Kadras iš filmo „Mamytė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vieniems jis – absoliutus genijus, kitiems – labiausiai pervertintas pretenzingas režisierius. Simboliška, o gal ironiška, jog jauniausias šių metų Kanų kino festivalio konkursinės programos dalyvis Xavieras Dolanas žiuri apdovanojimą už filmą „Mamytė“ (Mommy, 2014) dalinosi su pačiu Jeanu-Lucu Godardu. Tiesa ta, kad vis dar dažnai kaip enfant terrible apibūdinamas Dolanas užaugo ir sunkiu darbu išsikovojo teisę stovėti šalia šešiasdešimčia metų už jį vyresnio autorinio kino meistro (taip pat amžino enfant terrible).

Simboliška ir tai, jog prieš penketą metų Dolanas debiutavo (ir tuose pačiuose Kanuose jam publika plojo stovėdama) filmu „Aš nužudžiau savo motiną“ (I Killed My Mother, 2009). Atrodo, motinos ir sūnaus santykių tema, daugiau ar mažiau, paliečiama kone visuose Dolano filmuose. Ši tema – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Pats Dolanas teigia filmais nesprendžiantis asmeninių psichologinių problemų, nors pirmajame filme autobiografinių motyvų būvo išties nemažai. Panašu, kad ši tema vis dar neišsemta – naujausiame Dolano filme taip pat bus skiriamas dėmesys garsaus aktoriaus (vaidmenį atliks „Sostų karų“ žvaigždė Kitas Haringtonas) santykiams su motina. Šiame filme mamytę vaidins ne kas kitas, o pati Susan Sarandon. Kaip seksis Dolanui išplaukus į plačiuosius vandenis, sužinosime kiek vėliau, o kol kas grįžkime prie jau baigtos „Mamytės“, kurią ir Lietuvos žiūrovai netrukus galės išvysti festivalio „Kino pavasaris“ metu.

Kadras iš filmo „Mamytė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Diana, arba Die (Anne Dorval, vaidinusi motiną ir pirmajame filme), – vidutinio amžiaus moteris, kurios gyvenimą apvertė vyro mirtis, paveldėti įsiskolinimai bei problemos su sunkiai valdomu sūnumi Styvu. Dėl Styvo sukelto gaisro, kuriame stipriai nukentėjo bendraamžis, Diana priversta atsiimti sūnų iš elgesio sutrikimų turinčių paauglių internato. Socialinė darbuotoja daug vilčių nesuteikia. Pasak jos, Styvo likimas aiškus – kalėjimas. Vienas jos pasiūlymų – pasinaudoti nauju (realybėje neegzistuojančiu) Kanados įstatymu, leidžiančiu pavojingų sau ir aplinkai vaikų tėvams be jokio teismo sprendimo atiduoti juos į gydymo įstaigą. Diana nenori pasiduoti ir su motinos-tigrės įniršiu pažada įrodyti skeptikams, jog besąlygiška meilė gali viską.

Kaip sakoma, gerais norais kelias į pragarą grįstas. Problema ta, kad šiuo atveju kalbama ne apie tiesiog hiperaktyvų, piktybišką ar sunkiai auklėjimui pasiduodantį vaiką. Styvas turi rimtų psichinės sveikatos sutrikimų. Jis impulsyvus, jo nuotaikos svyruoja nuo nevaldomos euforijos pliūpsnių iki aplinkiniams (ir jam pačiam) pavojų keliančių agresijos protrūkių. Atrodo, jei kokia motina ir galėtų susitvarkyti su šiuo mielu siaubūnu, tai būtų Die. Ši mamytė išties ne iš kelmo spirta – tai gyvenimo mėtyta ir vėtyta moteris, trykštanti energija ir su ant vulgarumo ribos balansuojančiu seksualumu (vien ko verti jos rūbeliai, parūpinti, beje, visur spėjančio ir scenarijų rašančio, ir filmą montuojančio, ir kostiumų dizainu užsiimančio Xaviero Dolano). Tačiau net jai reikia pagalbos. Ir pagalba ateina iš kaimynės Keilos.

Kadras iš filmo „Mamytė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Keila – gan netikėtas ir svarbią vietą užimantis personažas. Žiūrovas nesupažindinamas su jos istorija, bet iš karto galime nuspėti apie neseną traumą. Keila mikčioja ir nebegali dirbti mokytoja. Ji – susvetimėjusi su savo vyru ir maža dukra. Parodytos berniuko, taip ir neišvystamo filme, nuotraukos leidžia spėti apie skaudžią netektį. Moteris po truputį įsilieja į chaotiškos šeimynėlės gyvenimą ir, atrodo, randa joje tai, ko negali rasti savojoje: atsipalaidavimą, užsimiršimą, atvirą jausmų išraišką. Suzanne Clément puikiai perteikė nervingos, depresyvios, savo pasaulyje paskendusios Keilos asmenybę. Keletas jos žvilgsnių, drovių šypsnių ir vienas įspūdingas emocijų proveržis pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių.

Apskritai, aktorių vaidyba šiame filme kone be priekaištų. Anne Dorval ir Styvą suvaidinęs Antoine-Olivier Pilonas atiduoda save visą, pasineria į vaidmenį su tokia energija ir drąsa, kad nė akimirkai nesuabejoji, jog matai gyvus žmones. Būtent todėl ši istorija ir įtikina, nors Dolanas kaip visada pasakojimą papildo stilizuotomis detalėmis bei muzikos klipus primenančio montažo intarpais. Visgi stiliaus elementai neužgožia to, kas šioje istorijoje yra svarbiausia – ryškių motinos ir sūnaus paveikslų, jų santykių ir begalinės, skausmingos, neįmanomos, viduje netelpančios meilės (turinčios ir šiokių tokių edipio komplekso motyvų).

Kadras iš filmo „Mamytė“
„Kino pavasaris“ archyvas

Šis filmas yra emociškai įtemptas ir galėtinai ilgas (daugiau nei dvi valandos). Toks sprendimas pasiteisina, nes suteikia galimybę žiūrovui įsijausti į Dianos išgyvenimus, pajusti jos nuovargį. Visa žiūrėjimo patirtis primena pasivažinėjimą linksmaisiais kalneliais – euforiją keičia kūną kaustanti baimė, o išlipęs iš traukinuko (išėjęs iš kino salės) jauti, jog žengi lengvai linkstančiomis kojomis.

Nepaisant didelės įtampos ir dramatiškų filmo posūkių, 35 mm kino juosta nufilmuotas darbas pripildytas šviesos, gelsvų, oranžinių atspalvių bei pop muzikos. Tragedija ir komedija čia visada šalia. Dolanas, drauge su kinematografu André Turpinu (žiūrovams pažįstamu iš darbo Deniso Villeneuve filme „Incendies“, 2010), priėmė gan neįprastą vizualinį sprendimą – įkalinti savo herojus kvadrate. Ekrano santykis – 1:1. Taip dėmesys dar labiau sutelkiamas į pagrindinių veikėjų portretus kuriančias detales. Filme taip pat gausu stambių planų, itin mažas kadro ryškumo gylis, tarytum „ištirpdantis“ aplink egzistuojantį pasaulį, paliekantis tik stebimą trijulę.

Viena vertus, kvadratas yra tiesioginė aliuzija į portretinę fotografiją. Kita vertus, tai ir veikėjų įstrigimo jų pačių gyvenime, charakteriuose, nepalankiai besiklostančiose aplinkybėse metafora. Tik dvejose filmo vietose ribos išsiplečia, leisdamos filmo herojams, o drauge ir žiūrovams įkvėpti laisvės gurkšnį. Ir vėl negailestingai, po truputį susitraukia. Galvoje suskamba pranašiški socialinės darbuotojos žodžiai: „Meilė neišgelbsti žmonių.“

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

kovo 19, Ketvirtadienis,  18:00-20:14,    Kino teatruose Vilniuje „Forum Cinemas Vingis“, „Forum Cinemas Akropolis“, „Skalvija“ ir „Pasaka“.
kovo 21, Šeštadienis,    22:45-00:59,    Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
kovo 22, Sekmadienis,    11:00-13:14,    Pasaka, DS, Vilnius
kovo 23, Pirmadienis,    16:45-18:59,    Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
kovo 25, Trečiadienis,    22:00-00:14,    Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Daugiau filmų seansų rasite „Kino pavasario“ svetainėje čia.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Kartą Amerikoje“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kartą Amerikoje“ yra geriausias mano filmas ir aš žinojau, kad jis toks bus vos tik mano rankose atsidūrė Harry Gray knyga“, – taip apie paskutinį savo filmą viename interviu teigė italų režisierius Sergio Leone. Dėl jo režisierius net atsisakė „Paramount Pictures“ pasiūlymo režisuoti „Krikštatėvį“. Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodytų šis kultinis filmas, jeigu jį būtų kūręs ne Francis Fordas Coppola, bet Sergio Leone?

Idėja sukurti šį filmą režisieriui atėjo baigus filmuoti „Geras, blogas ir bjaurus“ (The Good, The Bad and The Ugly, 1966), tačiau Leonės vesternams sulaukus tokios sėkmės, studija nesutiko su jo norais. Jam buvo pasiūlyta nufilmuoti dar vieną vesterną, po kurio jis galėtų kurti „Kartą Amerikoje“. Taip atsirado trilogija, prasidedanti filmu „Kartą Vakaruose“ (C’era una volta il West, 1968). Sukūrus antrąją trilogijos dalį „Sauja dinamito“ (Giù la testa, 1971), paskutiniojo filmo teko laukti net trylika metų. Reiktų paminėti, kad šios istorijos tarpusavyje nieko bendro neturi. Tiesiog režisierius norėjo parodyti skirtingus periodus, paveikusius Ameriką.

Leone dėl šio filmo gamybos kovojo dešimt metų, kadangi teisės kurti šį filmą priklausė kitam prodiuseriui. Režisieriui teko ilgai derėtis ir sumokėti nemažai pinigų, kol gavo leidimą jį kurti. Pirmasis pradėjęs rašyti šio filmo scenarijų buvo Normanas Maileris. Tačiau kaip pats Sergio Leone sakė – tai jam priminė peliuko Mikio versiją. Kai prie scenarijaus kūrimo prisidėjo Leo Benvenuti ir Stuart Kaminsky, darbai įgavo pagreitį. Tiesa, visą scenarijų jie parašė per dvejus metus.

Kadras iš filmo „Kartą Amerikoje“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kai scenarijus buvo baigtas, prasidėjo aktorių paieškos. Iš pat pradžių režisierius norėjo, kad Maksą vaidintų Gérardas Depardieu. Jis net buvo pasiryžęs išmokti kalbėti angliškai su Bruklino akcentu. Tačiau galiausiai vaidmuo atiteko Jamesui Woodsui. Davido Aronsono vaidmuo buvo siūlomas Richardui Dreyfussui, vėliau Paului Newmanui, kol galiausiai jis atiteko Robertui De Niro.

Filmas buvo filmuojamas nuo 1982 birželio 14 d. iki 1983 balandžio 22 dienos. Dauguma miesto scenų buvo nufilmuota Niujorko gatvėse. Nors kai kurios buvo filmuojamos ir Floridoje, Italijoje ir net Paryžiaus „Gare du Nord“ geležinkelio stotyje! Filmavimo pabaigoje Leone turėjo apie dešimt valandų geros medžiagos, kurią sutrumpino iki šešių valandų. Iš tikrųjų režisierius norėjo padaryti dviejų dalių filmą po tris valandas, tačiau prodiuseriai su tuo nesutiko. „Kartą Amerikoje“ buvo sutrumpintas iki 269 minučių, bet po premjeros Kanų kino festivalyje 1984 metais režisieriui dar kartą teko jį trumpinti iki 229 minučių. Deja, prieš premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose studija prieš režisieriaus valią sutrumpino filmą iki 139 minučių ir permontavo visą chronologinę veiksmo seką. Dėl to „Kartą Amerikoje“ buvo labai sukritikuotas ir nesuprastas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Filmas teatruose susilaukė tokios nesėkmės, kad mažiau nei po mėnesio jį nustojo rodyti. Tik po Sergio Leone`s mirties, kai 2003 buvo atkurta 229 min. versija, kritikai pradėjo teigti, kad tai yra geriausias režisieriaus darbas.

Kadras iš filmo „Kartą Amerikoje“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

2011 metų kovą buvo paskelbta, kad bus atkurta originalioji 269 minučių versija, prižiūrint patiems Leone`s vaikams. Prie jo atkūrimo prisidėjo ir pats Martinas Scorsese. Tačiau dėl tam tikrų teisinių keblumų, 251 min. versija buvo parodyta tik 2012 metų Kanų festivalyje.

Nors dauguma laiko šį filmą istorija apie gangsterius, režisierius teigė, kad tai filmas apie laiką, jo tėkmę, nostalgiją ir draugystę. Ir iš tikrųjų pažiūrėjus filmo išplėstinę versiją, supranti, kad tai buvo Leone`s visą kūrybą vainikuojantis kūrinys.

P. S. Ar žinojote, kad scena, kurioje Debora šoka vaikystėje, yra įkvėpta Edgaro Degas šokančių balerinų paveikslų?

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 21, šeštadienis, 21:00-01:19, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius
Kovo 29, sekmadienis, 21:00-01:19, Skalvija, Vilnius

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Miškas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šeši lietuviški trumpametražiai filmai skelbia nacionalines priemjeras jubiliejiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino Pavasaris”. Lietuvių kūrėjų darbai bus pirmą kartą rodomi didžiuosiuose ekranuose “Trumpos lietuvių premjeros” programos metu, šį šeštadienį 13.45 val., kino teatre Forum Cinemas Vingis.

Poetės ir dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės ir režisieriaus Adomo Jablonskio bendrame eksperimente „Tuštumos kilpos” eilėraščio kalba išversta į kinematografijos kūrinį. Anot kūrėjų, filmo metafora simbolizuoja užmirštus pasąmonės kambarius, į kuriuos kiekvienas žmogus užsuka savo prisiminimuose ar sapnuose.

Jaunųjų Lietuvos kūrėjų kartai atstovaujantis režisierius Jonas Trukanas jau antrą kartą pristato savo filmą „Kino Pavasaryje”. „Vaiduoklis, kurio neprisimenu” – tai istorija apie pagyvenusios mokytojos Vilmutės namuose įsikūrusį vaiduoklį. Užsispyrusią šio filmo heroję įkūnija Lietuvos kino ir teatro aktorė Vaiva Mainelytė.

Trečiasis – lietuviškas dokumentinis filmas „Sigutė” – kvies kartu patirti neįprastą praeityje triskart „Dainų dainelės“ ir įvairių tarptautinių konkursų laureatės Sigutės Trimakaitės gastrolių dieną. Šis projektas po beveik dvidešimties metų pertraukos į kino režisieriaus kėdę grąžino aktorių, TV laidų režiserių, scenaristą ir prodiuserį Liną Ryškų.

Tikra lietuviška kino istorija bus pristatyta dokumentinėje režisieriaus Audriaus Antanavičiaus juostoje „Mėgėjai”. Tai trumpas žvilgsnis į kino mėgėjų – gydytojo Vitolio Laumakio ir inžinieriaus Adolfo Morėno – dar 1962 m. Kėdainių kultūros centre įkurtą vieną žymiausių Lietuvoje mėgėjiško kino studijų „Mėgėjas“.

Eksperimentinio filmo apie bėgikų gyvenimą „42” premjeroje žiūrovai išvys tą trumpą maratono finišo linijos kirtimo akimirką. Režisierius Andrius Lekavičius šiame filme įamžino praėjusių metų „Vilniaus Maratono” momentus.

„Miškas” – režisieriaus Igno Meilūno debiutinis projektas. Tai “stop-motion” animacijos trumpametražis apie seną atsiskyrėlį gamtininką, kuris bando sugauti mitinį naktį šviečiantį miško gyventoją.

Programą “Trumpos lietuvių premjeros” bus galima pamatyti:

KOVO 21, ŠEŠTADIENIS, 13:45-15:21, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

KOVO 25, TREČIADIENIS, 21:45-23:21, Pasaka, MS, Vilnius

KOVO 28, ŠEŠTADIENIS, 15:00-16:36, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

BALANDŽIO 01, TREČIADIENIS, 18:30-20:06, Pasaka, MS, Vilnius

Festivalio plakatas
„Kino pavasaris“ archyvas

Prasidedančio festivalio „Kino pavasaris“ proga dovanojame kvietimą dviems, su kuriuo galėsite pamatyti bet kurį norimą filmą!

Jums reikia šio įrašo komentaruose parašyti į kokį filmą norėtumėte nueiti ir taip pat rekomenduoti ką verta kitiems pamatyti!

Visą programą galite rasti čia

Nugalėtoją skelbsime sekmadienį (03.22). Sėkmės!

Aktorius Vytautas Kaniušionis
Fotografas Robertas Daskevičius

Šeši nominantai į geriausius Lietuvos kino aktorius priėmė iššūkį įsiamžinti merkiančiame pavasariniame lietuje. Tarp lašų ir besiskleidžiančios žalumos fotografas Robertas Daskevičius užfiksavo Jurgą Šeduikytę, Aistę Diržiūtę, Severiją Janušauskaitę, Vytautą Kaniušonį, Marių Repšį ir Andrių Žiurauską. Speciali „Kino pavasariui“ skirta paroda „Pradžia“ bus pristatyta šįvakar, festivalio atidarymo metu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o iki kovo 30 d. ją bus galima pamatyti kino teatro „Forum Cinemas Vingis” trečiame aukšte.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografas Robertas Daskevičius

„Idėja buvo užfiksuoti nominantus pavasariniame lietuje ir taip perteikti ateinančio pavasario ir besitraukiančios žiemos temą – nors ji puikiai tiko festivaliui „Kino pavasaris“, iš pirmo žvilgsnio ši vizija atrodė sunkiai įgyvendinama. Įsivaizduokite, jums skambina fotografas ir sako, kad reikės fotografuotis vilkint tik baltais marškiniais lietuje, kovo pradžioje. Vargu, ar tokia mintis iš pradžių jus sužavėtų“, – pasakojo lietaus fotosesijos sumanytojas R.Daskevičius.

Visgi aktoriams ankstyvą pavasarį šlapti lauke neteko – fotosesija vyko specialiai tokio tipo eksperimentams pritaikytoje R.Daskevičiaus maisto ir gyvenimo būdo fotografijos studijoje „I4U studio“, kurią fotografas Vilniaus senamiestyje atidarė šią savaitę.

Aktorius Marius Repšys
Fotografas Robertas Daskevičius

„Per šias fotosesijas mane labiausiai sužavėjo tai, kaip aktoriai pasiduoda vandens kuriamai nuotaikai ir emocijoms. Vanduo jiems leido atsipalaiduoti ir pamiršti viską aplinkui, o man – sukurti netradicinius portretus ir įgyvendinti šį naują, iš pirmo žvilgsnio sunkiai reaizuojamą iššūkį“, – sako daugiausiai maisto fotografijoje besispecializuojantis R.Daskevičius.

Aktoriai apie fotosesiją lietuje

„Asmeniškai labai mėgstu vandenį, tai mano stichija. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta specialiai išeiti į lietų, audrą ar sniegą, tačiau lig šiol dar nebuvo tekę atsidurti lietuje fotosesijos metu. Tai buvo pirmas kartas, kuris man labai patiko. Vanduo atpalaiduoja, sukelia natūralias emocijas“, – įspūdžiais dalijosi S. Janušauskaitė.

Aktorė Severija Janušauskaitė
Fotografas Robertas Daskevičius

„Tai buvo vėsi pavasario diena šiltai „Kino pavasario“ fotosesijai. Studija, arbata, kantrybės valandos užsimerkus,  šviesos, vanduo, šiluma, bandymai, šypsenos ir muzikoje besiruošiantys prabusti pumpurai. Žvilgsniu įvertinant – jaukuma, širdimi – magija. Akis užmerkiu ir sapnuoju užburtąjį mišką“, – fotosesiją apbūdina aktorė A. Diržiūtė.

Aktorė Jurga Šeduikytė
Fotografas Robertas Daskevičius

Makiažą fotosesijoms kūrusi meistrė Evelina Borisniova sako, kad kiekvienas aktorius turi savitą ryškų charakterį, kurį ji ir siekė pabrėžti kurdama jų įvaizdį fotosesijai. „Kiekviena nuotrauka – skirtinga ir labai individuali, tačiau jose labai ryškiai matoma pavasario gradacija ir transformacija – būtent to ir norėjome pasiekti. Tai buvo įkvepiantis, išskirtinis projektas, suteikęs harmonijos ir estetinio malonumo jausmą“, – teigia ji.

Aktorius Andrius Žiurauskas
Fotografas Robertas Daskevičius

Apie fotografą

Robertas Daskevičius, laisvai samdomas fotografas

Pasiekimai:

• Kulinarinis žurnalas VMG, pripažintas geriausiu pasaulyje kulinariniu žurnalu tarptautiniuose apdovanojimuose „World Gourmand Cookbook Awards 2014“
• Knyga „7 ingredientai“ – „Gourmand World Cookbook Awards 2013“ pripažinta geriausia kulinarine knyga Lietuvoje ir antra geriausia kulinarine knyga Rytų Europoje
• Baltijos šalių vestuvių, portretų ir kraštovaizdžio nuotraukų konkursas – laimėtojas.

Antanas Mockus
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kolumbijos istorija bus parašyta pieštuku, o ne krauju“, – sako vienas laukiaumiausių ryt prasidėsiančio „Kino pavasario“ svečių, buvęs Bogotos meras, profesorius Antanas Mockus. Taip pat festivalyje apsilankys nebylųjį kiną filmu „Artistas“ prikėlęs žymus režisierius Michelis Hazanavicius, kraupius nusikaltimus Indonezijoje dokumentuojantis Joshua Oppenheimeris, dramą apie eutanaziją atvešiantis danų kūrėjas Bille’as Augustas, vienas pirmųjų „Kino pavasario“ svečių – prancūzų režisierius Leos Caraxą, kuriam šiemet skirta filmų ir daug kitų žinomų kino kūrėjų.

Kad meilei ir neapykantai nereikia žodžių, žiūrovai galės įsitikinti pamatę Europos kino atradimu pripažintą filmą „Gentis“ („The Tribe“). Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ rodomos juostos režisierius Miroslavas Slabošpickis filmui pasirinko neprofesionalius, negirdinčius ir tik gestų kalba bendraujančius aktorius. Vieno iš pagrindinių vaidmenų atlikėja, baltarusė Jana Novikova šiemet atvyksta į Vilnių. Su itin atvirose scenose filmuotis nepabūgusia aktore susitikimai vyks kovo 29 d. 17:45 val. „Forum Cinemas Vingis“, kovo 31 d. 21:45 val. kino teatre „Pasaka“ bei balandžio 1 d. 21:30 „Forum Cinemas Vingis“.

Festivalyje viešės ir neįprastas filmavimo technikas naudojantis bei su neprofesionaliais aktoriais dirbantis belgas Gustas Van Den Berghe’as. Apie puolusio angelo Liuciferio nuotykius atokiame Meksikos kaimelyje, kuriuos operatorius sutalpino į apskritimą, pasakojanti juosta „Liuciferis“ („Lucifer“) rodoma programoje „Kritikų pasirinkimas“. Filmą režisierius pristatys dukart: kovo 27 d. 19:30 val. ir kovo 29 d. 18:30 „Forum Cinemas Vingis“.

Svečias iš Čilės, „Optinių iliuzijų“, „Bonsai“ režisierius Christianas Jimenezas festivalyje atliks du „vaidmenis“. Jis bus konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ žiuri narys, o taip pat pristatys ir savo naujausią darbą: programoje „Festivalių favoritai“ bus rodoma jo beprotiška šeimos drama „Užkadrinis balsas“ („Voice Over“). Su kūrėju iš Čilės susitikti bus galima kovo 27 d. 21:30 val. „Forum Cinemas Vingis“.

Michel Hazanavicius
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Po uždraustos atminties užkulisius besiknaisiojanti kroatų režisierė Tiha K. Gudac programoje „Dokumentika. Spalvotas gyvenimas“ pristato filmą „Goli sala“ („Naked Island“). Dokumentinio filmo apie kalėjimą-salą autorė pasakojimą sustygavo iš nuotraukų ir liudininkų, taip įveikdama pastarųjų baimę apie tai kalbėti. Susitikimai su režisiere vyks kovo 19 d. 19:45 val. kino teatre „Pasaka“ ir 21 d. 17:45 val. kino teatre „Skalvija“.

Intymų, ryškų filmą apie santykių pradžią ir sovietų režimo pabaigą bulgarų režisierė Maya Vitkova brandino net ketverius metus. Filmas „Viktorija“ („Viktoria“) rodomas programoje „Festivalių favoritai“, o filmo režisierė, scenarijaus autorė ir prodiuserė M. Vitkova bus ir konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narė. Su ja susitikti ir padiskutuoti kviečiame kovo 29 d. 21:15 val. bei kovo 31 d. 20:45 val. „Forum Cinemas Vingis“.

Gydytojo išsilavinimą turintis režisierius Ognjenas Sviličičius programoje „Festivalių favoritai“ pristato tikrais faktais paremtą filmą „Tokios taisyklės“ („These Are the Rules“). Šokiruojantį filmą apie mirtinai sumuštą paauglį ir šiam įvykiui abejingus gydytojus bei policininkus jautrus režisierius dedikuoja tiems, kurie patiria ir taikstosi su žiauria sistema. Susitikti su režisieriumi kviečiame kovo 31 d. 17:45 val. „Forum Cinemas Vingis“.

2012 m. „Kino pavasaryje“ rodytame filme „Lovelasas“ vieną pagrindinių vaidmenų atliko kroatų aktorė Ada Condeescu ir ši rolė atnešė jai perspektyviausios jaunosios aktorės titulą. Aktorės gabumais bus galima įsitikinti pamačius Jasmilos Žbanić juostą apie santuokos išbandymus „Meilės sala“ („Love Island“) – Ada Condeescu atliko žavios vilioklės vaidmenį. Filmas rodomas programoje „VIASAT komedijos“. Pamatyti režisierę Jasmilą Žbanić ir jos naujausio filmo pagrindinę aktorę bus galima kovo 20 d. 19:15 val. kino teatre „Pasaka“ ir kovo 21 d. 21:00 val., „Forum Cinemas Vingis“.

Su jubiliejinio „Kino pavasario“ žiūrovais susitiks ir programos „Festivalių favoritai“ filmo „Šokantys arabai“ aktorius Ali Sulimanas, nežabotos fantazijos režisierius Aleksejus Fedorčenko, programoje „Baltijos žvilgsnis“ pristatysiantis unikalią juostą „Revoliucijos angelai“ („Angels of Revolution“) ir daug kitų žymių vardų.

Daugiau informacijos apie susitikimus su svečiais: http://kinopavasaris.lt/lt/susitikimai-su-kurejais

„Asea Sool“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ukrainiečių filmas, o po jo – svečių iš Gruzijos koncertas. Ir taip – net tris vakarus iš eilės, skirtinguose Lietuvos miestuose. Tokią Ukrainos palaikymo akciją rengia didžiausias Lietuvoje kino festivalis „Kino pavasaris“, prasidedantis jau šią savaitę. Tokių seansų-koncertų festivalyje numatyta dar du.

Į Ukrainos palaikymo renginius atvykę žiūrovai galės išvysti ukrainiečių režisierės Nanos Dzhordzhadze filmą „Mano undinėlė, mano Lorelei“ („My Mermaid My Lorelei“), o po jo šokti kartu su ukrainiečių prodiusuojama gruzinų grupe „Asea Sool“.

Tokie vakarai įvyks: kovo 25 d., 19 val. klube „Tamsta“, Vilniuje; kovo 26 d. 19 val. klube „Punto Jazz“, Kaune; kovo 27 d. 19:30 val. klube „Tauro loftas“, Panevėžyje.

Šiuolaikinio ukrainietiško kino pavyzdys

2013-aisiais pristatytas „Mano undinėlė, mano Lorelei“ – graži istorija apie 14-metį vaikiną Fedorą, kuris įsimylėjęs už jį vyresnę merginą Nyurką, bet yra per kuklus, kad jai tai pasakytų. Jis – tik paprastas berniukas važinėjantis dviračiu, ji – beveik aktorė. Vis dėlto, galiausiai jų keliai susijungia.

Tai šiuolaikinio ukrainietiško kino pavyzdys, parodantis, kad dviejų žmonių jausmams amžius nėra svarbus. Ir kad meilė gali padėti žmonėms daug greičiau suaugti.

Filmui muziką parašiusi grupė – gyvai scenoje

„Asea Sool“ koncertui pasirinkta neatsitiktinai: grupė šiam filmui parašė muziką.

Garso takelį galte išgirsti čia: https://soundcloud.com/aseasool/sets/soundtracks-my-mermaid-my

Po „Asea Sool“ vardu slepiasi dviejų muzikantų Beko Beksono ir charizmatiškos jo sesers Atinės duetas. Galingo balso Atinė scenoje ne tik dainuoja, bet ir muša būgnus. Grupės įkūrėjas Bekas – žmogus orkestras, kurio rankose elektrinė gitara gali skambėti kaip smuikas ar violončelė.

„Asea Sool“ muzikoje gausu gruzinų liaudies muzikos sąskambių, bet yra ir daug šiuolaikinės muzikos garsų.

Laukiama ir Lietuvoje besigydančių Ukrainos karių

Tai bus neįprasti vakari – tokie, kuriuose kinas ir muzika tampa vienu. Tačiau jie turi ir dar ypatingesnę prasmę.

Filmo „Mano undinėlė, mano Lorelei“ seansais ir „Asea Sool“ koncertais „Kino pavasaris“ nori išreikšti palaikymą Ukrainai – šaliai, kuri jau daugiau nei metus kovoja už savo nepriklausomybę ir kur žuvo jau šimtai žmonių. Planuojama, jog į seansą Vilniuje atvyks Ukrainos kariai, kurie gydosi Lietuvoje. Tad renginio lankytojais bus kviečiami ir finansiškai palaikyti nukentėjusiuosius ukrainiečius.

Renginys „Facebook’e“: https://www.facebook.com/events/1604158463154819/

Laukia ir gangsterių vakaras

20-ajame „Kino pavasaryje“ muzikos bus ir daugiau. Be „Asea Sool“ koncertų kino ir muzikos mylėtojai Vilniuje kviečiami į dar du koncertus „Tamstoje“, taip pat susijusius su kinu.

Pirmasis jų įvyks kovo 22 d., sekmadienį – tą vakarą klube karaliaus gangsteriai. Šiemet festivalyje gangsterių filmų tiek, kad jiems netgi skirta atskira programa – retrospektyva „Gangsteriai mieste“. Ji bus pristatyta specialiu kultinio šio žanro filmo „Geri vyrukai“ („Goodfellas“) seansu klube „Tamsta“.

Po koncerto skambės gangsteriška muzika: žiūrovų lauks koncertas, kuriame bus gyvai atliekamos legendinių Ettos James ir Marilyn Monroe dainos. Filmo pradžia – 18:30 val.

Dainuos ir dramos „Sangailės vasara“ aktorė

Kovo 30-osios kino vakare „Tamstoje“ filmo nebus, bet aktorių scenoje – apstu. Savo dainas gyvai atliks dainuojantys Lietuvos aktoriai: Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis, Andrius Kaniava, Marius Jampolskis.

Prie jų prisijungs ir dainavimui neabejinga Aistė Diržiūtė, vasarį tapusi pirmąja Lietuvos aktore dalyvavusia kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtoje tarptautinėje Berlyno kino festivalio programoje „European Shooting Stars“.

Dainuojančių aktorių koncerto pradžia – 20 val.

Festivalio „Kino pavasaris“ atidarymas
Fotografė Monika Daužickaitė

Ketvirtadienio, kovo 18 d., vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dalyvaujant gausybei kviestinių svečių buvo atidarytas jubiliejinis, jau 20-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“.

Iškilmingą ceremoniją pradėjo grupė „Subtilu Z“ gyvai atlikdama šių metų festivalio dainą iš Leos Caraxo filmo „Šventieji motorai“.

Pirmoji sveikinimo žodį tarė festivalio direktorė ir siela Vida Ramaškienė. „Norėčiau padėkoti visiems, buvusiems su festivaliu nuo pat pradžių, ypač dabartinei komandai. Taip pat norėčiau padėkoti visiems partneriams ir žiūrovams, o ypač Fredericui Jugeau, kuris savo idėją įgyvendino čia, Vilniuje. Tai jis pasiūlė suorganizuoti „Kino pavasarį“. Tegu būna šitas festivalis kaip sapnas, iš kurio negalėtų prabudinti net skaisčiausia Lietuviško pavasario saulė.“

Festivalio svečius sveikino ir aukščiausieji valstybės vadovai – Prezidentė Dalia Gribauskaitė bei Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris džiaugėsi „Kino pavasario“ nuveiktais darbais ir susirinkusiems svečiams bei festivalio žiūrovams linkėjo pajusti kino meno jėgą.

Algirdas Ramaška (pirmas iš kairės), festivalio direktorė Vida Ramaškienė
Festivalio „Kino pavasaris“ atidarymas
Fotografė Monika Daužickaitė

Festivalio direktorė Vidai Ramaškienei buvo apdovanota Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aukščiausias ministerijos apdovanojimas V. Ramaškienei įteiktas už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, bendruomeniškumo stiprinimą, už asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.

„Dėkodama kultūros ministro Šarūno Biručio vardu visai gausiai ir gražiai „Kino pavasario“ komandai, noriu ypač padėkoti festivalio iniciatorei ir festivalio sielai Vidai Ramaškienei ir įteikti garbingiausią ministerijos ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už idėjas ir didžiulį darbą“, – įteikdama garbingą apdovanojimą sakė kultūros viceministrė Agneta Lobačevskytė.

„Esu labai pagerbta ir labai įvertinta. Leiskite ta pagarba bei įvertinimu pasidalinti kartu su savo šeima, su puikia komanda ir, žinoma, su visais „Kino pavasario“ žiūrovais“, – atsiimdama apdovanojimą dėkojo festivalio direktorė.

(Iš kairės) Vytautas Kaniušonis, Ieva Šeduikytė, Aistė Diržiūtė ir Severija Janušauskaitė
Festivalio „Kino pavasaris“ atidarymas
Fotografė Monika Daužickaitė

Ceremonijos metu buvo pristatyti ir šiųmetiniai pretendentai tapti metų Lietuvos kino aktoriumi ir aktore. Šiemet nominuoti – Aistė Diržiūtė (už vaidmenį filme „Sangailės vasara“), Severija Janušauskaitė (už vaidmenį filme „Žvaigždė“) ir Ieva Šeduikytė (už vaidmenį filme „Rūsys“), taip pat – Vytautas Kaniušonis (už vaidmenį filme „Lošėjas“), Marius Repšys (už vaidmenį filme „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“) ir Andrius Žiurauskas (už vaidmenį filme „Redirected“).

Renginio pabaigoje vakaro svečiams buvo parodyta lygiai prieš 100 metų pastatytą Chalie Chaplino komediją „Vakaro šou“ (A Night in the Show, 1915).

Atidarymo šventėje dalyvavo būrys žinomų aktorių, režisierių bei festivalio svečių. Tai – „Gyvenimas akvariume“ aktorius Thorsteinnas Bachmannas, komedijos „Meilės sala“ režisierė Jasmila Žbanič, filmo „Šokantys arabai“ aktorius Ali Sulimanas, režisierė bei prodiuserė Aldona Watts bei buvęs Bogotos meras Antanas Mockus. Taip pat – Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, dizaineris Juozas Statkevičius, režisieriai: Romas Zabarauskas, Giedrė Žickytė, Linas Mikuta, Algimantas Puipa, aktoriai: Aistė Diržiūtė, Denisas Kolomyckis, Janina Lapinskaitė, Ernestas Jankauskas, Rimvydas Čekavičius, Kristupas Sabolius, Izolda Keidošiūtė ir kt.

Festivalis vyks kovo 18 – balandžio 2 dienomis penkiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Bus parodyta daugiau nei 270 filmų. Taip pat kovo 31 – balandžio 2 dienomis vyks konferencija „Meeting Point – Vilnius“.

Akimirkos iš festivalio atidarymo

Režisierius Jonas Trukanas
Asm. archyvo nuotrauka

Jonas Trukanas. „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Filmą „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“ prodiusuoja gamybos kompanija „Dansu Films“. Kartu su kompanijos įkūrėja, prodiusere ir scenariste Gabija Siurbyte daug kalbėjomės apie temas, kurias įdomu analizuoti. Per ilgus pokalbius, nusprendėme, kad norime daryti filmą apie seną žmogų ir seno žmogaus problemas. Taip sugalvojome Vilmutę – pensininkę, kurios namuose apsigyveno vaiduoklis. Norėjome į šią temą pažvelgti kitaip. Taip atsirado filmo žanras – siaubo komedija. Filmas turėjo būti ir juokingas, ir baisus, bet turėjo nagrinėti gilesnius dalykus. Drauge su Gabija parašėme scenarijų, o su „Dansu Films“ prodiuserių komanda pradėjome pasiruošimo darbus. Pasiruošimas buvo be galo greitas – filmuoti pasiruošėme per porą savaičių. Svarbiausia filme buvo pagrindinė aktorė. Per atranką pamatęs Vaivą Mainelytę supratau, kad šią rolę gali suvaidinti tik ji. Su ja dirbti buvo privilegiją. Filmą filmavome dvi dienas 2013 metų lapkritį ir dar vieną dieną 2014 metų rugpjūtį.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Norėjome sukurti labai universalų filmą, kuris būtų įdomus tiek savo tema, tiek forma. Tad taikėme į aukso vidurį – lengvas žanras, bet skaudi tema. Žvelgiami į sudėtingus dalykus pasitelkdami juoką, todėl tikimės, kad filmas bus aktualus ir įdomus absoliučiai visiems žiūrovams ir kiekvienas jį pasižiūrėjęs galės atrasti kažką sau. Vieni – komediją, kiti – siaubo filmą, o treti – seno žmogaus dramą.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Artimiausias tikslas pristatyti filmą „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“ ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovams. Bandome patekti į įvairius festivalius. Taip, Lietuvos kino centras (labai didelis ačiū Jiems), parėmė mano ir „Dansu Films“ komediją apie superherojų, gelbėjantį Vilniaus Troleibusų parką nuo bankroto, „Žmogus-Vielabraukis“. Juostą planuojame filmuoti šių metų vasarą. Taip pat kažkur toli horizonte plaukioja mintis kurti pilnametražį filmą.

Režisierius Linas Ryškus
Asm. archyvo nuotrauka

Linas Ryškus. „Sigutė“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Filmo idėja kilo susitikus su Sigute jų namuose (draugauju su Herkum Kunčiumi – jos vyru). Ji papasakojo, kad jau daug metų važinėja po miestelius ir dainuoja darželinukams, mokinukams, seneliams ir dar būtinai po to žaidžia stalo tenisą, jei tik yra galimybė. Ir visa tai – nuvažiavus daugybę kilometrų autobusais, traukiniais, sudainavus kelis koncertus! Neįtikėtina energija ir entuziazmas. Taigi aš su ja praleidau vieną jos gastrolių dieną ir nuvargau vien būdamas šalia. Po to ir kilo idėja sukurti filmą.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Skirtas netipiniam žiūrovui, kuriam įdomu tokios specifines, „ne topinės“ istorijos apie žmogų, kuris pasiaukodamas „veža“ gyvą muziką į provinciją.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Nufilmuoti vaidybinį filmą. Istorijų yra keletas. Jos sunkios. Viena iš jų svarstoma komisijos – drama pagal tikrus įvykius: normalus, sveikas vyras dar ryte lipdęs senį besmegenį su žmona ir dviem vaikais, vakare ją nužudo savo vaikų akivaizdoje, suduodamas daugybę smūgių peiliu. Filme aiškinamasi, kas su žmonėmis įvyksta, kad jie gali šitaip pasielgti? Kas vyksta po to mūsų galvose? Kaip mes į tai reaguojame? Kas atsitinka su nusikaltėliu, kai jis suvokia, ką padaręs? Ar galima po tokio nusikaltimo grįžti į gyvenimą?

Režisierius Andrius Lekavičius
Asm. archyvo nuotrauka

Andrius Lekavičius. „42“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Eksperimentinis filmas „42“ buvo nufilmuotas per „Danske Bank Vilniaus maratoną“ praėjusių metų rugsėjį.

Idėja filmuoti maratono finišą slowmotion technologija kilo prieš kelerius metus pačiam jį bėgant. Maniau, kad žmonės, įveikę maratoną, patiria tam tikrą nušvitimą ir norėjau užfiksuoti, kokias istorijas pasakoja bėgikų veidai po 42-jų valios ir pastangų kilometrų.

Kai kojos, veriamos raumenų skausmo, sustoja, veide atsispindi neįtikėtinas emocijų mišinys: palaima, ramybė, išsekimas, džiaugsmas. Mažiausiai tuo metu norisi kalbėti, todėl filmas istoriją pasakoja tik vaizdu – vieno bėgiko veidą keičia kitas. Sakoma, kad vaizdas iškalbingesnis nei tūkstantis žodžių. Bet tas momentas, kai kertamas finišas, paprasta akimi gali būti nepastebėtas, nes trunka labai trumpai.

Man tai labai asmeniškas filmas. Sakoma, kad ruošdamasis maratonui žmogus pasikeičia. Galiu pridurti, kad filmuodamas maratoną taip pat pasikeiti. Tikiuosi, kad bent dalelę šių pokyčių pajus ir filmo žiūrovai.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

„42“ vadinu vaizdo ir garso kompozicija, todėl filmas patiks vaizdo ir garso estetiką mėgstantiems žiūrovams.

Taip pat filmas turėtų patikti žiūrovams, mėgstantiems netikėtas istorijas. Nes net ir tokioje netikėtoje vietoje kaip maratono finišo linija įvyksta stebuklas – per kelias sekundes žmonių veidai sugeba papasakoti savo istorijas. Daugiausiai pasako žmogaus akys, bet reikia stebėti visumą, pokyčius veide ir laikysenoje.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Artimiausiuose planuose vaidybinis trumpametražis filmas ir keli dokumentiniai projektai.

Režisierius Ignas Meilūnas
Asm. archyvo nuotrauka

Ignas Meilūnas. „Miškas“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Filmo idėja gimė mąstant apie animaciją netradicinėse erdvėse.

„Iškėlus“ ją už biuro darbo stalo ir belangės studijos ribų gimė pasaka apie miško magiją, kurioje naktį šviečiantys sutvėrimai klaidžioja miške. Jie yra animuojami stop-kadro technika. Miškas tapo mūsų animacijos studija, kurioje praleidome apie 60 naktų. Teko ir slėptis nuo uodų, ir animuoti įsilipus į medžio viršūnę, ir filmuojant sulaukti pirmo šerkšno.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Filmas skirtas visiems, besižavintiems animacija ir išsaugojusiems meilę pasakoms.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Jau turiu porą naujo animacinio filmo scenarijaus idėjų. Apie jį kalbėti dar anksti. Iki pat premjeros didžiąją savo laiko dalį skyriau „Miškui“.

Filmus galėsite pamatyti festivalio metu:
kovo 21, Šeštadienis 13:45-15:21 Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius
kovo 25, Trečiadienis 21:45-23:21 Pasaka, MS, Vilnius
kovo 28, Šeštadienis 15:00-16:36 Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

Kadras iš filmo „Taksi“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Praėjus vos mėnesiui po Berlinalės nugalėtojų paskelbimo, „Kino pavasario“ žiūrovai jau gali pamatyti „Auksinio lokio“ laureatą – naujausią iraniečių režisieriaus Jafaro Panahio filmą „Taksi“ (Taxi, 2015). Analizuojant Jafaro Panahio filmus, neįmanoma nekalbėti ir apie jo kovą už kūrybos laisvę.

2010 metų garsus iraniečių režisierius Jafaras Panahis buvo nuteistas šešeriems metams kalėjimo už „propagandą prieš Islamo Respubliką“. Pasipylus tarptautiniams protestams ir jam pradėjus bado streiką, šis nuosprendis vis dėlto buvo pakeistas namų areštu, tačiau iš esmės kalėjimo sienas pakeitė kitos. Juk atimta galimybė kurti bet kokiam tikrajam kūrėjui prilygsta laisvės atėmimui. Dvidešimties metų draudimas kurti filmus, rašyti scenarijus, bendrauti su žurnalistais bei išvažiuoti iš šalies – būtent tokio nuosprendžio sulaukė Jafaras Panahis.

Režisieriui ir prieš tai yra tekę priešintis Irano valdžiai. Jo ankstesnė juosta „Ratas“ (Dayereh / The Circle, 2000), vaizduojanti moterų bandymą kovoti su diskriminacija totalitarinėje valstybėje, buvo uždrausta neva įžeidžianti Irano moteris, iš „Purpurinio aukso“ (Talaye sorkh / Crimson Gold, 2003) buvo prašoma iškirpti tam tikras „nepatogias“ scenas, o „Nuošalę“ (Offside, 2006) jau teko filmuoti visiškai slaptai.

Kadras iš filmo „Taksi“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Žinant Jafaro Panahio ryžtą, nuolatinę kova su cenzūra, suteikiančią įkvėpimo kurti ir jauniems, pradedantiems režisieriams, abejonių, kad jis nepasiduos ir toliau kurs, praktiškai nebuvo, tačiau pati kova tapo nuožmesnė, o kovos priemonės daug išradingesnės. Prieš ketverius metus „Kino pavasaryje“ rodytoje vienos dienos režisieriaus kronikoje „Tai ne filmas“ (In film nist / This Is Not a Film, 2011) režisierius, norėdamas papasakoti filmo siužetą, ant savo kambario grindų konstravo „Dogvilį“ primenančią scenografiją, o patį įrašą iš Irano teko išvežti torte paslėptoje USB laikmenoje.

„Taksi“ – jau trečiasis jo filmas po įsigaliojusio draudimo, jame režisierius gudriai fiksuoja atsitiktinius keleivius, net neimdamas kameros į rankas, o tik kartais nukreipdamas ją į reikiamą pusę. Filmo idėja šiek tiek primena Jimo Jarmuscho „Naktį žemėje“ (Night on Earth, 1991), tik čia už taksi vairo atsisėda pats režisierius.

Visas filmas tiesiog spinduliuoja meile kinui. Bene kiekvienas taksi keleivis vienaip ar kitaip susijęs su kinu. Pradedant charizmatišku nelegaliai filmus platinančiu verslininku, savo darbą vadinančiu kultūrine veikla, jaunu studentu, norinčiu tapti režisieriumi, baigiant paties Jafaro Panahio dukterėčia, nuoširdžiai besistebinančią keistais kriterijais, kurių būtina paisyti, jei nori kurti filmus Irane, bei nuovoki advokatė, greičiausiai perpratusi režisieriaus sumanymą.

Kadras iš filmo „Taksi“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jafaras Panahis meistriškai jaučia filmo ritmą, todėl visa ši kelionė taksi ne tik nei kiek neprailgsta, bet ir kuria neįtikėtiną intrigą. Vieną akimirką, atrodytų, nerūpestingai aptarinėjami Nuri Bilge Ceylano „Vieną kartą Anatolijoje“ ir Woody Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“, o jau kitą – kalbama apie cenzūrą, mirties bausmės panaikinimą, ar taksi atsidūręs sužeistasis pakeliui į ligoninę dar spėja pasirūpinti savo testamentu.

Šioje juostoje labai daug tiesioginių nuorodų ir į ankstesnę režisieriaus kūrybą. Dvi pagyvenusios moterys su akvariumu yra įsitikinusios, jog mirs, jeigu neišleis auksinių žuvelių į šaltinį nurodytą valandą, primena mažą mergaitę, užvaldyto noro turėti auksinę žuvelę iš „Baltojo baliono“ (Badkonake sefid / The White Balloon, 1995). Praktiškai visi keleiviai ne tik greitai atpažįstą už vairo sėdintį garsų režisierių, bet ir yra puikiai susipažinę su jo kūryba. „Gėlių ponia“ pravardžiuojama advokatė pasakoja į „Nuošalę“ panašią istoriją, dukterėčia tikina, kad jaučiasi tarsi „Veidrodžio“ (Ayneh / The Mirror, 1997) pagrindinė herojė, o filmų platintojas prisimena scenas iš „Purpurinio aukso“.

Viename iš „Tai ne filmas“ epizodų Jafaras Panahis sakė, kad jei pasakojant apie filmus būtų galima pasiekti tokį patį poveikį, kaip juos žiūrint, jie apskritai nebūtų filmuojami. Kūrybiniai apribojimai priverčia režisierių rinktis pačius sunkiausius kelius. „Taksi“ neturi išankstinio scenarijaus, nufilmuotas be profesionalių aktorių pagalbos, nėra net titrų filmo pabaigoje, todėl pasiektas rezultatas stebina dar labiau. Belieka palinkėti režisieriui stiprybės ir ryžto siekti dar ne vienos pergalės kovoje prieš cenzūrą.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 23, pirmadienis, 19:30-20:52, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Balandžio 01, trečiadienis, 17:00-18:22, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Kovo 27, penktadienis, 18:00-19:22, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Nulis motyvacijos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kiekvienam darbui, nepriklausomai nuo jo pobūdžio, reikalinga motyvacija. Priešingu atveju, kasdienybė tampa nepakeliama rutina. Filmo pradžioje gali pasirodyti, kad taip atsitiko ir šio filmo herojėms.

Izraelyje karinė tarnyba privaloma tiek vyrams, tiek moterims. Izraeliečių režisieriai ne kartą įrodė, kad puikiai sugeba juokauti rimtomis temomis. Jeigu pernai „Scanoramoje“ rodytame „Gete“ (Gett, 2014) žiūrovai juokėsi iš bene grotesku paversto skyrybų proceso, šiemet „Kino pavasaryje“ turime progą pamatyti, kaip gali atrodyti moterų karinė tarnyba.

Pradedanti izraeliečių režisierė Talya Lavie savo debiutiniame pilnametražiame filme atskleidžia kitokią merginų karinės tarnybos pusę. Tuo metu, kai vyrai tarnauja pagrindiniuose kovos junginiuose, moterys atlieka savo pareigą pagalbiniuose padaliniuose. Toli gražu ne visada suprasdamos, ką ten veikia.

Kadras iš filmo „Nulis motyvacijos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Zohar ir Dafi – geriausios draugės, atliekančios karinę tarnybą administracijos skyriuje. Kol viena svajoja persikelti į Tel Avivo skyrių, kita išsigandusi likti viena daro viską, kad ši niekur neišvyktų. Jos nebijo atlikti karinės prievolės ir nei kiek nesistengia nuo jos išsisukti. Tačiau pakliuvusios į tokią vietą, kurioje kavos ruošimas gali tapti vieninteliu dienos darbu, suprantama, susigalvoja pramogų likusiai dienos daliai.

Viena iš jų atvirai prisipažįsta, kad pareigos yra tokios, kokias tu susikuri. Svarbiausia nepamesti brangiausio administracijos skyriaus daikto – kabiamušio, kiekviename kompiuteryje su „Windows 95“ operacine sistema pagerinti „Minesweeper“ žaidimo rekordą bei laiku sunaikinti nereikalingus dokumentus. Aišku, pasitaiko ir mažiau malonios užduotys. Pavyzdžiui, gali tekti išskalbti viršininkės uniformą.

Sunku teisti merginas iš nuobodulio susigalvojančias sau įvairių pramogų. Režisierė atkreipia dėmesį, kad kasdieninis karo tarnybos gyvenimas jokiu būdu nesustoja ir nesibaigia. Karjeros siekiai, nusivylimai, dainos, draugystės, susižavėjimai, barniai, pykčiai, meilės reikalai ir kitokie nuotykiai – neišvengiama kasdienybė. Nepaisant to, kad Zohar vaidinanti Dana Ivgy turi daugiau aktorystės patirties nei jos draugę įkūnijanti Nelly Tagar, abiejų merginų personažai atrodo vienodai įtikinami.

Kadras iš filmo „Nulis motyvacijos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo siužetas sudarytas iš trijų istorijų, kurių kiekviena netgi turi atskirą pavadinimą, tačiau pabaigoje tikrai nelieka įspūdžio tarsi žiūrėtum savarankiškus pasakojimus. Visos siužetinės linijos pakankamai organiškai susilieja į vientisą istoriją. Jau pirmoje dalyje juntama lengva ironija, tačiau ją kiek aptemdo tragiški įvykiai, antroje – apstu gana kandžios satyros, tuo tarpu trečia – virsta visišku grotesku.

Ironiškas ir pats filmo pavadinimas. „Nulis motyvacijos“? Ar tikrai nulis? Energijos ir ryžto juostoje rodomoms merginoms tikrai netrūksta. Talya Lavie pasitelkta karinė satyra gal ir nėra tokia ciniška kaip, pavyzdžiui, Roberto Altmano juostoje „MASH“ (1970), tačiau panašumų įžvelgti neabejotinai galima. Abiejuose filmuose pagrindiniai herojai nuolat juokauja, tyčiojasi, pešasi tarpusavyje tam, kad praskaidrintų savo kasdienybę. Be to, galiausiai jiems pavyksta sujaukti kariuomenės biurokratiją.

„Nulis motyvacijos“ – ne tik satyriškas žvilgsnis į moterų karinę tarnybą Izraelyje, bet ir visiems vienodai aktualus bei suprantamas filmas apie draugystę, išbandymus, žmonių tarpusavio santykius bei savirealizacijos poreikį.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 22, sekmadienis, 12:45-14:26, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius
Kovo 22, sekmadienis, 18:00-19:41, Forum Cinemas Klaipėda, S02, Klaipėda
Kovo 23, pirmadienis, 14:15-15:56, Skalvija, Vilnius
Kovo 23, pirmadienis, 19:00-20:41, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius
Kovo 24, antradienis, 21:30-23:11, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius

Daugiau filmo seansų rasite „Kino pavasario“ svetainėje čia.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Sinefilams gerai pažįstamas prancūzų kino žurnalas „Cahiers du cinéma“ daugelį nustebino geriausiu praeitų metų filmų išrikdamas Bruno Dumonto mini serialą „Mažasis Kenkenas“. Įdomu pasvarstyti, kuo garsius režisierius taip vilioja televizija? Viena svarbiausių priežasčių greičiausiai galima įvardinti režisierių nenorą laikytis „auksinės Holivudo taisyklės“ – filmo trukmė turi būti pusantros valandos. Juostų ilgėjimo tendencija lengvai pastebima.

Trumpiau negu dvi valandas trunka retas šiuolaikinis blokbasteris, ką jau kalbėti apie žiūrovų kantrybę nuolat išbandančio Lavo Diazo juostas. Tačiau netgi žinant tai, naujiena, kad „Žmonijos“ (L’ Humanité, 1999), „Flandrijos“ (Flandres, 2006) ir „Be šėtono“ (Hors Satan, 2011) režisierius prancūzų televizijos kanalo „Arte“ užsakymu sukūrė serialą, verčia aiktelėti iš nuostabos.

Šiuo metu televizijos ir kino pasauliai kaip niekada stipriai persipynę. Jeigu anksčiau televizijos serialai buvo vertinami, geriausiu atveju, kaip tramplinas į didįjį ekraną, dabar televizijoje atsidurti nesibaido net ir jau sulaukusieji didelio pripažinimo. Natūralu, kad festivalių režisieriams imantis televizijos projektų, pastarieji patenka ir į festivalių programas.

Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kita vertus, galime prisiminti, kad televizijos projektus yra tekę kurti ir Davidui Lynchui, Larsui von Trieriui, Ingmarui Bergmanui, Raineriui Fassbinderiui. Ko gero, vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žinomų režisierių pasirinkimą – jam suteikiama kūrybinė laisvė. Todėl, jeigu televizijos kanalas gali ją garantuoti, nebe taip svarbu, kur įvyks premjera. Juolab patirtis rodo, kad miniserialo formatas leidžia sėkmingai dalyvauti ir festivalių programose.

Vis tik naujoji Bruno Dumonto juosta stebina ne vien tik savo formatu. „Mažasis Kenkenas“ (P’tit Quinquin, 2014) prasideda to paties pavadinimo vaikiška dainele ir spalvinimo knygelę primenančiais titrais. Mažame Prancūzijos miestelyje apleistame bunkeryje netikėtai randama negyva karvė su žmogaus kūno dalimis jos viduje. Šį nusikaltimą pradeda tirti keista veido mimika prasižymintis charizmatiškas kapitonas ir filosofuoti mėgstantis policininkas.

Be klasikinės poros – dviejų nusikaltimo tyrėjų – sunkiai galima įsivaizduoti daugelį detektyvų, nuo Šerloko Holmso iki „Tikrojo detektyvo“ (True Detective, 2014), tačiau stebint šio tandemo darbo metodus darosi akivaizdu, jog greitai žudiko surasti tikrai nepavyks. Vietoje įtariamųjų paieškų policininkas Karpentjė skuba pastebėti paralelę tarp šių įvykių ir Émile‘io Zola romano „Žmogus žvėris“. Juk jeigu kiekviename žmoguje snaudžia žvėris galintis bet kada prabusti, tai gal ir kiekviename žvėryje gali slypėti žmogus?

Režisierius ir toliau lieka ištikimas savo darbo stiliui kurti su neprofesionaliais aktoriais. Išimtį jis padarė vos kartą, kai pasikvietė Juliette Binoche suvaidinti skulptorės Kamilės Klodel gyvenimo dramoje (filmo apžvalga „Kamilė Klodel, 1915“). Nepaisant to, kad jau turėtume priprasti prie puikių visiškai jokios aktorystės patirties neturinčių žmonių pasirodymų Dumonto filmuose. Žinojimas, kad kapitoną Van der Veideną taip neįtikėtinai suvaidino paprastas sodininkas, vis vien stebina.

Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nežinia, jie trukdo ar padeda, tačiau prie šio nusikaltimo tyrimo prisijungia ir miestelyje gyvenančių paauglių būrys su mažuoju Kenkenu priešakyje. Dešimties metu berniokas su sulaužyta nosimi ir klausos aparatu, regis, nuoširdžiai yra įsimylėjęs kaimynų mergaitę, grojančia trimitu. Dumontas akivaizdžiai nenori sutelkti visą dėmesį į vieną siužetinę liniją, todėl pasitelkia ir pirmosios meilės istoriją.

Žiūrėdami „Mažąjį Kenkeną“ režisieriaus gerbėjai neišvengiamai turėtų prisiminti jam pirmą Didįjį žiuri prizą Kanuose atnešusią „Žmoniją“, kur sukrėstas detektyvas tiria žiaurų vienuolikos metų mergaitės išprievartavimą ir nužudymą bei stengiasi perprasti žudiko motyvus. Tai leidžia iš dalies pavadinti „Mažąjį Kenkeną“ savotiška ankstesnės režisieriaus juostos parodija.

Sunku patikėti, kad savo radikaliais sprendimais garsėjantis režisierius ryžosi filmuoti detektyvinę komediją. Su mikrofonu bažnyčioje nesugebantys susitvarkyti dvasininkai, į smilkytuvą spjaudantis vaikis, romantinės dainos atlikimas per laidotuvių ceremoniją – tik dalis atskirų elementų, kuriančių absurdo bei beprotybės vaizdinį. Nepaprastai keista žiūrint Bruno Dumonto filmą didžiąją laiko dalį tiesiog juoktis.

Beje, jau sklinda gandai, kad Bruno Dumontas kurs „Mažojo Kenkeno“ tęsinį. Jeigu tai tiesa, tikėkimės, jog pamatysime jį ir 21-ame „Kino pavasaryje“.

„Mažąjį Kenkeną“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 22, sekmadienis, 18:00-21:20, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas
Kovo 28, šeštadienis, 22:15-01:35, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
Kovo 31, antradienis 21:15-00:35, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Filmo anonsas:

„Kino pavasario“ atidarymas Kaune
„Kino pavasario“ archyvas

Po iškilmingos „Kino pavasario“ atidarymo ceremonijos Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, didžiausias Lietuvoje kino festivalis atkeliavo į Kauną ir Klaipėdą. Dvi savaites, iki balandžio 2 d., čia truksianti kino šventė pradėta su kanadiečių režisieriaus Xavier Dolano drama „Mamytė“. Būtent šiandien šiam kino kūrėjui sukanka 26-eri metai ir tai jau penktasis jo filmas.

Į atidarymo šventę „Forum Cinemas Kaunas“ susirinkusius laikinosios sostinės žiūrovus pasveikino festivalio direktorė Vida Ramaškienė ir Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius, smagią nuotaiką kūrė akordeonų ansamblis „Subtilu-Z“, o po minėtos X. Dolano dramos seanso renginys pratęstas restorane „Režisierius“.

„Turint idėją, bereikia bendraminčių. Labai džiaugiuosi, kad tiek daug jų turime Kaune. Noriu padėkoti Kauno Savivaldybei, „Kauno kino studijai“ ir jos direktoriui Aurelijui Silkiniui bei festivalio atstovui Kaune – Žilvinui Širkai, kurie padarė šią idėją įgyvendinamą“, – susirinkusiesiems į atidarymą Kaune kalbėjo „Kino pavasario direktorė Vida Ramaškienė.

„Kino pavasario“ atidarymas Kaune
„Kino pavasario“ archyvas

Festivalis pakvies visus Kauno gyventojus į maždaug 80 kino seansų. „Kino pavasario“ organizatoriai į Laikinąją sostinę taip pat žada atvežti užsienio kino kūrėjų, kurie dalyvaus peržiūrose, pristatys filmus ir ves diskusijas. Kovo 31-ąją Kaune svečiuosis didelis būrys kino industrijos profesionalų iš viso pasaulio. „Kauno kino studija“ jiems organizuos specialų galimybių turą, kurio metu Kaunas bus pristatytas kaip potencialus miestas investicijoms kino gamybos srityje bei išskirtinė erdvė filmavimo darbams. Savotiška festivalio ambasada taps Vilniaus gatvė, kur vyks susitikimai su kino kūrėjais, specialūs kino renginiai ir vakarėliai.

Po ilgos pertraukos į Klaipėdą sugrįžęs „Kino pavasaris“ kvies į 29 filmus iš viso pasaulio ir įdomius kino renginius. Atidarymo metu visus susirinkusius pasveikino taip pat iš Klaipėdos kilusi festivalio Lietuviškos programos sudarytoja Justė Zavišaitė. Dar festivalio išvakarėse kino mėgėjai buvo susirinkę bare „Check’In“, kur žiūrėjo režisierės Linos Plioplytės filmą „Amžinai stilingos“, diskutavo apie kiną ir klausėsi atrinktų „Kino pavasario“ filmų garso takelių kūrinių.

Tai pirmas kartas, kuomet „Kino pavasaris“ tuo pačiu metu vyksta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. O kitą penktadienį, kovo 27 d., festivalis prasidės Šiauliuose ir Panevėžyje. Kiekviename iš šių miestų per tris dienas bus parodyta 10 rinktinių juostų.

Programos „Filmai šeimai“ pristatymas
„Kino pavasario“ archyvas

Šeštadienio rytą kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ buriavosi mažieji „Kino pavasario“ žiūrovai. Jiems bei jų tėveliams ir seneliams buvo pristatyta festivalio programa „Filmai šeimai“. Renginyje su šeimomis apsilankė ir žinomi žmonės, tarp kurių Eglė Kernagytė, Laura Dailidėnienė, Laura Paukštė, Elena Puidokaitė, Robertas Petrauskas.

„Kai tik rodo filmus vaikams, stengiamės dalyvauti, nes tokios mūsų šeimos tradicijos. Mažiesiems filmukai labai įdomu, tad kino seansų, skirtų vaikams, niekuomet nepraleidžiame – tai puikus būdas šeimai praleisti laiką drauge“, – paklausta, ar dažnai su vaiku eina į filmus, kalbėjo modelis Vaida Grikšaitė-Česnauskienė.

„Žemaitijos ilgaamžės tradicijos“ džiaugiasi prisidėdamos prie brandų jubiliejų švenčiančio „Kino pavasario“. Mus vienija tos pačios vertybės – aukščiausios kokybės siekis, ypatingas dėmesys klientams, ilgaamžės tradicijas. Šeima – stiprios visuomenės pamatas, dėl to mes ir pasirinkome remti programą „Filmai šeimai“, – kalbėjo renginio iniciatorių „Žemaitijos ilgaamžės tradicijos“ atstovė Alma Baublienė.

Vaida Grikšaitė-Česnauskienė
„Kino pavasario“ archyvas

Programos „Filmai šeimai“ pristatymo metu susirinkusiesiems buvo parodyta vokiečių režisieriaus Veito Helmerio juosta „Mažieji padaužos“ („Fiddlesticks“). Pasak darželio „Vaikystės sodas“ įkūrėjos dr. Austėjos Landsbergienės, tai pasakojimas apie tai, kaip smagu būti ne vidutinybe ir kokie nuostabūs, nepakartojami, išradingi yra maži vaikai ir seneliai.

Nuotaikingą filmą sukūręs V. Helmeris, režisuoja nuo 14 metų. Vienas iš jo filmų skiriamųjų bruožų – personažai gyvūnai. Šį kartą didžiajame ekrane atsidūrė koatis. Su juo gyvai susipažinti galėjo ir renginyje apsilankę mažieji kino gerbėjai. Festivalio savaitgaliais „Filmų šeimai“ seansuose lauks ir daugiau staigmenų.

Programoje taip pat rodomas romantiškasis „Amelijos iš Monmartro“ režisieriaus Jean-Pierreʼo Jeunet visai šeimai skirtas filmas „Neįtikėtina jaunojo išradėjo kelionė“ („The Young and Prodigious T.S. Spivet“). Tai istorija apie genialųjį dešimtmetį T.S. Spivetą, kuris išsiruošia į ilgą, nuotykių kupiną kelionę atsiimti Smitsonio instituto apdovanojimo.

„Mažiems vaikams, taip pat kaip ir suaugusiems, yra reikalingi filmai. Mes savo dukrą pratiname absoliučiai prie visų meno rūšių – tiek prie teatro, tiek prie kino, tad džiaugiamės galimybe į kino festivalį ateiti su vaiku“, – teigė į programos pristatymą su šeima atvykęs šokėjas ir aktorius Paulius Tamolė.

„Viasat“ komedijų programos atidarymas
Igno Jurkyno nuootrauka

Pirmąjį „Kino pavasario“ savaitgalį buvo pristatyta „Viasat“ komedijų programa. Šiemet ją atidarė bosnės Jasmilos Žbanič filmas „Meilės sala“ („Love Island“). Seanse dalyvavo ir pati režisierė.

„Meilės sala“ pasakoja apie Sarajevo rokerį ir jo žmoną, išvykusius nerūpestingai praleisti laiką į Adrijos kurortą. Tačiau idiliškomis turėjusios būti atostogos tampa linksmu santuokos išbandymu, kuriame vietos atsiranda ir roko grupės „Scorpions“ gerbėjams, ir legendinio italų aktoriaus Franco Neri suvaidintam donžuanui, ir laisvai meilei.

„Tai yra pirmoji mano režisuota komedija. Visada mėgau žiūrėti šio žanro filmus, dėl to džiaugiuosi pati tokį sukūrusi. Tikiuosi, žiūrovams patiks“, – prieš seansą kalbėjo J. Žbanič.

Atidarymo vakarą vedė „Kito kampo“ improvizacijų meistrai Audrius Bružas ir Kirilas Glušajevas, kurie buvo paruošę specialią programą kino tema. Viena iš programos dalių – žiūrovai iš publikos sakė bet kokius žodžius, o jie kūrė filmo siužetą čia pat visų svečių akivaizdoje.

Komedijos skatina pažinti kultūras

„Šiemet Lietuva mini 25-ąjį laisvės gimtadienį, o „Kino pavasaris“ – 20-ąjį jubiliejų. Festivalis labai prisidėjo prie vidinio mūsų visų laisvėjimo, o juokas yra viena aukščiausių laisvės išraiškų. „Viasat“ labai didžiuojasi, kad padėdama „Kino pavasariui“ atvežti į Lietuvą komedijas iš viso pasaulio, prisidėjo prie tolerancijos skatinimo, kultūrų pažinimo ir, žinoma, mokėjimo juoktis iš visos širdies“, – atidarymo metu sakė „Viasat“ viešųjų ryšių vadovas Gediminas Galkauskas.

„Viasat“ yra partneriai, kurie leidžia mums įgyvendinti svajones ir atvežti tokius stiprius filmus. Šiemet komedijų bus 10 ir pažiūrėti verta jas visas. Matyti laimingus žmones išeinant iš kino salės yra be galo gera“, – programos atidaryme kalbėjo „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Žiūrovų laukia komedijos iš viso pasaulio

Iš viso į „Viasat“ komedijų programą įtraukta 10 filmų. Jų geografija yra įspūdinga – žiūrovai galės susipažinti su humoru iš tokių skirtingų šalių kaip Peru, Naujoji Zelandija, Islandija.

Programą puošia „Fargo“, „Reklamos vilkų“, „Daktaro Hauso“ ir kitų serialų serijas režisavusio amerikiečio Matto Shakmano naujausias darbas „Dievo užmiršta skylė“ („Cut Bank“), tarp kurio aktorių yra ir Johnas Malkovichius. Bilietus jau sunku gauti į „Oskarui“ nominuotą argentinietišką juostą „Šiuolaikiniai žvėrys“ („Wild Tales“), tarp kurios prodiuserių – kino meistras Pedro Almodovaras.

Netikėtai į programą pateko du filmai apie senukus iš skirtingų pasaulio kraštų: su Islandija supažindins „Senukai ir geizeriai“ („Land Ho!“), su Peru – „Šaunūs senukai“ („Good Old Boys“). Intriguoja ir puikių tarptautinių atsiliepimų sulaukusi Naujosios Zelandijos juosta apie vampyrus – „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do in the Shadows“).

„Kino pavasario“ komedijos imasi netikėtų temų – tokių, apie kurias įprastai nejuokaujama. Kunigai ir duobkasiai dainuos brazilų miuzikle apie kapines „Nekropolio simfonija“ („Necropolis Symphony“), akademikai gamins narkotikus itališkame „Kai norėsiu – mesiu“ („I Can Quit Whenever I Want“), apie seksą nevulgariai juokaus australų „Mažoji mirtis“ („The Little Death“). Programoje atsiras vietos ir klasikinei meilės istorijai – filme prancūziškoji „Džema Boveri“ („Gemma Bovery“).

Ketvirtadienį prasidėjęs „Kino pavasaris“ tęsis dvi savaites iki balandžio 2 d. Festivalio filmai rodomi penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje (visas dvi savaites) bei Šiauliuose ir Panevėžyje (kovo 27–29 d.)

Lietuviškų filmų programos pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šeštadienio vakarą „Forum Cinemas Vingis“ festivalis „Kino pavasaris“ kino mėgėjams pristatė turtingą ir dinamišką lietuviškų filmų programą, skatinančią domėtis Lietuvos kino naujienomis, užsienyje gyvenančių tautiečių kūryba ir senuoju kino paveldu. Renginio metu žiūrovai išvydo dokumentinį filmą „Gyvenimas yra šventas“ („Life Is Sacred“), po kurio sekė diskusija su Lietuvoje viešinčiais buvusiu Bogotos meru, profesoriumi Antanu Mockumi ir vienu iš filmo režisierių Nicolas Servide.

Pristatydama gausią programą, jos sudarytoja Justė Zavišaitė, pasidalijo, kad lapkričio mėnesį gavusi laišką iš filmo „Gyvenimas yra gražus“ kūrėjų susigraudino. „Šiandien mano širdis virpa dar labiau, nes nesitikėjome, kad festivalyje turėsime tokį garbingą svečią – Antaną Mockų, – kalbėjo programos sudarytoja. – Taip pat noriu labai pasidžiaugti, kad festivalis yra ta vieta, į kurią kaip paukščiai trumpam suskrenda po visą pasaulį išsibarstę lietuviai.“

Diskusiją tarp A. Mockaus, N. Servide ir žiūrovų moderavęs Rytis Zemkauskas pasidžiaugė, kad Lietuvoje vieši jam tikru pavyzdžiu esantis žmogus. „Kiekvienas turime savo herojų, kažkam tai Silvestras Stalonė, kitam – Mahatma Gandhis, dar kitam – jo žmona. Šis filmas įrodo, kad ir politikai gali tapti mūsų herojais, kuriais verta tikėti, – sakė filmo režisierius Nicolas Servide. – Kurdami filmą sukaupėme 700 valandų medžiagos ir užtrukome penkerius metus. Nepasimesti medžiagoje, išlaikyti filmo idėją ir emociją mums padėjo politiko šūkis – „gyvenimas yra šventas“, tapęs ir filmo pavadinimu.“

Filmo pagrindinis herojus profesorius A. Mockus pasidžiaugė, kad Lietuvos publika turi galimybę išvysti šį filmą. Paklaustas, su kuo jam asocijuojasi lietuviškumas, atsakė, jog „lietuviai linkę graužtis, kritikuoti save, tačiau tuo pačiu yra be galo darbštūs ir vadovaujasi posakiu „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“. Mano paties sąžinė taip pat niekados nėra rami“.

Antanas Mockus ir Vida Ramaškienė
Lietuviškų filmų programos pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Dokumentinė juosta „Gyvenimas yra šventas“ – vienas ryškiausių programos filmų, atidžiai fiksuojantis lietuvių išeivių šeimoje gimusio A. Mockaus stereotipus laužančią, socialiai inovatyvią prezidentinę kampaniją. Išskirtinė ir įkvepianti asmenybė siekia taikiais metodais keisti korumpuotą Kolumbiją, tačiau kyla klausimas, ar šalies visuomenė yra pasiruošusi prieš šalies problemas kovoti drauge ir pakeisti įsišaknijusią politinę kultūrą.

Šiais metais 53 lietuviški filmai, suskirstyti į keturias programas. „Lietuvių filmai. Premjeros“ apima 12 trumpo metro filmų, festivalyje demonstruojamų dviem atskirais seansais – „Trumpos lietuvių premjeros“ ir „Studentiškos lietuvių premjeros“. „Lietuvių filmai“ pakvies visus nespėjusius pamatyti šiais metais sužibėjusių filmų. Trečius metus gyvuojanti „Lietuviai svetur“ apžvelgs užsienyje gyvenančių tautiečių darbus. „Lietuvių dokumentinio kino antologija“ demonstruos naujam gyvenimui prikeltą, suskaitmenintą ir restauruotą Lietuvos kino klasika tapusius trumpo metro filmus.

Šį savaitgalį taip pat pristatyta programa „Lietuvių filmai. Premjeros“. Šeštadienį režisieriai Adomas Jablonskis ir Gabrielė Labanauskaitė („Tuštumos kilpos“), Jonas Trukanas („Vaiduoklis, kurio neprisimenu“), Audrius Antanavičius („Mėgėjai“), Andrius Lekavičius („42“), Ignas Meilūnas („Miškas“) pristatė savo filmus. Sekmadienį „Kino pavasaris“ kviečia pamatyti kitas programos juostas ir susitikti su jų režisieriais – Kamile Milašiūte („After Rave“), Jurgiu Matulevičiumi („Tardytojas“), Juliumi Sičiūnu („Mano gyvenimo žuvis“), Linu Mikuta („Pakeleiviai“), Šarūnu Rudžiu („Visagalis/Bejėgis“) ir Giedriumi Tamoševičiumi („Džekis“).

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mirties abecėlė 2“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” šį savaitgalį pristatė trumpametražių filmų rinkinį “Mirties abėcėlė 2” (angl. “ABC’s of death 2”). Jame vieną iš 26 filmukų kūrė ir lietuvių režisierė Kristina Buožytė drauge su savo kūrybiniu partneriu prancūzu Bruno Samper. Pagrindinis vaidmuo tandemo filme “Mirties varpas” (angl. “Knell”) atiteko Julijai Steponaitytei. Kino pavasaris savo programoje rodo ir “Sundance” prizą už geriausią režisūrą pelniusį pilnametražį A. Kalvaitės filmą “Sangailė”, kuriame Julija taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį. Tad jaunosios aktorės gerbėjai šiemet galės pasimėgauti net keliais labai skirtingais Julijos pasirodymais didžiajame ekrane.

“The ABCs of Death 2” – ambicingas projektas, vienijantis talentingiausius žanrinio kino kūrėjus iš viso pasaulio. Šių metų rinkinyje žiūrovai galės išvysti filmus, kurių gamyba vyko nuo Nigerijos iki Didžiosios Britanijos, nuo Brazilijos iki Lietuvos. Rinkinį sudaro 26 filmai, kurių kiekvienas remiasi skirtinga abėcėlės raide. Nors filmų pavadinimams atspirties tašku tapusių raidžių režisieriai pasirinkti negalėjo, tačiau kūrėjai turėjo laisvę laisvai interpretuoti istorijas, besilaikydami tik vienos taisyklės – mirties tema buvo privaloma. Projekto idėjos autoriai įsitikinę, kad šios provokuojančios, juokingos, kontrastingos ir šokiruojančios istorijos yra tikra naujosios kino kartos šventė.

“ABCs of Death” projektą prodiusuoja “Drafthouse Films”, “Magnet Pictures” bei “Timpson films”. Kristinos Buožytės ir Bruno Samper projekto įgyvendinimu rūpinosi filmų gamybos kompanija „DANSU“ bei 3D grafikos ir vizualiųjų efektų studija “OKTA”.

Kadras iš filmo „Meilės sala“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasario“ žiūrovai puikiai pažįsta bosnių režisierę Jasmilą Žbanič – festivalis rodė net tris jos filmus: „Grbavica“ (2006), kuris buvo įvertintas „Auksiniu lokiu“, „Pakeliui“ (2010) ir „Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (2013). Šiemet J. Žbanič atvyko į jubiliejinį „Kino pavasarį“ tam, kad „Viasat“ komedijų programoje pristatytų savo naujausią filmą „Meilės sala“.

Ši komedija – tai kurortinius romanas: į Adrijos jūros salą atvykstantys Sarajevo rokeris Grebo ir jo kūdikio besilaukianti žmona Lilijana tikisi malonaus poilsio. Saulė, paplūdimys ir kokteiliai – ko daugiau reikia geroms atostogoms? Tačiau į ramų įsimylėjėlių lizdelį įsisuka uraganas – pora susipažįsta su vilioke Flora. Ši ima flirtuoti tiek su Lilijana, tiek su Grebo. Aiškėja, kad moterys seniai pažįsta viena kitą. Floros personažą įkūnijusi aktorė Ada Condeescu 2013 m., visai kaip šiemet lietuvių aktorė Aistė Diržiūtė, buvo pakviesta dalyvauti kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtoje Berlyno kino festivalio tarptautinėje programoje „European Shooting Stars“.

Filmo anonsas:

Keletas klausimų režisierei.

Jūs esate ne tik puiki režisierė, bet turite ir darbo teatre patirties. Ar tai padėjo kuriant filmus?

Akademijoje, kurioje mokiausi, buvo ir teatro, ir kino kursai, tad turėjome mokytis abiejų dalykų. Studijų metu sutikau puikius mokytojus iš Prancūzijos, kurie kūrė commedia dell’arte, ir pasirinkau šiuos kursus kaip režisierė, nes mane domino stilius. Tuomet man buvo pasakyta, kad negaliu išmokti šio meno tik stebėdama, privalau vaidinti. Tai buvo beprotiška patirtis, nes varžiausi lipti ant scenos. Be to, mano studijose buvo griežta skirtis: aktoriai vaidina, o režisieriai kuria filmus. Aš peržengiau šią ribą: buvo baisoka, bet kita vertus, man tai buvo labai naudinga. Kai dirbu su aktoriais, man daug lengviau su jais kalbėtis.

Savo filmuose daugiausia reflektuojate skaudžias patirtis, pavyzdžiui, kalbate apie Balkanų karų metu nukentėjusias moteris. Kaip šios temos atsidūrė Jūsų kūrybos lauke?

Gyvendama Bosnijoje esu emociškai paveikta tam tikrų temų. Pavyzdžiui, kai skaičiau apie karo metu Bosnijoje išprievartautas moteris, mane tai labai šokiravo. Negalėjau to pamiršti: vis galvojau, ką galiu dėl jų padaryti? Tad kūriau filmą „Gbravica“ ir maniau, kad jis bus dokumentinis. Bet tuomet supratau, kad išprievartautoms moterims bus sunku apie tai kalbėti.

Režisierė Jasmila Žbanič
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Viename interviu prasitarėte, jog ruošdamasi filmui atliekate daug tyrimų. Tad ar sunku tokiu atveju atsiriboti nuo savųjų personažų?

Pakankamai sunku. Kol atlieku tyrimą, esu atvira, emocionali, klausausi žmonių istorijų. Tačiau surinkusi medžiagą nuo jos nutolstu, kad galėčiau rašyti scenarijų. Sau ir kitiems visuomet pabrėžiu, kad scenarijaus rašymas yra kūryba, tad kai kas gali neatitikti tyrimo metu gautos informacijos.

Kodėl reikalinga viešai kalbėti apie karo aukas?

Žiniasklaida supaprastina dalykus. Aš nesu tuo patenkinta ir noriu parodyti, kad karo aukų problema yra sudėtingesnė. Mano pirmas filmas apie karo metu išprievartautas moteris „Grbavica“ buvo sukurtas praėjus vos dešimčiai metų po karo. Šios moterys nebuvo žiniasklaidos akiratyje. Jos drovios, pažeidžiamos ir nenori kalbėti apie tai, ką patyrė. Bosnių kultūra yra gana drovi šių temų atžvilgiu. Tad jaučiau, kad ši juosta yra tų nukentėjusių moterų balsas, kad padeda identifikuotis su išgalvotais personaže.

Po šio filmo prievartą patyrusios moterys buvo oficialiai pripažintos karo aukomis. Ar šis atvejis priverčia jus pasijusti labiau įpareigota visuomenei?

Esu aktyvistė: mano šalyje daug problemų, tad į jas reaguoju. Mano nuomonė labai skiriasi nuo žiniasklaidos, kuri kontroliuojama politinių veikėjų. Alternatyvios idėjos turi būti išgirstos. Jei tylėčiau, tai reikštų, kad pritariu. Tad reaguoju tiek, kiek galiu, ir kai kurie dalykai pasikeičia. Kai pristatėme juostą „Grbavica“, supratau, kad kiekvienas Bosnijos laikraštis apie tai rašo – šis filmas buvo didelis įvykis šalyje, nes laimėjo „Auksinį lokį“. Nusprendėme tuo pasinaudoti. Pasiūliau susikoncentruoti ties teisiniais dalykais, tad joms pavyko gauti socialines ir medicinines garantijas. Nekūriau juostos tam, kad pakeisčiau įstatymus, bet kai filmas sulaukė sėkmės, tai padėjo pakeisti situaciją.

Režisierė Jasmila Žbanič
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Manau, kad galime pereiti prie šiek tiek lengvesnės temos ir pakalbėti apie Jūsų naujausią filmą „Meilės sala“. Kodėl tai komedija?

Seniai norėjau sukurti komediją, bet finansavimą vis gaudavo kiti scenarijai. Senesnieji filmai buvo labai sudėtingi visai kūrybinei grupei, todėl norėjosi sukurti kažką lengvesnio. Tai buvo puikus sprendimas: filmavimo metu gavome daug geros energijos. O tai tikrai skyrėsi nuo patirties, kurią prieš tai įgydavau filmavimo aikštelėse. Po kai kurių filmavimų netgi sapnuodavau košmarus.

„Meilės sala“ kalba apie seksualumą. Ar Jūsų darbai tolsta nuo politinių temų prie asmeninių?

Manau, kad galima apjungti šias temas. „Meilės sala“ irgi gali būti politinis filmas, kadangi kalbėti apie šeimą kaip apie mažiausią visuomenės ląstelę tam tikru požiūriu politiška.

Kaip apibūdintumėte pagrindinės veikėjos Lilijanos personažą?

Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad susituokę, įsipareigoti būti tik su vienu žmogumi ir tik jį vieną mylėti. Tačiau kartais susiduriame su iššūkiu mylėti du žmones vienu metu – nesvarbu, tos pačios ar skirtingos lyties. Tad Lilijanos personažas man yra jėga, laužanti šiuos barjerus. Ji kvestionuoja šeimos suvokimą.

Kas jums yra šeima, kaip režisierei?

Nors pati turiu tradicinę šeimą – vyrą ir vaiką, bet jaučiu, kad galima gyventi kitaip, ypač, jei esame skirtingai auklėjami. Nesakau, kad turime turėti penkis vyrus – tai būtų per daug sudėtinga (juokiasi). Dabartinės šeimos yra tam tikru požiūriu naujos – Bosnijoje prieš penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų šeimos būdavo didesnės. Visi vieni kitiems padėdavo – buvo lengviau tvarkyti savo gyvenimą. Nenoriu, kad grįžtume prie genčių gyvenimo būdo, bet galime pagalvoti, kaip sukurti tarpusavio solidarumą ir ryšius. Esu tikra, kad ne kartą kiekvienas iš mūsų buvome situacijose, kuomet mylėjome du asmenis vienu metu ir privalėjome kažkurį palikti, nes manėme, kad tai neteisinga. Filme neskatinu tokių santuokų, bet siūlau pagalvoti plačiau apie buvimą žmogiškais bendruomenės nariais ir vienas kitam rodyti daugiau solidarumo. Todėl paskutinis „Meilės salos“ epizodas – didelės šeimos nuotrauka.

Ar galima sakyti, kad filmas „Meilės sala“ yra šeimos institucijos apmąstymas?

Taip, norėčiau, kad žmonės pagalvotų, kokios yra jų ribos, ką jie sugebėtų priimti ir ko – ne. Bosnijoje daugelis žmonių yra homofobai, todėl baiminausi to, kaip auditorija priims šį filmą. Bet žmonės suprato Grebo ir Lilijaną, juokėsi kartu su jais – visi po seansų išeidavo šypsodamiesi. Žmonės buvo laimingi, nes trijulė ekrane taip pat buvo laiminga.

Filmo „Žvaigždė“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Sekmadienį festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko viena daugiausia dėmesio sutraukusių premjerų: režisierės Annos Melikyan Rusijoje sukurta drama „Žvaigždė“. Vieną pagrindinių vaidmenų joje atlikusi Severija Janušauskaitė Rusijos kino apdovanojimuose pripažinta geriausia aktore.

„Žiūrėkit, kentėkit. Filmas gali sukelti visas įmanomas emocijas. Pradžioje – neigiamas, erzinančias. Vėliau priešingas. Kiek patys atsiversite, tiek jums patiems bus geriau“, – prieš seansą žiūrovams patarė pati S. Janušauskaitė, Lietuvos publikai lig tol geriausiai pažinta iš vaidmenų vietos filmuose „Anarchija Žirmūnuose“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“.

„Žvaigždė“ yra filmas apie debiutuojančią aktorę Mašą, kuri svajoja tapti žvaigžde. Fizinius trūkumus mergina nori užgožti plastinėmis operacijomis. Šalia Mašos nuolat sukinėjasi jautrus ir drovus paauglys. Jis jaučiasi nesuprastas turtingo tėvo ir arogantiškos pamotės Margaritos. Likimas suveda Mašą ir Margaritą netikėčiausiomis aplinkybėmis.

Kadras iš filmo „Žvaigždė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Būtent Margaritos vaidmenį atliko S. Janušauskaitė. Už jį aktorė gavo Atvirojo Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimą ir nacionalinę Rusijos kino premiją „Auksinis erelis“. Neseniai S. Janušauskaitė nominuota ir kino apdovanojimuose „Nika“, dar vadinamuose „Rusijos Oskarais“.

Vaidmeniui rekomendavo A. Storpirštis

„Žvaigždėje“ yra ir daugiau lietuviškų akcentų: jame taip pat vaidino aktoriai Juozas Budraitis ir Arūnas Storpirštis, filme skamba Alinos Orlovos dainos.

Būtent A. Storpirščio dėka filmo režisierė ir sužinojo apie S. Janušauskaitę. „Manęs paklausė, kas Lietuvoje galėtų tikti vaidmeniui – rekomendavau Severiją“, – sakė taip pat filmo premjeroje Vilniuje dalyvavęs aktorius.

Kodėl režisierė pasirinko būtent S. Janušauskaitę, kuri net deramai nemokėjo rusų kalbos, pačiai aktorei lig šiol yra keista. „Rusijoje yra tam tikra vaidybos mokykla, turinti savas klišes. Galbūt režisierė norėjo ko nors, kas jų neturėtų. Žinau, kad jie ieškojo aktorių ir kitur Europoje – Prancūzijoje, Vokietijoje. Galbūt tiesiog tiko mano charakteris. Nežinau. Bet čia jų reikalai. Man duoda vaidmenį – aš ir neriu“, – sakė aktorė.

Alina Orlova
Filmo „Žvaigždė“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Janušauskaitė neslėpė – vaidmuo „Žvaigždėje“ jau dabar atvėrė jai duris į naujas kino aikšteles Rusijoje. Po šio filmo aktorė nusifilmavo dar keturiose juostuose, o prieš kelias dienas gavo pasiūlymą suvaidinti pagrindinį vaidmenį Aleksejaus Popogrebskio filme. Šio režisieriaus filmas buvo nominuotas „Auksiniam lokiui“ Berlyno kino festivalyje.

Ji taip pat pasidalijo savo patirtimi ruošiantis vaidmeniui „Žvaigždėje“. „Atvykau praktiškai nemokėdama kalbos. Mokykloje iki penktos klasės mokiausi rusų, bet sutikusi Anną (režisierę) mokėjau tik savo vardą pasakyti ir tiek. Bet jie samdė man mokytoją, filmavimai užtruko tris mėnesius, tad staigiai puoliau į kalbos subtilybes ir gana greitai persilaužiau.

Po to buvo vairavimo ir nardymo pamokos. Filme po vandeniu esu tik kelias sekundes, bet dėl jų reikėjo daug stengtis. Buvo nelengva ir emociškai. Nėriau į Maskvą, į miestą, kuris man buvo ir tebėra baisus. Tuos tris filmavimo mėnesius tiesiog gyveni, esi vienas. Man padėjo buvimas be sūnaus, nors jo labai ilgėjausi tuo metu. Padėjo kolegos“, – prisiminė S. Janušauskaitė.

Tiek S. Janušauskaitei, tiek A. Storpirščiui įspūdį paliko, kaip rimtai režisierė ruošėsi šiam filmui.

Severija Janušauskaitė
Filmo „Žvaigždė“ pristatymas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Filmui ji ruošėsi dvejus metus. Mane nustebino stiprūs jos reikalavimai visai filmavimo grupei, aktoriams. Ji jauna režisierė – buvau sužavėtas, kad gali šitaip dirbti. Lenkiu prieš ją galvą“, – kalbėjo A. Storpirštis.

„Nebuvo jokio darbo imitavimo. Režisierės požiūris į darbą buvo labai rimtas. Buvo aišku, kokią temą ji nori ištransliuoti, kokią žinutę išsakyti, o komanda buvo pasiruošusi dirbti“, – jam antrino ir S. Janušauskaitė.

Filme – ir A. Orlovos muzika

„Žvaigždė“ gerą įspūdį paliko ir A. Orlovai – žiūrovai filme galėjo išgirsti net kelias jos dainas. Sekmadienį dainininkė ir dainų autorė pirmą kartą pamatė filmo galutinę versiją. Režisierė panoro Alinos muzikos, išgirdusi šią atlikėją koncertuojant Maskvoje.

„Filmas man patiko vos pamačius tik darbinę jo versiją. Prieš tai teko žiūrėto Annos dramą „Undinė“. Paliko šviesų įspūdį. Tada dar buvau mačiusi nedaug naujojo Rusijos kino. Prieš šį filmą su režisiere susitikome Maskvoje, prieš koncertą. Nusprendėme pabandyti dirbti kartu. Ilgainiui labai susigyvenau su herojais. Tai liūdnas filmas, bet ir labai gražus“, – įspūdžiais dalijosi A. Orlova.

Kadras iš filmo „Žvaigždė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nepalaiko Kremliaus politikos

Po sėkmės Rusijoje S. Janušauskaitė sulaukia daug klausimų apie savo požiūrį į Rusijos prezidentą V. Putiną ir šios šalies politiką Ukrainoje. Tačiau jau anksčiau įvykusioje „Kino pavasario“ spaudos konferencijoje aktorė užtikrino, kad jokiu būdu nepalaiko nei karo, nei Putino sistemos.

Ji kalbėjo, kad Rusijos kino pasaulyje palaiko tokią pačią poziciją, kaip ir filmo „Leviatanas“ režisieriai, kurių Vakaruose puikiai įvertintas filmas atvirai kritikuoja šiandieninę Rusiją, parodo šalyje esančią korupciją ir žmonių bejėgiškumą.

„Niekada nemaniau, kad viskas pasisuks taip. Maniau, kad būsiu Europos aktorė. Rusija niekada nebuvo mano svajonių šalis – ir nėra. Bet atsitiko taip, kad esu norima ten, man smagu, kad šioje šalyje turiu galimybę dirbti su labai talentingais žmonėmis. Aš vis tiek esu lietuvė, gyvenu čia, visada su manimi galima išgerti kavos. Tiesiog myliu savo profesiją, man nesvarbu, kur dirbu“, – spaudos konferencijoje sakė S. Janušauskaitė.

Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pietvakarių Amerikoje – kojotas, Rusijos rytuose – varnas, artimiausias lietuviškas ekvivalentas – lapė: daugelyje tautų egzistuoja mitinis padaras, prisidengiantis gyvūno kailiu, stebinantis savo gudrumu ir gebėjimu apgauti, pasinaudojant aukštu intelektu bei nesilaikant konvencinio elgesio normų. Danas Gilroy`us savo filmą „Naujienų medžiotojas“ (Nightcrawler, 2014) norėjo pervadinti į „Kojotą“, ir neatsitiktinai. Pagrindinis veikėjas filmo eigoje pradeda panašėti į antropomorfinę būtybę, svetimą žmogiškam supratimui.

Lu Blūmas (Jake Gyllenhaal) – žurnalistas, reportažus rengiantis naktį, kai dauguma naujienų yra apiplėšimai, autoįvykiai ir panašūs nutikimai. Lu tikslas – įvykio vietą pasiekti pirmam, nufilmuoti nelaimę, pageidautina, kuo stambesniais ir groteskiškesniais kadrais. Siekdamas tapti srities asu, Lu vadovaujasi patarle „tikslas pateisina priemones“. Lu vaidinantis Jake`as Gylenhaalas perteikia psichiškai nesveiką asmenybę turėdamas kaulėtą veidą ir įdubusias akis (aktorius numetė 9 kilogramus ir neatrodo itin sveikai), kuriomis nemirksi – taktika perimta dar iš Donio Darko (Donnie Darko, 2001) laikų. Kitaip sakant, teigiamai stebina įtaigi vaidyba, tačiau stebina ir ne ką mažiau įspūdingas pats personažas.

Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kojotas Lu imasi apgavysčių, pasitelkdamas informacijos srautus (policijos radijo įrašus), slėpdamasis po moralės gaubtu: juk jis nepadarė nieko blogo, policininkai patys kalti, jei nesugeba užkoduoti savo pranešimų sunkiau iššifruojamu būdu. Iš pradžių Lu atrodo turintis nestiprių asmenybės sutrikimų, tačiau bėgant juostos minutėms jis virsta sociopatu. Moralinės konvencijos Lu nėra pažįstamos. Kojotas pasiryžęs rizikuoti kitų sveikata bei tyrimo dėl įvykusių nelaimių sklandumu dėl to, kad įamžintų reikalingus kadrus. Jis tai daro ne tik grasindamas aplinkiniams, bet ir pažeisdamas privatumą: tiek įsibraudamas į asmeninę valdą, tiek kišdamas kamerą žmonėms prieš nosis baisiausiomis gyvenimo akimirkos. Lu yra pasiryžęs bet kokia kaina nufilmuoti televizijos žiūrovams jų trokštamus vaizdus. Kaip Prometėjas, bet ne titanas, kojotas neatlieka didingo darbo, o vagiliauja kaip pašlemėkas.

Lapino veikimo erdvė ne lyg tamsi giria. Pagal neo-noir kanonus pastatytas „Naujienų medžiotojas“ atrodo labai stilingai. Didžioji veiksmo dalis vyksta naktį, prieblandoje ar žibintų šviesoje. Karaliauja nusikaltimai, atsitiktinumas, o vagiliautojas veikia sudėtingose situacijose, pamindamas moralines normas (nors neaišku, ar Lu tokius turėjo) – visa tai kiek primena „Taksi vairuotoją“ (Taxi driver, 1976), bent jau stilistika bei antiherojaus vaidmenimi. Šaltos ne tik spalvos ir filtrai, juostoje veikėjai vengia kūniškumo ir kontakto. Lu kalba apie seksą tiek, kiek tai naudinga jo karjerai, dalykiškai ir be intymumo; filme vengiama bučinių ar prisilietimų.

Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Režisierius meistriškai dirba su aktoriais, perteikdamas nevienprasmę asmenybę, tačiau perteikti idėjai pasirenka lengvesnį kelią. Blogiu tampa Lu klasta, žiūrovai visą kaltę gali paprastai suversti sociopatui – tai jis lenda į žmonių gyvenimą ir peržengia etikos ribas. Kažkodėl nekalbama apie likusią grandinės dalį: juk Lu reportažus rengia televizijai, šiai kraujuojantys žmonių veidai (tikrąja to žodžio prasme) reikalingi auditorijai pritraukti – auditorijai, kurios dalis yra ir patys filmo žiūrovai. Mėgavimasis svetima kančia perteikiamas ir pačiame „Naujienų medžiotoje“. Michelis Haneke atkreipė dėmesį į problemą tiesiogiai kreipdamasis į žiūrovą „Smagiuose žaidimuose“ (Funny Games, 1997), sukeldamas nepatogius jausmus. Gilroy juostoje pozicija nėra aiški. Ar tikslinė auditorija nebus vos per žingsnelį nutolusi nuo „Pjūklo“ serijos gerbėjų?

„Naujienų medžiotojas“ – filmas apie kojotą, kurio prerijos – Los Andželo gatvės, grobis – avarijų aukos, priemonės – viskas, kas gali praversti: nuo samprotavimų ir sumanumo iki manipuliacijos ir žaidimo kitų gyvybėmis. Stilingas trileris, kuriuo nesistengiama pergudrauti žiūrovų: teisėjo ir valdytojo pozicija paliekama jiems. Vieni reginiu mėgausis ir bus patenkinti savo teisumu, kiti – drįs kvestionuoti kriminalinių naujienų sferą iš esmės. Patenkinti turėtų likti visi.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 23, pirmadienis, 22:15-00:12, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius
kovo 24, antradienis, 16:45-18:42, Pasaka, DS, Vilnius
kovo 25, Trečiadienis, 20:30-22:27, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas

Daugiau filmo seansų rasite „Kino pavasario“ svetainėje čia.

Filmo anonsas: