Kadras iš filmo „Mamytė“
„Kino pavasaris“ archyvas

Be abejonės, „Kino pavasario“ programoje gausu ne tik istorijų apie muziką, bet ir filmų su puikiais garso takeliais: vieni jų „pasigriebę“ prestižinius apdovanojimus ir galbūt yra viena ausimi girdėti; kiti – mažiau didingi, tačiau verti publikos dėmesio.

Džiazo ir klasikos gerbėjai privalo pamatyti „Žmogų-paukštį“ (Birdman, 2014). Kodėl būtent toks mišinys? Pati filmo dvasia yra „džiazova“ – sukurtas ilgo vieno nenutraukiamo kadro įspūdis, papildomas ir emocingais intymiais pokalbiais, ir fantastikos pliūpsniu su specialiaisiais efektais, ir santykių aiškinimusi ne tik žodžiais. Viskas filme tiesiog kunkuliuoja.

Už džiazo garsus atsakingas būgnininkas Antonio Sanchezas palaiko vidinį filmo ritmą. Jis atsisakė tradicinio muziko kūrimo būdo (kai kiekvienam veikėjui priskiriama charakteringa melodija) ir pasirinko improvizaciją bei abstraktumą. Spontaniškumo ir džiazo atsvara – klasikiniai kūriniai, akcentuojantys draminę, teatrinę filmo dalį. To reikalauja pats siužetas, juostos veiksmo vieta – Brodvėjaus užkulisiai. Girdime Tchaikovskį, Ravelį, Rachmaninovą, Mahlerį. Dėl visų jų efektingo (Akademijos narių nuomone – perdėtas) panaudojimo filme, jis buvo „diskvalifikuotas“ „Oskaro“ varžybose dėl geriausio garso takelio.

Kitas išgirtas ir apdovanotas garso takelis girdimas filme „Timbuktu“ (Timbuktu, 2014). Karaliavęs prancūzų „Cezario“ apdovanojimuose, „Timbuktu“ sulaukė liaupsių ir dėl muzikos. Daugiausiai instrumentinė kompozitoriaus Amine Bouhafa kūryba – lyriška, egzotiška, pasižyminti rytietišku skambesiu, sukurta pasitelkiant simfoninį orkestrą bei kai kuriuos rečiau sutinkamus instrumentus, pavyzdžiui, korą ar duduką.

Dalis filmų neturi originalių garso takelių. Istorijos jose gvildenamos pasitelkiant populiariuosius hitus. Xavieras Dolanas visuomet turėjo aiškų braižą – estetiškai nušlifuoti kadrai „judinami“ būtent muzikos, konkrečios dainos. Dažnai tai būna net ne jos ištraukos, o nuo pradžios iki galo skambantys kūriniai. Daugiau apie garsus Dolano filmuose jau buvo rašyta „Kino garsuose“ anksčiau „Kaip skamba neįmanomos Xaviero Dolano meilės“. Šių metų „Kino pavasario“ atidarymo filme „Mamytė“ (Mommy, 2014) Dolanas vėl grįžta prie sau įprasto braižo. Po hičkokiškai skambančios dramos „Tomas atvyko į kaimą“ (Tom à la ferme, 2013) nebuvo aišku, kiek Dolanas išliks „tuo, kuris įterpia muzikinius klipus į savo filmus“. „Mamytėje“ skambės Lana Del Rey, Celine Dion, „Oasis“ ir kiti atlikėjai, kuriems nebus pagailėta dėmesio. Visiems Dolano fanams ir vėl metas suklusti.

Panaši situacija žiūrovų turėtų laukti ir „Laukinėje“ (Wild, 2014). Bruce`as Springsteenas, Leonardas Cohenas, ypač grupė „Simon & Garfunkel“ – šie ir kiti atlikėjai bus girdimi Jeano-Marco Vallée juostoje apie jauną merginą, išgyvenusią netektį ir bandančią atsikratyti destruktyvaus elgesio kopiant po kalnus ir keliaujant. Daugiau apie Jeano-Marco Vallée ir muzikos santykį jo juostuose visai neseniai buvo galima paskaityti ir „Kino garsuose“ „Jean-Marcas Vallée. Pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais“.

Įdomiai suderintas garsas ir vaizdas juostoje „Žiaurumas“ (Violent, 2014). Filme skamba grupės „We are the city“ muzikiniai motyvai. Grupės būgnininkas, Andrew Huculiakas, yra ir filmo režisierius. Šis faktas nuteikia reginiui, kuriame garso takelis ne tik turi milžinišką įtaką istorijos pasakojimui, bet ir yra preciziškai suderintas su ja. Daugiau apie Huculiako stilių ir muzikos derinimą teigti pernelyg sudėtingą – tai debiutinis režisieriaus darbas, kuriame nepasukama lengviausiu keliu. Grupės „We are the city“ dainos nėra naudojamos – grupė muziką įrašė specialiai filmui.

„Kino pavasaris“ siūlo ir daugiau juostų, kurių garso takeliai būtų išskirtiniai ir vaidintų vieną pagrindinių vaidmenų pasakojant istoriją. Vis tik šie penki filmai ypatingi ne tik savo muzika, bet ir kūrinio visuma, todėl neturėtų nuvilti daugumos žiūrovų. Sėkmės renkantis (ne)vieną iš šių ir gausybės kitų filmų. Gražaus likusio „Kino pavasario“.

Kadras iš filmo „Meilė yra keista“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ira Sachso pavardė gerai pažįstama JAV nepriklausomo kino gerbėjams. Tais laikais, kai pasaulis dar nebuvo nieko girdėjęs apie „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, jis nufilmavo meilės trikampį vaizduojančią šeimos dramą „Keturiasdešimt liūdesio atspalvių“ (Forty Shades of Blue, 2004) už kurią gavo pagrindinį prizą Sandanso kino festivalyje.

Naujausias Ira Sachso filmas „Meilė yra keista“ (Love Is Strange, 2014) prasideda eiliniu poros rytu, bet greitai tampa aišku, kad ši diena jiems nėra paprasta. Beveik keturis dešimtmečius drauge praleidę Benas ir Džordžas pagaliau turi galimybę oficialiai įteisinti savo santykius. Vestuvių rytas kupinas nepaprastai žavaus jaudulio. Ar viskas nupirkta pokyliui? Ar paruoštos vaišės? Ar paimti dokumentai? Ar pasirūpinta transportu? Ką nors būtinai pamirši ir teks improvizuoti, tačiau skambanti Frédérico Chopino melodija įtikina, kad tai nėra svarbu.

Be galo nuoširdžią bei romantišką ceremoniją Manhatane vainikuoja jaukus vakarėlis su artimais žmonėmis. Epizodas, kai Johnas Lithgowas atlieka dainą „Baby You’ve Got What It Takes“ akompanuojant Alfredui Molina vertas atskiro paminėjimo. Nuoširdžia Johno Lithgowo ir Alfredo Molina herojų meile, atsidavimu ir įsipareigojimu vienas kitam nesuabejoji nei akimirką. Jų pora išlaikė daugybę išbandymų ir dabar galėtų būti pavyzdys daugeliui. Ir tai tikrai nėra tušti žodžiai.

Kadras iš filmo „Meilė yra keista“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Praktiškai visi ankstesni režisieriaus filmai vienaip ar kitaip nagrinėjo meilės destrukciją, kuri atsiranda, kai negali būti su mylimu žmogumi. „Deltoje“ (The Delta, 1996) dviejų paauglių meilei trukdo vieno iš jų noras prisitaikyti heteroseksualioje visuomenėje bei nesibaigusi seksualinė identifikacija. Jau minėtame „Keturiasdešimt liūdesio atspalvių“ pagrindinė herojė, nepaisydama savo jausmų jaunesniam jos išlaikytojo sūnui, pasirenka saugų bei aprūpintą gyvenimą. Tuo tarpu klasikinį noirą primenančioje juostoje „Gyvenimas susituokus“ (Married Life, 2007) vyras, užuot, jo žodžiais tariant, pažeminęs savo žmoną skyrybomis, nusprendžia ją nužudyti.

„Meilė yra keista“, kaip ir „Palikite uždegtas šviesas“ (Keep the Lights On, 2012), gvildena Niujorke gyvenančios homoseksualios poros santykius. Tai leidžia stebėti, kaip pasikeitė visuomenė per pastaruosius du dešimtmečius. Deja, Benas ir Džordžas vis dar susiduria su sunkumais. Grįžusių po medaus mėnesio sutuoktinių laukia nemaloni staigmena. Džordžas atleidžiamas iš darbo katalikiškoje mokykloje. Nepaisant to, kad jo seksualinė orientacija ir anksčiau nebuvo paslaptis, dabar problema tampa santykių įteisinimas.

Kadras iš filmo „Meilė yra keista“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vis dėlto režisierius vengia socialinės polemikos, stengdamasis susitelkti į dviejų žmonių meilę. Tuo metu, kai pagaliau galėtų tiesiog džiaugtis vienas kitu, jie turi parduoti savo butą ir pagyventi atskirai, kol susiras naujus namus. Džordžas išsinuomoja kambarį tame pačiame name, kuriame gyvena homoseksualių policininkų pora, o dailininkas Benas kraustosi pas sūnėną, gyvenantį su žmona ir jų sūnumi, kurio dviaukštėje lovoje jis ir miega. Gal meilė ir yra keista, tačiau pats gyvenimas esant tokiai situacijai – dar keistesnis.

Nepaprastai sunku prisiderinti prie kito žmogaus įpročių. Susikaupti ir dirbti, kai aplinkui yra kitų žmonių. Kai vienas nori bendrauti, kitam reikia tylos. Vienas mokosi naudotis „Netflix“ bei žiūri „Sostų karus“, o kitas įsitraukia į sūnėno sūnaus paaugliškų problemų sprendimą.

Ira Sachsas kalba apie bendruomeniškumo jausmą, giminystės ryšius, artimų žmonių atsakomybę, kylančius sunkumus ir įrodo, kad pasaulis be melo tikrai yra geresnė vieta gyventi.

„Meilė yra keista“ – jautri, bet nesentimentali istorija apie tokią santykių stadiją, kai jau drąsiai gali pasijuokti iš praeities klaidų ir klystkelių, nebijodamas, kad tavęs nesupras. Režisieriui puikiai pavyko perteikti nepaprastai tvirtų santykių, kurių gali pavydėti kiekvienas, nuoširdumą bei šilumą.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 24, antradienis, 20:00-21:38, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
kovo 26, Ketvirtadienis, 21:30-23:08, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius
kovo 30, Pirmadienis, 19:30-21:08, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Filmo anonsas:

Festivalio plakatas
„Kino pavasaris“ archyvas

Festivalis „Kino pavasaris“  jau įsibėgėjo! Ta proga dovanojame kvietimą dviems, su kuriuo galėsite pamatyti bet kurį norimą filmą!

Jums reikia šio įrašo komentaruose parašyti į kokį filmą dar norėtumėte nueiti ir taip pat rekomenduoti ką verta kitiems pamatyti!

Visą programą galite rasti čia

Du dvigubų kvietimų nugalėtojus skelbsime penktadienį (03.27). Sėkmės!

Johnas Ohmanas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Festivalis „Kino pavasaris“ reiškia atvirą paramą Ukrainoje už laisvę kovojantiems žmonėms: šį trečiadienį, kovo 25 d., 19 val. Vilniaus klube „Tamsta“ įvyks ukrainietiško filmo „Mano undinėlė, mano Lorelei“ seansas, po kurio koncertuos filmui muziką parašiusi ukrainiečių prodiusuota gruzinų grupė „Asea Sool“. Į renginį atvykti planuoja ir Lietuvoje besigydantys Ukrainos kariai.

Seanse-koncerte dalyvaus ir vienas iš filmo „Nematomas frontas“ režisierių, 20-ajame „Kino pavasaryje“ pristatytos juostos „Žalieji muškietininkai“ kūrėjas Johnas Ohmanas. Jis taip pat yra vienas paramos grupės „Blue/Yellow“ („Mėlyna/Geltona“, Ukrainos vėliavos spalvos) Ukrainai remti įkūrėjų.

„Mūsų paramos Ukrainai grupėje dalyvauja daug įvairių menininkų – taip pat ir iš kino srities. Meno žmonės mato, kas vyksta, ir nori tai pakeisti. Žmonės Ukrainoje kovoja ir už kūrybinę laisvę – tai vienas svarbiausių elementų, kodėl ši kova vyksta. Mes, gyvendami Lietuvoje, turime suprasti, kad Ukrainos kova yra ir mūsų kova. Turime jausti už ją atsakomybę – tiek kaip piliečiai, tiek kaip kūrėjai“, – prieš renginį sako J. Ohmanas.

Renginio metu bus renkama parama Ukrainoje kovojantiems žmonėms, planuojama, jog jame apsilankys ir Lietuvoje besigydantys Ukrainos kariai.

Žiūrovų laukia ukrainietiška meilės istorija

Į „Tamstą“ atėjusieji svečiai išvys režisierės Nanos Džordžadzės filmą „Mano undinėlė, mano Lorelei“ („My Mermaid May Loreal“). Filmas žiūrovus supažindins su paaugliu Fedoru, kuris yra įsimylėjęs už jį keletu metų vyresnę merginą Nyurką. Deja, kuklumas jam neleidžia prisipažinti meilėje. Juk Feodoras – tik paprastas berniukas važinėjantis dviračiu, o Nyurka – jaunoji aktorė. Vis dėlto, galiausiai jų keliai susijungia.

Tai šiuolaikinio ukrainietiško kino pavyzdys, parodantis, kad dviejų žmonių jausmams amžius nėra svarbus, o meilė gali padėti žmonėms daug greičiau suaugti.

Grupė „Asea Sool“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Po seanso – filmui muziką parašiusios gruzinų grupės koncertas

Po seanso „Tamstos“ scenoje atsiras instrumentai: koncertą pradės gruzinų grupė „Asea Sool“, šiam filmui parašiusi muziką.

„Asea Sool“ branduolys yra multiinstrumentalistas Bekas Beksonas ir jo sesuo vokalistė ir būgnininkė Atinė. Abu jie nuo vaikystės kaupė savo tautos muzikinį bagažą, ir savo kūryboje dabar sujungia tiek šiuolaikinės, tiek nacionalinės gruziniškos muzikos įtakas. Grupės muzikos nuotaika – nuo ramybės, iki šokių ritmų.

Su „Mano undinėlė, mano Lorelei“ režisiere N. Džordžadze muzikantai simboliškai susipažino prieš beveik ketverius metus, per Gruzijos nepriklausomybės dieną. Grupės nariai neslepia: sukurti garso takelį filmui buvo sudėtingas uždavinys.

„Reikėjo išjausti kiekvieną  filmo kadrą, suprasti atmosferą. Nuo muzikos kine labai daug kas priklauso. Kiekvieną kadrą galima įgarsinti taip, kad pasikeis nuotaika, o su ja – ir filmo istorijos eiga“, – prieš pasirodymą Lietuvoje sako Bekas Beksonas.

Jam tai nėra pirmasis garso takelis filmui. Muzikanto muzika skamba ir garsiame praėjusių metų amerikiečių filme „Drakula. Pradžia“ („Dracula. Untold“).

Seansai-koncertai įvyks ir Kaune ir Panevėžyje

Tai nebus vienintelė galimybė pamatyti „Mano undinėlė, mano Lorelei“ ir išgirsti „Asea Sool“ gyvai. Analogiški kino ir muzikos vakarai įvyks ir Kaune (kovo 26 d. 19 val. klube „Punto Jazz“) ir Panevėžyje (kovo 27 d. 19:30 val. klube „Tauro loftas“).

Kadras iš filmo „Leviatanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Argi gali pagauti meškere Leviataną/ar surišti jo nasrus virve?“ – klausiama Andrejaus Zviagicevo dramoje „Leviatanas“ (Leviathan, 2014). Didelio pripažinimo pasaulyje sulaukusiame ir tėvynėje kritikuojamame (dėl siužete keliamų asociacijų su Vladimiro Putino valdymu) filme režisierius ir scenarijaus autorius naujai interpretuoja „Jobo knygą“ paliesdamas opiausias visuomenės ydas.

Istorija perkeliama į šių dienų Rusijos provinciją, kurioje, atrodo, nuo Sovietų Sąjungos laikų nelabai kas pasikeitė. Miestelyje gausu problemų – alkoholizmas, nedarbas ir korumpuoti politikai, bet kokia kaina siekiantys sau naudos. Centrine filmo ašimi tampa Jobo prototipo Kolios (akt. Aleksei Serebryakov) kova su miestelio meru, norinčiu atimti iš jo namus. Iš Maskvos jam padėti atvyksta jaunystės draugas advokatas Dimitrijus. Iškapstęs nešvarius mero Vladimo darbelius, šantažu jis bando palenkti įvykius sau palankia kryptimi. Tačiau ši kova labiau primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais ir greitai atsigręžia prieš patį Dimitrijų.

Veiksmo plėtojimas primena Sergejaus Loznitsos filmą „Mano džiaugsmas“ (Schaste moe, 2010). Abiejų pagrindinių veikėjų gyvenimai filmams einant link pabaigos turi vis mažiau vilties. Kolia ir Georgijus, abu skirtingai traumuoti, bando išgyventi postkomunistinės santvarkos pasaulyje, kuriame dar jaučiamas senasis jos palikimas, ypač atokiuose kaimuose. Loznitsa šiuo pirmuoju savo vaidybiniu filmu, kaip ir Zviagicevas, susilaukė daug kritikos Rusijoje. Dar didesnė pykčio banga nusirito išėjus naujausiam Ukrainos režisieriaus dokumentiniam filmui „Maidanas“, pasakojančiam skaudžius praėjusiu metų sukilimo įvykius Kijeve.

Kadras iš filmo „Leviatanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Leviatane“ vykstančią Kolios kovą su meru, galima susieti su Putino agresija ir Krymo aneksija. Parodoma šių dienų realybė tik dar labiau pabrėžia, kad niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Tam atskleisti pasitelkiama ne didmiesčio, bet kaimo aplinka, kuri iš tikrųjų labiau degeneravusi. Ir taip yra ne vien Rusijoje, bet daugumoje postkomunistinių šalių, kur kaimuose vyrauja nedarbas ir vieninteliu išsigelbėjimo šaltiniu tampa alkoholis. Todėl režisierius, kaip ir ne vienas Rytų Europos filmų kūrėjas, norėdamas atskleisti, kas dedasi už didžiųjų miestų spindesio, pasitelkia kaimą ir jo gyventojus. Pasitelkiant juos parodomos šalies ydos. Juk Maskva ir likusi Rusija yra tarsi dvi skirtingos ekonominio lygio valstybės.

Grįžtant prie paties „Leviatano“, tai šio filmo siužetas yra keliasluoksnis. Aiškiausiai žiūrovui yra suvokiamas „viršutinis“ filmo prasminis sluoksnis, kuriame pasakojama apie Kolios ir Vladimo tarpusavio kovą. „Apatiniu“ siužeto klodu tampa Jobo istorija. Paties filmo pavadinimas yra Biblinės jūrų pabaisos vardas, kuri pasaulyje kėlė chaosą („Žemėje sau lygaus neturi;/jis yra kūrinys be baimės“, Job 41,25). Todėl norint suprasti istoriją giliau, būtina susipažinti su Jobo knyga.

Kadras iš filmo „Leviatanas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Joje svarbiau yra žmogaus tikėjimas Dievu ir nepasidavimas negandoms. Šventajame Rašte rašoma, kad Jobą išbandyti nusprendęs Viešpats iš jo atėmė visus gyvulius, tarnus ir sūnus, o jį patį nuo padų iki galvos išbėrė dvokiančiomis votimis. Apimtas šių negandų, jis pradėjo klausti Dievo, kuo jis nusidėjo ir kodėl būtent jam tai turėjo nutikti. Filme apie Jobą užsimenama pačioje pabaigoje, kai visko netekęs Kolia susitinka su kunigu, kuris jam papasakoja apie Leviataną. Šventasis Tėvas palygina jo gyvenimo įvykius su Jobu, taip sukurdamas šių dviejų istorijų paralelę. Todėl filmas gali pasirodyti įdomus ir dėl šiuolaikinės Biblijinės istorijos interpretacijos, ir dėl politinį Rusijos gyvenimą atspindinčios istorijos.

Prie filmo nuotaikos perteikimo labai prisidėjo Phillip Glass sukurtas garso takelis. Kompozitorius jau darbavosi kurdamas muziką „Iliuzonistui“, „Trumano Šou“, „Valandoms“ ir kt. „Leviatane“ jo sukurtos melodijos tampa tarsi istorijos prologu ir epilogu. Tą pačią funkciją atlieka ir jūra, pradedanti ir užbaigianti filmą, tarsi jį įrėmindama.

„Leviatanas“ – vienas stipriausių Europos filmų, pastatytų 2014 metais. Savo daugiasluoksniškumu sugebantis įtraukti ir leidžiantis pasiimti žiūrovui tai, kas jam svarbiausia. Stiprus scenarijus, gera vaidyba ir kinematografija šį filmą paverčia šedevru, ilgai išliekančiu atmintyje.

Filmą šiuo metu galite pamatyti „Kino pavasaryje“:
Kovo 24,antradienis, 21:30-23:51, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Kovo 28, šeštadienis,18:00-20:21, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas
Kovo 31, antradienis,21:45-00:06, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Balandžio 02, ketvirtadienis, 20:15-22:36, Forum Cinemas Akropolis, S01, Vilnius

Filmo anonsas:

„Cinema Gourmet“ seansas
Roberto Daskevičiaus nuotrauka

20-tasis „Kino pavasaris“ sinefilus lepina ne tik geriausiais pasaulio filmais, bet ir gurmaniškomis vakarienėmis. „Cinema Gourmet“ – tai išskirtinės vakarienės, kurių metu rodomi „Kino pavasario“ kulinariniai filmai, o peržiūros metu pateikiami šefo sukurti haute cuisine patiekalai. „Cinema Gourmet“ kulinariniai vakarai jau įpusėjo, tad pristatome trumpą vykusių vakarienių apžvalgą ir tai, kas gurmanų laukia dviejuose paskutiniuose seansuose kovo 27 d. ir kovo 29 d.  

„Cinema Gourmet“ renginio koncepcija neįprasta tuo, kad maistas derinamas ne tik su filmo tema, bet jis ir ragaujamas filmo peržiūros metu. Pirmojo filmo „Atrandant Gastoną“ (apie Peru pasididžiavimu, ikona ir geriausiu šalies ambasadoriumi laikomą šefą Gaston Acuria, „Finding Gaston“, rež. Julia Patricia Perez, 2014) žiūrovams šefas Gian Luca Demarco parinko tradicinius perujietiškus patiekalus, naudojo šiam regionui būdingus ingredientus. Antrojo „Cinema Gourmet“ vakaro dalyviai mėgavosi jautienos patiekalais bei netikėtu desertu ir leidosi su filmo „Steiko (r)evoliucija“ („Steak (R)evolution“, rež. F. Ribiere, 2014) herojais į beprotišką kelionę, ieškodami geriausio pasaulyje jautienos steiko.

„Po pirmos vakarienės buvome labai pamaloninti sulaukę itin palankių ir netikėtų žiūrovų reakcijų. Kai kurie žiūrovai net susigraudino apie vakarienę sakydami, kad tai – tobulų pojūčių visuma. Gurmaniškam vakarojimui specialiai sukurta jauki, kamerinė atmosfera: truputis kino teatro, namų, restorano jausmo. Pirmieji žiūrovai džiaugėsi, kad galėjo betarpiškai bendrauti su šefu, aptarti patiekalus ir ragauti tinkamai parinkto „Vyno klubo“ someljė vyno“, – įspūdžiais dalijosi festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

„Cinema Gourmet“ seansas
Roberto Daskevičiaus nuotrauka

Dar du gurmaniški kino seansai

Nekantraujantys išmėginti gurmanišką kino vakarienę, galės tai padaryti dar dvi dienas. Kovo 27 d., penktadienį, bus pristatytas dokumentinis filmas „Kritikai gurmanai“ („Foodies“, rež. T. Jackson, Ch. Landelius, H. Stockare, 2014) apie aukštosios virtuvės vertintojus, (tarp kurių ir lietuvė Aistė Misevičiūtė) besilankančius geriausiuose pasaulio restoranuose ir savo įspūdžius fiksuojančius asmeniniuose tinklaraščiuose.

O kovo 29 d., paskutinę „Cinema Gourmet“ dieną, bus parodytas filmas „Vakarienė kaip sapnas“ („The Dream“, rež. F. Aleu, 2014), apjungiantis kulinariją ir operą bei nukeliantis žiūrovą į nuostabią vizionierišką idėjų ir kūrybos visatą. Šefas Gian Luca likusiems dviem kino vakarams ruošia staigmenas ir pasižada gurmanams padaryti įspūdį, tačiau tai, ką gamins, kol kas kruopščiai saugo paslapty.

„Cinema Gourmet“ seansas
Roberto Daskevičiaus nuotrauka

Liko vos keletas bilietų į likusius „Cinema Gourmet“ seansus, tad tikruosius gurmanus kviečiame suskubti įsigyti bilietus ir leistis į netikėtų pojūčių kelionę. „Cinema Gourmet“ vyksta „Kulinarijos studijoje“ (Teatro g. 7–7, Vilnius). Vakarienė vienam kino gurmanui – 69 eurai.

Režisierius Julius Sičiūnas
Asm. archyvo nuotrauka

Julius Sičiūnas. „Mano gyvenimo žuvis“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Mano vienas draugas papasakojo istoriją, kurią jam pasakojo jo senelis. Vėliau sužinojau, kad tai ne vieno žmogaus pasakota istorija, tai įvykis, kažkada sklidęs po Lietuvą, arba tiesiog „folkloras“. Kadangi istorijos tiksliai niekas nežinojo, ją interpretavau savaip.

Studijavau akademijoje vaizdo operatoriaus specialybę, turėjau užduotį kaip diplominį darbą pats režisuoti ir nufilmuoti filmuką. Visada svajojau padaryti filmuką, kuriame galėčiau sumaišyti seno lietuviško kino lėtumą, monotoniją su šiuolaikiniais efektais. Taip gimė ši „žuvis“.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Šis filmas skirtas suaugusiam žiūrovui, mokančiam susitapatinti su trumpų apsakymų, pasakėčių, anekdotų veikėjais.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Man patinka toks pasakėčios tipo žanras, jis labai tinka trumpametražiam filmui. Viskas trumpa, aišku ir truputi sukrečia. Pabaigos laukti ilgai nereikia, o po to dar sykį nuo pradžių norisi pažiūrėti.

Ateities planuose kitas tokio pat žanro filmukas, kuriame taip pat, iš pirmo žvilgsnio, gyvūnas nulems tragišką baigtį.

Režisierius Šarūnas Rudys
Asm. archyvo nuotrauka

Šarūnas Rudys. „Visagalis/Bejėgis“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Šis filmas yra mano bakalauro studijų rezultatas. Ilgai svajojau apie vaidybinį filmą, tačiau visi mano parašyti scenarijai buvo per daug lakoniški. Todėl sujungiau istorijas į vieną naratyvą. Tarp fikcinių istorijų yra ir realių, tokių, kuriose teko dalyvauti pačiam.

Animacinis todėl, kad neturėjau lėšų, buvo tik daug laiko. Tą patį būčiau padaręs ir su žmonėmis. Man patinka plastilino ironija. Negyvas, bet miršta. Idėja slypi filmo pavadinime. Visagalis bet/ir/yra bejėgis.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Smalsiam. Tikriausiai kiekvienas kuriantis žmogus nori, jog jį suprastų, kad pajaustų tai, ką jis jaučia, nors tai ir utopija, tačiau aš to norėčiau.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Kai baigsiu rašyti vieną iš scenarijų, darysiu trumpametražį, narpliosiu nesakraliąją amžinybę. Tą kuri tikrai egzistuoja arba neegzistuoja. O toliau kursiu, kol galvoje suksis bent viena mintis. Gal kada subręsiu ir pilnametražiam filmui.

Režisierius Giedrius Tamoševičius
Asm. archyvo nuotrauka

Giedrius Tamoševičius. „Džekis“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Filmo idėją gimė jau senokai. Pižinojau žmogų, kuriam buvo draudžiama pilnavertiškai matytis su savo mažamete dukra. Buvusi jo sutuoktinė įvėlė vyrą į teismų maratoną, kuris tęsėsi mėnesių mėnesius. Galiausiai paaiškėjo, jog priežastys vien emocinės, tačiau visuomenė jau buvo nusistačiusi prieš mergaitės tėtį. Su dukra jis galėjo matytis tik kelias valandas per savaitę prižiūrint socialiniams darbuotojams. Apimtas desperacijos jis nusprendė pagrobti savo dukrą ir pabėgti į užsienį.

Suaugę, skyrybų atveju, neretai manipuliuoja vaiku siekdami įskaudinti antrąją pusę. Vaikas tampa lyg žaislas. Emocijos užtemdo protą, o į tarpusavio rietenas įtraukiami ir aplinkiniai. Norėjau perteikti tą absurdo, neteisybės ir nuoskaudų jausmą.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Filmas skirtas tiems, kurie suprato, jog vyrai ir moterys šnekasi sunkiausia pasaulyje kalba, kurios nesupranta vaikai.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Tikiuosi sukurti pilnametražį vaidybinį filmą, gal užtruksiu metus, o gal dešimtmetį. Parodys laikas.

Režisierius Jurgis Matulevičius
Asm. archyvo nuotrauka

Jurgis Matulevičius. „Tardytojas“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Sumanymas gimė beskaitant Antaną Škėmą, nors iš rašytojo kūrynuo pasiskolinau tik personažo pavardę. Šis filmas – tai bandymas atsakyti į klausimą, ar neteisinga sistema yra iš principo pajėgi priimti teisingus sprendimus. Sovietinio saugumo tardytojas siekia nuteisti asmenį, kuris karo metais galbūt prisidėjo prie žydų žudynių Kauno „Lietūkio“ garaže. Tačiau ir patį tardytoją persekioja jo aukų šmėklos. Riba tarp teisingumo vykdytojo ir kaltinamojo nusitrina. Tampa nebeaišku, kas tikra, o kas – tik dviejų nusikaltėlių liguistos vaizduotės vaisius. Aleksas Kazanavičius šia šizofreniška būseną įkūnijo taip, kad tikrai verta pasižiūrėti.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Manau, kad filmai neturėtų būti kuriami tam tikrai žiūrovų grupei. Tai ir yra kūrybos žavesys, kai tavo filmas tampa suprantamas visiems, nors ir kiekvienam skirtingai. Jei tai pavyksta, galima sakyti, kad tavo pastangos nenuėjo perniek.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Save jau išbandžiau kurdamas trumpametražį filmą. Atėjo metas imtis kitos apimties darbo. Tą ir dabar darau, nors detalizuoti sumanymo kol kas nenorėčiau.

Režisierius Linas Mikuta
Asm. archyvo nuotrauka

Linas Mikuta. „Pakeleiviai“

Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?

Nuo 2013 metų pradėjau studijuoti LMTA vaizdo režisūros specialybės magistrą. Dokumentinių filmų seminarų paskaitoje Audrius Stonys davė užduotį – prakalbinti keliaujančius žmones. Tai galėjo būti žmonės gatvėje, troleibuse, traukinyje. Pagrindinė sąlyga – jie turi judėti kažkuria kryptimi. Aš pasirinkau tranzuotojus. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, tranzuodavau daug – man labai patikdavo tas netikėtumas, nežinojimas, ką sutiksi, kas įvyks, kokią istoriją išgirsi, ką sau atrasi tuose žmonėse, ką jie atras tavyje. Kelionės laikas dažniausiai sutapdavo su tuo laiko tarpu, per kurį žmonės gali vienas kitam atsiverti. Aplinkybės sutapo, jog kaip tik tuo metu nemažai važinėjau po Lietuvą pristatinėdamas savo kitą filmą, tad beliko pasiimti kamerą. Iš pradžių nufilmavau vieną personažą, vėliau ir likusius. Nors užduotis nebuvo padaryti filmo, tačiau personažų tekstai labai lipo vienas prie kito ir gana greitai ir sklandžiai susimontavo. Taip netikėtai ir gimė filmas.

Kokiam žiūrovui šis filmas yra skirtas?

Filmas skirtas jautriam ir empatiškam žiūrovui. Jis neapsiriboja amžiaus grupe ar cenzu.

Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?

Šiuo metu dirbu su dokumentiniu projektu „Šaltos ausys“. Šis filmas netrukus turėtų pasirodyti. Taip pat vyksta filmo apie žymų Lietuvos skulptorių Antaną Mončį parengimo darbai. Šio filmo premjera numatyta 2016 metais.

Filmus galėsite pamatyti festivalio metu:
kovo 26, Ketvirtadienis 20:45-22:18 Pasaka, MS, Vilnius
kovo 29, Sekmadienis 13:15-14:48 Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius
balandžio 02, Ketvirtadienis 17:45-19:18 Pasaka, MS, Vilnius

Kadras iš filmo „Ponas Terneris“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Dažnai taip nutinka, kad biografiniuose filmuose apie dailininkus svarbiausia siužeto ašimi tampa jų ekstravagancija, žalingi įpročiai, sveikatos problemos, santykiai su aplinkiniais, o ne kalbėjimas apie kūrybinius ieškojimus, meno kūrinio gimimo procesą. Kaip kino priemonėmis papasakoti didžio menininko biografiją, kad asmeninio gyvenimo vaizdavimas neužgožtų paties svarbiausio – jo kūrybos? Anglų kino režisierius Mike`as Leighas rado atsakymą į šį klausimą ir filme „Ponas Terneris“ (Mr. Turner, 2014) pateikė subtilų žymiojo savo tautiečio portretą su dokumentiškai rekonstruota kasdienybe, drąsiomis įkvėpimo paieškomis ir galinga jūrinių peizažų atmosfera.

Biografinio filmo „Ponas Terneris“ premjera įvyko šių metų Kanų kino festivalyje, kur ne tik sulaukė palankių įvertinimų, buvo vadinamas šedevru, bet ir pelnė apdovanojimus už pagrindinį vyro vaidmenį bei kinematografiją. Dabar šis filmas atkeliavo ir į Lietuvos kino ekranus – jį yra galimybė pamatyti festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Meistrai“. Tai jau šeštasis anglų režisieriaus Mike`o Leigho filmas, rodomas „Kino pavasaryje“. 1996 metais antrasis „Kino pavasaris“ kino gurmanams pristatė šio menininko filmą „Paslaptys ir melagystės“, o vėlesniuose festivaliuose turėjome progą susipažinti su filmais „Karjeristės“ (1997), „Topsy-Turvy“ (1999), „Vėjavaikė“ (2008), „Dar vieneri metai“ (2010).

Kadras iš filmo „Ponas Terneris“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šių metų Mike`o Leigho kūrinys „Ponas Terneris“ pasakoja anglų tapytojo ir grafiko, žymaus peizažo meistro Josepho Mallordo Williamo Turnerio (1775–1851) biografiją. Dailės istorijoje šis Romantizmo epochos menininkas pasižymėjo savo revoliucine, laiką pralenkiančia marinistinio peizažo tapybos stilistika. Paveiktas XVII a. olandų tapybos ir daugkartinių kelionių po Europą, o ypač į Veneciją, tapytojas ilgainiui sukūrė savitą braižą. Jau nuo 1839 m. jo paveiksluose konkrečių objektų ir medžiagiškumo vaizdavimą pradėjo keisti akimirkos įspūdžio ir tokių trapių dalykų kaip atmosfera, oras, šviesa fiksavimas. J. M. W. Turneris pelnytai vadinamas Impresionizmo pradininku, nes prancūzų dailininkai akimirkos, šviesos ir atmosferos fiksavimu susidomėjo daug vėliau, oficialiai nuo 1974 m.

Biografiniame filme „Ponas Terneris“ yra epizodas, kuriame dailininkas drauge su kitais dviem džentelmenais, nutvieksti saulėlydžio žaros, plukdomi valtimi ir pakeliui pro juos parplaukia vilkikas, tempiantis laivą. Šiame epizode atidesni žiūrovai atpažins žymiausiojo J. M. W. Turnerio paveikslo „Karo laivas „Temeraire“, tempiamas vilkiko į paskutinį doką išardymui“ rekonstrukciją.

Kadras iš filmo „Ponas Terneris“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kūrybinėje režisieriaus Mike` Leigho sampratoje terminas „rekonstrukcija“ nėra atsitiktinis, nes šiam menininkui labiau už viską rūpi kurti autentiškus, kasdienybę fiksuojančius ir realybę liudijančius filmus. Šiam tikslui pasiekti jis pasitelkia ir savitą scenarijaus rašymo bei personažų kūrimo metodiką. Kaip teigia pats režisierius, iš pradžių jis turi tiktai filmo scenarijaus apmatus, pagrindinę idėją. Tuomet prasideda ilgas repeticijų su atskirais aktoriais periodas, kurių metu šie įsijaučia į savo veikėjų pasaulį, daug improvizuoja judėdami ir kalbėdami, diskutuoja ir siūlo savo įžvalgas. Galiausiai visi aktoriai susitinka filmavimo vietose ir tik tuomet Mike`as Leighas baigia savo scenarijų, nes veikėjų veiksmai ir dialogai būna išgryninti ir tikslūs.

Ir iš tiesų, paskutiniame Mike`o Leigho filme „Ponas Terneris“ galima pastebėti smulkmeniškai apgalvotas, niuansuotas mizanscenas, detaliai rekonstruotą XIX a. pabaigos buitį, interjerus, kostiumus, elgesio manieras ir netgi specifinius kalbos akcentus. Aktorių vaidyba labai įtikinanti, gausu įvairių kūno garsų, muistymosi, raukymosi, kūprinimosi, šlubčiojimo, krypavimo, žvilgčiojimo iš padilbų ar bauginančio spoksojimo pro surauktus šeriuotus antakius kreivai išsišiepus. J. M. W. Turnerį vaidinantis aktorius Timothy`s Spallas sukūrė spalvingą atkaklaus sentelėjusio niurgzlio portretą, nei iš tolo neprimenančio charizmatiško ir didingo genijaus. Jo Turneris yra realus, nelabai išvaizdus vyras be jokių išskirtinių dorybių ar rafinuotų manierų.

Kadras iš filmo „Ponas Terneris“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Aktoriaus Timothy Spallo suvaidintas peizažo genijus yra truputį niekšelis (bendraudamas su moterimis), truputį anarchistas (Karališkosios menų akademijos parodos eksponavimo metu), truputį romantikas (epizode, kur gergždžiančiu balsu uždainuoja atsisveikinimo ariją iš operos „Didonė ir Enėjas“). Turneryje rasime visko po truputį, bet daugiausiai – nenumaldomos aistros jūros stichijai ir atmosferos, šviesokaitos stebėjimams. Dėl šios aistros jis netgi pasiryžta prisirišti prie laivo stiebo, kad galėtų stebėti šėlstančią stichiją jūroje audros metu. Matyt ta pati instinktyvi trauka atveda jį ir pas simpatišką našlę, gyvenančią ant jūros kranto. Ir štai gana netikėtai nuolat niurzgiantis ir niurnantis šeriuotasprandis šernas parodo kitą savo veidą – pažeidžiamą sušvelnėjusį žvilgsnį, taupų, bet nuoširdų komplimentų sakymą ir ūmai atsiradusį guvumą, savotišką bravūros demonstravimą.

Iš pirmo žvilgsnio ramiame, dokumentinį realybės liudijimą primenančiame filme „Ponas Terneris“ yra sukaupta tikra esencija tapybiškų gamtovaizdžių, stebuklingų spalvų, šviesos, atmosferos fiksavimo, taip pat itin niuansuotos vaidybos ir istorinio laikotarpio rekonstrukcijos su jam būdingais simboliais. Režisieriui Mike`ui Leighui pavyko sukurti Romantizmo epochos tapytojo Josepho Mallordo Williamo Turnerio pasaulį, į kurio erdvę dar norėsis sugrįžti ne kartą.

Filmą galima pamatyti festivalio „Kino pavasaris 2015“ metu:
Kovo 25, trečiadienis, 22:00-00:29, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
Kovo 26, ketvirtadienis, 22:45-01:14, Pasaka, MS, Vilnius
Kovo 27, penktadienis, 20:45-23:14, Forum Cinemas Akropolis, S01, Vilnius

Daugiau filmo seansų galite rasti čia.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Burgundijos kunigaikštis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Burgundijos kunigaikštis“ – viena Europoje gyvenančių drugių rūšių ir vienintelis vyriškos lyties atstovas Peterio Stricklando to paties pavadinimo filme (The Duke of Burgundy, 2014). Drama pristatoma kaip istorija apie entomologių suvažiavimą, kuriame dalyvauja paslaptinga aristokratė Sintija ir jos norų nepatenkinanti tarnaitė Evelina. Tikslesnis apibūdinimas būtų toks: juosta apie poros santykius bei intymumo ir galios žaidimų reikšmę jiems.

Filmo siužetą galima nusakyti vienu sakiniu – dviejų moterų pora užsiiminėja BDSM, kol paaiškėja, kad vienai jų tai nebėra priimtina išeitis santykiams puoselėti. Skamba itin pikantiškai, tačiau juostoje nėra perdėto erotiškumo ar pigaus intymumo – sekso scenos neatviros, dalis poros žaidimų tik girdimi ir nematomi, tad, nors seksualumo daug, režisierius jo nesuvulgarina ir demonstruoja žiūrovams ne kaip malonumo šaltinį, o labiau kaip aiškinančią priemonę veikėjų psichologiniams portretams atskleisti.

Aiškiausia metaforai šiai edukacijai – drugio metamorfozės analogija. Iš pradžių Evelina pristatoma kaip visiška paklūstančioji, vykdanti dominuojančios Sintijos nurodymus: klūpsčia plauna grindis, skalauja Sintijos kelnaites, nusižemina, priima kritiką ir nuolankiai atlieka bausmę. Stricklandas iškart kuria tokią veiksmų eiga, nesiimdamas jokių papildomų aiškinimų, bet žiūrint nesunku suvokti, jog abi moterys yra ne atsitiktinės „ponia ir jos tarnaitė“, o puikiai viena kitą pažįstanti pora. Lygiai taip atsargiai ir nejučia nuo vikšro stadijos pereinama prie kokono. Netgi tiesiogine prasme, pasitelkiant klaustrofobiškas patalpas – Evelina žaidimuose pradeda prašytis būti uždaroma į dėžę, milžinišką skrynią. Moters įgeidžiai auga, taip pat paaiškėja, jog už visus žaidimų scenarijus atsakinga būtent ji, o ne tariamai dominuojanti Sintija.

Kadras iš filmo „Burgundijos kunigaikštis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Galiausiai Evelina pasiekia imago būseną, nukonkuruodama partnerę, kuri pati tampa paklūstančiąja, vykdydama kiekvieną draugės įgeidį. Tikriausiai čia ir kyla didžiausias filmo žavesys, stebint dviejų žmonių transformaciją ir kontroliuojančiojo virsmą į jam pasiduodantįjį, ir atvirkščiai. Abi veikėjos susiduria su jas nepatenkinančią tikrove. Aktorių darbas, subtiliai perteikiantis herojų jausenas, leidžia jomis nesuabejoti, o stilinga kinematografija suteikia paslapties.

Filmo aplinka siurrealistinė su ekscentriškomis detalėmis. Viskas atrodo kiek pasakiškai – senovinis dvaras, šiuolaikinės technikos nebuvimas, įspūdingi ne šio amžiaus kostiumai, korsetai – viskas alsuoja prabanga, gotikiniu stiliumi, nors tai toli gražu nėra kurio nors laikotarpio autentiškas atkartojimas. Metai išvis neegzistuoja. Vienintelė laiko nuoroda yra skirtis tarp žiemos (kai nedirba dvaras ir nevyksta entomologių susitikimai) ir likusių sezonų. Nerealumo jausmas papildomas ir neapibūdinamomis, neaiškios paskirties drugių eksperčių paskaitomis, kurių metu salėje matyti sėdinčios ne tik moterys, bet ir aprengti manekenai. Fantazijos erdvės pagelbėja bent dviem aspektais: kritiškesni žiūrovai galės Evelinos troškimus įvertinti kaip pakankamai kasdieniškus įprastus veiksmus; bei, svarbiausia, kontrastingai išryškina vienintelį likusį realybės žiupsnį – pačių poros santykių peripetijas ir pastangas sutelktas į jų plėtojimą.

Kadras iš filmo „Burgundijos kunigaikštis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Somnabulistišką atmosferą papildo trečioje filmo pusėje atsirandantys sapnų motyvai (beje, intensyvumu primenantys „Po oda“ (Under the Skin, 2014)) ir akinantis ryškiaspalvių drugių blykčiojimas ekrane. Pastarasis – referavimas į žymaus eksperimentatoriaus Stano Brakhage „Drugio šviesą“ (Mothlight, 1963), kuriame režisierius tarp kelių minučių trukmės dviejų kino juostų suklijavo drugių sparnus, žiedlapius ir žoles. Nemažai paminima ir septinto-aštunto dešimtmečio trash filmų, tačiau šių intertekstų atpažinimas nėra būtinas, jei nori mėgautis juosta – tai greičiau pagarbos ženklas kūrėjams ir džiaugsmas sinefilams.

„Burgundijos kunigaikštyje“ žiūrovams kaip tikriems entomologams leidžiama dirstelti pro mikroskopą ir pažvelgti į drugius iš arčiau – į adatėlėmis prismeigtus gyvius, kurie dar gyvybingi blaškosi siekdami ištrūkti ir čia pat jausdami tramdymo malonumą. Ryški, kaip skraidūnų sparnai juosta, sugauta su erotiniu tinkleliu, įtaigiai papasakoja apie daugeliui suprantamas ne nišines problemas, apie (ne)pasidavimą santykiuose ir siekį (ne)įtikti partneriui.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 26, ketvirtadienis, 18:30-20:11, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas
kovo 28, šeštadienis, 22:00-23:41, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius
kovo 30, pirmadienis, 17:15-18:46, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Filmo anonsas:

„Kino pavasario“ gatvė Vilniuje
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Didžiausiai Lietuvos kino šventei įpusėjus, Sinefilus Ekstraordinarius arba tiesiog sinefilai per žiemą sukauptas jėgas ir emocijas jau savaitę lieja ne tik kino teatruose, bet ir už jo ribų. „Kino pavasario“ gatve virtusioje Vilniaus gatvėje net ir darbo dienomis po vėlyvųjų festivalio seansų netyla kalbos apie kiną. Minėtoje gatvėje esantys barai suteikia retą progą kiną žiūrintiesiems susitikti su jį kuriančiaisiais.

„Kino pavasario“ užsienio svečių bei komandos susitikimo vietoje, bare „Floor“, jau spėjo pavakaroti tokie kino kūrėjai, kaip palestinietis aktorius Ali Sulimanas, lietuvių kilmės amerikiečių režisierė Aldona Watts, dokumentiką „Goli sala“ Vilniuje pristačiusi kroatų režisierė Tiha K. Gudac, komediją „Meilės sala“ atvežusi bosnių režisierė Jasmila Žbanič ar „Steiko (r)evoliucijos“ autorius prancūzas Franckas Ribière. „O jei šį savaitgalį kuriame nors bare sutiksite kultinį prancūzų režisierių Leos Caraxą, žinokite, kad jums nesivaidena. Režisierius jau Vilniuje“, – atskleidė už festivalio svečius atsakinga Rūta Jurgelevičiūtė.

Kiekvieną vakarą baruose „Kas Kas“, „Floor“, „La Birra“, „Republic“, „Gringo“, „Pianoman“, „Alchemikas“ ar „Sarkozy“ „Kino pavasario“ savanoriai, veda viktorinas, rengia konkursus, pasakoja apie festivalio filmus. Praėjusį savaitgalį smegenų mankštai pasiryžę barų lankytojai turėjo nuotraukoje atpažinti festivalio vadovę Vidą Ramaškienę, paniūniuoti „Kino pavasario“ melodiją ar sudėlioti iš šiaudelių festivalio logotipą. Kiekvieną vakarą bare galima galima laimėti kvietimus į festivalio filmus ar festivalio rėmėjo „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ marškinėlius.

Daugiau informacijos apie „Kino pavasario“ renginius rasite čia – http://kinopavasaris.lt/lt/renginiai.

„Kino pavasario“ savanorė Ugnė Užkurėlytė, baruose kartu su kitais entuziastais organizuojanti kino pramogas, džiaugiasi, kad žmonės ne tik aktyviai dalyvauja jų rengiamuose žaidimuose, bet ir patys pasakoja savo įspūdžius bei klausinėja kitų apie filmus.

Festivalyje taip pat savanoriaujanti Laura Ignotavičiūtė, organizavusi protmūšius kino tema, buvo nustebusi, kiek daug žmonės žino apie „Kino pavasarį“. „Vedėme renginį viename iš barų praėjus dienai po festivalio atidarymo, tai nebuvo nė vieno, kuris nieko nežinotų apie „Kino pavasarį“. Daugelis jau žinojo, į kuriuos filmus eis“, – pasakojo Laura. Aktyviausi kino mylėtojai, pasak savanorės, renkasi bare „Sarkozy“.

Kas vyks „Kino pavasario“ gatvės baruose šį savaitgalį, savanoriai neatskleidžia, bet garantuoja, kad bus tikrai smagu.

Beje, sinefilų laukia ne tik barai. Keramikos studija „Šilko keramika“ festivalio metu kviečia išlaisvinti savo kūrybiškumą lipdant lėkštes, puodukus, sages ar magnetukus su festivalio atributika. Šį penktadienį 19 val. studijoje laukiami visi norintys susikurti savo festivalinį puodelį.

Išsiilgusieji gryno oro, Rotušės aikštėje stovinčiame didžiuliame lauko ekrane dar visą savaitę galės žiūrėti Charlie Chaplino filmus. Būtent šiemet – šimtosios legendinio Holivudo komiko kūrybos metinės.

Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kažkodėl įsivaizduoju, jei Béla Tarras ir Andrejus Tarkovskis būtų ėmęsi drauge kurti filmą apie puolusio angelo apsilankymą mažame atokiame Meksikos kaimelyje, rezultatas būtų bent kažkiek panašus į Gusto Van Den Berghe`o „Liuciferį“ (Liucifer, 2014): sakralus derėtų su profanišku, absurdo elementai – su metafizinių įžvalgų blyksniais. Kaip kartą sakė Béla Tarras, kai jo paklausė apie jo ir Tarkovskio kūrybos sąsajas: „Pagrindinis skirtumas tas, kad Tarkovskis – religingas, o aš – ne. Jo filmuose lietus apvalo žmones, o maniškiuose tiesiog pridaro purvo.“

„Liuciferyje“ lietus yra visoks. Žmonės yra visokie. Nuodėmingi, pašaipūs, žiaurūs. Kupini vilties ir atjautos artimam. Naivūs. Dažnai labai naivūs. Paprasti. Ir kartu išmintingi. Gal kiek ir drąsu lyginti Gustą Van Den Berghe`ą su šiais kino meistrais – filmas jų darbų gelmės visgi nepasiekia, bet siekio esama.

Kaip kad Bélos Tarro „Šėtono tango“ (Sátántangó, 1994) apie apsišaukėlio „pranašo“ Irimias sugrįžimą pranešė seniai nebekabančių varpų skambesys, taip ir „Liuciferyje“ matome puolusį angelą, skambinantį dar tik statomos bažnyčios varpu. Netrukus garsiakalbis praneš apie danguje pasirodžiusias kopėčias, o senelė Lupita ir jos anūkė, kartu gananti avis, sutiks paslaptingą nepažįstamąjį. Jis išgelbės pasiklydusį avinėlį, „išgydys“ daugybę metų nevaikščiojantį Lupitos tinginį lošėją brolį ir suvedžios nekaltą Mariją. Ne tik Marijos, bet ir viso kaimelio (o kaimelis šiame filme reprezentuoja visą žmoniją) nekaltybė bus prarasta.

Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Gustas Van Den Berghe`as – režisierius eksperimentuotojas. „Liuciferis“, kaip ir ankstesni du jo filmai „Little Baby Jesus of Flandr“ (2010) bei „Blue Bird“ (2011), išsiskiria senomis temoms ir naujų vizualinės išraiškos priemonių paieška. Tai tokias religines koncepcijas: kaip rojus, nekaltybės praradimas, žmonijos sąmoningumas, kaltė, plėtojantys filmai, sudarantys Mandorlos (religinės tapybos terminas) trilogiją.

Rašant „Liuciferio“ scenarijų labai laisvai remtasi to paties pavadinimo Joosto van den Vondelo 1645 m. parašyta pjese. Filmą sudaro trys dalys – Rojus, nuodėmė ir stebuklas. Naujų išraiškos priemonių paieška režisierių grąžino prie ištakų – kaip vieną svarbiausių šaltinių jis nurodo Renesanso tapybą. Siekis perteikti Rojaus erdvės uždarumą, dar neatsivėrusį pasaulį lėmė rizikingą, bet įdomų ir galėtinai pasiteisinusį sprendimą – filmo kadras yra apvalus. Kad tai įgyvendintų, režisieriui prireikė sukurti naują prietaisą. Visas filmas nufilmuotas specialiai sukonstruotu tondoskopu (itališkai tondo reiškia apskritas). Tai kūgio formos veidrodis, ant kurio montuojamas stiklinis cilindras ir kamera.

Apvali kadro forma kelia įvairių, dažnai netgi prieštaringų asociacijų – kartais jautiesi pastatytas į Žemę stebinčio Dievo poziciją, kartais jautiesi lyg vogčia žvelgtum per rakto skylutę, kartais – lyg stebėdamas krištolinį rutulį, kuriame gali išvysti žmonijos ateitį ir praeitį.

Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nors „Liuciferis“ yra klasikinės Biblinės istorijos interpretacija, tai konkretaus tikėjimo ribas peržengiantis filmas. Galima kalbėti apie universalų dvasingumą, kuriame susipina Vakarų ir Rytų filosofijų elementai. Tarkime, filme remiamasi „Zhuangzi“ – vienu didžiųjų senovės Kinijos tekstų, kuriame pasitelkiant alegorijas ir istorijas plėtojama pamatines daoizmo sąvokos. Ši mąstymo kryptis itin pabrėžia žmogaus ir jį supančio pasaulio vientisumą. Filme interpretuojamas vienas teksto epizodas, kuriame kalbama apie natūralų gamtos (kurios dalis yra žmogus) cikliškumą, o mirtis suvokiama kaip formos kaita, ne išnykimas.

„Liuciferis“ nukelia žiūrovus į pasaulį, kuriame egzistuoja ne įprastas žmogiškasis, bet mitologinis laikas. Tai pasaulis, kuriame keisčiausi įvykiai priimami natūraliai, it žvelgiant nekaltomis išankstinių nuostatų neturinčio vaiko akimis. Pasaulis, kuriame dar tikima, jog įmanoma pastatyti Babelio bokštą, nutiesti giją tarp dangaus ir žemės bei sulaukti stebuklo.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
kovo 27, Penktadienis 19:30-21:18 Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Dalyvauja filmo režisierius, scenarijaus autorius Gustas Van den Berghe`as.
kovo 29, Sekmadienis 18:30-20:18 Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
Dalyvauja filmo režisierius ir scenarijaus autorius Gustas Van den Berghe`as.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Geri vyrukai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kiek tik prisimenu, visada norėjau būti gangsteriu“, – tokiais žodžiais prasideda jau klasika tapęs Martino Scorseses filmas „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1991). Nors režisierius niekada neketino sukurti dar vieno filmo apie nusikaltėlių grupuotes. Perskaitęs Nicolas Pileggi knygą „Išmintingas vyrukas“ (Wiseguy, 1986), Scorsese iškart ja susižavėjo. Jam tai pasirodė geriausiai gangsterių gyvenimą parodanti knyga. Martinas užaugo apsuptas nusikaltėlių, mat vaikystę praleido Niujorko rajone Kvinse, todėl geriau nei kiti režisieriai žinojo, kaip jie elgiasi.

Nicolas Pileggi savo knygą parašė remdamasis Henry Hillo pasakojimais. Su juo jis susisiekė, kai Henry jau buvo liudininkų FTB apsaugos programoje. Pileggi Hillą pasirinko todėl, kad jis buvo pasiryžęs atvirai papasakoti apie savo nusikalstamą veiklą ir kaip iš tikrųjų buvo organizuojami nusikaltimai. Rašytojas net savotiškai tapo jo informatoriumi, pasakojo jam įvairiausias paskalas ir tai, kas dėjosi tuo metu aplinkui. Už tai Pileggi gaudavo vertingos informacijos savo knygai. Net ir filmavimo metu Robertas De Niro kalbėdavosi su Henry Hillu, kad galėtų geriau susipažinti su savo veikėju Džimiu, sužinoti, kaip jis vaikščiojo ar laikė rankoje cigaretę.

Kadras iš filmo „Geri vyrukai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Iš tikrųjų vos tik De Niro sutiko vaidinti „Geruose vyrukuose“, režisierius suprato, kad jo vardas padės jam užsitikrinti finansavimą savo filmui. Todėl iškart pradėjo rinkti visą komandą. Pagrindiniam Henry Hillo vaidmeniui jis pasirinko Ray`ų Liotta. Šis sprendimas, deja, nepatiko studijai, kadangi ji norėjo labiau žinomo aktoriaus. Tačiau Liottą nenuleido rankų ir užsitikrino sau vietą filme. Važiuodamas į filmavimą, jis net klausydavosi slaptų policijos įrašų, kad išmoktų kalbėti kaip H. Hillas. Karen vaidmenį atlikusi Lorraine Bracco iš pradžių bandė susisiekti su gangsterių žmonomis, tačiau jos gyveno uždaroje bendruomenėje. Todėl aktorei nepavyko su jomis susipažinti. Aktorė su tikrąja Karen nepanoro sutikti, norėdama sukurti vaidmenį tai, kaip jai atrodė natūraliausia.

Filmavimo metu aktoriui Joe Pesci buvo sunkiausia filmuotis scenoje, kurioje jis nušauna jauną vaikiną Spaiderį už tai, kad jis per daug kalba. Jam buvo sunku suvokti šio veiksmo priežastis tol, kol jis nepradėjo jaustis kaip jo veikėjas. Beje, Scorsese repeticijų metu leido aktoriams laisvai improvizuoti, o labiausiai patikusius žodžius jis įterpdavo į scenarijų. Šitaip filme atsirado scena, kai Tomis klausia: „Kaip juokinga? Ar aš tave linksminu?“ (Funny how? Do I amuse you?). Panašus įvykis iš tikrųjų nutiko aktoriui Joe Pesci, kurį vėliau jis kartu su aktoriumi Ray`umi Liotta improvizavo repeticijų metu. Režisierius šią sceną nufilmavo 4-5 kartus, perrašė ir įtraukė į scenarijų.

Kadras iš filmo „Geri vyrukai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Yra du dalykai, kurių manęs visada klausia žmonės apie „Gerus vyrukus“. Pirma: Kas Robertas De Niro yra realybėje?, Antra: Kaip tau pavyko vienu kadru nufilmuoti sceną „Copos“ naktinio klubo virtuvėje?“ – viename interviu pasakojo operatorius Micheal Ballhaus. Priežastis labai paprasta – režisierius negavo leidimo filmuoti įėjimo per pagrindinį įėjimą, todėl teko pasirinkti galines duris. O kodėl nuspręsta viską nufilmuoti vienu kadru? Scorsese teigė, kad tai simbolizuoja Henrio gyvenimo stilių; tai, kad dar visas gyvenimas prieš jį. Tai gyvenimo stilius, kuris vilioja Hillą.

Viso filmo biudžetas buvo dvidešimt penki milijonai dolerių. Tuo metu tai buvo pats didžiausias Scorsese`s filmo biudžetas, tačiau vidutinis, jei lygintume su kitais režisieriaus filmais. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose jis užsidirbo apie 50 milijonų dolerių. Filmo premjera įvyko 47-ajame Tarpautiniame Venecijos kino festivalyje, kuriame Martinas Scorsese laimėjo „Sidabrinį liūtą“ kaip geriausias režisierius. Filmas buvo nominuotas šešiems „Oskarams“, o Joe Pesci gavo apdovanojimą kaip geriausias antraplanis aktorius.

P. S. Ar žinote, kodėl pabaigoje parodomas Joe Pesci personažas, išaunantis į kamerą? Šią sceną, režisierius pasiskolino iš pirmojo vesterno „Didžiojo traukinio apiplėšimas“ (The Great Train Robbery, 1903), norėdamas parodyti, kad tai – ta pati istorija. Grupelė nusikaltėlių, įvykdžiusių nusikaltimą ir už tai sėdusi į kalėjimą.

Filmą šiuo metu galite pamatyti „Kino pavasaryje“:
Kovo 26, ketvirtadienis, 21:15-23:41, Skalvija, Vilnius
Kovo 30, pirmadienis, 21:45-00:11, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Filmo anonsas:

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Jis nevadina savęs kino kūrėju, bet sakos gyvenąs kino saloje. Jis teigia, kad jo filmai labai paprasti, bet žiūrovai ir kritikai laužo galvas bandydami įspėti, kas slypi jo daugiasluoksniuose, įvairioms interpretacijoms atviruose kūriniuose. Atrodo, jog Leos Caraxas yra vienas tų intuityvių kūrėjų, kurie tiesiog suvokia, kaip kinas funkcionuoja. Jis nėra produktyvus režisierius, bet kiekvienas jo filmas – įvykis. Lietuvoje viešintis ir „Kino pavasario“ surengtą jo filmų retrospektyvą pristatantis režisierius susitiko su žiniasklaidos atstovais ir pasidalino mintimis apie kiną, gyvenimą ir savo kūrybą.

Lietuvoje rengiama Jūsų filmų retrospektyva. Teko girdėti, jog pabaigęs kurti filmą Jūs niekada jo nebežiūrite. Ar nekyla pagunda atsigręžti atgal ir įvertinti savo darbų visumą?

Nežinau, kartais galvoju… nerimauju, kad sukūriau tiek nedaug filmų. Bet ką galiu dėl to padaryti? Niekada nežiūrėjau jų dar kartą, bet aš juos žinau. Dažniausiai man patinka paskutinis ar paskutiniai du filmai. Negaliu jų žiūrėti ir jei pamatysiu darkart… Žinau, kad labai jais nusivilčiau. (Juokiasi.) Kartais, kai nematai savo darbų, galvoji, kad jie labai geri, bet kai pamatai, supranti, kad taip nėra. Tad geriau nežiūrėti.

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Su aktoriumi Denisu Lavantu dirbote kuriant tris filmus. Kaip jūs susipažinote?

Kurdamas savo pirmą filmą (tai buvo juodai baltas filmas pavadinimu „Boy meets girl“) turėjau omenyje konkrečią merginą, bet nežinojau, kas bus vaikinas. Nieko neišmaniau apie kiną, apie tai, ką žmonės vadina aktorių atranka, tad aktoriaus paieškos buvo labai sudėtingos. Ieškojau to jauno vaikino tarp aktorių, tarp žmonių gatvėse, muzikantų ir negalėjau jo rasti. Vis atidėdavau filmavimą. Ir vieną dieną pamačiau nuotrauką įdarbinimo agentūroje. Jis buvo komikas, dirbo teatre, turėjo keistą veidą. Susitikau su juo ir nusprendžiau, jog jis kitoks nei visi aktoriai. Pagalvojau, kad jis, galbūt, vaidins siaubingai, bet bent jau bus kitoks. Nutariau pabandyti.

Kažkada minėjote, jog, jei Denisas Lavantas nebūtų galėjęs kurti vaidmens, būtumėte vaidmenį pasiūlęs Lonui Chaney ar Charlie Chaplinui.

Taip jau nutiko su filmu „Pont Neuf meilužiai“. Pradėjus kurti filmą su Denisu, jis susižeidė ir draudimas paprašė pakeisti aktorių arba sustabdyti filmo kūrimą. Pasakiau, jog sustabdysime filmavimą, nes jis nepakeičiamas. Galiu kurti filmus be Deniso, bet jei įsivaizdavau filmą su Denisu, tai jame ir turi būti Denisas. Jis tampa vis geresniu aktoriumi. Manau, jis gali suvaidinti bet ką. Reikia daug darbo, bet jis tai gali. Nežinau jokio kito aktoriaus, su kuriuo taip galėčiau dirbti.

Kaip jūs dirbate su aktoriais? Paliekate erdvės interpretacijai, ar turite labai aiškią viziją, ką jie turi atlikti?

Didžiausias darbas yra juos pasirinkti. Kai jau pasirinkai aktorių, likusi darbo dalis yra paprasta – ką jis vilkės, kaip jis eis, kalbės ar rūkys cigaretes ir darys tai, ką turės daryti. Galima sakyti, nėra daug psichologijos. Bandai pastatyti aktorių į tunelį, kuriame nėra daug pasirinkimų. Jei konkretų aktorių aprengi konkrečiais rūbais, liepi jam sakyti konkrečius žodžius, jis eis tam tikru keliu. Nežinai (neturiu baigto filmo vaizdinio galvoje – pats žingsnelis po žingsnelio einu į tą tunelį), bet, kai filmuoji, tikiesi, jog tai, ko ieškai, bus vietoje. Jei nėra, bandai šiek tiek padėti aktoriui. Kartais nepavyksta. Arba padarei klaidą rinkdamasis aktorių, arba santykis su aktoriumi ar aktore nėra geras. Ir nieko dėl to negali padaryti, tai jau matysis ir liks filme.

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau kino mokyklų. Ko reikia, kad žmogus taptų režisieriumi?

Nemanau, kad kino mokyklos gali padėti. Pats nėjau į mokyklą. Jos galbūt naudingos žmonėms, kurie nepažįsta kino, kurie nežino, kad gali gyventi kurdami kiną. Bet kai pažįsti kiną, kai esi jo viduje, manau, daugiau nieko nebereikia. Kai kūriau savo pirmą filmą, nebuvau matęs kameros…

Tam, kad kurtum filmą, nieko nereikia, žinoma, reikia pinigų, bent dviejų trijų žmonių. Bet visa kita… nėra jokio „įstatymo“. Jei susimausi kurdamas savo filmą, bus keista, bet nieko nenužudysi. Kiekvienas gali bandyti, jei nori, jei jaučia, kad turi bandyti, o paskui žmonės nuspręs, ar tai geras ar blogas filmas.

Kai kuriate filmą, ar galvojate apie publiką, kas jį žiūrės? Naujausiame filme gausu popkultūros elementų, tokių kaip limuzinai ir plačiajai auditorijai atpažįstamų veidų: Eva Mendez, Kylie Minogue.

Na, aš kūriau filmus ir su garsiais, ir su nežinomais žmonėmis. Ar dar nežinomais. Arba žmonėmis, kurie nėra aktoriai. Viskas yra įmanoma. Į filmą Kylie pakliuvo atsitiktinai, tai neturėjo būti popmuzikos ikona. Man ji pasirodė labai gryna ir įdomi ir tinkanti šiam vaidmeniui. O dėl Evos Mendez, ji turėjo būti kažkas, ko visi geidžia, kažkas, ką visi fotografuoja. Tad akivaizdu, jog ji turėjo būti įžymi. Kol kuri filmą, kol jį įsivaizduoji, publika yra abstrakcija. Prieš filmo išleidimą publika tampa svarbi, kyla klausimų, ar ji supras, ar nemanys, kad filmas per ilgas… Staiga tu su tuo susiduri. Bet galiausiai gali pasitikėti tik savimi.

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Kažkada sakėte, kad kuriate filmus mirusiems. Gal galite paaiškinti savo žodžius?

Taip jaučiuosi, nežinau, ką tai reiškia. Manau, taip netgi pradėjau kurti filmus. Atvykau į Paryžių septyniolikos, nieko nepažinojau. Eidavau į kiną ir žiūrėdavau senus filmus. Senus europietiškus, rusiškus, daugiausiai amerikietiškus, bet ir nebyliojo kino filmus. Dauguma žmonių, kurie yra tuose filmuose, mirę. Noriu su jais komunikuoti. Noriu, kad mano filmai kalbėtų su tai žmonėmis, tais filmais, šitais vaiduokliais. Taip pat yra ir intymusis aspektas. Savo gyvenime turime brangių mirusių žmonių, tad… nėra būdo su jais kalbėtis, nesu religingas, neturiu priemonės su jais bendrauti. Tad kuriu jiems filmus.

Sakėte, jog gyvenate saloje pavadinimu „Kinas“. Ką jums tai reiškia? Kas jums yra ši sala?

Tai reiškia, koks laimingas esu, kad atradau kiną. Turiu šešis jaunus sūnėnus ir matau juos to amžiaus (penkiolika-dvidešimt metų), kuriame atradau kiną. Jei jie neatras savo salos… Sunku gyventi, jei nerandi tos savo ypatingos žemės. Manau, tai buvo stebuklas, jog aš radau vietą, kurioje jaučiausi kaip namuose. Tai mano vieta. Manau, tai turėjau mintyje.

Tarp jūsų filmų yra itin ilgos metų pertraukos. Kodėl?

Kiekvienas filmas turi savo „pasaulį“. Kai išeini iš šio „pasaulio“, jautiesi išsekęs ir nusivylęs. Tiksliai nežinai kodėl, bet jautiesi nusivylęs. Tad, jei esi pakankamai stiprus, iš karto imiesi kurti naują filmą, kad išsklaidytum tą nusivylimą. Tai dariau būdamas jaunesnis. Bet jei negali to daryti, tarkime, jei tavo filmas nebuvo sėkmingas…

Man taip buvo su dviem filmais: „Pont Neuf meilužiai“ ir „Pola X“. Tuomet yra sunkiau grįžti prie filmų kūrimo. Bandžiau kurti juostas, kurių galiausiai nepastačiau. Kartais nerandi finansavimo, kartais problema ne pinigai, o nesugebėjimas rasti žmonių, su kuriais norėtum dirbti. Kartais nepavyksta rasti aktorių. Visada, kai įsivaizduodavau filmą ir nežinodavau, kas jame turėtų vaidinti, negalėdavau rasti aktorių. Tad dabar bandau kurti filmus kaip jaunystėje, konkretiems aktoriams.

Ar skaitote kino kritikų atsiliepimus? Ar Jūsų filmai turi teisingą būdą būti „perskaityti“, ar tai yra atviri interpretacijai kūriniai?

Taip, kartais skaitau. Priklauso nuo nuotaikos. Dažniausiai (turbūt taip būna daugumai rašytojų ar kino kūrėjų) jaučiu, jog jie nekalba apie tai, ką turėjau galvoje. Kalba apie kažką kitą. Bet tai normalu. Tačiau nėra gerai, kai jaučiu, jog kažkas užsipuola mano filmą, kaltindamas, jog man nepavyko padaryti kažko, ko aš net nemėginau padaryti. Bet būna ir priešingai, jauti, jog apie tave išties kažką suprato. Tai įdomu. Bet didžioji kritikos dalis nėra labai gili. (Juokiasi.) Nedaug žmonių gali parašyti kažką prasmingo apie kiną. Ar apie bet ką kitą.

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Kaip veikia jūsų kūrybą informacinių technologijų raida?

Nesu tikras kaip, bet paskutinis filmas tikrai susijęs su virtualia realybe, su faktu, kad gali gyventi kibernetinėje erdvėje, apsaugoti save būdamas šiame burbule. Tai vienas iš „Šventųjų motorų“ įkvėpimo šaltinių. Kodėl ir kaip mes gyvename šiame burbule. Jame nėra atsakomybės, tikro veiksmo, tikros patirties, bet jauti, kad tai yra pasaulis. Ir tam tikra prasme jis mums buvo primestas. Kai kalbėjau apie jaunus žmones, negalinčius surasti savo „salos“, kartais, manau, jiems tos salos nė nereikia, nes jie turi šį burbulą.

Oskaras filme „Šventieji motorai“ nuolat perkuria save iš naujo. Ar manote, kad realiame gyvenime tai įmanoma, iš naujo sukurti save?

Manau, turi mėginti. Nežinau, ar tai įmanoma. Nežinau, kaip galėtum gyventi nemėgindamas. Ypač jei kuri filmus. Tarkime, jei jaučiu, kad esu tas pats asmuo, kaip kurdamas ankstesnį filmą, negaliu kurti naujo filmo. Tai nebūtinai turi būti atsinaujinimas visiškai pakeičiantis gyvenimo būdą, bet bandymas bent jau patirti kažką naujo. Pokytis yra brutalus, žiaurus dalykas. Turi tai daryti tik tuomet, kai jautiesi pakankamai stiprus. Svarbu balansas. Turi eksperimentuoti, keistis ir nepargriūti.

Ar žiūrite daug savo kolegų filmų?

Mačiau daug filmų, kai buvau jaunas. Iki savo antrojo filmo. Tai nebuvo sprendimas, tiesiog poreikis žiūrėti filmus vis mažėjo. Skaitau daug knygų, bet nežiūriu daug filmų.

Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Ar tikėjotės, jog „Šventieji motorai“ sulauks tokio teigiamo kritikų vertinimo?

Ne, man tai buvo tarsi „namų“ filmas. Neturėjau ką prarasti, nebegalėjau kurti filmų, tad nutariau nufilmuoti kažką nebrangaus Paryžiuje. Žinoma, džiaugiuosi, jog žmonėms jis patiko. Bet šito niekada negali prognozuoti.

Kokia, Jūsų nuomone, yra kino ateitis, turint omenyje skaitmeninių technologijų plėtrą ir faktą, jog kinas nebėra išskirtinis įvykis, bet kasdienybės dalis?

Manau, tai bendras klausimas, ne tik kino ateities klausimas. Ar žmonės vis dar gali sutelkti dėmesį? Žmonės, visa karta yra labai išsiblaškiusi. Bet tai negali tęstis ilgai. Negali būti per ilgai išsiblaškęs, nes tiesiog numirsi. Aišku, jauniems šiuolaikiniams žmonėms – tai jų pasaulis. Sudėtingiau tiems, kurie pradėjo kurti filmus anksčiau, su tikromis kameromis, kurias dabar pakeitė kompiuteriai. Mums, vyresniems režisieriams, sunkiau, bet tai įdomu.

Ar yra filmų, kuriuos pradėjęs žiūrėti užmiegate?

Žinote, nežiūriu daug filmų, bet, kai buvau jaunas ir eidavau į kino teatrus, nuolat užmigdavau. Tai nereiškia, kad filmas būdavo blogas, tiesiog, tai tamsi salė, kurioje sėdi, taigi… jei nueinu į kiną beveik visuomet užmiegu. Bet, jei filmas patinka, darkart jį pažiūriu. Kino teatre miegoti normalu.

Susitikimas su režisieriumi Leos Caraxu

Andrius Kaniava
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Antra savaitė besitęsiantis festivalis „Kino pavasaris“ lankytojams paruošė staigmeną: pirmadienį, kovo 30 d. klube „Tamsta“ įvyks koncertas, kuriame į sceną lips aktoriai – bet ne vaidinti, o dainuoti ir skaityti eiles.

Žiūrovai išgirs Kosto Smorigino, Andriaus Kaniavos, Vido Petkevičiaus, Gedimino Storpirščio ir Aistės Diržiūtės dainas, o Marius Jampolskis skaitys Vytauto Mačernio poeziją. Vakaro metu žiūrovams taip pat bus pristatyta šių aktorių kine sukurtų vaidmenų retrospektyva.

Dainavimas ir vaidyba – abu scenos menai

„Dar nežinau, kokias dainas atliksiu“, – prisipažino Kostas Smoriginas. 30 metų vaidinančio ir dainuojančio kūrėjo repertuare jų – daugybė. Jis užtikrintas dėl vieno: kad dainavimas jam teikia malonumą.

Patyrusio aktoriaus nestebina, kad tiek daug Lietuvos aktorių mielai ir uždainuoja. „Tiek vaidyba, tiek dainavimas yra scenos menas. Tai panaši veikla. Jeigu galiu daryti jas abi – su malonumu ir darau“, – sako K. Smoriginas.

Jam pritaria ir publikos pamiltas „Keistuolis“ A. Kaniava. „Muzika aktoriui labai svarbi. Be jos aktorius atrodo vienišas, nelaimingas. Kad iš viso to išliptum, gyvybiškai reikalinga muzika“, – įsitikinęs aktorius dainuojantis dar, kaip pats sako, nuo konservatorijos bendrabučio laikų.

„Pradedi dainuoti, nes tikiesi padaryti įspūdį merginoms. Vėliau tai tampa gelbėjimosi ratu, įpročiu, arba gyvenimo būdu“, – prieš koncertą prisiminimais dalijosi grupės „Musė“ ir kitų dainų autorius.

Dalyvaus skirtingų kartų aktoriai

Aktorė Aistė Diržiūtė
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Scenoje tą vakarą žiūrovai išvys skirtingų kartų Lietuvos aktorius. Čia dalyvaus ir filmu „Sangailės vasara“ išgarsėjusi, Berlyno kino festivalyje tarp daugiausia žadančių Europos aktorių patekusi Aistė Diržiūtė, ir dar 7-ojo dešimtmečio pabaigoje į kiną atėjęs, per 30 vaidmenų sukūręs Vidas Petkevičius.

„Žinau daug aktorių, kurie yra geri dainininkai, dailininkai, rašytojai, poetai, muzikantai ir dar begales talentų turintys žmonės. Aktorius, neturintis muzikinės klausos bus ,,sunkus“ aktorius, partneris, režisūrinio matymo bendraautorius“, – mano V. Petkevičius.

Per ilgą karjerą kine jam prieš kamerą teko ir uždainuoti. „Tai buvo filme ,,Karas ir taika“. Vaidinau Natašos Rostovos dėdę. Ten buvo epizodas, kai Nataša atvažiuoja pas dėdę į jo dvarą. Teko ją linksminti, pasitelkus gitarą ir rusų liaudies dainą. Koncerte tu gali improvizuoti, gi filme viskas labai griežtai nustatyta, ten negali net jokio žodžio įterpti, tik taip ir ne kitaip“, – prisimena aktorius.

Petkevičius yra ilgametis „Kino pavasario“ gerbėjas. Ir šiemet aktorius planuoja aplankyti penkis festivalio filmus – tiek jų pamatyti leidžia laikas.

„Šis festivalis man labai svarbus. Jo nepraleidžiu niekada, išskyrus gastrolių užsienyje metu. Prisidėti prie festivalio netradiciškai, dainuojant – ypatinga patirtis mums visiems“, – prieš koncertą sakė aktorius.

Renginio pradžia – 20 val. sostinės klube „Tamsta“. Vakarą „Kino pavasaris“ rengia kartu su Lietuvos dainuojamosios poezijos kūrėjus vienijančia organizacija „Bardai LT“.

Festivalis „Kino pavasaris“ archyvas

Didžiausiais kino festivalis Lietuvoje plečiasi ir į savo būrį priima dar du miestus – Panevėžį ir Šiaulius. Čia festivalis prasideda kovo 27 d. ir tęsis iki kovo 29 d. ir tai yra pirmas kartas, kai „Kino pavasaris“ tuo pačiu metu vyksta penkiuose Lietuvos miestuose. Kino šventę atidarė kanadiečių režisieriaus Xavier Dolano drama „Mamytė“ („Mommy“), iš festivalio žiūrovų jau spėjusi sulaukti puikių vertinimų.

Atidarymo metu „Kino pavasario“ atstovai sveikins susirinkusią Šiaulių ir Panevėžio publiką tapus festivalio dalimi. Iš itin gausios 270 filmų programos šių miestų žiūrovams kruopščiai atrinkta dešimt išskirtinių filmų, į kurių seansus kituose miestuose jau beveik nebeliko bilietų.

Per tris festivalio dienas Šiauliuose ir Panevėžyje bus galima pamatyti didžiuosiuose kino festivaliuose įvertintus filmus. Jau minėta juosta „Mamytė“ apie vienišą mamą Dianą (Anne Dorval), jos problematišką sūnų Styvį (Antoine’as-Olivier Pilonas) ir drovią kaimynę Kailą (Suzanne Clement) Kanų festivalyje laimėjo Žiuri prizą, o „Cezarių“ ceremonijoje pripažinta geriausiu užsienio filmu. Tai vizualiai įspūdingas filmas, kurio centre sudėtingi mamos ir sūnaus santykiai.

„Kino pavasario“ lankytojai galės išvysti Izraelyje filmuotą vaidybinį filmą „Šokantys arabai“ („Dancing Arabs“), pasakojantį apie arabą studentą, nesėkmingai bandantį pritapti tik žydų studentų lankomame universitete ir žydų bendruomenėje, iš Brazilijos atkeliavusią kino juostą „Antra mama“ („A Second Mother“), 2015 m. Berlyno kino festivalyje pelniusią publikos simpatijų prizą. Žiūrovų dėmesio laukia „Oskarui“ už geriausią originalųjį scenarijų nominuotas trileris „Naujienų medžiotojas“ („Nightcrawler“) ir į keturis „Oskarus“ pretendavusi biografinė drama „Ponas Terneris“ („Mr. Turner“), apie žymų britų tapytoją Josephą Mallordą Williamą Ternerį.

Šiauliečių ir panevėžiečių nuotaiką kels trys skirtingas humoro tradicijas atstovaujantys komiški filmai – iraelietiškas „Nulis motyvacijos“ („Zero Motivation“), prancūziška juosta „Džema Boveri“ („Gemma Bovery“) ir balkaniško humoro kupinas kroatų filmas „Meilės sala“ („Love Island“).

Festivalis kviečia ne vien kino menu besidominčius suaugusiuosius, bet ir mažuosius žiūrovus, kuriems skirtos dvi lietuviškai įgarsintos nuotykių kupinos juostos – „Neįtikėtina jauno išradėjo istorija“ („The Young and Prodigious T.S. Spivet“) ir „Mažieji padaužos“ („Fiddlesticks“).

Kadras iš filmo „Višta“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kovo 28 d., iš šeštadienio į sekmadienį tradiciškai Vilniuje ir pirmą kartą Kaune „Ilga trumpametražių filmų naktis“ sukvies trumpų istorijų mėgėjus. Seansas prasidės 21 val. ir tęsis iki pat paryčių.

„Forum Cinemas Vingis“ ir „Forum Cinemas Kaunas“ salėse žiūrovai galės mėgautis „Trumpo konkurso“ programa, kurioje jiems bus pasiūlyti dokumentiniai, vaidybiniai, animaciniai bei eksperimentiniai darbai iš viso pasaulio.

Maždaug 10 valandų trukmės programoje naktinėtojai išvys net 41 trumpo metro juostą tarp kurių ir prestižinių Europos filmų festivalių favoritai.

„Auksine palmės šakele“ 2014 m. Kanų festivalyje apdovanotas Kolumbijos režisieriaus Simno Mesos trumpametražis filmas „Leidi“ pakvies pasižvalgyti po Medelino kasdienybę.

Abejingų nepaliks „Oskaro“ premiją už geriausią trumpametražį pelniusi jautri drama „Helis“ („Helium“), kurios pasakojimo centre mirštančio berniuko ir slaugo draugystė.

Lenkų režisierės Paulinos Skibinskos filmas be dialogų, smalsiai tyrinėjantis povandenines paieškas – „Objektas“ („Object“), 2015 m. Sandanso filmų festivalyje pelnė specialųjį žiuri prizą už poetišką vizualumą.

Geriausiu 2014 m. Europos trumpametražiu filmu pripažinta ir Sarajevo kino festivalyje nugalėjusi kroatų režisierės Unos Gunjak drama „Višta“ („Chicken“) nustebins pasekmėmis, atsirandančiomis laikant dovanotą vištą pirmo aukšto bute.

Tai tik keletas filmų iš „Ilgos trumpametražių filmų nakties“ repertuaro. Daugiau informacijos apie šios programos filmus rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/paketas/1467-ilga-trumpametraziu-filmu-naktis

Kadras iš filmo „Didis grožis“
„Prior Entertainment“ archyvas

Kinematografas – keliaujantis menas, ir kiekvieno filmo karjeros viršūnė – dalyvavimas tarptautiniame kino festivalyje. Kartais juokaujama, kad kiekvieną dieną kažkur vyksta kino festivalis, kad festivalių yra daugiau negu kuriama gerų filmų. Matyt, niekas net tiksliai nežino, kiek iš viso yra kino festivalių. Yra vienadienių, o yra turinčių ilgas, penkis dešimtmečius trunkančias istorijas. Nėra žemyno, išskyrus Antarktidą, kur jie nevyktų. Festivalis – vieta, kur susilieja realybė ir mitas. Tai didžiulis labirintas, kuriame neįmanoma visur suspėti ir viską aprėpti. O gausus būrys išprotėjusių sinefilų stengiasi aprėpti neįmanoma – pamatyti kuo daugiau filmų, suspėti į visus kino šventės renginius.

Prieš dvidešimt metų toks festivalis gimė Vilniuje ir daugelis manė, kad tai – vienadienis reiškinys. Tačiau metams bėgant „Kino pavasaris“ vis stiprėjo ir plėtėsi, žiūrovų ir filmų vis daugėjo. Šiandien tai reikšmingiausias kino renginys Lietuvoje ir viena iš retų galimybių pamatyti daugelį kino perlų iš įvairiausių – garsiausių ir mažiau garsių – festivalių, susivokti, kas naujo ir įdomaus vyksta margame kino pasaulyje.

Jau kelerius metus labiausiai  žiūrovams patikę, meniškai reikšmingi „Kino pavasario“ filmai pasiekia ir LRT žiūrovus. Kiekvieną trečiadienį televizijos kanalas LRT Kultūra kviečia žiūrėti vis naujus filmus iš pernykščio festivalio ekranų.

Jau balandžio 1-ąją bus rodoma kultinė švedų komedija „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (The 100-Year-Old Man Who Climbed Out the Window and Disappeared / Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann).

Vaidina:  Robert Gustafsson, Iwar Wiklander, David Wiberg, Mia Skäringe, Jens Hultén, Bianca Cruzeiro, Alan Ford, Sven Lönn, Georg Nikoloff.

Režisierius: Felix Herngren.

Nugyvenęs ilgą ir gražų gyvenimą tuoj šimtmečio sulauksiantis Alanas Karlsonas atsiduria senelių namuose. Jis tiki, kad tai jau paskutinė stotelė. Tačiau sveikata žmogus niekuomet nesiskundė, o leisti dienas su nukvakusiais senukais irgi nėra jo svajonė. Todėl savo 100 metų jubiliejų Alanas nusprendžia atšvęsti su trenksmu: išsiruošti į dar vieną kelionę, kokių jo gyvenime jau buvo tūkstančiai. Vien su šlepetėmis (kad niekas neįtartų) jis išlipa pro langą ir dingsta.

Kupina staigmenų ir netikėtų įvykių (nusikaltėliai, pinigų prikimšti lagaminai ir mirštantys drambliai) šimtamečio kelionė pasakojama kartu su jo ankstesnio gyvenimo nutikimais. Buvęs sprogmenų ekspertas dalyvavo vos ne visuose pagrindiniuose XX amžiaus įvykiuose. Alanui teko bendrauti su Stalinu, Čerčiliu, būsimu JAV prezidentu Hariu Trumanu, Mao, generolu Franku, Prancūzijos vadovu Šarliu de Goliu ir daugybe kitų istorinių asmenybių. Negana to, tai nebuvo paprasti pabendravimai. Pasirodo, Alano veiksmai buvo lemtingi XX amžiaus istorijai.

„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ yra debiutinis švedų rašytojo Jono Jonasono romanas, išleistas 2009 metais. Knyga tapo bestseleriu ne tik tėvynėje, bet ir užsienyje (Lietuvoje romanas išleistas prieš dvejus metus). Pagal knygą sukurta komedija jau parodyta daugiau nei 40-yje pasaulio valstybių, uždirbo daugiau nei 50 mln. dolerių ir yra pelningiausias visų laikų Švedijos filmas.

Pelnė publikos simpatijų prizą tarptautiniame Čikagos kino festivalyje, įvertintas dar keliais apdovanojimais ir nominacijomis.

Balandžio 8-ąją kviečiame žiūrėti daugiau kaip pusšimtį tarptautinių apdovanojimų pelniusią italų dramą „Didis grožis“ (La grande bellezza).

Režisierius: Paolo Sorrentino.

Vaidina: Toni Servillo, Carlo Verdone, Sabrina Ferilli, Carlo Buccirosso, Iaia Forte, Pamela Villoresi, Galatea Ranzi, Franco Graziosi, Giorgio Pasotti, Massimo Popolizio.

Džepas Gambardela – apatiškas ir nusivylęs 65-erių rašytojas ir žurnalistas, kone prieš pusę amžiaus išleisto populiaraus romano autorius, mechaniškai priima jam skirtus komplimentus. Pražilęs turtuolis intelektualas, ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių liūtas ir naktinio Romos gyvenimo veteranas geba džentelmeniškai asistuoti moteriai ir pagirtinai išreikšti užuojautą laidotuvėse. Ciniška? Galbūt. Tačiau širdyje Džepas – nemarus idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumo ir tuštybės.

Prabangiame jo bute, žvelgiančiame į Koliziejų, renkasi bohemos atstovai ir Romos elitas, tačiau dalyvaudamas nesibaigiančiuose vakarėliuose Džepas renkasi įtakingų ir tuščių asmenybių parado stebėtojo poziciją. Nesibaigiančio bruzdesio apsuptyje jis bando suvokti, kodėl jau keletą dešimtmečių neparašo antrosios knygos ir stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.

Svaiginančiame Amžinojo miesto grožį šlovinančiame filme netrūksta feliniško grotesko, kritikos aukštuomenės tuštumai ir kone karikatūrinių vakarėlių kadrų, besipinančių su intelektualiomis diskusijomis.

Italų režisierius ir scenaristas Paolas Sorentinas, dukart apdovanotas Kanų kino festivalyje, Lietuvos žiūrovui labiausiai žinomas iš 2004 m. dramos „Po meilės“ ir 2008 m. pasirodžiusios „Nuostabiojo“, pristato savo ketvirtą bendrą darbą su nuostabiuoju Toniu Servilu. Filmas pelnė „Oskarą“ ir „Aukso gaublį“ kaip geriausias  užsienio filmas, Europos Kino akademija įteikė jam prizus už geriausią metų filmą, geriausią režisūrą, o Tonis Servilas  pripažintas geriausiu vyro vaidmens atlikėju. Iš viso juosta jau pelnė per 50 tarptautinių prizų ir daugiau kaip 50 nominacijų. Tarptautiniame Kanų kino festivalyje režisierius nominuotas „Auksinei palmės šakelei“.

Balandžio 15-ąją – amerikiečių drama „Parklando ligoninė“(Parkland).

Režisierius: Peter Landesman

Vaidina: James Badge Dale, Zac Efron, Jackie Earle Haley, Colin Hanks, David Harbour, Marcia Gay Harden, Ron Livingston, Jackie Weaver, Jeremy Strong, Billy Bob Thornton, Paul Giamatti, Tom Welling, Matt Barr

Dalasas. 1963 m. lapkričio 22 d. 12 val. 38 min. Parklando ligoninės chirurgai bando gaivinti mirtinai sužeistą JAV prezidentą Džoną Ficdžeraldą Kenedį. Lygiai po dviejų parų tam pačiam gydytojų kolektyvui teks gelbėti sužeistą tariamą šaulį Li Harvį Osvaldą.

Dramoje žurnalistas ir debiutuojantis režisierius Piteris Landsmanas fiksuoja akimirkas iki fatališkų šūvių ir po jų. Jį domina su žmogžudyste vienaip ar kitaip susiję žmonės: Parklando ligoninės chirurgas Džimas Karikas ir jo kolegos, slaptųjų tarnybų Dalaso biuro vadovas Forestas Sorelsas ir FTB agentas Džeimsas Hostis, Osvaldo nekaltumu abejojantis brolis Robertas bei sūnų ginanti motina Margerit, prezidento nužudymą nufilmavęs Abrahamas Zapruderis.

Londono, Venecijos ir Ciuricho kino festivaliuose 2013 m. juosta pretendavo į geriausio filmo apdovanojimus.

Balandžio 22-ąją – prancūzų biografinė drama „Renuaras“(Renoir).

Režisierius: Gilles Bourdos.

Vaidina: Michel Bouquet, Christa Théret, Vincent Rottiers, Thomas Doret, Romane Bohringer, Michèle Gleizer, Laurent Poitrenaux, Annelise Heimburger, Sylviane Goudal, Solène Rigot, Carlo Brandt, Thierry Handcisse.

Filme pasakojama dviejų Renuarų – dailininko Pjero Ogiusto ir jo sūnaus, kino režisieriaus Žano – istorija. Pjeras Ogiustas gyvenimo saulėlydyje sunkiai valdo kojas ir rankas, bet vis dar produktyviai kuria. Nors ir apsuptas dailiosios lyties atstovių, praranda norą tapyti tai, kas anksčiau keldavo didžiausią pasigėrėjimą, – moters kūną. Dailininko sūnus Žanas ką tik pasitraukė iš Pirmojo pasaulinio karo pragaro. Jis sužeistas, neturi tikslų ir jau nieko gyvenime nebesitiki. Vieną dieną į jų namus pasibeldžia mūza, kuri ir tėvą, ir sūnų iš naujo įkvepia kūrybai ir meilei…

Filmas pelnė „Cezarį“ už kostiumus. Buvo nominuotas dar dviem apdovanojimams už operatoriaus darbą ir dekoracijas.

Kanų kino festivalyje juosta dalyvavo „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Šį filmą Prancūzija pristatė „Oskarams“.

Balandžio 29 d. – rumunų drama „Už kalvų“ (Dupa dealuri / Beyond the Hills).

Režisierius: Cristian Mungiu

Vaidina: Cosmina Stratan, Cristina Flutur, Valeriu Andriuta, Dana Tapalaga, Catalina Harabagiu, Nora Covali, Gina Tandura, Vica Agache, Dionisie Vitcu, Nora Covali.

Iš Vokietijos, kur buvo išvykusi uždarbiauti, Alina grįžta į Rumuniją tikėdamasi susigrąžinti Voikitą – vienintelį žmogų, kurį kada nors mylėjo ir kuri mylėjo ją. Abi jos užaugo vaikų namuose ir pamilo viena kitą. Bet Voikitą randa įstojusią į vienuolyną ir radusią Dievo meilę. Alina niekaip nesupranta tokio sprendimo, ją apima pavydas. Bet ar įmanoma su Dievu konkuruoti dėl kito žmogaus meilės?

„Filmas kalba ne tik apie kaltę, bet ir apie meilę bei pasirinkimą, apie tai, ką žmonės pasiryžę daryti dėl savo įsitikinimų, apie tai, kaip sunku atskirti gėrį nuo blogio, kaip sunku suprasti religiją pažodžiui, apie abejingumą, kaip kur kas didesnę nuodėmę, nei tolerancijos stoka“, – sako režisierius ir scenarijaus autorius Kristianas Mundžiu.

Kanų kino festivalyje apdovanotos geriausios aktorės (Kosminos Stratan ir Kristinos Flutur duetas), taip pat prizas įteiktas už geriausią scenarijų. Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje filmas pristatytas „Horizontų“ programoje. Rumunija šį filmą pristatė „Oskarams“ ir Europos apdovanojimams.

Eglė Burbaitė
ERGO archyvas

Jubiliejinis 20-asis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ išsiskiria savo repertuaru – daugelis festivalio metu rodomų filmų yra paveikūs, jautrias socialines temas nagrinėjantys, neretai kontraversiški darbai. Kitokių filmų nei populiarios holivudinės kino juostos susirenka pažiūrėti ir skirtinga publika – daugeliui kinas yra ne tik pramoga, bet ir gyvenimo būdas. „Kino pavasario“ metu veikianti „ERGO svetainė“ kviečia bent festivalio metu pamiršti susikaustymą ir įsilieti į kūrybingų žmonių ratą.

Pasak jau 6 metus „Kino pavasaryje” dalyvaujančios prodiuserės Eglės Burbaitės, viso festivalio metu veikianti zona yra tarsi antri namai kino gerbėjams, o kartu vieta naujoms pažintims.

„Didelė dalis festivalio lankytojų yra kino industrijos atstovai, žurnalistai, rašantys apie kiną, ar kiti žmonės, kuriems kinas yra daugiau nei pramoga. Todėl net atėjęs be kompanijos niekada nesijausi vienas, nes rasi bendraminčių. „ERGO svetainė“ sukuria galimybes tokiems žmonėms pabendrauti, aptarti pažiūrėtus filmus, išgirsti rekomendacijų. Pastebėjau, jog ten, kur jautiesi patogiai, jaukiai, lengviau užmegzti pokalbį su mažai pažįstamu žmogumi, kurio gatvėje užkalbinti neišdrįstum“, – teigia du trumpametražius filmus šių metų festivalyje pristačiusi E. Burbaitė.

Burbaitės teigimu, 30 yra minimalus filmų skaičius, kuris leidžia susidaryti pagrįstą nuomonę apie festivalį ir jo bendrą koncepciją, tačiau yra ir tokių žmonių, kurie per kelias savaites sudalyvauja daugiau nei 60-yje seansų. Mergina teigia, kad pasiryžti pažiūrėti kelis kino seansus per dieną padeda tai, kad yra vieta, kur per pertraukas galima padirbėti, užsirašyti gimusias mintis ir ramiai atsipūsti.

„Norėjome sukurti erdvę, kurioje santūrūs lietuviai jaustųsi saugiai užmegzti pokalbius, bendrautų ir kartu galėtų be rūpesčių mėgautis kinu. „ERGO svetainėje“ prisėda ir garsūs režisieriai bei aktoriai, interviu dalina kiti festivalio dalyviai, organizatoriai. Manau, kad jauniems žmonėms, kurie nori savo gyvenimą susieti su kinu, aktoryste, režisūra arba tiesiog pabendrauti su išprususiais ir kūrybingais žmonėmis, tai yra galimybių vieta“, – apie „ERGO svetainės“ idėją kalbėjo ERGO bendrovių Lietuvoje Rinkodaros vadovas Irmantas Šerys.

Festivalio repertuaras šiemet yra ypač turtingas – 270 autorinio kino darbų iš daugiau kaip 60 šalių, o norint peržiūrėti juos visus iš eilės, organizatorių teigimu, prie ekrano tektų praleisti 13 dienų ir 17 valandų.

20-ąjį kartą rengiamas Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyksta kovo 19 d. – balandžio 2 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių kino teatruose. Festivalio filmus organizatoriai atrinko aplankę daugiau nei 30 tarptautinių kino festivalių.

Vida Ramaškienė
Festivalis „Kino pavasaris“ archyvas

Jubiliejinis „Kino pavasaris“ pasiekė naują etapą: šeštadienio vakarą Vilniuje pristatytos net keturios 20-ąjį kartą vyksiančio festivalio konkursinės programos. Jose varžysis filmai iš Vidurio ir Rytų Europos, Baltijos šalių, taip pat trumpametražiai ir studentiški filmai. Juos vertins tarptautinė komisija, kurioje – kino profesionalai iš 11 skirtingų šalių.

Programų pristatymas įvyko kino centre „Forum Cinemas Vingis“. Jame dalyvavo tiek kino kūrėjai, tiek komisijos nariai. Vakarą vedė Rolandas Vilkončius.

„Šįvakar prasideda naujas festivalio etapas. Dėkui visiems komisijos nariams, kad sutiko vertinti filmus. Patikėkit, tai yra tikrai sunkus darbas“, – susirinkusiuosius sveikino „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė.

„Daug kam iš mūsų tai yra pirmasis kartas, kai esame „Kino pavasaryje“. Mums didelis džiaugsmas ir garbė vertinti šiuos filmus. Jie tikrai daug žada. Tikimės, kad mūsų sprendimas žiūrovams patiks. O jeigu ne – jūs žinote, kaip mes atrodome“, – juokavo žiuri narys, festivalių programų kuratorius ir filmų prodiuseris italas Paolo Bertolinis.

Filmai nuo Ukrainos iki Vengrijos

ERGO draudimo grupės remiamoje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ – 10 filmų iš daugybę dar neatrastų kino talentų užauginusios Vidurio ir Rytų Europos. Filmai atrinkti pagal du pagrindinius kriterijus: originalų požiūrį į kino raiškos priemones ir savojo tapatumo akcentavimą.

Programa dėmesį skiria naujiems kino kūrėjams: joje gali dalyvauti tik debiutiniai ar antrieji režisierių filmai. Jie varžysis dėl geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio aktoriaus bei aktorės apdovanojimų.

Tarp konkurso dalyvių – vienas labiausiai paliečiančių festivalio filmų, Ukrainos kurčiųjų internato drama (filme kalbama gestų kalba, žiūrovams nerodant subtitrų) „Gentis“ („The Tribe“), Sandanso kino festivalyje apdovanota lietuviška juosta „Sangailės vasara“ („The Summer of Sangaile“), slovakų boksininko istorija „Koza“, Bulgarijos mokyklos drama „Pamoka“ („The Lesson“), šiurpinantis serbų filmas apie tarp vilkų užaugusį berniuką „Niekieno vaikas“ („No One‘s Child“).

Į programą taip pat įtraukti geriausi kaimyninių Baltijos šalių naujojo kino pavyzdžiai: sėkmingiausias praėjusių metų latvių filmas „Modris“ apie mokyklos nelankantį berniuką, Švedijos, Prancūzijos, Lenkijos kino festivaliuose apdovanota Estijos drama apie trėmimus į Sibirą „Vėjų kryžkelėje“ („In the Crosswind“). Lenkiją atstovauja juosta rodanti tėvo ir sūnaus kelionę plaustu „Šauksmas“ („Calling“). Komplikuotus tėvų ir vaikų santykius aiškinsis ir net du vengrų filmai: „Pomirtinis gyvenimas“ („Afterlife“) ir programą atidaręs „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („For Some Inexplicable Reason“).

Šios programos žiuri nariai yra festivalių programų kuratorius, kino kritikas, prodiuseris italas Paolo Bertolinis, Turkijos kino kritikė Esin Kucuktepepinar, Čilės režisierius Cristianas Jimenezas, Rumunijos aktorius Vladas Ivanovas ir Izraelio aktorė Hadas Yarona.

Programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmus vertins ir tarptautinės art kino teatrų ir festivalio konfederacijos CICAE žiuri nariai iš Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos. CICAE atstovauja trims tūkstančiams kino salių beveik 30-yje šalių nuo Europos iki Lotynų Amerikos ir Afrikos.

„Mūsų veikla yra dedikuota arthouse kinui. Pasirinktą filmą rodysime savo kanalais, reklamuosime. Tikimės, kad tai padės filmui būti pamatytam didesniam skaičiui žmonių“, – kalbėjo CICAE atstovas, kino kuratorius iš Prancūzijos Gregory Le Perifas.

Baltijos filmų programoje – ir „Oskaro“ laimėtojas

Baltijos šalių kinas sukuriamas ne tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Antrus metus vykstančioje bendrovės „Baltisches Haus“ programoje „Baltijos žvilgsnis“ įtraukta 10 filmų iš visų Baltijos regiono šalių ir dar daugiau.

Vienas stipriausių programos filmų – „Oskarui“ nominuoto režisieriaus Danijoje gyvenančio amerikiečio režisieriaus Joshua Oppenheimerio dokumentika apie Indonezijos genocido aukas „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“). Ne mažiau emocionalus yra kitas į konkursinę programą atrinktas filmas iš Danijos – eutanaziją analizuojantis „Rami širdis“ („Silent Heart“), kurią režisavo „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“ laimėjęs danų režisierius Bille‘as Augustas.

Programoje bus ir vienas animacinis filmas: Niujorke gyvenančios latvių režisierės „Akmenys mano kišenėse“ („Rocks In My Pockets“), kuriame animatorė su humoru kalba apie savo pačios ir savo giminės moterų patirtą depresiją.

„Baltijos žvilgsnyje“ įtraukti du filmai iš Lenkijos: „Kūnas“ („Body“), nagrinėjantis tris visiškai skirtingus požiūrius į žmogaus kūną ir kurčiosios mergaitės istoriją Vroclave dokomentuojanti „Tylos karalaitė“ („The Queen of Silence“). Skandinavišką kiną atstovaus švedų drama apie jauną merginą „Nesava“ („Underdog“) ir suomių poros istorija „Jie pabėgo“ („They Have Escaped“).

Į programą įtraukti ir du Rusijos filmai: ironiška drama apie paskutinę Rusijos pionierių kartą, sau nerandančią vietos po dabartine Maskvos saule „Pionieriai herojai“ („Pioneer Heroes“) ir maištingas ir avangardinis „Revoliucijos angelai“ („Angels of Revolution“). „Baltijos žvilgsnyje“ yra ir vienas Vokietijos filmas: „Feniksas“ („Phoenix“) apie pokarinį Berlyną.

„Baltijos žvilgsnio“ filmus vertins festivalio „Trys kontinentai“ vadovas prancūzas Jerome‘as Baronas, Bulgarijos režisierė ir prodiuserė Maya Vitkova, Armėnijos kino kuratorė Susanna Harutyunyan, Turkijos kino kritikas ir režisierius, festivalio programų kuratorius Ahmetas Boyacioglu‘as bei asociacijos „Film New Europe“ vykdančioji direktorė čekė Marketa Hodouskova.

„Nemažai laiko praleidžiu keliaudamas po kino festivalius, džiaugiuosi, kad atvykau ir į Vilnių. Mums, visiems čia esantiems, svarbu pažinti Baltijos šalių kiną. Gerai, kad šiandien visą dieną lijo – jei ir toliau taip, reiškia, kad likusį laiką galėsime ramiai praleisti kino salėje“, – juokavo J. Baronas.

Žiuri išrinks, kuriam filmui atiteks pagrindinis „Baltijos žvilgsnio“ prizas, taip pat bus apdovanoti konkursinės programos geriausias režisierius, aktorė ir aktorius.

Bus renkamas ir geriausias trumpametražis bei studentiškas filmai

Ne visi puikūs filmai turi trukti pusantros valandos ir daugiau. Kaip ir kasmet, „Kino pavasaris“ skatina kino kūrėjus specialioje „Trumpas konkursas“ programoje. Joje varžysis 32 trumpametražiai filmai, kuriuos režisavo Rytų ir Vidurio Europos režisieriai.

Šiuos filmus taip pat vertins tarptautinė žiuri, kurią sudarys D. Britanijos kino kritikė Carmen Gray, prancūzų prodiuseris Guillaume de Seille, Vokietijos kino festivalių organizatorius Christianas Modersbachas, turkų režisierius Kaanas Mujdecis bei JAV gyvenantis režisierius ir prodiuseris Vincas Sruoginis.

„Žiūrėti trumpus filmus irgi yra svarbu – juk į kiekvieną filmą sudėta kažkieno aistra. Neabejoju, kad pamatysime daug naujų talentų“, – programų pristatyme kalbėjo V. Sruoginis.

Pabaigoje festivalio organizatoriai paskelbė ir apie jauniesiems kino kūrėjams skirtą „Studentiško filmo konkursą“. Čia dalyvauja 10 studentiškų kino darbų iš Lietuvos ir užsienio kino mokyklų. Juos vertins nacionalinė komisija: filmo „Lošėjas“ režisierius ir scenaristas Ignas Jonynas, kino, meno ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė bei filmų „Aurora“, „Artimos šviesos“ ir „Anarchija Žirmūnuose“ prodiuserė Ieva Norvilienė.

Kadras iš filmo „Mergina naktį namo grįžta viena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vampyrų tema kelia specifines konotacijas. Amžinumo ir laikinumo kova, apklota romantikos skraiste, paslapties šydu, neabejotinai ir siaubo elementais. Bet kuriuo atveju – tai kažkas gundančio ir viliojančio. Jau begarsinio kino laikais atsirado pirmosios „Drakulos“ ekranizacijos. Pastaruoju metu temos populiarumas neblėsta. Vieną išskirtinesnių variantų neseniai pateikė Jimas Jarmuschas, sukūręs mistišką, „plevenantį“ kūrinį „Išgyvena tik mylintieji“ (Only lovers left alive, 2013). Išgirdus, jog šių metų „Kino pavasaryje“ pasirodys iranietiškas filmas apie vampyrus, a priori tikimasi kažko panašaus – savito kūrinio, su „aura“. „Mergina naktį namo grįžta viena“ (A Girl Walks Home Alone at Night, 2014) neabejotinai ją turi, tačiau iki panašaus aukšto lygio filmo dar trūksta vieno žingsnio.

Juodai baltoje juostoje rodomas žmogžudžių, vagių ir narkomanų miestas, kuriame išgyventi stengiasi išmokėti skolas bandantis vaikinas Arašas, priklausomybių turintis jo tėvas, laisvo elgesio kaimynė, vietinis banditėlis bei likę spalvingi veikėjai. Ir taip neramų gyvenimą sudrumsčia jauna paslaptinga mergina, kuri pasirodo esanti vampyrė, naktimis vykdanti teisingumą – nužudydama labiausiai prisidirbusius. Visi herojai hiperbolizuoti, bet šarmingi. Stebėti juos įdomu ir smalsu sužinoti, kaip toliau pasisuks siužetas.

Kadras iš filmo „Mergina naktį namo grįžta viena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Stebėjimo misiją vykdyti padeda filmo vizualumas – operatoriaus darbas geras, leidžiantis stebėti iš šono: kamera dažnai „plūduriuoja“ už herojų nugarų bei seka iš paskos šiems vaikštant. Kertiniai filmo momentai paryškinami garso takeliu. Nors išskirtinis dalykas filme yra britų grupė „White Lies“, tačiau daugiausiai dėmesio skiriama iranietiškam rokui bei elektronikai, ir tai jau savaime skamba egzotiškai. Deja, daugiau Artimųjų Rytų kultūros juostoje ir nebėra. Išskyrus kalbą, juosta visiškai vakarietiška (ji net nufilmuota JAV). Nepaisant nusivylimo ir neįgyvendinto noro sudrebinti vampyrizmo temą iš esmės, filmas nėra blogas. Jo minusai slypi kitur.

Itin stilingame filme pritrūkstama turinio. „Ką norėta juo pasakyti?“ – po seanso tai labai tikėtinas klausimas. Ir tikrai ne dėl to, jog žiūrovai susidurtų su sudėtingu reginiu, kurio supratimui reikalingas geras kultūros ženklų išmanymas bei kino gurmano skonis. Juosta nerūpestinga, ją žiūrėti – smagu. Tačiau jai pasibaigus, apninka jausmas, jog tai tebuvo vakaro pramoga. O kur vampyriškumas? Kur kūrinio ilgalaikiškumas ir gebėjimas įkąsti, išsiurbti kraują, mintis, idėjas, kiek nuvarginti, galų gale – užkrėsti?

Kadras iš filmo „Mergina naktį namo grįžta viena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nevampyriškas, bet ir ne tuščias. „Mergina naktį namo grįžta viena“ kviečia kalbėti ir apie socialines temas. Daugiausiai atsižvelgiama į moterų padėtį visuomenėje. Geriečio Arašo mergina neliečia, nejučia plėtojama ir romantinė linija, tačiau visus kitus kriminalus ir išnaudotojus vampyrė kiek pamoko prakasdama gerkles. Domimasi ir nelaiminga „palydovės“ istorija. Visa tai daroma pakankamai atsargiai, be nereikalingų moralų, o subtiliausiu momentu, keliančiu krizenimą, tampa nedidelė detalė: mergina vaikšto (ir važinėja riedlente) apsigobusi burka it vampyro apsiaustu.

Režisierė Ana Lily Amirpour juostą „Merginą naktį namo grįžta viena“ iš pradžių sukūrė kaip trumpametražį filmą. Deja, pilnametražis bandymas – nelabai vykęs. Nors ir neversiantis nuobodžiauti, pasiūlantis įsimenančius herojus, priverčiantis ir pasijuokti, ir krūptelėti, filmas apie vampyrę yra nevampyriškas: į salę galite eiti ramiai, grįšite sveiki ir nesukandžioti.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 31, antradienis, 19:30-21:17, Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Filmo anonsas: