“ paskatins keliauti, susipažinti su vyndariais ir jų darbu bei padės suprasti, kad vyno taurėje slypi ne tik romantika, bet ir istorija. Jos teigimu, tai puikus pasirinkimas, norintiems kelioms valandoms persikelti į Italiją, stebėti nuostabius kraštovaizdžius, klausytis emocionalių pokalbių bei juoktis kartu su humoro nestokojančiais pietiečiais.

„Šis filmas paprastas, tačiau ypatingas. Jis turėtų patikti vyno ir maisto mylėtojams. Jis tarsi padiktuoja, kas yra laimė. Tai – geras vynas, geras maistas ir geras kinas“, – antrino knygos „Izraelio skoniai“ autorė Nida Degutienė.

Šių metų „Kulinarinių filmų“ herojus sieja maksimalizmas ir aistra darbui. „Noma – mano ideali audra“ („Noma My Perfect Storm“, rež. Pierre Deschamps) pasakoja apie René Redzepi – vieną įtakingiausių pasaulio virtuvės šefų, kurio vadovaujamas restoranas „Noma“ net keturis kartus buvo išrinktas geriausiu pasaulyje.

Sėkmė turi savo kainą – filme „Sergio Herman, velniškai tobula“ („Sergio Herman, Fucking Perfect“, rež. Willemiek Kluijfhout) užfiksuoti momentai atskleidžia aukšto lygio restoranuose vyraujančią įtampą. Garsus virtuvės šefas Sergio Hermanas Nyderlanduose vadovauja restoranui, kurio staliukai rezervuoti metams į priekį.

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=572

Algirdas Ramaška ir Ilma Cikanaitė
Gedimino Gražio nuotrauka

21-ajame „Kino pavasaryje“ bus, kaip niekada, daug muzikos. Nuo grupės „Sigur Ros“ garso takelio atidarymo filme „Viskas dėl šou“ – iki „Beach Boys“ biografijos dramoje „Meilė ir malonė“. Muzikalus ir šių metų festivalio alus „Antras planas“. Jis „Raudonų plytų alaus dirbtuvėse“ gimė skambant gyvai kino muzikai. Susirinkusieji į „Antro plano“ pristatymo renginį pirmieji galėjo ne tik paragauti šio alaus, bet ir pamatyti šių metų festivalio atidarymo filmą „Viskas dėl šou“. Jame, kaip jau minėta, muzika taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį.

„Kino pavasario“ alui bręstant darykloje žinomus kūrinius iš filmų fortepijonu skambino džiazo pianistas, kompozitorius, profesorius Artūras Anusauskas. Jis tokiam koncertui pasirinktas neatsitiktinai. Per savo karjerą A. Anusauskas yra atlikęs ne vieną kūrinį iš kino filmų – talkinęs „Bel Canto“ chorui koncerte „CineMass in concert“, jo metu atlikęs kūrinį iš Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“, taip pat sukūręs muziką lietuviškiems filmams „Perpetuum Mobile“ ir „Narcizas“

„Kino pavasariui“ su gyva muzika sukurtas belgiško saison stiliaus ribotos partijos alus pavadintas „Antras planas“, nes, pasak aludarių, alus šalia kino užima antraplanį vaidmenį.

Festivalio alaus „Antras planas“ Gedimino Gražio nuotrauka

„Tai išraiškingas alus – jame daugiau aromatų, kurie man primena gėles. Alus kiek stipresnis. Visa tai dėl elio mielių ir gausesnio ingredientų – salyklo ir apynių – kiekio. Tai nėra dar vienas šviesus alus, tačiau jis, kaip ir „Kino pavasaris“, siūlo alternatyvą, kurią pabandžius, atrandi kažką nauja. Alus skirtas kinui ir filmų aptarimams baruose, todėl mums atrodė būtina į alų įdėti kino. Gyva fortepijono muzika daryklos patalpose skambėjo fantastiškai ir, noriu tikėti, kad jos paklausę, geresni tapome ne tik mes, bet, ko gero, ir pats alus“, – „Antro plano“ pristatymo renginyje kalbėjo „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ aludaris Andrius Bagdzevičius.

Atsižvelgiant į tai, renginio svečiams „Kino pavasario“ organizatoriai suteikė progą pamatyti festivalio atidarymo filmą „Viskas dėl šou“ („The Show of Shows“). Jo režisierius Benediktas Erlingssonas jau patvirtino savo viešnagę „Kino pavasaryje“, kurio metu susitiks su filmo žiūrovais bei atsakys į jų klausimus.

Festivalio vyr. programos sudarytojo Edvino Pukštos teigimu, „Viskas dėl šou“, kaip atidarymo filmas, leidžia festivaliui plaukti prieš srovę. „Adrenalinas, juokas ir šiurpulį keliantis malonumas – žiūrint šį filmą kyla daugybė įvairiausių emocijų. Su kolegomis pamatėme šią juostą Sarajevo kino festivalyje ir supratome, kad ji labai tinka atidaryti festivalį. Žinoma, atsirado kitų pretendentų, kilo daug diskusijų, bet prieš Kalėdas visi nusprendėme, kad „viskas bus dėl šou“, – renginyje svečiams atviro E. Pukšta.

Festivalio alus „Antras planas“
Gedimino Gražio nuotrauka

„Viskas dėl šou“ – išties netradicinis pasirinkimas atidaryti festivalį, mat filme nėra dialogų. Vietoje jų skambės kultinės islandų grupės „Sigur Ros“ narių sukurta muzika, o ekrane keisis neįtikėtini vaizdai iš praėjusio amžiaus cirko pasirodymų, kurių daugelis anksčiau viešai nerodyti. Šį filmą „Kino pavasario“ metu bus galima išvysti penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Pernai, bendradarbiaujant su „Raudonų plytų alaus dirbtuvėmis“ taip pat gimė „Kino pavasariui“ skirtas ribotos partijos su riešutais brandintas elis „Išplautas kadras“. Tai buvo pirmasis alus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kuris bręsdamas, tikrąja to žodžio prasme, žiūrėjo kino filmus.

Festivalio filmų programą rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/programa

Lietuvių filmų programos pristatymas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Tradiciškai, Kovo 11-osios išvakarėse, festivalis „Kino pavasaris“ pristatė lietuvių filmų programą. Joje bus rodomi filmai sukurti Lietuvos kino kūrėjų, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir JAV ir Vakarų Europoje. Iš viso festivalyje įvyks net 18-os lietuvių filmų premjeros.

Programą atidarys lietuvės filmas apie Suomijos salų gyventojus

Lietuvių filmų programą atidarys Albinos Griniūtės dokumentinis filmas „Ateljė „Rojaus drabužiai“ („Paradise Gowns“). Jo centre – penkių Suomijos salyno gyventojų istorijos. Laikas čia – tarsi sustojęs, o santykis su gamta – ypač ryškus. Filmą kūrė bendra Lietuvos, Suomijos ir Estijos kino kūrėjų komanda. „Kino pavasaryje“ įvyks tarptautinė filmo premjera.

A. Griniūtė „Kino pavasario“ žiūrovams yra gerai pažįstama: 2012 m. jos trumpametražis filmas „Našlaitynas“ buvo išrinktas geriausiu lietuviško kino debiutu.

Filmo anonsas:

Pristatys dokumentiką apie karo sąlygomis gyvenantį Mariupolį

„Kino pavasaryje“ žiūrovai pamatys naują režisieriaus Manto Kvedaravičiaus dokumentiką „Mariupolis“, apie žmones, gyvenančius Mariupolyje – Rytų Ukrainos mieste, kuriame vis dar tęsiasi karinis konfliktas. Filmo pasaulinė premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, jis buvo atrinktas į prestižinę dokumentinių filmų programą „Panorama“.

M. Kvedaravičius atkreipė tarptautinės kino bendruomenės dėmesį savo 2011 m. filmu „Barzakh“, dokumentavusiu karo sugriautą Čečėniją. Talino kino festivalyje juosta buvo išrinkta geriausiu Baltijos šalių filmu, už ją režisieriui buvo įteiktas žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ apdovanojimas.

Sugrįžta „Artimų šviesų“ režisierius

Naująjį filmą „Karalių pamaina“ („Kings’ Shift“) „Kino pavasaryje“ pristatys kitas Lietuvoje gerai pažįstamas režisierius Ignas Miškinis, išgarsėjęs filmu „Artimos šviesos“ (2009 m.). Juosta nagrinėja jauno policininko (vaid. Vainius Sodeika) psichologiją, kuris turi užduotį: saugoti komoje esantį ligonį, įtariamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais. Filme vaidina garsūs Lietuvos aktoriai: Nacionalinę premiją šiemet pelnęs Dainius Gavenonis, pernai Berlyno kino festivalyje geriausių jaunų Europos aktorių apdovanojimą gavusi Aistė Diržiūtė.

„Filmo scenarijų rašėme kartu su Sauliumi Drunga („Anarchija Žirmūnuose“). Norėjome istoriją papasakoti mažoje erdvėje, visiškai minimaliomis priemonėmis. Tai buvo didžiausias iššūkis. Tai pirmas mano filmas, kuriame tiek daug dialogų. Scenarijų būtų galima nesunkiai adaptuoti teatro scenai“, – kalbėjo I. Miškinis  kino teatre „Pasaka“ surengtoje spaudos konferencijoje.

Tiek „Mariupolis, tiek „Karalių pamaina“ varžysis tarptautinėje konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“.

Lietuvių filmų programos pristatymas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Lietuvių operatorius – prestižiniame Europos kine

Pernai viena daugiausia žiūrovų sutraukusių festivalio programų „Lietuviai svetur“ šiemet vėl pristatys įdomiausius skirtingose pasaulio šalyse kiną kuriančių lietuvių darbus.

Išskirtinio dėmesio turėtų sulaukti filmas „Istorijos ateitis“ („History’s Future“, rež. Fiona Tan), kurtas Prancūzijoje, Belgijoje ir Ispanijoje. Jį nufilmavo gerai žinomas operatorius Vladas Naudžius, į asistentus pasikvietęs naujos kartos lietuvių operatorių Vytautą Katkų ir Vitalijų Kiselių.

„Filmo režisierė yra garsi šiuolaikinio meno Olandijoje. Filmas pasakoja apie žmogų, kuris keliauja po pasaulį. Filmavimo komandoje taip pat dirbo žmonės iš skirtingų šalių, vyko ne tik kino, bet ir kultūrų bendradarbiavimas. Man tai buvo puiki nauja patirtis, kokios anksčiau neturėjau“, – džiaugėsi V. Katkus. Vienam talentingiausių jaunų Lietuvos operatorių tai buvo pirmasis tarptautinis pilnametražis projektas.

Prie tarptautinio kino projekto prisidėjo ir kitas lietuvių operatorius Rimvydas Leipus – jis filmavo „Giesmių giesmę“ („Song of Songs“), filmą, režisuotą vienos svarbiausių šiandienos Ukrainos kino kūrėjų Evos Neymann. Abi šias juostas taip pat bus galima pamatyti „Kino pavasaryje“.

Į „Lietuviai svetur“ programą įtrauktas prancūziškas filmas „Evoliucija“ („Evolution“, Lucile Hadžihalilović) – istorija apie salą, kurioje gyvena tik moterys ir jauni berniukai. Mokslinės fantastikos ir siaubo elementų turintis filmas žvelgia į evoliuciją iš unikalios perspektyvos. Viena jo scenarijaus autorių – sėkmingiausią praėjusių metų lietuvišką filmą „Sangailės vasara“ sukūrusi Alantė Kavaitė.

Įdomi kino istorija gimė programos filme „Norfolkas“ („Norfolk“, rež. Martin Radich) – jame vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Londone gyvenanti lietuvė Goda Letkauskaitė, kurią filmo kūrėjai atrado tiesiog gatvėje. Šiame filme vaidina pats Quentino Tarantino filmo „Negarbingi šunsnukiai“ žvaigždė Denisas Ménochetas.

Programoje „Lietuviai svetur“ taip pat bus pristatytas ir kultinio lietuvių režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus („Niekas nenorėjo mirti“) anūkės, Lenkijoje gyvenančios Vitos Marijos Drygas dokumentinis filmas „Pianinas“ („Piano“).

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=570

Lietuvių filmų programos pristatymas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Tiesiai iš Paryžiaus Pompidou centro – filmas apie Šarūną Bartą

Festivalio žiūrovams bus parodytos ir lietuvių trumpametražių filmų premjeros. Viena jų – filmo apie režisierių Šarūną Bartą „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ („Sharunas Bartas: where am I now“). Filmas prodiusuotas Jurgos Dikčiuvienės ir režisuotas net šešių režisierių, tarp jų – ir paties Š. Barto. Ši juosta sukurta specialiai Š. Barto kūrybos retrospektyvai Paryžiaus Pompidou meno centre. „Kino pavasaryje“ įvyks nacionalinė filmo premjera.

Programoje „Trumpos lietuvių filmų premjeros“ bus galima išvysti ir bendrą lietuvės Urtės ir dano Johano Oettingerių animacinį darbą „Nuopuolis“ („Downfall“). Jame lėlinės animacijos technika nagrinėjama nusižeminimo tema.

„Neseniai įkūrėme savo prodiuserinę kompaniją, dirbančią išskirtinai su animaciniais filmais. Animacija Lietuvoje kol kas yra marginalizuota kino sritis, bet tai gali pasikeisti – juk pasaulyje animaciniai filmai kuriami labai aktyviai. Lietuvoje irgi daugėja žmonių, norinčių kurti animaciją, tik jų reikia dar daugiau, nes tai yra komandinis darbas“, – su animacinių filmų situacija Lietuvoje supažindino „Nuopuolio“ prodiuserė Agnė Adomėnė.

Animaciją „Kino pavasaryje“ pristatys ir Australijoje gimęs, Kanadoje gyvenantis režisierius Nathanas Jurevicius. Jo filmą „Virsmas“ („Junction“) prodiusavo lietuviai Vitalijus Žukas ir Miglė Pelakauskė.

Tiek „Nuopuolis“, tiek „Virsmas“ dalyvaus bendrame festivalio trumpametražių filmų tarptautiniame konkurse „Trumpas konkursas“.

„Kino pavasaryje“ taip pat pirmą kartą bus parodyti naujas Jono Trukano filmas „Žmogus – vielabraukis“ („The Trolleybus-Man“) ir Lino Mikuto dokumentinis filmas „Šaltos ausys“ („Dead Ears“).

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=567

Lietuvių filmų programos pristatymas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Bus rodomi Lietuvos studentų filmai iš viso pasaulio

Šeši trumpametražiai filmai varžysis „Studentų filmų konkurse“. Lietuvos filmų kūrėjai kiną studijuoja ne tik Lietuvoje, todėl programoje varžysis visame pasaulyje studijuojančių lietuvių darbai. Tarp jų – ir „Kino pavasario“ žiūrovų geriausiu lietuvišku filmu 2013 m. išrinktos „Plaukikės“ režisierė Gabrielė Urbonaitė. Bostone (JAV) studijuojančios merginos naujoji juosta „Namo“ („Back“) nagrinės ypač aktualią jaunų žmonių grįžimo į Lietuvą temą. Šis filmas taip pat varžysis ir bendroje Trumpametražių filmų programoje.

„Studentų filmų konkurse“ dalyvaus ir režisierė Marija Stonytė, pristatysianti naujausią savo filmą „Kalnai kalnai“ („Mountains to Climb“). Tai režisierės debiutas dokumentinio kino srityje.

„Su filmo heroje, legendine lietuvių keliautoja Laima Armaliene susitikau dar būdama labai maža. Mano tėvai susipažino jos stovyklose, aš pati, būdama vaikas, irgi atėjau į jos stovyklą. Prieš metus šią moterį netikėtai sutikau mieste ir likau nustebinta, kad jos visiškai neliečia laikas: tokia pat išvaizda, toks pat didelis noras keliauti. Filme rodoma trijų dienų vaikų stovykla, kur Laima susitinka su šiuolaikiniais mokiniais. Tai pasakojimas apie kartų susidūrimą“, – savo filmą pristatė M. Stonytė.

Konkurse taip pat dalyvaus filmai „Rytais“ („The Morning After“, rež. Irma Pužauskaitė, JAV), „Šalti šaltiniai“ („Cold Springs“, rež. Giedrė Narušytė Boots, Belgija), „Paradisa“ (rež. Karolis Andriulis, Jungtinė Karalystė), „Roneta“ (rež. Simona Ruočkutė, Lietuva).

„Kino pavasaris“ tradiciškai pakvies praleisti šeštadienio naktį su geriausiais lietuvių trumpametražiais filmais. Šiame seanse ne tik premjeriniai filmai, bet ir kituose Lietuvos kino festivaliuose parodyti kino darbai – Austėjos Urbaitės „Tiltai“, Lauryno Bareišos „Dembava“, Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus „Iglu“, Vyganto Bachmackij „Vaikai“, dokumentinis Živiliės Mičiulytės filmas „Žana“ ir animacinis Agnės Kupšytės filmas „Sausra“.

Į „Kino pavasario“ lietuvių filmų programą taip pat įtraukta išskirtinio lietuvių režisieriaus, sovietmečio kultūrines normas laužiusio Raimondo Vabalo filmų retrospektyva, skirta jo pirmam kūrybos dešimtmečiui.

Plačiau apie retrospektyvą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=579

Lietuvių filmų programos pristatymas
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kovo 11-osios proga – pigesni bilietai į lietuviškus filmus

Iš viso „Kino pavasaryje“ bus parodyta beveik 200 filmų iš viso pasaulio. „Lietuviai kiną šiandien kuria visame pasaulyje ir tai labai praturtina mūsų šalies kino žemėlapį. Žiūrint į festivalio lietuvių programos filmus, matyti, kokios yra naujos lietuvių kino tendencijos, kiek yra išlaikomas tradicijos. Šie filmai parodo, kokias kryptis renkasi lietuvių kino kūrėjai šiandien“, – į seansus kvietė lietuvių filmų programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Rytoj, Kovo 11-ąją, nepriklausomybės atkūrimo dienos proga bilietai į lietuviškus filmus Vilniuje bus pigesni – po 3,3 euro. Plačiau: http://kinopavasaris.lt/lt/miestai/akcijos

Kadras is filmo „Varičela“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tarp 210 filmų, kuriuos per dvi balandžio savaites parodys didžiausias kino festivalis Lietuvoje, net 80 – trumpametražių. Šiemet jie vėlgi suskirstyti į konkursinių ir nekonkursinių filmų programas. Trumpukų gerbėjų lauks ne tik įprasti, bet ir išskirtiniai naktiniai seansai: balandžio 1 d. (Kaune) ir 2 d. (Vilniuje) vyks „Trumpo konkurso naktis“, o balandžio 8 d. (Vilniuje ir Kaune) – „Trumpiausia naktis“, kurios metu bus parodyti visi nekonkursiniai festivalio trumpametražiai filmai. Šių renginių žiūrovai bus raginami išreikšti savo nuomonę ir išrinkti patį geriausią „Kino pavasario“ trumpametražį filmą, kuriam bus įteiktas Publikos simpatijų prizas.

Balandžio 1–2 d. naktiniuose seansuose bus galima išvysti 27 trumpametražius, 2015–2016 m. sukurtus, „Kino pavasario“ konkursinės programos filmus. Ši programa unikali tuo, kad joje rungsis filmai vien tik iš Vidurio ir Rytų Europos šalių.

Iš daugybės trumpametražių į „Trumpą konkursą“ atrinkti šio regiono metų stipriausieji: 19 vaidybinių, 6 animaciniai ir 2 dokumentiniai filmai. Juos vertins tarptautinė kino profesionalų žiuri. Filmai specialiai pagal temas ir stilių suskirstyti į penkis skirtingus rinkinius: „Nugalėtojai“, „Gyvenimas yra nenuspėjamas“, „Nebylu“, „Sprendimas“ ir „Paslaptis“.

Jų seansai bus rodomi įprastu festivalio repertuaro laiku. Tik „Trumpo konkurso naktyje“ sutilps visi penki rinkiniai.

Siekiant kuo įtaigiau perteikti trumpametražio kino daugiatautį autentiškumą, filmai bus rodomi originalo kalba su angliškais titrais.

„Trumpą konkursą“ atidarys dar niekada Lietuvoje nerodytas pirmasis, 1985 m. sukurtas žymaus lietuvių režisieriaus Šarūno Barto filmą „Tofalarija“, kuris 13 minučių pasakoja apie mažą Sibiro glūdumoje gyvenančią tofalarų tautelę. „Trumpo konkurso“ seansuose bus rodomas geriausias Venecijos kino festivalio filmas „Šunvyšnė“ („Belladonna“, rež. Dubravka Turić); Kanuose apdovanotas Kirgizijoje nufilmuotas „Erkino sugrįžimas“ („The Return of Erkin“, rež. Maria Guskova); reikšmingo Sandanso kino festivalio apdovanojimo nusipelnęs „Povas“ („Peacock“, rež. Ondrej Hudecek); praėjusių metų programos nugalėtojos – vengrų režisierės Rekos Bucsi („Simfonija Nr. 42“) nauja animacinė fantazija „Meilė“ („Love“); vieno originaliausių dokumentinių filmų režisieriaus Viktoro Kosakovskio naujausias kūrinys „Varičela“ („Varicella“); lietuviškų šaknų turinčio režisieriaus Nathano Jureviciaus įspūdingas animacinis filmas „Virsmas“ („Junction“) ir daugelis kitų tarptautiniuose kino festivaliuose puikiai įvertintų trumpukų.

Kadras is filmo „Dešimties metrų tramplynas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Aplink pasaulį – per vieną naktį

33 trumpametražiai nekonkursiniai filmai (tarp jų – net 12 išradingų animacinių) iš viso pasaulio nustebins ištvermingiausius Vilniaus ir Kauno žiūrovus, kurie išdrįs nemiegoti vieną „Trumpiausią naktį“ iš balandžio 8 d. (penktadienio) į balandžio 9 d. (šeštadienį). Nors šie filmai nedalyvauja konkursinėje programoje, bet tikrai nenusileidžia savo trumpomis ir emocingomis istorijomis.

Vienas tituluočiausių „Trumpos nakties“ filmų – Kanų festivalio „Auksine palmės šakele“ apdovanotas libaniečio Ely Dagher animacijos ir dokumentikos hibridas „Bangos. 1998 m.“ („Waves ’98“) perteikia utopinio gyvenimo viziją ištuštėjusiame po karo Beirute.

Vaidybinė drama „Mamos“ („Moter(s)“, rež. Maïmouna Doucouré) pasakoja apie aštuonmetės senegalietės Aidos žygdarbį, stengiantis atsikratyti nepageidaujamos antrosios tėvo žmonos. Šis 2015 m. Toronto kino festivalio geriausias trumpametražis filmas triumfavo ir 2016 m. Sandanso kino festivalyje su geriausio užsienio šalių trumpametražio filmo titulu ir aplankė bent 30 kino forumų.

Animacinis filmas „Edmondas“ („Edmond“, rež. Nina Gantz) suteiks galimybę susipažinti su mielu animaciniu herojumi Edmondu, kuris trokšta besąlygiškai mylėti ir nelikti vienišu. Filmas 2016 m. Sandanso kino festivalio buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu animaciniu filmu ir apdovanotas BAFTA premija kaip geriausias britų animacinis trumpametražis filmas.

Festivalių favorite po premjeros Kanuose tapusi lėlinės animacijos drama „Rėkiantys vyrai“ („Manoman“, rež. Simon Cartwright) taip pat buvo nuominuota BAFTA premijai. Ji pavergia pasakojimu apie silpną vyrą Gleną, kuris rėkimo terapijos užsiėmimuose desperatiškai siekia išreikšti savo vyriškumą.

Žiūrovams taip pat įsimins ir darbdavio akistata su atleistu pavaldiniu dramoje „Bėgikas“ („The Runner“, rež. Jose Luis Montesinos). Tai ispaniškuoju „Oskaru“ – Ispanijos kino meno akademijos „Goya“ premija įvertintas geriausias ispaniškas trumpametražis filmas.

Paskutinę minutę į „Trumpiausios nakties“ rinkinį įšoko 2016 m. Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ apdovanotas animacijos, dokumentikos, eksperimentinio kino ir jaunos režisierės Leonor Teles ksenofobinių provokacijų hibridas „Varlių baladė“ („Batrachian’s Ballad“) apie kuriozinę čigonų padėtį Portugalijoje.

„Dešimties metrų tramplinas“ („Ten Meter Tower“, rež. Axel Danielson, Maximilien Van Aertryck) –  geriausias Šiaurės šalių trumpametražis filmas 2016 m. Geteborgo kino festivalyje. Žaismingas žvilgsnis į žmones nepatogiausioje situacijoje, kai jie lengviausiai pažeidžiami, pavyzdžiui, stovint ant dešimties metrų aukščio tramplino prieš šuolį į baseiną. Šis filmas, kviečiantis pažvelgti savo baimėms į akis, bus parodytas ir iškilmingos „Kino pavasario“ atidarymo ceremonijos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje festivalio svečiams.

Kadras is filmo „Erkino sugrįžimas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Trumpos, bet tikros, įkvepiančios ir neįtikėtinos istorijos žiūrovų dėmesį prikaustys filmuose „Paskutinis pasivaikščiojimas“ („The Final Passage“, rež. Pascal Magontier) – unikali ekskursija į žmonijos pradžią su 3D akiniais; „Šanchajus, Baku“ („Shanghai, Baku“, rež. Teymur Hajiyev) – bendras Lietuvos ir Azerbaidžano gamybos filmas, kviečiantis pažvelgti į užmirštą ir skurde paskendusį rajoną pačiame miesto centre; „9 dienos: per mano langą Alepo mieste“ („9 days: From My Window in Aleppo“, rež. Floor van der Meulen, Thomas Vroege, Issa Touma) – garsaus sirų fotografo devynias dienas pro lango tarpą filmuota gatvė ir užfiksuota karo, kuris tęsiasi iki šiol, pradžia. Sandanso kino festivalio konkurse dalyvavusios britų režisierės Eleanor Mortimer dokumentinė komedija „Teritorija“ („Territory“) supažindins su išskirtiniais Gibraltaro iškyšulio gyventojais – čia be ceremonijų šeimininkaujančiomis beždžionėmis.

Dar viena aktuali tema – kodėl interneto komentatoriai drąsiausiai paleidžia aštrų liežuvį, kai jų niekas nemato – nagrinėjama Kanų festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ apdovanotame pikantiškame filme „Įvertink mane“ („Rate Me“, rež. Fyzal Boulifa), o tarp komentatorių, vertinančių jaunos paauglės Koko laisvą elgesį, atsiduria ir užsienio šalyje gyvenantis lietuvis.

Muzikos asmenybių gerbėjai ekrane susitiks su iširusios norvegų grupės „A-HA“ lyderiu Mortenu Harketu ir šviesios atminties Davidu Bowie, kai jis Australijos prerijose filmavo pagarsėjusį klipą kultinei dainai „Let’s Dance“.

Mažiausiai aštuonios valandos žanrų, formų ir emocijų įvairovės naktiniuose trumpametražių filmų seansuose, į kuriuos bilietų galima įsigyti jau dabar.

„Trumpas konkursas“

„Trumpametražiai filmai“

„Trumpo konkurso“ naktiniai seansai vyks kino teatruose „Forum Cinemas Kaunas“ – balandžio 1 d. ir „Pasaka“ (Vilnius) – balandžio 2 d.

„Trumpiausios nakties“ seansai – kino teatruose „Forum Cinemas Vingis“ (Vilnius) ir „Forum Cinemas Kaunas“  – balandžio 8 d.

Režisierė Gabrielė Urbonaitė
Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

„Stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos“, − sako jauna kino režisierė Gabrielė Urbonaitė. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodomas jos trumpo metro filmas „Namo“ nėra išimtis. Per pagrindinės filmo veikėjos – 22-ejų metų Ievos jausmus − Gabrielė kalba apie tai, ką pati patyrė: ką reiškia jaunam žmogui sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė.

Ankstesnis G. Urbonaitės filmas „Plaukikė“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias 2013 metų trumpametražis vaidybinis filmas. Filmas taip pat buvo rodomas ir laimėjo prizus festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje bei JAV.

Šiek tiek keista ir tuo pačiu labai džiugu rašyti apie tuos, kuriuos bent kiek pažįsti. Taip man yra su Gabriele. Anksčiau kartu lankėme „Skalvijos kino akademiją“, kur buvome pasirinkusios skirtingus kursus: Gabrielė − dokumentikos, o aš − vaidybinio filmo. Nuo tada iki dabar prabėgo nemažai laiko, tačiau mūsų keliai nesusikirto iki šio interviu, kai aš − Vilniuje, o ji − Los Andžele.

Gabriele, papasakok, kur šiuo metu esi ir ką ten veiki? Rašei, kad esi Los Andžele, tačiau, kiek žinau, studijuoji Bostone.

Šiuo metu esu Los Andžele, kol kas dar tik du mėnesius. Studijuoju Emerson College, kurio pagrindinis centras yra Bostone, bet jie taip pat turi stažuotės programą Los Andžele, todėl paskutinį semestrą leidžiu čia, kur dirbu prie nepriklausomo pilnametražio filmo gamybos.

Sugrįžkim truputį atgal. Pamenu, kad „Skalvijos kino akademijoje“ buvai pasirinkusi dokumentinį kursą. Ar tada, jei gerai pamenu, 2008-aisiais, tai buvo tavo pirmas prisilietimas prie kino? Kaip prasidėjo tavo santykiai su kinu?

Kiną mėgau nuo mažens, kai tėvai mane vesdavosi į kino teatrą, kur žiūrėdavome ne šiaip filmus vaikams ar šeimai, o rimtus filmus, visokias dramas ir trilerius. Tai man išugdė meilę kinui ir supratimą, kad filmai turi būti žiūrimi dideliame ekrane. O „Skalvijoje“ mokytis pradėjau 2007-aisiais ir tai buvo mano pirmas prisilietimas prie kino gamybos. Viskas prasidėjo kaip geras laiko su draugais praleidimo būdas ir po truputį perėjo į šį tą rimčiau – jaučiausi atradusi tai, kuo noriu užsiimti ir kame randu prasmę.

Režisierė Gabrielė Urbonaitė
Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Tau tik ar net 23-eji? Kaip manai, daug tai ar mažai?

Tik 23-eji (šypsosi – aut. past.). Manau, kad tai mažai, ypač kaip kino kūrėjai. Svajoju apie filmus, kuriuos kursiu, kai man bus 40 m., bet kurių dar nesijaučiu galinti kurti, nes neturiu patirties. Kita vertus, stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos.

Esi sukūrusi 4 filmus („Sagos ir balandžiai“, „Suskilusi žemė“, „Iki pasimatymo“, „Plaukikė“), o 5-asis – „Namo“ – greit bus pristatytas Vilniuje. Kaip jautiesi? Ar esi patenkinta jais?

Aš niekada nesu visiškai patenkinta savo pabaigtu filmu (ir nežinau režisierių, kurie yra). Bet manau, kad kiekvienas jų yra gana autentiškas atspindys to, kokia buvau ir kas man rūpėjo tada, kai kūriau tą filmą. Po kiekvieno filmo noriu daryti kažką visiškai kitokio, išbandyti save kitame žanre ar kitokioje estetikoje, bet kartu jie visi turi kažką bendro, o tai reiškia, kad nuo savęs kuriant nepabėgsi.

Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

Nežinau, man sunku kalbėti apie pasiekimus, nors čia, JAV, kur gyvenu, tai žmonės labai mėgsta. Man atrodo, kad kiekvieno filmo, kad ir trumpametražio, pastatymas yra didelis pasiekimas. Kartais tai, kad nepaisant visų kliūčių visi filmo elementai „dirba“ kartu, atrodo kaip stebuklas.

„Kino pavasaryje“ bus rodomas naujausias tavo darbas „Namo“, kuriame kalbi apie tai, ką reiškia grįžti atgal ir nesijausti lyg namuose. Kodėl ši tema? Ar pati šitaip jautiesi?

„Namo“ idėja gimė pirmą kartą grįžus į Vilnių iš JAV. Tas jausmas, kad namai − jau nebe namai, kad viskas kitaip, ir kad nežinau, kur yra mano namai, buvo toks stiprus, kad iškart padiktavo filmo emociją. Manau, kad daugelis kartą išvažiavusių žmonių žino, apie ką kalbu.

Režisierė Gabrielė Urbonaitė
Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Tavo filmų pagrindiniai personažai yra merginos. Visos panašaus amžiaus kaip ir tu. Ar kurdama filmus specialiai taip pasirinkai ar tai įvyko natūraliai? Apskritai, tavo manymu, ar merginoms ir moterims kine skiriama pakankamai dėmesio?

Man natūraliai įdomiau ekrane stebėti moterį. Tikiu, kad reikia kalbėti apie tai, ką žinau geriausiai, o šiuo metu tai yra pasaulis iš dvidešimt kelerių metų merginos perspektyvos. Filmus žiūriu gana stipriai atsirinkdama, dauguma jų yra nepriklausomi filmai, kurių herojės dažnai yra moterys, nes tokie filmai man patinka. Vis dėlto, manau, kad jų niekada nebus per daug, ypač kai daugelyje populiarių Holivudo filmų veiksmas sukasi apie vyrus.

Manau, kad merginoms reikia filmų, kuriuose jos matytų savo atspindį, herojų, su kuriomis galėtų susitapatinti. Būtent susitapatinimo, empatijos jausmas man yra svarbiausias žiūrint ir kuriant kiną. Tačiau tai nereiškia, kad nesusitapatinu su vyrų personažais – geras kinas nagrinėja žmogaus būklę pasaulyje, problemas, kurios yra universalios tiek moterims, tiek vyrams.

Ar daug moterų yra kino pasaulyje? Kokia situacija, tavo nuomone, yra Lietuvoje?

Kino pasaulyje moterų yra tiek pat, kiek vyrų. Bent jau dokumentikoje ir nepriklausomame kine tai tikrai. Holivude situacija yra kiek kitokia ir liūdna – čia jau ne pirmus metus kalbama apie diskriminaciją ir moterų režisierių, scenarisčių trūkumą. Manau, kad Lietuvoje situacija yra tikrai geresnė. Tačiau stereotipas, kad režisierius – tai vyras su cigaru dantyse, gajus. Su juo susidūriau pirmus kartus išreiškusi norą būti režisiere. Manau, kad tas senoviškas skirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“ profesijas yra labai žalingas. Vėlgi, tokį stereotipinį mąstymą iš dalies formuoja Holivudas. Su stereotipine reprezentacija reikia kovoti ir aš tikiu, kad tai galima daryti filmais, metančiais iššūkį status quo.

Šaltinis: http://euroblogas.lt/

ržRetrospektyvos „Šekspyras gyvas“ pristatymas
Roberto Daskevičiaus nuotrauka

Likus dviem savaitėms iki 21-ojo „Kino pavasario“, buvo pristatyta retrospektyva „Šekspyras gyvas“ („Shakespeare Lives“). Rengiama ji minint bene žymiausio anglų poeto ir dramaturgo Viljamo Šekspyro 400-ąsias mirties metines. Programoje bus rodomi penki, pagal šio rašytojo kūrinius sukurti filmai, ir animacinė trumpametražė juosta apie patį V. Šekspyrą. Retrospektyvą atidarė režisieriaus Richardo Loncraine’o drama „Ričardas III“ („Richard III“, 1995).

„V. Šekspyras visada buvo ir bus Didžiosios Britanijos pasididžiavimas – pagal jo pjeses pasaulyje pastatoma daugiausiai spektaklių. Atstovaudami 325-erius metus veikiančiam britų bankui, stengiamės palaikyti britiškąją kultūrą Lietuvoje. Šįkart Šekspyras mums kalbės per kino ekranizacijas. Norime, kad lietuviai naujai atrastų klasika tapusius Šekspyro kūrinius, kuriuos kadaise skaitė mokykloje ar stebėjo Lietuvos teatrų scenose“, – pasakoja „Barclays“ operacijų centro Lietuvoje vadovas Mariano Andrade Gonzalez.

Pasak programą „Šekspyras gyvas“ iniciavusios Britų tarybos vadovo Artūro Vasiliausko, visi šeši filmai kino kalba meistriškai perteikia genijaus fantaziją. Jis netgi rado sąsajų tarp V. Šekspyro ir Lietuvos. „Vienas iš dramos herojų, Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas, būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV, XIV a. lankėsi Lietuvoje, tiesa ne itin draugišku tikslu – siekiant užgrobti Vilnių. Ši sąsaja kiek dirbtinė, tačiau yra dar viena kiek simboliškesnė. 1616 m., tais pačiais metais kaip ir V. Šekspyras, mirė LDK didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, parašęs Europoje išgarsėjusį bestselerį apie savo kelionę į Jeruzalę. Taigi mes tuo pačiu metu taip pat turėjome rašytoją, priartinusį mus prie Europos ir tiesusį kultūrinius tiltus“, – savo įžvalgomis renginyje dalijosi A. Vasiliauskas.

Renginio atmosferą kūrė senosios muzikos ir šokių ansamblis „Banchetto musicale“ (liet. „Muzikinė puota“), kvietęs svečius prisijungti šokiui bei pajusti šekspyrišką dvasią.

Vida Ramaškienė ir Rolandas Vilkončius
Gedimino Gražio nuotrauka

Programos atidarymo filmo „Ričardas III“ režisierius Richardas Loncraine’as V. Šekspyro to paties pavadinimo dramos veiksmą perkėlė iš vėlyvųjų viduramžių į 4-ojo dešimtmečio fašistinę Angliją, kurioje neseniai prasidėjo pilietinis karas. Fašistų vadas Ričardas, kurį vaidina talentingas britų aktorius Ianas McKellenas, kurpia žiaurų planą, kaip žingsnis po žingsnio tapti diktatorišku monarchu. Modernizuota pjesė pasakoja apie nežabotas ambicijas, geismą ir neišvengiamą išdavystę.

Programos „Šekspyras gyvas“ sudarytojos Aistės Račaitytės teigimu, „Ričardas III“ – vienas sėkmingiausių bandymų V. Šekspyro kūrinio veiksmą perkelti į kitą laikmetį. „Filmas sugeba išlikti aktualiu šiandien ir perteikti svarbų rašytojo kūrybos aspektą – personažus, besidalijančius savo jausmais ir giliausiomis mintimis su publika. Džiaugiuosi ir visos programos įvairove, netikėtomis rašytojo kūrinių interpretacijomis ir kiekvienam iš mūsų vis dar artimomis temomis“, – kalbėjo A. Račaitytė.

Filmo anonsas:

Viljamas Šekspyras buvo itin produktyvus rašytojas, skaitytojams palikęs net 38 pjeses ir dar daugiau eiliuotų kūrinių. Menininko kūryba yra itin mėgiama kino režisierių – rašytojo pjesių ir poezijos motyvais jau sukurta daugiau nei 1 000 filmų. Retrospektyvos „Šekspyras gyvas“ sudarytojai atrinko šioje gausybėje išsiskiriančias unikalias juostas, kurtas talentingų kino režisierių: Romano Polanskio, Peterio Greenaway‘aus, Dereko Jarmano, Laurence‘o Olivier ir Barry Purveso.

Žiūrovų dėmesio lauks V. Šekspyro intrigų kupinų tragedijų „Hamletas“ („Hamlet“, rež. L. Olivier, 1948 m.), apdovanotos keturiais „Oskarais“, ir „Makbetas“ („Macbeth“, rež. Romanas Polanskis, 1971 m.) ekranizacijos.

ržRetrospektyvos „Šekspyras gyvas“ pristatymas
Roberto Daskevičiaus nuotrauka

Retrospektyvoje netrūks ir itin drąsių interpretacijų bei kinematografinių eksperimentų. Klausantis melancholiško V. Šekspyro sonetus skaitančio moters balso laisvo siužeto juostoje „Angeliškas pokalbis“ („The Agelic Conversation“, rež. Derekas Jarmanas, 1985 m.) pasinersime į dviejų įsimylėjusių vyrų jausmų kelionę. Pjesės „Audros“ motyvais pastatytame filme „Prospero knygos“ („Prospero’s Books“, rež. Peteris Greenaway‘us, 1991 m.) leisimės į fantasmagorišką burtininko pasaulį.

Rašytojo kūrybos mėgėjams turėtų patikti ir 5 minučių trukmės animacinis filmas „Kitas“ („Next“, rež. Barry Purves, 1990 m.), kurio metu simboliais supažindinama su visomis V. Šekspyro pjesėmis ir leidžiama pasitikrinti, ar sugebi perprasti režisieriaus užuominas.

Retrospektyvą „Šekspyras gyvas“ pristato Rytis Zemkauskas:

Plačiau apie programą: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=577

Kadras iš filmo „Viskas dėl šou“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Prieš eidama į kiną sulaukiau klausimo, tai apie ką gi filmas. Apie cirką, sakau, o peržiūros metu klausimą permąstau. Iš tikrųjų – apie ką gi ir kokia to pagrindinė mintis? Lietuviškas filmo vertimas temą atspindi pakankamai neblogai – „Viskas dėl šou“ (The Show Of Shows: 100 Years Of Vaudeville, Circuses And Carnivals, 2015) – apie kuriamą reginį. Apie šou. Tai surežisuota, tai kartojasi, to išpildymui dedamos visos pastangos. Filmo peržiūrai žiūrovus beruošiantis programos sudarytojas Edvinas Pukšta pamini: „Viskas dėl šou“ – „Kino Pavasario“ atidarymo filmas, atspindi festivalio koncepciją ir šūkį – emocijų pavasaris.“

„Viskas dėl šou“ – šimtą metų aprėpiantys vodevilio archyviniai kadrai. Juose – cirko gyventojų meistrystė: akrobatiniai triukai verčia aikčioti, ant arklio tupintis liūtas sukelia mums šypseną, o nasrais apglėbdamas žmogaus galvą kelia šiurpulį, salto daro ir atlikėjai, ir žiūrovo širdis – visą tai žadėjo. Deja. Emocijų ne tiek ir daug. Salė neleipsta juokais. Na, nusijuokia kelis kartus – juk dviračiu važiuojanti beždžionė visai juokinga, o kitame kadre atpažįstamas J. Nikulinas sukelia nostalgišką prisiminimą vyresniam žiūrovui. Gal ir natūralu – filmas nebylusis, o ir pati istorija pasakoja apie cirko, kaip socialinio reiškinio, ypatybes. Šou daryti ruošiasi cirkas, o ne viena ar kelios asmenybės. Suasmeninta, artima, paprastų žmonių istorija yra tai, prie ko pripratęs žiūrovas.

Kadras iš filmo „Viskas dėl šou“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tuo tarpu „Viskas dėl šou“ pasakoja cirko žmonių, kaip darnios grupės, istoriją, padalindamas ją į aiškias dalis – pasiruošimą renginiui, šokėjus, gyvūnus ir klounus. Dalys net atskiriamos trumpų grafinių intarpų. Vis tik režisierius B. Erlingssonas visas dalis gražiai suveria ant vieno pasakojimo apie cirką kaip organizmą – su skirtingais organais ir galūnėmis, kurių visų darni veikla būtina cirko funkcionavimui.

„Viskas dėl šou“ labai netikėtai papasakoja apie tamsiąją cirko pusę. Su buteliu rankoje praeinantis klounas, dar visai maži vaikai net repeticijų metu rizikuojantys gyvybe, pro padegtus lankus šokinėjantys liūtai. Pavojingi ne tik kvapą gniaužiantys pasirodymai, bet ir nuolatos lėtai savo artistus kankinantis cirkas. Nors jokie kankinimai tiesiogiai nerodomi, scenos pakankamai iškalbingos ir leidžiančios suprasti, jog šou nesukuriamas džiugiai. Tam, kad kaip žmonės besielgiantys gyvūnai vis tik neprajuokintų, padeda susivokti garso takelis.

Kadras iš filmo „Viskas dėl šou“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Sigur Ros“ (tiksliau, du grupės nariai) muziką įrašė jau žiūrėdami sumontuotą filmą – ir tai jaučiama. Tempas, ritmas ir nuotaika groja išvien. Muzika tampa orientyru. Pakilumas, įtampa, neviltis – viskas sustiprinta, girdisi, ir tikrai be galo gražiai. Beje, nors muziką kūrė tik dalis grupės, jos skambesys atskiriamas nuo pirmųjų natų, tad „Sigur Ros“ gerbėjai privalo suklusti ir pamatyti šią juostą. Galbūt pavasaris ne emocijų, o muzikos, ar bent jau pirmųjų žalių daigelių, kurie maloniai pakutens ausis.

Svarbu nesuklysti skaitant filmo pavadinimą. Tai nėra džiugus viskas dėl šou! Veikiau: viskas… viskas tik dėl jūsų, mielieji (cirko) žiūrovai. Dėl jūsų į penkiametį taikysis peilių metikė, dėl jūsų apsinuogins šokėjai, dėl jūsų laukiniai tigrai bus tupdomi kaip romūs triušiai. O prieš šimtą metų nepritapėliai dėl jūsų ten ir nuėjo – į cirką – kur galėjo gyventi, tame keistame pasaulyje, kur viskas dėl šou.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Kovo 31, Ketvirtadienis, 18:00-19:17, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Kovo 31, Ketvirtadienis, 18:00-19:17, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Kovo 31, Ketvirtadienis, 18:00-19:17, Pasaka, Ds, Vilnius

Kovo 31, Ketvirtadienis, 18:00-19:17, Skalvija, Skalvija, Vilnius

Balandžio 01, Penktadienis, 18:30-19:47, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas

Balandžio 01, Penktadienis, 18:30-19:47, Forum Cinemas Panevėžys, S03, Panevėžys

Balandžio 01, Penktadienis, 18:30-19:47, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai

Balandžio 02, Šeštadienis, 11:15-12:32, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Balandžio 03, Sekmadienis, 11:00-12:17, Pasaka, Ds, Vilnius

Balandžio 03, Sekmadienis, 18:00-19:17, Klaipėdos Dramos Teatras, Klp_Dt, Klaipėda

Balandžio 04, Pirmadienis, 14:45-16:02, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Balandžio 05, Antradienis, 12:45-14:02, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Balandžio 05, Antradienis, 19:00-20:17, Forum Cinemas Panevėžys, S03, Panevėžys

Balandžio 06, Trečiadienis, 18:30-19:47, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas

Balandžio 07, Ketvirtadienis, 17:00-18:17, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Balandžio 09, Šeštadienis, 18:00-19:17, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Balandžio 10, Sekmadienis, 10:30-11:47, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Balandžio 10, Sekmadienis, 22:45-00:02, Forum Cinemas Kaunas, S02, Kaunas

Balandžio 11, Pirmadienis, 18:00-19:17, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai

Balandžio 13, Trečiadienis, 12:30-13:47, Pasaka, Ds, Vilnius

Balandžio 13, Trečiadienis, 19:00-20:17, Forum Cinemas Klaipėda, S02, Klaipėda

Balandžio 14, Ketvirtadienis, 17:00-18:17, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalis „Eureka“

Penktą kartą „Kino pavasario“ metu, balandžio 1–14 d., vyks mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalis „Eureka“. Jo nemokami seansai skirti vyresnių klasių mokiniams, studentams bei visiems besidomintiems mokslinės tematikos filmais. Neatsitiktinai šių metų „Eurekos“ simboliu tapo draugiškas ateivis. Festivalio šūkis „Mano draugas ateivis“ kviečia žiūrovus „prisijaukinti“ dažnai nepelnytai pamirštą mokslinės fantastikos žanrą ir susipažinti su išties išskirtiniais šio festivalio filmais. 

Festivalio plakate vaizduojamas mielas, šiek tiek pasimetęs, bet draugiškai nusiteikęs ateivis buvo sukurtas iliustratoriaus Antano Dubros rankomis. Šią idėją įgyvendinti jam padėjo fotografas Robertas Daskevičius, įamžinęs mažąjį herojų specialiai tam sukurtoje aplinkoje.

Šiemet „Eurekos“ programoje – šeši skirtingomis temomis intriguojantys filmai, kurie sėkmingai apkeliavo ne vieną tarptautinį kino festivalį. Mokslo ir fantastinių filmų gerbėjų laukia trys dokumentinės juostos, dvi fantastinės dramos ir vienas mocumentary žanro filmas. Programos temų spektras itin platus – joje filmai ir apie ateities maisto krizę, galimą ateivių apsilankymą, pasaulį skirstančias sienas, vyrų išnykimą ir, kaip visada, labiausiai bauginančią žmogaus pasiekimų ir išradimų grėsmę pačiam sau.

Poetiškame dokumentiniame ispanų filme „Sienos“ („Walls“, rež. Migueltxo Molina ir Pablo Iraburu) improvizuojama vieno motyvo – sienos – tema. Sienos, tvoros, spygliuotų vielų, griovių ir kitokios užkardos tęsiasi tūkstančius kilometrų ir visame pasaulyje žmoniją dalina į valstybes, tautas pagal socialinę, ekonominę ir politinę gerovę. Filmuodami skirtingose sienų pusėse, kūrėjai atskleidžia veidrodinę absurdo simetriją, tačiau leidžia pamatyti, kad kiekvienoje sienos pusėje egzistuoja tos pačios svajonės, baimės, mintys ir emocijos.

Dokumentiniame filme „10 milijardų – kas patiekta tavo lėkštėje?“ („10 Billion – What’s on your plate?“) prabylama itin aktualia tema. Filmo kūrėjai primena liūdną prognozę: sparčiai augant žmonių skaičiui žemėje, neišvengiamai atsiras maisto deficitas. Vokiečių režisierius ir knygų autorius Valentinas Thurnas keliauja po pasaulį, lankydamas svarbiausias maisto industrijos grandis. Kalbindamas skirtingas interesų grupes, jis analizuoja esamą situaciją ir galimus ateities scenarijus. Filmas įtikins ne vieną, kad atsakingas požiūris į mūsų kasdien vartojamą maistą gali padėti išvengti žmonijai gresiančios katastrofos.

Pagrindiniame Venecijos kino festivalio konkurse rodytas ir už garso takelį apdovanotas amerikiečių filmas „Vienodi“ („Equals“, rež. Drake Doremus) – futuristinė herojų Nijos (aktorė Kristen Stewart) ir Silo (aktorius Nicholas Hoult) meilės istorija, vykstanti ateities pasaulyje, kuris yra „išgydytas“ nuo bet kokių žmogiškų emocijų. Genetiškai eliminavę jausmus, mokslininkai galutinai panaikino bet kokį smurtą ir žiaurumą pasaulyje. Tačiau utopinė naujojo pasaulio kasdienybė susidrumsčia, pasklidus gandui apie artėjančią epidemiją, kuri sugrąžina žmonėms jausmus.

Romantinė mokslinės fantastikos komedija iš Suomijos „Meilė ir Mila“ („Lovemilla“, rež. Teemu Nikki) nustebins savo anarchistinėmis idėjomis ir ironišku žvilgsniu į kultūrizmą. Aimo ir Mila žūtbūt nori išsikraustyti iš alkoholikų tėvų namų ir kantriai taupo pinigus. Tačiau juos slapta išleidžia savimi nepasitikintis Aimo, sugalvojęs su kūniškais kompleksais kovoti rekonstruojant savo kūną ne sporto klube ar sveika mityba, o save paverčiant tobulo sudėjimo robotu. Kokia mergina būtų tuo patenkina? Milos paliktas Aimo nusprendžia skaudančią širdį pakeisti geležine. O kaip baigsis ši ekscentriška meilės istorija, sužinos tik filmą pamatę žiūrovai.

Bene labiausiai provokuojantis programos filmas – „Už šios ribos jokių vyrų“ („No Men Beyond This Point“, rež. Mark Sawers) – vieniems pasirodys utopiškas, kitiems – distopiškas. Šioje dokumentinį filmą primenančioje dramoje vaizduojamas pasaulis, kuriame neliko vyrų. Čia moterys pastoja savaime ir gimdo tik mergaites, o paskutiniu vyru žemėje laikomas Endriu pernelyg nedramatizuodamas situacijos dirba namų šeimininku ir aukle jo pageidaujančiose šeimose. Iš koto verčiantys interviu ir realistiška vaidyba akimirkai privers patikėti scenarijaus realumu, o filmo humoras vers kvatoti iki pat (ne)laimingos pabaigos.

Dar vienas dokumentikos principais kurtas filmas, įamžinęs tai, kas dar niekada neįvyko – pirmąjį žmonių susidūrimą su kito pasaulio intelektu. Filmo „Atvykimas: pasimatymas su ateiviais“ („The Visit: An Alien Encounter“, rež. Michael Madsen) kūrėjai kalbina įvairių mokslinių profesijų specialistus, teiraudamiesi apie galimo susitikimo su ateiviais scenarijų. Kitaip nei fantastiniuose filmuose, čia bandoma ieškoti konkrečios logikos, svarstoma, kokiu pagrindu gali užsimegzti pirmasis žmonių ir ateivių kontaktas. Šis filmas žiūrovus nukels už žemiškos patirties ribų ir atskleis baimes ir viltis tų, kuriems jau teko susidurti su ateiviais.

Festivalis vyks balandžio 1–14 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Įėjimas į visus seansus yra nemokamas, tačiau grupes, didesnes nei 10 žmonių, kviečiame iš anksto registruotis el. paštu eureka@kinopavasaris.lt arba internetu kinopavasaris.lt/lt/eureka-2016

Kadras iš filmo „Trumanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šis filmas – vienas iš tų, kurie gali patikti labai arba patikti šiek tiek, bet veikiausiai atsiras nedaug žiūrovų, kuriems jis nepatiks visiškai, pasirodys atstumiantis ir neartimas. Cesco Gay „Trumanas“ (Truman, 2015) neužgaus ne dėl to, kad yra drungnas ar neprovokuojantis filmas. Tiesiog tai labai žmogiškas, žemiškas pasakojimas, kuriame skausmingos ligos ir mirties temos perteikiamos itin grakščiai ir šviesiai. Filme atpažįstamų momentų ras kiekvienas, kuriam nors kartą teko tarti artimam žmogui „sudie“. Ir ne taip jau svarbu, koks buvo to atsisveikinimo „svoris“ – mirtis, išsiskyrimas su mylimu žmogumi, brangaus draugo ar šeimos nario išvykimas gyventi į kitą šalį ar miestą. To užteks pajusti empatiją herojams, turintiems keturias dienas pabūti kartu, pasidžiaugti vienas kito draugija ir atsisveikinti – šįkart visam laikui.

Pirmiausia, pradėkime nuo svarbiausių dalykų. Trumanas yra šuo. Pagyvenęs, mąslus, kantriai šlubuojantis bokseris. Jo šeimininkui Chulianui (Ricardo Darínas) – paskutinės stadijos vėžys. Argentinietis aktorius, reikšmingą gyvenimo dalį nugyvenęs Madride, apsisprendžia jam likusį laiką praleisti ne kovojant – kaip gydytojas patvirtina – su neįveikiama liga, o dėliojant paskutinius gyvenimo taškus. Iš kurių vienas svarbiausių – klausimas, kam patikėti Trumano globą. Nuogąstavimas dėl gyvūno – konsultacija su veterinaru, siekiant palengvinti gyvūno trauminę patirtį mirus šeimininkui, interviu su galimais naujais šuns globėjais – tampa tragikomišku pasakojimo leitmotyvu.

Jei Chulianui tektų tvarkytis su šiomis užduotimis vienam, filmas, ko gero, būtų tiesiog šiuolaikinė ispaniška Vittorio De Sicos „Umberto D“ versija. Ir nors meilė keturkojui augintiniui bei šviesiai melancholiškas tonas neabejotinai sieja šiuos filmus, „Turmanas“ yra filmas ne apie vienatvę, bet apie draugystę.

Kadras iš filmo „Trumanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Chulianą aplanko jo geras draugas, Kanadoje šeimą sukūręs, universitete dėstantis Tomas (Javieras Cámara), ištikimas ir kantrus bendražygis, turintis ne tik padėti draugui atsisveikinti, bet ir pats rasti drąsos stoti į akistatą su neišvengiamai artėjančia netektimi. Ribotas vizito laikas – keturios dienos – sustiprina senkančio laiko jauseną, padaro ją itin apčiuopiamą.

Filmo šerdis – įtaigūs personažų portretai, užpildyti žmogiškomis detalėmis. Regime autentiškas, dažnai prieštaringas reakcijas ir jausmus, kuriais lengva patikėti. Būdamas aktoriumi Chulianas ir gyvenime neišvengiamai bando užsidėti nerūpestingo žmogaus kaukę. Tomas, ramiai ir kantriai priima nedidelius Chuliano ekscentriškumus. Stebi, pernelyg nesikiša, išsako, bet neprimeta savo nuomonės, o prireikus, nedramatizuodama paima situaciją į savo rankas. Jis – idealus antraplanis aktorius, be kurio pagrindinio vaidmens atlikėjas niekaip negalėtų sužibėti. Lengva suprasti, kuo šie žmonės patraukė vienas kitą, kaip per daugybę metų jie erzino ir kartu papildė vienas kitą.

Abu pagrindiniai aktoriai atlieka solidų darbą. Ricardo Darinas (publikai pažįstamas iš filmų „Šiuolaikiniai žvėrys“, „Pilnos rankos pistoletų“, „Paslaptis jų akyse“) kuria ekspresyvaus, dėmesio centre nevengiančio būti, šiek teik egocentriško, bet kartu ir jautraus pusamžio vyriškio, susidūrusio su skausmingu gyvenimo baigtinumo faktu, vaidmenį. Javiero Cámaros („Užsimerkus gyventi paprasčiau“, „Aš tokia susijaudinusi!“, „Pasikalbėk su ja“) sukurtas Tomas – visad šiek tiek liekantis bičiulio šešėlyje (išskyrus momentus, kai tenka apmokėti sąskaitas) – puikia įsikūnija į nuosaikaus, tvirtą atramą suteikiančio draugo amplua.

Kadras iš filmo „Trumanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Trumane“ regime ilgametę draugystę, kuri nereikalauja „apšilimo“, santykius, kuriuose gali rėžti tiesą, gali prisipažinti, kad nenorėjai atvykti, kad atvažiuoti privertė žmona, patraukti vienas kitą per dantį, o prireikus – suteikti erdvės draugui pabūti vienam, tam, kad ramiai galėtų nusišluostyti ašaras.

Režisierius, nedarydamas iš intymumo prekės, subtiliai atskleidžia, kaip sunku pasakyti svarbiausius dalykus artimiausiems žmonėms, leisti sau ir kitam būti pažeidžiamu. Filme puikiai matome, kaip atsivėrimo gestas tampa iššūkiu tiek atsiveriančiam, tiek tam, kam atsiveriama. Būtent todėl dažnai labiau nei žodžiais komunikuojama mažais gestais, o patys atviriausi tampa ketvirtos valandos nakties pokalbiai telefonu, sušvelninti tamsos ir saugaus atstumo.

Filme netrūksta komiškų situacijų, bet nepanašu, kad norėta publiką dirbtinai linksminti, prikišamai parodant, jog apie sudėtingą temą galima kalbėti linksmai. „Trumanas“ – jautrus, tačiau ne sentimentalus, vengiantis dramos, bet nesistengiantis užmaskuoti natūraliai kylančias įtampas atsisveikinimo ritualas. Visas filmas susideda iš mažų palaipsniui sakomų „sudie“, kuriuose telpa išsiskyrimo melancholija ir dėkingumas už drauge praleistą laiką.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

kovo 31, Ketvirtadienis, 20:00-21:50, Pasaka, DS, Vilnius

balandžio 01, Penktadienis 21:30-23:20, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

balandžio 02, Šeštadienis 20:15-22:05, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

balandžio 03, Sekmadienis 18:00-19:50 Forum Cinemas Panevėžys, S03, Panevėžys

balandžio 03, Sekmadienis 18:15-20:05 Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas

Daugiau seansų galite rasti čia.

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Režisieriaus Igno Miškinio pavardė žinoma nuo 2004-ųjų, kai pasirodė jo diplominis trumpametražis filmas „Lengvai ir saldžiai“. Po dviejų metų jis pristatė pirmąjį pilnametražį filmą „Diringas“, o paskutinį filmą „Artimos šviesos“ sukūrė 2009 metais. Naujausias jo filmas „Karalių pamaina“ įtrauktas į „Kino pavasario“ programą „Baltijos žvilgsnis“. Filmo išankstinė premjera bus balandžio 9 dieną, po to jį Lietuvos kino teatruose bus galima išvysti spalio mėnesį.

Tikriausiai būtų galima rašyti, kad I. Miškinis grįžta po 7-rių metų tylos. Bet ar iš tiesų jis buvo dingęs? Apie tai, ką jis veikė ir koks yra jo trečiasis ilgametražis darbas „Karalių pamaina“, ir kalbamės.

Ignai, ką veikėt tuos 7-rius metus?

Baldus gaminau.

Čia iš tikrųjų?

Ir iš tikrųjų.

Ankstesniuose interviu sakėte, kad kuriate dėl to, jog jums įdomu. Ar dar vis įdomu? Ryšys su kinu nepasikeitė?

Taip, dar įdomu. Kol bus apie ką šnekėti, tol bus įdomu. Paskui vėl baldus gaminsiu.  (Šypsosi.)

Visi jūsų filmai pasirodė skirtingi, bet visgi gal yra kažkas bendra? Apskritai, apie ką yra Igno Miškinio filmai?

Taip, visi filmai skirtingi. Vienos temos nėra. Nors, aišku, neteisybė, visada yra kažkokių temų, kurios kartojasi, bet, iš esmės, visų filmų siužetai yra skirtingi ir tematika skirtinga. Na, man atrodo, kad juose bendri ir universalūs dalykai – žmogus, santykis su visuomene, vienatvė… Daug kas. Gal meilės mažiau. (Juokiasi.) Bet ir to yra. Universalios temos nėra… Aš išreiškiu tai, kaip aš suprantu, kas mus supa.

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Pakalbėkime apie jūsų naująjį filmą. Porą metų rašėte scenarijų, teisingai?

Na, gerai skamba – porą metų. Iš tikrųjų nieks nerašo scenarijaus porą metų, nes nieks nesėdi kiekvieną dieną. Tuo labiau, kad iš to rašymo apskritai neįmanoma egzistuoti, ypač jei kažkam kitam dar nerašai. Taigi kažką dirbi, o kai turi laiko, rašai. Kalbant apie scenarijaus rašymą, tai jeigu ne Drunga, šio filmo nebūtų. Jis viską sustatė į vietas. Iš esmės, netgi taip grubiai galima pasakyti, kad jis mane privertė.  (Juokiasi.)

Filmo idėja yra jūsų?

Mano. Turėjau idėją, tik aš tuo metu nenorėjau kurti filmo, nebuvau iki galo įsitikinęs, ar verta ir ar pavyks, o Drunga (Saulius Drunga – aut. past.) buvo. Saulius buvo labai užsispyręs ir nepaleido, sako: „Darom, darom, rašom.“ Pradiniame rašymo etape jis gal net labiau už mane patikėjo filmo idėja. Paskui viskas stojo į vietas. Pradinė idėja, aišku, buvo ne tai, kad kitokia, bet jos elementai buvo truputį kitokie.

Vykote į „ScripTeast“ kūrybines dirbtuves. Kaip ten sekėsi? Ar jos padėjo?

Taip, padėjo. Man, galbūt, kaip jūs sakote, padėjo grįžti po ilgos pertraukos. Su labai motyvuota chebra susidūriau. Konsultantai ir ekspertai yra labai aukšto lygio. Ten niekas scenarijaus už tave nerašo, o padeda jį įgyvendinti. Ten nėra dėstymo, nėra mokytojų ir studentų. Dirbtuvėse dirbi pats, o konsultantai aptarinėja ir su rašytoju, ir atskirai. Jie turi savo sesijas ir atrodo, kad jie dirba daugiau už tuos, kurie rašo. (Juokiasi.) Čia jau atskira tema, bet, manau, kad tenai verta pakliūti visiems. Man labai padėjo, bet jei nebūtų „ScriptTeast“, filmas vis tiek būtų atsiradęs. Taip nebuvo, kad „ScripTeast“ mane papildomai motyvavo.

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kodėl pakeitėte filmo pavadinimą iš „Dedveito“ į „Karalių pamainą“?

Jis buvo per daug tiesmukas. Kol buvo popieriuje, tol buvo gerai… „Karalių pamaina“ yra ne tiek tikslesnis, kiek turi savyje ironijos, paradokso ir atvirkštinės analogijos.

O ką reiškia „Dedveitas“?

Tai – tarptautinis žodis. Tikrasis terminas reiškia maksimalų svorį, kurį gali gabenti laivas. Virš dedveito jis skęsta.

„Karalių pamainoje“ kalbate apie jaunesniųjų ir vyresniųjų konfliktą – tai, ką vyresnė karta palieka jaunesnei kartai, ką jai primeta. Vienam dienraščiui sakėte, kad istorijoje daug skausmingų temų. Gal galite papasakoti plačiau?

Filme yra istorinių simbolių. Antrasis pasaulinis karas, reikšmingas kartų susidūrimui, yra vienas iš jų. Policininkas, kuris yra pagrindinis veikėjas (aktorius Vainius Sodeika – aut. past.), yra tarsi šios dienos, šios kartos atstovas.

Kodėl policininkas? Visuomenė, apskritai daug kas, visada iš jaunos kartos reikalauja didesnės atsakomybės. Visi nori, kad jų vaikai užaugtų geresni nei jie patys. Dėl to filme yra policininkas, kad visi būtų tokie, na, pareigūnai.

Bet kai atsitinka situacija, kuomet reikia apsispręsti, kuo vadovautis – ar pareiga, ar morale, nieks negali atsakyti, kaip reikia elgtis. Tada visi bado pirštais – tu turi apsispręsti, tu, jaunas žmogau, tu turi kažką padaryti. Tokia situacija dažnai būna ne tik konkrečiai šiame filme, o bendrai.

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Aš manau, kad jauna karta susiduria su baisiu istorijos sąvartynu. Svarbu nepalikti jauno žmogaus tame chaose, ar neklaidinti jo ir nesakyti, kas yra teisinga. Niekas negali pasakyti, kas yra teisinga, o kas yra blogai. Labai dažnai yra formuojami „juoda balta“ požiūriai. Ir jaunam žmogui tarsi nepaliekama galimybės rinktis. Jis tampa suklasifikuotų dalykų įkaitu, o juk jis istorijos nežino…

Ar jūs susidūrėt su tuo? Ar tai amžina tema?

Tai yra visada. Tai tikrai nėra nauja ar smagi tema. Ši idėja filme plėtojama netiesiogiai, tarsi atskira vidinė istorija, nes filmo siužetas yra apie jauną žmogų, atsidūrusį keistoje ir nesmagioje situacijoje.

Kalbate apie jaunus žmones. Filmas skirtas jaunam žmogui?

Įdomu, kaip pažiūrės tėvai, bet, taip, filmas daugiau jaunai kartai.

Žinau, kad „Karalių pamainos“ biudžetas yra nedidelis. Jis labiausiai apsunkino kūrimą ar kažkas dar?

Sudėtingiausia buvo parašyti scenarijų. Čia aš šneku už save. Drunga gal kitaip pasakytų.  (Juokiasi.) Jis dramaturgas, jam gal lengviau. Man rašyti scenarijų buvo labai sudėtinga ir vien dėl to, kad viskas dramoje minimalu. Nes prieš tai keli filmai, kuriuos dariau, nebuvo uždaroje erdvėje, jie buvo daugiau vizualūs ir išskaidyti. Ne laiko, bet erdvės prasme.

O čia viskas labai užspausta ir sunku dėl to, kad nėra už ko slėptis, viskas labai atvira kaip tuščioje scenoje. Kuo minimalesnis filmas ir jo istorija, tuo sunkiau. Nėra efektų.  (Juokiasi.)

Kadras iš filmo „Karalių pamaina“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip ir kituose filmuose, „Karalių pamainos“ veiksmas vyksta vėlyvu metu. Išlaikote mėgstamą paros laiką?

Audrius Zelenis buvo šio filmo operatoriaus asistentas. Kol kas kurdamas visus filmus dirbau su Rolandu (operatoriumi Rolandu Leonavičiumi – aut. past.). Jis (Audrius Zelenis – aut. past.) paskambino jam, sako: „Vėl naktį.“ (Juokiasi.) To nedarau specialiai. Gal sukursiu filmų ir dieną. Gal taip iš pasąmonės išeina, kad naktis – susikaupimo metas, kai žmogus lieka tuščias ir su savimi, tarsi viskas nutyla ir paryškėja.

O kaip sekėsi filmuoti? Kiek laiko užtrukote?

Filmavome greitai. Iš viso buvo 14 pamainų, dvi ilgos. Gal įdomus bus toks kalambūras, kad ilgiausią naktį filmavome trumpiausią naktį – per Jonines filmavome Kalėdas.

Kadangi filmavome veikiančioje įstaigoje, tai, be abejo, turėjome taikytis ir prie to. Pamainos nebuvo labai ilgos, nes įstaiga veikia ilgai, po to stodavo naktis, tuomet ir filmuodavome. Pradeda švisti – visokie dangstymai, daug techninio darbo… Išeidami ir užleisdami vietą darbui, susirinkdavome ne tik kamerą ar du laidus, bet labai daug technikos. Bet komanda buvo labai gera, daugelis ne pirmą kartą dirbo kartu, todėl viskas puikiai veikė.

Režisierius Ignas Miškinis
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Spaudos konferencijoje minėjote, kad esate patenkintas jaunesniųjų filmo aktorių darbu – V. Sodeika ir A. Diržiūte. Kiek aktoriai apskritai yra svarbūs filmui? Koks yra svarbiausias filmo komponentas?

Ekrane tai, be abejo, kad aktoriai. Visa kita – absoliučiai nesvarbu. Kine be konteksto netgi Malevichiaus juodas kvadratas neveiktų… O aktorius bet kokiame fone kažką gali padaryti. Tas svarbiausia. Be abejo, kituose etapuose, kol rašai scenarijų, nėra taip svarbu. Galima, aišku, ir scenarijų rašyti pirmiausiai pagalvojus apie aktorius. Jei jis tave įkvepia, bandai tarsi jam iškart priskirti vaidmenį. Tai irgi įmanoma. Žinau netgi kas taip daro.

Minėjote, kad naujame filme daug dialogų…

Taip, man pirmąkart taip. Bet čia dėl to, kad aš dirbau su Drunga ir jis yra dramaturgas. Aš į dialogus ankstesniuose filmuose tiek dėmesio nekreipdavau, nes būdavo daug veiksmo, daug kitų dalykų. Šįkart paprasčiausiai tokia situacija, kad jau kai sėdime kambaryje, tai gi negalime tylėti.

Kalbant apie ateitį, jūsų negąsdina klausimas „Kas toliau?“?

Nežinau, toliau… Jei pavyks, dar padarysiu filmų. Turiu kelias idėjas.

Filmo anonsas: